Pirmąjį visavertį sezoną "Žalgirio" komandoje sužaidęs I.Hartensteinas yra vienas iš nedaugelio vokiečių, gyvenančių Kaune. Dar praėjusių metų žiemą pirmą kartą į Lietuvą atvykęs devyniolikmetis 216 cm ūgio krepšininkas jau spėjo apsiprasti mieste ir šalyje.
Perspektyvus aukštaūgis šį sezoną LKL čempionate vidutiniškai per mačą pelnydavo po beveik 5 taškus ir sugriebdavo po 3,5 kamuolio. Pašnekovas pasidalijo savo įspūdžiais apie Kauną, gyvenimą Lietuvoje bei vokiečių ir lietuvių kultūros skirtumus.
– Prisimink, kai pirmą kartą atvykai į Lietuvą, kokios kilo mintys apie mūsų šalį?
– Aš atvykau čia į jaunimo turnyrą. Buvo labai šalta, todėl tai mane kiek sutrikdė (šypsosi). Vis dėlto man patiko čia tvyrojusi atmosfera, o ypač krepšinis, dėl kurio ir atvažiavau.
– Ar prieš atvykdamas žinojai kažką apie Lietuvą?
– Nedaug. Žinojau, kad Lietuva yra krepšinio valstybė ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš čia.
– Ar domėjaisi apie Lietuvą prieš kelionę čionai?
– Pasidomėjau tiek klubu ir jo infrastruktūra, tiek miestu, kuriame teks gyventi.
– Koks buvo tavo pirmas įspūdis apie Kauną?
– Kaunas yra gražus miestas. Jis – nei per didelis, nei per mažas. Jame yra visko, ko tik gali prireikti. Man labai patinka, kad čia nėra ypač daug veiklos, todėl tai padeda geriau susikoncentruoti į darbą, krepšinį.
– Kai kurie žaidėjai, rinkdamiesi klubą, pirmenybę teikia didesniems miestams. Kam pirmenybę teiki tu?
– Asmeniškai man labiau patinka mažesni miestai. Juose yra kiek mažiau veiklos, todėl gali daugiau dėmesio skirti krepšiniui. Galima sakyti, kad "Žalgirio" arena jau tapo mano namais.
– Kai antrą kartą atvykai į Lietuvą ir apsistojai čia ilgesniam laikui, ar pasikeitė tavo požiūris į Kauną?
– Man čia tikrai patinka. Kaune jaučiuosi jaukiai, o pabuvęs čia ilgiau tik dar labiau įsiliejau į visą šią atmosferą.
– Ko labiausiai pasiilgsti būdamas toli nuo namų, Vokietijos?
– Draugų, kai kurio maisto. Taip pat pasiilgau amerikietiško gyvenimo stiliaus (Isaiah iki 2008 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Oregone), jų krepšinio. Lietuvoje krepšinis yra populiariausias sportas, tačiau JAV jis yra kiek kitoks.
– Jeigu palygintum statistinį lietuvį su vokiečiu. Kuo jie skirtųsi?
– Lietuviai yra labai kuklūs žmonės. Taip pat jie yra ganėtinai uždari – jeigu juos pažįsti kiek geriau, tuomet viskas gerai, bet iš pat pradžių bendrauti būna sunku. Aš, kaip gyvenęs JAV, galiu pasakyti, kad amerikiečiai yra atviresni žmonės, todėl su jais daug lengviau susipažinti nei su lietuviais. Negana to, lietuviai ir vokiečiai klausosi visiškai skirtingo stiliaus muzikos (juokiasi).
– Žaidžiant teko keliauti ir į kitus Lietuvos miestus. Ar spėjai apžiūrėti juos?
– Keliaujame daug, bet laiko turistauti neturime. Buvau kartą aplankęs Vilnių, jis paliko tikrai neblogą, vakarietiško miesto įspūdį.
– Ką veiki laisvalaikiu, kai nežaidi krepšinio?
– Žiūriu krepšinį (juokiasi). Visos mano mintys nukreiptos tik į krepšinį, todėl stengiuosi nenukrypti nuo savo tikslo.
Visos mano mintys nukreiptos tik į krepšinį, todėl stengiuosi nenukrypti nuo savo tikslo.
– "Žalgirio" žaidėjų paletė labai daugiakultūrė (vokietis, prancūzas, brazilas, australas, kanadietis). Ar komandai tai pranašumas?
– Žaisdamas tokioje komandoje gali išmokti įvairių kultūrų paslapčių ir papročių. Ir tai, mano nuomone, mums padėjo susibendrauti ir susižaisti daug greičiau nei kitoms ekipoms.
– Kituose klubuose yra buvę atvejų, kad žaidėjai susiskirsto į grupeles (vietiniai ir užsieniečiai). Kaip yra "Žalgiryje"?
– Na, mūsų komandoje daug žaidėjų jau turi vaikus, todėl jiems prioritetas yra šeima. Vis dėlto kai kažkur išvykstame kartu, tai visi tarpusavyje bendraujame ir sutariame tikrai gerai.
– Kas tavo geriausias draugas komandoje?
– Kevinas Pangosas, nes jis iš Kanados (juokiasi).
– Kartu su juo kažkur išeinate?
– Einame į miestą pavalgyti, kartu žiūrime krepšinį. Kol kas tik tiek.
