„Alkis“

Įprasto gyvenimo ritmą dvejus metus stingdęs virusas traukiasi, daugelio gyvenimai grįžta į įprastas vėžes. Nors pandemija tęsiasi, jos beveik nepastebime. Rankų higiena, kosėjimo ir čiaudėjimo protokolai tapo rutininiai net vaikams, o izoliacija, bent jau šioje pasaulio pusėje, liko tolimas, nemalonus prisiminimas. Apsilankius pandemijos įkarščiu gimusiame šokio teatro „Airos“ spektaklyje „Alkis“, tolimi prisiminimai trumpam sugrįžta, kai žiūrovai palydimi į jiems skirtus penkiolika stiklo cilindrų (scenografas Arūnas Adomaitis), kuriuose galima būti tik po vieną ar po du. Tai sugrąžina prisiminimus apie socialinę distanciją, šeimų ūkių burbulus ir kitas dar neseniai nuolat skambėjusias nejaukias sąvokas.

Tačiau čia pandemijos kontekstas ima nykti kartu su pirmaisiais naujausio choreografės Airos Naginavičiūtės spektaklio garsinio fono garsais. Taip, „Alkį“ akompanuoja ne muzika (bent jau ne ta, mums įprasta prasme), o iš įvairaus triukšmo Dariaus Čiutos sukurtas garso takelis: jame girdėti įvairių bildesių, industrinių garsų, šnabždesių, juoko, aplodismentų, atodūsių ir kitų žmonių ir aplinkos skleidžiamų garsų.

Na, o pagrindinis klausimas, atsidūrus stiklo cilindre – kas ką stebi? Kas yra šio spektaklio atlikėjai, o kas stebėtojai? Tai vienas iš retų scenos kūrinių, kai atlikėjai ne tik neignoruoja publikos, bet ir ją stebi. „Alkyje“ sunku pasakyti, kas yra tikrieji stebėtojai: uždaryti cilindruose ar aplink juos veikiančios, šokėjų ir aktorių įkūnijamos būtybės.

D. Ališausko nuotr.

Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Ugnė Kavaliauskaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Paulius Prievelis, Gediminas Rimeika „Alkyje“ veikia ir kaip individai, ir kaip, kiek keista, bet bendrus ritualus atliekanti, kartu judanti bendruomenė. Juos vienija ir Lauros Darbutaitės kurti kostiumai – savotiškos, melsvos uniformos ir juodi platforminiai batai, primenantys antikinio teatro apavą. Jie veikia visoje erdvėje: ir priešais, ir aplink cilindruose laiką leidžiančią (kas stovi, kas sėdi, o kam norisi – prigula) publiką. Nuo bendros scenos subyra į vienu metu atliekamus trumpučius ar užsitęsiančius solo ir duetus, ir vėl jungiasi į suvienodintų judesių scenas. Be to, šokėjai, priartėdami prie vieno ar kito cilindro stiklo, ieško kontakto su ten atsidūrusiais stebėtojais (stebimaisiais), o kontaktas, būdingas žmonių pasauliui, turi galimybę pakeisti (net jei ir nestipriai) įvykių eigą.

Nors A. Naginavičiūtei būdinga abstrakti choreografija, niūrūs įvaizdžiai, nuorodų pripildytas (tiesa, ilgainiui, besikartojant, imantis gana stipriai varginti) garsinis fonas kuria gana platų asociacijų lauką, „Alkyje“ bene svarbiausias tampa abi puses įtraukiantis stebėjimo veiksmas. Jį galime sieti ne tik su mus supančiomis stebėjimo kameromis, socialiniais tinklais (juose juk ne tik rodomės patys, bet ir akylai stebime kitus), bet ir su kūrybos procesu. Čia galima susidurti ne tik su kito žmogaus akimis ir žvilgsniu, bet net ir patirti jausmą, kai ilgai stebėta bedugnė pažvelgia atgal.

Rekomenduojama linkusiems stebėti(s).

Nerekomenduojama, jei nenorite būti stebimi.

„Gyvulių ūkis“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiandienėje socio- / geopolitinėje situacijoje George'o Orwello politinė satyra „Gyvulių ūkis“, pirmą kartą išspausdinta dar 1945 m. ir iki šiol tituluojama viena reikšmingiausių XX a. knygų – vienas aktualiausių kūrinių. Donaldui Trumpui laimėjus prezidento rinkimus JAV, buvo smarkiai išaugę kitos G. Orwello satyros „1984“ pardavimai, o Lietuvoje apie papildomą „Gyvulių ūkio“ tiražą prabilta beveik prieš penkerius metus po tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ne(pa)vykusio pasisakymo radijo eteryje. Tuomet tai labiau priminė pokštą, bet 2022 metais G. Orwello kūryba ir vėl gąsdinančiai priartėjo prie realybės (arba atvirkščiai). Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro sprendimas imtis šio kūrinio inscenizacijos – itin laiku.

Su kuo jums šiandien asocijuojasi G. Orwellas ir „Gyvulių ūkis“? Spektaklio režisieriui Pauliui Tamolei ir dramaturgui Rimantui Kmitai – su teatru. Šis atsakymas pribloškia savo hermetiškumu šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu ir kartu yra gana simptomiškas mūsų dramos teatro santykiui su realybe. Mat su socializmo ir komunizmo kritika susijusios G. Orwello kūrinio gijos, kurias ne taip seniai uždraudė Kinijos cenzūra, spektaklyje siejamos su režisūrinio ir kolektyvinio kūrybos teatro prieštaromis ir peripetijomis, o „Gyvulių ūkio“ gyventojų negebėjimas verstis be šeimininko / diktatoriaus – su, anot kūrėjų, neišvengiamu poreikiu režisieriui dramos teatre. Taip, čia galima įžvelgti mėginimą dekonstruoti galios veikimo mechanizmą, pateikiant G. Orwello pasakojimo ir santykių bet kurioje uždaroje bendruomenėje (šiuo atveju – teatro trupėje), paralelių. Tačiau, spektaklyje dėliojant akcentus, vidinio teatro gyvenimo problematika laimi prieš galimas bendresnes įžvalgas.

D. Matvejevo nuotr.

Konstruodamas dvilypį „Gyvulių ūkio“ pasakojimą P. Tamolė pasinaudoja beveik prieš dešimtmetį kartu su kolegomis Agne Ramanauskaite ir Mantu Stabačinsku Menų spaustuvėje sukurtame šokio spektaklyje „Contemporary?“ atliktu triuku, kai prasidėjęs be galo nuobodus spektaklis nutraukiamas ir paaiškėja, kad toliau kūrinys bus visai kitoks ir kalbės visų pirma apie kūrybos procesą. Apgaulė puikiai suveikia ir šįkart, ties pirmąja stotele sukeldama nuostabą ir stiprų palengvėjimą tikintis, kad kaukėtoji „Gyvulių ūkio“ inscenizacija čia ir sustos. Tačiau „Gyvulių ūkis“ vis grįžta prie pirminės pasakojimo formos. Nors ši spektaklio linija lyg ir įkūnija kūrybinių paieškų procesą, pateikia galimų variantų, tačiau blogas teatras, deja, visada lieka blogas teatras, net ir tada, kai yra tik imituojamas (o imituojama nemažai). Tai kompensuoja aktorių talentas, sužibantis ir po guminėmis, ir po socialinėmis kaukėmis. Ypač išsiskiria puikusis lygesnius už lygius paršus įkūnijantis Vytauto Anužio, Ryčio Saladžiaus ir Vainiaus Sodeikos trio, ryžtingąją kumelę Molę kurianti Augustė Pociūtė.

Scenoje paraleliai pateikiami du pasakojimai – gyvulių ūkyje ir aktorių trupėje – ne papildo, o dubliuoja vienas kitą, taip nė viena tema neišplėtojama iki galo. G. Orwellas interpretuojamas ganėtinai paviršutiniškai, o ir teatro temoje skaudūs ar itin problemiški klausimai nekeliami, teatru čia žaidžiama, saugiai praveriant užkulisių duris.

Rekomenduojama teatrinių savirefleksijų mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiems (socio- / geopolitiškai aktualios interpretacijos.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“

Mūsų repertuaras vis dar stebėtinai rusiškas. Taip, tai lemia mūsų teatro istorija, ir taip, visi šiais metais rodomi spektakliai pagal rusų ar rusų kilmės dramaturgų pjeses turi tvirtus paaiškinimus, kodėl šie autoriai geri, teisingi ir nusiteikę prieš savo tėvynės vykdomus karo veiksmus Ukrainoje. Vis dėlto, ar tikrai negalime apsieiti be jų? Na, bent jau karo metu. Negalime?

Berlynas–Niujorkas–Berlynas–mirtis. Maždaug toks jaunos režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio pagal šiuo metu Lenkijoje gyvenančio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ veikėjų kelionės maršrutas. Iš vakarietiškų didmiesčių per savotišką nušvitimą į mirtį juos veda gyvenimo prasmės ir tikrovės pajautimo stoka. Mariaus Čižausko, Adelės Šuminskaitės, Šarūno Zenkevičiaus ir Vaidilės Juozaitytės įkūnijami Čarlis, Monika, Krištofas ir Emė nejaučia (ar jaučia nepakankamai) ir dėl to kenčia, o kai pagaliau pajunta (netektį, klinikinę mirtį), sunkiai tuos jausmus suvokia.

Daliai publikos, dramaturgo padiktuotas ir režisierės įgyvendintas sceninio veiksmo konstravimo būdas, kai veikėjai nupasakoja savo veiksmus trečiuoju asmeniu esamuoju laiku, gali pasirodyti netikėtas ar priminti pjesės skaitymą. Kitai daliai – priminti XXI a. pirmąjį dešimtmetį, kai toks kalbėjimas buvo gana populiarus. Toks nuasmenintas, kontakto su kitais vengiantis sceninis kalbėjimas žymi ryšio su savimi ir aplinkiniais trūkumą, gana tiesiogiai atskleidžia susvetimėjimo ir atsietumo problemas. Tačiau šį kartą tai tampa iššūkiu ne tik sunkiau emociškai įsitraukiantiems žiūrovams, bet ir aktoriams, mėginantiems vystyti kuriamų personažų ir jų santykių linijas.

V. Sodeikos nuotr.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ išsiskiria vizualine precizika, švara ir priemonių taupumu. Minimalistinės Mariaus Nekrošiaus scenografijos ir Miko Žukausko vaizdo projekcijų duetas kuria kinematografišką buitiškos realybės ir transcendencijos ryšį. Jį kur kas sunkiau sekasi sukurti ir išlaikyti aktoriams, ypač A. Šuminskaitei. Kol kas jos kuriamoje Monikoje po aborto prabundantis visatos balsas neturi savo skambesio, tad personažo vystymasis klimpsta tekste ir tampa sunku suprasti jos (at)pasakojimą, o juo labiau ryšio su M. Čižausko Čarliu kismą. Personažų ir jų santykių sceninės evoliucijos stoka kuria monotoniško pjesės skaitymo įspūdį ir skatina kalbėti apie paviršutines jų, o ir visos pjesės interpretacijas.

Pjesėje vaizduojamas nepriteklių kadaise patyrusių, dabar visko pertekusių, bet laimės nepatiriančių, iš Rytų Europos gyventojų vakariečiais tapusių jaunuolių pasaulis, stokojantis dvasingumo, kurį kaip išsigelbėjimą gali suteikti tik užmarštis, šiuo atveju – narkotikai ir mirtis, nes akistata su realybe čia nesiūloma. Panašia kryptimi keliauja ir spektaklis, aplenkdamas kontekstines nuorodas ir estetizuodamas pasirinkimą nebūti.

Rekomenduojama pasiilgusiems sugalvotų problemų.

Nerekomenduojama ieškantiems šiuolaikinių aktualijų.

„Jauno žmogaus memuarai“

Pastaruosius (bent) du dešimtmečius sovietmetis ir jo kūriniai mūsų teatrų scenose buvo pristatomi arba per traumines patirtis, arba ignoruojant laikmetį, t. y. jį cituojant, rodant, bet nereflektuojant. Kitaip tariant, sovietmetis mūsų scenose buvo daugiausia atspindimas per režimo represijas ir jų padarinius arba sovietinės pjesės (ir literatūra) scenoje interpretuojamos tarsi atsietai nuo istorinio konteksto. Tad jaunosios kartos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio romaną bene pirmasis į sovietmetį žvelgia tiriamuoju žvilgsniu.

Sovietmetis čia ženkliškas, estetizuotas, niūrus, bet elegantiškas, stiliovas (scenografai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė, kostiumų dailininkė Karolina Janulevičiūtė), saugus, todėl net kiek juokingas. Čia vaizduojamas vadinamasis brandusis socializmas (praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiai). Jis ne tiek pavojingas fiziškai. Jo pavojai jau visai kiti. Jie jau kėsinasi į sielą, į mąstymą, kurį pakeisti, kaip dabar gerai žinome, užtrunka dešimtmečius. Būtent toks nuskausmintas sovietmetis pasiduoda analizei, leidžia apžiūrėti individualios sąmonės eižėjimo procesus, leidžia pamėginti suprasti „kaip jie tada gyveno?“ ir „kaip jie taip galėjo?“. Savo inscenizacija E. Švedkauskaitė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi scenoje išryškina sovietmečio tyrimuose prieštaringai vertinamą, o scenoje taip natūraliai skambančią prisitaikymo temą.

Pagrindinis tiriamasis – R. Gavelio keturiolikos laiškų romano herojus, fizikas Leonas Ciparis. Scenoje jį kuria ir prasisiekusio sovietinio žmogelio pilkumą neįtikimai tiksliai įkūnija Vainius Sodeika. Jis nėra nei intriguojantis, nei patrauklus, nei charizmatiškas, nei erzinantis, nei skatinantis atjautą, – jis tiesiog joks, toks beveik nepastebimas, bet visada esantis. Toks pilkas sovietinis pilietis-biurokratas su šiokiomis tokiomis partinėmis ambicijomis, vidutiniais gyvenimo pasiekimais ir svajomis apie priklausymą bendruomenei. Toks, kokius ir kūrė anas laikas ir jo ideologijos mašina.

D. Matvejevo nuotr.

„Jauno žmogaus memuarai“ – bene pirmas kritiškas jaunosios, nepriklausomos kartos žvilgsnis į sovietinį laiką ir jo žmones, neapsimetant, kad tokia realybė įmanoma ir šiandien, ne atsietai interpretuojant to laiko tekstus, o tiriant to laiko žmones, jų santykius, būsenas ir pasirinkimus. Spektaklis leidžia atsekti mūsų visuomenės įtrūkimus, atpažinti santvarkas peržengusių politikų retoriką, jau pasitraukusius kai kurių partijų lyderius ir likusius jų patikėtinius, kai kurias mūsų politikos tradicijas. „Jauno žmogaus memuarai“ leidžia apčiuopti tai, ko dar neatsikratėme. Tik tai daro švelniai, neprimestinai, muzikaliai.

Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika šiame spektaklyje – viena iš veikėjų. Ji spektaklio scenoje veikiančius personažus jungia į (tariamą) bendruomenę, sustabdo, pratęsia ar pagreitina laiką, kuria ne foną, o atmosferą (kaip ir virš sceninio veiksmo grėsmingai pakibusi Sporto rūmų fasado citata). Tiesa, spektakliui artėjant finalo link, jo atmosferą ir harmoniją suardo Alekso Kazanavičiaus kuriamam Li Čin Chajui, savotiškai Anatolijaus Kašpirovskio reinkarnacijai, skirtas epizodas, kuris, deja, naujos kokybės nesukuria, tačiau suardo spektaklio tvarką.

„Jauno žmogaus memuarai“ – vienas iš tų retų spektaklių, kuriame aktorių kuriami vaidmenys sudaro visumą, nepaisant to, kad scenoje konstruojamas reflektyvus pasakojimas. Nuolatinis prasmingas veiksmas antrame plane, skirtingų sceninių ir prasminių planų derinimas, taiklūs muzikiniai intarpai, jų dinamika ir dramaturgija leidžia kalbėti apie tam tikrą režisūrinę E. Švedkauskaitės brandą.

Rekomenduojama ieškantiems gero dramos teatro.

Nerekomenduojama jaučiantiems stiprią alergiją sovietinei praeičiai.

Urbanistinio šokio profesionaliojoje šokio scenoje Lietuvoje pionieriai, šokėjai ir choreografai Airida Gudaitė (A.G.) ir Laurynas Žakevičius (L.Ž.), 2011 m. pristatę pirmą šokio spektaklį „Feel-Link“, tuomet dviejų žmonių vidinius išgyvenimus scenoje bandė priartinti prie jaunosios kartos šokio vertybių, o dabar pirmąjį savo šokio teatro jubiliejų pasitinka (ne tik) paaugliams skirtu šokio spektakliu „Me Two / Savoj krūvoj“, kurio premjera vyko rugpjūčio 25–26 d. kultūros komplekso „Sodas 2123“ galerijoje „Atletika“. Gruodį šis spektaklis bus pristatytas Kanų šokio festivalyje „Festival de Danse de Cannes“, specialioje, inovatyvius Europos choreografus pristatančioje „Plateforme Studiotrade” festivalio programoje. Apie šį porą metų brandintą kūrinį bei pastarąjį dešimtmetį scenoje ir pasikalbėjome su spektaklio „Me Two / Savoj krūvoj“ choreografe A.Gudaite ir prodiuseriu L.Žakevičiumi. Pasak jau daugiau nei du dešimtmečius ne tik kuriančios, bet ir vaikų bei paauglių pedagogika užsiimančios A.Gudaitės, naujasis spektaklis – tarsi paauglių balsas, kurio taip trūko karantino metu, kai jauno žmogaus problemos pranyko informacijos sraute.

– Kodėl jus sudomino paaugliai? Ar tai ilgametės pedagoginės patirties rezultatas, ar yra ir kitų priežasčių?

A.G.: Dirbdamas su jaunimu negali nesidomėti paauglystės laikotarpio aktualijomis. Man įdomi ta kaita žmoguje, pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiųjų pasirinkimus. Panašu, kad kiekviena karta vis drąsesnė, vis atviresnė. Man įdomus tas intensyvumas, savojo autonomiškumo, identiteto paieškos, naivumas, drovumas, tyla, nuoširdumas, drąsa veikti, išreikšti save, savo nuomonę, maištas ir prieštaravimai. Įdomios jų mažos istorijos iš šių dienų mokyklos, pasakojimai apie santykius su draugais ir tėvais, kurie kaip atšvaitas atspindi mūsų visuomenės problemas. Man jaunimas yra ne ateitis, o dabartis, kurią norisi įgalinti veikti, reikšti savo pažiūras jau šiandien. Kartais jaučiu jų pasyvumą, gal dėl baimės ar gėdos klysti, man atrodo, kad paaugliams reikalingas suaugusiųjų palaikymas ir pripažinimas, kad viskas su jais gerai.

L.Ž.: Paauglystės periodas kelia labai daug prisiminimų, nes tuo laikotarpiu visų mūsų gyvenimuose įvyksta itin daug. Dažnai tai pirmieji eksperimentai, savęs kvestionavimas, autoritetų paieškos. Prisimindamas savo paauglystę suprantu, kad tuo periodu man buvo itin svarbi draugų kompanija – sava krūva. Jų dėka gana stipriai pakoregavau savo pasirinkimus ir žengiau socialiai atsakingesniu ir įdomesniu keliu, pradėjau šokti breiką.

V. Jokūbausko nuotr.

Darbas su šiais paaugliais išskirtinis tuo, kad mes, kaip trupė, norime jiems atskleisti kultūros ir šokio suteikiamų galimybių spektrą. Siekiame tapti tramplinu jų, kaip šokėjų, kelyje. Atėjo laikas svajones ir kalbas paversti darbais. Naujajame spektaklyje kaip „Low Air“ trupės dalį pristatysime dvylika nepaprastų šokėjų. Užaugo nauja karta, ir labai tikimės, kad didžioji jų dalis papildys „Low Air“ trupę, o kartu – ir Lietuvos profesionalių šokėjų gretas. Keturi „Me Two / Savoj krūvoj“ šokėjai jau žengė pirmuosius žingsnius, pasirinkdami šokio studijas Amsterdame ir Vilniuje dar kūrybinio proceso metu.

– Ar gerai suprantu, kad tokiu daugeliui sudėtingu periodu, kaip paauglystė, šokis gali virsti priemone, padedančia susikalbėti?

A.G.: Manau, kad taip. Kuriant spektaklį skleidėsi vis jautresnės istorijos, pasakojimai, kurie labai dažnai nutylimi. Tarsi visi būtume užprogramuoti tik sėkmės istorijoms. Apskritai, man regis, bendraujant su jaunimu labai trūksta tų nepavykusių gyvenimo istorijų refleksijų, pasakojimų, kaip tai ištverti, kaip gyventi su visomis nepagražintomis emocijomis. Kas mums gali būti ta atrama? ramsčiai? Sava aplinka, tėvai, draugai, mėgstama veikla, šokis – ar gali? Tiesa sakant, mano šeimoje, kai augau, daug temų buvo tabu, buvo daug draudimų, ribojimo, nepaaiškinant tiksliai, kodėl, kokie to netinkamo elgesio padariniai. Tada aš bėgau iš namų, stipriai konfliktavau su mama ir šiandien jaučiu to padarinius. Vis dar svajoju apie šiltą ir atvirą ryšį su mama, kartais abejingumą aplinkai jaučiu ir savyje. Nuo paauglystės šokis ir kūnas man buvo ta medija, per kurią galiu kalbėti apie problemas. Ir matau, kad mano aplinkoje esantis jaunimas jaučia ir veikia labai panašiai.

L.Ž.: Taip, šokis tai gali. Žinoma, dažnu atveju išmokti naudotis paveikiomis priemonėmis turi pagelbėti suaugusieji arba draugai. Šokis savaime padeda išsišokti, šiek tiek kontroliuoti emocijas, tačiau, siekiant didesnio poveikio, reikia būti sąmoningam ir matyti poveikio galimybes. Laikas, praleistas kuriant spektaklį, parodė, kiek daug nesusikalbėjimo įvyksta mūsų aplinkoje. Kiek to nesusikalbėjimo kiekvienas iš mūsų nešamės į brandą. Per „Savo krūvą“ aš analizuoju savo santykį su tėvu ir mama. Net tiesiogiai neprisidėdamas prie spektaklio turinio, atrandu, kaip vėl galvoju, išgyvenu ir sprendžiu. Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

– „Low Air“ šokio mokyklą lanko itin įvairaus amžiaus vaikai ir jaunuoliai. Kuo gyvena jaunosios kartos Lietuvoje, kas jiems aktualiausia šiuo nuolatinių suvaržymų ir netikrumo laikotarpiu?

A.G.: Ryšys. Su draugu, su artimu, su mokytoju. Pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįsta erdvė, taip pat ir sava erdvė. ,,Sava krūva“, bendraamžiai, buvimas tarp jų ir bendravimas. Karantino atlaisvinimo laikotarpiais (išgyvenome drauge abu karantinus), kai grįždavome į sales drauge šokti, kaupdavosi ašarų gumulas gerklėje iš laimės galėti palaikyti gyvą kontaktą. Tai man priminė mano paauglystės metus, kai dėl šokio ir bendros kūrybos su bendraminčiais, galėjau iššokti visą sąstingį, emocinį krūvį, užkritusį per nepritekliaus (tuo metu informacijos trūkumo) laiką, ištisas paras.

L.Ž.: Manau, atkaklumas ir interesas nepakito ir pandemijos laikotarpiu. Nors ir nebesu amžiumi paauglys (mintimis, tiesa, vis dar), jaučiu, kad vienas svarbiausių dalykų yra ryšiai. Ryšiai su kitais žmonėmis, kuriuos megzdamas ar griaudamas jaunas žmogus pažįsta save, bręsta ir smalsaudamas žengia į brandą.

Atsakyti į šį klausimą mums taip pat padėjo viena iš šokėjų – Greta Snitkutė, kuri teigia, kad šių dienų jaunimas kiekvieną dieną gyvena vis kažkuo kitu, kad nėra paprasta sudominti paauglį – jam greitai viskas pabosta, jei tai nėra nauja, greita ir patrauklu, todėl jie domisi viskuo po truputį. Pasak jos, turėdami galimybę lengvai pasiekti informaciją savo telefone, jie domisi viso pasaulio naujienomis, socialinėmis problemomis, jiems svarbu priklausyti bendruomenei, jausti, kad jų nuomonė yra svarbi, o socialiniai tinklai tai leidžia lengvai daryti net ir šiuo, suvaržymų, laikotarpiu. Merginos teigimu, šie neįprasti metai parodė, koks nenustygstantis vietoje ir energingas gali būti jaunas žmogus, jam trūksta „gryno oro“, todėl, vos tik atsiradus šiek tiek laisvės, jis keliauja ieškoti nuotykių, naujų pažinčių ir potyrių.

– Tai, tikriausiai, ilgiausiai kurtas jūsų spektaklis?

A.G.: Kūrybinis procesas vyko dvejus metus. Tačiau su šiuo jaunimu bendravome ir anksčiau. Pedagogės profesija leidžia juos pažinti kiekvieną mielą dieną šokio salėje, o kartais – ir už jos ribų. Prie bendro spektaklio su jaunuoliais dirbti pradėjome dar 2019 m. rudenį, 2020-ųjų žiemą mūsų „sava krūva“ susipažino su režisieriumi Jonu Terteliu, kompozitore Agne Matulevičiūte, scenografais Renata Valčik ir Emiliu Šepučiu bei šviesų dailininku Juliumi Kuršiu. Drauge mes dirbame iki šiol ir tikime, kad premjera įvyks dar šiais metais, žengiant į naujus mokslo metus.

Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

L.Ž.: Išsitęsęs kūrybinis procesas padovanojo spektakliui daug daugiau kontekstų, istorijų, atvirumo ir saugumo, kuriuose atsiskleidė daug daugiau, nei galėjome tikėtis pradžioje. Pagrindinis šio mūsų projekto tikslas – kultūrinė paauglių edukacija per šokio spektaklio kūrimą, todėl laikas kūrybinei komandai buvo labai svarbus. Kūrybinio proceso metu vyko ir kultūrinė, ir asmenybės edukacija, savojo identiteto paieškos. Be to, atsiskleidė daug autentiškų istorijų, kuriose atsispindi paauglių ir suaugusiųjų galios santykis. Tik savoje krūvoje jautiesi saugus kalbėti, su laiku tai ir įvyko. Tikimės, spektaklis paskatins jaunuolių ir suaugusiųjų, nebūtinai tik tėvų, dialogą.

– „Me Two / Savoj krūvoj“ – tik viena iš premjerų, kurias pristatysite „Low Air“ dešimtmečio proga. Kokius dar naujus spektaklius planuojate pristatyti artimiausiu metu?

L.Ž.: Pandemijos laikotarpis padovanojo galimybę pažinti kitų sričių menininkus. Lygiai prieš metus dalyvavome kūrybinėje rezidencijoje Rokiškyje, kurios metu susipažinome su trimis kūrėjais: rokiškiete šokėja Ieva Lapelyte, garsų žonglieriumi Simonu Nekrošiumi ir performansų kūrėja, kompozitore ir kuratore Daina Dieva. Rezidencijos metu labai natūraliai sujungėme savo smalsumą, žaidimą ir atstovaujamas sritis į vieną bendrą kūrybinį procesą. Taip prasidėjo mėlynos banga. Taigi kita iš planuojamų premjeru, kurios labai laukiame, – tarpdisciplininis šokio spektaklis „Mėlyna mėlyna“. Tai darbas, atliepiantis fizinio kontakto su žmogumi, fizinio kontakto su daiktais ir pačiu savimi santykį triukšmo ekosistemoje. Kiek esame laisvi kurti santykį ir pasitikėti tuo, kas anapus kaukių ir širmų?

Kita labai laukiama premjera – vieno iš „Low Air“ trupės šokėjų Mariaus Eidrigevičiaus choreografinis debiutas – monospektaklis „Virsmas“. Džiaugiamės galėdami ne tik patys kurti, bet ir sudaryti sąlygas kitiems šokėjams atsiskleisti juos prodiusuodami. M.Eidrigevičiaus spektaklis pasakos jauno vyro kismo procesą, nagrinės norminį vyriškumą.

– Dešimt metų šokio teatrui – tikrai nemažai, ypač Lietuvoje. Ar esate ten, kur ir norėjote būti, kai pradėjote? Ar „Feel-Link“ nusakytos jungtys jums vis dar aktualios?

A.G.: Nors po kiekvieno spektaklio ateina suvokimas, ką kitame daryčiau kitaip, vis ta dar neišsipildžiusios pabaigos nostalgija veda su smalsumu ieškoti naujų formų ir jungčių kūryboje, atvirų bendradarbiavimui su šiandienos auditorija. Nuo kūrybos pradžios mums svarbus individo ir visuomenės santykis, socialinės problemos ir temos, išaugusios kultūros ir politikos lauke. Mums įdomios miesto urbanistinės formos švietime, kultūroje, bendruomenių įtraukimas į kultūrinius procesus. Jaučiuosi stipriai paaugusi kaip savarankiška nepriklausomo šokio kūrėja, bet laisvę dabar jaučiu kaip atsakomybę veikti bendruomeniškiau, atviriau priimant įvairias nuomones. Jaučiu dėkingumą palaikantiems, drąsinantiems ir kartu esu įkvėpta veikti.

V. Jokūbausko nuotr.

L.Ž.: Koks įdomus klausimas. Atrasti ryšį? Taip, šios jungtys įdomios ir aktualios. Žvelgiant į visus mūsų spektaklius retrospektyviai ryšio paieškas galima būtų net išskirti kaip vieną iš mūsų teatro kūrybinę kryptį identifikuojančių bruožų. „Feel-Link“ ir šiandien yra mums artimas. Teatrui švenčiant dešimtmetį, „LOW AIR 10 FEST“ metu šį spektaklį rodysime 100-ąjį kartą. Tam pasirinkome simbolinę datą – 2021 m. spalio 21 d., nes lygiai prieš dešimt metų, 2011-aisiais, tą dieną ir įvyko „Feel Link“ premjera, nuo kurios prasidėjo „Low Air“ dueto šokio kelionė. Iš šio dueto išaugo profesionalų ir entuziastų šokio bendruomenė.

– Kokie „Low Air“ kito dešimtmečio tikslai?

A.G.: Toliau kurti ir kviesti tai daryti kitus, per šokį ugdyti ir palaikyti ne tik jaunus, talentingus jaunuolius, bet ir socialinės atskirties grupes, trinti amžiaus, tautybės, lyties ribas. Per kūrybą, šokio spektaklius, šokio pamokas, keliones po regionus kviesti pokalbio, diskusijos, kritiškai mąstyti ne tik šokančius, bet ir skirtingų pažiūrų, socialinio statuso žmones. Na, ir svetur išvykus sau palinkėčiau dar drąsiau leistis į atvirą dialogą ir kultūrinius mainus, bendradarbiaujant su meno kūrėjais rezidencijose, kūrybos ir edukacijos projektuose, stiprinti savo kultūrinę tapatybę.

L.Ž.: Gyvenimas – Lietuvoje, o dalis kūrybos – bendradarbiavimas su užsienio scenos meno organizacijomis ir platformomis. Pandemijos laikotarpiu labai daug ryšių mezgėme su užsienio teatrais, choreografais, prodiuseriais. Tad toliau tęsime įsitinklinimą Europoje, jau ir patys prisidedame prie tokių tinklų formavimo ir sklaidos. Be to, toliau sieksime įsteigti fizinio šokio centrą, kuris būtų prieinamas ne tik šokėjui, bet kiekvienam, nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės, tapatybės ar kitų įsitikinimų, žmogui.

Sakoma, kad mėnulio delčia – tai vidinio ir išorinio apsivalymo, atleidimo metas, kai visai gerai atsikratyti to, kas svetima, nenaudinga, nereikalinga. Gal todėl spektaklis pradedamas siūlymu paleisti. Paleisti viską, kas slegia, kelia nerimą, viską, ką galima palikti už kino teatro durų. Kitaip tikriausiai ir nepavyktų leistis į šį jaunųjų aktorių siūlomą šiek tiek siurrealistinį žaidimą. O leistis visai verta.

Interaktyvaus spektaklio „Delčia“ kūrėjai susirinkusiems žiūrovams siūlo tapti bendro veiksmo dalyviais ir, pasivaišinus Beno Barmeno siūlomais gėrimais, leistis į kelionę po seno kino teatro užkaborius, kuriuose gyvena ir veikia netikėčiausi personažai. Tiesa, ne visiems žiūrovams tenka ta pati kelionė ir ne tos pačios pažintys, tad, pasak spektaklio kūrėjų, į šį nuotykį galima leistis mažiausiai tris kartus, o jei atėjote su kompanija, galite pasisemti ir skirtingų įspūdžių. Įvairiose „Naglio“ kertelėse galima sutikti vyriškumo ir moteriškumo guru ir išklausyti jų pamokymų, išsiburti, pasimokyti tango pagrindų, pasivaišinti žolelių arbata, stebėti netikėtus epizodus iš itin savotiško vesterno, išmėginti save karaokės vakarėlyje ar melžiant karvę, kepti zefyriukus ant laužo besiklausant baisios istorijos ir patirti nemažai kitų netikėtumų, regis, tarpusavyje visiškai nesusijusių nuotykių.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Praėjusiais metais tarp karantinų gimęs spektaklis kurtas pačių aktorių ir kuratorių komandos, kurią sudarė prancūzų režisierius Jeanas-Cyrilis Vadi, kino ir teatro kūrėjas Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė ir teatrologas, dramaturgas Andrius Jevsejevas. Aktorių saviizoliacijos metu pradėtas kurti pasirodymas, pasak jo aprašymų, konstruotas atsispiriant nuo Černobylio katastrofos, tačiau šiuo metu pristatomoje versijoje šias sąsajas įžvelgti gana sunku. Ryškesniu jungiamuoju ryšiu tarp scenų ir pasakojimų čia tampa graikų mitai, o šios temos epogėjumi – Laimos Akstinaitės monoscena, kurio metu ji nonsenso kalba pasakoja Prometėjo ir Pandoros mitus. Tai bene labiausiai aktoriniu meistriškumu išsiskirianti šio interaktyvaus spektaklio scena, ne tik priverčianti žiūrovus leipti juokais, bet ir atskleidžianti dar nematytas šios aktorės talento savybes.

Nors atsekti bendresnį pasakojimą, spektaklio temą ar eigos logiką „Delčioje“ sunkoka, tačiau visa tai užgožia begalinė Klaipėdos jaunimo teatro aktorių energija ir geranoriškumas, įsitraukimas ir atida kiekvienam šio vakarėlio žiūrovui / dalyviui, priverčianti įsitraukti ir pasinerti į siurrealistinį vyksmą. „Delčioje“ visiškai tarpusavyje nepažįstamų žmonių grupė galiausiai gali pasijusti tarsi biuro vakarėlyje. Tokia tad ši vasarinė teatrinė pramoga.

Rekomenduojama linkusiems leistis į nuotykius ir / ar nuobodžiaujantiems poilsiautojams.

Nerekomenduojama visada į viską žvelgiantiems rimtai ir kankinamiems socialinės fobijos.

Nepriklausomos šokio trupės „We cie“, kuri Lietuvoje vadinasi „Šokančio ruonio kompanija“ įkūrėja ir meno vadovė V.Pitrinaitė spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ kūrė karantino metu, saviizoliacijoje, ir pirmiausia pristatė videoformatu. Dabar gyvai, priešais publiką, atliekamas monospektaklis įgavo naujų spalvų ir temų. Kūrėja teigia spektaklyje besigilinanti į maištininkės figūros interpretacijas ir siekianti perteikti prieštaravimo ir pasipriešinimo varomosiose jėgose slypinčią teigiamą kūrybinę energiją. Tam ji pasitelkia repo atlikėjos įvaizdį ir pastarųjų poros metų politinių (ir ne tik) aktualijų atgarsius. Scenoje V.Pitrinaitė gyvai jungia ne tik garso efektų pedalu įrašomus garsus ir tekstus, bet ir pasaulio aktualijas, tokias kaip „Black Lives Matter“ ir protestus prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje.

Pradėjusi nuo savo kambario ir jo ribų tyrinėjimo choreografė pereina prie teksto ir judesio junginių, vėliau – jų dekonstrukcijos. Jungdama „ką matau, tą apdainuoju“ principu konstruojamą ir repo stiliumi atliekamą tekstą su paprastomis judesio frazėmis, ji tarytum dekonstruoja ir vieno, ir kito atsiradimą. Tačiau čia pat tyrimas nutrūksta be išvadų ir prasideda nauja – maišto – tema, kuri taip aiškiau ir neapibendrinama. Kūryboje laisve ir atvirumu besiremiančios V.Pitrinaitės choreografiniams kūriniams būdingas ir šioks toks atsainumas, kuris šį kartą atsispindi ir spektaklio struktūroje, ir turinyje.

Tyrinėdama maišto temą V.Pitrinaitė savo spektaklyje, regis, iki galo persiima maišto dvasia ir ima priešintis viskam, taip pat ir spektaklio struktūros bei dramaturgijos vystymo dėsniams, loginiams ryšiams tarp pateikiamų asociacijų, motyvuotoms sąsajoms. Atlikėja, prabildama vis kitu balsu (ar judesiu), scenoje kuria savotišką daugiabalsę sutartinę, kuriai vis dėlto trūksta dermės. Nors V.Pitrinaitė geba bent dalį auditorijos pavergti tiesiog asmenine energija, šį kartą padrikų idėjų chaosui nustelbti vien jos, deja, neužteko.

Rekomenduojama kovojantiems prieš viską.

Nerekomenduojama mėgstantiems rišlumą.

Tiksliau, ne šiaip apie vienuolyną, o apie šiuolaikinės moters patirtis jame. Šio pasakojimo OKT / Vilniaus miesto teatro scenoje ėmėsi TV, kino ir teatro aktorė Edita Užaitė, o jai talkino baltarusių režisierius Aleksandras Marčenka.

Savomis patirtimis ir artimos aplinkos stebėjimais kūryboje besiremiančios dramaturgės tekstas sodrus, artimas natūraliam, kasdieniam kalbėjimui, aprašomos situacijos ir jausmai atpažįstami, o pasakojimas, jo konstravimas – kinematografiškas. Panašu, kad pjesė artima ir ją atliekančiai E.Užaitei. Jau gerą dešimtmetį ši aktorė daugiausia vaidina komedijose, tačiau „Nuoga“ priminė jos dar kiek anksčiau, netrukus po studijų Agniaus Jankevičiaus, Gintaro Varno ar Oskaro Koršunovo spektakliuose kurtus vaidmenis ir sukūrė savotišką jungtį tarp itin skirtingų aktorės kūrybos etapų.

Monospektaklis – nemenkas iššūkis ir aktoriui, ir publikai. Užpildyti sceną tik savimi ir kartu nuolat išlaikyti publikos dėmesį pavyksta toli gražu ne kiekvienam. „Nuoga“ suteikia galimybę stebėti aktorę su supratimu ir distancija pasakojančią apie jai artimas, bendražmogiškai suprantamas patirtis ir išgyvenimus.

Iš pirmo žvilgsnio scenoje lyg ir nieko nevyksta, regis, vien tik apšvietimo sprendimai liudija spektaklio kūrybinėje grupėje buvus dar ką nors be pačios aktorės. Gal tai ir yra pagrindinis A.Marčenkos sumanymas ir nuopelnas – padėti aktorei scenoje išskleisti pasakojimą, o per jį atskleisti ir save, padėti suvaldyti polėkį, susitelkti ir visa tai nukreipti tinkama linkme. Asmeninėmis patirtimis besiremiantis pasakojimas neneria giliau nei populiarioji psichologija, tačiau pateikia aiškų pasakojimą, suprantamus, atpažįstamus išgyvenimus ir skatina susimąstyti apie vidines traumas bei būdus jas įveikti.

Rekomenduojama tiems, kuriems verta priminti „neprašikti gyvenimo“.

Nerekomenduojama linkusiems į filosofines gelmes.

Vienam iš sostinės miegamųjų rajonų dedikuotas neįprastas meninis pasakojimas įtraukia ne tik ekskursijos dalyvius, bet ir vietinius rajono gyventojus balkonuose, languose, kiemuose ar prisėdusius atsikvėpti ant suoliuko Saulės alėjoje.

Čia visko sodriai daug: kiek ilgiau nei valandą trunkančiame pasivaikščiojime telpa ir stereotipai, ir siurrealistinio sapno pojūtis, ir humoras, ir bent keli būties klausimai. Nuo pasakojimo apie sovietmečiu apspręstą architektūrinę šio rajono sąrangą iki hipsteriškų impresijų ir refleksijų (tekstai Sigitos Ivaškaitės), nuo foninio rajono triukšmo (kompozitorius Dominykas Digimas) iki vyresniosios kartos Šeškinės gyventojų pasakojimų nuotrupų. Tarp pilkų daugiabučių fasadų ir šaligatvių įsiterpiantys šokėjų kūnai ar su aplinka susiliejantys jų kuriami personažai kuria sapno ar klaidos matricoje pojūčius.

Kaip ir priklauso šokio kūriniui, nepaisant žiūrovų-dalyvių ausinėse nuolat viena ar kita forma skambančio teksto, įdomiausi pasakojimai „Einu pirkti pieno“ perteikiami judesiu. Nuo jaunųjų šokėjų atliekamų minimalistinių meninių intervencijų į erdvę iki visiškai išvystytų Pauliaus Markevičiaus, Manto Stabačinsko, Giedrės Jankauskienės ar brunetėmis tapusių ir kiek sumarozėjusių šokio gerbėjams jau pažįstamų B ir B (kitaip tariant, viso šio veiksmo choreografių ir atlikėjų Gretos Grinevičiūtės bei Agnietės Lisičkinaitės). Savo gilumu ir paprastumu išsiskiria sukrečiamai atpažįstamas M.Stabačinsko vietinio chronelio solo, sukurtas iš lengvai atpažįstamų buitinių judesių ir socialinių gestų elementų, leidžia jam ne tik susilieti su aplinka, bet ir jautriai papasakoti iš tikrųjų paprasto žmogaus istoriją ir įkvėpti atjautai.

Spektaklio kūrėjų dėmesio centre – vėlyvojo sovietmečio urbanistinis peizažas ir jame atsidūrę, jo supami žmonės. Kas ką sukūrė, kas ką nugyveno: žmonės aplinką, ar ji juos? Tiesa, susidaro įspūdis, kad pasakojimai apie Lazdynus, Pašilaičius ar Viršuliškes skambėtų labai panašiai, tiesiog šį kartą vaikštoma po Šeškinę. Miegamieji rajonai – vieta, kur buities daugiau nei būties. P.Markevičiaus kuriamo hipsterio vedamo spektaklio-ekskursijos „Einu pirkti pieno“ metu dirbtinio ausinių transliuojamo triukšmo fone žvilgsniu klajojant tarp nesibaigiančių balkonų virtinių galima nesunkiai įžvelgti tikrąją mūsų visuomenės įvairovę, kuri lieka nepastebima vaikštantiems tik centrinėmis miesto gatvėmis ar emigravusiems į priemiesčius.

Rekomenduojama išaugusiems iš miegamųjų rajonų.

Nerekomenduojama saviironijos stokojantiems vietiniams.