Man netgi atrodo, kad, kalbant tiek apie šio filmo suvokimą iš žiūrovo perspektyvos, tiek siužeto plėtojimąsi ir jo esminę įtampą, klausai čia tenka pagrindinis vaidmuo. Tai pasidaro aišku jau filmo pradžioje, kai muzikos kūrinys užmaskuoja pagrindinį filmo momentą – vyro žūtį (jis randamas kraujo klane ant sniego prie šeimos namo), o svarbiausiu liudytoju teisme, kuriame dėl šio įvykio kaltinama žuvusiojo žmona, tampa jų regos sutrikimų turintis sūnus.

Iš tiesų ypatingą klausos svarbą, jos pirmenybę filme parodo jau pirmasis kadras, mat „Kryčio anatomiją“ pradeda ne vaizdas, o garsas – kol regime juodą ekraną, girdime dviejų moterų pokalbį. Netrukus atsiranda ir vaizdas: išvystame Sandrą, sėkmės lydimą rašytoją, duodančią interviu apie savo naujausią knygą pas ją į namus atvykusiai studentei. Tačiau jų pokalbį sunkina, galiausiai ir visai nutraukti priverčia iš kito aukšto atsklindanti garsi muzika, tiksliau, besikartojantis, užloopintas instrumentinės muzikos fragmentas. Sandra informuoja studentę, kad muzikos šaltinis – jos vyras Samuelis, remontuojantis palėpę. Moterys ima sunkiai viena kitą girdėti ir pokalbis, kuris turėtų būti įrašomas į diktofoną, nebegali tęstis.

Tampa veikėjo metonimija

Tad pirmiausia muzika šiame filme tampa vieno iš pagrindinių veikėjų (ir būsimos aukos) metonimija: Samuelio nematome, bet žinome, kad tai jis leidžia muziką. Vėliau, sužinoję daugiau apie šeimos padėtį, konfliktus ir įtemptą kasdienybę, galime daryti prielaidą, kad muzika atstoja paties Samuelio (kurio net neišvystame ekrane), universiteto dėstytojo, čia atvykusio su šeima, kad galėtų rašyti, ir dar neseniai vartojusio antidepresantus, veiksmus ir būseną: jausdamas pavydą, pyktį ir pagiežą žmonai, jis galėjo specialiai garsiai leisti vis tą pačią dainą, kad suerzintų moteris, sutrukdytų ir galiausiai nutrauktų jų pokalbį, pats  nepasirodydamas ir neištardamas nė žodžio.

Taigi, tik prasidėjus kino pasakojimui, žiūrovo rega tarsi suskliaudžiama ir suvokimo prasme jis priartinamas prie Samuelio ir Sandros vienuolikmečio sūnaus Danielio dalinės neregystės. Tiek paauglys, nuo kurio parodymų priklausys teismo sprendimas, tiek filmo žiūrovas tarsi verčiami aktyvuoti klausą ir būtent per ją susirinkti reikalingus įrodymus.

Samuelio leidžiama daina – amerikiečių reperio „50 Cent“ hito „P.I.M.P.“ perdirbinys, kurį atlieka vokiečių fanko grupė „Bacao Rhythm & Steel Band“. Tos pačios dainos dalies kartojimasis netiesiogiai nurodo ir paties veikėjo būseną – jo įstrigimą viename taške, negalėjimą išsivaduoti. Tai pagrindžia ir vėliau nuskambantys Sandros žodžiai, kad Samuelis nuolat kaltindavo save dėl sūnaus neregystės (angl. „He blamed himself on a loop“).

Įdomu, kad originalios dainos versijos gangsterišką repą šiame filme pakeičia (manau, visai neatsitiktinai) instrumentinis fankiškas skambesys: užuot Samueliui tiesiogiai pademonstravus savo jėgą, kovingumą, pasipriešinimą ir galią (su tuo įprastai – ypač filmuose – siejami repo kūriniai), jo kovingumas ironiškai sumenkinamas pasitelkiant gerokai už repą lengvesnį muzikos stilių. Vykstant teismui prokuroras taikliai pastebi, kad originalo žodžiai persmelkti mizoginijos, tačiau gynyba atkreipia dėmesį, kad Samuelio leista versija yra nevokalinė, vadinasi, apie paslėptą panieką ar neapykantą moterų (konkrečiai –  žmonos) atžvilgiu tarsi negalima kalbėti. Vis dėlto visiems puikiai žinomas originalas turi šią konotaciją, o nevokalinis variantas ir jos besiklausantį veikėją parodo kaip neturintį balso. Įdomu, kad režisierė buvo sumaniusi naudoti atlikėjos Dolly Parton dainos „Jolene“ fragmentą, tačiau, nepavykus gauti teisių į dainą, pasirinko „50 Cent“ versiją. Mano manymu, tai, kad šioje vietoje vis dėlto skamba būtent „Bacao Rhythm & Steel Band“, visam filmui suteikia tik daugiau prasmių ir gylio.

Nuotrauka iš filmo „Kryčio anatomija“.

Muzika padeda pabėgti

Muzika susieja Samuelį ir su sūnumi Danieliu, kuris dažnai rodomas skambinantis pianinu (filmui vystantis žmona Sandra patvirtina jų artimą ryšį): regis, abiem veikėjams sunkiais gyvenimo epizodais muzika padeda bent trumpam pabėgti, atsiriboti nuo realybės. Be to, pradžios titrams pristatant filmo kūrėjų komandą ir pagrindinius veikėjus (matome nuotraukas, vaizduojančias Sandrą ir Samuelį nuo abiejų vaikystės iki sūnaus gimimo), jie užbaigiami pianinu grojančio Danielio fotografija. Būtent čia išvystame filmo pavadinimą – jis užrašomas ant pianino. Periodiškai ekrane pasirodantis instrumentas ir žiūrovų ausis pasiekiantis jo skambesys tampa tarsi viso filmo pagrindu, personažus ir įvykius jungiančia gija.

Taigi skambinimas pianinu svarbus ne vienu aspektu. Pianino garsai dominuoja muzikos takelyje, jais tarsi žymima veiksmo trukmė: viso filmo metu Danielis mokosi atlikti tam tikrą kūrinį, o galiausiai matome ir girdime, kaip sklandžiai ir užtikrintai jis atliekamas. Pati kompozicija – intensyvi, kapota ir grubi, tad šio kūrinio pasirinkimas ir jo mokymosi proceso vaizdavimas leidžia geriau suvokti paauglio emocinę būklę: pianino klavišai daužomi tarsi bokso kriaušė norint išlieti susikaupusį pyktį. Kartu grojimo pažanga perteikia vidinę Danielio transformaciją: tuo metu, kai kūrinį atlikti tik mokosi ir groja lėtai, vis užsikirsdamas, sustodamas, paauglys dar nesuvokia ir nežino, kas įvyko tarp mamos ir tėčio, jį kankina abejonės. Vėliau, kai atsiranda vidinis žinojimas ir ramybė, skambinama jau be klaidų.

Šia prasme įdomus filmo epizodas, kai, Danieliui sėdint prie pianino, Sandra prieina ir viena ranka surenka kelias kito kūrinio natas, taip pakviesdama sūnų kompoziciją pratęsti ir paskambinti kartu. Jie ima groti Frederico Chopino preliudą e-mol (Op. 28, Nr. 4), kuris, kaip žinome, kompozitoriaus prašymu skambėjo per jo paties laidotuves. Tačiau Danielis, tarsi vis dar negalintis susitaikyti su tėvo mirties faktu ir galbūt abejodamas motinos nekaltumu, duetą nutraukia. Vėliau, po pokalbio su teismo paskirta prižiūrėtoja, kai ji paaugliui pataria nuspręsti ir pasirinkti, kuria tiesa tikėti, Danielis vėl pamėgina sugroti liūdnąjį preliudą – taip tarytum susitaikydamas su netektimi ir atsisveikindamas su tėvu, o kartu (anksčiau, nei tai įvyksta teismo salėje) išteisindamas savo mamą.

Pasirinktas F. Chopino preliudas ypatingas ne tik tuo, kad atskleidžia besikeičiantį sūnaus santykį su tėvo mirtimi. Jį su J. Triet filmu sieja ir kritimo, judėjimo žemyn ir atsikartojimo momentas. Vos vieno puslapio kūrinio melodija iš viršaus leidžiasi žemyn, bet maždaug viduryje muzikinis krytis sustabdomas ir melodijos linija prasideda iš naujo. Toks pasikartojimas atliepia Samuelio mirtį pridengusį instrumentinio „50 Cent“ perdirbinio kartojimąsi. Muzika sujungia kritimą ir mirtį, be žodžių atskleisdama pagrindinių veikėjų psichologinius portretus, jų transformacijas.

Filmo pradžioje eliminavus regos svarbą tarytum pradanginamas ir objektyvus žinojimas. Kaip atskleidžia besikeičiantys Danielio parodymai ir skambančios muzikos ar garso įrašų (Sandros ir Samuelio buitinių kivirčų, Sandros ir studentės interviu) interpretavimas teisminio proceso metu, tai, ką girdime, yra gerokai subjektyviau ir reliatyviau, mažiau įtikima ir patikima. Matymas kone prilyginamas realiam žinojimui (veikiausiai neatsitiktinai kai kuriose kalbose veiksmažodžiai „matyti“ ir „žinoti“ tam tikrose situacijose vartojami sinonimiškai), o girdėjimas – veikiau fikcijai ar net fantazavimui, kuris gali visiškai iškraipyti faktus ir tiesą.

Ypač svarbu, kad per pirmuosius Danielio parodymus pasitelkiamas netradicinis kameros judėjimas: užuot, kaip įprasta, imituodama veikėjų ir žiūrovų regos logiką, kamera ima reaguoti į garso sklidimo kryptį Danielio atžvilgiu, pasisukdama tai į vieną pusę (kai kalba prokuroras), tai į kitą (kai kalba advokatas). Taigi kamera pasirenka klausos, atrodytų, gerokai subjektyvesnės ir mažiau patikimos nei rega,  dominantę ir imasi perteikti nebe (vien) vaizdą, o garsą. Kameros akis virsta kameros ausimi. Tokį kameros judėjimą galima sieti ir su Danielio vidine būsena, jo pasimetimu tarp dviejų galimų variantų: kai duoda pirmuosius parodymus, paauglys dar nežino ar neapsisprendęs, kas kaltas: tėtis (advokato pusė) ar motina (prokuroro pusė).

Aliuzija į „Švytėjimą“

Iš pradžių Danielis duoda parodymus remdamasis tuo, ką namuose girdėjo anksčiau ir ypač – lemtingąją dieną. Per pakartotinius parodymus paauglys pateikia jau kitą versiją, remdamasis tuo, ką išgirdo pačiame teisme (kaip jau minėta, paragintas teismo paskirtos prižiūrėtojos, jis pasirenka, kuo tikėti). Šių parodymų pradžioje Danielis sako: „Kai įsivaizduoju tai darant savo motiną, negaliu to suprasti. Tačiau jei įsivaizduoju tai darantį tėtį, man atrodo, suprasti galiu.“  Kameros judėjimas šį kartą lieka stabilus, nesikeičia. Galiausiai teismo sprendimą nulemiančiu faktoriumi tampa ne objektyvūs faktai, o subjektyvus įsivaizdavimas, savo ruožtu nulemtas klausymo, – to, kas buvo išgirsta, o ne pamatyta. Kartu pasėjama abejonė tokiu teismo verdiktu ir į klausimą, kaip viskas vyko iš tikrųjų ir kas kaltas, lieka objektyviai neatsakyta.

Kita vertus, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, tokį teismo sprendimą paradoksaliai grindžia

vaizdinė „Kryčio anatomijos“ plotmė, tiksliau, šio filmo sąsajos su kita puikiai žinoma psichologine siaubo drama „Švytėjimas“ (rež. Stanley’is Kubrickas, 1980), kurios pagrindas, kaip žinome, – 1977 m. Stepheno Kingo to paties pavadinimo siaubo romanas. Abiejuose filmuose rodoma trijų asmenų šeima (tėvas, motina, sūnus); abiejų siužetas vystosi atokioje apsnigtoje vietovėse, kur šeimos atsikrausto vyrų iniciatyva, kad šie galėtų susikoncentruoti į rašymą; abiejuose figūruoja mirtis, savižudybės ir žmogžudystės grėsmė; sutampa sūnų vardai, jų praktiškai vienodos šukuosenos, abiejų santykis su tikrove kitoks nei kitų veikėjų (abiem atvejais pasireiškiantis konkrečiai per regą: vienur – per neregystę, kitur – per regimas vizijas); net kai kuriose scenose moterų dėvimi megztukai itin panašūs. Be to, „Kryčio anatomijoje“ trumpai paminimas ir S. Kingas.

Šios paralelės leidžia kalbėti apie „Kryčio anatomijoje“ atvirai neparodomus, bet galimus siužeto niuansus. Prancūzų dramoje Samuelio personažo transformaciją rekonstruojame beveik vien tik iš kitų žmonių pasakojimų – pats veikėjas veikia ir matomas labai mažai. Tačiau vizuali sąsaja su „Švytėjimu“ leidžia kalbėti apie polinkį į (savi)destrukciją – izoliavęsis nuo pasaulio, nesėkmingai darydamas tai, ką nori, vis nepabaigdamas to, ką pradėjo, pykdamasis su žmona ir jausdamasis neįvertintas, Samuelis galimai netenka sveiko proto (kaip ir pagrindinis „Švytėjimo“ personažas). Dviejų filmų ryšys – nors nepaaiškėja, kas ir kaip tiksliai įvyko tą lemtingą dieną (ar Samuelis nusižudė, ar iškrito netyčia, ar siekė tik pagąsdinti Sandrą nesmarkiai susižeisdamas, bet viskas baigėsi mirtimi), bet tarsi įrodomas Sandros nekaltumas: vadovaujantis panašumo logika, ji, kaip ir pagrindinio veikėjo žmona „Švytėjime“, su žiauriais įvykiais galbūt neturi nieko bendra.

Tokia interpretacija ne tik patvirtintų klausos nulemtą ir dėl to tarsi ne iki galo įtikinantį teismo verdiktą Samuelio žūties byloje, bet ir praplėstų (gal padėtų tiksliau suprasti?) filmo pavadinimą. „Kryčio anatomija“ – pasakojimas apie nelaimingo žmogaus, vyro ir tėvo, žlugimą, savidestrukciją, emocinį, dvasinį, psichologinį ir galiausiai fizinį krytį.

– Leonardai, saksofono įgūdžius tobulinai daug metų – studijavai ir Lietuvoje, ir  užsienyje. Kuo tave patraukė ir tebetraukia šis instrumentas?

– Saksofonas man pateko į rankas dar būnant dešimties metų. Turėjau jauną ir linksmą mokytoją Albiną Guželį ir susiklickino viskas, kam reikėjo, taip, kad šiuo instrumentu groju lig šiol. Vis dėlto kuo toliau, tuo blogiau, o kartais iš viso liūdna: atrodo, kad saksofonas tapo mano kūno dalimi. Ir taip kasdien kaip ringe – vis po naują iššūkį. Kad negaliu pasiduoti, jau seniai tapo aišku. Saviironiškai žiūriu į gyvenimo džiaugsmus su didžiausiu dėkingumu. Saksofono garsas man yra didžiausia inspiracija ir iššūkis.

– Esi tituluojamas ne tik kaip vienas geriausių saksofonininkų Lietuvoje, bet ir kaip vienas produktyviausių aranžuotojų ir orkestruotojų Lietuvoje. Iš kur semiesi įkvėpimo kurti? Kaip manai, kas labiausiai skatina (tavo) produktyvumą?

– Orkestravimo ar aranžavimo darbai įprastai būna skubūs – juos reikia paruošti per gana trumpą laiką. Todėl čia svarbus mano, kaip kūrėjo, patikimumas ir komunikacija su užsakovais. Čia daugiau ir spontaniškos kūrybos – savoms kūrybos injekcijoms permąstyti dažniausiai lieka labai mažai laiko. Tačiau kartu tai ir geras pasitikrinimas, kokio gylio tavo kūrybos šulinys.

Kompoziciniai darbai, į kuriuos įdedu širdies, arba, kitaip sakant, turiu laiko pasikrapštyti ilgiau, įprastai mane nuveda į tolimas kūrybos keliones. Prasidėjęs procesas kartais tęsiasi mėnesių mėnesius mano galvoje: čia skambančios muzikinės idėjos gyvena savo gyvenimą. Tokias kompozicijas paleidžiu į savo kūrybos albumus klausytojams, nes būtent žmonės – mano draugai, bičiuliai ar kolegos – ir yra tie didieji inspiratoriai.

Žodžiu, kūrybos impulsai – įdomi tema. Tiesą pasakius, man kurti yra tas pats, kas valgyti obuolį. Arba, tarkime, vairuoti automobilį. Arba – tiesiog pasivaikščioti. Tačiau pati kelionė iš buitinės rutinos į šią kūrybos būseną vis dėlto yra iššūkis.

– Naujasis tavo albumas „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ – visai kitoks nei ankstesni tavo darbai. Esi minėjęs, kad pagrindinė albumo idėja buvo tiesiog žaisti muziką. Papasakok truputį daugiau, kaip vyko šis žaidimas, – ar vis dėlto teko laikytis kokių nors taisyklių, gal buvo konkrečių pergalių, pralaimėjimų?

– Visiškai tikriausias žaidimas. Aišku, kažkiek Simono Šipavičiaus dėka – jis sutiko ne dirbti prie albumo, o jį įžaisti – literaliai. Pavyzdžiui, kartą sugalvojau atsivežti teniso stalą pas Simoną į studiją ir ten žaidėme visą dieną tiesiog be jokio tikslo. Mums abiem patinka stalo tenisas, abu mokame žaisti. Tiesiog mėgavomės tuo procesu. Žaidimo dalį įrašėme, bet tik vėliau, artėjant albumo suvedimo pabaigai, sumaniau panaudoti tuos teniso kamuoliuko garsus albumo baladėje (takelis albume pavadinimu „Ball-ad“).

– Vadinasi, žaidi ne tik muzikos elementais, bet ir žodiniais, šių dviejų sistemų derme – kompozicijoje girdimo kamuoliuko anglišku žodžiu apžaidei ir tarytum perrašei baladės žanro rašybą, kartu pateikdamas kitokią, savitą kūrinio (o gal net baladės žanro apskritai) suvokimo ir interpretacijos galimybę. Ar muzika tau – taip pat kalba?

– Net ne kalba, o poezija!

– Šis albumas peržengia tradicinio džiazo ribas: čia puikiai ir sykiu labai originaliai dera gyvi instrumentai, sintezatoriai ir elektroniniai, eksperimentiniai elementai (pavyzdžiui, vienoje kompozicijoje girdimas kvėpavimas į saksofono pūstuką, kitoje – šokinėjantys stalo teniso kamuoliukai). Ar tokią idėją turėjai iš karto, ar koncepcija gimė kūrybos procese?

– Visada priešgyniavau tradicinio džiazo elementams – nesu tradicinio džiazo atlikėjas. Šį albumą įrašinėjau su mintimi, kad jį bus galima apdoroti garso suvedimo procese. Tačiau kvėpavimas, kuris girdimas iš / į pūstuką – naujausias IntraMic mikrofono netikėtumas. Partijas buvome įrašę „Plokštelinėje“ ir S. Šipavičius, miksuodamas takelius, netikėtai man paskambino ir sako: „Ką manai, jeigu iškeltume tą kvėpavimą?!“ Kai paklausiau, man pasirodė, kad tai geniali idėja. Iškart sutikau su šia skambesio spalva. Tikras netikėtumas!

Apskritai, visas šitas albumas – netikėtumai. Daug dirbau prie jo – pusė metų tikrai atiduota. Idėjos pačios gimsta vykstant kūrybos procesui. Tarkime, kompozicijoje „Alchemist“ visai netikėtai nusprendžiau panaudoti praktiškai fleitų ir saksofonų orkestrą – visas partijas įgrojau pats. Ir tas epinis Pauliaus Volkovo gitaros solo – vyšnia ant torto!

J. Šikšnelytės nuotr.

– Albume dominuoja garsų, ritmo pa(si)kartojimai. Ką atvėrė toks komponavimo principas?

– Pasikartojimai – kieta. Albumo pradinė mintis buvo pasikartojimai, jungiantys visą albumą. Pavyzdžiui, pirmame kūrinyje girdisi ksilofono rifas, kurį padėjo įgyvendinti fantastiškas perkusininkas Audrius Rekašius. Tas ritminis ksilofoninis rifas veda per ilgą kelionę, kol jis tampa kažkuo kitu. Kitose kompozicijose galvojau ne tik apie ritminius motyvus, bet ir melodinius. Pavyzdžiui, kompozicijos „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ muzika pakibusi virš vienos besikartojančios natos. Taip ta kompozicija vystosi ir įgauna skirtingų formų.

– Labai įdomūs, išskirtiniai ir kartais netikėti yra ir tavo kompozicijų pavadinimai. Nors esi sakęs, kad jų labai sureikšminti neverta, vis tiek paklausiu – kokios muzikinės savybės, o gal ritminiai niuansai lėmė, kad, tarkime, antrojo albumo kūrinio pavadinimas yra „Kaunas“?

– Aha, šitą kompoziciją mini visi, kurių klausiu, kas įsiminė labiausiai. Ritminiai niuansai išsidėlioja boso partijoje, kurią groja robotas 13/8 metre, – kabliukas, kuriuo praskaidrinau savo kompozicinę idėją. Du akordai ir visiška improvizacija nuo pradžių iki galo. Kaunas – man ypatingas. Esu tikras, kad tai tikroji Lietuvos širdis. Jaučiu  nepaprastą pagarbą visiems iš Kauno kilusiems kultūros srities žmonėms. Man tai sunku paaiškinti, tačiau ši kompozicija dedikuota su pačia gražiausia mintimi šiam miestui.

– Ar tau, kai jau suteiki kompozicijai galutinį pavadinimą, kaip nors pasikeičia, pasipildo jos reikšmė? Gal atsiranda naujų, prieš tai net negirdėtų spalvų?

– Pavadinimai – būdas sudominti klausytoją. Todėl apie juos galvoju nemažai. Dažnai stengiuosi paklausti savo muzikos – kaip ir ar nori ji būti pavadinta.

– Pasitaiko atvejų, kai tinkamiausio pavadinimo rasti nepavyksta? Ką tuomet darai? Gal yra kompozicijų, kurioms labiau prilimpa neoficialūs, sakykime, darbiniai pavadinimai?

– Pasitaiko. Tuomet pavadinu kompoziciją „Abstrakcija“.

– Antraščių žaismė įtraukia abu tavo pastarųjų metų albumus – ir minėto naujausio, ir ankstesnio („How Deep is Her Voice“) darbų pavadinimai netiesiogiai nurodo į kultinės grupės „Bee Gees“ kūrinius („How Deep is Your Love“ ir „And The Sun Will Shine“). Ar galima tikėtis, kad būsimo tavo albumo pavadinimas bus kas nors panašaus į, pavyzdžiui, „Stayin’ Alive“?

– Tai yra malonūs sutapimai. Kai augau, prie tėvų patefono praleidau ne vieną valandą klausydamasis „Bee Gees“ muzikos.

– Kalbant apie būsimus albumus, esi sakęs, kad tavo tikslas – dešimt metų kasmet išleisti po naują albumą. Ar čia tiesiog iššūkis sau pačiam kiekvienais metais sukurti kažką naujo, ar jau turi kiekvieno albumo pagrindinių idėjų? Gal jau prasidėjo kūrybos procesas?

– Tiesą sakant, atrodo, turiu idėjų tiems dešimčiai albumų į priekį. Todėl labai noriu nepaleisti šios minties ir kažką su ja pasiekti. Tam susigalvojau discipliną su terminu. Tai tiesiog procesas, kuriuo mėgaujuosi. Tai yra svarbiausia.

– Ne tik aktyviai kuri, bet ir daug koncertuoji. Kuri veikla teikia didesnę laimę: įrašai, kuriuose, regis, daugiau suvaldyto garso ir apgalvotų sprendimų, ar grojimas scenoje čia ir dabar?

– Man improvizacija yra kasdienis ingredientas, todėl patinka scena ir joje vykstantys procesai čia ir dabar. Taip pat sau visada primenu, kad nesvarbu, su kuo ar kur veda vieni ar kiti darbai, – svarbu kompanija. Gera kompanija atperka viską.

– Saksofonas, džiazas, atrodo, neatsiejami nuo improvizacijos. Ar tavo kasdienybėje irgi daug neapibrėžtumo? Kur dar mėgsti improvizuoti?

– Žaidžiu gyvenimą. Daug laiko praleidžiu Šiuolaikinės mokyklos centre, kur improvizacijos – dar daugiau. Ten reikia atrasti amžinybę ne tik savyje, bet ir kitiems augantiems žmonėms padėti suprasti, kas jiems patinka.

– Improvizuoti ir klysti – man šios sąvokos atrodo labai artimos. Kad drįstum improvizuoti (be visos galybės žinių ir įgūdžių), privalu nebijoti klysti. Kaip manai, kas svarbiausia improvizuojant?

– Improvizuojant svarbiausias vienas dalykas – gera pradžia. Tačiau gali būti, kad nepavyks gerai pradėti, tuomet svarbu atsiminti, kad reikia bent garbingai pabaigti. Klaidos ir baimės – būtini ingredientai.

– Jei ne džiazas, saksofonas ir apskritai  muzika – kur dabar būtum ir ką veiktum?

– Turbūt būčiau laivo kapitonas.

Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart dalijuosi humanitarinių mokslų daktaro, semiotiko, dėstytojo ir vertėjo Pauliaus Jevsejevo atsakymais.

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Labas! Man gyvenime beveik visąlaik nesiseka, bet pastaruoju laiku sekasi dažniau. Čia turiu galvoje sėkmę, kai nusišypso laimė, kas nors krinta iš dangaus, pats atsiduri tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir pan. Jaučiu, tai svarbu bent dėl gyvenimo skonio: žvitriai pasinaudoti ką nors žadančia proga, nepražiopsoti tinkamo momento, pagauti bangą ir ant jos išsilaikyti... Man visa tai lig šiol ne itin pavyksta, esu gan nerangus, daug ką pražiūriu; nuojauta mane, lengvatikį, irgi vis apgauna. Tačiau yra ir pasisekę: patyriau nuostabios meilės, mačiau šiek tiek pasaulio, dalyvavau puikiuose pokalbiuose, pažinau keletą ypatingų asmenybių, tapusių mano mokytojais. Stengiuosi būti atidesnis šitokios sėkmės apsireiškimams. Kitokia sėkmė turbūt – kai sekasi siekti kokių nors tikslų, įgyvendinti sumanymus, eiti pasirinktu keliu? Ką galiu pasakyti: ilgai universitete tryniau kėdes, graužiau knygas, gilinausi į sąvokas ir štai prieš kelerius metus tapau etatiniu dėstytoju. Man labai įdomūs ir asmeniškai rūpi didelė dalis dalykų, kuriuos dėstau. Taip pat esu vertėjas. Šiuo darbu užsiimu taip pat seniai, kaip bent kiek ryžtingesniais mokslais, o pradėjau nuo techninių vertimų. Kažkada man labai pasisekė (!) susipažinti su keletu kino industrijos žmonių, taip pat būti pastebėtam dėstytojos Nijolės Keršytės. Taip perėjau prie kino, humanitarinių mokslų ir grožinės literatūros vertimų – tai sunku, užtat dirbu su dideliu malonumu. Atrodo, viskas čia labai gerai, bet taip nemanau. Vis dėlto šita – tikslų ir pasiekimų – sėkmė tarpsta mūsų visų bendrame gyvenime, visuomenėje ir pan. Mūsų visuomenėje dėstymas ir vertimas nėra keliai į sėkmę.

2. Kas (tau) yra laimė?

Neseniai skaičiau, kad išmintingi moko, jog laimė – ne būsena, o tarytum perviršis, išgyvenamas ilgą laiką kryptingai veikiant pagal sąžinę ir įsitikinimus. Vis dėlto man pasiekiamos tik trumpalaikės pilnatvės, o gal tiesiog džiaugsmo, malonumo, šilumos, artumo būsenos. Galbūt nesu tiek prisitenkinęs akimirkos malonėmis, kad galėčiau svajoti apie kažin kokį aukštesnį, visa apimantį perviršį, kuris vainikuotų ilgalaikes pastangas, kaip koks aukso debesis kalno viršūnėje. Projektuoti save kaip žmogų be trumpalaikių džiaugsmų ir malonumų, kurio laimė, matyt, rastųsi iš tvirtos valios, atsižadėjimo ir kantrybės, irgi nesinori. Matyt, čia galiu tik atlikti išpažinimą, kad realios gyvenimiškos laimės atžvilgiu bent lig šiol jaučiuosi nevisavertis. Galėčiau pamėginti atsakyti į šitą klausimą ir kitu asmeniu ar kita savo asmenybės dalimi, kuriai laimė – visa ko sąlygiškumo jausmas, bent jau kiek retkarčiais pavyksta visa ką aprėpti ir pasijusti tikrovės žaidimo dalyviu. Čia tokia savotiška laimė būti žaidžiamam, nežinia ko, ir pačiam žaisti, nežinia kam, tiksliau, dėl žaidimo. Ir asmeninės egzistencijos uždarumą permušantis dėkingumas už progą šitame sąlygiškume paegzistuoti. Deja, dabar nesu pasirengęs apie tai ką nors daugiau pasakyti.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?

Čia tik pacituosiu stulpelį iš liūdnojo Jacksono C. Franko dainos „Kimbie“:

Well I wished I was a mole in the ground

I wished I were a mole in the ground

I was a mole in the ground

And that I'd tear, I'd tear this mountain down

Wished I was a mole in the ground

4. Su kuo svajotum papietauti?

Turbūt su Jeanu Anthelme’u Brillat-Savarinu – jis vaišintų ir pasakotų, pasakotų. Taip pat su savo seneliais, kuriuos pažinojau tik vaikystėje. Valgytume visus tuos kaimo vasarų skanėstus, kalbėtume, paskui aš juos išbučiuočiau ir suprasčiau, kodėl ten tada buvo taip šviesu.

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris, ačiū Dievui, egzistuoja...

Man sunku ką nors gero pasakyt apie melą, nes turiu hipertrofuotą sąžiningumo poreikį, jaučiu aistrą realybei, o fikcijų, projekcijų ir fantazijų nelaikau melais. O tu dar klausi apie didžiausią melą! Na, gerai – kai ką sugalvojau. Jaunystėje mane, senamadiškos psichikos egzempliorių, pakerėjo filosofas Sørenas Kierkegaardas, įsileidau jo balsą į širdį ir leidau jam ten savo nuožiūra daryti tvarką. Tiktai dabar, galvojant apie šį tavo klausimą, man toptelėjo mintis, kad dabartyje, jau nebūdamas jaunas ir mėgindamas kaip nors suaugti, rizikuočiau šitoje saugioje žurnalo erdvėje išsakyti įžūlų teiginį, kad S. Kierkegaardas yra pats didžiausias melagis, kad jis mane suvedžiojo ir vedžiojo už nosies, kad jokie jo pamokymai nepasitvirtino, o visos jo pastangos filosofuoti apie egzistenciją galiausiai yra estetinis projektas, tiesiog puiki homme de lettres karjera. Tačiau net jeigu kartą šitaip neapdairiai išsitaręs, ilgainiui imsiu ir tuo įtikėsiu, vis tiek dėl to neimsiu mažiau tikėti S. Kierkegaardu ir jo melų neišsemiama verte mūsų pasauliui.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Manau, praeities traukiniu keliausiu į 2003-iuosius, kai baigiau vidurinę mokyklą Panevėžyje. Tame laike palikau riogsoti vieną nepriimtą sprendimą. Sugrįžęs puikiuoju traukiniu tą sprendimą priimsiu ir tada jau prasidės!.. Jeigu reikia pasiaiškinti, tai į traukinį praeitin pažiūrėjau labai pragmatiškai – pasinaudočiau juo mažiau nelaimingam gyvenimui įsivaizduoti nuo tam tikro laiko, kuris kartais man atrodo buvęs lemtingas.

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

Žinoma, kad traukinys į praeitį! Taip pat:

poimperinė Rusija;

pigus geras veganiškas maistas;

prieinami vaistai nuo visų ligų, kurias būtų įmanoma išgydyti esamomis technologinėmis sąlygomis;

netechninio intelekto ir vaizduotės vertybės Lietuvoje;

šiuolaikinis socialinis teisingumas ir planas, kaip padaryti, kad demokratiniame pasaulyje nebūtų nukvakusių milijardierių;

kavinė ir nebrangiai lankomas viešasis baseinas Naujininkuose, Vilniuje;

šiuolaikinis geras lietuvių kalbos žodynas;

geranoriška imigracijos sistema mūsų valstybėje.

Gal gana?

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Deja, šis klausimas ne mano kišenei.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Manau, tai priklauso nuo žmogaus. Gal neverta mėginti įgyti visų didžiausią stiprybę; gal pakanka atrasti sau kokią nors stiprybę ar net kelias, kuriomis galėtum pasikliauti?

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

Šis klausimas mane piktina, nes vis atkreipiu dėmesį į jau nuobodžiomis banalybėmis tapusius pranešimus, kad mokykloms žiauriai trūksta mokytojų. (Kaip suprantu, nė spintelių daiktams pasidėti daug kur nėra.) Mokykloms turėtume linkėti ne daugiau ar kitų dalykų mūsų pageidavimams tenkinti, o gerų sąlygų ten esantiems mokytis ir mokyti. Manau, turėtume imtis kryptingai keisti požiūrį į mokyklą apskritai, nustoti ją matyti kaip įstaigą, kur vaikai siunčiami būti užprogramuoti pagal mūsų – anksčiau jau apdorotų, dabar pasiryžusių apdoroti kitus – sumanymus, įsitikinimus ar pageidavimus. Man šitokios žmonių apdorojimo vizijos yra vienas šlykščiausių mūsų kultūros bruožų.

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

Maschos Halberstad filme „Knor“ senelis dešrų entuziastas vietoj šuniuko anūkei veganei padovanojo paršiuką – kad laisvėje užaugtų geros mėsytės. Pasak senelio, laimingam paršeliui reikia kasdien užsiimti trimis dalykais: ėsti, žaisti ir miegoti!

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Nieko nesakau. Posakis „Jei gali nekurti – nekurk“ iš pažiūros atrodo kaip bandymas apsaugoti žmogų nuo kūrybinės nesėkmės. Tačiau kas gi būtų kūryba be nesėkmių? Dar galima tokį posakį suprasti kaip bandymą save ir savo skonio bendriją apsaugoti nuo prastų kūrinių. Tai normalus susireikšminimas, kuriam normalus atsakas yra nureikšminimas: tarkim, „neaiškink“. Priešingas posakis lyg pozityvesnis. Kita vertus, jis labai įpareigoja imtis kažin kokio principinio veiklumo: kurk, kurk, būtinai kurk. Nežinau, aš siūlyčiau apsiraminti, nepamokslauti ir vietoj to pasidomėti įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, vienas toks amerikiečių poetas Alfredas Edwardas Housmanas savo 1933 m. paskaitoje apie poeziją pasakojo, kad viena kita eilutė kūrybos akto pradžiai jam ateina į galvą tada, kai, pavalgęs priešpiečius ir užgėręs pinta alaus, išeina kelias valandas pasivaikščioti. Nei jis galėjo, nei ką.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Oi, apie tai nieko neišmanau.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Mėgstu fantazuoti ir jau seniai svajoju, kad mano apatinė kūno dalis būtų katino kojos su grakščia raina uodega. Dar norėčiau niekada nemirti – gal tad reikėtų būti vadinamuoju kūnu be organų? Tačiau kas iš to.

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

Varge, apie tai irgi nieko neišmanau. Man dabar vaizduotėje Jamesas Bondas kažkodėl sukibo su čiulpinukais „Chupa Chups“. Gal tokia sąsaja susiklostė dėl paties tavo klausimo: kaip čiupačiupsas, Jamesas Bondas man atrodo lyg idealus dizaino objektas; visi tie vyrai – lyg vis kiti skoniai, jų kostiumai ir misijos – lyg vis kiti spalvingi džiugiai traškantys popierėliai ir t. t. Kad atsakymas nebūtų visai bergždžias, verčiau pasakysiu, kad mano mėgstamiausias vampyras kol kas yra Klausas Kinskis Wernerio Herzogo filme „Nosferatu: Phantom der Nacht“. Puikų įspūdį paliko ir neseniai matytas Jiří Prýmekas, suvaidinęs vampyrą Jaromilo Jirešo filme „Valerie a týden divů“.

16. Patarimas sau kūrybos kelio / karjeros pradžioje...

Man pradžioje žiauriai trūko nuoseklumo ir kryptingumo, tai pabandyčiau kaip nors save tam įkalbėti. Taip pat gal sakyčiau: nesidrovėk prašyti pagalbos.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

Esto Roberto Kurvitzo parašytas ir sudizainintas vaizdo žaidimas „Disco Elysium“ sugrąžino pasitikėjimą vaizdo žaidimais kaip meno rūšimi, sužadino viltis mūsų Šiaurės rytų Europos regiono potencialu šitoje srityje.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

Šiandien rinkčiausi „Les Filles de Illighadad“ dainą „Inssegh Inssegh“.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

Hmmm, gal koks kišas? Arba apskritai bet koks sūrus pyragas.

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

Gertuvė.

21. Kas tau yra sunkiausia?

Sunkiausia susitaikyti, kad psichinė ir socialinė realybė per visą gyvenimą man kelia šitiek sunkumų. Taip pat nepajėgiu nebijoti mirties.

22. Gražiausias žodis yra...

Et, nesu išsirinkęs gražiausio! Pastaruoju metu man patiko olandų kalbos žodis „knorren“, reiškiantis kartu „kriuksėti“ (kaip daro kiaulės) ir „gurgti“ (kaip daro pilvai). Man būtų juokinga, jeigu pilvas kriuksėtų. Apskritai labai mėgstu keiksmažodžius. Tačiau čia turbūt negalima?..

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

Labai norėčiau, kad būtų savaip įvertintas ir gal iš naujo atrastas tarpukario poetas avangardistas  Pranas Morkūnas. Nedaug ką jis spėjo, bet vis dėlto sukūrė naują santykį su kalba. Tiesa, labai nenorėčiau, kad šiam žmogui būtų statomas paminklas – dabartinėmis aplinkybėmis neįsivaizduoju, kaip iš tokio sumanymo galėtų išeiti kas nors gera. Tačiau jaučiuosi ramus, nemanau, kad kas nors ketintų tai daryti. Geriau būtų daugiau P. Morkūno kalbose apie literatūrą.

24. Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

Gal galiu vietoj filmo rinktis knygą? Pakeisčiau Johanno Wolfgango Goethe’s romano „Jaunojo Verterio kančios“ pabaigą. Verteris ne nusižudytų, o taptų keliautoju ir toliau rašytų laiškus draugams ir mylimajai. Gal net prisijungtų prie Johanno Moritzo Rugendo ir Roberto Krausės klajonių po Argentiną, apie kurias rašoma Césaro Airos knygoje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“.

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Viena tokia trobelė, kurioje man teko laimė pabūti su vienu tokiu žmogumi.

26. Jei nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Pasivaikščiojimams, grožinei literatūrai, savanoriškai veiklai, įdomiems plepalams, malonumams.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

Kiek žinau, mokyklose ir universitetuose žmonės į valias prisiskaito būtinų dalykų. Jų tikrai per akis.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum...

Dariau klaidą studijų metais skaitydamas prieš tai minėtą S. Kierkegaardą vietoj kai kurių semiotikų ar modernistų rašytojų ir kritikų. Manau, tai buvo neišvengiama likus vienam, be protingų patarėjų, taip pat lyg kokioje klasikinėje tragedijoje užduota iš anksto mano senamadiškos psichikos. Tad kartočiau.

Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Jūsų dėmesiui – tarptautinės muzikos vadybos ir platinimo agentūros „The state51 Conspiracy“ projektų vadovės Aistės Zabitaitės atsakymai.

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Sveiki, sveiki. Nemeluosiu – sekasi puikiai. Sėkmė ir jos suvokimas – labai reliatyvus dalykas, kiekvienas ją suvokiame kitaip. Sėkmė gali būti tiesiog laiku ir vietoje sutiktas žmogus, atsakytas klausimas ar kilusi idėja, o nesisekti gali tada, kai tų dalykų, esančių šalia, nepamatome.

2. Kas (tau) yra laimė?

Man laimė – procesas, dėkingumo ir visavertiškumo jausmas, kai supranti, kad turi viską ir tau nieko netrūksta (gali labai mažai turėti, bet taip jaustis). Neseniai skaičiau apie tai, kad labai pavojinga gyventi turint tikslą pasiekti laimę, nes ji nėra baigtinė ar apčiuopiama. Todėl neverta laukti, kol atsitiks koks nors įvykis ar įgyvendinsi kokią nors idėją, ir tikėti, kad tada jau jausi laimę. Kaip dainavo Johnas Lennonas: „Life is what happens when you’re busy making other plans.“

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?

Esu gan aukšta, ir man tai patinka, tad jei reikėtų rinktis, būčiau labai labai didelė.

4. Su kuo svajotum papietauti?

Su tuo pačiu Johnu Lennonu.

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris, ačiū Dievui, egzistuoja...

Mes patys pasirinkome.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Na, palaikykime tą pačią temą ir važiuokime į Londoną in the 60s – pamatyti, kaip išpopuliarėja „The Rolling Stones“ ir bitlai, kaip siūbuoja tas septintasis dešimtmetis.

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

Teleportacija! Aš gyvenu Vilniuje ir labai jį myliu, bet dirbu kompanijoje, įsikūrusioje Londone, todėl kartais norisi persiplėšti ir būti abiejose vietose. Mano kolegos dažnai iš manęs išgirsta, kad jau reikia teleportuotis. Iš tiesų dar svajonė būtų papietauti su Nikola Tesla ir paklausti jo, ar tikrai jis nebuvo jau sukūręs tos teleportacijos.

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Perkant bilietus į mėgstamų atlikėjų ar grupių koncertus. Arba dovanoms – kitiems ir sau. Aš labai dažnai pasidovanoju bilietą į gerą koncertą.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Gebėjimas bandyti iš naujo, kai nepavyko.

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

Turiu bent keletą idėjų. Prisimenu, kai pirmą kartą po mokyklos baigimo turėjau deklaruoti pajamas, mokėti mokesčius ar komunalinius, pykau, kad apie tai niekas nieko neminėjo mokykloje.

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

Niekas nebūtina, bet diena yra gera, kai judi, skaniai valgai, išgirsti gerą dainą, o dar geriau pasingalongini, sutinki draugą ir padėkoji už gerus dalykus, įvykusius tą dieną.

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Cha, šį klausimą esu aptarinėjusi ne vieną kartą ir gal net keistai jaučiuosi taip galvodama, bet sakyčiau – nekurk. Paradoksalu, kad dirbu muzikos kompanijoje ir dalis mūsų veiklos yra skaitmeninės muzikos platinimas. Per dieną į pasiklausymo platformas išsiunčiame tūkstančius naujai sukurtų kūrinių, tai kaip ir good for business. Tačiau tai labai dažnai mane priverčia susimąstyti, kiek daug turinio sukuriame ir kaip tai pasunkina galimybę atrasti gerą turinį. Gyvename informacinio triukšmo ir turinio junk food amžiuje ir aš manau, kad kartais čia galima pasilaikyti dietos. Pavyzdžiui, „Spotify“ platformoje yra apie 80 mln. kūrinių. Apie 20 proc. „Spotify“ egzistuojančių dainų neturi nė vienos perklausos – niekas niekada nesiklausė šių dainų. Jeigu šie skaičiai nemeluoja, tai yra 16 mln. kūrinių, kurių nepasiklausė nei tą muziką sukūrę atlikėjai, nei jų mamos, tėčiai ar draugai. Juokinga, ar ne?

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Daug dėmesio skirti miegui, judesiui, geram sveikam maistui ir vienareikšmiškai – ilsėtis gamtoje. Dar labai gerai daug juoktis ir tiesiog leisti sau neturėti jokio plano, pajausti, ko nori kūnas, ir tai daryti.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Uodegą pridėčiau.

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

Gal galima rinktis geriausią visų laikų Jameso Bondo merginą? Nes jei taip, vienareikšmiškai rinkčiausi Evą Green. Kai išgirstu Jameso Bondo vardą, man akyse iškart – Pierce’as Brosnanas.

16. Patarimas sau kūrybinio kelio, karjeros pradžioje...

Nesiekti perfekcionizmo, tiesiog daryti, bandyti ir nebijoti klysti. Manau, didžiausia patirtis – iš didžiausių padarytų klaidų, jų niekada nepamiršti ir iš jų greičiausiai pasimokai.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

Vaikščiojimas. Jeigu galiu kur nors nueiti, o ne važiuoti, būtinai renkuosi pasivaikščioti. Tai gal ir užtrunka ilgiau, bet ir kūnas, ir smegenys už tai padėkoja, turi laiko nusiraminti, apgalvoti ateinančią ar praėjusią dieną, stebėti, kaip keičiasi gamta ir sezonai. Galiu nusiminti, jeigu lyja ir, užuot ėjusi į darbą, turiu važiuoti.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausytis vienos tos pačios dainos, tai būtų...

Mane dažnai tarsi apsėda dainos ir jų klausau kartais net ilgiau nei mėnesį. Pastaruoju metu tai yra mūsų labelo išleistas grupės „Hotel Lux“ singlas „National Team“.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

Viską aš moku, o jei nemoku, tai išmoksiu.

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

Ausinės. Nėra nieko blogiau nei diena, kai atsibundi su daina mintyse, išeini iš namų ir supranti, kad neturi, kaip jos pasiklausyti.

21. Kas tau yra sunkiausia?

Dideli akmenys.

22. Gražiausias žodis yra...

Omeny.

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

Mano močiutėms trūksta paminklų kur nors prie Alytaus ir Pilviškių. Galėtų jos būti kaip simbolis visų močiučių, kurios taip rūpestingai užaugina anūkus.

24. Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

Mokykloje labai mėgau „Lost“, žiūrėdavome naujas serijas ir paskui naktimis per skaipą su drauge susirašinėdavome ir aptarinėdavome, ką matėme. Tačiau, kiek pamenu, pabaiga buvo nuvilianti ir dėl to daug kas peikė serialą, o aš, būdama fanė, bandžiau teisinti, kad esmė – ne vien pabaiga.

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Parnidžio kopa, žinoma. Net drįsčiau teigti – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje gražiausias kampelis – paprastas, lietuviškas, tikras ir labai gražus!

26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Labai būtų nuobodu, jeigu nereikėtų miegoti: I’m a big fan.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

Nieko nėra būtina, bet „Vakarų fronte nieko naujo“.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum.

Gimčiau.

– Kaip nusprendei, kad nori tapti būtent maisto kritiku? Ar įmanoma kaip nors žinoti, kad šioje srityje būsi geras?

– Ilgai svajojau juo būti. Kai man buvo maždaug 20 metų, rytais plaudavau grindis prekybos centre, dieną mokiausi universitete, vakarais vėl plaudavau grindis, o savaitgaliais uždarbiaudavau valydamas langus. Darbas buvo monotoniškas, tad turėjau daug laiko svajoti. Daug skaičiau, tad perskaitęs Ruth Reichl knygą „Garlic and Sapphires“, kurioje ji aprašo savo kaip „The New York Times“ laikraščio maisto kritikės nuotykius, pirmą sykį supratau, kad rašymas apie maistą gali būti pajamų šaltinis. Man ypač patiko, kad restoranai tapdavo jos tekstų veikėjais. Visa tai pasirodė itin patrauklu, tad pamaniau: „Ei, kaip būtų puiku gyventi tokį gyvenimą!“ Tik nemanau, kad įmanoma žinoti, ar būsi kurioje nors srityje geras, kol nesi jos pabandęs, o ir vėliau – tam reikia laiko. Tačiau aš pasiryžau. Prireikė dešimties metų, kad iš prekybos centro valytojo tapčiau restoranų kritiku dienraštyje „Detroit Free Press“, ir tas kelias buvo kupinas daugybės mažų pergalių ir dar daugiau nesėkmių.

– Vis dėlto lankymasis įvairiuose restoranuose ir savo įspūdžių aprašymas skamba kaip svajonių darbas. Ar taip ir yra?

– „Darbas“ yra raktinis tavo klausimo žodis. Taip, apie tokį darbą dažnai svajojame, bet viskas, ką mes vadiname darbu, galiausiai ir tampa darbu – tiesiog kai kurie darbai turi daugiau pranašumų. Tačiau maisto kritiko karjeroje – daugybė pavojų! Beveik iškart priaugau 10 kg ir apskritai turėjau įvairiausių sveikatos sutrikimų.

– Kuo mėgaujiesi labiau – maisto valgymu ar rašymu apie jį?

– Man patinka gaminti, patinka valgyti ir patinka kalbėti apie maistą. Rašymas apie maistą kelia daugiausia iššūkių: retkarčiais iš tiesų mėgaujuosi, kaip, atrodo, savaime, susidėlioja sakiniai, bet dažniausiai tiesiog sėdžiu palinkęs prie klaviatūros ir mėginu sugalvoti kokį naują protingą būdą pasakyti, kaip kas nors yra trašku.

– Taip pat rašai scenarijus, prodiusuoji ir režisuoji dokumentinius filmus apie maistą. Esi dukart Mičigano „Emmy“ apdovanojimų laureatas. Kaip pradėjai šią karjerą?

– Viskas susiję. Vaikystėje buvau didžiulis kino nerdas. Kai man buvo dvylika metų, prie sienos virš lovos prisiklijavau AFI 100 geriausių filmų sąrašą – norėjau pamatyti juos visus. Prasidėjus mano, kaip žurnalisto, karjerai, keli mano draugai ėmė kurti įvairius vaizdo klipus su DSLR fotoaparatais, kurie tuo metu dar buvo palyginti nauji. Panorau ir aš išmokti papasakoti istoriją ne tik raštu, bet ir ta kalba, kuria visuomet žavėjausi, – kinu. Taigi pateikiau paraišką studijuoti dokumentinių filmų programoje Kalifornijos universiteto Berklio Graduate School ir įstojau. Dvejus metus mokiausi iš šios srities grandų. Turėdamas magistro laipsnį, grįžau į Mičiganą, kad tapčiau restorano kritiku Detroito laikraštyje, tačiau jau per pirmą darbo pokalbį aptarėme mano filmo kūrimo sugebėjimus ir kaip visa tai galėtume integruoti į tradicinio restorano kritiką laikraštyje. Visa tai virto keliais apdovanojimus pelniusiais trumpametražiais filmais.

M. Kurlyandchiko archyvo nuotr.

– Ar savo namuose turite su maistu susijusių ritualų? Gal maistas tėra maistas?

– Maistas visuomet yra rituališkas – juo žymime dienas, tų dienų dalis. Ypač įtemptomis dienomis kartais nutinka taip, kad, staiga pažvelgęs į laikrodį, suprantu, kad jau 14 val. ir pamiršau pavalgyti. Tuomet suvalgau kokį bananą ir saują anakardžių – šiek tiek kuro. Visgi dažniausiai maistas užima svarbesnę vietą mano gyvenime. Kaskart keliaudamas ieškau vietinio maisto, kad geriau suprasčiau vietą ir jos žmones. Tai greičiausia vidinė prieiga prie kitos kultūros. Mėgstu gaminti ir eksperimentuoti su skoniais ir virtuvėmis. Dažniausiai sekmadieniais renkamės mano tėvų namuose, per pastaruosius kelerius metus tapau pagrindiniu šeimos virėju. Taigi sekmadienius praleidžiame gamindami ir laužydami duoną, dalydamiesi istorijomis ir diskutuodami apie savo šeimos ateitį, kai prie stalo sėdi mažiausiai trys kartos. Tai turbūt mano brangiausias maisto ritualas.

– Juokaujama, kad apsispręsti, ką ir kur valgyti, yra vienas sunkiausių dalykų. Ar tau taip pasitaiko?

– Daugumą kelionių planuoju pagal maitinimo vietas – kartais pasirinkimas yra didžiulis. Juolab kad restoranai nestatiški. Jie nėra daiktavardžiai, amžinai uždaryti į vieną formą. Atvirkščiai – tai veiksmažodžiai, susitraukiantys ir išsiplečiantys kartu su žmonėmis, kurie verčia juos dirbti, ir metų laikais, keičiančiais tai, kas juose patiekiama. Taigi kartais maisto kraštovaizdis gali neįtikėtinai priblokšti. Žinoma, daugelis iš mūsų valgo tris kartus per dieną, tad apsisprendimo nuovargis tikrai egzistuoja. Aš stengiuosi į tai pažvelgti per dėkingumo už tą gausą prizmę. Ir priminti sau, kad kalbant apie maistą joks sprendimas ar valgis iš tiesų daug nepakeis. Kur nors neskaniai pavalgei? Nesijaudink – po kelių valandų bus proga tai pakeisti.

– Lietuvoje lankaisi gana dažnai – kai tik gali. Ko, gyvendamas Amerikoje, pasiilgsti labiausiai?

– Pasiilgstu Vilniaus petrichoro (to malonaus kvapo po lietaus). Pasiilgstu močiučių, prekiaujančių laukinėmis mėlynėmis greitkelių pakraščiuose. Pasiilgstu savo šeimos, pasiilgstu šiltų vasaros naktų geriant šaltą lietuvišką alų lauko terasoje tūkstančio metų senumo mieste. Pasiilgstu virš miesto sklandančių oro balionų ir žvilgsnio į savo sovietinę vaikystę, besislepiančią po šiuolaikinio Vilniaus palimpsestu. Kiekviename meniu pasigendu šaltibarščių ir cepelinų, keptos duonos su česnaku. Pasiilgstu ledų prie įėjimo į Bernardinų sodą, o paskui – braidžiojimo po vėsią ir seklią Vilnelę, kai aplink pamažu verda gyvenimas.

– Praėjusį mėnesį organizavai lietuviško paveldo vakarienę daugiau nei 100 žmonių, kurioje ne tik patiekalai, bet ir skambėjusi muzika buvo lietuviška. Kaip pasisekė šis renginys?

– Puikiai! Prieš tai jau buvau rengęs keletą vakarienių iš savo mišraus paveldo (lietuviško, rusiško, lenkiško, žydiško), bet tai buvo pirmasis mano pristatytas meniu, kuris nuo pradžios iki galo buvo visiškai lietuviškas. Bilietai buvo išparduoti, o žmonės – sužavėti, ypač – šaltibarščiais! Atsiliepimai – taip pat nuostabūs. (Vis pagalvoju, kad reikėtų įkurti kompaniją, kuri prekiautų šaltibarščiais vietiniuose turguose.)

– Ar lengva ir paprasta tau gaminti cepelinus, šaltibarščius ir kitus lietuviškus patiekalus?

– Išskyrus kančią lupti ir tarkuoti visus tuos burokėlius, turiu savo šaltibarščių receptą ir galiu be vargo pagaminti 100 porcijų. Cepelinai kelia didesnį nerimą. 2018 m. su šeima gaminome vakarienę 100 žmonių, pirmasis patiekalas buvo cepelinai. Tada pamiršome į bulves ir vandenį įpilti rūgšties, tad jie išėjo gana bjaurūs ir labai neskanios juodos spalvos. Tai buvo traumuojanti patirtis, bet pasiryžau sugrąžinti mūsų šeimai gerą vardą. Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad, padedant vietiniam šefui, pastarąjį kartą pavyko pagaminti gražius, šviesius, restorano kokybės cepelinus 100 žmonių. Keletas iš mano pirmosios dienos partijos subyrėjo, bet, užuot panikavęs, į vandenį tiesiog įpyliau daugiau krakmolo.

M. Kurlyandchiko archyvo nuotr.

– Kokį skaniausią patiekalą esi ragavęs?

– Tiesiog neįmanoma išsirinkti vieno. Kartais to skaniausio patiekalo efektas ima ir išblėsta. Kas turėtų nutikti suvalgius ką nors tikrai ypatinga? Ogi susiformuoti tam tikras prisiminimas – lyg koks orientyras konkrečiame laike. Tokių patiekalų esu ragavęs daugybę, bet nebuvo nieko, kas prilygtų vakarienei, kurią pirmą kartą valgiau apsilankęs Leiklando pataisos namuose, kur šefas Jimmy Hillas vykdo kulinarijos mokymų programą. Žvėrienos patiekalai, kuriuos tą dieną mums patiekė vyrai, tapo atspirties tašku mūsų jau penkerius metus trunkančiai draugystei ir dokumentiniam filmui „Coldwater Kitchen“, kurį sukūrėme norėdami papasakoti apie šią programą.

– Būtent šis dokumentinis filmas, kurį režisavote kartu su Brianu Kaufmanu, šiemet laimėjo prestižinį Jameso Beardo fondo žiniasklaidos apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą. Didžiausi sveikinimai! Papasakok truputį daugiau.

– Be jokių abejonių, filmas „Coldwater Kitchen“ – mano svarbiausias ir daugiausia pasitenkinimo suteikęs darbas iki šiol. Jau prieš išvykdamas po ragauto minėto įsimintiniausio valgio pradėjau derėtis, kad galėčiau grįžti ir sukurti dokumentinį filmą apie šią programą. Mičigano pataisos departamentas, valdantis šios valstijos kalėjimus, niekada neįsileidžia kamerų į savo patalpas, bet man padarė išimtį. Kartu su režisieriumi B. Kaufmanu dvejus metus praleidome filmuodami viduje ir stebėjome kai kurių šefo mokinių gyvenimą jiems baigus  programą. Medžiagos apdorojimo darbus pradėjome 2020 m. vasarį, o tada užklupo COVID-19 pandemija, atidėjusi mūsų darbą visiems metams. Tačiau dabar labai džiugu, kad filmas skinasi kelią į pasaulį – tikimės, jis šiek tiek pakeis mūsų mąstymą apie kalėjime esančius žmones, apie tai, kam skirtas kalėjimas, ir apie maisto galią, keičiančią gyvenimą. Pavasarį filmas buvo parodytas Estijoje, tad nekantrauju jį parsivežti ir namo į Lietuvą!

Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šį kartą į tuos pačius klausimus atsako Lotynų Amerikos ir Karibų šokių šokėja, šokių mokytoja Viktorija Orlovaitė.

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Laba! Ačiū, sekasi labai įvairiai – kokiu kampu pažiūrėsi. Plačiau pamąsčius, manau, labai gerai, nes esu laiminga gyvendama tą gyvenimą, kurį kuriu kasdien.

2. Kas (tau) yra laimė?

Laimė – kai supranti, kad šalia tavęs mylimi žmonės, esi sveikas ir gali būti naudingas.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?

Būčiau maža.

4. Su kuo svajotum papietauti?

Su jau išėjusiu tėčiu.

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris, ačiū Dievui, egzistuoja.

Dar neteko susipažinti su melu, kurio egzistavimu džiaugčiausi.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Labai paprasta – mielai grįžčiau į savo vaikystės idiliškas dienas. Grįžčiau vasaros atostogų pas prosenelę į kaimą. Vėl rinktume braškes, aš skanaučiau jų, o ji sakytų: „Vozmi terbu, poidžem do turgaus.“ Vėliau ji man nupirktų ledų ir mes ilgai šnekučiuotumės!

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

Laiko mašina.

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Išsilavinimui ir patyrimams.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Tikėjimas.

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

Laiko planavimo.

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

Apkabinti savo vaikus.

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Savo vaikams dažnai sakau: jei gali gyventi be muzikos, be šokio – gyvenk, nesimokyk šių dalykų, tik tada nebūsi ir viso to stebuklo dalis.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Pirmiausia atlik tuos darbus, kurie tau neduoda ramybės, o tada bet koks poilsis bus daug efektyvesnis.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Nieko. Mūsų kūnai yra netobulai tobuli.

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

Kiekvienas jų skirtingas, nelyginu – kaip ir realių žmonių.

16. Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje.

Negalvoti, ką kiti pagalvos.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas.

Suvokimas, kokia stipri yra žodžio galia.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

Jūros arba miško ošimas. Žmogaus atliktus kūrinius tausoju ir klausau tik pagal emocinį ar darbo poreikį. Kitu atveju net nuostabiausia muzika įgrįsta. Tik gamtos garsai, ko gero, negali pabosti. Vis dėlto turiu vieną, pagal kurią ilgą laiką kas rytą keldavausi, kuri gelbėjo ypač sunkiais tamsiais ir neišmiegotais rytais – „Alceu Valença e Orquestra Ouro Preto“ La Belle De Jour / Girassol.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti.

Visi žuvies patiekalai.

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų.

Sidabriniai auskarai. Visada esu su tais pačiais ir juos nešioju tol, kol pametu vieną.

21. Kas tau yra sunkiausia?

Savikritiškumas ir gailėjimas.

22. Gražiausias žodis yra...

Pasiilgau.

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

Ko gero, sunkiausias klausimas. Visi svarbiausi paminklai valdovams, politikams, rašytojams ir meno atstovams jau yra. Manau, Vilniaus senamiestyje būtų šaunu matyti Rožytės paminklą. Taip pat patiktų smagus meno kūrinys: mėgstu paminklus gyvūnams, kurie buvo vienos ar kitos vietos tikri simboliai, arba galėtų būti kurios nors populiarios lietuviškos pasakos personažai.

24. Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?                                                                   

Nekeisčiau jokio, nes filmus priimu kaip autorių kūrinius, kurie turi likti tokie, kokie yra kuriami.

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Kuršių nerija.

26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Mokymuisi, skaitymui, augalams, kūrybai.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum.

Visos klaidos, kurias kartočiau, yra ne klaidos. Tikrų klaidų nekartočiau.

– Živile, tavo gyvenimo istorija paremta nuostabiu ir, sakyčiau, ciklišku svajonių pildymu(si). Pati sutinki, kad tokia tavo kasdienybė gali atrodyti neįtikėtina. Kaip nutinka tie kasdienybės stebuklai? Kaip juos kurti?

– Stebuklas skamba kaip magiškas reiškinys, kuriam reikia antgamtinių galių, kuris nepriklauso nuo mūsų. Ir nors tikrai – kartais jausmas, kai viskas išsipildo, prilygsta stebuklui, labai norisi išskirti, kad svajones pildome patys. Tai mūsų atsakomybė. Pirmiausia reikia išdrįsti savęs paklausti – ar taip, kaip gyvenu dabar, yra tai, kaip noriu gyventi? Pripažinti, kad norime kažko daugiau, reikia drąsos. Tiksliai žinoti, kas mums svarbu, kas mus daro laimingus, – vidinio darbo ir pokalbių su savimi. Tai užtrunka, bet, be abejonės, pasiteisina.

– Papasakok patį įdomiausią savo gyvenimo nuotykį.

– Noriu tikėti, kad toks dar neįvyko. Prisiminusi jau įvykusius, turbūt išskirčiau naktį Maroke laukinėje dykumoje. Turėjome specialias nakvynei paruoštas palapines, bet, užburta gamtos didybės, ten miegoti nenorėjau. Užsimaniau nakvoti po atviru dangumi. Leidimą tai padaryti gavau. Vienintelė gido išsakyta saugumo sąlyga buvo – jei esi geras žmogus, gyvatės ir skorpionai tau nieko nedarys (ne paslaptis – dykumoje jų apstu). Nubusti smėlio pataluose kylant ryto saulei buvo tiesiog įspūdinga. P. S. Džiaugiuosi, kad esu geras žmogus.

 B. Statauskienės nuotr. 

– Išeiti iš komforto zonos, kažką daryti nepaisant didžiulės baimės – kodėl tai taip svarbu?

– Viskas, kas mums artima ir pažįstama, jau atrasta ir išbandyta. Jei tai žmogų tenkina, jis gali likti komforto zonoje. Tačiau vertėtų atsiminti, kad kažkada buvo baisu eiti į pirmą klasę, važiuoti dviračiu ar užsiimti kitomis mums įprastomis veiklomis. Turbūt nė vienas dabar nesigaili savo gyvenime išdrįsęs tai padaryti, tiesa? Kai paliekame komforto zoną ir išbandome save nauju amplua, augame, mokomės ir, nepriklausomai nuo to, ar pasieksime norimų rezultatų, tokie patys jau nebebūsime. Kiekviena nauja patirtis mus sustiprina ir kažko išmoko. Dažnai atrandame savyje tai, ką egzistuojant net nenutuokėme. Tad išeiti iš komforto zonos, mano nuomone, tikrai verta.

– Rašai, kad esi laimingas žmogus. Ar galėtum apibūdinti laimę?

Man laimė – žinojimas, kad už savo gyvenimą esu atsakinga aš.

– Man laimė – žinojimas, kad už savo gyvenimą esu atsakinga aš. Ne oras, ne politika, ne aplinka. Laimė – mūsų pasirinkimai. Ar supyksime ant nemandagaus vairuotojo kelyje, ar saugosime savo ramybę? Ar skirsime laiko poilsiui, ar dirbsime viršvalandžius? Ar išeisime pasivaikščioti, ar skęsime elektronikos prietaisuose? Ar valgysime sveikai, ar mylėsime save, ar apsupsime save įkvepiančiais žmonėmis?.. Renkamės mes. Kasdien sprendžiame, kaip gyvensime, kokį santykį su savimi ir pasauliu kursime. Tai žinodama jaučiuosi laiminga.

– Kas svarbiausia pradedant eiti sąmoningumo keliu? Kokias praktikas įvardytum kaip reikšmingiausias?

– Savistaba. Norint eiti sąmoningumo keliu, svarbu ugdyti įprotį pastebėti – tiek save, tiek aplinką, tiek esamą momentą. Stebėdami save galime reguliuoti emocijas, išvengti perdegimų. Stebėdami aplinką – pasinerti į esamą momentą, mėgautis jo teikiamais malonumais. Juk taip gera vaikščioti miške, stebėti dangų, žvaigždes, saulėlydžius ir t. t. Pastebėdami įprasminame akimirkas ir neleidžiame gyvenimui prabėgti pro akis. Labai svarbu smalsumas. Svarbu klausti savęs: ar mano gyvenime daugiau noriu ar reikia; kada būnu nusivylusi, o kada pakylėta; kas man teikia prasmę, o kuo užsiimti man atrodo beprasmiška. Užduodant sau klausimų, ateina ir atsakymai. Jie suteikia aiškumo, pasitikėjimo savimi ir motyvacijos toliau gilintis į save. Noriu, kad kuo daugiau žmonių vis dažniau surastų laiko sustoti ir priimti save, todėl socialiniuose tinkluose vedu kelias asmeninio augimo paskyras: „Apie saviugdą paprastai/ Živilė Osman“ (feisbuke) ir @zivileosman (instagrame).

– Vidinė ramybė – šių laikų idealas, kurio vaikomės bene visi. Kaip ją pasiekti (greičiausiai)?

– Trumpiausias kelias yra gebėjimas sulėtinti tempą. Nevažiuoti į penkis mokymus vienu metu, nepirkti daugybės vidinės ramybės kursų, o paprasčiausiai rasti laiko nieko nedaryti. Praleisti nors 20 minučių kasdien nieko neplanuojant, nesprendžiant – sąmoningai būnant čia ir dabar. Praktikuoti sąmoningumą – pastebėti, kas vyksta, atsiduoti veiklai, kuria užsiimame. Jei valgome – turime valgyti, o ne stebėti siužetą televizoriaus ekrane. Jei einame – eiti jaučiant žemę po kojomis, o ne autopilotu lėkti iš taško A į tašką B, tuo pat metu naršant internete. Sąmoningumas yra tarsi autopiloto priešingybė. Kai mūsų smegenims nereikia multitaskinti, jos ilsisi. Kai kūnas neužspaustas įtampų ir emocijų (to galima pasiekti sąmoningai stebint save), jis yra atsipalaidavęs. Kai abu šie elementai – protas ir kūnas – yra pailsėję, vidinės ramybės ieškoti niekur nebereikia.

– Papasakok truputį daugiau apie sąmoningumo mokymus, kuriuos vedi: kas juose vyksta, ko galima išmokti?

– Mano mokymai sutelkti į savęs stebėjimą, pajautimą ir atsidavimą esamam momentui. Mokymai yra suskirstyti į penkias dalis: instruktuotą atsipalaidavimą, sąmoningumo praktiką per judesį, atvirą paskaitą-diskusiją, paleidimo praktiką ir galutinį atsipalaidavimą. Ko galima išmokti? Turbūt tiksliausia būtų sakyti, kad dalyviai mano mokymuose ne mokosi, o patiria. Kai žmogus ateina mokytis, jis automatiškai yra susikoncentravęs, iš dalies įsitempęs, nenori nieko praleisti. Savo mokymuose to nenoriu; nors ir dalijuosi naudinga informacija, tačiau tai darau laisva forma. Visi pasiims iš mokymų tai, kas jiems naudingiausia. Vieni – teoriją, kiti – paleidimo praktiką ir pan. Mano tikslas – sukurti saugią aplinką, padėti atsipalaiduoti, pajausti savo kūną, mintis, nuraminti, skatinti sąmoningumą, savistabą ir parodyti susitelkimo į esamą momentą teikiamus pranašumus. Rašydama sugalvojau: jei vis dėlto reikėtų išskirti svarbiausia – manau, dalyviai gali išmokti sulėtinti tempą.

– Šiuos užsiėmimus vedi anglų ir lietuvių kalbomis. Ar esi pastebėjusi kalbinių / intonacinių / terminologinių ar dar kokių esminių skirtumų? Gal kuri nors kalba labiau atpalaiduoja nei kita?

– Esu! Lietuvių kalba yra labai turtinga ir išraiškinga, žodžiai turi daugybę sinonimų. Šiuo metu mano knyga verčiama į anglų kalbą ir pastebiu, kad dalis to grožio verčiant pranyksta. Anglų kalba, mano akimis, paprastesnė, tačiau turi daug skambių, trumpų, įtaigių frazių, kurios puikiai tinka sąmoningumo mokymui, pavyzdžiui: own your feelings, take up the space, connect to your inner self ir t. t. Kadangi mokausi ir mokymus paprastai vedu anglų kalba, dažnai nerandu tinkamų lietuviškų vertinių (juk nesakysi – susijunk su savimi). Tad mokymus vesti anglų kalba man yra patogiau. Nors neabejoju, kad nuolat praktikuojantis bus vienodai patogu tai daryti abiem kalbomis, o lietuviškai – gal net dar maloniau.

 B. Statauskienės nuotr.

– Sąmoningumo mokymams sudarai ir muzikos grojaraštį. Kiekvienąkart skirtingą? Kokių reikalavimų keli fone skambantiems garsams?

– Dievinu tai daryti! Muzika man labai svarbi, tikiu jos terapiniu poveikiu. Grojaraštį keičiu kartkartėmis, tačiau ne prieš kiekvienus mokymus. Manau, muzika puikiai užpildo erdvę ir padeda atsipalaiduoti, tarsi užniūniuoja, palydi į ramybės būseną. Neturiu griežtų reikalavimų, muziką renkuosi klausydama ir jausdama, ar ji paliečia širdį. Tiesa, dažniausiai tai būna muzika be žodžių – su fleitos, gongų, gamtos garsais.

– Viena vertus, svarbu gyventi čia ir dabar, pastebėti šią akimirką, supančią aplinką, maistą, kurį valgai, mintis, kurios sukasi galvoje. Nelaukti tobulo laiko ir to, ko nori, apie ką svajoji, imtis dabar. Kita vertus, jei svajonė reikalauja kažko, ko šiuo metu neturi (pavyzdžiui, kaip rašai savo knygoje, pinigų išsvajotoms jūsų su vyru vestuvėms Jamaikoje), tenka riboti kasdienybės malonumus (taupyti, kiek įmanoma mažiau išleisti ir pan.) ir tarsi atsisakyti čia ir dabar... Kaip surasti tą pusiausvyrą?

Taupymas nepriverčia atsisakyti čia ir dabar teikiamo malonumo. 

– Taupymas nepriverčia atsisakyti čia ir dabar teikiamo malonumo. Tuo laikotarpiu, kai taupėme, nėjome į kavines ir restoranus, bet ėjome lesinti antyčių ir suptis! Norint mėgautis akimirka, nereikia nieko kito – tik noro. Natūralu, kad, siekiant savo tikslų, teks kažko atsisakyti, keisti prioritetus, bet tai neatima gyvenimo džiaugsmo, tai jį perkelia nuo vienų objektų prie kitų. Man žinojimas, kad einu svajonės pildymo keliu, yra visas pastangas atperkantis, širdį šildantis jausmas. Kai jį jaučiu, kiti dalykai tampa nebe tokie svarbūs.

– Sakei, kad tavo stichija – rašymas. Kaip manai, kodėl būtent jis?

– Esu girdėjusi, kad suprasti, koks tavo pašaukimas, galima savęs paklausus – kokia veikla užsiimčiau, net jei už tai negaučiau atlygio? Nors atlygį gauti labai svarbu, tačiau šis klausimas leidžia suprasti, kokia kryptimi eiti esame natūraliai motyvuoti (angliškai gerai skamba – naturally driven). Man tai vienareikšmiškai – rašymas. Kai rašau, prarandu laiko nuovoką, galiu nevalgyti, negerti. Rašymas mane įtraukia – įkvėpta galiu lieti mintis popieriaus lapę valandų valandas. Rašymu perteikiu jausmą. Apipavidalinu kilusias idėjas. Rašydama jaučiu prasmę! Noriu įkvėpti skaitytojus atsigręžti į save, rūpintis savo asmenine gerove, ir galiu pasakyti, kad man tai puikiai pavyksta. Tai tikrai mano stichija.

– Esi gyvenusi gana skirtingose šalyse: Lietuvoje, Ispanijoje, Norvegijoje... Kur labiausiai jautiesi savimi?

– Puikus ir įdomus klausimas. Net sunku atsakyti, nes, laikui bėgant, savęs suvokimas kinta. Lietuvoje gyvenau ilgiausiai – geras periodas, bet nesijaučiau ten taip gerai, kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje. Didelę įtaką tam turi žmonių mentalitetas ir energija. Ispanijoje gyventi buvo gera ir smagu, bet ispanų kultūra yra labai ryški, ispanai įtaigūs, garsūs, tad labai lengvai gali užgožti tave ir įtraukti į savo gyvenimo ritmą. Manau, labiausiai savimi jaučiuosi Norvegijoje. Mėgstu sakyti – čia mano ramybės kampelis: daug gamtos, mažai triukšmo. Norvegai yra gan šalti žmonės, jie sunkiai įsileidžia kitus į savo ratą, saugo privačią erdvę. Manau, to išmokau iš jų – gerbti savo erdvę. Tau paklausus, atėjo ir atsakymas – Norvegijoje man yra lengviausia būti savimi, čia nejaučiu jokio spaudimo iš visuomenės būti kitokiai.

– Ar tiesa, kad svajonėmis negalima dalytis su kitais, nes jos neišsipildys? Net per gimtadienius norų įprastai garsiai neįvardijame...

– Nežinau, kokia yra tiesa, bet pastebiu nutylėjimo madą visuomenėje. Juk yra net posakis – laimė mėgsta tylą. Pati apie savo svajones kalbu drąsiai, džiaugiuosi vien jų turėdama. Norisi klausti, ar gali būti per daug džiaugsmo? Nemanau. Galbūt žmonės nemėgsta garsiai kalbėti apie savo svajones, nes bijo nusivilti, suklysti, nesulaukti norimų rezultatų, būti nesuprasti, sukritikuoti. Tačiau sėkmė negarantuota nė vienam iš mūsų. Nesvarbu, ar apie svajones kalbame, ar tylime – svarbu, ar nepasiduosime. Klysti yra žmogiška ir naudinga, neklysta tik tie, kurie nebando nieko naujo. Bijoti kitų teisimo ar kritikos taip pat nėra ko. Nė vienas laimingas žmogus nepuls žeminti kito, o jei jus kritikuoja viskuo nepatenkintas asmuo, ar verta į tai kreipti dėmesį? Taigi manau, kad nieko blogo svajoti garsiai, net jei mūsų troškimai keisis, net jei jų neįgyvendinsime, – viskas gerai, tai mūsų gyvenimas, mūsų sprendimai. Visa tai kuria autentiškus mus.

– Svarbiausias patarimas svajokliams...

– Išlikite ištikimi sau, savo svajonėms – jos žino, kur jums reikia būti. Nenusivilkite nesulaukę greitų rezultatų, net jei iki svajonių įgyvendinimo praeina daug laiko. Neabejokite – jos išsipildys pačiu tinkamiausiu jums laiku. Nesusimažinkite norėdami tilpti į kitų normų dėžutę – jūs ir jūsų svajonės yra jūsų, ne kitų. Ir jos, ir jūs esate ypatingi.

Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet tokios akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart kviečiu skaityti būgnininko, dainų muzikos ir tekstų autoriaus Andriaus Kairio atsakymus.

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Ole! Manau, kad sekasi puikai! Pati sėkmė – diskutuotinas dalykas. Gal tai tiesiog pasiruošimas, gebėjimas, neatmetant ir atsitiktinumo ar Dievo faktoriaus.

2. Kas (tau) yra laimė?

Laimė – kai niekas neerzina ir jautiesi sveikas, kai šeima neserga ir jaučia harmoniją. Na, ir kai nebadauji, turi stogą, laisvę, išdidumą.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?

Jei apie ūgį – gal labiau didelis. Dideliam lengviau egzistuoti šiame pasaulyje. Nebent esi visiškas introvertas.

4. Su kuo svajotum papietauti?

Su Stingu. Nesvajoju jau būdamas tokių metų, bet būtų smagu. Labai mėgstu jo muziką ir patį kaip asmenybę.

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja...

Nežinau tokio.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Uuu… Gal Marko Aurelijaus Romoje? Civilizicijos aušra, demokratijos pradžia, architektūros reikalai. Šiaip labai domintų ir XIX a. pabaiga Europoje, kai viskas pradėjo panašėti į dabartinius laikus, dar nebuvo modernių technologijų, tačiau jau virė atradimai.

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga…

Jei taip reikalinga – arba dar neįmanoma sukurti, arba ne taip ir reikalinga.

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Kelionėms, vaikams, mylimam žmogui, profesijai reikalingiems įrankiams, pagalbai kitiems ir t. t. Čia ne eilės tvarka. Blogiausia leisti tuštybei.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Judinti daiktus per atstumą – mentaliniu būdu.

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

Architektūros – ten visa matematika, kompozicija, funkcijos ir daugelis kitų dalykų.

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

Pabūti nors kažkiek be triukšmo.

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Net jei gali, bet nenori – nekurk.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Rimtam rehabe. Šiuolaikinė kasdienybė išsunkia.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Nieko. Viskas tobula.

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

Danielis Craigas. Blogiuko ir džentelmeno lydinys, be to, užaugau su šiuo Bondu.

16. Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje...

Nešik į kelnes.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

Paleisk.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

Stingo „Seven Days“. Puikus tekstas, muzika ir nepastebima, bet komplikuota būgnų partija. Ten groja mano mėgstamiausias būgnininkas. Tačiau daina gera ne tik dėl to.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti:

Bistecca alla Fiorentina. Gaminti niekada nebandžiau, todėl ir nemoku. Be to, tam patiekalui reikia ypatingos mėsos, kurios Lietuvoje negausi taip lengvai.

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

Telefonas. Be jo negali nei komunikuoti, nei atsiskaityti, nei orientuotis.

21. Kas tau sunkiausia?

Rutina. Ji vargina ir daro tave apatišką.

22. Gražiausias žodis yra...

Fantasmagorija.

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

Prince’ui, Vilniuje. Jis vienas talentingiausių muzikantų, kada nors gyvenusių šioje Žemėje. Tai neturėtų būti statula, labiau kažkas modernaus. Kad ir didelis grafitis, kaip Kazio Varnelio Savanorių prospekte.

24. Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

Jokio. Kas iš to pakeitimo?

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Labanoro girioje, prie ežero.

26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Lavinimuisi.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti:

Albert’o Camus „Svetimą“, Gabrielio Garcia Marquezo „100 metų vienatvės“, Grigorijaus Belycho ir Leonido Pantelejevo „Škidos respubliką“. Visos labai skirtingos, prasmingos (man), įsirėžė į pasąmonę. Autoriai puikiai valdo žodį.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum:

Jokios. Kitaip tai ne klaida.

Būtent į tiek vienodų klausimų atsakė dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šį sykį į tuos pačius klausimus atsako poetė, rašytoja, filosofijos mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

– Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

– Manau, kad man tikrai sekasi. Ir šiaip gyvenime dažnai patiriu visokių gerų sutapimų.

– Kas (tau) yra laimė?

– Kartais gebėjimas realizuoti užsibrėžtas idėjas. Kartais artumas su žmonėmis. O kartais tiesiog momentai, kai netikėtai jautiesi laimingas be jokių už to slypinčių priežasties ir pasekmės ryšių.

– Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?

– Veikiausiai rinkčiausi būti labai didelė, nes einant dideliais žingsniais lengviau keliauti iš taško A į tašką B.

– Su kuo svajotum papietauti?

– Su Micheliu Foucaultu arba Pieru Paolo Pasoliniu. Žaviuosi abiejų kūryba ir asmenybėmis. Manau, tikrai rastume, apie ką pasikalbėti. Tačiau taip pat būtų ir labai baisu, nes jei labai mėgstu kažkieno kūrybą, tampu siaubingai drovi. Čia panašiai kaip su įsimylėjimais.

– Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja...

– Kad žmonės yra geri. Pati stengiuosi juo tikėti.

– Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

– Be religijos ir filosofijos, vienos iš mano baigtų yra istorijos studijos. Nors niekada nebuvau linkusi fetišizuoti kažkurio iš istorijos laikotarpių, visai mielai pasivaikščiočiau po Vilnių XIX a. pabaigoje ar po senovės Mesopotamijos miestus.

– Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

– Teleportacijos mašina.

– Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

– Kelionėms, knygoms, kambariniams augalams.

– Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

– Nuoširdumas.

– Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

– Kaip tinkamai rūpintis savo psichine ir fizine sveikata.

– Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

– Atsikėlus išgerti stiklinę vandens.

– Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

– Sakau, kad jei gali nekurti, tai būtinai kurk. Dažniausiai žmonės, kuriems reikia daug pastangų prisiversti kurti, sukuria pačius įdomiausius, vertingiausius ir originaliausius dalykus. Peržengti ribas nėra ir neturi būti lengva.

– Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

– Labai svarbu pakeisti veiklą. Jei esi rašytojas, tai rašydamas ar skaitydamas vargu ar pailsėsi, o štai nuėjęs lipdyti puodų, plaukioti baseine ar pan., tikrai pailsėsi, nes bent kurį laiką negalvosi apie savo darbus. Man pačiai, dirbančiai sėdimą intelektualinį darbą, labai gerai nuo viso to pailsėti padeda daržininkystė, vaikščiojimas ir kitos aktyvios veiklos.

– Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

– Pridėčiau lapės uodegą ir negendančius dantis.

– Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

– Niekada per daug nesidomėjau niekuo, kas susiję su Jamesu Bondu ir panašiais filmais. Mačiau keletą filmų, bet mano dėmesys veikia taip, kad kai kažkuo menkai domiuosi, vėliau to dažniausiai ir nebeatsimenu.

– Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje...

– Tikėti savo idėjomis net tada, kai niekas kitas daugiau jomis netiki.

Dažniausiai žmonės, kuriems reikia daug pastangų prisiversti kurti, sukuria pačius įdomiausius, vertingiausius ir originaliausius dalykus. Peržengti ribas nėra ir neturi būti lengva.

– Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

– Tam, kad tinkamai įgyvendintum užsibrėžtus tikslus, visai nebūtina dėl to nerimauti ir kitaip nervintis.

– Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

– „Kabloonak“ – „Am I“.

– Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

– Tom kha gai ir kugelis.

– Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

– Mano kuprinė, kurioje turiu viską, ko reikia. Viską.

– Kas tau sunkiausia?

– Anksti eiti miegoti.

– Gražiausias žodis yra...

– Šmėkla.

– Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

– Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ malalietkai.

– Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

– Jokio.

– Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

– Čepkelių raistas. Ten būnant galima patikėti, kad egzistuoja laumės ir kitos lietuvių mitologinės būtybės, apie kurias vaikystėje skaičiau Martyno Vainilaičio knygoje „Bruknelė“.

– Jei nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

– Mokyčiausi japonų kalbos. Man labai patinka japonų literatūra. Galėčiau pagaliau ją skaityti ne anglų, o originalo kalba.

– Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

– Milorado Pavićiaus „Chazarų žodyną“.

– Klaida, kurią mielai pakartotum:

– Prieš kelerius metus supainiojau rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės parodos atidarymo datą ir atėjau viena diena anksčiau. Sutikau menininkę ir mes labai susidraugavome.

Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys ir tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart kviečiu skaityti atlikėjo Joseph June atsakymus.

Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Labas! Dažniausiai į tokį klausimą atsakau: gerai, nors kartais būna visaip… Turbūt sėkmės jausmas ne visada priklauso nuo pačios sėkmės. Atrodo, viskas einasi pagal planą, aplinkoje – mylimi žmonės, ir kartu atrodo, kad esu įstrigęs. Būna, kad niekas nesiseka, bet, lengvai numojęs ranka, einu toliau ir jaučiuosi gerai, jaučiu, kad lydi sėkmė. Kartais tas jausmas priklauso ir nuo dienos laiko. Manau, visiems yra svarbi sėkmė: visi daug tikimės iš savęs ir aplinkos.

Kas (tau) yra laimė?

Man laimė turbūt yra jausmas, kuris nepriklauso nuo emocijų. Kartais būnu liūdnas ar piktas, bet vis tiek žinau, kad esu laimingas. Neatsimenu momento, kada nebuvau laimingas. Esu gyvas, sveikas – to pakanka.

Norėčiau vėl tikėti Kalėdų Seneliu: kiek vaikystėje laimės man jis suteikdavo!

Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?

Jeigu reaguosiu šį klausimą paprastai ir pragmatiškai, tai didelis nenorėčiau būti, nes tada būtų sunku rasti tinkančius drabužius ar lengvai įeiti pro duris. Jeigu kalbame apie galią ir pasiekimus, rinkčiausi vidurį. Kadangi vidurio pasirinkti negalima, manau, kad būčiau labai mažas. Nebūtų streso.

Su kuo svajotum papietauti?

Su savo amžinatilsį seneliu. Jis buvo melomanas, mums pietaujant duočiau paklausyti visų savo dainų, kalbėtume apie muziką, džiazo standartus...

Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja?

Kalėdų Senelio egzistavimas. Norėčiau vėl tikėti Kalėdų Seneliu: kiek vaikystėje laimės man jis suteikdavo! Turbūt kaip ir kiekvienam vaikui.

Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Grįžčiau į 12 klasės laikus ir nuraminčiau save, kad neprivalau tapti odontologu ar kokiu žinomu mokslininku, kad būčiau vertas meilės ir mylėčiau kitus.

Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

Tortų, nuo kurių gali lieknėti. Tokiu atveju kiekvieną dieną suvalgyčiau po tortą. Ot būtų gyvenimas...

Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Tobulėjimui. Nesvarbu, ar tai būtų knygos, ar geras kompiuteris, kuriuo naudodamasis kažką kurtum, ar kelionės, praturtinančios pasaulėžiūrą. Taip nesigaili išleidęs ir kartu augi, eini žingsneliais į priekį.

Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Emocijos ir jausmai. Tai visa lemianti žmogaus savybė, kompasas, kuris veda per gyvenimą. Aišku, kartais jų reikia su saiku.

Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

Bendravimo psichologijos. Žmogus, mokantis tik biologijos faktus ar matematikos formules, gali jaustis taip, lyg žinotų viską. Tačiau mokyklą pabaigęs pradeda mokytis iš naujo. Kaip išklausyti kitą? Kaip padėti kitam klausyti tavęs? Kaip kitas jaučiasi?

Kiekvieną mielą dieną tau būtina...

Išgerti bent kelis puodelius kavos. Kava man patinka visokia, išskyrus tiesiog užpiltą vandeniu: nemėgstu, kai ir truputį kavą geri, ir truputį valgai.

Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t.t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Manau, kad visi mes esame kūrybingi, tik kuriame nebūtinai meno srityje. Ne visi jaučia džiaugsmą piešdami, bet galbūt jie kūrybiškai sprendžia buities situacijas. „Kūryba ne man“, – sako tie, kurie vieną kartą pabando ir meta. Meta, nes tai neteikia džiaugsmo.

Norint pailsėti reikia sumažinti tempą.

Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Neskubėti ilsintis. Daug ką galima daryti lėtai ir taip pailsėti. Greitai gaminti maistą yra stresas, bet kai paskiri tam visą dieną, – malonumas. Norint pailsėti reikia sumažinti tempą.

Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Pridėčiau mygtuką, kurį paspaudus dingsta koks nors fizinis skausmas ir galvoje pradeda skambėti Chopino muzika.

Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

Danielis Craigas. Fainas jis man.

Patarimas sau kūrybinio kelio, karjeros pradžioje.

Tu niekam nerūpi. Susitaikęs su tuo, turėsi daugiau laisvės ir ramybės.

Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

Vakare galima gerti kavą be kofeino. Pastaruoju metu būna taip, kad išgeriu kavos ir einu miegoti.

Jei turėtum visą mėnesį klausytis vienos ir tos pačios dainos, tai būtų...

Vaido Baumilos „Kunigunda“. Manau, išprotėčiau kitą dieną, bet turbūt iš pradžių būtų linksma.

Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

Lazanija. Negaliu pasakyti priežasties, bet lazanija yra kažkas tokio...

Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų.

Telefonas. Be telefono jaučiuosi nuogas ir neįgalus. Negerai turbūt, kad taip yra, bet jis man daug padeda.

Žmogus, mokantis tik biologijos faktus ar matematikos formules, gali jaustis taip, lyg žinotų viską. Tačiau mokyklą pabaigęs pradeda mokytis iš naujo.

Kas tau sunkiausia?

Laikytis nuolatinės sporto rutinos. Būna, įsivažiuoju, paskui kelias dienas pailsiu ir grįžti jau būna  nebeįmanoma.

Gražiausias žodis yra...

Nepriekaištingai.

Kokiam realiam žmogui ar personažui trūksta paminklo ir kur?

Šrekui. Nesveikai geras filmukas. Mačiau jį 100 kartų, nes istorija, humoras labai rezonuoja su manimi.

Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

Pakeisčiau visų filmų, kurių pabaiga bloga, į geras.

Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Mano namai. Ten jaučiuosi geriausiai, saugiausiai ir visaip kaip -iausiai.

Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Darbui, nes kartais norisi ištempti dieną, kad pabaigčiau visus darbus.

Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

„Liuks TV“ skelbimus, kuriuose žmonės ieško pažinčių: „Viras iesko moters draugystej. 20-60 metu.“

Klaida, kurią mielai pakartotum.

Žaisti kompiuterinius žaidimus iki ryto ir susigadinti ateinančios dienos planus. Aišku, būtina, kad žaidimai būtų labai geri, įtraukiantys.