Šią savaitę Berlyne ypatingai minėta Pasaulinė kraujo vėžio diena – per ją suteikta neeilinė galimybė pasimatyti pasveikusiems nuo šios ligos ir jų kaulų čiulpų donorams. Į Vokietiją vyko ir ligą įveikęs kaunietis Giedrius Pauža. Pasaulyje tūkstančiai, Lietuvoje šimtai žmonių, atlikus kaulų čiulpų transplantaciją, sėkmingai sveiksta nuo kraujo vėžio, tačiau gydytojai ir pacientai atkreipia dėmesį į būtinybę didinti potencialių donorų skaičių.

Kauniečiui G. Paužai kelionė į Berlyną buvo ypatinga. Čia jis vyko susitikti su žmogumi, kurio dėka šiandien yra gyvas ir sveikas – savo kaulų čiulpų donoru. Prieš trejus metus Giedrius susirgo kraujo vėžiu – ūmine leukemija – ir kaulų čiulpų transplantacija buvo vienintelė galimybė pasveikti nuo netikėtos ir sunkios ligos.

„Pas mus dažnai vartojamas lietuviškas žodis „ačiū“ – tai ausis pripranta. Bet čia jau tikras „ačiū“. Ką gali daugiau pasakyti – nėra žodžių, ką jis padovanojo ir ką turiu“, – sako onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ narys G. Pauža.

Kauniečio susitikimas su savo donoru įvyko Berlyne surengtame Pasaulinės kraujo vėžio dienos minėjime. Tądien pirmą kartą gyvai vienas kitą pamatė dešimt porų – kraujo vėžiu sirgusių kaulų čiulpų recipientų ir jų donorų iš Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos, Irano ir Jungtinių Valstijų.

Pagal įstatymus negiminingų kaulų čiulpų donorystė yra anoniminė, po kurio laiko leidžiamas anonimiškas recipiento ir donorų susirašinėjimas, tačiau jų tapatybės, abiems sutinkant, atskleidžiamos tik praėjus keleriems metams po pagijimo. Lietuvio donoras – Šiaurės Vokietijoje gyvenantis 35-erių Markusas Pycha.

„Jau daugelį metų aktyviai sportuoju. Donorystė man buvo tarsi sportinis pasiekimas – norėjau tapti kuo geresniu ir sveikesniu donoru. [...] Negalvojau daug apie tai, kas bus recipientas. Man tik buvo svarbu sužinoti, ar transplantacija pavyko. Šiandien matau, kad Giedrius jaučiasi puikiai – tai man svarbiausia“, – tvirtina M. Pycha.

Vyriškis į Vokietijos registrą užsiregistravo 2011-ųjų sausį, po pusmečio jis buvo pakviestas tapti tuomet jam dar nepažįstamo lietuvio kaulų čiulpų donoru. Vokietijos registras, įkurtas prieš 23 metus, yra didžiausias. Jame – 6 mln. asmenų kraujo duomenys. Iš viso pasauliniame registre yra daugiau nei 20 mln. potencialių kaulų čiulpų donorų.

„Vokietijoje kas 16 minučių kažkas išgirsta kraujo vėžio diagnozę. Tiems, kuriems reikia kaulų čiulpų transplantacijos, donoras randamas devyniais atvejais iš dešimties. Tai puiku, tačiau to negana. Juk mes žinome, kad ši liga, ypač vaikų atveju, pasitelkus transplantaciją yra pagydoma“, – teigia Vokietijos kaulų čiulpų donorystės centro atstovė Sandra Bothur.

Lietuvoje taip pat veikia kaulų čiulpų donorų registras. Šiuo metu jame yra daugiau nei 9 tūkst. asmenų. Gydytojai ir pacientai pabrėžia kuo gausesnio registro būtinybę – mat tikimybė pasveikti nuo kraujo vėžio atliekant kaulų čiulpų transplantaciją priklauso ne tik nuo sergančiojo sveikatos, kraujo ligos būklės, bet ir nuo tinkamo donoro suradimo.

„Mes visą laiką tiriame pacientų artimuosius – brolius, seseris. Jei randame tarp jų tinkamą donorą, darom transplantaciją, naudodami būtent jų kaulų čiulpus. Jei nerandame, tai donorų reikia ieškoti negiminingų donorų registruose. Giminingas donoras tinka tik maždaug kas penktam pacientui, tuo metu visiems kitiems reikia ieškoti negiminingų donorų“, – pasakoja VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimontas Griškevičius.

Lietuvoje nuo kraujo vėžio gelbstinčios kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos 15 metų: atvejų skaičiuojama virš tūkstančio, du trečdaliai pacientų yra pasveikę.

Garso terapijos pradininkai Lietuvoje – apie tokį epitetą vilniečiai Alicija ir Ričardas Eiliakai prieš gerą dešimtmetį net nebūtų pagalvoję. Neturintys muzikinio išsilavinimo, į autentiškos muzikos gelmes panirę sutuoktiniai šiandien atvirai dalijasi savo istorija, kupina atradimų ir garsų, kurie veikia mus labiau, nei galėtume įsivaizduoti. Negana to, Alicija ir Ričardas pripažįsta, kad būtent garsas jiems padėjo likti kartu. 

Nedaugelio namuose Lietuvoje rastum autentišką 6 tūkst. metų amžiaus instrumentą – gongą. Ir dar gerą pusšimtį įvairių pasaulio kultūrų instrumentų, kurie čia gerbiami, vertinami ir naudojami su meile. Tokie – Alicijos ir Ričardo Eiliakų namai, pilni nežemiškų garsų, toks ir jų gyvenimas, kurį moteris nedvejodama apibūdina iki ir po gongų atradimo. 

„Kartais sakau, kad tarsi komoje buvau daug metų – tai buvo geri metai, negaliu pasakyti, kad kažkas ten blogo buvo, daug veikiau gyvenime, daug darbų teko dirbti. Bet visada buvo stiprus jausmas, kad tai ne aš, tai kažkokia mano dalis, kuri daro tai, ką reikia, o ne tai, ką nori“, – neslepia Alicija. 

Pokyčiai prasidėjo prieš septynerius metus, kai pora – psichoterapeutė ir verslininkas – į Lietuvą pakvietė žinomą Europoje gongo meistrą Tomą Čartoryskį vesti garso terapijos seminarą. Be galo sava, pamena įspūdį Alicija, tuo metu pati vedusi bei organizavusi begalę terapijų: dailės, šokio, judesio ir kitas.

„Alicija naudoja gongo garsą kaip terapeutė, o aš tik groju gongais, tai yra, aš padedu jai. Logika yra proto dalykas, žmogaus smegenys pavargsta, jos turi ilsėtis, ir tai yra vienas iš būdų, kaip galima atsipalaiduoti“, – sako Ričardas.

Visi atsakymai ateina tuomet, kai nebelieka įtampos

Pastarieji metai sutuoktiniams pilni intensyvių vidinių permainų. Keitėmės visi kartu, ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, tvirtina Eiliakai, susipažinę dar mokyklos laikais ir kartu esantys 28 metus.

„Tai, kad mes dabar daug darome drauge, kažkaip mus ir sucementavo. Kiekviena pora, kuri gyvena kartu, tikriausiai išgyvena daug krizių. Mūsų bendrame kelyje buvo visko labai daug. Tikriausiai ir aš, ir Ričardas ne kartą galvojome: o kas, jeigu būtų kitaip, jeigu mūsų gyvenime atsirastų kitas žmogus.

Buvo laikas, kai mes labai atitolome, kai kiekvienas iš mūsų pradėjome eiti savo keliu, nepaisant to, kad buvo šeima ir vienas kitą palaikėme. Tačiau garsas atnešė į mūsų gyvenimą visiškai kitą kokybę, galbūt per garsus žodis bus, bet atnešė daug dvasinio lygmens, kuriuo mes pradėjome eiti kartu, kuris įdomus mums abiem“, – atskleidžia Alicija.

Pasitikėjimas gyvenimu, žinojimas, kad įvyks taip, kas turi įvykti, o išgyvename tiek, kiek galime pakelti  – dar vieną stiprų suvokimą įvardija Alicija, tikindama – visi atsakymai ateina tuomet, kai nebelieka įtampos.

„Labai svarbu išmokti nevertinti patyrimo – jokio. Turiu omenyje netgi tą pozityvą, kad kažkas yra labai nuostabu. Kai kažkas yra nuostabu, reiškia, kažkas yra baisu ir siaubinga, tiesa? Jei nevertini gyvenimo, o tiesiog jį kontempliuoti, tiesiog jį gyventi, tiesiog jį jausti – tada atsiranda labai daug paprastumo, tokios srauto, kuriame tiesiog esi. Tuomet yra daug ramybės“, – teigia Alicija. 

„Man neblogai pavyko perkelti tas žinias į verslą. Stengiuosi nevertinti neigiamai arba teigiamai kažko, ir viskas eina ir išsisprendžia. Sunkūs laikai buvo – krizės laikai – visam verslui. Kol nepradėjau naudoti šitų taisyklių, buvo labai sunku. Kai tik įvedžiau lengvumą ir nevertinimą, labai palengvėjo ir krizė buvo kažkur šalia, ji man netrukdė“, – tvirtina Ričardas. 

Sutuoktiniai laikosi dar vieno principo – nedaryti to, ko nenori, ir be gailesčio paleisti tai, kas nereikalinga.  Atsisakius sodybos, atsirado garso terapijos studija. Nei Ričardas, nei Alicija anksčiau nebuvo muzikavę – nors apie tai pasvajodavo ir retkarčiais susapnuodavo.

„Mano tėvas, amžiną atilsį, turėjo labai gražų balsą, dainavo. Ir mano mama dainavo. Tačiau aš nedainavau, aš visada labai gėdijausi savo balso. Po to aš prisiminiau, kas tokio atsitiko, kodėl nustojau dainuoti. Prisiminiau per kažkokią meditaciją ar kažkokią balso praktiką. Kažkada, kai buvau mažytė, mano viena teta pasakė: koks nuostabus žemas vyriškas balsas pas tą mergytę – galėtų būti diktore. Bet, matyt, mergytei išgirsti, kad turi vyrišką balsą, buvo baisu. Tad aš visiškai užsidariau“, – pasakoja Alicija.

Kai bloga nuotaika – reikia dainuoti

Balsas, sako Alicija, yra jautrus sielos išraiškos instrumentas, stipriai reaguojantis į emocinę būseną bei nuovargį. Be to, tai pats galingiausias instrumentas, leidžiantis pažinti ir gydyti save.

„Kai labai bloga nuotaika, žmonės dažniausiai užsidaro savyje – koks ten dainavimas. Bet jūs pabandykite. Reikia tiesiog atsisėsti ir paniūniuoti kažkokią dainelę – nebūtinai linksmą, galite paniūniuoti savo liūdesį, skausmą, bet po to būtinai reikia persijungti ir padainuoti kažką lengvesnio. Nepastebėsite, kaip liūdesys praeis, būtinai transformacija įvyks“, – užtikrina Alicija. 

Garsas, anot judviejų, visuomet skambėjo tarp žmonių, visuomet buvo kurianti jėga, jau nuo seno naudota bėdoms spręsti, ypač susijusioms su energijos blokais organizme ir nedarniu gyvenimu pirmiausia su pačiu savimi.

„Neurozės, įtampos, stuburo skausmai, nemigos. Viskas, kas su tuo susiję, kaip liaudis sako, yra dėl nervų. Visos meno terapijos leidžia mums laisvai judėti per mūsų emocijų ratą – persijunginėti. Sveikas žmogus yra ne tas, kuris visą laiką džiaugsmingas. Tai – tas, kuris lengvai persijunginėja: jis gali leisti sau verkti, tuoj pat jis gali atsisukti į kitą savo pusę – būti ramus arba džiaugsmingas. Energiniame arba dvasiniame lygmenyje garsas persmelkia visus mūsų subtiliuosius kūnus ir balansuoja mūsų energetinę sistemą“, – aiškina Alicija.

Gongo garsas, tvirtina sutuoktiniai, turi savybę ištraukti ilgai ir kruopščiai slėptas emocijas ir įtampas, tuos jausmus, kurių nenorima jausti, ir suteikia progą pažvelgti į juos tam, kad šie atsipalaiduotų ir išnyktų. Pačiu instrumentu žmonės groja jau 6 tūkst. metų ir nuo seno jo garsas naudotas su tikslu atsinaujinti, išsivalyti ir paleisti trukdančias būti laimingais baimes. Ir visuomet visame pasaulyje, sako Alicija, gongai groja už taiką, už vidinę harmoniją – tiek už kiekvieno vidinę, tiek tautų, tiek visos Žemės.

Dizainerė Vilma Marė, sugriuvus Berlyno sienai, iš Lietuvos paskui meilę išvyko į  Ameriką, o po daugiau nei 20 metų grįžo į gimtąjį Kauną. Sako, iš meilės tėvynei. „Paradoksalu, bet Lietuvą ir jos unikalumą atradau būtent gyvendama už Atlanto“, – prisipažįsta dizainerė, Jungtinėse Valstijose atradusi ir asmeninę laimę bei išgryninusi savo kūrybos braižą.

Vėl kauniete tapusi Vilma atskleidžia, kaip tapti verta dėmesio svajonių šalyje – Amerikoje, ką reiškia tautinis identitetas ir kurias Lietuvos moteris svajoja aprengti.

Ameriką vadina kultūriniu kalėjimu

Vilma Marė – tokiu vardu prisistato labai nuoširdi, bet kartu tvirta moteris, jau daugybę metų gyvenanti svetur už Atlanto, tačiau be galo mylinti savo tėvynę.

Vilma gimė Zarasuose, užaugo Kaune, dar Lietuvoje įsibėgėjo kaip dizainerė,  tačiau vieną dieną, vos tik griuvus Berlyno sienai, bematant išvyko – į Jungtines Valstijas. Istorija lyg ir romantiška – iškeliavo jauna moteris į Niujorką visai be pinigų, su didelėmis viltis ir paskui meilę.

„Įspūdžiai iš tų laikų įdomūs tuo, kad atvyksti į tą svajonių šalį ir tikrai esi menkai tam pasiruošęs. Neturėjau nei darbų rinkinio, norėjau kurti, tikėjau, kad ten viskas bus lengva ir pasiekiama. Turėjau penkis dolerius.

Teko užsidirbti Šeremetjevo oro uoste, iš kurio skridome: vienai užsieniečių šeimai reikėjo pagalbos, jie klausė kažko, dabar nepamenu ko. Aš vienintelė visame oro uoste mokėjau anglų kalbą tuo momentu, aš jiems padėjau, jie man atsilygino“, – prisimena pašnekovė. 

Tolerancija ir mandagumas – didžiausias Jungtinių Valstijų pamokas įvardija Vilma. Pragyvenusi už Atlanto daugiau nei dvidešimt metų, Ameriką lietuvė vis dėlto vadina kultūriniu kalėjimu.

„Kadangi auginau savo vaikus baltiškais principais ir palaiminau juos pagal mūsų protėvių tradicijas, ir paskui pasigyriau, kaip tai įvyko – Kauno santakoj su krivio Trinkūno pagalba, tai aš buvau įvardinta draugų kaip praktikuojanti nacistinius požiūrius. Nes ten yra supratimas, kad yra viena rasė – žmonių, o visa kita yra atsiskyrimo tikslai.

Man tiktai sekasi pateisinti save, kad mes esame nykstanti tauta, kad aš prisidedu prie to nykimo, nes išvykau, vaikai gimė Amerikoje, ir to negaliu pateisinti, todėl mes čia, Lietuvoje, mokomės, dainuojame, kankliuojame. [Toks jų požiūris] mane labai įžeidė, nepatiko ir aš noriu gyventi Lietuvoje“, – prisipažįsta pašnekovė.

Siuvo ortodoksų žydų kaimelio moterims 

Į Lietuvą Vilma stengdavosi grįžti kasmet – Kaune siuva drabužių kolekcijas, kurias veža į Jungtines Valstijas. Savame krašte pranašu nebūsi – seną tiesą įvardija  moteris, vis dėlto šiandien  gimtojoje šalyje besijaučianti tvirčiau ir kaip kūrėja, ir šį kartą pasilikusi čia ilgiau – vieneriems metams. Abu jos vaikai Kaune lanko  lietuviškas mokymo įstaigas, kuriose puikiai bendrauja motinos gimtąja kalba.

Tačiau Vilma neliks čia visam laikui: už Atlanto jos laukia mylimasis – suomių kilmės amerikietis, sutiktas kaip spaudos atstovas po Vilmos laimėto sidabro medalio dizaino konkurse. Be to, Amerikoje liko ir klientės.

„Po nevykusio pirmojo bandymo dirbti aukle aš pradėjau ieškoti, kam galėčiau siūti. Patekau į tokią subkultūrą kaip ortodoksų žydų kaimelis, kur moterys du kartus per metus labai rūpinasi apranga. Vestuvės vyksta visą savaitę ir kiekvieną dieną moteris apsirengia ką nors naujo. Siuvau joms. Ir jos sakė – skanu. Apsivelka ir sako – skanu“, – pasakoja Vilma.

Kiek reikėjo įdėti darbo, kad Amerikoje būtų pastebėta? „Suprasti avangardą, daug perskaityti teorinių knygų apie postmodernizmą. Tai yra svarbu, jei dalyvauji konkursuose. Negali kalbėti, kad mano inspiracija yra kažkoks vienas vaizdinys, perkeltas į kitą vaizdinį – tai banalu. Turi būti koncepcija, turi būti pagrįsta mintis ir man tas labai patiko. Šiuo atveju aš atradau savo prigimtį“, – tvirtina Vilma. 

Savo prigimtimi Vilma vadina atrastą senąją baltų epochą, kupiną ritmiškų, dailių, nuoseklių  linijų, kurias dizainerė išvydo baltiškuose žalvario papuošaluose ir perkėlė į šiuolaikinę medžiagą – virtą vilną, kaip pati dizainerė sako, audinį, pasirūpinantį pačiu savimi. Kartu su modernia siuvimo technika atsirado Vilmos Marės baltiškas stilius. Tęsti tradicijas manęs nedomino, prisipažįsta ji, daug labiau masino transformacija ir autorinės technikos paieškos.

„Dar viena iš tų transformacijų buvo medžio drožyba. Pasiėmiau verpstelę, išmatavau visą jos perimetrą, visas išpjovas, viską sudėjau, padauginau iš žmogaus proporcijų ir gavau iš verpstelės sijoną. Visas tas 99 iškarpas susiuvau kaip verpstelėj, sudėjau viską ir gavau nuostabų vaizdą“, – sako dizainerė. 

Vaikystėje tautos kultūra buvo priešas

Iš kur toks Vilmos domėjimasis baltiška kultūra, tuo, ką turėjo mūsų protėviai? „Gatvėje manęs klausia, iš kur jūs tokia? Darbe manęs klausia – jūs kitokia, iš kur jūs tokia? Tie klausimai turėjo rasti atsakymą. Vien tik pasakyti – aš iš Lietuvos, aš iš Pabaltijo – yra trumpi ir nepatenkinami atsakymai sau pačiai.  Kai gauni tokį klausimą, tai grįžęs namo vakare dar prisimeni, dar pakontempliuoji ir renkiesi tam tikrą literatūrą atsakyti į tuos klausimus“, – sako dizainerė.

Jei ne Amerika, matyt, senoji baltų kultūra nebūtų taip sužavėjusi, prisipažįsta būtent joje šiandien savitumo ir stiprumo ieškanti Vilma, be menkiausio kartėlio ištardama – Lietuvoje šaknų tikrai neturėjusi.

„Mama dalyvavo tautiniame ansamblyje, dainavo, bet tai buvo tik suaugusiųjų reikalas, aš sėdėjau namuose ir žaidžiau su lėlėmis pati sau viena. Man tuo metu tautos kultūra ir visi liaudiški ansambliai buvo priešas, nes jie atėmė mamą. Kai žmogus užaugi be gilių tautinių šaknų, tai pavirsti į tą medį, kuris turi negilias šaknis – eglę. Eglė žalčių karalienė. Eglės pirmos virsta, kai būna uraganai, eglės pirmos išvyksta į užjūrius“, – mano Vilma.

Pirmos klientės Amerikoje buvo architektės ir galerininkės – moterys, kurioms reikėjo išsiskirti išvaizda, tačiau tai padaryti neagresyviai ir neperlenkiant lazdos. Dabar savo parduotuvėje Vilma neretai išgirsta prisipažinimų iš, kaip vadina, savų gentiečių – klienčių, turinčių gudiškų, lenkiškų ar prūsiškų šaknų. Apgaubia šias moteris Vilma moteriškumu ir paslaptimi – lyg iš senovės mitologijos. O paskutinę savo kolekciją sukūrė valdovėms – šių laikų stiprioms, įtakingoms, galingoms, bet vis dėlto – moterims.

„Kuriu aprangą, kuri Amerikoje atstovauja kategorijai „after five“: eini į darbą, o po darbo – į parodos atidarymą ar pristatymą. Išlaikai ir išeiginio rūbo reikalavimus, ir darbe patogiai jautiesi. Dar vienas bruožas, kurį tikrai turiu paminėti: mano tekstūruotės ir visos konstrukcijos linijos – kodėl jos eina į viršų? Mūsų protėviai mėgo daryti taip: vieną dieną nešioja rūbą, išsiverčia vakare, tą rūbą pakabina, netgi lauke, jeigu drėgnas oras. Taigi savo švarkelį reikia pasikabinti išvirkščią ir lietutis tau padės – kūno palikti kvapai su lietaus pagalba išnyksta. Mūsų protėvis atiduoda [drabužį] gamtai motinėlei pasirūpinti higiena, o kitą dieną jau nebeišverčia, o rengiasi išvirkščią. Tais laikais tai buvo gražu, tai buvo mūsų stilius“, – pasakoja dizainerė.

Svajoja kurti drabužius prezidentei

Iš kur estetikos poreikis? Tai moteriškumo galia, šypsosi Vilma, tačiau iškart prisipažįsta kurianti estetiką, kurios pačiai kadaise, gyvenant nepritekliuje, labai trūkę.

„Tapau dizainere, nes reikėjo paslėpti visus trūkumus, bet vėliau atradau žaidimą, supratau, kad žaisti yra būtina. Labai daug gražių minčių siūlė ir architektai, ir menotyrininkai. Žaidime yra kūryba“, – įsitikinusi Vilma.

Ji atskleidžia svajojanti aprengti prezidentę, taip pat filosofę Jūratę Baranovą, kurios daug knygų yra perskaičiusi, dar žavisi buvusia krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene. „Visas valdoves norėčiau aprengti“, – prisipažįsta Vilma.

„Vegetarai dirba iki pietų ir po jų, o tie, kurie valgo gyvūnus, po pietų dirba silpniau, jiems reikia bent valandos, kol tas maistas apsivirškins“, – sako medicinos mokslų daktaras Darius Kubilius, prieš porą metų su šeima atsisakęs gyvūninės kilmės produktų. Visąlaik išliekanti energija, anot D. Kubiliaus, yra ne vienintelis vegetariškos mitybos privalumas.

Įvairių salotų lapai, grūdai arba bulvės, kartais makaronai, truputis avokado, pomidorų ir labai nedaug aliejaus – savo idealių salotų, žinomų Drakono arba Budos vardu, receptą vardija mediko Dariaus ir farmacininkės Karolinos Kubilių šeima. Jokios mėsos, žuvies, jokių pieno ir kitų gyvulinės kilmės produktų –  taip tris vaikus auginantys sutuoktiniai teigia valgantys jau dvejus metus. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir nieko ypatingo – juk pastaraisiais metais visuomenėje daug kalbama apie vegetarizmą, veganizmą ar žaliavalgystę, tačiau labai retai tokios mitybos imasi medicinos mokslų daktarai.

„Mes esame tokie patys žmonės. Galbūt gydytojai galvoja, kad tai prieštarauja jų profesijai, kad jei jie keis mitybą, turės pripažinti, kad jų profesinė veikla, naudojami metodai yra nenaudingi ir nesėkmingi. Bet taip nėra. Tai gerokai skirtingos sritys. Viena sritis yra gydymas, kita sritis – ilgo ir sveiko gyvenimo pagrindas. To suplakti į vieną negalima. Tik tą pajausti ir suprasti sunku“, – tikina Darius.

Keisti gyvenimą paskatino aplinkinių ligos ir mirtys

Anksčiau šeimos racione buvo nemažai mėsos, žuvies, baltos mišrainės ir troškinto maisto. Ieškoti kitokio gyvenimo būdo, pirmiausia mitybos, šeimą paskatino gimę vaikai ir vieną po kito artimuosius ėmusios pulti ligos bei mirtys.

„Kiek sergančiųjų vėžiu aplinkui. Ir mūsų amžiaus, ir vyresnių keleriais metais. Kada tau taip bus – vos ne tokia mintis pradėjo kilti. Ir nuo aterosklerozės vyrai, kurie visiškai sveiki, ima ir numiršta. Pradedi galvoti – gal čia visai ne Dievo pirštas, gal tiesiog kažkur kitur daroma klaida“, – sako Karolina.

Tuo metu Darius pasakoja pradėjęs jausti viduje savotišką graužatį: „Žmonės aplinkui suserga ir numiršta, ir aš nelabai galiu jiems padėti, kitąkart negaliu ligos diagnozuoti arba pagydyti. Aterosklerozė yra praktiškai nepagydoma liga. Tai sukėlė norą tobulintis, domėtis tomis ligomis, kad aš bent jau artimųjų ligas atpažinčiau“.

Pokyčius Kubiliai sieja su gyvenimo pradžia name gamtoje, kur atsikėlė prieš ketverius metus. Pradėjo patys auginti vaisius, daržoves, uogas, sulaukė net melionų derliaus.

Į rankas pamažu atkeliavo knyga po knygos – apie maisto sau auginimą, sveikatą, veganizmą. Tarsi žaibas trenkė perskaityta amerikiečio biochemiko ir mitybos eksperto T. Colino Campbello knyga pavadinimu „Kinijos studija. Natūralus būdas išvengti ligų“. Profesorius emeritas, kuris tyrinėja maisto produktų ir įvairių degeracinių ligų sąsajas, teigia, jog daugelio šiuolaikinių ligų priežastis pirmiausia yra gyvūninės kilmės maistas, rizikingas sveikatai yra ne tik riebalų, bet ir baltymų bei perdirbo maisto perteklius. Kodėl gi nepabandyti, juk prarasti nėra ko – taip tuomet nutarė Darius ir pradėjo nuo savęs.

„Man buvo padidėjęs cholesterolis, kraujospūdis, šiek tiek padidėję kepenų fermentai, turėjau nedidelį viršsvorį, bet po to [pakeitus mitybą] mano tyrimai gana greitai normalizavosi. Kalbant skaičiais, mano cholesterolis buvo 6, o dabar beveik 3. Aš tuo labai džiaugiuosi, nes galiu žmonėms, kurie turi aterosklerozės problemą, duoti savo tyrimus ir sakyti: va, tu gali be didelių problemų [tai pasiekti]. Nesakau, kad man juokinga arba pikta, kai žmonės sako: ne, aš negaliu atsisakyti tokio maisto, aš negaliu be jo gyventi. Bet aš sakau: tu pasverk, ką prieš ką tu pastatai. Vienoje pusėje – šiek tiek kitokio maisto valgymas, o kitoje pusėje – gali numirti ir tavo šeima liks be tėvo ar be mamos. Tai yra nesulyginami dalykai, ir jei mitybos pakeitimas gali padėti, tai čia nereikia net svarstyti“, – tvirtina Darius. 

Angliavandeniai turi sudaryti didžiąją dalį raciono

Karolina atsikratė anksčiau ištisus metus kamavusios slogos – sako nė dienos negalėjusi be lašiukų nosiai. Jau nekalbant apie dabar jaučiamą geresnį poilsį ir energijos kiekį.

„Darbdaviai turėtų džiaugtis vegetarais. Nes jie dirba iki pietų ir po jų, o tie, kurie valgo gyvūnus, po pietų dirba silpniau, jiems reikia bent valandos, kol tas maistas apsivirškins“, – tikina Darius.

Kubiliai neslepia: per vieną dieną pakeitus mitybą, bematant iškilo klausimas – ką dabar valgyti? Buvo ruduo, gelbėjo derlius, daug skaitė, lankė seminarus, mokėsi ir šiandien jau gali žiniomis bei sveikais receptais dalytis su kitais. Sekdami T. Colino Campbello idėjomis, Kubiliai valgo daug vaisių, greta jų rikiuojasi daržovės, svarbią meniu dalį sudaro ir krakmolingas maistas – bulvės, duona, kruopos. Daigus šeima užsiaugina pati, turi savotišką žiemos sodą.

Pasak T. Colino Campbello, angliavandeniai turi sudaryti didžiąją dalį – 70–80 proc. – raciono, ir tai neturi būti tie produktai, kurių pagrindas yra krakmolas. Amerikiečių profesoriaus atlikti laboratoriniai ir epidemiologiniai tyrimai rodo, kad didelė baltymų ir riebalų koncentracija kenkia organizmui ir paskui netinkamą mitybą atkeliauja visa puokštė sunkių ligų.

„Jis vadina baltymus didžiausiu kancerogenu lyginant su visais kitais kancerogenais. Reikėtų daugiau tyrimų šitoje srityje, bet ir tie, kurie yra padaryti, mus skatintų keisti savo mitybą ir suprasti, kad sunkios ligos nuo mitybos priklauso. Sunkios ligos – tai yra širdies ligos, smegenų ligos, sukeltos aterosklerozės, degeneracinės ligos, alerginės, autoimuninės kilmės ligos, taip pat vėžiniai susirgimai“, – teigia Darius.

Lengviausia mieste užsiauginti želmenis

Rūpestingai parinkta mityba negarantuoja, kad neperšalsi, įspėja šeima, neslėpdama, kad serga ir jie, tačiau visai kitaip nei anksčiau.

„Anksčiau būdavo, kad susergi ir ilgai negali pasveikti, pereina į tokią užsitęsusią alerginę reakciją. Sergi vieną, kitą, trečią savaitę, vartoji nemažai antibiotikų, tris keturis kartus per metus reikia vartoti. Dabar mums to reikia labai mažai, dabar vieną kartą per metus kuriam nors iš mūsų prireikia antibiotikų. Taigi mes pasergame, bet greitai pasveikstame. Paskaičiavome vaikų praleistas dienas mokykloje arba darželyje. Tai štai Liucija, būdama metukų, pernai pradėjo eiti į darželį ir per metus dėl ligos praleido tik 7 dienas“, – pasakoja Darius.

Vaikai ne tik sveiki, bet su malonumu kramto morką ar gurkšnoja visame pasaulyje lietuvių kilmės žaliavalgės Ann Wigmore išgarsintas želmenų sultis. Beje, būtent želmenys, pasak Dariaus, yra vienas lengviausiai mieste užauginamų augalų.

„Kaip Japonijoje dabar sakoma, sveikiausias greitas maistas – būtent želmenų sultys, nes jose yra daug medžiagų. Visi sako, kad salotas valgyti yra sveika. Bet jei mes spaudžiame iš želmenų sultis, tai iš vieno šaukštelio galime gauti tiek pat tos geros medžiagos, kiek gauname iš didelio dubens salotų“, – tvirtina gyvūninės kilmės maisto atsisakęs medikas.

Rauginti kopūstai – supermaistas

Želmenų sultis šeima spaudžia tris keturis kartus per savaitę. Ir patikina valgantys tikrai ne vien lengvus salotų patiekalus. Jų meniu netrūksta sočių, žiemiškų ar kitaip – vyriškų patiekalų, be to, nepamiršta ir senų gerų receptų – kaip kad raugintų kopūstų, kurie gali būti vadinami supermaistu.

„Rauginti kopūstai yra bakterijų gamybos produktas. Ten veikia laktobakterijos, kurios daro kopūstus ir daržoves labai greitai virškinamus ir įsisavinamus, ten pasigamina B grupės ir C vitaminai“, – sako Darius.

Beje, juodu beveik nebevartoja ir alkoholio – teigia, jog pradėjus maitintis kitaip, natūraliai išnyko priklausomybės. Kalbamės ir apie kitą medalio pusę – pakeitus mitybą į veganišką, labai greitai galima, Dariaus žodžiais tariant, nusivalgyti ir susikurti problemų.

„Svarbiausia problema vadinčiau nepakankamą kalorijų skaičių. Maisto, imant kalorijas, reikia suvalgyti iš principo daugiau negu valgant gyvūninį maistą. Reiškia, turi daug maisto suvalgyti. Kuo jis mažiau kaloringas, tuo daugiau reikia suvalgyti. Jei valgome vien tik lapines daržoves, tai iš tikrųjų mes turime du vežimus jų per dieną suvalgyti, kad užtikrintumėm reikiamą kalorijų kiekį“, – aiškina pašnekovas.

Apie 65 kg sveriantis žmogus neturėtų gauti per dieną mažiau nei 1500 kilokalorijų, nes mūsų širdis plaka, mūsų smegenys veikia, mūsų kraujas teka, mūsų raumenys juda.

„Kita problema, pvz., kad ir veganiškoje mityboje, – prastas maistas. Veganai pasidaro didelį kalorijų kiekį iš riešutų. Ten pagrindinį kiekį sudaro nebe angliavandeniai, o aliejus ir baltymai. Tai yra riešutai, sėklos, išgryninti aliejai arba šalto spaudimo aliejus. Vis tiek tai yra riebalas. Šito reikia vengti, šitaip valgydami jie paskui pradeda skųstis, sveikatos problemų atsiranda“, – tvirtina Darius. 

Kauno klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje dirbantis medikas iš kolegų sulaukia komplimentų dėl geresnės išvaizdos. Pradžioje iš pokyčių pasijuokę bendradarbiai dabar jiems pritaria, o Darius savo patirtį panaudoja profesijoje – mediko ir Šeimos medicinos klinikos inicatyva bus pradėtas norinčių keisti savo mitybą pacientų sveikatos stebėjimas.

Gydytojo mitybos pokyčiais pasekė jo tėvai, sūnui padėkoję už iš naujo atrastą energiją. Infarktu persirgęs bičiulis, paklausęs Dariaus, vietoj maišo tablečių dabar per savaitę vartoja vos vieną – aspirino.

Jokūbas Vilius Tūras – vienas iš retų žmonių, kurie piligrimystės kelią įveikia visą nuo pat savo namų slenksčio iki galutinio tikslo – Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos, kuriame saugomi šv. Jokūbo palaikai. Šiuo piligrimų keliu lietuvis ėjo triskart – pirmą kartą prieš penkerius metus 800 kilometrų per mėnesį įveikė vienas, antrą kartą po metų – perpus mažesnį atstumą kartu su pakeleive, trečią kartą prieš trejus metus išsiruošė vėl vienas. Palaimintas dvasininkų ir visos savo giminės, nuėjo 4500 kilometrų nuo savo namų Žirmūnuose iki pat Atlanto vandenyno.

„Buvo idėja šį atstumą įveikti visiškai natūraliai – be jokių transporto priemonių, vien tik savo kojomis, lyg tai vyktų viduramžiais“, – pasakoja režisierius J. V. Tūras.

Į šią kelionę jis pasiėmė filmavimo kamerą – žinojo, jog kurs filmą. „Sapnuoju, kad einu“ tapo ne tik kelio filmu, bet ir atvira režisieriaus gyvenimo išpažintimi. Norėdamas apie vertybes, puikybę, nuolankumą pašnekinti kuo daugiau žmonių, J. V. Tūras pasirinko ilgesnį kelionės maršrutą, kuris driekėsi nuo Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, Prancūziją iki Ispanijos. Tiesa, filmas išėjo be šių interviu – autorius sako tiesiog nepagalvojęs paprašyti kalbintųjų raštiškų leidimų juos rodyti.

„Visai įdomus būtų filmas apie kelionę pėsčiomis į Maskvą, aplankant, pavyzdžiui, pakelės naktinius barus. Manau, tai būtų nuotykių pilnas filmas, su begale atskirų istorijų. Savaime suprantama, tai būtų kitokia istorija. Laikas, praleistas kelionėje, suteikia visai kitokių žinių, ir tave suformuoja visaip kitaip. Dėl to aš nusprendžiau, kad kelionė į Santjagą Atlanto vandenyno link būtent šiuo maršrutu praturtins mane labiausiai“, – tvirtina režisierius.

Piligriminę kelionę J. V. Tūras vadina mokykla, o juk kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau ir išmoksti. Norom nenorom pusės metų kelias vienumoje suteikia galybę minčių, potyrių ir suvokimų, tarp kurių – ir abejonės, beprasmybės jausmas bei gyvenimo prasmės apsvarstymai. Beje, būtent piligrimo kelias pas vyrą atvedė Jurgą – dabartinę jo žmoną, kuri J. V. Tūrą susirado pati po pirmosios jo kelionės. Paprašė lydėti ją ir į kelią juodu išvyko jau kaip pora, o šiandien augina dvi dukreles.

Trečioji kelionė – dovana pačiam sau, tačiau visų pirmiausia – tai žmonos dovana, sako J. V. Tūras, į atšiaurią žiemą išėjęs namuose palikęs ne tik Jurgą, bet ir judviejų dviejų mėnesių dukrą.

„Tai buvo daugiausia abejonių kelianti aplinkybė, bet mes ją išsprendėm taip, kad išeiti, kai vaikas yra dviejų mėnesių, nėra taip baisu, kaip tada, kai vaikui du metai. Kontakto praradimas būna ne toks žiaurus ir pavojingas nei tada, kai vaikas būna vyresnis ir viską atsimena. Kai aš grįžau, dukra lyg ir prisiminė mane, lyg ir ne, aš buvau toks apžėlęs, barzdotas, bet po to mes labai greit suradome tą kontaktą“, – tikina keliautojas.

Liūtis ar pūga – neblogos pakeleivės

4500 kilometrų J. V. Tūras įveikė per 205 dienas. Kasdien ėjo maždaug apie 12 valandų. Blogo oro, šypsosi pašnekovas, nėra, net liūtis ar pūga – neblogos pakeleivės, tuo labiau kad dėtis kur kitur tiesiog neturi.

„Kadangi aš išėjau sausio 5 dieną, Lenkijoje buvo pilna sniego – jokių šalikėlės takų, jokių miško takelių nebuvo, tai aš ėjau kartu su automobiliais, apsivilkęs liemenę, kad mane matytų. Liemenę man padovanojo Lenkijoje, nes kunigas perspėjo, kad internete pasirodė žinutė, jog kažkoks beprotis eina Lenkijos keliais ir vairuotojai raginami būti atsargūs, nes gali partrenkti jį. Aš buvau priverstas tiesiog šokinėti į šalikelės pusnis, dažnai – iki juosmens, kad praleisčiau kokį didelį sunkvežimį“, – pasakoja piligrimas.

J. V. Tūras teigia, kad daugeliui kyla klausimas, ar jam nekilo noras susistabdyti mašiną ir bent šiek tiek pavažiuoti. Tačiau vyras paaiškina, kad jei jis būtų įsėdęs į automobilį, būtų žlugusi pagrindinė kelionės idėja – kelią įveikti pėsčiomis.

„Lenkijoje prie manęs privažiavo automobilis, aš net nesupratau, kodėl jis prie manęs sustojo. Atsidaro tokio seno golfuko durys, ir žmogus daužo į sėdynę ir sako – sedai, sedai, aš žiūru į jį – kas čia toks. Rodo, kad kunigas. Sakau – aš negaliu, aš dėl to ir einu, kad nevažiuoju. Supyko, sako – taigi niekas nepamatys, nieks nesužinos, aš turiu, sako jis, kalėdoti važiuoti, lankyti parapijiečių. Aš atsakiau: ką padarysi, gal surasiu kur nors kitur vietą apsistoti. Jis trenkė durim, apsisuko, išvažiavo. Aš ėjau, galvoju, kur man reikės dėtis, žiūriu – stovi šalia miesto ženklo ir laukia tas pats kunigas“, – prisimena režisierius.

Teko atsisakyti šilto megztinio, striukės ir batų

Tokioje kelionėje nutikti gali daug – nuo traumų iki užpuolimų.  Pastarųjų J. V. Tūras išvengė, tačiau susirgęs buvo – sako, po keturių su puse mėnesių, matyt, išseko baterijos, ir tris dienas teko praleisti lovoje. Buvo ir pasiklydęs –  padėdavo grįžti telefonu pasiekta žmona, kelio ieškodavusi internete.

Buitiniai niuansai – piligriminėje kelionėje pėsčiomis, net einant tik mėnesį, kiekvienas gramas svarbus. Todėl J. V. Tūras pasiimtą kameros stovą išmetė dar Lietuvoje, vėliau atsisakė megztinio, striukės, batų poros.

„Sveriesi kojines, apatinius, marškinėlius. Žodžiu, kuprinėje lieka patys būtiniausi daiktai. Yra tokia taisyklė, kad einant tokį ilgą laiką galima neštis 10 proc. kūno masės, tai kuo daugiau sveri, tuo daugiau gali nešti. Prieš išeinant į šitą didžiąją kelionę aš du mėnesius tiesiog su kuprine, prisikrovęs į ją 15 litrų plastikinių vandens butelių, sukau ratus aplink Vilnių“, – pasiruošimą kelionei prisimena J. V. Tūras.

Motyvas išeiti – atgaila už praeitį

Jis neslepia – vienas iš motyvų išeiti buvo atgaila už savo praeitį, o pati kelionė tapo puikia galimybe išanalizuoti ir į stalčiukus sudėti jo paties praeities netvarką, susitaikyti su siautusiais demonais ir atsisveikinti su praradimais.

„Į pirmą kelionę aš išėjau norėdamas pasitikrinti savo psichofiziką, ar aš dar [ką nors] sugebu po savidestrukcijos metų, gana gilaus alkoholizmo ir baisaus nevilties laikotarpio. Pirmoje kelionėj aš supratau, kad dar ne viskas prarasta“, – teigia piligrimas.

J. V. Tūras mokėsi tuometinėje Muzikos akademijoje, kur ir prasidėjo bohemiškas gyvenimas su alaus bokalu ar vyno taure. Šiandien tą laikotarpį vadina tarsi spąstais, kuriuose žmogus be alkoholio netiki kasdienybe ir labiau gyvas jaučiasi išgėręs nei būdamas blaivus.

Išsigelbėti J. V. Tūrui padėjo nuodugnus alkoholio poveikio išsinagrinėjimas, nors iki tol jokie argumentai – net mylimo tėvo ankstyva mirtis – jauno vyro mesti žalingo įpročio neprivertė. Nepaklausė ir gydytojų, kurie po sudėtingos galvos auglio operacijos režisieriui uždraudė ir gerti, ir rūkyti.

„Gėrimo metais aš ruošiausi parašyti knygą apie alkoholio naudą. Visi kalba, kaip tai yra žalinga, o aš su tokiu dideliu pasitikėjimu grioviau save ir buvau įsitikinęs, kad gyventi šioje ašarų pakalnėje, šioje neteisybės kupinoje šalyje ir pasaulyje be alkoholio yra tiesiog kvaila. Dėl to man persijungti į visiškai kitą supratimą, į kitą ideologiją buvo gana sudėtinga“, – tvirtina piligrimas ir pabrėžia, kad alkoholio nevartoja jau 10 metų.

„Žaidžiau su likimu iš nusivylimo gyvenimu“, – sako J. V. Tūras, dėl svaigalų vartojimo praradęs ne tik darbą, bet ir pirmąją šeimą ir ne kartą pabuvojęs prie slenksčio į Anapus. Skausmingos vyro praeities pabaiga tapo po eilinių išsekinusių daugiadienių pasiūlyta bičiulio išvyka prie jūros.

„Aš netikėtai visiškai blaivas važiuodamas pamačiau haliucinaciją. Dalyvavau čia pat pokalbyje su vairuojančiu savo draugu, pro langą mačiau besiganančias karves, o danguje iš plunksninių debesų pradėjo formuotis piešiniai. Aš paklausiau – Gintai, ar tu matai, ką aš matau? Jis sako, kad ne, ir juokiasi, galvojo, kad aš pokštauju. Žodžiu, nuo to karto aš daugiau ir nevartoju“, – pasakoja J. V. Tūras.

Kiek metų prarasta, tiek pat prireikia atsitiesti, tvirtina vyras, pirmuosius tris metus be alkoholio lygindamas su bandymu išsilaikyti erdvėje. O tada perskaitė lietuvio piligrimo tinklaraštį ir pats staigiai susiruošė į kelionę – tarsi į išsigelbėjimą.

„Kai išėjau iš Lietuvos, man buvo šventė, kai perėjau Lenkiją per visą žiemą, man buvo šventė. Einant Ispanijoje kiekviena diena buvo šventė. Apsiverkiau likus gal 400 kilometrų, kai suvokiau, kad pasieksiu tikslą. Aišku, kai kažkas baigiasi, liūdna, tai buvo toks sumišęs džiaugsmas ir liūdesys“, – aiškina pašnekovas, tačiau priduria, kad kelionė išties nesibaigė ir nežinia, kada ji baigsis – galbūt vieną dieną jis vėl išsiruoš į kelią, kad sukurtų filmus apie piligrimo kelią į Vatikaną ir Jeruzalę.

Anot piligrimo, kelionės patirtys, kelio žavesys, niekada neišsitrins. O filmas, tiki režisierius, turėtų suteikti vilties tiems, kas ją prarado.

„Esu toks pats žmogus kaip ir kiti, tik groju akordeonu“, – kiek kukli frazė iš  vaikino, kuris tituluojamas akordeono genijumi. Jo gastrolių sąrašas driekiasi nuo Berlyno ir Londono iki Jungtinių Valstijų, Japonijos ir Korėjos.

Martynas Levickis – dar prieš kelerius metus plačiajam pasauliui nepažįstamas vaikinas iš Tauragės – skina laurus scenoje ir yra iš tų, apie kuriuos sakoma – pagavęs sėkmės paukštę.

„Visada tekdavo nors truputį tos sėkmės paragauti po mažą dozę – tai viename konkurse pasirodžius, tai kitur. Dabar, aišku, jos truputėlį daugėja, todėl didėja užimtumas. Aš visada svajojau būti atlikėju, keliauti po pasaulį, norėjau, kad manęs žmonės klausytųsi ir mano muzika jiems butų įdomi. Panašu, kad svajonė po truputėlį pildosi“, – sėkme džiaugiasi M. Levickis.

Laiku ir vietoje

Pastarieji metai M. Levickiui buvo daugiau nei intensyvūs – prieš penkerius metus išvykęs studijuoti į Jungtinę Karalystę, vaikinas baigė Londono karališkąją muzikos akademiją. 2010 metais jis pelnė pasaulio čempiono vardą  klavišinio akordeono kategorijoje, pasirašė kontraktą su žymia britų įrašų kompanija ir  išleido du albumus. Netrukus šalia jo atsirado prodiuseris, garsus vadybininkas  bei įvaizdžio patarėjai, pridėkime dar ir nemažą žiniasklaidos dėmesį bei nuolatines naujas pažintis.

„Tai – tik pati pradžia, todėl pavargstu, nes nesu prie to pripratęs. Viskas buvo daug paprasčiau, kai dirbau vienas, o dabar viską reikia derinti su keliais žmonėmis, kurie turi savų taisyklių bei patarimų – tarp viso šito reikia laviruoti. Tai tampa sunku ir morališkai, ir fiziškai. [...] Galbūt turiu daryti visa tai, ką anksčiau ir darydavau, tiktai ryškiau, plačiau, šiek tiek dažniau. Žmonės aplink mane tai yra mano vadybininkas naujasis R. Blaskey, visa jo kompanija vadybos, kurie labai glaudžiai su manim dirba ir man, įrašų kompanija „Decca classic“, jos atstovai, kurie rūpinasi repertuaru, kurie rūpinasi mano įvaizdžiu, kurie rūpinasi nauju albumu, taipogi turiu labai gerą prodiuserį, su kuriuo pagrinde mes ir dirbam muzikaliai, jis buvęs pianistas, dabar užsiiminėja muzikos prodiusavimu ir mes labai gerai sutariam. Tokia galbūt mano kasdienė kompanija.“, – pasakoja profesionalus muzikantas.

Jaunam ir jau pripažintam akordeonininkui išsprūsta ir tokia frazė – atsidūriau laiku ir vietoje. Mat dabartinis M. Levickio vadybininkas, kuris dirba ir su garsiuoju smuikininku Davidu Garretu , nusprendė ieškoti akordeonininko, kai išgirdo šiuo instrumentu grojantį gatvės muzikantą Paryžiuje, Monmartre. Rado – M. Levickį. Rezultatas –  šiais metais liepos pirmąją išleistas albumas „Martynas“, praėjus vos savaitei nuo pasirodymo, tapo perkamiausiu klasikinės muzikos albumu Didžioje Britanijoje, aplenkęs tokių scenos grandų kaip Katherine Jenkins ir Andrea Bocelli įrašus.

Namai – pasaulis

Lietuvis išduoda – jo sutartyje – dar ne vienas albumas, tad, panašu, jog spartus gyvenimo tempas, nors šiam vaikinui dar tik 23 m., greitai gali ir nesulėtėti.

„Jaučiuosi, kad man yra daug daugiau. Kai kada žmonės irgi taip pasako, jog neatrodo, kad tau 23 m. [...] Kartais žmonėms atrodo, kad man 16, tai jie negali patikėt, kad man 23, tai žodžiu, yra taip ir kitaip“, – kukliai atsako muzikantas.

Ar lengva jaunam žmogui išlikti paprastam, kai staiga užgriūna toks dėmesys? Taip, atsako M. Levickis, vis dėlto pastaruoju metu pastebėdamas, kad visuomet paprastas ir geras būti negali.

„Kartais tenka šiek tiek atsukti savo aštriąją pusę šiame žiauriame gyvenime. Manau, kad visi mes turime mokėti už save pakovot tam tikrais momentais“, – sako M. Levickis.

Paklaustas, kur jo namai, M. Levickis atsako, nors gerai jaučiasi ir Lietuvoje – jaučiasi prisijaukinęs ir Londoną.

„Buitiškai namai yra Londonas, bet veiklos sfera sukasi aplink pasaulį“, – pasakojo muzikantas.

Londonas užaugino ir subrandino, teigia M. Levickis, didmiestyje atsidūręs būdamas aštuoniolikos. Pasikeitė akordeonininko ir požiūris į muzikos pasaulį, sako, kartais aplinkiniams būna keista  iš jo lūpų išgirsti tokias frazes kaip „muzikos verslas“ ar „muzikos produktas“. Tiesa, šalia viso to muzikantas nepamiršta ir gimtosios šalies. Paskutinį kartą Lietuvoje viešėjo besibaigiant 2013 m. vasarai.

Dvi savaites praleido vėlgi – su muzika. Ėmėsi Kristupo vasaros festivalio Akordeono savaitės vairo ir stebino skirtingais projektais, tarp jų – autoriniais koncertais, kuriuose skambėjo ir klasikų kaip Antonio Vivaldi,  Piotro Čaikovskio ir kitų  kūryba, bei populiariosios muzikos atlikėjų kaip Lady Gagos, Steve`o  Wonderio, Michaelio Jacksono, tik M. Levickio ir jo kolegų muzikantų aranžuoti kūriniai. Akordeonininkas scenoje ir uždainavo.

Paklaustas, ar yra kūrinių, kurių nepagrotų, muzikantas atsako teigiamai. Jo įsitikinimu, akordeonas – labai specifinis instrumentas, todėl tikrai ne kiekvieną kūrinį galima pagroti.

„Bet kadangi esu jaunas, eksperimentuoju, aš ribas ir bandau atrasti, iki kur galima nueiti“, – priduria M. Levickis.

Scenoje pakerta kojas

M. Levickis pasakoja, kad nuo vaikystės jį labai palaikė artimieji – būtent jie ir pastebėjo vaiko talentą. Akordeoną padovanojo dabar jau miręs tėvas. Muzikantui tuomet buvo treji metai.

Dar vienas ypatingas M. Levickiui žmogus – jo pirmoji akordeono mokytoja Marytė Markevičienė iš tuometinės Šiaulių konservatorijos, dabartinės Sauliaus Sondeckio menų mokyklos, kur M. Levickis mokėsi 10 metų.

„Manau, buvau ganėtinai toks ramus. Nebuvau tas vaikas, kuris traukia į save dėmesį visais įmanomais būdais, galbūt aš to dėmesio pakankamai gaudavau per savo ankstyvąjį muzikavimą, dainavimą, to man visiškai pakako“, – pasakoja muzikantas.

Profesionalas prisipažįsta, kad scenoje buvo nuo vaikystės, tad didelės baimės anksčiau nejausdavo. Dabar M. Levickis groja kartais net keliasdešimčiai tūkstančių žiūrovų  Taip, prisipažįsta, būna, kad scenoje pakerta kojas, kai muzika – Itin sudėtinga ir koncertas ypač svarbus.

„Kai groji labai rimtą muziką, kuri reikalauja 120 proc. susikoncentravimo ir žinojimo, ką tu darai, žinoma, ėjimas į sceną yra visai kitoks. [...] Tai reikalauja psichologinio pasiruošimo. Esu laimingas, kad būtent Londone turėjau atskirą discipliną, kuri ir vadinosi „atlikėjo psichologija“, – tikina M. Levickis.

„Jis buvo žingeidus berniukas, kuriam reikėjo groti, reikėjo dainuoti, aš net pati jį kalbinau. [...] Jam visada viskas buvo įdomu, jis visur norėjo dalyvauti, kaip jis dabar bėgioja visur, taip jis tada visur bėgiojo“, – prisimena M. Markevičienė.

Tiesa, M. Levickis atvirai prisipažįsta – būtent išvykęs į Londoną, pirmaisiais metais ten ėmė svarstyti – kodėl ir kam viską darantis. Šiandien  šypsosi – tas periodas praėjo ir vėl viskas gerai.

„Žmogus, manau, turi labai retai kada klausti „ kodėl?“.  Nes „kodėl?“ yra klausimas sau pačiam. Kartais reikia to klausimo, bet dažniau reiktų pasilikti jį nuošaly. Aš dažnai darau dalykus, kurių tiesiog nesuprantu, kodėl darau“, – sako M. Levickis.

Aktoriai-žirgai irgi kartais suserga žvaigždžių liga. Štai Aras, kuris vaidino Tado Blindos žirgą, po filmavimų kine apie paprastus pasijodinėjimus nieko nenori žinoti, pasakoja Petešos žirgyno savininkė Rūta Nemanienė. Ji su vyru ir savo žirgais filmavosi kartu su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Helen Mirren, Danielis Craigas ir Jeremy Ironsas. Pastarasis netgi norėjo įsigyti jų žirgyną.

Čia kasdien besitreniruojančio 21-erių Roberto Martinkevičiaus biografijoje jau yra ne viena kino juosta, kurioje jis filmavosi kartu su savo treniruojamais žirgais – po šimtų valandų juodo darbo.

„Turi jausti žirgą kaip pats save. Joji, pavyzdžiui, šuoliais – turi susilieti su arkliu lyg būtumėme vienas kūnas. Labai daug triukų yra, tai reikia mokytis ir mokytis. Yra toks triukas, kurį planuoju ateičiai: šuoliais lėkdamas po arklio pilvu palendi ir iš kitos pusės išlendi, ir ant balno vėl atsisėdi. Čia pats pavojingiausias, nes neišsilaikysi, griūsi, po arklio kanopom atsidursi. [...] Nereikia bijoti, negalima. Jei yra baimė ir bandai daryti, iš karto krenti, retai kada išeina. Neturi būti baimės, nes arklys jaučia baimę, jis tada irgi nervinasi ir nieko neišeina“, – tvirtina Robertas.

Vaikinas treniruojasi Petešos žirgyne, kurio įkūrėjai ir profesionalūs jojikai – Rūta ir Artūras Nemaniai – jau keliolika metų moko žirgus neįtikėčiausių triukų, kurie nė vienas, pasirodo, nėra laužtas iš piršto.

Anot Rūtos Nemanienės, triukai atėję iš Azijos tautų, iš Kazachstano: „Tai yra vadinamoji džigituotė – anksčiau vyrai turėjo turėti puikų sportinį pasirengimą, ir jis bei karinis pasirengimas turėjo būti kartu su žirgu. Azijos tautose buvo labai daug būtinų pratimų, kuriuos turėjo mokėti kiekvienas karys – jie buvo labai sudėtingi ir visi tarnaujantieji kariuomenėje turėjo tą mokėti“.

Moters teigimu, kiekvienas pratimas turi savo prasmę. „Pistoletas“ – kai raitelis ištiesia kairę koją į priekį ir pats atsigula, kūnas lieka palei kaklą, o ranka laikosi už balno – buvo daromas tam, kad pasislėptų nuo kulkų arba strėlių, nes iš kitos pusės jis likdavo nematomas. Jeigu ir sužeisdavo, tada krisdavo arklys, raitelis tokiu būdu pasislėpdavo.

Žirgas kristi buvo mokomas tam, kad apgautų priešininką – parodytų, kad raitelis yra nukautas ir žirgas nukautas. Galėjai apsimesti negyvu, o kai tavo priešininkas prijoja – pašokti ir jį nukauti. Antra paskirtis – visi žirgai specialiai buvo mokomi gultis, kad po mūšio išneštų sužeistus karius iš mūšio lauko“, – pasakoja žirgyno savininkė.

Ožka vogdavo popierių

Kaip būtiną kaskadinio žirgo mokymo sąlygą Rūta pamini gyvūno pasitikėjimą žmogumi ir aplinka. Tuomet net siaurais laiptais į trečią aukštą žirgą galima išmokyti užlipti, kaip kad prireikė praėjusią žiemą filmuojant reklamą Latvijoje. Beje, ne tik žirgus šie žmonės dresuoja. Rūtai ne kartą kine teko dirbti su pačiais įvairiausiais gyvūnais.

„Vienas iš tokių filmų buvo  „Pasipriešinimas“, kur buvo tikrai įdomi patirtis, kadangi dailininkas reikalavo „animal wrangler“ – tai yra gyvūnų prižiūrėtojo. Tokia specialybė yra visame pasauly – jeigu yra gyvūnų, tai dirba toks žmogus.

Man buvo paskambinta ir paklausta, ar aš sutikčiau susitikti su prancūzu, nes jam niekas netinka. Iš principo yra problema – Lietuvoje tokios specialybės žmonių nėra. Aš atvažiavau ir tas pokalbis buvo labai įdomus.

Aš jo laukiau dvi valandas, [...] jis atėjo, toks neaukštas, pasižiūrėjo į mane ir klausia: ar galėtum pristatyti šimtą vištų? Aš sakau: kokios spalvos? Jis pažiūrėjo į mane dar įdėmiau, pasiėmė pieštuką ir sako: blue (mėlynų). Sakau: jokių problemų. Ir viskas, jis daugiau manęs nieko neklausė ir nuo to karto pradėjom kartu dirbti. Ten buvo ožka, kuri turėjo dirbti 20 filmavimo pamainų – čia tikrai nemažai. Be abejonės, buvo krūva paukščių – antys, žąsys, vištos, kiškiai. Tokia patirtis – įdomi“, – teigia pašnekovė.

Paklausta, kaip išdresuoti ožką arba antis, R. Nemanienė atsako: „Paprastai. Kiekvienas gyvūnas turi savo savybių. Antys turi bandos instinktą. Jei ančių pulko vadą nukreipi reikiama linkme, visos antys eina iš paskos. O ožką reikia jau išrinkti tokią, kuri būtų gero charakterio ir kuri būtų prisirišusi prie žmonių. Šiaip jau ožkos be galo mėgsta cigaretes, popierių, tai ta ožka visus iškvietimo lapus vogdavo – ateina ir suvalgo, iš aikštelės buvo labai sunku ją išvesti, nes jai patikdavo“.

Anglų kino žvaigždei žirgyno nepardavė

Gyvūnų prižiūrėtojų kine ir kaskadinių žirgų atsiradimo mūsų šalyje istorija ne visai linksma – Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir nutrūkus brangaus jojimo sporto finansavimui, sportininkams jojikams teko ieškoti, kuo užsiimti. Turėjai arba atsisakyti, arba pasilikti su mėgstama veikla, tačiau sportas tapo neberealus, pamena Rūta, beje, savo vyrą kadaise sutikusi būtent jojimo treniruotėje.

Nemaniai liko su žirgais, tačiau pradėjo atidžiai stebėti, ką šioje srityje veikia Vakarų šalys. Šeima pardavė butą mieste, įsigijo apleistą Petešos dvaro buvusį gyvulininkystės kompleksą ir ėmėsi vadinamojo vesterno sporto – absoliučiai kitokio nei iki tol tuometinėje Tarybų Sąjungoje praktikuotas dailusis jojimas, konkūrai ir lenktynės.

„Buvo daug ieškojimų, daug pasikeitimų. Mes iš pradžių kine pradėjom dirbti su trakėnų veislės žirgais, kurie kinui visai netinka. Jie yra per „karšti“, jie yra veisti kitais tikslais. Dabar pagrindiniai žirgai, su kuriais dirbame, – mišrūnai“, – sako pašnekovė. 

Pirmasis Nemanių filmas, kuriame juodu dubliavo aktorius, – Lietuvoje statytas „Robinas Hudas“. Toliau – „Atila“, kuri, kaip sako Rūta, yra visų laikų didžiausia juosta su žirgais, filmuota Lietuvoje. Dar vėliau sekė „Elžbieta I“  ir gausybė kitų filmų – buvo metas, kai Nemaniai ir jų  treniruoti augintiniai per metus dalyvaudavo statant 3–4 kino juostas, tad ir aktorių, su kuriais dirbo, sąrašas – įspūdingas: Jeremy Ironsas, Helen Mirren, Danielis Craigas ir kitos kino įžymybės.

„J. Ironsas turi savo penkis žirgus – bent tuo metu, kai čia buvo, turėjo. Jis ateidavo sekmadieniais joti. Buvo vienas momentas, kurį iki šiol atsimenu – pliaupė didžiausias lietus, jis išjojo. Mes sustojom ir laukėm, kada jie su drauge sugrįš. Jie iš tikrųjų grįžo, bet tik tam, kad pasakytų, jog draugei nepatogios kelnės ir ji nori jas persimauti. Sakom: gal palaukit, kol praeis lietus? Ne, ne, sako, mes neištirpsim ir josim toliau. Bet tai nebuvo lietutis, ten buvo iš tikrųjų didžiulė liūtis.

D. Craigas dažnai apsilankydavo [žirgyne] ir jodavo su savo tuometine drauge. Jie atvažiuodavo ir jodinėdavo, tikrai jokio įnoringumo. Labai imlus mokymui D. Craigas buvo. Tokio lygio žvaigždė tikrai klausėsi visko, ką jam pasakai, ir praktiškai iš pirmo karto jam pasisekdavo“, – prisimena R. Nemanienė.

Susižavėjęs lietuvių žirgais, J. Ironsas net norėjo įsigyti Nemanių žirgyną, tačiau šie nepardavė. Šiandien atsakymas  garsiam aktoriui galbūt būtų kitoks, išduoda Rūta, tačiau tuo metu net minties perleisti žirgyną su brangiais augintiniais nekilo.

Žirgą šertų dešrelėmis

Rūta pamini paskutinį darbą kine, kur jos dukra dubliavo pagrindines aktores, Robertas atliko sudėtingus kaskadinius triukus – tai Rusijoje ir Čekijoje statyti „Trys muškietininkai“, kurių premjera dar tik numatoma lapkritį. Rusai, neslepia pašnekovė, reiklūs ir žino, ko nori, tuo labiau kad šioje juostoje vaidino visas Rusijos kino žvaigždžių elitas.

„Galiu drąsiai pasakyti, kad tokios įnoringos žvaigždės kaip Makarovas nebuvau sutikusi. Jis kategoriškai atsisakė sėsti ant žirgų, į treniruotes neateidavo, o jam buvo skirtas Partoso vaidmuo, kur nori nenori nors retkarčiais turėjo atsisėsti ant žirgo bent dviem planams. Ir buvo toks momentas, kad labai atitiko vienas žirgas jo poreikius. Tas žirgas buvo ramus, lėtas, toks pat kaip Makarovas. Ir kai jis būdavo aikštelėj, duodavo cukriuko, duonos gabaliuką, po to truputį pradėjo vedžioti tą žirgą ir baigėsi tuo, kad jis pasakė: aš pasiimčiau jį į Maskvą, bet šersiu – dešrelėmis“, – pasakoja Rūta.

Po „Tado Blindos“ filmavimų žirgas išpuiko

Iš ilgametės patirties Rūta žino – jei atsiranda pasitikėjimas žirgu, kiekvienas aktorius gali nugalėti savo baimę ir puikiai joti. Makarovo istorija baigėsi tuo, kad jis pats filmavosi jodamas ir gana dideliu greičiu.  Beje, patys žirgai, tvirtina jojimo trenerė, puikiausiai jaučia, ar vaidins jie, ar ne. Netgi išgelbėtas iš skerdyklos Aras, vėliau tapęs pagrindinio herojaus žirgu lietuvių kurtame filme „Tadas Blinda. Pradžia“.

„Čekijoje Aras – Tado Blindos žirgas – savaitę ar 10 dienų turėjo poilsio, mes jo neėmėm į filmavimus ir vieną dieną mums reikėjo žirgus pakeisti. Buvo šuolis, kur Robertas iš aukštai šoko ant žirgo su špaga ir buvo labai daug dublių: iš pradžių vienoje vietoje, paskui – kitoje, ir vienam žirgui jau buvo per sunku. Mes atsivežėm Arą, kuris 10 dienų stovėjo visiškai nedirbdamas, tai žinokit, jis stovėjo, kentėjo, net nepajudėjo, jis tiek stengėsi, kad mes jį kitą kartą vėl pasiimtume filmuotis.

Jeigu yra pasijodinėjimas, tai Aras nemėgsta to dalyko, jis jaučia, kad dabar žmonės tik pasijodinės, o kai žmonės filmuojasi, tai jau yra kitas dalykas. Tada jis labai laimingas, jis pozuoja prieš kamerą. Po „Tado Blindos“ jis išpuiko, jis pradėjo dar daugiau „kalbėti“, jis praktiškai nenutildavo ir mes du mėnesius negalėjome duoti to žirgo nė vienam žmogui atsisėsti, nes jis jų paprasčiausiai nenešdavo, nors nieko kito, išskyrus tai, kad jis filmavosi ir buvo pagrindinis žirgas, nebuvo atsitikę“, – pasakoja Rūta.

Visame pasaulyje triukai su žirgais yra vieni brangiausių, geriau apmokami net už triukus su automobiliais, šiek tiek kino virtuvės atskleidžia gyvūnus kino aikštelėje meistriškai valdanti lietuvė. Ir vis dėlto kaskadininkai bei žirgų treneriai ryžtasi naujam iššūkiui – Lietuvoje rengti gyvus pasirodymus su žirgais be kamanų, valdomais tik raitelio kūno svoriu, pusiausvyra, balsu. Reikia bandyti save visose srityse, sako Petešos dvaro žirgininkai, naujomis idėjomis vėlgi intriguojantys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žirgų gerbėjus.

Kūne atsispindi viskas – jis nemeluoja, net jei žodžiai kalba netiesą. Ir jei kūnas siunčia nepatinkantį signalą, vadinasi kažkas gyvenime ne taip. Rodos, paprastas tiesas išdėsto vilnietė Rasa Mažionienė, užsiimanti gal kiek netikėtai ausiai skambančia – kūno psichoterapija ir nevengianti pacientų paklausti: ar žinai, kas yra laimė?

„Žmogus gali šnekėti metų metais, bet taip savęs ir nesuprasti. O jei mes savęs nesuprantame, neturime pamato po kojomis. Čia kaip kortų namelis – jeigu pagrindas yra neteisingas, statyk nestatęs – viskas byra. Ir su kiekvienu subyrėjimu žmogus turi vis mažiau jėgų atsistatyti. Kiti sugalvoja sakyti, kad jiems viskas gerai, kad jie laimingi – tik kažkodėl serga. Sakau – tai iš kur tos ligos? Tvirtina, kad viskas yra gerai, tik  truputį sprandą pertempė, vėjas perpūtė, kad praeis. O kai pradedi jų klausti, kas yra laimė, pasirodo, kad jiems nelabai aišku“, – pasakoja kūno psichoterapeutė R. Mažonienė.

Nemeluojanti sau ir neleidžianti to daryti kitiems R. Mažonienė netapatina laimės sąvokos su atitrūkimu nuo realybės. Be problemų, sako, gyventi neįmanoma, tačiau laimingi žmonės sugeba jas paversti užduotimis, be to, džiaugiasi tuo, ką turintys. Ir galbūt keista, kad ant masažo stalo kalbama apie laimės sampratą, tačiau kūno psichoterapija ir yra darbas per fizinį kūną su žmogaus psichika.

„Svarbu atsekti, ar žmogų kamuojanti įtampa yra fizinė, ar emocinė. Būna emocinė, bet atsiranda fizinis blokas, pavyzdžiui, reikia raumenį ištempti arba slankstelį į vietą pastatyti“, – aiškina moteris.

Kalbėdama apie susimąstyti verčiančius kūno signalus, R. Mažonienė įvardija balso prikimimą, akių traiškanojimą, klausos sitrikimus.

„Ypatingai gerai pajaučiami skrandžio spazmai, kelių skausmai, juosmens veržimas, tempimas tarp menčių – tokie simptomai. Dažniausiai tai yra ne tiek pečių juosta, kiek skrandis – todėl, kad tai yra vadinama egzistencinio liūdesio zona“, – sako R. Mažonienė.

Kūnas neleidžia bėgti nuo savęs

Ji naudoja gausybę įvairių masažo technikų ir daug kalbasi su žmonėmis – sako, tą verčia daryti jų kūno įtampos. Ašarų jos kabinete būna – ir neretai,  o žmogus susiduria su savimi tokiu, kokio nesupranta ir nepažįsta, mat iki šiol sėkmingai nuo savęs bėgo.

R. Mažonienė pabrėžia savęs pažinimo svarbą ir šypsosi – ši teorinė frazė skamba daug ir dažnai, tačiau kaip ją paversti realybe?

„Turi žiūrėti, kuo tu žaviesi, ko tu nekenti. Nebūna žmonių tik gerų ar tik blogų. Žmogus yra dualybė – kiek pas mus gėrio, tiek ir blogio. Pasaulis yra vienas visiems, taigi niekas nesikeičia. Kaip aš sakau –raudona tulpė vienam patinka, kitam ne, bet ji spalvos nuo to nekeičia. Taip ir su gyvenimu. Svarbu išsiaiškinti ir išmokti iš viso gyvenimo imti pliusą – reikia suvokti, kas man patinka, kelia džiaugsmą. Ir tada džiaugiesi iki kaulų, kaip aš sakau, kad net šiurpai per kūną bangom eitų“, – aiškina kūno psichoterapeutė.

Anot jos, jokiu būdu negalima ignoruoti to, kas erzina –  reikia išdrįsti laiku pasitraukti.

„Juk neatsiunčia mūsų į Žemę kankintis – reikia atskleisti savo potencialią. Jeigu tu nenori jo atskleisti – tai čia kaip vaiką – gi tave vers. Kaip vers? Kūnas sako: šeimininke, pagalvok, tu kažko nesupranti. Jis gi geriausias mūsų draugas. Jei tau gera, džiaugsminga, tai, ką tur darai, teikia jėgų, vadinasi, eini savo keliu. Jeigu neteikia jėgų, teikia didelį nuovargį, vadinasi kažkas ne taip. Neturi po geros darbo dienos jausti nuovargio. Gali fizinį nuovargį jausti, gali akių nuovargį jausti, bet tai normalu. Bet taip, kad visai nesinori kalbėtis, taip neturi būti“, – sako R. Mažonienė.

Besiskundžiantiems nugaros skausmais paprasčiausiai dėl sėdimojo darbo ji primena – kūnas kompensuoja pirmąją pusantros valandos, vėliau būtina 5–10 minučių paprasčiausia mankšta ir toliau tokia – kas valandą. Beje, ir sėdimas darbas biuruose, pabrėžia kūno psichoterapeutė, ne žmogaus kūrybingai prigimčiai, kuriai ten tiesiog per ankšta.

Neišgyventos emocijos palieka giliausius pėdsakus

Pasak R. Mažonienės, kūno veidrodis yra stiklas, sielos veidrodis – kitas žmogus. Todėl tik mylėdamas save, gali mylėti kitą žmogų. Ir priešingai – tik mylėdamas kitą, mylėsi save.

„Kiekviena emocija yra tam tikras hormonų derinys, o nuo hormonų priklauso visa biochemija. Ką tai reiškia – jei žmogus nesidžiaugia, tai yra vieni hormonai, kurie stabdo vidinius procesus organizme, ir tos liaudiškai vadinamos druskos kaupiasi, akmenukai, smėliukai, stingsta organizmas, judesiai darosi kapoti, mąstymas siaurėja, darosi griežtesnis. Jei žmogus džiaugiasi, skiriasi kiti hormonai“, – tikina kūno psichoterapeutė.

Nuo sunkių išgyvenimų nė vienas nėra apsaugotas, juos, pasak R. Mažonienės, svarbu leisti sau iki galo išgyventi ir neapsimesti stipriam it geležis – kas, pastebi pašnekovė, vis dažniau nutinka tarp moterų.

„Neišreikštos, neišliūdėtos, neišverktos, neišgyventos emocijos palieka giliausius pėdsakus. Iš pradžių tai yra kvėpavimo užspaudimas, gali būti kaip raumeninis spazmas. Jei žmogus sunkias emocijas slepia, jis po to visus pojūčius slepia. Tik dažnai fiksuoja oro trūkumą, padažnėjusį šlapinimąsi, padidėjusį prakaitavimą, kojų, rankų, liežuvio tirpimą, galvos svaigimą. Tokie žmonės nenori susidurti su savo išgyvenimais – jie tiesiog bėga. Jie bėga į darbus, veliasi į kitų žmonių gyvenimus. Jie būna darboholikais, visuomeniniais veikėjai. Sako: aš negaliu sėdėti namuose, – na tai kaip tu galėsi, kad tu su savimi negali būti“, – aiškina R. Mažonienė.

Aktyvumas neretai tampa prieglobsčiu ir sustoja žmogus, pasak Rasos,  tik tuomet, kai prasideda skausmai, o aplankytas gydytoja nustemba ir klausia: kur jūs buvote iki šiol?

Sveikimo procesas prasideda tada, kai suvokiama, ar galiu taip daugiau gyventi, ar nebe. O išgyvenimų ir užspaustų emocijų pasekmes R. Mažonienė vardija labai rimtas – onkologinės ligos, astma, psoriazės, išsėtinė sklerozė, cukrinis diabetas, didelė traumų tikimybė. Turinčių sunkių susirgumų ji niekada pirmiausia neguldo ant masažo stalo – o užduoda namų darbus: pastebėti, kiek pats žmogus džiaugiasi, ko gyvenime nori.

Savo kailiu perėjo ligų vargus ir džiaugsmus

R. Mažonienė anaiptol ne teoretikė. Savo kailiu perėjo ligų vargus ir džiaugsmus. Ir kai jos klausia – jūs turbūt daug apsiskaičiusi ir išsilavinusi, atsako – tam neturėjusi laiko. Buvo metas, kai šiai moteriai kiekvienai diena buvo lemtinga, ir ji Dievo prašė sužinoti, ką ir kaip jai reikia daryti. Pripažįsta – veikė ir vidinės ambicijos – negi pati sau negalėsianti padėti? Nuo mažens moteris sirgo nepagydoma liga – juveniliniu reumatoidiniu artritu, tad užaugo praktiškai ligoninėse ir sanatorijose, apsupta draudimų – negalima sportuoti, negalima maudytis vėsiame vandenyje ir pan. Paskutinį kartą R. Mažonienė medikų rankose  atsidūrė prieš keliolika metų ne savo noru, kai laukėsi ketvirtojo kūdikio ir kartu intensyviai ruošėsi stojamiesiems egzaminams į išsvajotąją stomatologijos specialybę. Pamena – siautė gripas, užsikrėtus juo išsivystė komplikacija – plaučių uždegimas, tačiau išsikviesti medikai diagnozavo nėštumo depresiją ir patarė gerti medų su citrina. Po kelių dienų, kai negalėjo nuryti vandens, R. Mažonienė pateko į reanimaciją. Sepsis, inkstų nepakankakumo trečias laipsnis ir duoti 50 procentų išgyventi. Gydytojai pateikė ultimatumą – atsisveikinti su kūdikiu ir leistis operuojamai, ar pasilikti mažylį, tačiau mirti.

„Tai buvo turbūt pats baisiausias laikas. Iš tikrųjų tada buvo pirmas kartas, kai aš sakiau – Dieve, tu geriau žinai. Ir tuomet prasidėjo mano ligos, suaktuvėjo artritas, išsipūtė sąnariai, punktuoti jų niekas nebegalėjo dėl to, kad buvau po sepsio. Sakė – šimtaprocentinis uždegimas ir operacija. Sėdėjau ir galvojau – tai kokios tos tikrosios viso to priežastys. Atsiminiau, kad buvau girdėjusi, kad tam tikros emocijos sukelia tam tikras ligas, prisiminiau, kad spintelėj turiu Louise Hay knygutę „Pamilk save“. Atsimenu, net jokių įvadų neskaičiau, aš griebiau iš karto – kokia emocija, kokia liga“, – prisimena moteris.

Buvo sudėtinga – nešvelnina praeities R. Mažonienė. Vedama skausmo, skaitė, ką tik rado, ir viską bandė pati.  Valė mintis, mažino įprastus aukštus reikalavimus sau ir aplinkai, meditavo, baigė Reiki kursus, mokėsi klasikinio masažo.

Nors dirba kitaip, tradicine medicina R. Mažonienė teigia nenusivylusi. Pati šiandien jaučiasi gerai, o  ligą vadina dovana. Dėl kelių priežasčių: ji nepalieka laiko elgtis kitaip ir antra – jei neteisingai elgiesi, tiesiog nesveiksti.