Už lango jau pavasaris, namie taip pat nebešalta, bet kada sostinėje bus išjungtas šildymas, niekas nežino. Tačiau nuo balandžio 1-osios mažės šildymo ir karšto vandens kainos.

"Norite žinoti tai, ko niekas nežino, palūkėkit", – išgirdęs klausimą apie šildymo pabaigą, sakė Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.
Pasak jo, yra nustatyta tvarka, kada mieste baigiamas šildymo sezonas, – kai trijų parų iš eilės temperatūra yra ne mažiau nei dešimt laipsnių šilumos.

Į šį klausimą negalėjo atsakyti ir "Vilniaus energijos" atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas.

"Ne šilumos tiekėjas sprendžia, kada pradėti ar baigti šildymo sezoną. Jeigu kalbėsime apie Vilnių, beveik visi namai turi modernų šilumos punktą ir gali patys nuspręsti, kada baigti sezoną. Pats šilumos punktas reaguoja į šiltą oro temperatūrą lauke ir reguliuoja šilumą viduje. O norint galima visai atsijungti", – sakė N.Mikalajūnas.

Pasak jo, kol kas "Vilniaus energija" dar nėra gavusi duomenų apie savarankiškai šildymą atsijungusius butus. Juos bendrovė surenka tik pasibaigus sezonui.

Paprašyti palyginti, kiek pigiau šiemet už šildymą mokėjo sostinės gyventojai, vicemeras skaičių iškart pateikti negalėjo, tačiau tvirtino, kad ne prielaida, o akivaizdus faktas, jog šildymas miestiečiams atsiėjo pigiau.

N.Mikalajūnas sakė, kad apytiksliai šiluma šį sezoną buvo pigesnė apie 20 proc., o gal net ir daugiau.

"Kadangi šildymo sezonas dar nepasibaigęs, tiksliai pasakyti, kiek jis buvo pigesnis, negalima. Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl šis sezonas tikrai buvo pigesnis nei ankstesni. Visų pirma, žiema buvo šilta, kita priežastis – mažesnės tiek dujų, tiek biokuro kainos. Skaičiuojant apytiksliai, šis sezonas buvo apie 20 proc., jei ne daugiau, pigesnis", – teigė N.Mikalajūnas.

Pranešama, kad šilumos kainos balandį mažės visuose Lietuvos didmiesčiuose. Vilniuje nuo balandžio 1-osios šiluma kainuos 23,92 cento už kilovatvalandę (be PVM), t. y. 0,6 proc. mažiau nei kovą, o kubinis metras karšto vandens – 17,79 lito, 0,4 proc. mažiau nei kovą.

Žirmūnuose, tarp Neries upės ir Žirmūnų gatvės, Tuskulėnų dvaro pašonėje, zuja darbininkai, ūžia kranai. Sprendžiant iš brėžinių, statybos vyksta toje vietoje, kur savivaldybė planavo statyti ilgalaikei nuomai skirtą būstą. Tačiau tai ne tas projektas.

Statybos įsibėgėja

Važiuojant Žirmūnų gatve iš centro, pravažiavus Tuskulėnų dvarą, balta tvora aptvertoje teritorijoje vyksta statybos darbai.

Suomijos koncernui priklausanti viena didžiausių statybos bendrovių Lietuvoje "YIT Kausta" dar praėjusių metų gale ten pradėjo statyti naują gyvenamųjų namų kvartalą, pavadintą "Upės rezidencija". Šioje 40 arų teritorijoje statomi trys daugiabučiai namai.

Lyg ir viskas aišku. Tik štai iš vizualizacijų, kurias buvo pateikusi miesto savivaldybė, atrodo, kad bendrovė gyvenamuosius namus stato teritorijoje, kurioje jau keletą metų savivaldybė niekaip nepradeda savojo projekto – ilgalaikei nuomai skirtų būstų statybos.

Ambicingas projektas

Dar prieš pusantrų metų Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė rengianti detalųjį planą sklypui Žirmūnų mikrorajone, kur įgyvendinant bandomąjį projektą buvo planuota statyti ekologišką, ekonomišką ir kokybišką būstą, skirtą ilgalaikei nuomai. Pagal projektą Žirmūnuose turėjo atsirasti aštuoni tokie namai.

Jie turėjo būti statomi sekcijomis po du. Pagal projektą didžiąją dalį reikalingos energijos jie gautų iš vėjo, saulės ir geoterminių šaltinių – tarp jų planuojamos įrengti vėjo turbinos, ant stogų – saulės baterijos, o dalis šilumos būtų gaunama iš požeminių geoterminių šaltinių.
Vidutinis energijos poreikis 1 kv. metrui sostinėje sudaro 200–250 kWh, o planuojamiems statyti namams reikės apie 35 kWh.
Sostinės mero Artūro Zuoko teigimu, šio būsto tikrai nebus galima įsigyti, jis bus skirtas tik ilgalaikei nuomai.

"Nuomojamas miesto būstas yra būtina sąlyga, siekiant į Vilnių pritraukti gyventojų ir miestui reikalingų specialistų, neverčiant jų imti paskolų iš banko. Toks būstas skatintų skaidresnius santykius nekilnojamojo turto nuomos rinkoje. Be to, jis bus patogus, kokybiškas ir jam reikės apie septynis kartus mažiau energijos nei vidutiniam mieste esančiam daugiabučiui", – yra sakęs meras.

Išsiteks greta?

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Rūta Matonienė teigė, kad ilgalaikei nuomai skirto būsto projektas šiuo metu vis dar planuojamas.

"Patvirtintas teritorijos Žirmūnuose detalusis planas, formuojamas sklypas. Lygiagrečiai rengiamas finansinis projekto įgyvendinimo modelis, keičiami teisės aktai, vėliau vyks projektavimas ir įgyvendinimas pasinaudojant ES struktūrinių fondų parama. Projektas ilgalaikis, kada bus pastatytas, kol kas neaišku, nes dar neapsispręsta dėl įgyvendinimo teisinės ir investicinės schemos. Visa nauja informacija apie šį projektą bus skelbiama savivaldybės tinklalapyje", – sakė R.Matonienė.

Pasiteiravus, kur bus statomas šis būstas, gal pakeista projektui numatyta vieta, nes ten statybas jau vykdo bendrovė "YIT Kausta", savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys tvirtino, kad teritorijoje, kur planuojamas projektas, statybos nevyksta. O "YIT Kausta" namus stato gretimame sklype.

Jei viskas vyks pagal planą, pirmieji gyventojai "YIT Kaustos" statomoje "Upės rezidencijoje" galės įsikurti jau 2015 m. pradžioje. Deja, kada realybe virs savivaldybės kuriami, bet niekaip neįgyvendinami nuomojamo būsto kvartalo planai, sunku pasakyti.

Nors sniegas ir buvo šią savaitę sugrįžęs, jau dabar aišku, kad savivaldybė dėl nesniegingos žiemos šį sezoną sutaupė gana nemažai. Šiuos pinigus žadama skirti Vilniaus skoloms dengti.

Praeitais metais Vilnius išleido daugiau kaip 12 mln. litų gatvėms valyti ir prižiūrėti žiemos sezonu. Dėl trumpos žiemos šiais metais ši suma gerokai mažesnė.

"Sutaupėme apie 4 mln. litų iki vasario 1 d. Sutaupytos lėšos bus naudojamos skoloms dengti, nes  2008–2013 m. miesto priežiūrai nebuvo skiriamas reikalingas finansavimas, tik maždaug 60 proc. realaus poreikio", – savo "Facebook" paskyroje džiaugėsi Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

Vis dėlto savivaldybė pabrėžė, kad sutaupyti daugiau sutrukdė išaugusios kainos.

"Šį sezoną 10 proc. išaugo visų medžiagų kainos. Tačiau kadangi kritulių šiais metais tikrai sumažėjo – išlaidos kelių priežiūrai, jei lygintume 2012–2013 m. žiemą su 2013–2014 m. žiema, sumažėjo 3,6 mln. litų, – tikslesnius skaičius vardijo Arūnas Visockas, Statinių skyriaus vedėjas. –  2013 m. gruodį išleista 1,4 mln. litų mažiau, 2014 m. sausį 0,8 mln. litų mažiau, o vasarį – 1,4 mln. litų mažiau."
Pasak jo, sukauptas ir nepanaudotas smėlis bei druska niekur nedings ir lauks kitos žiemos. Šios medžiagos negenda.

"Sandėliuose šiais metais liko nepanaudota 4,5 tūkst. t druskos ir beveik 12 tūkst. t smėlio ir druskos mišinio. Šios medžiagos bus sunaudotos kitą žiemos sezoną", – teigė A.Visockas.

Kaip jau minėjome, meras A.Zuokas teigė, kad sutaupyti pinigai bus skirti skoloms dengti, o skolų sostinei tikrai netrūksta. Metų pradžioje Vilniaus miesto skola sudarė 1,29 mlrd. litų, iš jų paskolos bankams – 667,4 mln. litų, o ūkio subjektams ir naujiems kreditoriams – 622,6 mln. litų.

Tvarkymas įsibėgėja

Vilniaus miesto savivaldybė praėjusią savaitę pranešė, kad iš miesto gatvių jau išvežta 2,8 tūkst. t surinkto smėlio. Sostinę prižiūrinčios tarnybos po žiemos jau sutvarkė 60 proc. visų bendrų teritorijų.

Šiais metais šiuos valymo darbus planuojama baigti mėnesiu ankščiau – jei oro sąlygos nesikeis, tikimasi, kad smėlis gatvėse bus surinktas iki balandžio 1 d. Esant teigiamai oro temperatūrai, darbai atliekami ir naktimis – važiuojamoji gatvės dalis siurbiama vakuuminiu būdu.

Taip pat šluojamas bei renkamas ir šalia gatvės kraštų susikaupęs smėlis.

Klasikinę gitaros muziką mėgstantiems vilniečiams puikiai pažįstamas Baltijos gitarų kvartetas netrukus minės savo dešimtmetį. Kritikų pripažintas lyderiaujančiu gitaros ansambliu Baltijos šalyse kvartetas nė nesvarsto apie pabaigą ir ketina toliau stebinti žymiausių pasaulio koncertų salių bei Lietuvos publiką.

Keturi žavūs, entuziastingi, šmaikštūs ir labai skirtingi gitaristai Saulius L.Lipčius, Sergejus Krinicinas, Zigmas Čepulėnas ir prieš šešerius metus prie ansamblio prisijungęs belgas Chrisas Ruebensas įpusėjus pavasariui minės kvarteto dešimtmetį. Daugybė koncertų, kelionių po užsienio šalis ir Lietuvą, nesuskaičiuojamos valandos repeticijų, trys kompaktinės plokštelės. Kaip sakė patys gitaristai, dešimt metų pralėkė nepastebėtai.

Iš tiesų, per dešimt metų savarankiškai dirbančių muzikantų kelias atrodo įspūdingai: aplankyta daugiau nei 20 pasaulio šalių, įvairių festivalių, koncertuota prestižinėse koncertų salėse – Berlyno filharmonijoje, Varšuvos karalių rūmuose, Pekino Uždraustojo miesto koncertų salėje ir kt. Šiandien klasikinės gitaros atstovai gali pasigirti ne tik mokęsi gitaros subtilybių pas garsius muzikus, bet jau ir patys vedantys gitaros meistriškumo pamokas Europos festivaliuose.

Specialiai Baltijos gitarų kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis grojantys muzikantai šį instrumentą apibūdina paprastai, bet labai šiltai: ramybė, džiaugsmas, jausmas, tarsi esi namie ar laikai apglėbęs mylimą moterį. Kodėl kadaise pasirinko būtent gitarą, ar ji yra instrumentas, kuriuo išgaunamas gražiausias garsas, apie darbą drauge, publikos vertinimus, kuriamą muziką ir per koncertus skambančius mobiliuosius charizmatiškasis ketvertas papasakojo "Vilniaus dienai".

– Šie metai kvartetui – jubiliejiniai. Ką jums, kaip atlikėjams, kūrėjams, reiškia, kad tiek laiko esate kartu, kad metams bėgant tampate vis populiaresni, plečiasi klausytojų gretos ir pan.?

Saulius: – Net nepastebėjome, kaip prabėgo tie pirmieji dešimt metų. Ir tik dabar, atėjus šiai datai ir peržvelgdami jau padarytus darbus bei įgyvendintas idėjas, įvertiname savo nueitą kelią. Tuos dešimt metų puikiai įprasmina su koncertais aplankytos daugiau nei 20 pasaulio šalių, prestižinės koncertų salės, festivaliai, trys kompaktinės plokštelės. Tačiau ir patys jaučiamės nepalyginti labiau sulipę į vieną ansamblį, daug geriau pažįstame vienas kitą kaip muzikantą, mokame dirbti kartu ir pasiekti rezultatų.

Sergejus: – Dešimt metų prabėgo išties greitai. Malonu suvokti, kad nuolat progresavome kūrybos ir karjeros požiūriu. Galbūt keista, tačiau per tiek metų, kai grojame drauge, sustiprėjo kiekvieno asmeniniai menininko bruožai, netapome vieni kitų kopijomis.

Chrisas: – Nuolatinis darbas su tais pačiais žmonėmis turi daug pranašumų, bet kartu ir iššūkių. Manau, po dešimties metų kvartetas išties turi kuo didžiuotis. Mūsų auditorija auga ir tai motyvuoja. Kasmet tobulėjame – ir individualiai, ir kaip kvartetas, ir tai teikia didžiulį pasitenkinimą.

– Tai, ką darote, be abejonės, yra talentas, bet taip pat ir daug darbo. Taigi klausimas – kiek savęs reikia atiduoti muzikai, kad sėdėdami koncerte klausytojai šitaip ja gėrėtųsi? Kiek jūsų gyvenimo atima repeticijos?

Chrisas: – Paprastai repetuojame kartą ar du per savaitę. Aš pats kasdien groju apie tris valandas.

Saulius: – Kūrybinis darbas valandomis nematuojamas. Būna, kad koncertui ar pasirodymui ruošiesi ir važiuodamas automobilyje, ir prabudęs vidury nakties. Žinoma, norint gerai atlikti kūrinį ir įvaldyti instrumentą, reikia kasdienio kryptingo darbo, o susigroti – ilgų ir prasmingų repeticijų.

Sergejus: – Kiekvieno nario atsakingas asmeninis pasiruošimas yra sėkmingos repeticijos receptas. Visi esame pedagogai, nemažai laiko skiriame mokiniams ir studentams. Tačiau privalome patys kasdien praktikuotis – groti, ne tik palaikyti gerą fizinę bei kūrybinę formą, bet ir nuolat tobulėti.

– Grojate kitų kūrėjų, atlikėjų kūrinius, bet turite ir savų, kuriuos kvartetui rašo Chrisas. Kaip kiti prisidedate prie kvarteto muzikos įvairovės?

Saulius: – Taip, mūsų kvartete kūrinius rašo Chrisas ir mes nuolat skatiname jį tai daryti, plėsti kvarteto originalų repertuarą. Kiti kvarteto nariai taip pat jį plečia atlikdami įvairias aranžuotes. Verta paminėti pastarąją, kurią parengė Zigmas. Tai Alfredo Schnittke’s "Gogolio siuita". Ji sulaukė didelio tiek klausytojų, tiek profesionalų dėmesio. Šį kūrinį įrašėme naujoje kompaktinėje plokštelėje.

Sergejus: – Džiaugiamės, kad jau penkti metai Chrisas yra ne tik mūsų kvarteto narys, bet ir labai originalus kompozitorius. Kiekvienas jo naujas kūrinys turi ką nors savita, neįprasta, yra nepanašus į buvusį. Aranžuotes teko daryti kiekvienam, tačiau toliausiai šiuo klausimu yra pažengęs Zigmas. Jo darbai, mano nuomone, subtiliausi.

– Chrisai, kiek kūrinių kvartetui esi parašęs ir kuo ypatingas, išsiskiriantis kūrinių rašymas šiam ansambliui?

Chrisas: – Iki šiol kvartetui esu parašęs keturis kūrinius: "Summerdance" ("Vasaros šokis"), "Gitana Linda" (kvarteto nariai per koncertus visad juokauja, kad taip ir neaišku – Gitanai ar Lindai parašytas šis kūrinys, – red. past.), "Fenestrae" ("Langai"), "Jolie Folie". Netrukus baigsiu ir dar vieną kūrinį, tiesa, jis kol kas be pavadinimo – kartais jį sugalvoti yra pati sunkiausia užduotis (šypsosi).

Muziką rašiau dar tada, kai nepriklausiau Baltijos gitarų kvartetui. Kai tapau jo nariu, pradėjau kur kas rimčiau rašyti kvartetui. Anksčiau rašiau pedagoginiais tikslais, ansambliams, kuriuose grojau, dėmesys daugiau buvo skiriamas improvizacijai. Kuriant ir aranžuojant klasikinei gitarai būtinas preciziškumas ir detalumas, turi tiksliai numatyti, kaip muzika skambės scenoje. Tai sudėtingas procesas, bet jei viskas pasiseka, jauti didžiulį pasitenkinimą. O rašyti savo ansambliui yra prabanga, nes puikiai pažįsti kolegas, žinai jų gebėjimus, o žinodamas repertuarą ir bendras idėjas gali paįvairinti programą.

– Vyrai visada bendrauja paprasčiau ir nesusiduria su tiek bėdų kaip moterys. Kaip jūsų ketvertui sekasi vienam kitą suprasti? Kokie jūsų santykiai? Nenusibodote vienas kitam?

Saulius: – Groti ansamblyje – tai ne tik susigroti instrumentais, bet ir charakteriais, bendravimu. Kadangi kiekvienas esame individuali, ryški asmenybė, turinti savo požiūrį, patirtį, išmokti dirbti kartu yra labai svarbu. Džiugu, kad su patirtimi vis lengviau vienas kitą išgirstame ir dirbame profesionaliai, siekdami aukščiausių rezultatų. Vienas kitam stengiamės nenusibosti – bent kartą metuose turime neilgą laikotarpį be repeticijų ir koncertų. Po tokių "atostogų" grįžtame vienas kito išsiilgę ir vėl kimbame į darbus.

Sergejus: – Esame keturios skirtingos asmenybės, kiekvienas turi savo stiprią nuomonę, kuri privalo būti gerbiama, kitaip nerastume bendros kalbos. Stengiamės spręsti klausimus demokratiškai, per koncertus mėginti įvairias kūrinių interpretacijas. Reikia nebijoti eksperimentuoti – tai rizikinga, bet įdomu!

Chrisas: – Būtent apie šiuos iššūkius prieš tai ir kalbėjau. Intensyviai visi kartu dirbame, mūsų kvartete nėra vadovo. Didžiausias pliusas yra kiekvieno mūsų įnašas ir atsidavimas grupei, noras toliau tobulėti. Aišku, idėjos ir nuomonės ne visada sutampa, ir taip, kartais mes vienas kitam atsibostame (juokiasi). Taigi daugiausia tie iššūkiai susiję ne su pačia muzika, o su visa aplinka. Bet tai normalu. Atsigręži, įvertini tai, ką pasiekei, žinai, ką gali, žvelgi į ateitį, ką dar galėtum padaryti ir ko pasiekti. O kai lipi į sceną ir turi gyvai groti, paskui sulauki gražių atsiliepimų bei auditorijos palaikymo... Štai kas svarbiausia!

– Jums gitara – ne šiaip vienas muzikos instrumentų. Koks jausmas užlieja paėmus gitarą į rankas?

Zigmas: – Jausmas toks įprastas ir geras... Turbūt kiekvienam muzikantui instrumentas reiškia labai daug, nes jis suteikia galimybę reikštis kūrybiškai, išsakyti tai, kas nepasakoma žodžiais. Laikui bėgant dėl šių pokalbių su instrumentu atsiranda glaudus ryšys, tad kiekvieną kartą paėmus gitarą į rankas užplūsta ramybė ir džiaugsmas.

Saulius: – Toks pat, kaip apglėbus mylimą moterį (šypsosi).

Chrisas: – (Šypsosi.) Laikydamas gitarą rankose jaučiuosi tarsi grįžęs namo. Labiausiai mėgstu klasikinę, nes galimybėms išgauti garsus nailoninėmis stygomis beveik nėra ribų. Ir pats stygų jausmas... Veikiausiai visa tai paaiškinti galėtų Freudas (juokiasi). Manau, klasikinė yra ta gitara, su kuria gali išgroti daugiausia žanrų.

Sergejus: – Gitara yra labai pavydi dama, kuri negali pakęsti nedėmesingumo, atsainumo. Prisilietimas pirštų galiukais prie stygų gali ją suerzinti arba pamaloninti – viskas atsispindi garse. Ne visada paprasta su ja bendrauti (šypsosi).

– Kodėl kadaise pasirinkote būtent šį instrumentą?

Chrisas: – Pamenu, kad groti gitara užsinorėjau, kai buvau šešerių. Nė neįsivaizduoju, kodėl šis instrumentas patraukė mano dėmesį, bet labai džiaugiuosi, kad taip nutiko (šypsosi).

Zigmas: – Vaikystėje girdėdavau savo dėdę grojantį ir dainuojantį dainas, tai turbūt padarė didžiulį įspūdį ir paauglystėje, kai apėmė noras reikštis, gitara jau buvo pažįstama ir artima. Vėliau išgirdau neseniai anapilin iškeliavusio flamenko gitaristo Paco de Lucíos, žymių klasikinės gitaros atlikėjų įrašus ir tai mane sukrėtė. Krečia iki šiol... gerąja prasme.

Saulius: – Mane atvedė likimas, kai keli atsitikimai tiesiog negrįžtamai įdėjo gitarą man į rankas. Būdamas paauglys palaikiau tai ženklu ir daugiau šio instrumento nebepaleidau.

Sergejus: – Man paauglystėje reikėjo preteksto dažnai lankytis klasės draugės namuose. Ji tuomet mokėsi muzikos mokykloje gitaros specialybės. Paprašiau jos mane pamokyti groti, o vėliau pirmoji meilė tapo gitaros virpesio simboliu. Kaip poetiškai išrėžiau! (Šypsosi.)

– Ar gitara yra tas instrumentas, kuriuo išgaunama gražiausia muzika? Kurie dar instrumentai jums patinka?

Sergejus: – Be abejonės! Bet labai daug kas priklauso nuo atlikėjo. Kai griežia Vilhelmas Čepinskis, atrodo, kad smuikas pats nuostabiausias instrumentas (po gitaros). Kai skambina Petras Geniušas – fortepijonas užburia savo garsais, tiesa, ne taip, kaip gitara (šypsosi). Mūsų šešiastygė sugeba ir virpėti tarsi smuikas, ir nustebinti polifoniškumu lyg mažas fortepijonas.

Chrisas: – Gitara nėra vienintelis instrumentas. Ilgą laiką fanfarų orkestre grojau į trimitą panašiu instrumentu ir baritono ragu. Belgai turi senas tokių orkestrų tradicijas, kiekviename mieste ar kaimelyje yra bent po vieną tokį orkestrą. Man visad patiko žalvarinio orkestro skambesys. Studijuodamas muzikos akademijoje Belgijoje išmokau groti būgnais (tam tikru lygiu). Deja, jei nori tikrai gerai groti instrumentu, tenka rinktis.

Saulius: – Manau, kad gitara yra vienas nuostabiausio garso instrumentų jau vien dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio, kurio garsui suformuoti ir išgauti nenaudojama jokia papildoma priemonė – stygos liečiamos pirštais. Nėra jokio tarpininko tarp muzikanto ir virpančios natos.

Zigmas: – Viskas priklauso nuo pačios muzikos ir atlikėjo. Įvairovė turbūt ir yra vienas patraukliausių muzikos bruožų. Gitara yra tik vienas instrumentų, bet kadangi grodami ją glostom, gnaibom, braukom ir trankom, ji tarsi chameleonas gali apsimesti daugeliu kitų instrumentų.

– Kas jums yra didžiausias įvertinimas?

Sergejus: – Kai jauti publikos atsaką į kūrybinių jausmų pasaulį, kurį stengiesi atiduoti ant scenos.

Saulius: – Didžiausias įvertinimas, kai per koncertą pavyksta užmegzti gerą kontaktą su klausytoju. Vadinasi, mūsų atliekama muzika keliauja tiesiai į jų širdis.

Chrisas: – Groti klausytojams, groti tau taip patinkančiu instrumentu mėgstamą muziką, matyti, kaip tuo mėgaujasi publika, sulaukti jų padėkos.

– Per koncertus vis dar tenka dažnai išgirsti skambant mobiliuosius telefonus. Kaip jūs tai vertinate? Man, kaip klausytojai, pikta, kad žmonės tokie nesupratingi ir užmaršūs. Ar priimate tai kaip nepagarbos ženklą? Ar užsienyje per koncertus tokie dalykai taip pat vyksta?

Saulius: – Dažniausiai telefonai suskamba pačiose tyliausiose, subtiliausiose koncerto vietose. Tada, manau, telefono savininkas jaučiasi kur kas blogiau nei mes (šypsosi).

Sergejus: – Ši problema, manau, yra daugelyje šalių. Esame stebėję situaciją, kaip per koncertą paraudęs klebonas, sėdintis bažnyčios pirmoje eilėje, ilgai nesugebėjo išjungti skambančio telefono. Japonijoje laikoma, kad nepadoru kalbėtis mobiliuoju telefonu viešose vietose ir transporte, o šventykloje ar koncertų salėje tai beveik kriminalas.

Chrisas: – Kartais tai gali būti labai skausminga, kai telefonas suskamba pačiu netinkamiausiu momentu, vidury subtilaus kūrinio. Paprastai stengiuosi nereaguoti, be to, manau, kad tai labiau trukdo patiems klausytojams. Mūsų užduotis yra nekreipti į tai dėmesio ir atkreipti auditorijos dėmesį į muziką. Tiesa, kartais tai gali virsti ir linksma, žaisminga situacija. Taip nutiko ir per pastarąjį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai per pauzę suskambo telefonas ir Zigmas pradėjo groti žymiąją "Nokios" melodiją gitara. Ją moka daugelis muzikantų, nes tai yra ispanų kompozitoriaus ir gitaristo Francisco Tárregos kūrinio "Didysis valsas" dalis.

Žinoma, jei telefonas suskamba trečią kartą ir prireikia amžinybės, kad jį išjungtų, kyla klausimas, kaip žmonės nesupranta, kad tai trukdo ir blaško. Laimė, taip nutinka ne dažnai.

– Ir paskutinis klausimas, kuris turėtų būti geroji žinia visiems jūsų klausytojams, – ar ilgai dar gyvuos Baltijos gitarų kvartetas?

Chrisas ir Zigmas: – Taip.

Saulius: – Kaip pasakoje – ilgai ir laimingai (šypsosi).

Sergejus: – Gyvuosim tiek, kiek turim neįgyvendintų svajonių. O jų, patikėkit, su metais tik daugėja!

Tiesa, kvarteto gerbėjams jubiliejinio koncertų turo teks palaukti. Jis planuojamas rudenį. Muzikantai neatskleidė jo detalių, bet pažadėjo, kad bus tikrai gražu ir įdomu.

Iš visos širdies atsidavusi savo darbui, nuo vaikystės gyvenimą paskyrusi muzikai ir dainavimui, nuolat apsupta vaikų ir be galo jų mylima Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ekspertė Stasė Skurulskienė išrinkta viena geriausių praėjusių metų mokytojų Lietuvoje.

"Didžiausi mano kūrybinio džiaugsmo kaltininkai yra mano dainininkai, kurie nuo pirmų klasių užsikrėtę dainavimo virusu įdarbina mane net ir studentais tapę. Tokią turiu chore "Dominante", kuriame dainuoja mokiniai, studentai ir mokytojai. Iš jų sulaukiu neįkainojamo paskatinimo – gero, tikro meilės muzikai jausmo, tikėjimo manimi, palaikymo, staigmenų, šventinių akimirkų ir gero ūpo repeticijų", – kovo 10 d. Vyriausybės rūmuose atsiimdama apdovanojimą sakė M.Daukšos vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ekspertė, mišraus kamerinio choro "Dominante" vadovė ir dirigentė S.Skurulskienė.

Pedagogės veiklos sąrašas išvardytomis pareigomis toli gražu nesibaigia. S.Skurulskienė yra Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos narė, kvalifikacinių seminarų lektorė, keturių šalies aukštųjų mokyklų bendrai vykdomo Stojamojo egzamino į muzikos pedagogų rengimo studijų programas komisijos pirmininkė, įvairių konkursų ir perklausų vertinimo bei atrankos komisijų narė, Dainų šventės dirigentė, ilgametė chorų, vokalinių ansamblių ir solinio dainavimo vadovė. Keturiasdešimtmetį švenčiančiam konkursui "Dainų dainelė" ji yra parengusi daugiau kaip 100 kolektyvų: suburti vaikinų ir mišrūs ansambliai, kvartetai, duetai, tercetai ir solistai yra nuolatiniai šio konkurso dalyviai bei laureatai. Pedagogė taip pat subūrė du aukšto muzikinio lygio chorus: Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mišrų chorą "Fortūna" ir Vilniaus M.Daukšos vidurinės mokyklos mišrų kamerinį chorą "Dominante".

O visas žavėjimasis muzika, ypač dainavimu, užgimė dar vaikystėje. Žemaitijos miestelyje – Laukuvoje – užaugusi S.Skurulskienė ir šiandien su nostalgija bei ašara akyse grįžta į laikus, kai ir derliaus nuėmimo pabaigtuves, ir dienos pabaigą vainikuodavo daugiabalsė. "Prisimenu ankstyvąją vaikystę, kai vakarais, mums jau sugulus, namuose tyliai suskambėdavo daugiabalsė, nes pavakaroti ateidavo kaimynės šeima, kuri taip pat mėgo dainuoti. Tokioje harmonijoje paskęsdavau sapnuose", – pasakojo muzikos mokytoja ekspertė.

– Vadinasi, jau ankstyvoje vaikystėje neišskiriamai susidraugavote su muzika?

– Dainavau nuo mažumės. Turėjau puikų muzikos mokytoją Praną Žakevičių, kurį labai mylėjau kaip žmogų. Mokiausi labai geroje Laukuvos, dabar Norberto Vėliaus, mokykloje. Jos labai senos tradicijos. Puikiai sutarėme su mokytojais, dalyvaudavau su jais posėdžiuose, buvau už ką nors atsakinga. Buvo rengiama daugybė konkursų, turėjome daug chorų, buvau mūsų klasės suburtos grupės vokalistė. Muzika gyveno mokykloje, jos ten buvo labai daug.

Be dainavimo, dar labai gražiai rašiau rašinius ir skaičiau. Namie vaidindavau aktorę, darydavau įrašus. Žodžiu, aš tuo virusu sirgau.

– Jūsų darbas ir atsidavimas davė vaisių, o už visa tai sulaukėte ir atitinkamo įvertinimo – viena iš penkių geriausių visoje šalyje. Ką reiškia toks įvertinimas?

– Vienu sakiniu sunku į tai atsakyti (šypteli). Tai ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Pagalvoju, kad gal daug darydamas ne viską padarai taip, kaip nori. Prasukdamas laiką atgal prisimeni sėkmes ir nesėkmes. Čia, manau, įvertintas ne metų, bet viso mano gyvenimo darbas. Galiu drąsiai sakyti, kad darbo nedirbau, o juo gyvenau. Visada viską dariau atsidavusi, nesakau, kad viskas pavyko, bet niekas neišvengia nesėkmių. Mano darbas apskritai turi tokią viešąją pusę – yra labiau pastebimas nei kai kurių kitų kolegų. Muzikos mokytojo darbas galbūt vertinamas kaip antrarūšis dalykas mokykloje, bet pats muzikos mokytojas taip nemano. Tada tokia mintis sklando ir visuomenėje, nors kuo toliau, tuo mažiau. Taigi tas požiūris į muziką yra menkesnis, bet atsigriebi tada, kai turi ką parodyti. Tai skatina ir vaikus į tą gerąją veiklą įtraukti. O vaikui meninė saviraiška duoda labai daug: atitraukia nuo gatvių, sprendžia šeimos užimtumo, vaiko doros klausimą. Ir taip atsiduri taške, kuriame gali save išreikšti. Tai dėl tos viešosios pusės ir nelieki nepastebėtas.

– Ar tikėjotės, kad kada nors jūsų veikla bus taip įvertinta?

– Dirbdama savo darbą sulaukiu labai daug komplimentų. Kasmet dalyvauju įvairiose komisijose. Per dvejus metus suburtas choras "Dominante", išmokta šešiolika kūrinių, su keturiais kolektyvais laukiame įrašų ir t. t. Kiekvienais metais pereinu tam tikrus barjerus ir susiduriu su vertinimo skale. Pedagoginė veikla – viena, o, kalbant apie muziką, ko galiu pasiekti su vaikais, – nuolat verdu konkurenciniame puode ir visada konkuruoju su muzikos mokyklomis. Mes su vidurinės mokyklos mokiniais turime išmokti tokį pat repertuarą. Pavyzdžiui, "Dainų dainelėje" dainuoja profesionaliai rengiami moksleiviai, o mes čia turime vieną muzikos pamoką ir tenka vaikus paruošti. Taigi, aš nei laukiau, nei tikėjausi tokių įvertinimų.

Kitas dalykas, mokytojai visada reitinguojami, prieš dvidešimt metų man suteiktas eksperto vardas. Esu dėkinga mokyklos vadovams, mokyklos tarybai, kurie pateikė mano kandidatūrą, ir komisijai, kuri patvirtino. Noriu pasidžiaugti ir mokykloje sudarytomis darbo sąlygomis įgyvendinti sumanymus, dėmesiu suburtiems kolektyvams. Visa tai skatina stengtis nuveikti ką nors daugiau, kas pradžiugintų juos ir jų nenuviltų.

– Kada nors susimąstėte, kad vis dėlto galėjote pasukti kitu gyvenimo keliu?

– Mano tėvai norėjo, kad būčiau medikė. O aš kraujo bijodavau, apalpdavau, buvau per jautri tiems dalykams. Ir iki tol, kol mano dukra ir viena mokinė tapo medikėmis, vis galvodavau, kaip gaila, kad aš ne medikė, tiek daug savęs ir laiko atiduodu darbui, ligoniai mane ant rankų nešiotų (šypsosi). Bet mano buvusi mokinė kartą pasakė: "Mokytoja, netiesa. Mes jus prisimename, o čia nueini pas kokį negaluojantį turtuolį, nužiūri nuo galvos iki kojų..." Dabar to noro nebėra, bet anksčiau labai norėjau tapti medike.

– Matyt, iš aukščiau buvo nulemta jums pasibelsti į kitų širdis per muziką. Esate atvira iššūkiams, kūrybinga, daug dėmesio skiriate inovacijoms, moksleivių ugdymui. Kalbant apie jus, darbą, kas jums svarbiausia?

– Visą save atiduodu darbui, tarsi kuinas jaučiuosi darbe (juokiasi). Malonumas yra konkursai, tokia gyvastis. Jei nepasisekė, būna liūdna, bet peržiūri, permąstai, ką ne taip padarei, kad ateity darytum kitaip. Jei pasisekė, norisi dar daugiau. Mane žavi ir man svarbu yra jaunimas, kuris aplink mane buriasi. Visą gyvenimą turėjau šaunius vaikus, buvimas šalia jaunų neleidžia jaustis tokio amžiaus, kokio iš tiesų esu. Kartais pagalvoju, kad jiems gal jau gėda su manim. Amžiaus skirtumas jau toks, kad mokau vaikų vaikus, gal net ir anūkus. Bet jie mane priima tokią, kokia esu, liaupsina, gyvenu vaikų (dainininkų) mintimis. Gailiuosi, kad mažai laiko lieka kolegoms ar visuomeninei veiklai. Savu laiku vežiau viską kiek patempiau, ilgainiui teko šio to atsisakyti. Viskas yra svarbu. Ir visi mokomieji dalykai ugdant bei auklėjant jauną žmogų. Visur turi būti pusiausvyra. Džiaugiuosi savo suburtu choru, kuriame dainuoja ir aštuoni mokytojai, taip turime galimybę daugiau pabendrauti.

– Devyniolika metų dirbote Molėtuose. Ar galite palyginti miesto ir mažo miestelio, kaimo vaikus?

– Kai dirbau Molėtuose, ko vaikus mokiau, to jie išmokdavo. Dabar taip nebesiseka, nors ir labai daug dirba tiek vaikai, tiek aš pati. Bet atsiskaitymo valandą kažkas nutinka.

– O kodėl jūs manote, kad jums nesiseka? Gal vaikai kitokie?

– Pati ieškau atsakymo į šį klausimą. Kai palikau Molėtus ir atvykau dirbti į Vilnių, man niekaip nepavykdavo savo darbe pasiekti viršūnėlės. Nors ir čia trys mano dainininkai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Molėtuose tik pradžia buvo sunki, paskui keletas pratybų – ir vaikai dainuodavo. Dabar jie visi drąsūs, bet atsiskaitant juos galbūt sukausto baimė, su kuria jie nėra iš anksto susigyvenę.

Kalbant apie chorą, pamenu, būdavo išmokai kūrinį, tai visą gyvenimą atsimins. Dabar – išmokai kūrinius kokiam koncertui, paskui dirbi prie kitų, o kai po kurio laiko pasiūlau vaikams sudainuoti kūrinį, kuris viename ar kitame koncerte puikiai skambėjo, žiūriu, kad jie jo jau nebemoka. Reikia vėl iš naujo.

– Kas jūsų darbe sunkiausia?

– Dirbu ir su jaunesniais, ir su vyresniais vaikais. Pastaruoju metu pamokas vedu jaunesniems. Tapusi senjore prieš dvejus metus palikau Vytauto Didžiojo gimnaziją ir dabar pamokas vedu tik M.Daukšos vidurinėje. Kadangi negalėjau gyventi be choro, o čia jo nebuvo, subūriau "Dominante", kuriame dainuoja moksleiviai, mokytojai ir buvę mokyklos auklėtiniai, dabar jau studentai. Dirbu visu krūviu ir beveik be išeiginių. Vaikai nori visur dalyvauti, pakeliauti. Darbas su jaunesniais ir vyresniais skiriasi. Mažiesiems reikia daugiau žaidimų, jie mažiau siekia kokybės, jiems greit nusibosta smulkmenos. Mano jaunučių choras yra vadinamojo bendrojo lygio, konkursinių siekių neturiu. Bet turiu iš ten du ansamblius, kurie yra aukštesnio lygio ir dalyvaus "Dainų dainelės" finale.

Gimnazijoje man būdavo sunku, nes ateidavo vaikai iš skirtingų mokyklų, kuriose įgyti muzikiniai įgūdžiai, skonis labai skirtingi. Būdavo tokių, kuriems visai nereikėdavo muzikos. O aš buvau gana reikli. Man sakydavo, kad jų niekas nemokė muzikos, natų nepažįsta, o čia devintoje klasėje jau reikia žinoti apie epochas ir pan. Vyravo mąstymas, kad labai daug iš jų reikalaujama. Man įveikti tokį skeptišką požiūrį būdavo labai sunku. Reikėdavo išgyventi lūžį.

– Ar sunku išmokyti vaiką dainuoti?

– Į pirmą klasę atėjęs vaikas, jei su juo būtų daugiau padirbėta papildomai, ketvirtoje klasėje galėtų pasiekti 98 proc. rezultato. 80 proc. su vaikais pasiekiu visada, net su blogiausiai intonavusiais pirmoje klasėje. Dėl to man ir patinka dėstyti muziką mažiesiems, tai tikrai nėra prasčiau, o darbo rezultatą pamatau pamokoje. Apskritai nėra nemuzikalių vaikų, yra tik vaikai, kurių klausa nelavinta. Visi gimsta mokėdami dainuoti ir plaukti. Visada tai pasakau ir patiems vaikams.

– Kaip sudominate tuos, kuriems muzika neatrodo įdomus, dėmesio vertas užsiėmimas, mokslas?

– Turiu savo metodiką. Žodis eina su muzika. Kai lavinu balsą, dainuoju patarles. Duodu dainuoti tą pačią natą, intonuoti ir interpretuoti, tarsi etiudus vaidinti. Reikia čia ir artistiškumo. Organizuoju konkursus, į pamokas nešuosi prizų. Pasakau, kad šiandien turime keturis prizus. Tarkime, vyksta Auksinės dūdelės konkursas. Atliekame pratimus su dūdele, paskui norintys groti po vieną kelia rankutes. Renkame gražiausias pratybas, žaidžiame "Taip ir ne", rengiu muzikos protmūšį.

– Vargu ar tokios įdomios muzikos pamokos buvo prieš 15–20 metų. Kaip per tiek laiko pasikeitė pats dėstymas, pedagogų suvokimas, kokios turi būti pamokos, patys vaikai?

– Manau, kad muzikos dėstymas yra labai individualus. Skiriasi kiekvieno mokytojo prioritetai. Dėstydama mažiesiems skiriu daug laiko dainavimui, kad jie to išmoktų. O kaip kitaip muziką realizuosi, jei nemoki dainuoti? Kam tada ta muzika? Aišku, gali būti geras klausytojas. Yra tokių, kurie labai koncentruojasi į klausymą, aš šiek tiek mažiau. Anksčiau suderindavau abu, dabar sunkiau sekasi tai padaryti. Gal vaikų judrumas dabar tai lemia, skiriame daugiau laiko žaidimams. Anksčiau mano mokytiems vaikams buvo labai svarbu klausymas. Kai atvažiuodavo kolektyvai koncertuoti, jie su užrašų knygelėmis sėdėdavo ir viską žymėdavosi. Vaikus į Operos ir baleto teatrą veždavausi ir jie mielai vykdavo. Manau, anksčiau buvome labiau išalkę meno. Dabar visi persisotinę. Tokie vaikų įgūdžiai buvo susiformavę, kad dabar net pati sau pavydžiu, ką gali duoti muzikos mokytojas ir kaip žmoguje gali atsirasti tiek to muzikos poreikio.

– O kokia muzika, Stasele, patinka jums pačiai? Kokios jūs klausotės?

– Bendras atsakymas – gera muzika (šypsosi). Renkuosi, ką klausyti. Mano ir dukra yra muzikė, kartais nebespėju, nes visi siunčia paklausyti, kas kur kaip pagrojo, padainavo. Neklausau tos muzikos, su kuria pati dirbu. Galite patikėti, kad šiemet nemačiau nė vienos "Dainų dainelės" laidos? Vengiu kai kurios muzikos, neklausau kitų konkursuose. Kitaip sakant, šiek tiek izoliuojuosi nuo savo darbinės muzikos, bet kai reikia ruošti kolektyvą, paklausau profesionalių kolektyvų, kurie atliko tuos kūrinius. Vokalo mokausi klausydama muzikos. Klausau transliacijų iš Austrijos, beje, ir pati ten koncertuoju.

O apskritai tai priklauso nuo nuotaikos. Man reikia visokios muzikos. Sėdžiu bažnyčioje, klausau gero vargonininko, verkiu. Klausantis orkestro labai veikia atskiri balsai. Mane ypač veikia choras "Jauna muzika". Muzika yra nuostabus dalykas, kaip vaistas, todėl reikia jos neperdozuoti. Žaviuosi Mozarto muzika, ji mane veikia teigiamiausiai. Tai pati sveikiausia muzika, leidžia geriausiai protauti, gydo ligas. Amerikietis Donas Campbellas yra išleidęs knygų apie muzikos terapiją, nešu jas vaikams paskaityti. Mozartas buvo vunderkindas, viską darė nemokytas. Kas natūralu, yra paveiku. Turiu daug ir gamtos muzikos įrašų. Nors manęs įrašyta gamtos muzika taip neveikia, kaip gyvas jausmas būnant gamtoje.

– Kai jaučiatės pavargusi, klausote muzikos, kuri jus ramina, ar norite tylos?

– Tylos. Ji yra stebuklingiausia muzika. Vytauto Didžiojo gimnazijoje yra tokia tradicija prieš Kalėdas daryti dvi tylos pamokas. Reikia įsiklausyti į tą tylą ir vaikai rašo, ką jie jaučia. Nepatikėsit, kokie rašiniai būna. Tyla yra didžiausias žavesys. Tik mes nebemokame jos klausyti. Muzikoje tyla yra pauzė, ir sakoma, kad ji yra iškalbingiausia.

– Kalbant apie ateitį, darbus ir norus, kaip viską regite?

– Šiemet Donelaičio metai, jau saulelė vakarop... (juokiasi). Mano darbo metai jau tikrai suskaičiuoti. Sunkiausia bus dėl choro, nes tai ir pamoka, ir bendravimas, ir muzika, tradicijos, kelionės ir visa kita. Prarasiu savo gyvenimo džiugesį. Bet viltingai žiūriu į Lietuvos ateitį, nes matau didžiulį vaikų norą dainuoti.

Prabėgo metai ir štai tradiciškai kovo antroje pusėje Šiuolaikinio meno centre atsiveria durys mados gerbėjams. Nors pavasaris trumpam pasitraukė, penktadienį į sostinę tikrai atkeliauja pavasarinė "Mados infekcija". Kuo šįkart nustebins jaunieji ir žymūs šalies dizaineriai?

Mišrios madų dienos

Kovo 21-ąją prasidėsiantis šešioliktasis mados festivalis šįkart vyks tris dienas – penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Iš viso bus parodyta 20 kolekcijų: 16 – lietuvių ir keturios užsienio dizainerių iš Rusijos, Vokietijos, Danijos bei Prancūzijos.

Kaip sakė festivalio organizatoriai, jau kelerius metus jie nebeskirsto festivalyje savo kolekcijas pristatančių dizainerių pagal tai, kokius kūrinius – konceptualius, eksperimentinius ar elegantiškus – jie pristato. Taigi nusiteikite visas tris dienas pamatyti ir prêt-à-porter kolekcijų, ir nekasdienių kūrybinių eksperimentų.

Kolekcijos – visiems

Šiųmečiame festivalyje nuskriaustų neliks – kolekcijų sukurta ir moterims, ir vyrams. Beveik trečdalis dalyvausiančių dizainerių – festivalio senbuviai Kristina Kruopienytė, Egidijus Sidaras ir mados namai "Cantas", svečias iš Prancūzijos Marcas Le Bihanas, Diana Paukštytė, Eva Baliul ir iš "Injekcijos" ant "Mados infekcijos" podiumo patekusios jaunosios dizainerės Dovilė Cibulskaitė, Ana Romanova, Akvilė Jančauskaitė bei Ugnė Martinaitytė – pristatys mišrias kolekcijas.

Vyrams skirtą rudens–žiemos sezono kolekciją jau antrus metus iš eilės kuria dizainerė Lilija Larionova. Stipriosios lyties atstovams skirti ir danų dizainerio Wali Mohammedo Barrecho drabužiai bei "Mados infekcijos" naujokės Vitalijos Malyško kolekcija.

Kolekcijas moterims rengia festivalio senbuvės Eglė Žiemytė, Laura Dailidėnienė, Lina Gudanavičiūtė, festivalio idėjinė vadė Sandra Straukaitė, Ieva Daugirdaitė, duetas "Tribe" – Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė, Norvegijoje su šeima gyvenanti ir ten kurianti lietuvė Kristina Vikøren. Moterų akis džiugins ir viešnių iš Vokietijos – dizainerių dueto "Großer Heinrich" – bei praėjusio rudens "Injekcijos" nugalėtojos Tatsianos Grakovos iš Rusijos modeliai.

Kaukolė pakeitė veidą

Šiųmetė "Mados infekcija" vėl keičia podiumą, o festivalio simboliu tituluojama kaukolė šįkart mados mėgėjus stebės švytinčiomis akimis.

"Kaukolė per kiekvieną renginį vis keičia savo buvimo vietą ir išvaizdą. Šiemet ji mirksės ir į "Mados infekcijos" lankytojus žvelgs švytinčiomis akimis. O visa kita pamatysite atvykę į renginį", – intrigą kūrė festivalio prodiuserė Renata Mikailionytė.

Auga nauja karta

Labai savo darbą ir komandą vertinanti festivalio prodiuserė džiaugėsi, kad per tiek laiko susigyveno, išmoko kartu dirbti, kad pasiekti rezultatai nenustoja džiuginti ir, žinoma, kad festivalis visapusiškai auga.

"Viską labai vertinu ir branginu. Kuo toliau dirbu, tuo labiau suprantu, kad reikalavimai didėja, žmonės vis daugiau reikalauja iš savęs, iš aplinkos, ir tai džiugina. Kalbant apie pastaruosius keletą metų, viskas itin sparčiai sudėtingėja, įdomėja, net jei ir būna paprasta, yra pateikiama koncentruotai, įdomiai", – sakė R.Mikailionytė.

Tiesa, puikiai ji įvertino ir kovo 15 d. vykusią modelių atranką. Festivalio prodiuserės žodžiais, mūsų šalyje auga nauja ir labai stipri modelių karta.

"Kiekvienais metais "Infekcijos kastingo" veidas keičiasi – tai nuolatinis ciklas, amžinas judėjimas. Šiemet pamatėme itin daug naujų veidų, kurie, esu tikra, eis ne tik "Mados infekcijos" podiumu, bet ir įvairių mados namų podiumais visame pasaulyje. Lietuvoje auga nauja, stipri, kokybiška modelių karta", – teigė atrankai vadovavusi R.Mikailionytė.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba dar praėjusiais metais pritarė naujo 25 m ilgio plaukimo baseino statybai sostinėje. Kur ir kada jis bus statomas – iki šiol neaišku. Laiko klausimas neakcentuojamas ir kalbant apie Lazdynų baseino rekonstrukciją.

Vieta dar neparinkta

Naujo baseino statybai miesto taryba pritarė dar praėjusių metų liepą. Tada buvo numatyta, kad 25 m ilgio, 8 plaukimo takelių baseinas turėtų būti pastatytas per metus pusantrų. Jo statybos ir įrengimo darbai turėtų būti atlikti privačiomis lėšomis ir atsieitų apie 12 mln. litų. Savivaldybė už darbus išsimokėtų per dešimtmetį.

Šis baseinas numatomas kaip alternatyva miesto gyventojams ir turėtų užtikrinti sportuojančių Vilniaus moksleivių bei sportininkų poreikius, kol bus vykdoma Lazdynų baseino rekonstrukcija.

Baseino vieta dar neparinkta. Kada bent preliminariai galėtų prasidėti jo statybos, Vilniaus miesto tarybos narys Petras Nausėda, vadovaujantis baseino statymo darbo grupei, nebuvo linkęs prognozuoti.

"Vietos dar neturime. Turi būti skelbiamas konkursas. Techninės sąlygos jau baigiamos sudėlioti. Tikslas yra kuo greičiau pastatyti šį alternatyvųjį baseiną, bet tai priklauso ir nuo investicijų, kaip pavyks susidėlioti finansavimo prioritetus", – sakė P.Nausėda.

Valstybinės svarbos statusas

Tik pastačius ir pradėjus eksploatuoti naująjį baseiną, Lazdynų baseinas bus uždarytas rekonstrukcijai. Lazdynų baseino teritorijos vietoje numatytas prioritetinis sporto ir pramogų objektas – nacionalinis plaukimo baseinas Erfurto gatvėje. Kaip teigė tarybos narys P.Nausėda, svarbiausia gauti šiam objektui valstybinės svarbos statusą, kad būtų galima pretenduoti ir į valstybės, ir į ES struktūrinių fondų lėšas.

"Projekto vertė yra 65,32 mln. litų. Lėšų bus siekiama gauti iš valstybės, miesto savivaldybės ir ES. Tikslas – objektui gauti valstybinės svarbos statusą, kad leistų pretenduoti ir į valstybės, ir į ES struktūrinių fondų lėšas. 15,3 proc. sudarytų valstybės biudžeto lėšos, 3,4 proc. – Vilniaus miesto savivaldybės, 81,3 proc. – ES fondų lėšos", – planą skaičiais dėstė P.Nausėda.

Viename komplekse, pasak pašnekovo, planuojami du baseinai. Vienas – didysis, pagrindinis, 50 m ilgio, 25 m pločio, su naujausiomis technologijomis: slankiojančia pertvara, pakeliamu dugnu, kad būtų galima reguliuoti baseino gylį. Kitas baseinas būtų mažesnis – 25 m ilgio ir 20 m pločio.

Taip pat numatoma pastatyti šokinėjimo bokštelius iki 10 m. Būtų įrengtos ir visos kitos būtinos paruošiamosios patalpos, tokios kaip akrobatikos, sporto salės ir kt.

"Naujausios technologijos leis vieną baseiną (didįjį – red. past.) išnaudoti tiek rengiant vaikus, tiek treniruojantis profesionaliems sportininkams. Šis baseinų kompleksas turi būti geriausias Vilniuje ir vienas geriausių Lietuvoje", – sakė P.Nausėda.

Datos neprognozuoja

Dar praėjusiais metais miesto taryboje buvo kalbėta, kad Lazdynų baseino statybos užtruktų apie ketverius penkerius metus. Baseino antžeminė dalis būtų visiškai griaunama ir statoma iš naujo. Lyg ir viskas suplanuota, tačiau svarbiausias žingsnis, – gauti valstybinės svarbos statusą, – lemsiantis statybų pradžią, dar nepadarytas.

"Prašoma suteikti statusą, kol statusas negautas, negalime pretenduoti ir į ES pinigus", – trumpai paaiškino tarybos narys.
Dėl šių priežasčių jis nebuvo linkęs spekuliuoti ir dėl datos, kada Vilnius galėtų turėti naują Lazdynų baseiną.

"Visi visada viską nori padaryti kuo greičiau, bet išeina kaip visada. Kadangi yra ne vienas finansavimo šaltinis, turėtų būti formaliai patvirtinti tie planai, kokius savivaldybė dabar yra užsibrėžusi ir kokie buvo žodžiais išsakyti per pastaruosius metus ar dvejus. Planas, koncepcija, skaičiai, techninės sąlygos yra. Viskas juda į priekį. O dėl datos spekuliuoti nenoriu. Tai didžiulių investicijų klausimas. Juolab kad tai yra jau esamas objektas, kuris bus griaunamas, o vietoj jo bus statomas naujas, – sakė P.Nausėda ir pridūrė: – Bus planai, bus konkursas, įsipareigojimas, ir tada tai galės būti atskaitos tašku, kada baseinas atsiras."

Oranžinių dviračių sezonas šįmet prasidės anksčiau, nei buvo planuota. Jau balandžio 1-ąją vilniečiai galės naudotis šia puikiai praėjusį sezoną pasiteisinusia transporto priemone ir visa sistema.

Dvylika terminalų daugiau

Balandžio 15-ąją turėjusi pradėti veikti miesto dviračių savitarnos sistema "CycloCity Vilnius" savo darbo pradžią paankstino ir planuojama, kad pirmieji dviračiai į gatves išriedės jau balandžio 1d.

Praėjusią savaitę jau buvo pradėti montuoti dviračių savitarnos terminalai. Beje, iki gegužės vidurio sostinėje jų bus net 36 – dvylika terminalų daugiau nei pernai.

"Ankstiname sezoną net dviem savaitėmis dėl puikių orų. Tai – mūsų dovana vilniečiams ir miesto svečiams, – sakė "JCDecaux Lietuvos" generalinė direktorė Žaneta Fomova. – Balandžio pradžioje pradės veikti pirmieji 33 dviračių terminalai. Šiemet plėsimės Antakalnio pusėn iki Olandų žiedo, dviračiais bus galima pasiekti ir Kalnų parką, "Žalgirio" stadioną, Lietuvos edukologijos universitetą, Saltoniškių bei T.Narbuto gatves, Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, kitas gausiai lankomas vietas."

Vieni iš lyderių pasaulyje

Atnaujinti ar įsigyti sistemos vartotojo kortelę bus galima kovo antroje pusėje. Bendrovės "JCDecaux Lietuva" technikos ir plėtros direktoriaus Dariaus Jasiukaičio teigimu, kainos išliks tokios pat, kokios pernai buvo patvirtintos savivaldybės. Kaip tik dabar bendrovė koreguoja savo interneto puslapį, jame bus paskelbta visa informacija.

Pernai liepą–spalį Vilniaus gatvėmis važinėjo 200 oranžinių dviračių, šiemet jų bus apie 300. Miesto dviračių sistemos duomenimis, pernai 200 oranžinių "Jacobs 3in1" dviračių važinėjosi beveik 6,6 tūkst. sostinės gyventojų ir svečių, rugsėjo 12-ąją užfiksuotas rekordas – dviračiais važiuota net 1900 kartų. Apklausos duomenimis, sistemos vartotojai inovatyvią "JCDecaux Lietuvos" paslaugą įvertino aukščiausiais balais.

Ž.Fomovos teigimu, įmonė pagal naudojimąsi dviračių savitarnos sistema praėjusį sezoną buvo viena lyderių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ji neslėpė, kad maksimaliai padidinę terminalų bei dviračių skaičių jie tikisi padvigubinti pernykščius rezultatus ir prisidėti prie darnaus miesto kūrimo.

"Socialiai atsakingoms įmonėms, kurios rūpinasi savo darbuotojų sveikata, miesto švara, pasiūlysime sezoninę partnerystę už specialią kainą", – žadėjo "JCDecaux Lietuvos" generalinė direktorė.

Sezonas gali užsitęsti

Gerais praėjusių metų rezultatais, gyventojų bei miesto svečių vertinimais džiaugėsi ir bendrovės technikos ir plėtros direktorius D.Jasiukaitis.

"Rezultatai, be abejo, džiugina. Labiausiai tai, kad dviračiais buvo daug naudojamasi, visi klientai buvo sąmoningi, progresyvūs, vieni kitiems padedantys, nebuvo jokių incidentų, niekas nebuvo sugadinta. Pasibaigus sezonui darėme vartotojų apklausą, visi labai teigiamai įvertino. Kitaip tariant, viskas džiugina", – sakė D.Jasiukaitis.

Pasak jo, nors ir yra nustatytos datos, kada oranžinių dviračių sezonas pradedamas ir baigiamas, jos gali keistis, kaip nutiko ir šį pavasarį. Taigi, jei ruduo ilgai bus šiltas ir gražus, gali būti, kad dviračių sistema veiks ilgiau nei iki spalio vidurio.
Vilnius yra pirmas ir kol kas vienintelis miestas Rytų Europoje, kuriame įdiegta Prancūzijos kapitalo bendrovės "JCDecaux" sukurta dviračių savitarnos sistema "CycloCity".

Jos atsiradimą Vilniuje inicijavo miesto savivaldybė, paskelbusi miesto reklamos plotų nuomos konkursą. Lauko reklamos bendrovė "JCDecaux Lietuva" per penkiolika metų į dviračių savitarnos sistemą planuoja investuoti 22 mln. litų.

Antradienį minėsime vieną svarbiausių dienų savo šalies istorijoje – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tradiciškai šią dieną bus pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, keliama trispalvė, vyks koncertai ir kiti renginiai.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba su Vytautu Landsbergiu priešaky pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet Kovo 11-ąją vyks daugybė renginių.

Šeštadienį minėjimas prasidėjo tradiciniu šachmatų žaibo turnyru "Lietuvos Respublikos Seimo taurė – 2014". Sekmadienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje vyko sakralinės muzikos koncertas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.
 

Pirmadienį buvo pagerbiami žuvusieji už šalies laisvę, lankomi Nepriklausomybės Akto signatarų kapai ir nešamos gėlės.

Antradienį, kovo 11-ąją, Lietuvos kariuomenės orkestro ir Garbės sargybos kuopos kariai iškilmingai žygiuos Gedimino prospektu.

Nepriklausomybės aikštėje vyks trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija. Veiks daug parodų, kai kurias jų bus galima lankyti beveik visą kovą.

V.Kudirkos aikštėje antradienį koncertuos jaunieji atlikėjai, muzikos grupės, o visą šventinę programą vainikuos koncertas Katedros aikštėje "Europa yra jėga".

Kovo 11-osios renginių programa Vilniuje

9 val. Nepriklausomybės aikštėje bus dedamos gėlės prie Kovos 11-ajai skirto paminklo "Žinia".

9.20 val. Seimo galerijoje atidaroma Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda "Į Laisvę. 1988–1991 m.".*

10 val. Seime, Kovo 11-osios Akto salėje, vyks iškilmingas Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – minėjimas.*

10–19 val. Gedimino prospekte vyks nacionalinės premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda "Genties veidografija".

12.00 val. Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje,

12.15 val. Lietuvos kariuomenės orkestras ir Garbės sargybos kuopos kariai iškilmingai žygiuos Gedimino prospektu.

12.30–16 val. Seimo I rūmuose vyks atvirų durų valandos. Veiks vaikų dirbtuvėlės, vyks meno saviveiklos kolektyvų pasirodymai ir meno kompozicijos, bus rodomi trumpametražiai dokumentiniai filmai, lankomos parodos.

13.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje vyks šv. Mišios.

14 val. V.Kudirkos aikštėje koncertuos jaunieji atlikėjai, muzikos grupės.

14.30 val. Seimo rūmų Konstitucijos salėje bus įteikta Valstybės nepriklausomybės stipendija.* 19 val. Katedros aikštėje vyks šventinis koncertas "Europa yra jėga".

* Renginiai tik su kvietimais.

Išsamesnę renginių programą, informaciją apie parodas rasite adresu www.lrs.lt.

Puikiai sutariantys, darniai ir produktyviai kartu dirbantys dizaineriai Egidijus Rainys ir Lilija Larionova jau penktadienį, kovo 7 d., su mados mėgėjais dalysis naujausiais savo kūrybos vaisiais – pakitusių formų ir spalvų ateinančio šaltojo sezono drabužių kolekcijomis.

Sužavėjo urbanistinė erdvė

Prabėgo metai ir dizainerių naujausi eskizai virto stilingais, moderniais, kokybiškais bei elegantiškais rankų darbo kūriniais. Penktadienį, kovo 7 d., 19 val. apie 400 neabejingų madai svečių neabejotinai rinksis Vilniaus prabangių automobilių salone "Inchcape Motors" išvysti E.Rainio ir L.Larionovos 2014–2015 m. rudens ir žiemos drabužių kolekcijų.

Šiemet pakeista ir kolekcijų pristatymo vieta, ir podiumas, o kolekcijos nuo praėjusių metų įgavo ne tik kitų spalvų, bet ir formų.
Jau septynerius metus kartu kuriančių ir kolekcijas po vienu stogu pristatančių dizainerių kūrybos braižas skiriasi, bet jie abu moterims siūlo visą garderobą – vakarines ir kasdienes sukneles, palaidines, sijonus, kelnes, švarkus, paltus.

"Mums labai patiko ta erdvė, ji visiškai skiriasi nuo Verkių rūmų", – apie automobilių saloną kalbėjo L.Larionova. "Aukšta, ilga, plati", – papildė E.Rainys. Dizainerius sužavėjusioje erdvėje bus nutiestas 50 m baltas podiumas. "To jau pasiilgome, nes ilgą laiką buvo teatro erdvė, kamerinė, o tokios erdvės dar neturėjome", – sakė L.Larionova. "Ir šiemet labai norėjosi švaros, stiklo, miesto", – atrasta nauja erdve džiaugėsi dizaineris E.Rainys.

Svarbiausia – išlaikyti braižą

"Mada turi būti švari" – vienbalsiai teigė dizaineriai, todėl per jų kolekcijų pristatymus nėra papildomų šou elementų. Matyt, niekada ir nebus. O kalbėdami apie tendencijas, iškart pabrėžė: "Kuriame ir pristatome savas tendencijas."

"Neatkartojame to, ką kuria kiti. Aišku, kartais pataikai, nes tos idėjos vis tiek sklando ore. Yra mados ritmas, iš kurio tiesiog neiškrenti", – sakė L.Larionova.

E.Rainys atskleidė, kad kurdamas kolekciją niekad nesėdi ir nesvarsto, jog reikia kurti tai, kas šį sezoną madinga. "Turime savo braižą, stengiamės jo laikytis. Svarbiausia, kad netaptume neatpažįstami", – teigė dizaineris.

O štai Lilija prisipažino specialiai nežiūrinti mados savaičių kolekcijų pristatymų, kad "nepasigautų" svetimų idėjų viruso.
"Jei žiūri, seki tendencijas, yra pavojus prarasti savo veidą, nes pataikauji toms tendencijoms. Žinoma, domiesi, negali būti visiškai iškritęs iš medžio. Bet du tris mėnesius prieš kolekciją aš nežiūriu tendencijų, nežinau, kas yra madinga", – sakė L.Larionova.

Švelnių tonų kolekcija

Tandemu iki grabo lentos save vadinantys kūrėjai penktadienį pristatys po trisdešimt modelių. Pernai moterims ryškiai siūlęs rengtis E.Rainys šįkart pasirinko švelnesnes, ramesnes, subtilesnes žemės spalvas. Kaip sakė pats dizaineris, dabar norėjosi ramybės, todėl šįmet jo drabužiais pasipuošusios damos primins tarsi iš rūko išnirusią dailią būtybę. Kolekcijoje vyrauja pilki, rusvi, kapučino kavos atspalviai, tiesa, neapsieita ir be juodos.

Kolekcijos paletėje – prašmatnūs ir lengvi drabužiai iš šilko, vilnos. Išvysite ir dienos drabužių, ir kokteilinių, vakarinių bei, žinoma, vestuvinių suknelių.

Šioje kolekcijoje dizaineris nerado vietos kelnėms. Artėjantį šaltąjį sezoną jis siūlo dėvėti elegantiškus kombinezonus. Stilingus kūrinius puoš blizgus dekoras, siuvinėjimai. Motyvai išlieka panašūs – Egidijus ištikimas gėlėms, rozetės tipo dekoro elementams.

"Ši kolekcija yra jauki, elegantiška ir pritaikyta šalies klimatui. Tiesa, atsiras daugiau jaunatviško šėlsmo – anksčiau kūriniai buvo asketiški, gana uždari, o dabar moterys galės puikuotis giliomis iškirptėmis ir trumpais sijonais. Formos – kiek laisvesnės negu ankstesnių mano kolekcijų", – pasakojo E.Rainys.

Suknelė, kurią dėvėtų pati

L.Larionovai šiemet norėjosi mistikos. Nors įkvėpimo šaltinių ne visada atsiranda, šiemet juo tapo Davido Lyncho kūryba, kolekcijos pristatymo idėją pasufleravo jos mėgstama Angelo Badalamenti muzika, o visa kolekcija yra tarsi aliuzija į pietų Ispanijos miestą Seviliją.

"Esu laisvų formų mėgėja, šį kartą suknelės turi liemenį, klubus, aiškią formą. Dvelkia romantika, bet ne saldžia, o tokia, kokią aš įsivaizduoju. Tikslas buvo sukurti vakarinę arba kokteilinę suknelę, kurią pati norėčiau dėvėti", – atskleidė dizainerė.

Šįkart L.Larionova atsisakė plačios spalvų paletės. Praėjusi dizainerės kolekcija buvo gaivi – vyravo rožinė, žalsva spalvos, o dabartinės pagrindas – juoda. Kūriniai pasiūti iš baltos, raudonos, aukso spalvos audinių.

Nors L.Larionovos naujausioje kolekcijoje daugiausia suknelių ir paltų, joje puikiai suskambo netikėtas laisvalaikio stiliaus – džemperių – ir klasikos derinys. Prie šilko ir kašmyro drabužių ji priderino verstos natūralios odos bei ilgaplaukių kalnų ožkų kailio elementus.