Būtų didelis netikėtumas partijų ir politikų rinkimų programose rasti pasižadėjimą saugoti lūšis ar saulašarių augavietes. Artėjant rinkimams, aplinkosaugos tikslus nusveria pažadai, susiję su finansine nauda. Ar iš tiesų lietuviams nerūpi aplinkosauga?

Prieš kelerius metus kasmetiniame „Atliekų valdymo forume“ kalbėjęs bendrovės „EMP Recycling“ vadovas bei Žaliųjų partijos atstovas Almontas Kybartas padarė išvadą, jog aplinkosaugos problemoms politinių partijų programose dėmesio beveik neskiriama.

Nusveria finansinė nauda

Šiandien A. Kybartas teigia, jog situacija praktiškai nepasikeitė, nors aplinkosaugos problemų – nors vežimu vežk.

„Partija „Tvarka ir teisingumas“ valdo Aplinkos ministeriją. Nors prieš rinkimus žiūrėjau jų programą, ir ten apie aplinkosaugą buvo minimaliai [informacijos]. Na, jie kažką daro: imasi permainų, naikina kai kurias senas institucijas, steigia naujas, rokiruoja žmones. Tačiau, kad aplinkosaugos srityje būtų nuveikta kas nors esminio, nepasakyčiau. Kol buvo A. Mazuronis, dėmesio ir konkretumo buvo daugiau“, – vertino A. Kybartas.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius taip pat negailėjo kritikos nenuveiktiems darbams. Tačiau kartu jis pripažino, jog lietuviams finansinė nauda yra gerokai svarbesnė už gamtos vertybes. Todėl esą ir politikai, žinodami „jautriausias“ rinkėjų vietas, juos užverčia pažadais pakelti atlyginimus, pensijas arba sumažinti mokesčius.

„Pinigai ar gamta? 90-čiai procentų lietuvių nekyla klausimas, ką pasirinkti. Politikai reaguoja į tokius prioritetus“, – komentavo A. Gaidamavičius.

Jis taip pat sugriovė mitus apie nuo senovės puoselėjamą lietuvių meilę gamtai.

„Išnagrinėjau daug literatūros ir priėjau prie išvados, kad lietuviai visada buvo dideli materialistai. Na, šiek tiek saugojome tas šventas giraites, tačiau tai buvo daroma iš religinių paskatų. Ir dabar stebiu visuomenės abejingumą, kai plynai kertami Lietuvos miškai“, – sakė A. Gaidamavičius.

Jis pridūrė, jog privačių miško savininkų taip pat neįkalbėsi net mažiausio plotelio paversti privačiu draustiniu – kitaip tariant, atskirti miško plotą, kurio kirsti negalima.

„Gamta mes džiaugiamės, bet kad nors pirštą dėl to pajudintume... Žmonės gyvena savo patogų gyvenimą miestuose. Galbūt kalbu labai pesimistiškai, tačiau ši karta, augusi pusiau tarybiniais, pusiau nepriklausomos Lietuvos metais, manau, išgyvena tarsi viduriniojo amžiaus krizę. 1986–1987 metais tie patys žmonės, kuriuos dabar kritikuoju, darė stebuklus ekologijos srityje – kovojo dėl ekologijos...“, – prisiminė A. Gaidamavičius.

Už gamtos teikiamas paslaugas jau mokame

Pasaulinėje žiniasklaidoje ne taip seniai atsirado terminas „ekosistemų paslaugos“. Juo remiantis gamtos, aplinkos mums teikiama nauda įvertinama pinigais – tai pritaikyta tiems, kurie geriausiai supranta „pinigų kalbą“.

„Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikęs dėl viso to įvertinimo doleriais bei eurais, tačiau dabar galvoju – o gal iš tiesų taip lengviau suprastume jų vertę? Gal atsivertų akys? Gal apsimoka saugoti tą mišką, jei jis sutaupo tūkstančius eurų? Kiek jis vertas, kaip ekosistema, o ne kaip medienos rietuvės? Gaila, kad kol kas niekas tų ekosistemų mums teikiamų paslaugų vertės Lietuvoje dar neapskaičiavo“, – svarstė A. Gaidamavičius.

Paklaustas apie didžiausias Lietuvos aplinkosaugos problemas, gamtininkas teigė, kad, jei būtų atsisakyta plynų kirtimų arba bent jau jų mastas sumažintas perpus, didesnių problemų Lietuvoje nebeliktų.

„Kuo mes išsiskiriame iš Vakarų Europos? Natūraliu kraštovaizdžiu. Ir miškai yra pagrindinė šio kraštovaizdžio sudedamoji dalis. Ir jis naikinamas,“ – tikino gamtininkas.

Gamtininkas pabrėžė, jog kišimasis į natūralią gamtą jau atsirūgsta: sovietiniais metais daugybė smulkių upelių buvo tiesinami ar melioruojami. Todėl dabar, atėjus plaukimo baidarėmis madai, bene vienintelėje natūralioje Ūloje susidaro kone baidarių spūstys. Šios pramogos kaina vis kyla – dabar pasiplaukiojimo Ūlos upe malonumas kainuoja netoli 6 eurų vienam asmeniui.

Viceministrą nustebino partijų programos Vilniuje

Socialdemokratų partijai atstovaujantis dabartinis Aplinkos viceministras Linas Jonauskas teigia, jog bent jau jų partijos programoje aplinkosaugos sričiai skirta dėmesio.

„Net neabejoju, kad save gerbianti partija privalo turėti tą aplinkosauginę dalį. Žmonės, rinkėjai labai aiškiai turėtų matyti politiko požiūrį į šiuos dalykus, nes viskas yra aplinka, kurioje mes gyvename: transportas, spūstys, žaliosios erdvės, medžiai, parkai, želdynai, konteineriai, šiukšlių surinkimas, jau nekalbant apie nacionalinio lygio prioritetus, tokius, kaip atsinaujinantys energijos ištekliai, miškų politika. Nepaisant to, kad dažna partija to neįrašo į programą, šie dalykai turėtų būti įtraukti. Galbūt partijose yra problemų su aplinkosauginėmis kompetencijomis? Ne visur yra aplinkosaugos specialistų“, – svarstė L. Jonauskas.

Viceministras pripažino, jog akcentai sudedami ant švietimo, ekonomikos, socialinių problemų, tuo metu aplinkosauga lieka nuošalyje.

„Dėl savivaldybių lygmens esu nustebęs. Manau, kad šiandien vienas aktualiausių klausimų  miestuose – ir ypač vilniečiams – yra atliekų išvežimas. Važiuojam, piktinamės, kad konteineriai retai išvežami, pilna šiukšlių, viskas atrodo neestetiškai, ir mokesčiais piktinamės. Ir kad nors viena partija būtų paėmusi ir sudėliojusi labai paprastai: „Štai yra tokia problema, ir mes ją pasižadame spręsti“, – stebėjosi viceministras.

Kita vertus, viceministro nuomone, partijų atstovai, sudarydami savo programas, orientuojasi į tai, kas šiandien žmonėms yra svarbiausia.

Pasak jo, kur jau kur, bet Vilniuje aplinkosauginės problemos yra itin ryškios.

„Spūstys, kietosios dalelės, kenkiančios žmogaus sveikatai, atliekų išvežimo klausimai – egzistuoja labai daug aplinkosauginių problemų“, – sakė L. Jonaukas.

Jis pridūrė, jog kietųjų dalelių poveikio vilniečiai nei pajus, nei pamatys, ir dėl užteršto oro nejaučia fizinio diskomforto, nors tarša anksčiau ar vėliau atsiliepia sveikatai.

„Tuo metu akivaizdu, kad, jei pilkame rajone atsiras sutvarkytas parkas, rinkėjai tai iškart pamatys ir įvertins“, – pavyzdį, kaip politikai renkasi prioritetus, pateikė L. Jonauskas.

Paprašytas įvardyti pagrindines Lietuvos aplinkosaugos problemas, viceministras teigė, kad negalėtų išskirti vienos.

„Manau, kad visos jos yra prioritetinės. Man, kaip aplinkosaugininkui, šiuo metu išskirti kažkurias problemas būtų sudėtinga, nes jų yra labai daug, ir jos didžiulės. Pradedant atliekų tvarkymu, rūšiavimu, išvežimu, miškų politikos programa, biokuro panaudojimu, su kuo susiję ir taršos klausimai. Galiausiai niekas neakcentuoja, jog šiandien per privačių namų kaminus paleidžiama daugiausiai biokuro, ir tai nėra efektyvu. Ir baigiant namų renovacija – kuo daugiau jų renovuosim, tuo mažiau reikės kuro sąnaudų, mažiau užteršime aplinką“, –  vardijo L. Jonauskas.

A. Knystautas: negalvojame apie rytdieną

Visuomeninio judėjimo „Už gamtą!“ vadovas ornitologas dr. Algirdas Knystautas įžvelgė kitokias problemas. Jis skundėsi, kad, vos susivieniję ir pradėję dėl ko nors kovoti, žalieji iškart apkaltinami gaunantys finansavimą iš Rusijos arba „Gazprom“.

„Žmonės neįsivaizduoja tokio dalyko, kaip savanoriška iniciatyva! Jie mano, kad viską galima daryti tik už pinigus“, – piktinosi gamtininkas.

„Jokie socialiniai ar ekonominiai veiksniai negali būti pasiteisinimas naikinti gamtą“, – sakė A. Knystautas, pridūręs, jog rūšių saugojimas kartais prilygsta sovietmečio įpročiams. Tuo laikotarpiu rūšių išsaugojimui skirta daug dėmesio, tačiau augintos tik „liaudies ūkiui“ naudingos rūšys, pavyzdžiui, sabalai.

„Dažniausiai vyksta savigyra: „Lietuva – švariausia, Lietuva – gražiausia, štai Anglijoje likę mažai augmenijos, pas mus – daug.“ Na, tai tuoj ir pas mus liks mažai! Vaikomės pelno visiškai negalvodami apie rytdieną“, – širdgėlą liejo A. Knystautas.

Privati nuosavybė – ne šventa karvė

Paklaustas, kokios aplinkosaugos problemos Lietuvoje turėtų būti prioritetas, A. Knystautas mini visai kitas problemas nei ankstesni pašnekovai.

„Biologinės įvairovės išsaugojimas – kadangi ji nyksta dideliais tempais. Tai vyksta todėl, kad yra įsivyravusi bloga žemės ūkio praktika – daromi arimai, nepaliekama nė gabalėlio natūralių žolynų, kur galėtų tie patys vieversiai ar kiti gyvūnai prasimaitinti. Kiek žūsta griežlių, kiek – kiškučių mažų... Lietuvoje retenybė vieversį pamatyti – kur tai matyta?! Tarybiniais laikais jų buvo pilna – dėl neūkiškumo, o ne todėl, kad jais labai rūpinosi“, – kalbėjo A. Knystautas.

Gamtininkas svarstė, jog, pasitelkus politinę valią, turėtų būti nustatytos aiškios taisyklės, kad ūkininkai suprastų, jog tam tikrus veiksmus atlikti gamtos labui yra būtina.

Antra problema, kurią įvardijo gamtininkas, yra Lietuvoje „šventa“ privati nuosavybė.

„Neva į ją niekas neturi teisės kištis. Kaip tik turi – ir privalo! Jei ta nuosavybė yra gamta, kažkas turi žiūrėti, ką jūs ten išdarinėjate“, – dėstė dr. A. Knystautas.

Ar savininkai laikosi aplinkosaugos taisyklių, turėtų prižiūrėti aplinkosaugininkai. Tačiau gamtininkas jų galiomis netiki.

„Balžio ežeras, apie kurio paukščius dar kažkada rašiau kursinį darbą, visas užstatytas, nesilaikant jokių pakrančių apsaugos taisyklių. Dabar, girdėjau, sugalvojo sprendimo būdą – pasakyti, kad tai ne ežeras, o pelkė. O pelkėje statytis jau galima“, – piktinosi gamtininkas.

Jis pripažino, kad mūsų gamta atrodo lyg ir neblogai, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Mūsų akys nėra tobulas organas – žaliuojančiose pievose ir tyvuliuojančiuose ežeruose, ošiančiuose miškuose drastiškai nyksta rūšys.

Poilsiaujančių vilniečių pamėgtoje Balsio ežero pakrantėje šiemet pražydo Lietuvoje retos ir į Raudonąją knygą įrašytos plačialapės klumpaitės, gamtininkų vadinamos lietuviškomis orchidėjomis. Kad atsirastų šie žiedai, gamtininkams teko įdėti nemažai pastangų – ir sudarant klumpaitėms reikalingas specifines augimo sąlygas, ir saugant jas nuo žmonių. Dėl pastarųjų elgesio prireikė ir geležinių tvorų, ir vaizdo kamerų.

Prieš porą metų, kai ant Balsio ežero pakrantės pradėjo dygti aukštos tvoros, gyventojai pasipiktino: „Vėl kas nors vilą pasistatys!“ Netrukus ant tvorų atsirado viską paaiškinantys užrašai: jas renčia Lietuvos gamtos fondo specialistai ir skirtos jos apsaugoti itin retai plačialapės klumpaitės – neįprastos, „pilvotos“ Lietuvos gėlės – populiacijai. Tačiau net ir paaiškinus tvorų statybos priežastį piliečių pyktis neatslūgo: netrukus aplink tvoras reikėjo įrengti vaizdo kameras, o dar vėliau dėl chuliganiško elgesio šioje teritorijoje pradėti du ikiteisminiai tyrimai.

Vis dėlto Aplinkos ministerijos finansuotą projektą vykdę gamtininkai šiandien su pasididžiavimu stebi pirmuosius šios gėlės žiedus. Juos pro gana stambius tvoros „langelius“ gali stebėti ir žmonės – jei čia atkeliaujantiems retos gėlės nors kiek rūpi.

Švietimas nepadeda – prireikė policijos

Vienas iš projekto vykdytojų, Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Danas Augutis pripažįsta, jog situacija paradoksali: tvoros neatrodo estetiškai ir savotiškai darko gamtos grožį, tačiau vietą, kurią dauguma miestiečių taip mėgsta, tenka saugoti nuo jų pačių.
„Taip, tai blogas būdas, bet jei man pasakysite geresnį – būtinai jį panaudosime. Visuomenės švietimas galbūt veiks 99 proc. žmonių, bet tas likęs 1 proc. čia būtinai apsilankys naktį ir pridarys blogų darbų. Dirbome kartu su regioniniu parku ir su policijos komisariatu, nes šioje vietoje vasaros sezono metu lankosi 10 tūkstančių žmonių per dieną.

Įsivaizduokite – ant to plataus tilto nebūna vietos praeiti, o visos pakrantės – pilnos žmonių. Ir dauguma poilsiautojų yra paaugliai, jaunimas, kai kurie iš jų ne kompotą geria... Na, paskui ir atsiranda įvairių problemų. Manau, kad švietimas šiuo atveju nėra tinkama priemonė“, – sakė gamtininkas.

Gausiai žmonių lankomoje vietoje aptverta 1,5 ha teritorija, o kitoje pakrantės pusėje, kur plyti sunkiai įžengiami brūzgynai, daugiau nei 18 hektarų atitverti tik iš vienos pusės. Iš kitos gėles pakankamai gerai saugo neįžengiamas miškas.

„Mūsų tikslas buvo atkurti gerą augavietės būklę ir rezultatai jau matomi – gėlės žydi. Pernai mes šioje teritorijoje neradome nė vieno žiedo, o parko (Verkių regioninio parko, – red. past.) ekologė rado vieną“, – pasakojo D. Augutis.

Vieta, kur auga rečiausios gėlės, – „gamtiniams reikalams“ atlikti

Plačialapės klumpaitės – tikros lepūnėlės. Joms nepatinka nei pernelyg didelis pavėsis, kurį sukuria tankus miškas, nei pernelyg intensyvi saulės šviesa. Todėl aptvėrus teritoriją nuo žmonių, o kitoje Balsio ežero pusėje – ir nuo šernų, kurie skanauja specifinį prie gėlės šaknų augantį grybą, dar reikėjo iškirsti čia suvešėjusius lazdynus. Jie kirsti pagal vieno gamtininko atrastą būdą – paliekant porą stambesnių stiebų, kad neatželtų labai aukšti ar vešlūs.

„Palikome praėjimą tam, kad neuždengtume laiptų, kuriais naudojasi poilsiautojai. O antra, kad žmonės, kurie nori, galėtų pamatyti tuos augalus. Aptvėrimo tikslas nebuvo tas, kad jų neišskintų – gėlės žydi gal mėnesį per metus, kitu laiku jų niekas nepastebi. Aptvėrę sunaikinome gausybę nelegalių laužaviečių. Žmonės ateidavo čia ilsėtis, atlikti gamtinius reikalus. Taigi sąlygos klumpaitės augimui buvo nepalankios – tiek trypimo, tiek visais kitais požiūriais“, – aiškino D. Augutis.

Jis taip pat atskleidė, jog iš daugiau nei 20-ies šioje teritorijoje pastatytų stendų kas savaitę dingdavo mažiausiai vienas.
„Stendas kainuoja neypatingai daug, bet reikia ateiti ir pastatyti jį iš naujo. Statėme kameras, kad iškart į mobiliuosius telefonus gautume pranešimą, jeigu kažkas kažką judina. Iškart važiuodavome, nors, žinoma, jau po fakto, tačiau, kai turi filmuotą medžiagą, pagal ją gali daug ką išsiaiškinti“, – sakė aplinkosaugininkas.

Apsaugos kameros ir tvora šioje teritorijoje kainavo kelis šimtus tūkstančių litų.

Projekto rezultatais gėrėsis tik ateities kartos

Gamtininkas D. Augutis papasakojo apie gausybę specifinių sąlygų, kurių reikalauja ši reta Lietuvos gėlė, kad suprantančius jos vertę pradžiugintų savo žiedo grožiu.

„Ši teritorija atrodė taip, jog saulės šviesos joje nesimatė. Klumpaitės spraudėsi prie takelių arba prie tų pačių neteisėtų laužaviečių, – pasakojo D. Augutis. – Mes labai atsargiai pašalinome krūmus, žinoma, prieš tai iš anksto susižymėję plačialapės klumpaitės radavietes. Dabar, kaip matote, apšvietimo sąlygos yra daug geresnės. Šiam augalui ir reikia, kad būtų maždaug 50–60 proc. saulės šviesos. Jei gauna per daug saulės šviesos – kitos žolės nustelbia klumpaitę, jei per mažai – vėl blogai. Augalas yra labai lepus. Turbūt todėl ir toks retas.“

Klumpaitei taip pat reikalinga kalkinga dirva. Antra specifinė sąlyga – specialios rūšies grybas. Šios gėlės šaknys nekaupia maisto medžiagų atsargų, jos iš karto sudygę sudaro simbiozę su grybu ir tik tuomet auga.

„Ir trečias niuansas – derėti, kitaip tariant, vesti sėklas, skirtingų autorių teigimu, augalas pradeda septintais arba tryliktais savo gyvenimo metais. Trumpiau tariant, jeigu sąlygos yra geros ir šioje vietoje užsisės klumpaitės, jos daugintis pradės tik po gero penkmečio, jeigu ne dešimtmečio“, – svarstė D. Augutis.

Miške teko prikurti „skylių“

Tiesa, gamtininko teigimu, po penkerių metų lazdynų praretinimo darbus šioje teritorijoje reikėtų pakartoti, tačiau tai galės atlikti patys Verkių regioninio parko specialistai. Jokiu kitu dirbtiniu būdu klumpaičių dauginti negalima – tai įmanoma, tačiau labai sudėtinga dėl minėtos gėlių šaknų simbiozės su specialiu grybu.

„Anoje teritorijoje (kitoje pakrantėje, – red. past.), kurios didžioji dalis yra rezervatinis miškas, klumpaitė dauginasi natūraliai. Ji yra, sakyčiau, tokia miško skylių rūšis. Jei įsivaizduotumėte, kad medžiai kažkurioje vietoje išvirto, žuvo, dar kažkas atsitiko, toje vietoje užsisėja klumpaitės ir pradeda augti.

Tad mūsų tikslas buvo tas skyles palaikyti kuo ilgiau neužaugusias, o ten, kur jų trūksta – suformuoti tokias skyles. Na, darbas toje teritorijoje buvo daug jautresnis, tačiau, jei čia mes matome pavienius augalus, tai ten – šimtai žydinčių klumpaičių“, – sako D. Augutis.

Vietovė prie Balsio ežero, ko gero, yra gausiausia arba antra pagal gausumą plačialapių klumpaičių radavietė Lietuvoje.

„Reikia pabrėžti, kad be šio projekto klumpaitės šioje teritorijoje būtų pasmerktos. Tų kelių kerelių, kurie dabar žydi, pernai, užpernai čia nebuvo. Buvo keli miegantys augaliukai ir, jei teritorija būtų toliau trypiama, jie visi būtų sunykę.

Be to, matome ir nežydinčių augalų, tad tikėtina, kad po metų–dvejų ši augavietė tikrai atgims. Čia yra didžiausias projekto laimėjimas“, – įsitikinęs Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus specialistas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Medžiotojų bendruomenėje dar pernai prasidėjo diskusija, ar reikėtų įteisinti naktinio matymo prietaisų naudojimą medžiokėje. Šių metų birželio 2 dieną paaiškėjo ir šių diskusijų rezultatas – Seime įregistruotas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo projektas.  Jį priėmus būtų leistas ir naktinių prietaisų naudojimas medžioklėje. Naktinio matymo prietaisai – tai specialūs taikikliai, tvirtinami prie šautuvo ir suteikiantys galimybę aiškiai matyti tamsoje. Jie galėtų būti efektyvus prietaisas mažinant šernų populiaciją (Lietuva vis dar kovoja su afrikiniu kiaulių maru), tačiau aplinkosaugos organizacijos atstovai pabrėžia, kad su tokia įranga iš gyvūno atimama paskutinė galimybė pasislėpti.

Praėjusį pavasarį tokios įrangos įteisinimui prieštaravo tiek Aplinkos ministerija, tiek Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas.

„Iš vienos pusės egzistuoja etinės nuostatos, taikomos medžioklės amunicijai, kad superšiuolaikinių technologijų geriau nenaudoti, kad gyvūnui, susidūrusiam su medžiotoju, išliktų šansas išgyventi. Prietaisas, padedantis geriau nusitaikyti, efektyvus, kai reikia reguliuoti populiaciją. Bet man atrodo, kad tarp medžiotojo ir gyvūno turi išlikti dvikovos elementas, kai žvėrį pergudrauji ne technologijom, bet savo sugebėjimais. Aš labiau linkstu prie senoviškų nuostatų“, – tuomet portalui GRYNAS.lt sakė E. Tijušas.

Kitas argumentas – teisinis, nes galiojantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas draudžia tokius prietaisus naudoti ir įsigyti. Tuo metu aplinkosaugininkai teigė, jog naktinio matymo prietaisus naudojančius medžiotojus pričiumpa retai (šiandien toks elgesys traktuojamas kaip aplinkosaugos taisyklių pažeidimas), tačiau svarstė, jog taikikliais piktnaudžiaujančių asmenų gali būti daugiau.

A. Salamakinas: mano prievolė pasiekti, kad kuo mažiau žvėrių būtų naktį sužeidžiama

Tad koks šiandien yra siūlomų pakeitimų tikslas? LRT.lt paklaustas apie įstatymo pataisą ją inicijavęs Seimo narys Algimantas Salamakinas teigė, jog tokio pasiūlymo sulaukė būtent iš medžiotojų.

„Lietuvos medžiotojų draugijos atstovai, vadovai buvo pas mane ir sakė, kad, pavyzdžiui, Latvijoje tie įtaisai jau yra naudojami. Dar kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse jie naudojami. Mano, kaip Aplinkosaugos komiteto pirmininko, nuomonė ir prievolė, kad medžiojant naktį kuo mažiau žvėrių būtų sužeidžiama. Daugeliu atvejų šaunama tiesiog į tamsą, žvėris sužeidžiamas, tada jo ieškoma, jis randamas arba nerandamas, kraujo klanai tyška“, – kalbėjo A. Salamakinas.

Jis taip pat priminė apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymą mažinti šernų populiaciją, kol Lietuvoje sklando afrikinio kiaulių maro užkratas. Tuo metu varyminės medžioklės dėl šios ligos – uždraustos. Šernus tenka medžioti tykojimo būdu ir naktį. Europos Sąjungoje naktiniai taikikliai leidžiami Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje ir Čekijoje. Likusiose 24 šalyse (be Lietuvos) jie draudžiami.

Tačiau organizacijos „Baltijos vilkas“ valdybos pirmininkas Vaidas Balys pasiūlyme neįžvelgia kilnių tikslų.

„Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba lyg ir nesiekia išnaikinti visų šernų, dabar kalbama apie populiacijos mažinimą ir kontrolę. Tad nušauti paskutinį šerną miške nėra nei reikalaujama, nei siekiama. Jau pačioje kiaulių maro vajaus pradžioje buvo priimti abejotini sprendimai. Šernus leista medžioti ištisus metus, medžiotojai buvo pasiųsti daigoti šernus valstybiniuose rezervatuose, taip pat kurį laiką už sumedžiotus šernus buvo mokamos premijos. Po to buvo pakeistas viso labo kelis mėnesius tegaliojęs sprendimas dėl žvėrių viliojimui naudojamo masalo kiekio. Ir dar medžiotojai yra nuolat raginami iššaudyti kuo daugiau šernų. Jeigu visų šių priemonių nepakanka tikslui pasiekti, tai ar tikrai problema yra techninio pobūdžio?“ – retoriškai klausė V. Balys.

V. Balio nuomone, medžiotojai tiesiog nenori vykdyti jiems nuleidžiamų paliepimų. Dalis dėl to, kad iš principo nepritaria drastiškam naikinimui, dalis galbūt ir dėl savanaudiškų paskatų išsaugoti galimybę apsirūpinti šerniena. Abiem atvejais naktinių taikiklių įteisinimas mažai tepadėtų“, – konstatavo V. Balys.

Ar galima pasitikėti medžiotojų sąžiningumu?

A. Salamakinas pripažino, jog nėra tvirtai įsitikinęs, kad naktinio matymo prietaisai tikrai reikalingi – dėl to Aplinkos apsaugos komitete bus diskutuojama su įvairių sričių atstovais.

„Nebus spaudimo, tačiau diskusijos, manau, reikia. Padarėme medžiotojų apklausą ir du trečdaliai jų pritaria tam pasiūlymui. Dar noriu pabrėžti, jog tai bus taikoma tik šernams, lapėms ir usūriniams šunims“, – sakė A. Salamakinas.

Kitaip tariant, naudojant naktinio matymo prietaisus nebus galima medžioti nei elnių, nei briedžių, nei stirnų. Tai draudžia ir Berno konvencijos 8-as straipsnis. Tik, jau turint tokį įtaisą rankose, ar nekils pagundų piktnaudžiauti?
„Aš irgi jiems tą klausimą uždaviau, – patikino A. Salamakinas. – Čia jau patys medžiotojai ir aplinkosaugininkai atliks kontrolę. Vis tiek jie vieni kitus stebi. Jei tai bus panaudota kitam žvėriui, be abejo, asmuo praras ir medžiotojo bilietą, ir bus skirta nuobauda. Apie piktnaudžiavimą negali būti nė kalbos.“

Aplinkosaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovas nelinkęs tikėti medžiotojų sąžine.

„Na, nejaugi kas nors nuoširdžiai tiki, kad kiekvienas medžiotojas, taikiklyje pastebėjęs elnią, stirną, vilką ar bet kurios kitos rūšies gyvūną, elgsis sąžiningai? Nusiims taikiklį, supakuos jį, išlaikys deramą pauzę, gal net pabaidys apžiūrėtą žvėrį ir tik tada tęs medžioklę, plika akimi ieškodamas žvėries ir vertindamas, ar pakankamai gerai jį įžiūri, kad turėtų teisę paleisti šūvį?“ – retorinių klausimų pažėrė V. Balys.

Gamtosaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ aktyvistai įsitikinę, kad siūlymą stipriai palaiko ginklų ir šaudmenų pardavėjai. Naktinių taikiklių legalizavimas jiems būtų ekonomiškai naudingas. Iš tiesų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) taryboje yra didžiausios Lietuvoje ginklų prekybos įmonės „Oksalis“ direktorius Gytis Misiukevičius.

A. Salamakinas, paklaustas apie tokį ryšį, teigė su G. Misiukevičiumi niekada nebendravęs.

„Tikrai nepažįstu ir nežinau, nei kur parduoda tuos taikiklius, nei kaip jie atrodo. Nesu medžiotojas, o tik žvejys mėgėjas. Bet kadangi mano pareigos – Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas ir mūsų kuruojamoje srityje yra medžioklė ir žvejyba, reikia į prašymus atsižvelgti“, – sakė pašnekovas.

Iš žvėrių atimame paskutinį gynybos būdą

Tuo metu organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovas priminė, jog Lietuvoje tik šernų medžioklei galiojančia išimtimi – leidimu naudoti prožektorius – medžiotojai neretai susigundo medžiodami ir kitus žvėris. Nelegalių „švietėjų“ nuolat pagauna aplinkos apsaugos inspektoriai. Tačiau prožektoriaus naudojimas akivaizdžiai pastebimas, o kaip sukontroliuoti naktinių taikiklių naudojimą?

„Jeigu nėra įmanoma efektyvi kontrolė, vadinasi, kontrolės išvis nėra. Nesąžiningumo, pažeidimų ir paprasčiausio brakonieriavimo mastai tikrai išaugs“, – tokią išvadą daro V. Balys.

Jis netiki, jog taikikliai bus naudojami tik šernams medžioti ir kiti žvėrys nuo to nenukentės.

Kalbant apie tai, jog žvėrį tokiu būdu galima nušauti taikliai, jis nesužeidžiamas ir mažiau kankinasi, V. Balys pabrėžia, jog naktinių taikiklių įteisinimas yra nesuderinamas su medžioklės etika.

„Laukinis žvėris turi ribotas priemones išvengti kulkos. Jis negali nei atsišaudyti, nei parašyti skundą inspektoriams dėl neteisingų medžiotojų veiksmų, nei tiesiog pakilti į orą ir pasprukti iš varovų ir šaulių apsupties. Jam likęs turbūt vienintelis būdas – pakeisti savo elgseną ir prisitaikyti prie aplinkybių. Būtent todėl medžiojamieji žvėrys dieną lindi neįžengiamose tankmėse ir kitose nuošalesnėse vietose“, – paaiškino V. Balys.

Aktyvesniais jie tampa naktį, kai tamsa bent kažkiek pridengia nuo medžiotojų. Tad, V. Balio nuomone, naktinių taikiklių įteisinimas iš esmės panaikintų šį paskutinį gynybos būdą.

„Reaguoti reikia jau šiandien, – įsitikinęs V. Balys. – Seimas ir visos valdžios institucijos yra mūsų atstovai, o ne atskiros respublikos ar verslo grupių pasiuntiniai. Todėl jūs privalote pareikšti savo nuomonę. Jeigu esate medžiotojas ir manote, kad naktinių taikiklių įteisinimas nusižengtų medžioklės etikai, taip pat turėtumėte netylėti. Aš savo ruožtu pažadu, kad kartu su bendražygiais stengsimės, jog šie planai netaptų realybe. Vilkai, šernai, stumbrai ar šakalai neturi turėti tiesioginės finansinės naudos, kad būtų verti sąžiningo, moralaus ir etiško elgesio su jais“.

Gamtosaugos organizacija „Baltijos vilkas“ nepritariančius naktinių taikiklių legalizavimui kviečia pasirašyti peticiją.

Ūkininkai dažnai kritikuojami dėl dirvos ir vandens taršos. Todėl visoje Europos Sąjungoje bei Lietuvoje išmokomis skatinami ekologiniai ūkiai, kuriuose trąšos nenaudojamos. Šiuo metu Žemės ūkio ministerija būtent ekologiniams galvijininkystės ūkiams ruošia naujas taisykles, kurios, ūkininkų teigimu, gerokai apsunkins ūkininkavimą ir galimybę išlaikyti gyvulius. Gamtosaugininkai savo ruožtu priduria, jog naujosios taisyklės orientuotos į gamybą ir naudos gamtai neatneš.

Galvijų įtaka aplinkai – nevienareikšmiška. Karvės išskiria metaną, kuris spartina pasaulio klimato šiltėjimą dar labiau, nei visų šiuo metu linksniuojamas anglies dvideginis (CO2).

Kita vertus, ekstensyviai ganomi galvijai patręšia dirvą įvairiose vietose, neleidžia plotams užaugti nevertingais krūmynais ir taip didina vietovės biologinę įvairovę. Ekologiniuose ūkiuose karvės ganosi natūraliose arba pusiau natūraliose pievose (t. y., jos nėra suartos ir užsėtos vienos rūšies augalais arba yra buvę suartos seniai).

Išmokos – pagrindinis ramstis

Ūkininkai ES išmokas gauna už ganyklų plotą, tenkantį vienam gyvuliui, o ne už gyvulių skaičių. Žemės ūkio ministerijoje ruošiamos ekologinį ūkininkavimą reglamentuojančios taisyklės, kurių pirminiame variante buvo nustatyta, jog vienas gyvulys tenka vienam hektarui ekologinių sertifikuotų pievų.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos atstovų teigimu, vienas hektaras – per mažai, reikia bent dviejų. Mat iš vieno hektaro ganyklos gyvuliui ruošiamas pašaras žiemai, dar viename hektare leidžiama ganytis. „Ar gyvuliai pradės mažiau ėsti?“ – rašo asociacijos atstovai rašte Žemės ūkio ministerijai.

Ūkininkų nuomone, sugrūdus gyvulius tankiau į ganyklas gali pablogėti pievų kokybė, prasidėti dirvos erozija – tokias pastabas ministerijai išsakė ir Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius Edmundas Greimas.

Ekologinį mėsinių galvijų ūkį turinti ir konkurse „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas“ 2014 metais pirmąją vietą pelniusi Laura Mišeikienė LRT.lt sakė, kad dabar vienam sertifikuotam ekologiniam galvijui tenka 3 ha ploto.

„Pagal projektą, šį plotą numatoma mažinti iki 1 hektaro vienam galvijui. Tai net 3 kartus mažiau. Mėsinė galvijininkystė yra labai ekstensyvi žemės ūkio šaka. Jos produkcija – buliukų mėsa, o laiko tarpas, po kurio gaunamos pajamos, yra mažiausiai dveji metai. Tai laikotarpis nuo veršelio gimimo iki jo realizavimo. Be to, veršeliui išvysti pasaulį reikia devynių mėnesių, tad pridėkime dar ir juos. Būtent dėl to parama išmokomis šiai žemės ūkio šakai yra ypatingai svarbi“, – kalbėjo ūkininkė.

Intensyvus žemės ūkis žudo ekologiją

Šarolė veislės galvijus auginančios moters teigimu, mėsiniai galvijai gyvena panašiu ritmu, kaip ir laukiniai gyvūnai. Vasarą galvijai ganomi, o žiemą šeriami žoliniais pašarais, jų augimas neskatinamas jokiais cheminiais preparatais.

„Kaimo plėtros programoje yra trys pagrindiniai tikslai. Vienas iš jų – poveikio aplinkai mažinimas. Mūsų ūkių specifika leidžia naudoti tokias teritorijas, kurios nėra tinkamos žemdirbystei. Dažnai ūkiai įsikūrę mažesnio našumo, smėlėtose, užmirkusiose žemėse“, – dėstė L. Mišeikienė.

Naujosios taisyklės skatina didinti bandas, mažinti ganyklas, didinti tręšiamus plotus. Tai prasilenkia su ekologinio ūkininkavimo principais.

„Ganant neintensyviai, ganyklos kaip filtras sugeria maistines medžiagas, taip joms neleisdamos patekti į vandens telkinius (per gruntinius vandenis, – red. past.). CO2 sugeriamas ir „užrakinamas“ dirvoje. Didelė dalis šių dujų taip ir lieka dirvoje, jei ji nesuariama. Todėl ekologinė veikla ir intensyvus ūkininkavimas – nesuderinami dalykai“, – sakė L. Mišeikienė.

Kokybiška mėsa gardžiuojasi užsieniečiai

L. Mišeikienės ūkis skaičiuoja antrus metus kaip ekologinis ūkis. Tačiau ji teigia jaučianti nerimą dėl ateities perspektyvų.

„Lietuvos galvijų augintojai užaugina nemažai ekologiškos produkcijos. Tačiau sulig ta diena, kai gyvuliai išvažiuoja iš mūsų ūkių, dingsta visas ekologiškumas. Perdirbimo įmonės superka juos kaip įprastinius.  Dauguma skerdienos eksportuojama į užsienį. Užuot skatinę vartoti ekologišką, lėtai Lietuvoje užaugintą mėsą vietinėje rinkoje, mes turime nerimauti dėl rytojaus“, – sakė galvijų augintoja.
Moteris pabrėžė, jog dėl naujosios tvarkos Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija surengė posėdį, į kurį pakvietė ir Žemės ūkio ministerijos atstovus. Tačiau svečių nesulaukė – tik rašto su atsakymais.

„Jame teigiama, jog skatinama intensyvesnė ekologinė gamyba ir daugiamečių pievų atnaujinimas. Taip pat pažymėta, kad „moksliniuose šaltiniuose“ nurodyta, jog iš 1 ha pievų galima pasiruošti pašarą vienam galvijui. Na, gerai, paruošime, o kur likusius pusę metų dėti tą galviją? Pašarus ruošiame šaltajam periodui, o kaip vasara? Gal jam prieš akis pamojuoti ministerijos parengtomis taisyklėmis?“ – juokdamasi iš ūkininkams nelinksmos situacijos sakė L. Mišeikienė.

Jei ne išmokos, mėsa būtų dar brangesnė

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Darius Dzekčiorius LRT.lt portalui teigė, kad paskutiniame Seimo posėdyje vis dėlto pateiktas ūkininkams palankesnis variantas. „Našiose žemėse vienam gyvuliui skiriama 1,5 ha, o nenašiose – 2 ha. Tačiau nebeskiriama atskiro hektaro pašarams auginti“, – kalbėjo D. Dzekčiorius.

Jis pabrėžė, jog išmokos ūkininkams mokamos už negautas pajamas – jos prarandamos ūkininkaujant ekologiškai, lėtai, neskatinant gyvulių augimo jokiomis dirbtinėmis priemonėmis. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius spėjo, jog pirmiausia buvo patvirtinta metinė išmoka už hektarą, kuri šiuo metu siekia kiek daugiau nei 600 litų (apie 173 eurus). Vėliau apsižiūrėta, jog visiems ūkininkams neužteks lėšų.

Anksčiau metinė išmoka buvo daugiau nei 400 litų per metus už hektarą. Kadangi galviją galima išlaikyti iš apytikriai 2–3 ha žemės, išeidavo 1200 litų ar daugiau už gyvulį.

„Dabar, jei skaičiuosime 1,5 ha, išeina – litais kalbant – apie 800 litų išmoka už gyvulį. Na ir kas, kad ji padidinta?“, – sakė asociacijos direktorius.

Pašnekovas pripažino iš miesto gyventojų kartais išgirstantis paniekinamą epitetą – „pašalpininkai“.

„Ūkininkas gali gyventi be išmokų. Tik jis tuomet suskaičiuotų visą tos mėsos savikainą. Ir ji išeitų tokia, kad perdirbėjas nenorėtų jos pirkti. Vartotojas? Irgi klausimas. Mėsa kainuotų kokia 30 proc. arba dar brangiau. Lietuvoje kiek iškreipta situacija – prekybos tinklai užsideda nežabojamus antkainius, perdirbėjai – dar viena grandis, dėl kurios mėsa brangsta“, – guodėsi D. Dzekčiorius.

Dar viena problema – tam, kad galėtumėte pasigirti valgantys ekologiškai užaugintą mėsą, gyvulys turėtų būti ir paskerdžiamas ekologiškai. Viskas – nuo skerdyklos patalpų iki peilių turi būti sertifikuota. Tokių skerdyklų visoje Lietuvoje šiuo metu yra dvi.

Mažiausiai gamtai kenkianti produkcija

Lietuvos gamtos fondo specialistas Nerijus Zableckis sakė neturintis ko prikibti prie dokumentuose surašytų strategijų ir tikslų: Lietuvoje numatoma skatinti ekologinius ūkius, jų plėtrą. Tačiau realybė kiek kitokia.

„Su viešaisiais ryšiais padirbėta, tačiau realybėje – nė velnio! Dabartinėmis taisyklėmis intensyvinamas ganymas. Įsivaizduokite save to ūkininko vietoje. Vietoje kelių hektarų gyvulį liepia išauginti viename. Ką darote? Greičiausiai arba sunaikinate natūralias pievas – tiksliau jas pakeičiate iš natūralių į intensyviai dirbamas. O tokia pieva jau nėra tiek naudinga gamtai, kiek natūrali pieva. Kitas variantas – atsisakote dalies išmokų. Tuomet sumos nepakanka patirtoms išlaidoms kompensuoti“, – situaciją ūkininko akimis piešė N. Zableckis.

Gamtosaugininko teigimu, Lietuvos Žemės ūkio ministerija į ekologinius ūkius žiūri kaip į gamybos subjektus. Jie turi efektyviai gaminti produkciją neteršdami gamtos. Ir gaminti kuo daugiau. „Tiek ekonomiškai, tiek gamtiniu požiūriu šis sprendimas – blogas“, – kalbėjo N. Zableckis.

„Jei grįžtume prie mėsos, tai gamtai naudingiausia ta mėsa, kurią auginant išmetama kuo mažiau teršalų, sunaudojama kuo mažiau resursų. Tokia mėsa ir yra mėsinių galvijų. Ją auginant teršiama mažiau, nei auginant kiaules ar pieninius galvijus. Nes šie dažniau auginami tvartuose, vienoje vietoje, dėl to susidaro didelės amoniako emisijos, kurios didina klimato kaitos efektą. Mėsiniai galvijai panašesni į laukinius gyvūnus. Be to, jie nėra tokie reiklūs pašarams, kaip pieniniai, ir jų mėsos kokybė – aukštesnė“, – mėsinių galvijų pranašumus tausojant gamtą bėrė N. Zableckis.

Mėsiniai galvijai taip pat prisideda ir prie biologinės įvairovės, nes neleidžia pievoms užželti menkaverčiais krūmais, nugraužia karklus, neleidžia apaugti pelkėms, „prižiūri“ ežerų pakrantes.

ŽŪM atstovas: norisi efektyvumo

Vis tik Žemės ūkio ministerijai norisi labiau apčiuopiamų rezultatų, nei tik gamtos gerovė. Kalbėdamas su LRT.lt žurnaliste ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto departamento direktoriaus pavaduotojas Saulius Jasius kelis kartus pakartojo, jog būtina didinti ūkių efektyvumą.

„Nors toks ūkis ir gamina ekologišką produkciją, derlių galima gauti didesnį arba mažesnį – priklausomai nuo to, kokį sau tikslą keli. Tikslas siekti derlingumo turi būti. Taigi šiomis taisyklėmis tarsi sakome, kad ūkiai turėtų orientuotis į didesnį efektyvumą. Norėtume, kad ūkininkai sėtų kultūrines pievas, tuomet iš vieno hektaro būtų pagaminama daugiau ekologiškos žolės gyvuliams išlaikyti“ – aiškino S. Jasius. Jis taip pat priminė, jog išmokos ūkininkams yra padidintos 200 litų.

Paklaustas apie natūralių pievų praradimą S. Jasius teigė, jog daugelyje sričių aplinkosaugos ir gamybos tikslai skiriasi. „Šiuo atveju pavojaus neįžvelgiu – būtų keičiama žolinė sudėtis tose vietovėse, kur žolinė struktūra nėra labai vertinga“, – sako S. Jasius.
Žemės ūkio ministerijos atstovo pasiteiravome, ką jis mano apie ūkininkų keliamą hipotezę, jog ministerija neapdairiai pakėlė išmokas, o dabar sukasi iš padėties, nes lėšų visiems neužtenka.

„Dabar juk esame pasiekę pakankamai kompromisinį principą, kad mažiau palankiose ūkininkauti teritorijose tas santykis būtų vienas ir du (vienas gyvulys dviejuose hektaruose žemės), derlingose žemėse – vienas ir pusantro. Jei keičiame taisykles, vadinasi nežiūrime taip, kaip jūs minėjote. Pagrindinis tikslas yra turėti modernų, efektyvų ūkį, o ne ūkį, kuris gyvena iš paramos“,– sakė S. Jasius.

Atskleidė, kokias iniciatyvas paremtų

S. Jasiaus nuomone, ekologinių ūkių ateitį turėtų nulemti vartotojas. Neprotinga gaminti produktą, kurio vartotojams tiesiog nereikia. Arba jie jo neįperka.

Jis ūkininkams turėjo ir džiugesnių naujienų. Kadangi užauginta ekologiška mėsa dažniausiai virsta tiesiog įprasta mėsa skerdykloje, kurioms dažnai neaktualu gauti ekologinį sertifikatą, ŽŪM ragina ūkininkus steigti savo nedideles skerdyklas.

„Užsienyje yra labai gerų pavyzdžių, kai keli ūkininkai susikooperuoja ir atidaro mobilias skerdyklas, produktų perdirbimo taškus. Tuomet jie patys sprendžia ir produkto supirkimo, ir realizavimo kainas“, – sako S. Jasius.

Tokias investicijas ŽŪM palaikytų labiau, nei vien investicijas į žaliavą (šiuo atveju – į augantį bulių).

„Jeigu būtų investuojama į perdirbimą arba jeigu kurtųsi kooperatyvai – tokias iniciatyvas dar labiau skatintume“, – sakė S. Jasius.

Lietuviai šiuo metu valgo 30 proc. mažiau daržovių, nei rekomenduoja sveikatos specialistai. Vis dėlto sėklų pardavėjai pastebi, kad kovo ir balandžio mėnesiais įsigyti sėklų atskuba vis daugiau jaunų šeimų. Daržovių auginimui nebūtina turėti nuosavo žemės lopinėlio – pastaruoju metu vis daugiau naujų išveistų daržovių veislių sėklų žymima užrašu „tinka auginti terasoje ir balkone“. Sėklų bendrovės vadovas Ramūnas Ažukas teigia, jog tokia veikla mažina stresą, ramina ir kainuoja gerokai pigiau, nei vizitai pas psichologą. LRT.lt domisi, kokios šįmet yra daržovių ir prieskoninių žolelių „mados“, kokios naujovės ir ką specialistai patartų visiškai „žaliems“ daržininkams.

Užauga net ant servetėlės

Bendrovės „Nojaus sėklos“ pardavėja Vilė Baublienė teigia, jog gyventojai šiuo metu aktyviai perka pomidorus, kurių sodinimo laikas jau beveik praėjo. Jei norite užsiauginti nuosavų pomidorų, reikėtų pasiskubinti.

„Kadangi jau praktiškai praėjo laikas pasėti pomidorus ir paprikas, tai kol kas juos labiausiai ir pirko. Pomidorų prašo visokių – vieni į balkonus nori smulkių vaisių, o kiti kaip tik sako, kad su kekiniais pomidoriukais „nėra ką veikti“. Šiuo metu labai perka ridikėlius, salotas, špinatus, krapus, petražoles. Juos jau galima sodinti į nešildomus šiltnamius“, – sakė V. Baublienė.

Paklausta, kokias daržoves būtų lengviausia užsiauginti, bendrovės atstovė patarė pradėti nuo pipirinių. Jos auga ištisus metus, ir šiai prieskoninei žolelei nereikia net žemės – ji išauga ant lėkštėje patiestos sudrėkintos vatos ar servetėlės gabalėlio.

Taip pat lengva pačiam užsiauginti  bazilikus, mairūną. Pasak V. Baublienės,šiemet sėklų pasiūlos naujovė yra tamsios spalvos bazilikas, tačiau pirkėjai kol kas mieliau renkasi tradicinės spalvos prieskonines žoleles.

Dauguma naujovių – balkono daržininkams

Bendrovės „Sėklos.lt“ generalinis direktorius Ramūnas Ažukas teigia, jog pirkėjai šiais metais itin susidomėjo kopūstais.
„Pirkėjai šiuo metu labiausiai perka pomidorų, agurkų, burokėlių , žirnių, salotų, ridikėlių, moliūgų, cukinijų, petražolių, krapų gražgarsčių, bazilikų sėklas. Šiemet, kitaip nei ankstesniais metais, daug aktyviau perkamos  įvairiausių kopūstų sėklos: lapinių, savojos, Briuselio, baltagūžių, ropinių, žiedinių, raudongūžių“, – sakė R. Ažukas.

Generalinio direktoriaus teigimu, ant kai kurių pakelių yra užrašas „Balcony and terrace“ – šias daržoves kuo puikiausiai galite užsiauginti ir balkone. Tokį ženklelį šiuo metu turi vienos veislės cukinijos, dviejų veislių paprikos ir dviejų veislių salotos.

„Balkone siūlome bandyti užsiauginti pomidorų ar savidulkių agurkų, žirnių, pupelių, mangoldų, špinatų, lapinių petražolių, krapų. Tačiau tokioje aplinkoje neužaugtų kopūstai, morkos, baklažanai, burokėliai, ridikai“, – perspėjo R. Ažukas.

Jo atstovaujama bendrovė kasmet į rinką pateikia 20–30 proc. naujų veislių daržovių sėklų. „Senos“ veislės keičiamos naujomis, pasižyminčiomis geresnėmis derlingumo, skonio, formos, atsparumo ligoms savybėmis. Šįmet kaip niekad daug naujienų būtent ir skirta tiems, kurie daržoves augina balkonuose ar terasose.

„Gausu veislių, kurios ne tik derlingos, bet ir lengvai auginamos, pavyzdžiui, cukinijos „Paladin H“ – dekoratyviais lapais ir aukso spalvos vaisiais. Norintiems iššūkių siūlome sėti dygliuotuosius ožerškius žinomus kaip ,,Goji uogos“, – rekomendavo R. Ažukas.

Lietuviai ignoruoja daržoves

Bendrovės generalinis direktorius nė karto nebandžiusiems kapstytis po daržą patarė pradėti nuo tokių lengvai auginamų daržovių, kaip cukinijos, salotos, petražolės. Pirmiausia apsirūpinkite pirštinėmis, nedideliu vandens purkštuvu, durpių substratu ar kompostu ir ekologiškomis trąšomis. Taip pat reikės daigyklos, vazonėlio ar lovelio – priklausomai nuo to, kiek vietos turite.

„Svarbu ne tik ką sėti, tačiau ir kaip sėti bei auginti. Kovo–balandžio mėnesiais – tinkamas metas sėklas sėti į daigyklas. Talpykla pripildoma kambario temperatūros durpių substrato ar komposto. Substratas sudrėkinamas prieš sėją ir turi išlikti purus. Pasėjamos sėklos. Itin smulkios ir lengvos sėklos lengvai prispaudžiamos, o stambesnės užberiamos 1–2 cm substrato sluoksniu. Pasėlis drėkinamas apipurškiant nestipria vandens ir ekologiškų organinių trąšų tirpalo srove. Sėklos sudygsta per 10–14 dienų. Jei reikia, daigeliai persodinami (pikuojami) į vazonus ar lovelius“, – patarė R. Ažukas.

Jo turimais duomenimis, Lietuvos gyventojai per parą vidutiniškai suvartoja apie 290 gramų daržovių, nors sveikatos specialistai jų suvartoti rekomenduoja apie 400 gramų. Taigi pavasaris ir vasara – pats metas bent jau pamėginti priartėti prie gydytojų rekomendacijų.
„Kita vertus, kokios kokybės daržovės prekybos centruose? Turime sutikti, kad savo rankomis užaugintos ir ekologiškai puoselėtos daržovės neabejotinai ir sveikesnės, ir skanesnės už tas, kurias perkame parduotuvėje ar turguje“,– sakė R. Ažukas.

Jis taip pat pripažino pastebintis tendencija, jog sėklų dairytis traukia vis jaunesni žmonės. Jie aktyviai klausinėja ir ieško patarimų.
„Jie domisi viskuo: nuo sėklų veislių skirtumų, skonio savybių iki elementaraus daržininkystės pradžiamokslio. Jauni žmonės siekia patys ekologiškai  auginti sau ir savo vaikams.  Pasimėgauti savais prieskoniais ir kai kuriomis daržovėmis galima ir gyvenant bute. Šis auginimo būdas ypač išpopuliarėjo per paskutinius trejus metus. Balkone ar ant palangės gali augti bazilikai, mėtos, špinatai, pomidorai, paprikos ir net baklažanai“, – teigė R. Ažukas.

Kapstymasis vazonuose ir lysvėse – kaip psichologo pagalba

Bendrovės vadovas pridūrė, jog kapstymasis lysvėse ar vazonuose taip pat yra vienas iš streso mažinimo būdų.

„ Rankų sukišimas į žemę ramina, atitraukia nuo visų „žemiškų“ problemų, nukreipia mintis. Pasak psichologų, sodinimas suteikia malonaus laukimo – stebi, kaip dygsta augalas, džiaugiesi rezultatu, jeigu augini prieskonius ar daržoves – gardini jais savo patiekalus, tuomet net skonis atrodo geresnis. Sodinimas yra vienas iš paprasčiausių būdų įveikti stresą, be to, tai daug pigesnis metodas, nei vaikščioti į konsultacijas pas psichologą“, – šmaikštauja R. Ažukas.

Lietuvos edukologijos universiteto oranžerijos vedėja Teresė Jokšienė daugybei žmonių yra patarusi, kaip užsiauginti egzotinių vaisių. Moterį labiau domina išskirtiniai augalai ir vaisiai, kurių gausu universiteto oranžerijoje, tačiau ji sutiko pasidalinti keliais patarimais ir dėl įprastų daržovių sėjimo.

„Dauguma po žiemos jaučia tokį organizmo apsnūdimą, nėra jėgų, trūksta mikroelementų. Jei norime savo daržovių ar žolelių, pirmiausia reikia pagalvoti, kaip greitai norime rezultato – pavyzdžiui, ridikėlių ir saulėgrąžų daigai išdygsta labai greitai, ir juos iškart galime pjauti ir valgyti. Dar skanūs kviečių ir avižų daigai. O jei norime užsiauginti daržoves ar vaisius vasarai, tai, sakyčiau su paprikomis – jau striokas. Reikėjo pasisėti anksčiau, bet jei nepasisėjom – sėkim. Pomidorus taip pat jau galime sėti, salierus,“ – kalbėjo T. Jokšienė.

Pirmiausia visiems augalams ir daržovėms reikia šviesos, tad jei jūsų balkonas pasislėpęs po galingais medžių vainikais – jame be dirbtinio apšvietimo niekas neužaugs.

Tuomet galima įrengti papildomą apšvietimą. Augalų specialistė teigė, jog augalas, užaugęs dirbtinėje ir saulės šviesoje, savo skonio savybėmis ar išvaizda nesiskirs.

Daržovės – kaip interjero dekoro elementas

LEU Oranžerijos vadovės teigimu, turint sąlygas, antai dideles talpas ir lašą išradingumo, balkone, matyt, pavyktų užsiauginti net bulves su moliūgais.

„Daržovės taip pat gali būti namų puošmena. Pavyzdžiui, pupelės – ir žydi, būna labai spalvotomis ankštimis. Galite pasidaryti tvorelę, ir šie augalai ja „lips“, sukurs savitą dekorą. Taip pat salotų būna įvairiaspalviais lapais. Daržovių būna labai dekoratyvių“, – teigė T. Jokšienė.

Botanikė taip pat perspėjo visus, mėgstančius iš vaisių knebinėti sėklas, jog jas pasėjus gali išdygti ne toks vaisius, kokį suvalgėte.
Tačiau jaunų ūglių auginimui galima panaudoti pusę daržovės. Pavyzdžiui, įsmeigus nupjautą morką į žemę, pradės dygti nauji lapeliai, kuriuos galima vartoti maistui.

Tokiu pat būdu galima užsiauginti salierus ir petražoles. Tereikia kelis centimetrus šaknies įspausti į žemę. Štai ir būdas greitai gauti natūralių vitaminų apsnūdusiam organizmui pažadinti.

Mėšlas – naudingas ir gražus

T. Jokšienė antrino sėklų pardavėjams, jog  svarbus veiksnys, lemiantis jūsų derlių – tai substratas, kuriame augs daržovės.

„Viena iš naujovių, kuria pamačiau parduotuvėse – tai perpuvęs mėšlas. Tiesa, labiau reklamuojamas durpinis substratas. Jis geras tuo, jog šiame substrate nėra ligų ir parazitų. Tačiau minusas – jei jis perdžiūsta, nebesugeria vandens. Durpės duoda purumo, tačiau aš visuomet rekomenduoju įmaišyti ko nors molingo. Kad ir daržo žemės. Tuomet, jei substratas išdžiūsta, palietas jis vėl gerai sugeria vandenį. O grįžtant prie perpuvusio mėšlo – jame yra daug mikroelementų, kas leidžia vystytis mikroorganizmams. Visi mes gąsdinami, kad bakterijos sukelia ligas,  tačiau didžioji dalis šių mikroorganizmų yra gerieji. Mėšlas tikrai yra bekvapis, ir nėra to įspūdžio, kokį galime įsivaizduoti, išgirdę pavadinimą – jis paruoštas, gražus ir labai pagerina dirvos struktūrą, maistinių medžiagų įsisavinimą“, – patarė T. Jokšienė.

Perpuvusį mėšlą botanikė patarė permaišyti su žeme ar durpėmis.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Augalininkystės ir daržininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Karklelienė pataria daržovių sėklas pirkti specializuotose parduotuvėse. Jei ilgitės senųjų lietuviškų veislių daržovių ir vaisių, jų galite atrasti agrarinių ir miškų mokslų centro prekybos paviljone. Institute Daržo augalų selekcijos sektoriaus mokslo darbuotojai ne tik kuria daržo augalų veisles ir hibridus, bet ir vykdo jų sėklininkystę.

Antradienio, kovo 10-osios naktį būriai jaunuolių kopė į Kalnų parke esantį Stalo kalną mažomis žvakelėmis pažymėtu taku. Generolo Jono Žemaičio karo akademijos studentai bei kariūnai šioje vietoje jau šeštą kartą uždegė didžiulį laužą ir surengė nepriklausomybės atkūrimo dienos laukimo šventę.

Atidarydamas renginį krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kalbėjo, jog senoji karių tradicija bruzdant neramumams Rytuose primena apie būtiną mažos šalies žmonių susitelkimą.

„Visus tuos kelis šimtmečius nuo pat tada, kai Gediminas pastatė čia pilį, kas nors iš Rytų ar iš Vakarų norėjo ją sugriauti. Tačiau visada atsirasdavo piliečių, kurie apie priešą pranešdavo užkurdami laužą. Ši graži tradicija – Kovo 11-osios išvakarėse uždegti laužą – kariūnų tradicija. Uždegti ir budėti sulaukiant Laisvės aušros. Ir tai dar vienas pavyzdys  – kai šiandien vėl bruzda Rytuose tas, kuriam nepatinka šalia gyvenančių laisvė, mes turime budėti.

Turime užkurti laužus ant savo piliakalnių, tačiau dar svarbiau – uždegti juos savo širdyse. Kad visi žinotų, kad ir kaip sunku mums bus, mes vis vien apginsime savo laisvę. Ar mes šiandien pasirinkę kario, kariūno studijas, ar studijuojame teisę, mediciną ar matematiką – mes visi būsime drauge. Ačiū visiems, kurie palaikote Lietuvos karo akademijos kariūnų iniciatyvą, kurie vis gausiau ateinate čia, prie šito laužo“, – sakė krašto apsaugos ministras.

Akademijos viršininkas pulkininkas Eugenijus Vosylius susirinkusiems taip pat priminė, jog senosios kartos žmonėms laisvė neatrodė savaime suprantamas dalykas. Sunkiai ją iškovoję senoliai sakydavo, kad nelengvą bus ją ir išsaugoti.

Po rimtų kalbų susirinkusiųjų laukė linksmi karo šokiai. Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Albertas Daugirdas su keliais savanoriais vaikinais pademonstravo meškinų šokį – toks senovėje būdavo šokamas prieš mūšius ir turėdavo uždegti vyrų širdyse meškos drąsą.

Šokio metu vyrai eina ratu dainuodami, o po pirmųjų eilučių atsisuka vienas į kitą ir pūškuodami bei šokinėdami draugiškai pasistumdo.

Pažadinę savyje meškas vyrai su kariūnais varžėsi traukdami virvę.

Sulaukti vidurnakčio padėjo ansamblio „Ugniavijas“ karo bei partizanų laikų dainos ir kariūnų roko grupės „Vytis“ gitarų gausmas.

Prieš pat vidurnaktį susirinkusieji pakartojo priesaiką ginti tėvynę ir negailėti jai nei jėgų, nei gyvybės. Tuomet nuo kalno viršūnės nugriaudėjo Lietuvos himnas.

Kariai taip pat į dangų paleido kelis Lietuvos vėliavos spalvų žibintus.

Lietuva pasauliui skuba pasigirti savo žalumu, išsaugota  gamta ir į tolius besidriekiančiais miškais. 2012-aisiais tarsi gavome savo žalumo įrodymą: Jeilio universiteto (JAV) tyrėjai  Lietuvai skyrė aukščiausią balą Aplinkos gerovės indekso vertinime – į jį įtrauktas ir šalies miškų plotas.  Tačiau vos po poros metų tie patys mokslininkai atidžiau panagrinėjo kosminio palydovo darytas Lietuvos miškų fotografijas ir „nurideno“ mūsų šalį į 84-ą vietą.  Kas nutiko per tuos dvejus metus?

Gamtininkų bendruomenėje ir visuomenėje stiprėja pasipiktinimas plynais kirtimais – po jų ne tik miškų gyventojai akimirksniu atsiduria plyname lauke: rietuvėmis suguldytas miškas nedžiugina ir žmonių akių. Vis tik naujasis generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis skuba pasidžiaugti, jog trečdalis visų kertamų miškų nėra kertami plynai.

Generalinės miškų urėdijos duomenimis, per 13 metų (miškų atsodinimas pradėtas tik 2001 metais) jau įveista per 14 tūkst. hektarų naujų miškų.  Nuo 2006-ųjų Lietuvos valstybiniuose miškuose kasmet iškertama daugiau nei 9000 hektarų brandaus miško, o kai kuriais metais – net per 9700 hektarų. Vis tik Generalinės miškų urėdijos Miškų atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėjas Darius Stonis akcentuoja, jog visuomet atsodinama praktiškai tiek pat miškų, kiek ir iškertama – tiesiog atsodinimas kartais atidedamas kitiems metams.

Generalinės miškų urėdijos puslapyje pateikiama informacija, jog kasmet didinama neplynų kirtimų dalis – 2014-aisiais numatyta neplynais kirtimais kirsti 27,4 proc. visų kertamų miškų. Tuo metu gamtininkai primena, jog nauji pasodinti medeliai tik po 15–20 metų nors kiek bus panašūs į mišką.

Regioninių parkų turistams atsivers kirtimų plynės?

Labanoro girioje gyvenantis gamtininkas, miškininko išsilavinimą turintis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Andrejus Gaidamavičius įžvelgia didelę problemą.

„Kaip vietinis (Labanoro girios, – red. past) gyventojas labai skaudžiai reaguoju į tuos išplitusius plynus kirtimus, nes tai padarė nepataisomą žalą kraštovaizdžiui, ir dabar Labanoro regioninis parkas netgi neatrodo kaip regioninis parkas. Sovietmečiu buvo minčių, kad šis parkas bus prijungtas prie Aukštaitijos nacionalinio parko ir įgis tokį pat statusą. Aš to nacionalinio parko statuso labai laukiau – nes nacionaliniuose parkuose plyni kirtimai draudžiami. Vis tik šiuo metu sujungtos tik direkcijos, o parkai taip ir liko: Aukštaitijos nacionalinis ir Labanoro girios regioninis“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Jo teigimu, regioniniame Labanoro girios parke kuriami nauji turistiniai maršrutai, tačiau, važiuojant jais ar keliaujant pėsčiomis, būtent ir atskleidžiamas visas plynų kirtimų „grožis“.

„Kai studijavau miškininkystę, senieji profesoriai mokė: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų“. Tai – profesoriaus Algirdo Matulionio, miškininkystės mokslo pradininko žodžiai. Dabar šiuos žodžius miškininkai pamiršo“, – apgailestavo A. Gaidamavičius.
Vis tik gamtininkas pripažino, kad miškininkai vieni neturi galios apsaugoti miško. Juk tai – valstybės ūkio sritis, iš medienos pardavimų surenkama nemaža suma į valstybės biudžetą, taigi atsisakyti dalies pinigų dėl didesnių žaliuojančių plotų – nelengvas ir politinės valios reikalaujantis žingsnis.

Elgiamės kaip trečiojo pasaulio šalis?

A.Gaidamavičiaus nuomone, be plynų dar yra bent kelios kirtimų rūšys, kurios padėtų tausoti mišką. Mažiausiai žalos daro atrankiniai kirtimai, kai dideliame plote nukertami tik brandūs ir dideli medžiai.  Gamtininko nuomone, ekonomiškai tokie kirtimai naudingi, nes nereikia leisti pinigų naujiems sodinukams.  O pats miškas auga kaip augęs, jam padaromas poveikis, analogiškas į nedidelės praūžusios audros. Žinoma, iš tokių kirtimų gaunama mažiau pelno, tiksliau, jis pasiskirsto per kelerius metus.

„Reikia pagalvoti ir apie klimato kaitą: šiandien miškai, būdami monokultūromis (auga vienos rūšies medžiai, - red. past.), tampa vis mažiau atsparūs tiek vėtroms, tiek dėl šiltų žiemų lengvai išgyvenantiems parazitams, ligoms, kurios atkeliauja iš pietų. Jie tiesiog pradės nykti. Į mišką XXI-ame amžiuje jau reikia žiūrėti kaip į kovos su klimato kaita priemonę – tai juk CO2 talpykla“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Jis pabrėžė, jog medienos poreikį galima patenkinti  greitai augančiais energetiniais, pluoštiniais augalais. Gamtininkas pateikė pavyzdį, jog dėl mūsų rankose laikomų eurų nenuvirto nė vienas medis –jie pagaminti iš medvilnės. Vadinasi, galimybių yra.
„Dar vienas nerimą keliantis faktas yra medienos eksportas. Mes tik trečdalį medienos sunaudojame savo reikmėms, o visa kitą eksportuojame į Indiją ar Kiniją. Kaip pagal ekonomikos vadovėlius vadinama šalis, kuri eksportuoja savo žaliavas? Trečiojo pasaulio šalis. Afrikos šalys taip elgiasi“, – rėžė gamtininkas.

Tikisi, kad sukils grybautojai

Paskutinio rudens grybavimo sezonas  daugybę lietuvių išginė į miškus. Matydami virtinę miško gėrybių, kurių nuotraukomis buvo užgrūsti socialiniai tinklai, net ir niekada nebandę grybauti miestiečiai pasiryžo išbandyti tokį laisvalaikio leidimo būdą.

Tačiau, pasak A. Gaidamavičiaus, juos užplūs didžiulis nusivylimas, jei šių metų rudenį atvykę į tą pačią vietą ras tik plyną kirtavietę.
„Dabar jau net tinkle „Facebook“ susikūrė „Grybautojų sąjūdis“ su dešimtimis tūkstančių gerbėjų. Žmonės ne dėl pavalgymo renka tuos grybus, jie jaučia didžiulį rekreacijos poreikį.  Aš turiu didelę vilti, jog šie žmonės, pamatę, kas dedasi su miškais, sukils. Kalbos, kad turime išsaugoti gamtą ateities kartoms – nieko vertos!  Reikia ją saugoti savo kartai“, – ragino gamtininkas.

Kai kurioms rūšims be kirtimų būtų riesta

Vis tik Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas bei VU Ekologijos ir aplinkotyros centro doktorantas Danas Augutis Lietuvos miškų situaciją vertina pozityviau.

„Jei lyginsime su besivystančių šalių, atogrąžų miškais, akivaizdu, jog problemų turime mažiau. Bet tam tikrų problemų vis tik turime. O bendrai kalbant apie Jeilio universiteto Aplinkos gerovės indeksą, norėčiau pabrėžti, kad jame miškų gerovė yra tik vienas iš komponentų darant vertinimą, kaip valstybei sekasi įgyvendinti savo aplinkosauginę politiką. Mes kažkodėl šį indeksą prisimename tik miškų kontekste. Mokslininkai pakeitė vertinimo metodiką (skelbdami 2014-ųjų metų rezultatus, – red. past.). Buvo paskelbta didelė kelių universitetų mokslininkų parengta publikacija, įvertinusi visus pasaulio miškus ir koks yra jų ploto pokytis. Buvo vertinama pagal palydovines nuotraukas, ir jos parodė, jog Lietuvoje miškų aplinkos, pavadinkime taip, per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo , – kalbėjo D. Augutis. –  Šiuo atveju mokslininkai nesigilino, ar tai miško, ar ne miško žemė, ar kas nors joje atsodinta.“

Kokios gali būti šio mažėjimo priežastys ir ar verta sunerimti?

D. Augutis pripažįsta, jog miškuose šiuo metu tikrai galima pastebėti daug plynų kirtimų. Tačiau kitas aspektas, jog, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mišku užžėlė daugybė nebedirbamų laukų ir pievų.

Šiems miškams gresia dvejopas likimas: arba žemė bus išvalyta ir vėl pradėta naudoti žemės ūkiui, arba ir toliau liks mišku.
D. Augučio teigimu, šiuo metu Lietuvoje egzistuoja tokių saugomų teritorijų, kur miškai užima per daug ploto. Kaip taip gali būti?

„Yra rūšių, kurioms reikalinga įvairi aplinka, pavyzdžiui, didieji paukščiai, plėšrieji paukščiai. Jie peri miške, tačiau maitinasi atvirose teritorijose. Taigi miškingumo didėjimas gali jiems atsiliepti neigiamai, nes sumažės teritorijų, kur jie galėtų maitintis. Tačiau Lietuvoje yra tokių teritorijų, kur miškingumas yra tikrai nedidelis. Pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje, Suvalkijoje miškingumas kaip buvo žemas, taip ir liko“, – kalbėjo Lietuvos gamtos fondo atstovas.

Iš prieglobsčio – plynas laukas

Gamtininko nuomone, galima būtų sutarti, koks Lietuvoje turėtų būti siektinas miškingumas, ir skirti paramą miško įveisimui tiems rajonams, kurie labiausiai atsilieka nuo šalies vidurkio. Lietuvos miškingumas šiuo metu yra 33,3 proc.

„Biologinės įvairovės strategijoje buvo numatytas 36 proc. miškingumas, tačiau mums taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas ir kodėl būtent tokį skaičių įrašė“, – šypsodamasis sako D. Augutis.

Primename, jog gamtininkas A. Gaidamavičius nerimavo, kad po plyno kirtimo ataugęs miškas yra neatsparus kenkėjams, ligoms ir gamtos stichijoms. Pasiteiravome ir D. Augučio nuomonės šiuo klausimu.

„Dažniausiai visi gamtininkai yra prieš plynuosius kirtimus. Tiesiog todėl, kad jie neatitinka jokio natūralaus miške vykstančio proceso. Miškuose kiekvienais metais dalis medienos žūva. Tačiau niekada nežūva visi medžiai arba kvadratinis plotas. Ir išvirtusi mediena ten pat ir lieka, ji sukuria savotišką prieglobstį jaunai medžių kartai. Todėl plyni kirtimai vertinami kaip darantys didžiausią neigiamą poveikį gamtai”, –  kalbėjo D. Augutis.

Lietuvos gamtos fondo atstovo teigimu, kitos rūšies, vadinamieji atrankiniai kirtimai nesukuria situacijos, kai miške augę augalai ar gyvenę vabzdžiai netikėtai atsiduria plyname lauke.

„Vis tik ir plyni kirtimai tam tikrais atvejais nėra blogybė, pavyzdžiui, kai kurie entomologai rašo, jog po plynų kirtimų sukuriama pievai būdinga aplinka, kur dalis retų vabzdžių gali gyventi ir daugintis“, – sakė D. Augutis pripažinęs, jog tiesos yra ir miškininkų pasiteisinime, neva plynai nukirstas miškas atauga greičiau.

Problema ne kiekybėje, o kokybėje

Nors gamtininkas A. Gaidamavičius nerimavo, jog  vis daugiau miškų pereina į privačias rankas, D. Augutis teigė, jog Lietuvos gamtos fondas jau kelerius metus konsultuoja du privačių miškų savininkus, turinčius valdas Gražutės (Zarasų raj.) ir Asvejos (Vilniaus raj.) regioniniuose parkuose.

Šie žmonės ne tik kruopščiai saugo savo miškus, tačiau ir palieka išvirtusius senus medžius tam, kad juose galėtų veistis retos rūšys.
Vienas iš miško savininkų yra padaręs kelis nedidelius plynus kirtimus vien tam, kad būtų galima palyginti, kaip vystosi miškas, jį kertant skirtingais būdais.

Gamtininkas ramino, jog Lietuvoje galioja griežti įstatymai, ir kirtavietėje per kelerius metus privalo pradėti dygti miškas. Nesvarbu, ar jis bus atsodintas, ar pradės atželti savaime – miškininkai tokio reikalavimo griežtai laikosi.

„Paties miškų ploto problemos Lietuvoje nėra. Didžiausia problema yra pačių miškų kokybė.  Dabar kai kuriose kirtavietėse biologinės įvairovės medžiai paliekami iki suirimo – taip užtikrinamos minimalios sąlygos egzistuoti retoms rūšims. Dabar paliekami 7-9 medžiai viename hektare. Ar to užtenka? Visame pasaulyje dėl to vyksta aršūs debatai, bet panašu, kad bent jau negyvos medienos tūris miškuose yra per mažas. Minimalus rekomenduojamas negyvos medienos kiekis hektare turėtų būti apie 20 kubinių metrų, arba virš 20 žuvusių medžių “, – kalbėjo gamtininkas.

Generalinis urėdas: nekertame nei daugiau, nei mažiau

Naujasis generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis, išgirdęs klausimą apie Jeilio universiteto mokslininkų tyrimą, paprieštaravo, jog mokslininkų rezultatai visuomenėje ir žiniasklaidoje neteisingai interpretuojami.

„Tie Aplinkos indekso vertinimo kriterijai, visai nereikėjo jų žiūrėti... Miškų dalis visame tame tyrime tesudaro 5 %.  Ir tas pirmas tyrimas, tai buvo ne pirmoji vieta pasaulyje, o tiesiog 20 valstybių, kurios buvo įvertintos aukščiausiais indeksais. Tarp jų buvo ir Lietuva. Ir dabar nereikia vertinti pastarojo rezultato. Tai visai nesusiję su miškų kirtimu ar panašiai. Kitas dalykas – ten įvertinti visi Lietuvos miškai, tai yra 33,3 proc. šalies teritorijos. Valstybiniai miškai iš šios teritorijos sudaro 49,5 proc.  Mes nekertam nei daugiau, nei mažiau. Kertame tiek, kiek numatyta Aplinkos ministro penkmečio plane“, – kalbėjo R. Prūsaitis.

Generalinis urėdas pabrėžė, jog valstybinius miškus prižiūrintys miškininkai kasmet iškerta 300–400 tūkst. kubinių metrų mažiau medienos, nei numatyta planuose.

„Neiškertame dėl įvairiausių galiojančių miškininkystės reikalavimų , dėl gamtinių sąlygų, paklausos, dėl to, kad žiemos nebuvo – negali kirsti taip jau kubas į kubą. Taip, kad viršytume (galimą kirsti plotą, – red. past.) taip dar nebuvo“, – dėstė R. Prūsaitis.
Išgirdęs apie gamtininkų pasipiktinimą plynais kirtimas, generalinis urėdas patarė jiems verčiau nukreipti savo dėmesį ir jėgas į saugomas teritorijas.

„Saugomų teritorijų mes turime tikrai daug – apie 11-12 proc. Lietuvos  miškų teritorijos. Saugojam tikrai nemažai ir gerai. O kirtimai, plyni kirtimai – tai yra technologinis būdas, jie numatyti pagal augavietes, kiek procentų galime iškirsti, tiek ir stengiamės iškirsti.  Parenkamas kirtimo būdas yra optimaliausias. Vienur plyni kirtimai gali užimti 15–18 proc. (visų kirtimų), kitur, kur pušynai – gal ir 50 proc. Yra tokių medynų – drebulynų, juodalksnynų – na kokius dar atrankinius ar atvejinius kirtimus ten taikysi? Šiuo metu esame pasiekę 30 proc. (ne plynų kirtimų dalis visų kirtimų kiekyje, - red. past.), stengsimės pasiekti , kad būtų dar daugiau. Pagalvokite – trečdalis kertama ne plynais kirtimais. Aš manau, kad einame teisingu keliu“, – savo nuomonę išdėstė generalinis urėdas.

Greičiau iškirsi – greičiau ataugs

Jis pridūrė, jog tose vietovėse, kur taikomi atvejiniai kirtimai (iš pradžių viena dalis miško, po kelerių metų – likęs plotas) ir miškas neatsikuria, tiesiog nėra prasmės taikyti kito būdo, nei plyni kirtimai.

„Kuo greičiau jį iškirsi, tuo greičiau jis bus atkurtas“, – sakė R. Prūsaitis.

Paklaustas, kaip toliau formuos valstybinių miškų politiką, generalinis urėdas teigė, jog daug laisvės spręsti jam nepalikta.
„Kertam tiek, kiek mums duota, kur galima – nei mažiau, nei daugiau, tokia ir ta politika. Tam tikra medžių rūšis pasiekia brandą, ir ją galima kirsti“, – kalbėjo R. Prūsaitis.

Jis taip pat nesutiko, kad miškai pastaruoju metu tampa mažiau atsparūs kenkėjams, gamtiniams veiksniams.

„Kenkėjai išsilaiko, ar šilta, ar šalta žiema būtų. Jie prisitaikę prie visokių sąlygų. Jiems svarbiausia – maistinė bazė: jei pats medis pats nesugeba kovoti su tais kenkėjais, pavyzdžiui, eglė, pušis, neužpila sakais, tada jau lieka kirtimai. Kad  sausros, škvalai, gruntinio vandens lygio svyravimai daro žalos – dalis tiesos tame yra. Kai buvo 2010-aisiais škvalas, tas Anatolijus, daug medžių išvartė. O dabar gal daugiausiai žalos padaro karštos vasaros, pavasariai, kai kone du mėnesius išvis nebūna lietaus, viskas išdžiūsta“, – sakė R. Prūsaitis.

Pastarosiomis dienomis gausu drąsuoliu, su meškerėmis, pačiūžomis, ledo rogėmis lipančių ant ledo, o ugniagesiai-gelbėtojai vien per pirmuosius du šių metų mėnesius iš vandens ištraukė arba nuo ledo lyčių nukėlė 20 žmonių, 5 išgelbėti nepavyko.

LRT.lt aiškinasi, ar saugu lipti ant ledo ir iš kokių požymių galima spręsti apie jo tvirtumą.

Šilta žiema nulėmė labai nevienodą ledo storį

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Aleksandras Kajutis teigia, jog ledo storis šiuo metu – ypač rytinėje Lietuvoje – vis dar yra 15–30 centimetrų.  Tačiau, nepaisant iš pirmo įspūdžio „saugaus“ storio, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojai kasdien traukia įlūžusius žmones. Šįkart negalima peikti vien žvejų – gelbėjami ir vaikai, pensinio amžiaus ežerą pereiti sugalvoję gyventojai, ekstremalaus žiemos sporto gerbėjai.

Valstybinio priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialistų duomenimis, ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip septyni centimetrai. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau, kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 centimetrų. Grupei geriausia per ledą eiti atsiskyrus per penkis metrus. Tvirtas ledas visada turi mėlyną arba žalią atspalvį, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas.

„Ant daugumos Lietuvos ežerų ledas yra dar visai neblogas. Tačiau, atėjus šiam atšilimui, atsiranda vandens telkinių, ant kurių lipti – pavojinga. Kadangi ši žiema buvo šilta, ledas visur yra labai nevienodas – nuo 15 iki 30-ies centimetrų. Ten, kur dar apie 20–30 centimetrų, žinoma, pavojaus nėra. Tačiau įvairiuose tvenkiniuose ir Kauno mariose ledas – pavojingas. Be atšilimo ten dar veikia ir vandens svyravimas, kurį lemia elektrinės veikimas. Vandens lygis svyruoja po pusę metro per parą, tad ledas nuolat yra laužomas. Apibendrindamas negalėčiau pasakyti, kad ledas šalyje blogas, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti“, – kalbėjo A. Kajutis.

Kurie Lietuvos ežerai dar turi tvirtą ledą?

Hidrologijos skyriaus vedėjas patarė, jog vandens telkinio ledą prieš užlipant reikėtų padaužyti lazda. Jei jis kietas, atskyla didelės skeveldros, kurios toli nučiuožia telkinio ledu, galima daryti išvadą, kad ledas – tvirtas. Jei pagalys šiek tiek sminga, ledas minkštas – ant jo verčiau nelipti. Nepatyrę taip pat gali dairytis kitų žvejų. Ten, kur žvejoja kiti, A. Kajučio teigimu, ledas turėtų būti tvirtas.
Jis pridūrė, jog Kuršių mariose ledo apskritai nebėra. „Praktiškai visi ežerai Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvoje – saugūs. Arčiau Baltarusijos sienos – ten temperatūra buvo aukštesnė – ledas dabar plonesnis. O Švenčionių, Zarasų, Trakų, Aukštadvario, Utenos rajonuose ledas šiuo metu yra saugus“, – kalbėjo A. Kajutis.

Hidrologo teigimu, nereikia pulti į paniką, jei išgirstate ledą skylant. Jei ledas skyla dusliu garsu, jis dar yra pakankamai stiprus. Plonas ledas yra minkštas ir skildamas praktiškai neišleidžia garso.

A. Kajutis taip pat pridūrė, jog vandens telkiniai pradeda atitirpti nuo kranto, ir jei ties kranto linija matyti daugiau nei metro pločio vandens juosta – verčiau neerzinkite likimo ir pasitenkinkite pasivaikščiojimu pakrante.
Jei juosta siauresnė nei metro pločio – ledas nėra itin saugus, tačiau patyrę žvejai ant tokio ledo dar gali lipti, žmogų jis turėtų išlaikyti.

Medikas nujautė artėjančią nelaimę

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos (VPPV) Visuomenės informavimo skyriaus vedėja Vaida Šmigelskienė pasakoja, jog ugniagesiai šią savaitę turi visai „šviežius“ įvykius, kai pavyko išgelbėti 4 įlūžusių žmonių gyvybes.

„Prieš kelias dienas vienas gydytojas nusprendė pasivažinėti ledrogėmis ant Kauno marių ir įlūžo Grabuciškių įlankoje. Jį pavyko išgelbėti, nors vandenyje išbuvo apie 45 minutes“, – pasakojo V. Šmigelskienė.

VPGV atstovės pasakojimu, garsus plastikos chirurgas ledu buvo nuvažiavęs apie puskilometrį, kai išgirdo traškesį. Iš pradžių vyras galvojo, kad tokį garsą skleidžia pačios ledrogių pavažos, tačiau atsisukęs pastebėjo, jog ant ledo atsirado plonų įtrūkimų. Pavažiavęs dar kelis šimtus metrų jis atsiminė, jog Kauno mariose būna ir neužšalusių ruožų.

Tuomet gydytojas nulipo nuo rogių, iškart atsigulė ant ledo pilvu ir rankomis ėmė stumtis kranto link. Nuojauta vyro neapgavo. Taip pasistūmus kelis metrus ledas lūžo.

Vyras pradėjo šauktis pagalbos ir buvo pastebėtas kito krante buvusio vyro. Įlūžusiajam pavyko nugara užsiropšti ant ledo, tuomet jis gulėjo nejudėdamas. Kaip pasakoja V. Šmigelskienė, jis net nepasuko galvos pasižiūrėti, ar jau atskuba gelbėtojai. Tuo metu krante buvęs žmogus padėjo medikui ir psichologiškai: jis nuolat šūkavo, kad gelbėtojai jau netoli ir jis tikrai bus išgelbėtas.

Vyras buvo beprarandąs sąmonę, tačiau teigė išgirdęs atskubėjusių ugniagesių žodžius: „Dabar jau gyvensi“.

Dėl trijų senolių pasivaikščiojimo išsimaudė ir policininkas

V. Šmigelskienė sako, jog nereikia dalinti patarimų, kaip elgtis įlūžus. Visų pirma nereikia tuščiai rizikuoti. Ji pataria dar prieš atsiduriant vandenyje pagalvoti apie savo šeimą, artimuosius – kaip jie jausis, nesulaukdami iš žvejybos grįžtančio tėčio ir vyro?
„Ugniagesiams taip pat gali nepavykti prieiti prie žmogaus per labai trumpą laiką. Žmogus gali ir panirti po ledu, o tuomet išsigelbėti būtų dar sunkiau“, – kalbėjo V. Šmigelskienė.

Visai „šviežias“ įvykis –  kai vasario 24-osios rytą  Latežerio ežere, Druskininkų rajone, įlūžo trys žmonės: du vyrai ir viena moteris. Šie žmonės buvo 50–80-ies metų amžiaus.

Druskininkų policijos pareigūnai iki atvykstant ugniagesiams jau buvo išgelbėję du skęstančiuosius, tačiau gelbėjimo operacijos metu įlūžo ir vienas policininkas. Gerai, kad jį, pririšę virve už juosmens, nuo kranto laikė kolegos.

Sudėtinga pasakyti, ką vyresnio amžiaus žmonės veikė ant ledo – V. Šmigelskienės teigimu, neretai gyventojai ledu mėgina pasiekti kitą ežero krantą. Tuo metu žvejai – dar vieni nuolatiniai ugniagesių-gelbėtojų „klientai“.

„Žvejų aistra yra žudanti. Juk dažnai pastebime, kad ledas iš kraštų jau aptirpęs, o ant ežero žvejų vis tiek matyti“, – žvejybos aistruolių elgesiu neatsistebi ugniagesių gelbėtojų atstovė.

Per du pirmuosius metų mėnesius įlūžę nuskendo penki žmonės. Gelbėtojai kviesti 33 kartus, 20 skęstančiųjų buvo išgelbėti, šią statistiką į teigiamą pusę koregavo 11 išgelbėtų Kuršių marių žvejų.

V. Šmigelskienės teigimu, bent jau nuo Kuršių marių lyčių ar Kauno marių žmones gelbėti tenka kiekvienais metais.
„Įlūžusių būna visur, kur didesni vandens telkiniai ir žvejai tiki, kad gerai kimba“, – kalbėjo V. Šmigelskienė.

Ir šįmet ant lyties Kuršių mariose ties Nida įstrigo net 11 žvejų. Tokius žvejybos entuziastus kartais nuo ledo nukelti skuba ne tik ugniagesiai, tačiau ir pasienio tarnybos. Taip nutiko ir šiuo atveju – žvejus ištraukė valtį su oro pagalvę turintys pareigūnai.

Bagažinėje pravartu vežiotis ilgą virvę

VPGV atstovė teigia, jog negalima aklai pasitikėti žvejais jų pasiteiravus, koks yra ledo storis. Nes, kaip minėjo hidrologas, ledas vienose vietose gali būti storesnis, kitose – plonesnis. Taip pat būtina sekti meteorologų prognozes.  Ir smaigus reikėtų įsigyti ne tam, kad jie visą žiemą pragulėtų automobilio bagažinėje.

„Žvejai tam įlūžusiam gydytojui sakė, kad ledo storis 15–20 centimetrų. Žmogus netgi turėjo specialius kablius (smaigus), buvo juos nusipirkęs, tačiau paliko bagažinėje. Tik atsidūręs vandenyje jis teigė supratęs, kodėl, kaip taisyklės reikalauja, tie smaigai turėtų kabėti lengvai pasiekiamoje vietoje.  Taip pat jei laiką leidžiate prie vandens telkinių, apskritai patariama automobilyje turėti ilgą virvę. Kad, prireikus, galėtum padėti. Ir dar viena taisyklė: jei pamatote, kad įvyko nelaimė, pirmiausia ne pulkite į vandenį, o kvieskite pagalbą telefonu 112. Ir tada, pagal galimybes, mėginkite gelbėti skęstantįjį. Ne kartą būta atvejų, kai žmonės, gelbėdami kažką, patys įlūžo, ėmė skęsti kartu. Tokiais atvejais tampi savo gerumo įkaitu, galima sakyti, nes gali aplink daugiau ir nebūti nieko, kas gali iškviesti jums pagalbą“, – sakė V. Šmigelskienė.

Ugniagesių gelbėtojų atstovė pastebi, kad gaisruose dažniau žūsta vyresnio amžiaus žmonės. Matyt, tokią tendenciją galima įžvelgti ir analizuojant nelaimių įlūžus ledui statistiką. Tačiau tai nereiškia, jog jaunimas atidžiau klauso įvairių gelbėjimo tarnybų perspėjimų. Dažniausiai jauni žmonės tiesiog turi daugiau jėgų ir sugeba ilgiau išsilaikyti paviršiuje.

Ugniagesių atstovė negali prognozuoti, kada baigsis ledo nelaimių sezonas. Jos teigimu, žmonės mėgina ledo stiprumą iki jam visiškai ištirpstant. Praėjusiais metais ugniagesiai gelbėtojai ir žiemos, ir vasaros metu ištraukė 192 nuskendusius žmones, išgelbėjo – 30.
Hidrologo A. Kajučio teigimu, kol ledas visiškai ištirps, praeis dar viena dvi savaitės.

Ugniagesių gelbėtojų patarimai mėginantiems ledo stiprumą:

- Prieš eidami ant ledo, apsidairykite, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, eikite jomis, nes tai jau išbandytas kelias.

-  Einant ledu, reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Jeigu, į ledą sudavus lazda, ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą. Eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo.

- Jeigu esate su slidėmis, atsisekite slidžių tvirtinimus, kad, esant reikalui, jas greitai galima būtų nusimesti nuo kojų. Slidžių lazdas laikykite rankose, plaštakų neprakiškite pro kilpas. Galėsite lazdas greitai numesti.

- Jeigu ledu eina grupė žmonių, jie turi laikytis ne mažesnio kaip penki metrai atstumo. Einant ledu reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos pusnių, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis. Ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis ir jame gali būti įtrūkimų.

- Jei vis tik įlūžote, nepasiduokite panikai ir nepraraskite savitvardos. Ropškitės ant ledo į tą pusę, iš kur atėjote, o ne plaukite pirmyn. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kaip galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to – kitą. Užšliaužus ant ledo, negalima stotis. Reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę, iš kur atėjote, kur ledas tvirtesnis. Tik išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte, ir kuo greičiau pasiekti šiltą vietą.

- Jei pamatėte skęstantį žmogų, tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas. Jei yra galimybė, po savimi patieskite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos. Prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš. Ledas išlaiko žmogų tik už 3–4 metrų nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia ištiesti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę. Gelbėjimui galima panaudoti ir tvirtai surištus šalikus. Jei nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir, atsigulę ant ledo, sudaryti grandinę iki eketės.

Sausio 30 dieną netoli Panevėžio pirmą kartą Lietuvoje užfiksuota nauja paukščių rūšis – paprastasis stepinis vieversys (Melanocorypha calandra).  Nors kai kurie šiuo paukšteliu visai nesistebėtų palaikę jį mūsų kraštui įprastu žvirbliu, svečią iš šiltųjų kraštų užfiksavęs gamtos fotografas Marius Čepulis teigė, jog ornitologai paukščio rūšį jau patvirtino.

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs paukštis išsiskiria ryškia juoda dėme po kaklu. Paprastasis stepinis vieversys turi trumpus, tačiau plačius sparnus, užauga iki 17,5–20,5 centimetrų ūgio.

Paukštis atkreipė fotografo Mariaus Čepulio dėmesį, nes buvo didesnis už Lietuvoje įprastą vieversį. Be to, tupėdamas kelkraštyje jis visiškai nesibaimino pro šalį skriejančių automobilių. Sparnuočio giesmė, fotografo teigimu, buvo beveik tokia pati kaip Lietuvoje gyvenančio vieversio.

Lietuvos ornitologų bendruomenė šią žinią pavadino „karščiausia naujiena“.

Paprastai paprastieji stepiniai vieversiai gyvena šiltesnio klimato šalyse: Afganistane, Alžyre, Azerbaidžane, Egipte, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje. Vis dėlto šie paukšteliai yra pastebėti ir kaimyninėse Lenkijoje bei Estijoje.

Paprastieji stepiniai vieversiai dažniausiai gyvena stepėse. Lizdus jie susisuka ant žemės, į juos padeda 4–5 kiaušinius. Maitinasi daugiausia sėklomis, kurias poravimosi ir perėjimo sezono metu paįvairina vabzdžiais.

Nors tinklalapyje birdlife.org rašoma, jog šių paukštelių populiacija mažėja, jie yra paplitę didžiulėje Europos bei Azijos teritorijoje, todėl nėra laikomi saugomais ar nykstančiais.