Pildoma tuštuma

„Tuštuma vadinu erdvę, iš kurios viskas randasi – idėjos, mintys, pasauliai, gyvi sutvėrimai. Taip atsiranda ir mano darbai, jie kaip mintys ateina pas mane. Jų daugybė! Kai kuriuos spėju užfiksuoti drobėje“, – ciklo „Iš tuštumos“ kūrimo istoriją pasakoja L. Nikolaevė.

Darbuose ryškėja svarbiausia autorės kūrybos nuostata: užfiksuoti vaizdinius, asmeninius ieškojimus, sujungti prieštaras ir įvairovę. Parodos lankytojas tikrai pastebė dailininkės atidumą detalėms, smulkmenoms.

Menininkės kūryboje juntama Rytų filosofijos, induizmo ir budizmo įtaka. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti įvairiomis technikomis, ir jos visos reikalauja didelio kruopštumo. Matome gamtos motyvus, gyvūnų, simbolių atvaizdus ir savitas jų interpretacijas, harmoningą visumą kuriančias dekoratyvias detales.

Lotosas. Drobė, akrilas, dažų žymekliai.

Jautrumas estetikai

Kineziterapijos studijas baigusiai, su kūno lavinimo technikomis dirbančiai L. Nikolaevei meno pasaulis artimas nuo vaikystės. Širdžiai artima veikla visada siejosi su estetika, savo kūrybiškumą ji išreiškė kurdama, pačios žodžiais, gražius daiktus: „Siuvau, lipdžiau, nėriau, siuvinėjau. Piešimas tuo metu buvo dažniausiai dailė ant sąsiuvinio kraštų. Labai mėgdavau piešti mielus gyvūnėlius – kačiukus, šuniukus, arkliukus.“

Dėmesį vizualinei kūrybai L. Nikolaevė perėmė iš šeimos. Nors joje ir nebuvo menininkų, vyravo kūrybiška atmosfera – abi močiutės mezgė, siuvinėjo. „Gerai pamenu, kad močiutės gaminamas maistas buvo tikras menas – su įvairiausiais raitiniais, raižiniais, gėlytėmis šaltienoje. Juk tai irgi kūryba! Dabar atrandu save skulptūroje“, – vaikystės patirčių svarbą akcentuoja kūrėja.

Šiandien L. Nikolaevė aktyviai dalyvauja tarptautiniuose meno festivaliuose, rengia parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūriniai yra publikuoti vokiečių meno žurnale „Goddessarts magazine“.

Gyvybė. Drobė, akrilas, dažų žymekliai.

Skleisti gėrį

L. Nikolaevė sako dirbanti savo sukurta technika. „Dalis mano kūrinių yra abstrakcijos, nemažai jų esu sukūrusi įkvėpta tibetietiškų tankų. Tankos – tai budistiniai paveikslai, dažniausiai vaizduojantys Budą, įvairias dievybes. Be religinės reikšmės jos yra ypatingos ir tuo, kad kuriamos naudojant išskirtinai smulkias, preciziškai išpuoštas figūras ir ornamentus. Kita dalis mano paveikslų yra sukurti realistine maniera ir įkvėpti gamtos. Tai – gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai“, – pasakojo L. Nikolaevė.

Lotosas simbolizuoja dvasinį augimą, kaip iš purvo išauga ir į dangų stiebiasi nuostabus žiedas.

Didžioji darbų dalis – grafika, tad kūriniuose daugybė smulkiai išpieštų detalių, geometrinių figūrų, ornamentikos. Kūrėja sako sąmoningai nekoduojanti simbolių, nors, spėja, žmonės jų susikuria patys. „Juk, kaip sakoma, menas gimsta žiūrinčiojo akyse, tad tikrai gali būti, kad kūriniuose atsiranda simbolikos, reikšmių, kurios ir pačiai man būtų naujos“, – sako menininkė.

Kūrybą jai inspiruoja tapatybės tyrinėjimai. „Kas aš esu? Kokia mano sąsaja su aplinkiniais ir visata? Kiekvienas kūrinys atspindi savęs ieškojimų ir suvokimų dalelę. Ne visada lengva gilias filosofines mintis perteikti žodžiu, bet, stebint mano paveikslus, tai galima pajusti. Pavyzdžiui, mano darbas „Tarp dangaus ir žemės“, kuriame vaizduoju medį, jungiantį dangų ir žemę, turi gilią mintį: tas medis simbolizuoja žmogų, savyje sujungiantį žemišką ir dievišką pradus. Pačiame paveiksle matyti, kaip šios dvi dalys per medžio kūną yra sujungtos, nes kiekviename mūsų yra tiek dangiškas, tiek žemiškas pradas“, – sava kūrybos filosofija dalinasi L. Nikolaevė.

Saulės. Drobė, akrilas, dažų žymekliai.

„Yra darbų, kuriuose simbolius naudoju sąmoningai, pavyzdžiui, lotosą, kiaušinį, spirales. Mano minėtas medis taip pat yra gana simboliška metafora. Lotosas simbolizuoja dvasinį augimą, kaip iš purvo išauga ir į dangų stiebiasi nuostabus žiedas. Kiaušinis – gyvybės pradžios simbolis“, – pasakojo menininkė.

Realistiškų, mielų gyvūnų motyvai kyla iš noro atsverti blogį. „Aš, kaip ir visi, savyje talpinu ir gėrio-blogio, ir tamsos-šviesos pradus. Gal dėl to, kad aplink daug skausmo ir ne-gėrio, noriu pavaizduoti meilumą, gerumą, švelnumą. Tai, galima sakyti, savotiška mano šviesos, meilės žinutė, siunčiama pasauliui mielų katinėlių pavidalu“, – šypsosi L. Nikolaevė.

Jai svarbu, kad kūrinį matantis žmogus pasisemtų gerų emocijų. „Šiuo metu noriu išspinduliuoti tai, kas manyje yra gero, ir užkrėsti tuo kitus“, – sako ji.

Kas? L. Nikolaevės paroda „Iš tuštumos“.

Kur? Kauno kultūros centro antrojo aukšto fojė.

Kada? Veikia iki balandžio 15 d.

Autentiški motyvai

Be lietuvių, savo kūrybą mugėje pristato ir menininkai iš Vengrijos, Prancūzijos, Latvijos, Honkongo, Kroatijos, Indijos, Venesuelos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Italijos, Lenkijos ir Latvijos. Galerijos savininkas Karlas Sproatas muges galerijoje rengia kas mėnesį. Lietuviai, kuriuos mugėje pristato VšĮ „Gabrielės meno galerija“, turi galimybę pamatyti save įvairialypiame kontekste, o toje įvairovėje liudyti individualumą.

Klaipėdos konservatorijos Teatrinio meno fakultetą baigusi, kurį laiką Vokietijoje gyvenusi, dabar Švėkšnoje gyvenanti ir kurianti tapytoja D. Behm mugėje pristato keturis darbus, kuriuose dominuoja lietuviško peizažo motyvai. Menininkės kūriniuose itin svarbus pasakojimas, į kurį autorė įtraukia angelus, gyvūnėlius, vaikus; jie ir peizažo motyvai tampa neatsiejami. D. Behm kūryboje svarbi lietuviškų ženklų ir simbolių kalba, įprasminta pastelinėmis spalvomis.

Natalja Donskaja. Iš ciklo „Gėlių svajonės“.

Kėdainiškė tapytoja Natalja Donskaja – ne vieną personalinę parodą Lietuvoje surengusi, aktyviai parodose užsienyje dalyvaujanti menininkė. Londone ji pristato du paveikslus iš kolekcijos „Gėlių svajonės“, nutapytus abstrakčia stilistika. Tapybos darbų centre – geometrizuotų formų gėlių žiedai, o ryškios kontrastuojančios spalvos šiems darbams suteikia paslaptingos simbolikos.

Lietuviai turi galimybę pamatyti save įvairialypiame kontekste, o toje įvairovėje liudyti individualumą.

Tapytoja Aistė Jurgilaitė iš Trakų kuria tapybos ir kompiuterinės grafikos darbus, savo kūrinius pristato personalinėse ir kolektyvinėse parodose Lietuvoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Italijoje, JAV, Šveicarijoje.

Kalbėdama apie savo kūrybą tapytoja teigia: „Tapyba yra mano pagrindinė kūrybinė veikla, dvasinio pasaulio išraiškos būdas ir technika. Ši technika įvairiapusė, dažnai greitai džiūsta, svarbios formos, išlaikoma tekstūra ir reikalingas klampumas, kartu atsiranda galimybė padengti permatomus sluoksnius, beveik kaip akvarele.“

A. Jurgilaitė meno mugėje pristato tris didelio formato paveikslus, kuriuose kontrastuoja ryškios ir pastelinės spalvos. Dailininkės drobės pulsuoja gyvybe, ekspresija – visa tai autorė perteikia abstrakčia stilistika.

Marija Rastenienė. Tolima planeta.

Platus horizontas

Tapytoja Ilona Janulienė Londone pristato keturis didelio formato paveikslus. Beveik visi jie siejami su Graikijos istorija, dominuoja daug abstraktaus mėlyno kolorito – darbai sukurti lietuvių menininkų plenere Graikijoje. Tapytoja savo darbuose tapo tikrovę pateikdama metaforizuotą ir spalviškai transformuotą savo vizijų pasaulį.

I. Janulienės darbas „Paukštis“ turi gilių sąsajų su vaikyste, jis – vienas iš daugelio variacijų (šiuo atveju tai baltos varnos alegorija). Drobė „Antika“ siejamas su kelione į lietuvių menininkų plenerą Atėnuose, „Kelionė“ – kelionės nuo gimimo iki mirties takas. „Darbas „Atgimimas“ – vidinių išgyvenimų ekspresija.

Menininkė Lina Nikolaevė pristato vieną itin reta technika sukurtą darbą – „Aš skrisiu“. Kūrinyje dominuoja rytietiška technika, išryškinanti subtilią preciziką, harmoniją, dermę ir subtilumą, sujungianti žemiškojo ir dvasinio pasaulio pusiausvyrą. Menininkės piešiniai įkvėpti Rytų filosofijos. Dalis darbų – abstrakcijos, atlikti grafikos technika, juose daug smulkių detalių, sujungtų į visumą. Prieš dvylika metų autorė sukūrė rytietiškais motyvais paremtą ciklą „Iš tuštumos“, kuris ir įkvėpė tapytoją ateities darbams.

Ilona Janulienė. Antica.

Empatijos spalvos

Valdas Kančauskas – tarpdisciplinio meno atstovas: fotografas, dailininkas, grafikas, videokūrėjas. Mugėje Londone pristatomi autoriniai kūriniai atlikti derinant tarpusavyje autentišką, japonišką sumijė kaligrafinę techniką, unikalios pasaulyje vektorinės tapybos būdą.

Menininko intuityvūs darbai piešiami kaip emocija ir subrandinti jausmai, leidžiantys tarsi pačiai sielai sukurti sąmonės vaizdinius. Jis daugiau kaip 20 metų skyrė specialiųjų poreikių vaikų kūrybiškumui ugdyti. Unikalus ir inovatyvus piešimas mokytojo paskatintiems vaikams atvėrė vartus į visą pasaulį. Unikali V. Kančausko atrasta vektorinio tapymo technika sukurti vaikų kūriniai – puikiausias įrodymas, kad kūryba ištrina bet kokias ribas tarp žmonių ir vienija, stebina, žavi.

Mugėje V. Kančauskas ir jo mokinė Ana Raketytė pristato penkis skirtingus darbus. Kai kurie jų kurti kartu, kai kurie – atskirai. Darbai sukurti minimalistine maniera, tačiau jų technika, koloristiniai kontrastai ir dermės turi stiprų emocinį krūvį. Parodoje išsiskiria bendras V. Kančausko ir A. Raketytės darbas „Vilties, šviesos ir tikėjimo angelas“, skirtas Ukrainos laisvės kariui.

Valdas Kančauskas. Gėlės sielai.

Kaunietė tapytoja, akvarelės ir pastelės meistrė Marija Rastenienė – daugiau nei 30 personalinių parodų autorė, dalyvavusi kone 70 kolektyvinių dailės parodų. Menininkės darbų yra įsigiję kolekcininkai užsienyje. Londone M. Rastenienė pristato penkis paveikslus, kuriuose dominuoja kosmoso tematika, menininkei ši tema pastaraisiais metais yra itin svarbi.

Per abstrakčiąją kosminę viziją ji išsako egzistencinius klausimus, aktualizuoja ekologijos temą. Abstrakčioji stilistika leidžia autorei jungti kosminius vaizdinius, paversti juos savo svarstymu apie pasaulyje nuolat pasauliui kylančias grėsmes, apie mūsų visatos grožį, trapumą ir laikinumą.

V. Poška – ne tik tapytojas. Dailininkas 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo freskos ir mozaikos menininko kvalifikaciją, jo darbų sąraše – freskos, scenografija. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungai priklausantis menininkas yra surengęs daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavęs įvairiuose tarptautiniuose projektuose, pleneruose.

V. Poškos kūryba gyvybinga, pozityvi, kupina energijos, ji įtraukia žiūrovą savo ekspresija, erdvinėmis transformacijomis, daugiaprasme simbolika, kurioje susilieja atpažįstama tikrovės ar gamtos realija ir vidinės būsenos, nuotaikos, norimos išsakyti idėjos.

Rytas. 2023.

Beveik visų tapybos darbų pagrindas – peizažas. Jis tampa atramos tašku, per kurį siekiama atskleisti technikos individualumą ir įvairovę, spalvinius niuansus. Parodos autorius įrodo ir atranda daug tapybos galimybių, jo kūriniuose stipri ne tik filosofinė mintis, idėja, bet ir stilistinė eklektika, kuri autoriui suteikia kūrybos laisvės. Nelengva pasakyti, kokios spalvos dominuoja V. Poškos kūryboje, nes koloristinė įvairovė itin didelė. Vis dėlto vargiai suklystume teigdami, kad mėgstamos tapytojo spalvos – mėlyna, geltona, oranžinė, raudona, o jų dermė ir priešprieša, įtraukianti ir kitas spalvas, ryškina darbų metaforiškumą, paslaptingumą, daugiasluoksnišką jų stilistiką, konceptualumą.

Ežeras. 2022.

Menininko kūryba žiūrovą užburia ir įtraukia į savo pasaulį. Neretai kyla klausimas, kas yra svarbiausia šio autoriaus kūryboje, kaip galima įvardinti daugelio V. Poškos darbų intriguojančią trauką. Greičiausiai atsakymas gali būti paprastas: kuriama meninė tikrovė yra autentiška, gyva, užburianti savo idėja ir stilistine raiška. Kelio ir kelionės motyvas šio menininko kūryboje taip pat tampa traukos centru, kviečiančiu  žiūrovą į paslaptingą meno pasaulį.

Kas? V. Poškos darbų paroda „Nuo žiemos iki pavasario“.

Kur? Verslo parke „Aušra“ (Vytauto pr. 23)

Kada? Veikia iki kovo 1 d.

D. Lukianskienės kūriniai skleidžia teigiamas emocijas, o jų autorė – įkvėpimą neišduoti savo svajonių: menininkė tapyti pradėjo būdama  vyresnio amžiaus. Autorė pasakoja, kad ši jos svajonė išsipildė, kai atsirado daugiau laiko, taip tapyba tapo jos hobiu, atsipalaidavimo šaltiniu. Pandemijos laikotarpiu menininkė savo darbus pristatė virtualiojoje platformoje „Neatšaukti atidarymai“.

Kaunietės tapybos darbuose – turtingas angelų pasaulis: angelai dažnai įgauna žmogišką pavidalą, gyvena gamtos apsuptyje, skleidžia gerą žinią ir emociją, praskaidrina kasdienybę. Kiek primityvoki naivistiniai angelų vaizdiniai, kontrastuojanti koloristika sukuria emocinio artimumo nuotaiką. Šie angelai žiūrovą traukia savo pasakojama istorija, betarpiškumu, liudija gerąją naujieną.

Laiškas.

– Kada atradote tapybą ir kas jus inspiravo: kokių dailininkų darbai, kas buvo mokytojai?

– Tapybą atradau dar vaikystėje, kai dailininkai atvykdavo ieškodami ežerų, klonių ar kitokių vaizdų tapybos darbams. Kai buvome vaikai, laukdavome vasarų, atvykstančių dailininkų ar studentų su molbertais. Vėliau meno mokykloje per dailės pamokas mokėmės savarankiškai, gaudavome nuorodas, prarydavome žinias apie meno kryptis, apie Lietuvos ir užsienio menininkus. Labai šilti prisiminimai išliko apie dailininką Kazį Naruševičių. Šis panevėžietis dailininkas mokėjo perduoti tai, kas svarbu, kviesdavo į savo parodas.

– Kaip jūsų kūryboje atsirado sakralioji dailės tematika?

– Į šį klausimą atsakyti vienu sakiniu neįmanoma. Tai prisiminimai, siūlomos žinios ir begalinis domėjimasis viskuo, taip pat ir ezoterika. Prisimenu, kažkada varčiau žurnalą „Lemtis“ ir ten atradau Gėrio angelą. Vaikystėje visada matydavau savo močiutę su rožiniu rankoje besimeldžiančią. Kiek vėliau, skaitydama Vytauto Mačernio balades, matydavau savo močiutę klūpančią ir besimeldžiančią saulės nušviestame kambarėlyje su maldaknyge. Jau tada „Gėrio angelas“ iškilo vaizduotėje. Juk gimęs kiekvienas turime savo angelą sargą. Ši būtybė saugo ir veda mus per gyvenimą, gelbėja sunkiose situacijose. Taigi, jei ne angelas sargas, kuris išvedė mane pasiklydusią per pūgą, gal dabar jų netapyčiau. Dar mokyklos laikais, gilią žiemą, sutemus, eidama iš toli gyvenančios siuvėjos namų, pakliuvau į pūgą. Pamačiau taką ir klaidžiojau juo prarasdama jėgas. Sniego tada buvo iki pažastų – klupau, kabinausi į krūmokšnius.

Žiemiškoji madona.

Staiga kelyje pamačiau šviesą. Kapsčiausi iš visų jėgų link šviesos. Kai ji dingo, sukau į tą pusę ir ėjau, kol pakalnėje išvydau sodybų žiburius. Buvau be jėgų, tačiau nepasidaviau. Gyvenime nenuleisdavau rankų ir vis atrasdavau naują ramstį – Rytų išmintį per Jurgos Ivanauskaitės knygass, daoizmą, Tibeto vienuolių stiprybę, jau nekalbant apie Seneką, Vydūną, Ernestą Hemingway’ų ir Hermanną Hessę.

– Kaip atsirado jūsų tapybiniai pasakojimai, kokias idėjas norite išsakyti  šiais savo darbais?

– Tapyti pradėjau brandžiame amžiuje. Intensyviai pradėjau dirbti, kai tik atsirado laisvo laiko, ir tai tapo mano atgaiva, laisvalaikio užsiėmimu. Žinių dažnai ieškodavau internete ir jaučiausi savamokslė. Nepasitikėjau savimi, bet dirbau nesustodama. Keičiantis metų laikams kito ir mano darbų stilistika. Vasarą – gėlės, pavasarį – vėl žydėjimas. Pasąmonė diktavo priminimus ir prieš šventes negalėjau išlaukti jų šventumo. Tapau angelus. Kai kam jie patinka, kai kas žiūri skeptiškai. Tačiau jie man visada susiję su gamta, ežerais, prie kurių užaugau, man jie neša šviesą kaip prieš Kalėdas. Man sielos atgaivą suteikia gėrį nešantis angelas, tokį jį mėginu nutapyti savo darbuose. Angelas – ir mažo vaiko, ir sušalusio paukščio globėjas, ir nešantis visiems mums Gerąją naujieną.

Gyvybės medis.

Žemė tapo labai pažeidžiama, žmonės sumaterialėjo, pamynė po kojomis visa, kas šventa. Šviesaus atminimo rašytoja J. Ivanauskaitė rašė: „Netgi per storą sluoksnį nuodėmingų sielų taurios ir išmintingos sielos negali patekti į  Žemę, negali įsikūnyti, negali ir atgimti papildydamos gerųjų žmonių gretas.“ Savo mintimis ir kūryba siekiu, kad ir šalia esantys žinotų: pamatinis gerumo supratimas ir yra pradėti nuo savęs, ieškoti savojo angelo per dvasines vertybes. Dorovės kelias ir yra tikėjimas gėriu. Kaip Tėvas Stanislovas sakė, turtingas yra tik tas, kuris turi kupiną širdį ir stiprią valią.

– Pakomentuokite savo darbų pavadinimus.

– Tapyba – kaip ir nuotaika. Priklauso tiek nuo metų laikų, tiek nuo vaizdinių. Suintriguoja ir ilgai mąstai, dėlioji siužetą: kaip jį perteikti  vaizdu, spalvomis. Gal suintrigavo paveikslo pavadinimas atėjus pavasariui, pražydus sodams, šovė į galvą melodija: „Sode lakštutė maža žydinčių vyšnių pavėsy...“ O gal „Auksinis lizdas“: paukštė susuka lizdą, padeda kiaušinius karališkoje aplinkoje, o žiūrovui paliekama spręsti, kas gi iš tų kiaušinių išsiris.

Su laumžirgiais.

Gal dar „Išlaisvinimas“. Mergina turi raktą nuo narvelio. Paukščio draugė bando tą narvą nuimti ir išlaisvinti savo antrąją pusę iš narvelio. Paukščiai labai protingi. Jie brangina savo antrąsias puses. Kai kurie – iki gyvenimo pabaigos. Jie rūpinasi ir maitina savo vaikus, moko juos pavyzdžiu. Karta iš kartos randa kelią į gimtinę ir puikiai suka sau lizdus. Paukštis – dangaus simbolis, mano mėgstama tema.

Tapiau keletą darbų ir pavadinau „Toks vakaras ilgas“. Viename iš jų yra balta varna. Tad pridūriau – toks vakaras ilgas. Tai savotiška duoklė lietuvių tautosakai. Kur tik pažiūri, minčių jūra nuneša, blaško, vėl nuramina. Ir plauki ant savo lapo kaip Coliukė. Nežinai, kas tavęs laukia.

Kas? D. Lukianskienės tapybos paroda „Geroji naujiena“.

Kur? Ilgakiemio laisvalaikio salėje (Pajiesio g. 1, Ilgakiemis, Kauno rajone).

Kada? Veikia iki gruodžio 1 d.

Sujungti aistros dailei

Parodoje eksponuojami darbai, sukurti rugsėjį vykusiame plenere, kuris buvo kultūros projekto „Kačerginės kurortinio miestelio statusui – 100!“ dalis. Parodai vieta pasirinkta neatsitiktinai: grupės „Mėlynas menas“ nariai jau nuo 2018-ųjų bendradarbiauja su Kačerginės mokykla-daugiafunkciu centru. Prie plenerų Kačerginėje ir plenero parodų organizavimo prisidėjo Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Aurika Laurinaitienė ir kultūrinės veiklos organizatorė Jurgita Bonkevičiūtė.

Nuo 2018-ųjų organizuojamų plenerų metu kūrybos temą dažniausiai inspiruoja pasirinktos vietovės gamtos motyvai. Tai liudija ir plenerų pavadinimai: „Nuo Nemuno iki Bugo“, „Pušynų Kačerginė“, „Senoji Zapyškio bažnyčia“, „Spalvota Pervalka“. Susiklostė tradicija, kad nuo pat grupės gyvavimo pradžios pleneruose buvo kviečiami dalyvauti ir dailininkai iš Ukrainos, kartais į plenerus atvyksta ir kolegos iš kaimyninės Latvijos.

Marina Pugačiova / E. Bartulio nuotr.

Grupė „Mėlynas menas“ pasipildo ir naujais nariais. Šiuo metu grupės organizuojamuose parodose ir pleneruose aktyviai dalyvauja Gitas Markutis, Marius Morkūnas, Indrė Makelytė-Morkūnė, Ieva Grunskytė, Zita Jusevičiūtė-Tarasevičienė, Agnė Misiūtė, Loreta Markutienė, Agota Bričkutė, Ignė Grigaliūnaitė, Irena Panaskova, Jolanta Čiaglienė.

Grupės įkūrėjas ir plenero kuratorius tapytojas G. Markutis gyvena ir kuria Kauno rajone, Garliavoje. Neseniai jis ir jo suburtai grupei priklausantys dailininkai buvo įvertinti Kauno rajono savivaldybės apdovanojimais Kačerginės įkūrimo artėjančio 100-mečio proga. Menininkas nuo 2006 m. rengia personalines parodas, dalyvauja bendrose dailės parodose, organizuoja plenerus. Į jo kuriamus peizažus įsilieja architektūros detalės, abstrakčioji tapybos stilistika sujungia šias dvi erdves ir koloristinius aspektus.

Živilė Rudzikaitė-Motuzonienė / E. Bartulio nuotr.

Gamtos įkvėpta

Nuo pat grupės įkūrimo jai priklauso Žaneta Lošienė, lankiusi tapytojo Olego Karavajevo tapybos studiją. Autorės kūrybai būdingi lietuviškos stilistikos lyriniai peizažai, pastelinės spalvos. Plenero parodoje eksponuojamame darbe jautriai ir subtiliai įprasminami gamtos apsupti tarpukario Kačerginės pastatai. Taip sukuriamas pasakojimas, kuriame į vientisą visumą susijungia vienos kitas papildančios detalės.

Živilės Rudzikaitės-Matuzonienės įkvėpimo šaltinis yra gamta. Ji tapo peizažus, tačiau parodoje eksponuojamame darbe pasirenka pilkai juodus atspalvius, fiksuoja pušų kamienus, išryškindama ritmines geometrizuotas detales kuria minimalizuotą miško vaizdą, kontrastuojantį su tradiciniu spalvotu miško peizažu.

Šiuo metu Lietuvoje gyvenantis ukrainiečių menininkas Sergejus Ra plenero parodai pateikė Kačerginės peizažą, kuriame daug abstrakčių susiliejančių formų ir ryškių viena kitą papildančių spalvų paletė. Ši ryški koloristika papildo ir išskiria šio menininko lietuviškąjį peizažą iš kitų.

Inrdrė Makelytė-Morkūnė / E. Bartulio nuotr.

Kačerginėje gyvenanti moldavų kilmės menininkė Rodica Morari parodai parinko darbą, kuriame išryškina lietuviškojo peizažo tolius ir platumas, naudoja kontrastuojančių spalvų paletės gamą. Abu nelietuviai menininkai lietuvišką gamtovaizdį užfiksuoja daug ryškiau ir spalvingiau nei mūsų šalies tapytojai.

Menininkė iš Ukrainos Marina Pugačiova parodoje pristato tradicinį lietuvišką Kačerginės peizažą, kuriame sujungia žalius medžius ir mėlyną Nemuno vingį, išskirdama kontrastuojančio peizažo gyvastingą jėgą.

Abu nelietuviai menininkai lietuvišką gamtovaizdį užfiksuoja daug ryškiau ir spalvingiau nei mūsų šalies tapytojai.

Stilistikos savitumai

Tapytojas, dizaineris ir fotomenininkas M. Morkūnas kuria įvairiomis technikomis ir stiliais, intensyviai dalyvauja dailės meno parodose ir pleneruose. Menininko kūryboje pastaraisiais metais dominuoja gamtos ir jūros motyvai, įprasminti dekoratyvia stilistika. Plenero parodoje eksponuojamas darbas ypač subtilia rytietiška brūkšnelinių potėpių technika ryškina Kačerginės miško peizažą šilta rusvų viena kita papildančių spalvų palete.

Daug parodų surengusios Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės darbuose dominuoja ekspresyvi abstrakčioji stilistika, dinamiškos formos. Plenero parodoje ji demonstruoja tradicinės stilistikos darbą, žalia spalva išryškinantį pušies gyvybingumą.

Tapytoja I. Makelytė-Morkūnė rengia asmenines parodas, dalyvauja pleneruose ir kolektyvinėse grupės „Mėlynas menas“ parodose. Parodoje autorė pristato darbą, itin realistiškai ir įtaigiai išreikštą tarpukario Kačerginės istorinį namą gamtos apsuptyje. Dominuojanti tamsi spalva darbe apeliuoja į istorinę atmintį ir laiko tėkmę.

Sergej Ra / E. Bartulio nuotr.

L. Markutienės parodoje pristatomame darbe Kačerginės peizažo dalis – ant Nemuno kranto žaidžiantys vaikai, suteikiantys tradiciniam darbui žaismingumo ir įtaigos.

Šiemet grupės plenere dalyvavo ir fotomenininkė, žurnalistė, tapytoja, daugelio projektų iniciatorė Lilija Valatkienė. Ji parodoje pristato abstrakčios stilistikos darbą, kuriame dekoratyviai į apskritimo formą yra įrašomas gėlynų ir žolių peizažas, kiek egzotiškas, bet itin ekspresyvus.

Šis tapytojų grupės „Mėlynas menas“ pleneras yra ir tradicinis, ir naujas. Tradicinis, nes buvo kuriama Kačerginėje, fiksuojantis šios nuostabios apylinkės vaizdus. Naujas, nes įsilieja vis naujų kūrėjų, kurie mato šį nuostabų gamtos apsuptyje įsikūrusį miestelį vis kitaip. Šio plenero parodoje mes matome stilistinę įvairovę, kuri džiugina ir stebina.

Kas? paroda „Atrasta ir neatrasta Kačerginė“.

Kur? Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro Mėlynojoje salėje (Janonio g. 31).

Garliavoje gyvenanti J. Puronaitė-Lubienė nuo 2015 m. rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautinėse kolektyvinėse dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dinamiškuose tapytojos paveiksluose dominuoja abstrakščioji stilistika, akivaizdus savitas pasaulio matymas, emocijos.

„Kolekcijoje“ autorė pristatė panašios stilistikos ir koloristikos kūrinius. Juose ryški emocija, noras užfiksuoti čia ir dabar būseną. Įdomią spalvų įvairovę ir kontrastus, išryškinančius mistinius ženklus, užuominas matėme paveiksluose „Sekretai“ ir „Ženklai IV‘.

Nerius Vaitkus. „Tipografija“. / Organizatorių nuotr.

Diplomuotas vitražininkas kaunietis N. Vaitkus prieš ketverius metus pradėjo tapyti įvairaus formato abstrakčias drobes, kurti koliažus. Kurti jį įkvepia Kauno senamiesčio ir lankytų užsienio šalių senamiesčių vaizdai. Menininko paveikslai išsiskiria abstrakčių formų ir šešėlių žaisme, kintančių abstrakščių formų įvairove, dramatiškumu ir istorijų pasakojimu.

Menininkas savo kūryboje daug dėmesio skiria atsakymų į egzistencinius klausimus paieškoms. Jam svarbios meninės refleksijos, kuriose jungiasi kasdienybės ir paralelinio, fantazijos pasaulio realijos. Parodoje išsiskyrė N. Vaitkaus darbai „Srautai“ ir „Typografija“.

Jolita Puronaitė-Lubienė. „Ženklai IV“

Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) baigęs A. Tamašauskas yra prisilietęs prie juvelyrikos. Šiandien jis kuria mažąsias skulptūras, sujungdamas jose metalą ir įvairius senovinius objektus, tad jo raiška artima stimpanko kultūriniam judėjimui. Jo kūrybą pažinti padėjo parodoje eksponuota „Muzikali žuvis“ ir „Vintažinis telefonas“.

„Savo sukauptų rakundų arsenale turiu keletą muzikinių pučiamųjų instrumentų. „Tai bus muzikali žuvis“, – tariau sau. O pradžią atsirasti šiam objektui davė varinis karštam vandeniui laikyti skirtas indas, atkeliavęs iš sendaikčių parduotuvės Vokietijoje, – kūrybos procesą atskleidė menininkas. – Pagal mintyse sudėliotą eskizą vieną korpuso pusę išpjoviau, kitoje pusėje įtaisiau apvalų stiklą, kurį turėjau su laikrodžio mechanizmo rėmu. Pro jį matyti visai kiti elementai. Vietoj uodegos sugalvojau mechanizmą, kuris sukuria žuvies-laivo įspūdį. Pelekams panaudojau sietyno elementus ir metalinės skalbimo lentos fragmentus – tokias naudodavo mūsų senoliai. Išardęs karolius, du stiklinius rutulus panaudojau akims. Žvynai sukurti iš varinės skardos. Tuo ir įdomus šis stilius – kurdamas kiekvieną objektą ar mažąją skulptūrą gali interpretuoti savaip.“

Artūras Tamašauskas. „Vintažinis telefonas“. / Organizatorių nuotr.

Kiekvienas iš parodos autorių sukūrė ir parodoje eksponavo vientisus savo kūrybos ciklus, kuriuos į vienį sujungė idėjų ir stilistikos ekspresija, emocinė raiška, eksperimentavimas. Kiekvieno autoriaus kolekciją papildė kolegos darbų kontekstas. Tęsiant parodų ciklą „Kolekcija“ ekspozicijoje bus rodoma kitų autorių kūryba.

Jaunosios kartos kūrėjas M. Morkūnas – Gito Markučio suburtos tapytojų grupės „Mėlynas menas“ narys. Vilniaus dailės akademijoje vizualinio dizaino specialybės studijas baigęs kūrėjas meno keliu pasuko dar vaikystėje. Liejo akvareles, vėliau pradėjo tapyti. M. Morkūnas domisi japonų menu, darančiu įtaką jo estetikos suvokimui. Menininko kūryboje dominuoja minimalizmo, abstrakti stilistika.

Vienas iš menininko įkvėpimo šaltinių yra gamta, stilizuotuose dekoratyviuose darbuose dominuoja gamtos ir jūros motyvai. Augalo, medžio, paukščio motyvai stilizuojami, kartais jie tampa ženklu, kuris įprasmina menininko idėją, išryškina vidinę emociją, o kartais juose per spalvą, liniją išryškinamas ir dekoratyvus aspektas. M. Morkūno darbuose dominuoja estetizuoti vaizdiniai, sudarantys neišardomą emocinės darnos ir formos vienovę.

„Mirusios kopos“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr. 

Harmoniją ir pusiausvyrą atspindi ir parodoje pristatomų darbų pavadinimai: „Išgirsti tylą“, „Sustabdytas laikas“, „Linijos trapumas“, „Tarp gamtos ir potėpio“, „Tarp brūkšnio ir gamtos“, „Gyva linija“ . Menininko pasirinkta stilistika liudija ir jo estetines nuostatas: pasinerti į subtilų meno ir gamtos pasaulį, atrasti ramybę, reflektuoti save ir aplinką. Todėl neatmestinas ir terapinis šių darbų poveikis per estetizuotas formas ir koloristiką.

Personalinėje M. Morkūno parodoje „Tarp gamtos ir potėpio“ – kone dvi dešimtys didelio formato paveikslų. Juose dominuoja ryškių ir tamsių spalvų koloristika, svarbiais akcentais tampa abstraktūs potėpiai. Menininko drobėse susijungia grafinės linijos, abstraktūs potėpiai, ryškių ir tamsių atspalvių koloritų žaismas. Tapytojas jautrus gamtai, jūrai, ir šis ryšys itin išryškėja didesnio formato drobėse. Autorius įsitikinęs, kad jo kūrybą įkvepia įvairių kultūrų ženklai ir jūros kelionės skirtingu laiku motyvai.

Peizažų pirmuosiuose planuose atsiranda ryški suskaidyta meninės kompozicijos struktūra, nuotaika atskleidžiama ryškiuose potėpiuose užkoduotomis aliuzijomis į įsivaizduojamos jūros motyvus.

Patyrinėjus vieną svarbiausių M. Morkūno žanrą – peizažus, apibendrinant galima teigti, kad dailininko jūriniai peizažai – išskirtiniai lietuviškosios dailės kontekste. Pokalbis su menininku – apie kūrybos įkvėpimus, skirtingų meno sričių dermę.

„Pažaislis vakarėjant“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr. 

– Kas lėmė, kad tapote menininku?

– Kad tapsiu menininku, žinojau jau vaikystėje, tik nebuvo aišku, kokią sritį pasirinksiu. Piešimu ir skulptūra domėjausi dar darželyje. Vėliau pradėjau lankyti darželio ir mokyklų dailės būrelius, tačiau, įstojus į Eduardo Balsio menų gimnaziją, pradėjo patikti ir kiti dalykai: dizainas, tapyba, fotografija. Skulptūra pasitraukė į antrą planą. Visos šios trys kryptys mano meniniame pasaulyje išliko ir dabar. Dizainas ir tapyba yra pagrindinės sritys, o fotografija – kaip poilsis, terapija. Tačiau pasitaiko užsakymų fotografuoti produkciją katalogams ar tinklalapiams ir sukurti gražią prekės išvaizdą – visa tai glaudžiai siejasi su dizainu.

– Esate profesionalus menininkas, grafikos dizaineris, tapytojas ir fotografas. Kaip pavyksta suderinti šias meno sritis?

M. Morkūno darbuose dominuoja estetetizuoti vaizdiniai, sudarantys neišardomą emocinės darnos ir formos vienovę.

– Visos sritys man siejasi, nes kuriu jau 23 metus. Tiek mano kurtuose atvirukuose, tiek kalendoriuose tapybą jungiu su dizainu ir fotografija. Per ją jaučiu spalvas, šešėlius ir kompoziciją, kurdamas fotografijas galvoju, kur ją taikysiu dizaine, nes reikės formų, faktūrų, reikiamo kampo brošiūroje ar kalendoriuje. Viskas mano kūryboje susijungia. Kartais tiesiog ranka piešiu grafinį vaizdą, vėliau jį su įvairiomis iškiliomis spaudos technologijomis panaudoju knygų ar kalendorių viršeliams ir leidiniams. Dizainas ir fotografija man padėjo pajausti spalvą, kaip sureguliuoti ir nufotografuoti daugeliu atveju sudėtingą procesą – šviežiai, skaniai ir patraukliai atrodantį maistą. Žinau, kaip spalvas išgauti, kaip sumaišyti, kaip išgauti šešėlius. Mokėjimas pajausti spalvą labai gelbėja tapybos ir dizaino srityse. Kūryboje man visuomet viena sritis papildo kitą, jos visą laiką kartu.

– Kaip kinta ir keičiasi temos jūsų kūryboje?

– Temos panašios, tik kartais norisi improvizacijos, kur galiu sukurti abstrakciją ar priderinti tušu atliktą grafinį vaizdą. Įvairias išmoktas technikas panaudoti svarbu, kartais patinka maišyti skirtingus stilius. Kartais tiesiog yra užsakymas sukurti ir meniškai perteikti uostą ar krovinių terminalą, ir tai būna padaroma pasitelkus tapybos, grafikos ar erdvines detales.

„Valtys pakrantėje“./ M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr. 

– Kokios studijos turėjo didžiausią įtaką jūsų dabartinei veiklai?

– Jau mokantis Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvo galimybė pasirinkti kryptis. Nuo 8 klasės pasirinkau dizaino kryptį ir mokytoją, kuri parengė mane studijoms. Tuo metu dizainas man buvo kaip naujovių kūrimas ir labai traukė, todėl pasirinkau ją kaip pagrindinę kryptį. Kai buvo stojamieji egzaminai, į vieną vietą pretendavo septyni stojantieji, iš viso buvo priimta apie 20. Buvau sąraše pirmose vietose. Labai džiaugiuosi, kad buvau įvertintas. Visi mano dizaino darbai nestandartiniai.

Mėgstu nestandartinius dalykus ir mano kūryboje visa tai atsispindi. Užsakovai tai pastebi, todėl didžioji dalis mano darbų yra sudėtingesni, su įvairiomis erdvinėmis detalėmis ir spaudos technologijomis,  neeiliniais sprendimais. Su įmonėmis, su kuriomis dirbu, ryšys ir bendradarbiavimas išlieka net ir po 15–20 metų.

– Kas jums kūryboje yra svarbiausia? Kiek jums meno kūrinyje svarbus dekoratyvumas?

– Mano tikslas tapyboje – ramybė, kad, žvelgiant į paveikslą, būtų galima pailsėti dvasiškai, ir tai tikrai pavyksta. Jei kabinu ant sienos pats sau kokį paveikslą, tai tik tokį, kuris ramina, su kuriuo gera būti kiekvieną dieną. Pasitelkiu minimalią spalvų paletę ir stilizuotą liniją, pavienius potėpius, kuriu švarų, minimalistinį, detalių neperkrautą peizažą, kreipiantį žvilgsnį į tolį.

Vyraujanti kūrybos tema – pajūris ir pamarys. Mane visada traukia vanduo kūryboje, paveiksluose jis paprastai švelniai raibuliuojantis, ramiai tyvuliuojantis. Beveik niekada nematyti aiškios ribos tarp vandens ir dangaus, jie susilydę į viena, horizonto linija gali būti tik numanoma, o erdvė tokiu būdu tampa begalybe. Mano pamėgti motyvai – pajūrio pušys, atkakliai nepasiduodančios jūrai ir vėjui, vėjyje siūruojančios pakrantės smilgos ir, žinoma, valtys. Dekoratyvumas, stilius, detalizavimas labai svarbu, jis padeda žiūrovui pajusti smilgos trapumą, akmens svorį ir blizgesį, bangų judesį. Nors detalės nėra iki galo aiškios, bet, manau, svarbiausia – jausmas, potėpio gyvumas, trapumas, šviežias, o ne išvargintas ispūdis, nes kartais smulkus detalizavimas paveikslą išvargina, nukankina.

„Senas Šventosios tiltas rūke“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr. 

Visada siekiu vienu potėpiu sukurtii galutinį norimą vaizdą, kad jis būtų gyvas ir nekiltų klausimų, kas tai ir kodėl. Linija ir potėpis turi būti tobulas nuo pradžios iki pabaigos. Visa šių linijų ir potėpių kompozicija turi skatinti gražius jausmus, vidinę ramybę.

– Kokius darbus pristatote pastarųjų metų parodose?

– Pataruoju metu vyko personalinės dvi parodos – „Išgirsti tylą“ ir „Sustabdytas laikas“, šiuo metu vyksta trečioji personalinė paroda Vilniuje – „Tarp gamtos ir potėpio“. Buvo nemažai parodų su tapytojų grupe „Mėlynas menas“ – mažiausiai šešios per pusmetį. Jas nuolat rengiame įvariose vietovėse, visoje Lietuvoje. Jau suplanuotos ateinančių metų parodos, belieka tik surengti.

Darbų temos parodose įvairios, bet viskas vienaip ar kitaip susiję su gamta ir vietove, kurioje tapome. Abstrakčių darbų ir kurtų ant popieriaus tušu tokiose parodose neeksponuoju. Visi kiti darbai, kurie rodomi parodose, veda į bendrą gamtos ramybės ciklą, kuris dalijamas į senesnius darbus, vidutinius ir naujausius. Ateityje planuoju sukurti abstraktesnių ir grafinių ant popieriaus tušu atliktų darbų ciklus. Planuoju kurti miesto tematikos ciklą panašia stilistika.

„Gintarinė Karklės pakrantė“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr. 

Kas? M. Morkūno paroda „Tarp gamtos ir potėpio“.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? Veikia iki birželio 24 d.

Jau aštuonerius metus gyvuojančios Žanetos Šalavėjienės vadovaujamos studijos menininkai savo kūrybai pristatyti pasirinko industrinio stiliaus verslo centre neseniai atidarytą naują atvirą meno galeriją.

„Visi mes nuo vaikystės mėgstame piešti. Laikui bėgant dėl įvairių priežaščių šį pomėgį palikdavome praeityje. Dabar požiūris stipriai pasikeitęs. Kiekvienas gali tapyti“, – sako Ž. Šalavėjienė. Anot jos, dažų terapija – greitai užburiantis ir įtraukiantis procesas.

„Studijoje gimsta daugybė gražių dalykų, todėl savo darbų parodas „Drobės“ fabriko erdvėse ir kitose vietose rengiame nuolatos. Labai malonu, kad kai kuriose parodose apsilankę meno profesionalai negaili gražių komplimentų“, – džiaugėsi ji.

Kuo daugiau skiri laiko šiam pomėgiui, tuo labiau norisi gilintis į meną.

Kuo daugiau skiri laiko šiam pomėgiui, tuo labiau norisi gilintis į meną. „Tarsi laikui bėgant pajunti meno alkį“, – sako moteris, su studijos dalyviais vykstanti į tapybos stovyklas, ekskursijas, kurių metu lankomi garsiausi Europos muziejai, susipažįstama su juose saugomais pasaulio meno šedevrais. „Aplankėme Barseloną ir Romą. Šiuo metu planuojama tapybos plenero stovykla Palangoje ir spalio mėnesį kultūrinė kelionė į Italiją, Neapolį ir Amalfį. Keliauti su mumis gali visi neabejingi grožiui ir menui“, – pasakoja Ž. Šalavėjienė.

Naujausioje tapybos darbų parodoje savo kūrinius pristato pati studijos vadovė ir Brigita Čapkauskaitė, Kristina Abromaitė, Laura Grieštaragytė, Rimantė Lydytė, Rūta Ozerenskienė, Elena Karpenko.

Tapytoja B. Čapkauskaitė – meditatyvios abstrakcijos kūrėja. Savo darbuose ji skleidžia harmoniją, santykį su visata ir pasauliu. Jos paveiksluose dominuoja šviesios spalvos, abstraktūs motyvai, darbų kompozicijai būdinga ekspresyvi dinamika.

K. Abromaitė parodoje pristato kelis tapybos kūrinius. Autorė kuria abstrakčius peizažus, tačiau eksponuoja ir darbą, kuriame kiek ironiškai pateikia antikinį skulptūrinį portretą – savitą dialogą tarp klasikos ir dabarties.

Kita studijos lankytoja R. Ozerenskienė savo darbuose ryškina emocijas, būsenas per abstrakčią stilistiką, niuansuotą koloristiką. Architektės R. Lydytės drobėse atsiranda geometrizuotų formų, kompozicijos fragmentiškos, subtiliai derinama koloristika, ieškoma spalvinių kontrastų. Kiekvienas darbas perduoda subrandintą mintį žiūrovui, kviečia į dialogą, aktualizuoja skirtingus kontekstus.

L. Grieštaragytės abstrakčios kompozicijos paremtos kontrastinga koloristika, linijų ekspresija ir įvairove. Ž. Šalavėjienė parodoje pristato realistinės stilistikos paveikslą – moters aktas, panardintas vandenyje moters kūno fragmentas yra išryškintas kontrastine stilistika, gali būti lyginamas su Undinėlės motyvu.

R. Rauluševičienė kuria tradicinės akvarelės srityje, tačiau jos darbai išsiskiria subtilia koloristika: juose dominuoja šviesios, rudos, kartais ryškios, tarpusavyje derančios, kuriančios harmoningą, nors ir kintantį vaizdinį, spalvos. Kūriniuose dominuoja gamtos motyvai, autorė jautri detalėms, kurias niuansuoja, išgrynina.

Nors akvarelėse įprasta matyti abstrakčius peizažus, R. Rauluševičienės darbuose dominuoja tradicinės akvarelės žanras, autorė pasirenka spalvingą atspalvių koloritą: nuo ryškaus tono iki tamsaus atspalvio.

Parodoje (rengėjai Kauno kultūros centras ir VšĮ Gabrielės meno galerija) eksponuojamose akvarelėse susitelkiama į žmogų supančią aplinką. Per ją, jautriai išryškintą, R. Rauluševičienė siekia atspindėti nuotaiką, emocinį išgyvenimą. Tapytojos kuriamas vaizdinių pasaulis subtilus ir paslaptingas, gamta juose tampa atrama nuolatiniam prasmės ieškojimui. Tai liudija ir parodoje eksponuojamų darbų pavadinimai: „Namas prie kelio“, „Širvintos pakrantė“, „Raudona“, „Mintimis į vasarą“, „Nurimti IV“, „Beržai“ ir kt.

„Mano ruduo“. Organizatorių nuotr. 

Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė yra aktyvi dailininkų bendruomenės narė, nuolat dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, kūrybą pristato tarptautiniuose akvarelės festivaliuose, pastaraisiais metais dalyvavo akvarelės bienalėje Slovakijoje ir Albanijoje.

Kodėl akvarelė, tradicinė jos technika? Kas lemia spalvų ir motyvų pasirinkimą? Atsakymai – iš pačios akvarelininkės lūpų.

– Kada susidomėjote akvarelės menu ir kodėl pasirinkote būtent šią meno sritį?

– Nuo pat mokyklos laikų buvau šalia menų – mokykloje mokiausi sustiprintoje dailės klasėje, kurioje mokėmės tapybos, skulptūros, grafikos meno. Tačiau niekada negalvojau ir neplanavau, kad liesiu akvarelę. Anksčiau man akvarelė visada asocijuodavosi su nekokybiškais blyškiais dažais, tiksliau, spalvotu vandeniu. Be to, man visada patikdavo ryškūs potėpiai, storas dažų sluoksnis, žodžiu, visiška akvarelės priešingybė. Bet prieš trejus metus jutube pamačiau merginą, kuri akvarele liejo gėles ir kažkodėl nusprendžiau pabandyti pati. Pabandžiau ir kol kas neįsivaizduoju savęs nė dienos be akvarelės.

Be pavadinimo. Organizatorių nuotr. 

Ji labai įvairi ir nenuspėjama – gali būti skaidri ir lengva lyg krištolas, bet gali puikiai sąveikauti ir su anglimi.

Kodėl akvarelė? Nes ji labai įvairi ir nenuspėjama – gali būti skaidri ir lengva lyg krištolas, bet gali puikiai sąveikauti ir su anglimi. Man atrodo, akvarelės galimybės absoliučiai neribotos, o tai ir yra žavu. Vis dar mokausi ją suvaldyti, o gal, tiksliau, susidraugauti.

– Kokios temos dominuoja jūsų kūryboje?

– Labai įvairios – gamtos motyvai, urbanistika. Apskritai man labai patinka akvarele perteikti vietas, kurias esu aplankiusi, pabuvojusi, pajautusi tų vietų nuotaiką, todėl dažnai lieju Vilniaus senamiestį, Kauną, Lietuvos pajūrį, ypač laivelius. Nemėgstu lieti tų realių vietų, kuriose nesu buvusi, nes man svarbu pamatyti, kas yra aplink konkretų objektą, kaip krinta šešėliai ir pan.

Akvarelė – tai nuotaikos ir įtaigos menas. Vienaip Vilniaus Jogailos gatvė atrodo šviečiant saulei ir ant pastatų fasadų žaidžiant šešėliams, ir visai kitaip – lietui lyjant.

Pastebėjau, kad kai jaučiuosi pavargusi, lieju abstrakčius peizažus, kurie neįpareigoja. Taip pailsiu, nusiraminu.

„Viltis“. Organizatorių nuotr. 

– Kiek metų trunka sukurti vienos parodos kolekciją? Kaip dažnai kinta temos ir pasirinkti motyvai?

– Liedama akvarelę, niekada negalvoju apie tai, kad štai ruošiuosi parodai ar pan. Aš visiškai nuotaikos žmogus ir lieju tai, kas tuo metu man įdomu... Būna, kad pusę metu lieju tik gėles... Arba tik abstrakčius peizažus. Tada savaime, organiškai atsiranda parodos. Kėdainiuose – urbanistikos paroda „Kėdainiai–Vilnius“, Šiauliuose – floristikos paroda, o štai Kaune – daugiau peizažų, marinistikos. Temos mano akvarelėse retai kinta, labiau stengiuosi tobulėti keisdama technikas.

Kas? R. Rauluševičienės akvarelių paroda.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? Veikia iki kovo 27 d.

Jausmingos tapybos žavesys

Parodoje eksponuojama keturiolika įvairaus formato abstrakčiosios stilistikos kūrinių. Devynerius metus gyvuojančios studijos narius vienija abstrakti tapybos stilistika. Tačiau kiekvienas parodoje dalyvaujančių tapytojų pasižymi savitu individualiu braižu, savo darbais išsako individualų aplinkos ir pasaulio matymą.

A.Obcarsko kūrybai parodoje atstovauja paveikslai, kuriuose išryškėja jo tapybos braižo ypatumai. Kaip pastebi menotyrininkė Kristina Stančienė, žvelgiant iš plataus ir įvairaus A.Obcarsko kūrybos konteksto perspektyvos, šiuose darbuose pristatoma bene nuosaikiausia jos dalis – molbertinė tapyba, atspindinti pastarųjų metų dailininko idėjų ir išraiškos formų raidą. Galima teigti, kad tai dar viena gyvybingosios lietuvių dailės tradicijos – gestiškos ekspresyvios tapybos variacija.

Šį kartą menininkas, puikiai išmanantis konceptualias idėjų meno strategijas, tik simboliškai suvienija kūrinius formato apibrėžtimi, ragindamas atsiduoti neapskaičiuotos, jausmingos tapybos žavesiui.

Dailininko A.Obcarsko kūryboje dominuoja pilkšvų arba raudonų atspalvių koloritas, abstrakčios ir kampuotos, griežtokos formos ir jų sankirtos, atitolusiosę nuo tikrovės pavidalų, iš tolo primenančios nepermaldaujamą ir amžiną gamtos fenomeno būvį. Šiuose kūriniuose ryškinama griežta, lakoniška kompozicijų formato riba, kuriamos užtvaros, norint nepaskęsti linijų, potėpių chaose, išlaikyti kritišką ir aiškų žvilgsnį į mus supančią realybę.

Ženklų istorijos

Tapytoja J.Puronaitė-Lubienė pristato darbus iš ciklo „Ženklai“. Sukurti šį ciklą autorę paskatino domėjimasis Lietuvos kryždirbyste ir ornamentika kryžiuose, kuriuose savamoksliai kryždirbiai naudojo baltų ženklų simboliką ir vaizdinius.

Jolita Puronaitė-Lubienė. Kartu.  / Organizatorių nuotr. 

Savita meninė forma geležiniuose kalvių dirbiniuose ir primityvios tapybos užuominos padėjo menininkei visa tai transformuoti į šiuolaikinės abstrakčios tapybos potėpius. Saulės, mėnulio, ugnies, žemės, dangaus, žvaigždžių, laiko, vėjo, lietaus, gyvybės, medžio simbolių energija ir vaizdiniai, keliantys egzistencinius klausimus, ieško atsakymo teptuku, spalvomis ir emocija „čia ir dabar“. Serija „Ženklai“ siunčia užkoduotą žinutę tarp potėpių ir potėpiuose, simbolių vaizdiniuose.

Dailininkės kūriniuose dominuoja abstrakčioji stilistika, išryškinanti vidines emocijas, savitą pasaulio matymą „čia ir dabar“, atskleidžianti individualią autorės ekspresyvią tapybinę raišką. „Mano tapyba yra tokia, kokią aš suprantu: be išankstinių nuostatų ir apribojimų, suvaržymų, taisyklių, dogmų, tai tarsi spontaniško impulsyvumo ir asmeninės laisvės tapyboje sintezė komunikuojant su išoriniu pasauliu“, – sako menininkė.

J.Puronaitės-Lubienės tapyba – dinamiška, jos darbų spalvos paremtos priešpriešomis, kurios atskleidžia svarbiausias kūrybos ir gyvenimo sampratos ir pasaulio matymo detales. Tapytojos ekspresyvioji stilistika jungia įvairius mėlynos, geltonos, žalios, rudos, juodos, smėlinės, oranžinės ir rožinės spalvų niuansus, kurie kelia įtampą ir sudaro kompozicijos visumą.

Tapybos kūrinius ženklina abstrakčios formos, koloristiniai perėjimai, kuriantys dinamiką ir muzikalumą.

Pasak dailininkės, „vanduo mane išmokė: skverbtis per plyšius, apeiti, tekėti, griauti, judėti, plaukti, panirti, plūduriuoti, gaivinti, ženklinti“. Ir tada gimsta nauji sumanymai, naujos nutapytos drobės ir nauja kūrybinių darbų serija „Ženklai“. Savo žiūrovą menininkė kviečia ieškoti ženklų ženkluose.

Patyrimų linijos

I.Gūžienė parodoje pristato tapybos darbus iš ciklo „Linijos“. Tapytojos kūriniuose dominuoja meditatyvinės geometrinės formos, per kurias autorė išreiškia savo asmeninius patyrimus, estetinį aplinkos suvokimą, jų transformavimą į drobę.

Geometrizuotos detalės menininkės darbuose yra susijusios, jų jungtys kuria nuoseklų pasakojimą, įtraukiantį parodos žiūrovą. Išgrynintos spalvos, aiški formų geometrija sukuria estetizuotus pasaulio vaizdinius, išreiškia savąją pasaulio sampratą. Daugiausia dėmesio ji skiria linijų, formų, spalvų, juodos ir pilkos spalvos koloritams. Ženklas ir spalva sudaro vizualų I.Gūžienės paveikslų pasaulį.

Išspręsti kodus

U.Motiejūnas, piešimo ir tapybos pradmenis įgijęs pas žinomą Kauno tapytoją Rimvydą Jankauską-Kampą, žinias gilinęs pas Arvydą Brazdžiūną-Dusę, Joną Maldžiūną, Gintarą Zubrį ir A.Obcarską, pristato paveikslus iš ciklo „Ratilai“.

Ugnius Motiejūnas. Liepsnabangis. / Organizatorių nuotr. 

Jam tapyboje svarbiausia stebėti, tapyti ir atrasti vaizdus gamtoje ir kasdieniniame gyvenime, atrasti vaizdus, kurie žiūrovą stumteli abejoti, ką iš tiesų mato. "Akmuo, mestas vandenin, sukelia taisyklingas bangas, kurios tolsdamos išnyksta... Atidžiai žiūrėdamas į augalą saulėje galiu pamatyti siaurą šviesos aureaolę aplink jį. Seniai sukurti objektai paveikūs ir šiandien. Kokių dar ratilų pavyks atrasti pačiam, kokių atras žiūrovas?“ – retoriškai klausia U.Motiejūnas.

Šio autoriaus darbai išsiskiria įvairove: autorių inspiruoja gamtos motyvas, darbų koloristika įvairi ir dinamiška, o formos sujungia geometrinius linijinius motyvus su abstrakcija.