Atvyksta ir iš Vilniaus

Idėja pripildyti senelių vasarvietę kultūros, B.Landsbergytei kilo prieš trejus metus – norėta renginio, apimančio ir istoriją, ir muziką. Nors ir pradžių ketinta apsiriboti Kačerginės miestelio bendruomene, galiausiai koncertus atrado ir kauniečiai.

"Jeigu atsiranda, o atsiranda bičiulių ir iš Vilniaus, kurie ryžtasi atvažiuoti, mes tuo labai džiaugiamės ir mielai juos priimame, – sako muzikologė. – Į mūsų namuose vykstančius renginius gali atvykti kiekvienas susidomėjęs ir visi jie yra labai laukiami."

Popietėms kaskart pasirenkama tema, kuri atspindėtų tam tikrą asmenybę ar Lietuvai svarbų įvykį – apie juos žiniomis pasidalija pati šeimininkė ar kviestinis svečias.

"Temas diktuoja mūsų istorija. Istorija ir joje gyvenę žmonės – tai man yra svarbu, – sako B.Landsbergytė, akcentuodama ypatingą dėmesį okupacijos periodui. – Noriu pakalbėti, priminti tą laiką ir žmones, kurie tai išgyveno."

Iššūkis atlikėjams

Dėmesio sulaukė Vilniaus krašto grąžinimo 75-osios metinės, literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, švęsta Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, o pastarąjį kartą popietę "Juozas Zikaras: "Laisvės" kūrėjas nelaisvės namuose" pagarba atiduota garsiajam skulptoriui.

Nedidelė jaukaus renginio auditorija klausėsi B.Landsbergytės ir menotyrininkės Rasos Ruibienės pasakojimų apie Lietuvos okupaciją ypač sunkiai išgyvenusį J.Zikarą, žinias papildė pianistės Aušros Gelusevičienės ir smuikininkės Ilonos Klusaitės atliekama muzika. Be lietuvių autorių kūrinių, skambėjo ir estų kompozitoriaus Arvo Parto "Fratres" apie gyvenimo skausmą: I.Klusaitei jis labai siejasi su tremties, kankinimų, išgyvenimų ir vilties tema.

"Grodama čia jaučiu stiprius vidinius jausmus. Atrodo, kad gročiau savo draugams ir nejaučiu tokio barjero, kaip grodama filharmonijos salėje", – muzikavimo tokioje netradicinėje erdvėje ypatumus atskleidė I.Klusaitė.

Sunkiausia esą mobilizuotis, susikaupti ir įveikti mažiausiai nuspėjamą iššūkį – orą, kuris gali pakenkti ne tik instrumentams, bet ir susirinkusių žmonių skaičiui.

Gyva atmintis

J.Zikarui skirto renginio neaplenkė ir B.Landbergytės tėvas profesorius Vytautas Landsbergis. Senuosiuose savo šeimos namuose apsilankęs politikas neslėpė emocijų: "Stebėdamas šį renginį jaučiuosi nepaprastai gerai, esu labai laimingas. Tai sukelia netikėtumo jausmą, kad šis namas gyvas, kad Kačerginė gyva, kad tiek žmonių susirinko į kultūros renginį, į tokio svarbaus žmogaus – J.Zikaro paminėjimą."

Devintąją dešimtį įpusėjęs V.Landsbergis sakė prisimenąs ne patį J.Zikarą, bet jo sutuoktinę. "Ir, žinoma, Zikaraitę, kuri kai mano tėvas grįžo iš Australijos pas jį atėjo ir sutarė, kaip pastatyti J.Zikarui antkapinį paminklą Petrašiūnuose. Mano tėvas iš granito suprojektavo visą kapą, kuris taptų postamentu paties J.Zikaro skulptūrai. Mano tėvas buvo labai laimingas, kad gali tai padaryti", – pasakojo profesorius V.Landsbergis.

Viena šeima – ir visa tauta

Netrukus į šeimos namus Kačerginėje pianistas, menotyrininkas, valstybės vadovas, profesorius V.Landsbergis atvyks ne tik kaip žiūrovas: liepos 23-iąją vyksiančiame susitikime pasakos apie savo tėvus Vytautą ir Oną Landsbergius.

Jiedu (tuomet dar ne architektas ir dar ne gydytoja) pirmą kartą susitiko 1894 m. Mintaujoje varpininkų suvažiavime, o kitaip – O.Jablonskytės krikštynose. Per kitus 26 metus tų susitikimų – vaikiškų, jaunatviškų – būta daug. Atėjo įsitikinimas, kad, V.Landsbergio-Žemkalnio žodžiais, "bendrumas bus ypač produktyvus, kai dirbsime ir gyvensime kartu".

Sutuokė juodu – akių gydytoją, baigusią Peterburgo medicinos institutą ir Lietuvos kariuomenės savanorį, artilerijos kapitoną – 1921 m. sausio 1 d. Juozas Tumas-Vaižgantas. Beje, išvakarėse būsimi jaunavedžiai nuvyko į Valstybės teatrą pasiklausyti Giuseppe's Verdi operos "Traviata" istorinės premjeros.

"Daugiau nepasakosiu, tik pakviesiu jus pažinti vienos šeimos – Vytauto ir Onos Landsbergių, o per juos ir Lietuvos – gyvenimą", – kvietė B.Landsbergytė.

Šokiai violončelei

Svetingi namai Kačerginėje lauks svečių ir paskutinį vasaros mėnesį: rugpjūčio 4-ąją savo dvasios turtais dalysis violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė.

R.Kalnėnaitės pavardė – nedažna viešnia koncertų, festivalių programų margumyne. "Ar gerai, ar nelabai nuspręsite, kurie atvyksite į koncertą. O man nesuprantama, kodėl mūsų krašto žmonėms nesuteikiama progų pasigrožėti šios muzikės griežimu", – pastebėjo B.Landsbergytė.

"Dainuojantis instrumentas, sodrus platus garsas", – tai, anot dirigentės Margaritos Dvarionaitės, duota Dievo. Tą pripažino jau R.Kalnėnaitės vaikystėje tarptautinio J.Kociano konkurso Čekijoje žiuri, skirdama aštuonmetei violončelininkei absoliučią pirmą vietą. Tų pirmųjų vietų konkursuose nestigo ir vėliau – taip įvertintas talentingos atlikėjos ir jos pedagogų triūsas: M.K.Čiurlionio meno mokykloje R.Kalnėnaitės mokytojas buvo Romanas Armonas, Maskvoje P.Čaikovskio konservatorijoje penkerius metus dirbta su ilgamečiu violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus asistentu prof. Stepanu Kaljanovu. Koncertuota įvairiose šalyse, skirtinguose amplua: solo, su orkestru, su kameriniais ansambliais.

Rugpjūčio 4 d. R.Kalnėnaitė drauge su pianiste Daiva Stulgyte atliks žavingą, permainingų nuotaikų, elegancijos ir polėkio pripildytą programą "Šokiai violončelei".

Prabanga ir paslaptis

Peržengus studijos Kauno menų inkubatoriaus viršutiniame aukšte slenkstį, pasitinka smulkutė, trapią porcelianinę figūrėlę primenanti moteris svajinga šypsena – "Black Lily" studijos šeimininkė Leonora Kuisienė. Svečias netruks pajusti nerimstančių mūzų draugiją, kurioms, regis, lygiai taip pat jautru Editos Piaf dainose paskendusioje erdvėje.

Ant sienų – pačios studijos šeimininkės kurti paveikslai – ryškiaspalvės abstrakcijos. Tai, pačios žodžiais, atsipalaidavimo akimirkomis pačiupus teptuką sukurti vaizdai. Spintose gausu menininkės kurtų knygų.

Viena ryškiausių, iškart patraukiančių dėmesį knygų – Kristijono Donelaičio "Metai". Pastebėjusi susidomėjusį svečių žvilgsnį, L.Kuisienė skuba ja pasidžiaugti ir pabrėžia: šiame kūrinyje ypač daug simbolikos. Rengdama knygą menininkė naudojo daug baroko detalių, norėdama atvaizduoti tikrąjį knygos sukūrimo laikotarpį. L.Kuisienė neslepia džiaugsmo: K.Donelaičio "Metai" – storu, aukso lentą primenančiu viršeliu su ąžuolo lapų ir gilių motyvais – netrukus iškeliaus į Ameriką.

Barokiškai paslaptingas ir jos pasirinktas studijos pavadinimas "Black Lily" – juodoji lelija. "Kai buvau jaunesnė, buvau gotė, norėjosi tokio pavadinimo, kuris būtų su paslapties šydu", – suskamba menininkės balsas – toks pats trapus kaip ir ji pati.

"Esu moteris, norėjosi viską susieti su gėlėmis. Mano meno sritis yra sena, prabangi – kaip ir juodoji lelija, rafinuotumo, paslapties, slibino liežuvio simbolis. Kadangi slibinus būtų galima susieti su gotais ir fantazija, man šis derinys labai tiko, – šypsosi L.Kuisienė.

Savasties dalis

Studijoje L.Kuisienė praleidžia labai daug laiko, išnaudoja kone visą savo energiją, tačiau knygrišystė jai yra malonumas. "Tai mano gyvenimo būdas, dalelė manęs pačios", – sako kaunietė, iš tėvų, kad ir ne menininkų, paveldėjusi polinkį menui. Su tėčiu ji aplankydavo daugiausia parodų, muziejų, tėtis paskatino ją pamilti klasikinę muziką.

Jau būdama dešimties Leonora drąsiai rėždavo – užaugusi būsianti menininkė, tačiau tuo metu save įsivaizdavo kaip dailininkę ar juvelyrę. Apie meninį knygų įrišimą ji susimąstė tik būdama studentė, kai pirmą kartą pabandė įrišti knygą.

Po dailės pedagogikos studijų septyneriems metams išvykusi į Didžiąją Britaniją L.Kuisienė užsiėmė neformaliu vaikų švietimu. 2011-aisiais grįžusi į Lietuvą, menininkė pradėjo dirbti jau kaip ženklo "Black Lily" kūrėja ir paniro į knygų įrišimo meną.

Knygrišystė – nelengvas darbas, neretai reikalaujantis ir fizinių jėgų. Žvelgdama į smulkias rankas, L.Kuisienė prisipažįsta: mintys apie galutinį rezultatą suteikia jėgų, o jei ir jų nepakanka – mielai pagelbėja sutuoktinis.

Apie atlikimo techniką, motyvus L.Kuisienė kalba nenoriai – apie tai kalbėti esąs menotyrininkų darbas: "Menininkas juk gyvena tuo, ką kuria, ir apie tai kalbėti labai sunku..." Tačiau nepaprastais meno kūriniais virtusiomis knygomis besigrožinčiam prašalaičiui kūrėja atverčia kelis knygrišystės pradžiamokslio puslapius.

Knygos esančios dviejų tipų: sudėtingos, kurias sukurti užtrunka ilgai, ir primityvesniu, greitesniu būdu pagaminamos. Pirmosioms knygoms daug laiko skiriama viršelio gamybai – pasitelkiami kaltukai, odos dulkės ir tirpintas vaškas. Paruošti tokią knygą gali prireikti net kelių savaičių. Antrųjų įrišimas gali trukti nuo trijų valandų iki trijų dienų. Joms užtenka išsipjauti odos gabalą, išsidurti skyles ir prisiūti odoje lapus.

Menininkė prisimena knygą, kurią kuriant užtruko daugiausia laiko – metraštis gamintas ir tobulintas pusę metų. 1,40 m storio – veikiau net ilgio – prancūziška pynele apipinta knyga, užimanti garbingą studijos vietą, – Leonoros gyvenimo antspaudas. Iki ilgiausios knygos Lietuvoje menininkei pritrūko 30 centimetrų, tačiau L.Kuisienė džiaugiasi: jai svarbu buvo ne pasiekti naują rekordą, bet įgyvendinti savo idėją – sudėti tiek puslapių, kiek ji pati nugyveno dienų.

Įkvėpimo šaltinis

Žvelgiant į įvairius menininkės darbus, atrodo, kad ji žino, kur trykšta neišsemiamas netikėtų ir genialių idėjų šaltinis. Vis dėlto "Black Lily" šeimininkė neslėpia: tuščio lapo būseną ji puikiai žino.

"Kūrybinės krizės priklauso nuo tam tikrų brandos etapų. Visiems būna pakilimų, entuziazmo, nuosmukių, apleidžia mūzos. Tačiau tu privalai susidėlioti prioritetus, save disciplinuoti, vien tik polėkio neužtenka", – sako menininkė ir pabrėžia: atsiradus naujai idėjai, reikia iškart į ją įsikibti, pradėti ją įgyvendinti, antraip ji ir liks nepasiekta svajone.

Geriausiais įkvėpimo šaltiniais L.Kuisienė vadina literatūrą ir muziką, tačiau įkvepia ir tiesiog stebimi žmonės.

Prisiminusi pirmąją savarankiškai įrištą knygą menininkė šypsosi: tai buvo poeto, kuriuo ji tuo metu labai žavėjosi, Vytauto Mačernio "Vizijos". Knyga buvusi pernelyg konservatyvi, šabloniška, tąkart norėjo tiksliai išpildyti techniką. Ilgainiui atėjo supratimas: ji ne amatininke, bet menininkė, todėl svarbiau tapo eksperimentuoti.

Savitas braižas ir polėkis svarbus net ir tada, kai sulaukia konkretaus žmogaus užsakymo. Jei pageidavimas lydimas pernelyg didelių apribojimų, ji atsisako užsakymo: išlaikyti savitą braižą svarbiau. "Mano klientas – žmogus, kuris supranta, kad mano knyga – tai ilgos darbo valandos, ir tai vertina ne kaip daiktą, o meno kūrinį", – šypsosi L.Kuisienė ir drąsiai vardija skonių skirtumus, kuriuos įžvelgia bendraudama su britais, prancūzais, lietuviais.

Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina.

"Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina", – sako menininkė, nuogąstaudama, kad Lietuvoje tokie specialistai nėra rengiami – tai gali būti tik tam tikrų studijų dalis. Artimiausia šalis, kurioje rengiami knygrišystės meistrai, – Talinas. Galbūt dėl šios priežasties Lietuvoje knygrišyba labiau siejama ne su menu, bet su restauravimu?

Brazilija, Meksika, Kanada, JAV, Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija, Škotija, Vokietija, Norvegija, Japonija, Indija – šalys, kurių knygrišių darbus L.Kuisienė mielai peržiūri ir labai vertina.

Tautiečių supratimą apie knygų rišybos meną bando pakeisti ir pati menininkė, kai važinėdama po Lietuvą veda knygų įrišimo seminarus. Didžioji dalis jų dalyvių ateina nieko nenutuokdami apie knygrišybą – užsuka vien smalsumo vedami, neretai nė neslėpdami išankstinio skepsio.

Atsispirti nuo bedugnės

Menininkė juokaudama kalba apie savo dirbtuves, kartais jas pavadindama vienute – noras susikaupti, išgirsti savo mintis dažnai pareikalauja visiškos tylos ir begalinio atsidavimo. Būtent taip gimė viena mylimiausių jos knygų – "Bedugnė".

"Joje daug užslėptos minties. Gal man kaip žmogui ši knyga buvo svarbi... Baigusi studijas apie septynerius metus beveik neužsiėmiau jokia menine veikla, ir tai man buvo savotiška bedugnė, kūrybinė bedugnė. Tuomet aš nieko nedariau. Tik vidinis balsas mane vertė pirkti ir pirkti priemones: teptukus, dažus. Atrodo, nueini į dailės prekių parduotuvę ir visko taip nori... Parsineši namo, sudedi į dėžę, paslepi po lova ir viskas... Po kurio laiko vėl eini pro šalį, vėl užeini... Ta trauka buvo, bet dirbti negalėjau. Tiesiog buvo toks laikas, kai reikėjo susidėlioti prioritetus, kas man yra svarbiau, kokia yra ateities vizija ir ką aš noriu daryti", – pasakoja menininkė.

Būtent šiuo laikotarpiu prioritetas buvo auginti vaikus. "Buvimo bedugnėje jausmas man asmeniškai labai artimas. O ir šiaip stebiu žmones: alkoholizmas, darboholizmas... Kažkada pasiekiama riba, kai žmogus stovi ant tos bedugnės krašto apimtas tuštumos, vienišumo jausmo. Jis išgyvena tam tikrą dvasinę krizę. Vieni sugeba iš jos išlipti, o kiti ritasi žemyn", – sako menininkė, žvilgsniu glostydama juodos odos viršelį, kurio viduryje – apvali kiaurymė su viduje matomais juodais, plonais lapų kraštais.

Tam, kad nesiristų į bedugnę, šiuolaikinis žmogus turi mažinti gyvenimo tempą, daugiau bendrauti gyvai ir, užuot rūpinęsis karjera, populiarumu ar įvaizdžiu, klausyti širdies balso. Tai, sako L.Kuisienė, svarbiausia.

Išsiaiškinti, kas iš šių įvykių svarbiausia nūdienos lietuviams, sumanęs Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros kolektyvas nekantraudamas laukia tėvynainių sprendimo. Jau ketverius metus vykdomas projektas "Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai" artėja prie atomazgos.

Paskutinė galimybė

2013-aisiais prasidėjusių rinkimų procedūra itin paprasta: internete (adresu www.istorineprezidentura.lt) arba Istorinės Prezidentūros muziejuje buvo galima balsuoti už įvykius, kurie laikytini vienais reikšmingiausių Lietuvos valstybei.

Laikotarpis nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų buvo suskirstytas į keturis intervalus (1918–1922 m., 1923–1928 m., 1929–1934 m., 1935–1940 m.), kiekvienam priskirta po 100 įvykių su trumpais jų aprašymais. Rinkimų etapas simboliškai prasidėdavo vasario 16-ąją ir trukdavo metus.

Šimtmečio išvakarėse vyksta penktasis rinkimų etapas, kuriame – 100 įvykių: po 25 atrinktus iš kiekvieno praėjusio etapo. Paskutinysis rinkimų turas skirtas šiems įvykiams reitinguoti – prašoma pasirinkti dešimt reikšmingiausiųjų – truks iki liepos 1 d. Vėliau bus rengiamasi rinkimų rezultatų vizualizacijai: 2018 m. vasarį, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Istorinėje prezidentūroje bus atidaryta reikšmingiausiems Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiams skirta paroda.

Sumanymo tikslai

"Siekėme sukurti ne tik kažkokią tuščią akciją, norėjome, kad tai būtų tas procesas, kuris įtrauktų daug žmonių, kad tai nebūtų tik mūsų parengta paroda. Norime, kad ir patys žmonės dalyvautų rengiant šią parodą", – rinkimams skaičiuojant paskutines dienas sakė Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė.

Pašnekovė džiaugiasi: žmonės išgirdo raginimus ir per penkerius metus rinkimų projektas sulaukė 20 tūkst. balsavusiųjų.

Kodėl rinkimų projektas vykdomas taip ilgai? Viena svarbiausių priežasčių – noras, kad žmonės balsuotų įsigilinę į kiekvieną pristatomą įvykį. "Pažinimas ir švietimas parodoje turi tapti pramoga. Jei žmonės ateis, sužinos ir supras, o vėliau rekomenduos tai pamatyti kitiems, vadinasi, paroda savo tikslą pasiekė", – tikisi istorikė.

"Žmogus per savišvietą augina savo orumą. Kai pažįsti savo istoriją, gali oriai pasiginčyti su latviu, estu ar su Vakarų pasaulio žmogumi. Turėdamas kertines vertybes, kertines žinias tu nesi tik tas, kuris linksi", – pažinimo svarbą akcentavo R.Mikalajūnaitė.

Turėdamas kertines vertybes, kertines žinias tu nesi tik tas, kuris linksi.

Vertybes atspindi ir balsuojančiųjų pasirinkimai. Žvelgdama į paskutiniojo rinkimų etapo biuletenį, R.Mikalajūnaitė atkreipia dėmesį į įvykius, kurie rikiuojasi pirmosiose ir paskutinėse rinkimų rezultatų vietose. Štai pirmoji vieta, kuri, akivaizdu, ir laimės svarbiausiojo Lietuvos įvykio titulą – Vasario 16-osios akto paskelbimas. Tikėtina, tai ne tik labai svarbus įvykis lietuviams – galbūt tai viena datų, apie kurias žino kiekvienas tautietis.

Šiuo metu ketvirtojoje vietoje yra lito įvedimas. Šį pasirinkimą R.Mikalajūnaitė linkusi sieti su šių dienų žmonių nostalgija nacionalinei valiutai, kurią visai neseniai pakeitė euras. Septintojoje vietoje – Lietuvos universiteto įkūrimas. Tai gali byloti, kad balsavusieji supranta išsilavinimo prasmę ir reikšmę.

Paraleles su nūdiena atspindi ir paskutinėse šimtuko vietose atsidūrę įvykiai. Pvz., tai, kad už antrojo Lietuvos Respublikos Seimo išrinkimą atiduota mažai balsų, anot R.Mikalajūnaitės, gali byloti, kad žmonėms kyla asociacijų su dabartiniu Seimu, kurį jie ne itin vertina.

R.Mikalajūnaitė neslepia nuostabos dėl vienoje paskutiniųjų vietų atsidūrusio nuosprendžio Klaipėdos krašto nacistams paskelbimo vadinamojoje Neumanno-Sasso byloje, kuris tarptautiškai yra labai svarbus įvykis – buvome pirmieji, nuteisę nacius dar Adolfo Hitlerio valdymo metais.

Politika prieš kultūrą

Norint praplėsti žinias apie Lietuvos istoriją, į rinkimus buvo įtraukti ne tik politiniai, bet ir socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai įvykiai: Adolfo Šapokos redaguotos "Lietuvos istorijos" išleidimas, Kauno sporto halės atidarymas, suburta Lietuvos vyrų futbolo rinktinė ir pan. Tokiu būdu norėta, kad žmonės galėtų įsivaizduoti realų Lietuvos praeities vaizdą.

Istorikė su nekantrumu laukia rinkimų rezultatų, kurie atskleis ne tik žmonių požiūrį į praeitį, bet ir tai, ar jiems svarbiau politika, kultūra ar socialiniai įvykiai.

"Jei pasitvirtins, kad kultūriniai įvykiai neturi tokios svarbos, tai bus simptomas, kad mums reikia atsigręžti ir į viską pradėti žiūrėti plačiau. Taip, kultūra yra labai svarbi ir ji lemia tai, kaip žmogus jaučiasi ir kaip jis gyvena", – pastebėjo R.Mikalajūnaitė.

Neseniai Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje su skaitytojais susitikusi rašytoja "Kauno dienai" atskleidė aplinkybes, kuriomis pati kuria, ir įvardijo, ką privalu žinoti kiekvienam išsilavinusiam asmeniui.

– Kokias knygas mėgstate skaityti pati?

– Mano skaitymo įpročiai yra gana sudėtingi ir padiktuoti to, kad pati esu rašytoja. Kai rašau knygą, visąlaik laikausi vienos taisyklės – neskaitau kitos grožinės literatūros. Tai man yra didžiulė kančia. Bet paaiškinsiu kodėl. Kadangi turiu labai išlavintą klausą kalbai, tai, jeigu skaitau knygą ir ji yra gera,  knyga kaip muzika pasąmonės lygiu pagauna ir gali persiduoti visas jos stilius. Kaip žmogui, kuriančiam muziką, man yra būtina absoliuti tyla. Tačiau tuo metu skaitau daug negrožinės literatūros. Tai gali būti istorinės, mokslinės knygos, susijusios su aprašomuoju periodu. Kai baigiasi pats rašymo procesas, būna išdygusios knygų krūvos, kurias dovanojo kiti rašytojai, ir tos, kurias pasižymėjau, kad turiu perskaityti.

– Ar turite rašytojo idealą? Rašytoją, kurį laikote sektinu pavyzdžiu?

– Man atrodo, kad kiekvienas rašytojas turi bandyti atrasti savo literatūrinį balsą ir savo balso tembrą. Tuos, kuriuos išvardysiu, nereiškia, kad norėčiau jais sekti ar imituoti, tiesiog jie man daro labai didelį įspūdį. Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių. Taip pat labai mėgstu Margerit Jursenar, Umberto Eco.

Jeigu nueini į muziejų, žiūri į paveikslus, turi žinoti graikų mitus, kitaip tau paveikslai nieko nesakys.

– Kokias penkias knygas, jūsų nuomone, būtų privalu perskaityti kiekvienam žmogui?

– Šventasis Raštas yra būtinas kiekvienam vakariečiui. Būtina žinoti graikų mitus ir apskritai fundamentaliuosius klasikinės antikos literatūros tekstus, nes be jų išsilavinęs žmogus negali savęs tokiu laikyti ir negali suprasti Vakarų kultūros, kurioje mes funkcionuojame. Jeigu nueini į muziejų, žiūri į paveikslus, turi žinoti graikų mitus, kitaip tau jie nieko nesakys. Turi žinoti Homerą, perskaityti "Iliadą" ir "Odisėją". Trečia, rinktinė pasaulio lūžinių tekstų, knygų: Giovanni Boccaccio "Dekameronas", Miguelis de Cervanteso "Don Kichotas". Tiesiog dešimt gerų knygų iš istorijos. Ketvirta, reikėtų stengtis domėtis, kas vyko XX a. literatūroje, kuri yra tokia gausi, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo autorių, savo tekstą iš šio amžiaus literatūros. Aš labai mėgstu amerikiečių novelistus, Erichą Marią Remarque'ą, kuris, mano nuomone, yra nepakankamai įvertintas. Penktoji, paskutinė, bet bene svarbiausia dalis, norint suprasti, kas atsitiko su Lietuva XX a., turime perskaityti tris knygas: Česlovo Milošo "Isos slėnį", Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį".

– Ką, jūsų nuomone, gera knyga turėtų suteikti skaitytojui?

– Aš visąlaik banaliai sakau, kad geros knygos skiriamasis požymis yra tas, jog ji priverčia pamiršti danties skausmą, o ne jį sukelia. Gera knyga turi ir teikti malonumą, ir sutrikdyti, ir sukrėsti, ir išstumti iš komforto zonos. Svarbiausia, kad knyga priverstų susimąstyti apie amžinus dalykus.

– Ar skiriasi lietuvių ir britų skaitymo įpročiai?

– Taip, absoliučiai skiriasi. Ir komplimentas lietuviams, kad jie yra daug atviresni pasaulio literatūrai negu britai. Jie mano, kad jiems užtenka savos literatūros. Lyginant su Prancūzija arba Vokietija, britai yra labai uždari. Prancūzijoje arba Vokietijoje per metus išverčiama užsienio grožinė literatūra sudaro 30–40 proc., o Didžiojoje Britanijoje – tik 2–3 proc. Yra tik kelios leidyklos, kurios nusigriebia tą vadinamąją Europos literatūros grietinėlę – tai gali būti Haruki Murakami, Elena Ferrante, Henningas Mankellis... Tai tokie labai madingi vardai, kurie tuo metu yra poppuliarūs. Gaila, kad tuo pat metu žmonės nesužino kitų, labai svarbių autorių. Kartais tas uždarumas lemia, kad atsiranda kažkokia nauja britiška knyga ir jiems atrodo, jog tai yra labai nauja ir unikalu, o, pasirodo, kad Europa ta tendencija ar tuo žanru jau gyvena kelerius metus.

– Kaip skatinami skaityti paaugliai Didžiojoje Britanijoje?

– Skatinti skaityti paauglystėje yra truputį per vėlu. Penkiamečiai ir šešiamečiai jau yra pratinami susipažinti su literatūra, o tai daroma labai patraukliais būdais. Aš visąlaik savo leidėjams fotografuoju ir rodau, kokias knygas mokykloje gauna mano dukra. Vaikai yra supažindinami ir su Antikos literatūros klasika ir su Williamu Shakespeare'u labai patraukliu vaikišku, adaptuotu pavidalu. Tai yra puikiai iliustruotos knygutės, kurios bendrais bruožais atpasakoja siužetą. Tie maži vaikai yra mokomi analizuoti, kokią žinią praneša tas ar kitas literatūros kūrinys, kas yra pagrindinis herojus, kokia yra atomazga. Taigi jie yra pratinami skaityti ir analizuoti tai, ką skaito dar būdami labai maži.

Norint suprasti, kas atsitiko su Lietuva XX a., turime perskaityti tris knygas: Česlovo Milošo "Isos slėnį", Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį".

– Esate minėjusi, kad mėgstate laužyti kai kurias literatūros taisykles. Kokios literatūros taisyklės nedrįstumėte sulaužyti?

– Norint sulaužyti taisykles reikia jas žinoti. Vienas teiginys, kuris man yra visiškai nepriimtinas, – Alfonso Nykos-Niliūno posakis "Gera literatūra turi būti nuobodi." Man atrodo, kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto, todėl jis buvo visiškai ne taip suprastas. Mano nuomone, gera literatūra jokiu būdu neturi būti nuobodi.

– Kokio žanro knygų pasigendate Lietuvos knygų rinkoje?

– Klasikinės filosofijos tekstų. Anksčiau buvo labai puikios Atviro Lietuvos fondo remtos programos knygų leidybos. Dabar ta leidybos gija yra tarsi nutrūkusi ir vis dar jauniems žmonėms labai trūksta pamatinių pasaulio filosofijos kūrinių vertimų.

– Kokie jūsų ateities planai? Kokios jūsų knygos galima laukti ir kada?

– Palaukite... Dar spaudos dažai nenudžiūvo nuo lapkričio pabaigoje išėjusios ketvirtos "Silva Rerum" dalies. Gal tai nebūtinai bus knyga, gal tai bus kažkas kito. Nesu prietaringas žmogus, bet turiu vieną prietarą – nekalbėti apie planus, kol jie nėra realizuoti.