"Žalieji žmogeliukai" keliuose steigia patikrinimo postus, protestuotojai šturmuoja administracinius pastatus, renka savo valdžią, reikalauja referendumo ir prašo Rusijos pagalbos. Įvykiai Rytų Ukrainoje klostosi panašiai, kaip prieš du mėnesius Kryme, todėl Vakaruose su siaubu laukiama to paties scenarijaus tęsinio – Ukrainos rytinės dalies aneksijos.

Tačiau visiškai tapatinti šias dvi situacijas nėra teisinga. Kitaip nei Krymas, Rytų Ukraina nėra izoliuota teritorija, ir ten nėra Rusijos karinės bazės. Socialinė padėtis čia kitokia, o ir Rusijos palaikymas šiame regione nėra toks stiprus kaip Kryme, kuris prie Ukrainos buvo prijungtas palyginti neseniai ir kur nemaža dalis gyventojų pastaraisiais dešimtmečiais yra atsikėlę iš Rusijos arba likę gyventi po tarnybos Sevastopolyje.

Taigi sunku tikėtis, kad Rusijos kariuomenei pavyktų be šūvių ir kraujo įžengti į Rytų Ukrainą, ir kad ją čia pasitiks su gėlėmis. O tikimybė, kad rusai ir ukrainiečiai pradės žudyti vieni kitus, Kremliui taip pat neturėtų patikti.

Politiškai toks žingsnis atneštų Rusijai milžiniškų nuostolių, o ekonominė nauda taip pat atrodo abejotina. Rusijos biudžetas jau pajuto Krymo ir jo 2 mln. gyventojų naštą, o ką jau kalbėti apie Ukrainos rytinę dalį, kur gyvena keliolika milijonų žmonių ir kurios pramonė vis dar remiasi pasenusiomis technologijomis.

Pasvėrus visus "už" ir "prieš" ir įvertinus poziciją, kurios dabar laikosi Maskva, susidaro įspūdis, kad Rusija dar pati neturi plano, ką daryti su Rytų Ukraina. Bet akivaizdu viena: "kontroliuojamas chaosas" Rytų Ukrainoje šiuo metu yra palankus Maskvai, nes meta abejonės šešėlį ant gegužės 25 d. numatytų prezidento rinkimų, kurių nė vienas kandidatas netenkina Kremliaus.

Be to, nestabilumas Rytų Ukrainoje spaudžia Kijevą galvoti apie konstitucinę reformą, kuri galėtų suteikti daugiau savarankiškumo šiam šalies regionui, leistų toliau stiprinti santykius su Rusija, o tolesnėje perspektyvoje paliktų galimybę netgi prisijungti prie Maskvos formuojamos Eurazijos sąjungos.

Aplankė déja vu jausmas. Praėjusių metų gruodžio pabaigoje tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius įvedė baudžiamąją atsakomybę už administracinių pastatų užėmimą, dar po kelių savaičių pasirašė įstatymus, kurie prilygino Euromaidano protestuotojus nusikaltėliams, ir galiausiai paskelbė antiteroristinę operaciją. Kuo toks beatodairiškas įstatymų ir įsakymų štampavimas baigėsi šalies vadovui, visi puikiai prisimename. Net jų panaikinimas nepadėjo prezidentui likti nei savo poste, nei šalyje.

Vakar naujoji provakarietiška Ukrainos valdžia paskelbė, kad administracinius pastatus užimantys asmenys bus laikomi teroristais, ir sugriežtino atsakomybę už separatizmą. Dabar rytiniuose šalies regionuose vykstančių protestų dalyviams gresia iki 15 metų kalėjimo. Pradėta antiteroristinė operacija, ją vykdant Charkove vakar buvo sulaikyta dešimtys separatistų.
Viskas atrodo labai matyta. Ar naujoji Ukrainos valdžia nelipa ant to paties grėblio? Juk vos prieš porą mėnesių įvykusi istorija parodė, kad jėgos priemonės kursto tik dar didesnį pasipriešinimą. Dabar padėtis dar rimtesnė: jeigu vasarį ant kortos buvo pastatytas tik V.Janukovyčiaus likimas, tai dabar – visos valstybės.

Norėdama išsaugoti valstybės teritorinį vientisumą, naujoji Ukrainos valdžia turėtų ne galąsti peilius, o kurti vieningos valstybės ateities viziją. Maištaujantiems rytinių regionų gyventojams reikėtų suprasti, kad turi ateitį Ukrainoje. Tam Kijevo politikai privalo pakilti nuo savo šiltų kėdžių, važiuoti į Donecką, Charkovą ir Luganską, dalyti skrajutes ir tiesiogiai aiškinti žmonėms, kad valdžioje nėra "benderovcų", kad niekas neuždraus rusų kalbos, kad regionais bus rūpinamasi.

Kol kas balsas sklinda tik iš tolo, ir šiame balse girdėti tik grasinimai. Net jeigu jie pasiteisins ir pavyks jėga sudrausminti maištaujančius regionus, gilus kartėlis, pyktis ir nusivylimas liks, pavirtęs tiksinčia bomba, bet kada galinčia sprogti.

Verslo tėvynėje netekęs ir prieglobstį Lietuvoje radęs ukrainietis Olehas Sliusarčukas mato du savo šalies kelio į ateitį etapus: sunaikinti senąją korumpuotą sistemą ir leisti į valdžią naują politikų kartą.

– Pažįstami pristato jus kaip disidentą, ar iš tiesų save tokiu laikote? – paklausėme O.Sliusarčuko.

– Ne, čia kažkas per aukštai mane iškėlė. Aš ne disidentas, aš verslininkas – ne politikas, bet simpatizuoju "oranžiniams". Būtent su tuo ir yra susijęs persekiojimas, kurį patyriau Ukrainoje. Kai prasidėjo 2004 m. įvykiai, aš finansiškai palaikiau "oranžinius", tuomet dar galėjau tai sau leisti. Be to, po 2004 m. bendradarbiavau su Julijos Tymošenko vyriausybe, kai buvo dirbtinai sukeltas cukraus deficitas ir padidėjo jo kainos. Mano įmonė vertėsi cukraus tiekimu, mes dalyvavome cukraus įvežimo programoje ir padėjome sumažinti kainas iki ankstesnio lygio.

Jūs tikriausiai neprisimenate šios istorijos, o galbūt Europa tuomet išvis nesidomėjo ta padėtimi. 2004 m., kai kilo Oranžinė revoliucija, Ukraina, tiksliau blaiviai mąstanti jos dalis, iš tiesų ėjo ne tiek už Viktorą Juščenką, kiek prieš Viktorą Janukovyčių. Priežastis buvo paprasta. Buvo aišku, kad šis žmogus yra perėjęs kalėjimo mokyklą, ir ne kartą. Ir ne dėl politinių, o dėl kriminalinių nusikaltimų. Pirmą kartą jis atsidūrė už grotų dėl kepurių vagysčių tualetuose, kitus kartus – dėl smurto ir prievartos.

Taigi, 2004 m. Maidanas prasidėjo dėl to, kad žmonės nenorėjo matyti tokio asmens prezidento poste. Tai buvo principo reikalas. Tuometis Ukrainos elitas, vadovaujamas prezidento Leonido Kučmos ir jo aplinkos, padarė klaidą, kai iškėlė du kandidatus, kurie abu buvo labai artimi prezidentui – tiek V.Juščenka, tiek V.Janukovyčius. V.Juščenka vienu metu vadovavo vyriausybei, J.Tymošenko dirbo jo vicepremjere, o V.Janukovyčius buvo premjeras per pačius rinkimus.

Iš esmės V.Juščenka buvo iškeltas kaip techninis kandidatas – jis turėjo pralaimėti V.Janukovyčiui. Bet elitas apsiskaičiavo. Dėl to, kad Rusija pareiškė paramą V.Janukovyčiui, ir dėl jo biografijos faktų tauta nenorėjo jo rinkti prezidentu.

Aš buvau iš verslo sluoksnio – ne oligarchų, o tikrojo verslo, kuris tuo metu jau buvo nepriklausomas nuo valdžios ir pajėgus pats apsirūpinti. Būtent ši grupė buvo 2004 m. Maidano branduolys. Ir kai V.Janukovyčius vėliau grįžo į valdžią, ši grupė tapo jo pagrindiniu priešininku.

– Bet jeigu 2004 m. ukrainiečiai nenorėjo matyti V.Janukovyčiaus kaip prezidento, kaip jam pavyko grįžti į valdžią ir 2010-aisiais tapti prezidentu?

– 2004 m. atrodė abejotina, kad taip gali būti. Tačiau V.Juščenka pats nesitikėjo būti išrinktas, nebuvo pasirengęs šiai misijai ir galiausiai pasidavė V.Janukovyčiui.

"Oranžinės" valdžios periodas pasižymėjo tuo, kad visos jėgos institucijos, išskyrus vidaus reikalų ministrą Jurijų Lucenką, toliau tarnavo Regionų partijai. Parlamentą visiškai kontroliavo Regionų partija ir komunistai, prokuratūroje taip pat dirbo jų statytiniai. Tikslas buvo toks – išsaugoti šias jėgas, šią penktąją koloną, iki to laiko, kai prasidės lemiami sprendimai dėl valdžios.

Šios jėgos visais būdais stengėsi sužlugdyti J.Tymošenko vyriausybę ir sukelti gyventojų nepasitenkinimą jos darbu. Štai 2005 m. vasarą buvo dirbtinai sukeltas cukraus deficitas, dėl to kilogramo kaina nuo gegužės iki rugpjūčio išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 3 iki 6,5 grivinos. Toks šuolis buvo labai skausmingas vartotojams, juk žmonės surinkę derlių ruošia uogienes, kompotus.

Mes turėjome infrastruktūrą ir galimybių pardavinėti didelius cukraus kiekius. Nusprendėme padėti, nes tai buvo politinis klausimas, "oranžinės" vyriausybės palaikymo klausimas. Ši operacija nedavė jokio pelno, iš dalies netgi buvo nuostolinga.

Vėliau, beje, ir prasidėjo mano problemos. Atėję tardytojai pradėjo reikalauti iš manęs prisipažinimo, kad mokėjau kyšius J.Tymošenko. Aš rodžiau visus dokumentus, baksnojau tušinuku ir leidau patiems suskaičiuoti, kiek aš uždirbau, kiek turėjau išlaidų ir ką iš to skirtumo galėjau duoti J.Tymošenko. O ten buvo tuščia. Aš dalyvavau šioje operacijoje ideologiniais sumetimais, ne dėl pelno. Buvau suinteresuotas, kad ši vyriausybė išdirbtų kuo ilgiau. Nes tik tokiu atveju mačiau galimybių plėtoti verslą.

Dirbtinai buvo keliamos ir benzino kainos – kitaip tariant, vyriausybei buvo smūgiuojama per jautriausius taškus. Bet didžiausia klaida ir problema buvo ta, kad J.Tymošenko viską darė rankiniu režimu. Ji gelbėjo ekonomiką, bet gelbėjo rankiniu režimu. Ji nekūrė mechanizmų, kurie savaime viską reguliuotų, nešalino valdininkų, kurie kimšosi kišenes iš šitos veiklos. Kai pakilo cukraus kainos, ji šaukė: "Aš jus visus priversiu dirbti! Greitai įvežame cukraus!" Lygiai taip pat su benzino kainomis.

– Kas pasikeitė, kai valdžią perėmė V.Janukovyčius?

– Kai tik V.Janukovyčius atėjo į valdžią, 2010 m. įvyko Maidanas, apie kurį Europa tikriausiai negirdėjo, bet kuris truko gana ilgai, – tai mokesčių Maidanas. Jis prasidėjo dėl to, kad valdžia pradėjo žudyti smulkųjį ir vidutinį verslą. Iš šio verslo atstovų buvo atimamos įmonės (taip nutiko ir man), jie buvo apkraunami nepakeliamais mokesčiais ir baudomis. Todėl verslininkai susirinko maidane ir pareikalavo keisti šią padėtį.

Vien 2010 m. savo įmones uždarė daugiau nei 3 mln. smulkiųjų ir vidutinių verslininkų. Atrodo, milžiniškas skaičius, bet į jį neatkreipė dėmesio nei visuomenė, nei pasaulio bendruomenė.

– Papasakokite savo istoriją – kaip netekote verslo?

– Ateidavo mokesčių inspekcijos pareigūnai, viską iškratydavo. Nieko neteisėto nerasdavo, bet galiausiai prisikabino prie vienos mokesčių deklaracijos, kurioje buvo nurodytas nuostolis. Tai buvo 2008 m. deklaracija, kai tiek Ukrainoje, tiek visame pasaulyje buvo krizė. Bet remdamiesi tuo, kad įmonė turi nuostolių, jie, nepranešę man, nusprendė panaikinti įmonės valstybinę registraciją. Tai reiškia, kad įmonė nebegali vykdyti jokios ūkinės veiklos. Šį sprendimą gavau jau po 15 dienų, per kurias dar būčiau galėjęs jį apskųsti.

Kitas žingsnis – buvau apkaltintas tuo, kad bandau išvengti grąžinti paskolas, nors įmonės turtas keletą kartų viršijo paskolų sumą, ir aš kreipiausi į banką su prašymu leisti grąžinti skolas, kai bus realizuotas užstatytas turtas. Šios bylos niekaip negalėjo išjudinti: prokuratūra atversdavo, o teismas užversdavo. Nes viskas buvo akivaizdu: aš skolingas 2,5 mln. grivinų, o įmonės turtas siekia 9 mln.

Visas šis tampymasis truko iki 2010 m. lapkričio, kai teisėjas man pasakė: "Arba prokuratūra tegu keičia kaltinimus, arba aš bylą baigiu, neradus nusikaltimo sudėties." Tai reiškė, kad aš galiu reikalauti kompensacijos.

Tačiau likus kelioms dienoms iki posėdžio, kuriame turėjau būti išteisintas, buvau suimtas, ir kitas teismas skyrė man laisvės atėmimą. Už grotų praleidau puspenkto mėnesio. Kai galiausiai išėjau į laisvę, jau neturėjau nieko – nei traktorių gamyklos, nei biuro, nei aktyvų. Kai atėjau į techninės inventorizacijos skyrių aiškintis, kur viskas dingo, sužinojau, kad viskas buvo iš naujo įforminta bendrovei, susijusiai su V.Janukovyčiaus sūnumi Oleksandru.

Taip 2010 m. buvo žlugdomas verslas, atimamos įmonės, žmonės paliekami be darbo – nuo turguje prekiaujančių močiučių iki vidutinių verslininkų ir gamyklų savininkų. Jie buvo tiesiog plėšiami – kai kas pasinaudojant beisbolo lazdomis, kai kas – išgalvotomis procedūromis ir bylomis.

Su mumis, beje, buvo išbandytas straipsnis, kuris vėliau buvo pritaikytas J.Lucenkai, – įgaliojimų viršijimas ir lėšų švaistymas. Bet juk tokie kaltinimai taikomi valdžios pareigūnams. Štai J.Lucenka buvo apkaltintas tuo, kad išleido milijoną grivinų Vidaus reikalų ministerijos šventei. O aš buvau apkaltintas tuo, kad pridariau nuostolių savo įmonei. Aš pats iš savęs pavogiau pinigus – argi tai ne kliedesiai?

– Kodėl nusprendėte bėgti iš Ukrainos?

– Išėjęs į laisvę dar daugiau nei metus bandžiau teismuose įrodinėti, kad esu nekaltas. Galiausiai teisėjas man per advokatus perdavė: "Klausyk, aš juk tave išleidau ne tam, kad tu įrodinėtum savo tiesą. Arba susitark su prokuratūra, arba duodu tau laiko pabėgti. Nes kitokio sprendimo priimti negalėsiu ir turėsiu pripažinti tave kaltu."

Jis sakė turintis žmoną ir vaikų, ir kad vaikams gali pakišti narkotikų arba padaryti dar kokią nors niekšybę. Kitaip tariant, jis bijojo konfliktuoti su prokuratūra.

Taigi, turėjau bėgti iš tėvynės. Pasinaudojau spragomis pasienyje ir 2012 m. atvykau į Lietuvą, gavau pabėgėlio statusą bei prieglobstį.

– Ko tikitės iš naujos Ukrainos valdžios ir ką norėtumėte joje matyti?

– Reikia išnaikinti korupciją, reikia siekti, kad valdžios pareigūnai būtų kompetentingi ir keičiami. Ir reikalinga liustracija. Reikia pašalinti iš valdžios visus susitepusius ir prisivogusius pareigūnus. Nes negali būti taip, kad teisėjai bijotų prokurorų, kaip buvo mano atveju. Teismas yra aukščiausia instancija, o prokurorai su advokatais tik teikia argumentus. Būtina pašalinti iš šios sistemos – ir teisminės, ir administracinės – susitepusius žmones, o į jų vietą paskirti profesionalus, kurie neplėštų šios šalies.

Nors atrodo, kad turėčiau palaikyti J.Tymošenko, manau, ir ji vadovaudama pridarė rimtų klaidų. Negalima vadovauti ekonomikai rankiniu režimu, nes tokiu atveju atsiranda galimybių piktnaudžiauti, atsiranda noras, kad prie tų rankų kas nors priliptų.

Reikia kurti sistemą, kur valdžia nebūtų sukoncentruota vienose rankose, o būtų paskirstyta. Tai ne mano idėja, visas pasaulis taip gyvena, turėdamas įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Kitų variantų nėra. Ir valdininkai turi būti keičiami. Turi būti atskaitingumas. Ir galiausiai – laisva žiniasklaida, kuri demaskuotų pažeidėjus, rodytų jų namus ir vilas. Pažiūrėkite, kaip gyveno V.Janukovyčius.

Vis dėlto, manau, J.Tymošenko yra reali politikė, motyvuota išnaikinti banditų valdžią, nutraukti visus korupcinius ryšius, todėl ją galima ir reikia išnaudoti. Ne todėl, kad ji padori ar sąžininga, – aš to nežinau. Žinau tik tiek, kad ji labai darbšti. Kai veždavome cukrų, man skambindavo net vėlyvomis naktimis ir reikalaudavo ataskaitų. Ji dirba nuo pradžių iki galo. Ir jeigu ji motyvuota atlikti kokią nors užduotį, ji ją atliks.

J.Tymošenko galėtų tapti prezidente, bet tik ribotam laikui. Jos užduotis būtų sugriausti esamą sistemą ir sukurti sąlygas antrajam žingsniui – naujų, kompetentingų ir skaidrių žmonių atėjimui į valdžią. Tam irgi nereikia kokių nors ypatingų pastangų, nes viskas pasaulyje jau sukurta. Reikia turėti tik proto ir noro. O noro yra, ypač daug jo turi jaunimas, kuris dalyvavo Maidane. Jeigu duosime galimybę jaunimui modernizuoti savo šalį, jie su tuo susitvarkys. Reikia suteikti jiems galimybių, leisti mokytis čia, Europoje.

– Būdamas 53-ejų, pats tikriausiai būsite vyriausias Lietuvos studentas. Kaip sekasi studijos Lietuvoje ir ar atradote šioje šalyje naujus namus?

– Prisipažinsiu, geriausiai jaučiuosi namie ir labai ilgiuosi tėvynės. Bet Lietuva labai svetingai mane priėmė, dėl to esu labai dėkingas.

Versle dirbau nuo 1995 m., bet neturėjau jokio ekonominio išsilavinimo. Ir štai Lietuvoje man suteikė galimybę studijuoti ekonomikos mokslus Mykolo Romerio universitete.

Mane labai maloniai nustebino švietimo lygis Lietuvoje, palyginti su Ukraina. Reikia pačiam pamatyti tą bibliotekos bazę, tokius atsakingus ir išsilavinusius dėstytojus. Mane visą laiką žavėjo profesionalai.

Labai norėčiau, kad Ukraina pasiektų jūsų elito parengimo lygį. Juk tie, kas mokosi universitetuose, yra jūsų būsimasis elitas – verslininkai, valdžios pareigūnai ir kiti, kas po dešimties ar penkiolikos metų perims atsakomybę už jūsų šalį. Ir man labai patinka, kaip jūs ruošiate šiuos žmones. Atsiprašau, nuo tokių smulkmenų, kaip tvarkingi tualetai ir valgyklos, iki bibliotekų bei aukščiausio lygio dėstytojų.

Ne iš šalies stebėdamas, o atsidūręs šios sistemos viduje supratau, kad jūs turite perspektyvų.

Nutilus šūviams Maidane, politika iš gatvės persikėlė atgal į kabinetus. Po nesėkmingos Oranžinės revoliucijos Ukrainai atsivėrė dar viena galimybė pradėti naują raidos etapą, sukurti pilietinę visuomenę ir naują valdžios bei tautos santykių formą. Ar šis procesas bus sėkmingas, priklausys nuo to, ar suskaldytai visuomenei pavyks rasti idėjinį konsensusą, kuris galėtų suvienyti žmones, nepaisant jų religinių ir politinių skirtumų.

Dideli skirtumai, ypač tarp provakarietiškų ir prorusiškų nuotaikų, gyvavo Ukrainoje nuo nepriklausomybės pradžios ir gyvuoja toliau. Ankstesnės vyriausybės stengėsi ieškoti pusiausvyros tarp šių dviejų stovyklų, bet ar bandys tai daryti naujai formuojamas kabinetas? Bent jau kol kas atrodo, kad Krymo ir rytinės valstybės dalies nuomonės niekas klausyti nenori.

O Kryme jau keliamos Rusijos vėliavos, stabdomas surenkamų mokesčių pervedimas į Kijevą. Šalies vakaruose specialiosios paskirties milicijos dalinio "Berkut" pareigūnai klupdomi ant kelių ir verčiami atsiprašyti minios, o rytuose pasitinkami plojimais kaip didvyriai.

Nuo chaoso ir skilimo valstybę gali išgelbėti tik Tautos vienybės vyriausybė ir stiprus bei autoritetingas lyderis, kurį pripažintų absoliuti visuomenės dauguma. Deja, tokių tarp protestų lyderių nematyti. Valdinga ir ambicinga Julija Tymošenko jau spėjo parodyti, kad nemoka dirbti komandoje net su bendraminčiais, ką jau kalbėti apie turinčiuosius kitokią nuomonę. Boksininkas Vitalijus Klyčko pademonstravo, kad yra tikras Ukrainos patriotas, bet daugeliui kyla abejonių dėl jo politinės patirties, kompetencijos ir sugebėjimo vadovauti valstybei. Buvusiam parlamento pirmininkui Arsenijui Jaceniukui paprasčiausiai trūksta charizmos. Apie tuos, kurie dirbo su pabėgusiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi arba yra supančioti ryšių su oligarchais, išvis neverta kalbėti.

Taigi, rinktis iš esmės nėra iš ko. Gal ukrainiečiams vertėtų pasižvalgyti ne politiniuose, o intelektualiniuose sluoksniuose? Juk 45 mln. gyventojų turinčioje šalyje turėtų atsirasti bent vienas mokslininkas arba rašytojas, kuris pajėgtų sutelkti visuomenę kurti naują ateitį.

Homofobiški Rusijos įstatymai, iššvaistyti ir išgrobstyti milijardai bei Vladimiro Putino pasididžiavimas. Atrodo, Vakarams Sočyje rūpi viskas, tik ne sportas. Apmaudu, kad ir daugiau dėmesio skiriama tiems, kas nevyks į olimpiadą nei tiems, kurie važiuos ten varžytis dėl medalių ir ginti savo valstybių garbę.

Juokinga ir apmaudu, kad ir kai kurie valstybių vadovai problemas bando spręsti taikią olimpinę dvasią maišydami su konfrontacine politika. Laimei, tokių yra mažuma. Nelaimei, tarp jų atsidūrė ir Lietuvos Prezidentė. Galime pasidžiaugti bent tuo, kad seksualinių mažumų teisės mūsų šaliai rūpi labiau už tolerancija garsėjančius Nyderlandus, kurie į Sočį siunčia aukšto lygio delegaciją su karaliumi ir premjeru priešakyje.

Asmeninių kvietimų į olimpiadą valstybių vadovai negauna, jie atvyksta patys, jeigu nori palaikyti savo šalies komandą. Todėl Rusija neturėtų pasijusti įžeista dėl to, kad kažkas neatvažiuos. Štai Barackas Obama, atsisakęs vykti į Sočį dėl įtemptos darbotvarkės, dėl tos pačios priežasties nevyko ir į Londono olimpiadą. Nors Didžioji Britanija yra viena artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkių, tai nebuvo įvertinta nei kaip akibrokštas, nei kaip išdavystė.

Lygiai tas pat ir Lietuvos atveju. Lietuvos vadovės žingsnis valstybei neatneš nei naudos, nei žalos. Galbūt tik liks praleista proga olimpiados užkulisiuose neformalioje aplinkoje ir taikioje atmosferoje aptarti dvišalius prekybinius klausimus bei padėtį Ukrainoje.

Todėl nevertėtų sureikšminti tuščių politinių manevrų, kurie prilygsta trypčiojimui vietoje, o dėmesį sutelkti į tuos, kurie gali pradžiuginti pasiekimais ir pergalėmis.

O norintiesiems suplakti sportą su politika taiklią pastabą skyrė Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas Thomasas Bachas: "Turėkite drąsos spręsti jūsų nesutarimus taikiu tiesioginiu politiniu dialogu, o ne už atletų nugarų."

Žvilgtelėti į Lietuvą ir ES Rusijos gyventojų akimis paprašėme šios šalies sociologo, Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro (VCIOM) generalinio direktoriaus Valerijaus Fiodorovo.

– Jums tikriausiai teko tyrinėti Rusijos gyventojų požiūrį į užsienio šalis. Kodėl Baltijos valstybes jie laiko priešiškomis? – paklausėme V.Fiodorovo.

– Keletą priežasčių aš jau galėčiau priskirti praeičiai, jos po truputį pamirštamos. Tarp jų – Baltijos šalių siekis išeiti iš SSRS. Tokį siekį dalis Rusijos gyventojų vertina negatyviai, ką jau kalbėti konkrečiai apie Baltijos šalis. Jeigu jūs nuo mūsų bėgate, vadinasi, mūsų nemėgstate. Toks pat požiūris į Ukrainą, Moldovą ir kitas šalis. Bet šis veiksnys jau keliauja į praeitį, nes gimė nauja karta, jiems Baltijos šalių nepriklausomybė yra realybė, nieko kito jie nežino ir neprisimena. Na, o vyresnei kartai tai dar svarbu.

Kita tema, kuri irgi jau lieka praeityje, yra Baltijos šalių narystė ES ir ypač NATO. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tai buvo plačiai diskutuojama ir labai konfliktinė tema. Visgi iki šiol NATO Rusijoje vertinama ne kaip gynybinė sąjunga, o labiau kaip puolamoji ir agresyvi. Ir NATO pati pateikė tam argumentų dalyvaudama karuose Jugoslavijoje, Libijoje ir kitur. Taigi Baltijos šalių narystė NATO taip pat negatyviai atsiliepė jų įvaizdžiui Rusijoje. Bet jeigu NATO nemojuos raketomis, šis veiksnys irgi trauksis į antrą planą. O jeigu ji pradės naują intervenciją, kad ir kokiais humanitariniais tikslais vadovaudamasi, tai iš karto skatins negatyvų požiūrį į NATO ir visas valstybes, kurios jai priklauso.

Pagaliau trečia tema, bene opiausia ir neblėstanti, – tai rusakalbių gyventojų padėtis Baltijos šalyse. Tai mažiau liečia Lietuvą, dėl žinomų priežasčių, o daugiau Latviją ir Estiją. Čia bet kokios užuominos apie rusiškų mokyklų uždarymą, griežtinamus reikalavimus pilietybei gauti kursto naujas nepasitenkinimo bangas.

Tai trys svarbiausios foninės priežastys, bet būna ir konjunktūrinių, juk Baltijos šalyse netrūksta karštų galvų. Kokio nors politiko reikalavimas grąžinti 40 mlrd. eurų už patirtą žalą čia pat sulaukia atsakomojo pykčio priepuolio. Čia patys Baltijos šalių gyventojai turėtų pagalvoti, kaip elgiasi jų politikai.

Bet galiausiai norėčiau pabrėžti, kad rusai nejaučia etninės atskirties Baltijos šalių gyventojų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su Centrinės Azijos gyventojais – tadžikais, uzbekais, kirgizais, taip pat su Užkaukazės šalimis, labai stipriai jaučiamos etninės gaidelės. Kai kas jas vadina ksenofobinėmis, kai kas švelniau, bet jaučiama didelė kultūrinė distancija. Jie vertinami kaip kitokie žmonės, bet ne dėl kitos odos spalvos ar akių formos, o dėl kitokios kultūros, dėl to, kai jie elgiasi kitaip. O turint omenyje Baltijos šalis, nors jos irgi turi kitokią kultūrą, religiją ir gyvenimo būdą, kultūrinė distancija neatrodo skausminga. Tai nėra svetimi žmonės, su kuriais neįmanoma rasti bendros kalbos. Kitaip tariant, nėra jokios etninės priešpriešos, ir tai labai svarbu suvokti. Nėra tokios prarajos, yra tik politiniai nesutarimai. Šiandien jie yra, o kas bus rytoj – nežinau. Tai priklauso nuo abiejų šalių politikų.

– Pažvelkime dar plačiau – kaip rusai žiūri į visą Europą. Anksčiau ES buvo tarsi ekonominis ir politinis modelis, pavyzdys, kuriuo visi norėjo sekti. Šiandien ES labiau asocijuojasi su nuosmukiu, dideliu nedarbu ir kitomis negandomis. Kaip rusai šiandien vertina ES?

– Teisingai pasakėte, tai tikrai buvo modelis, ir net jeigu dėl perspektyvų Rusijai įstoti į ES visuomet buvo didelių abejonių, vien todėl, kad esame labai dideli, o ir pati ES nenori mūsų matyti savo gretose, daugeliui Rusijoje ES buvo orientyras, daugelis norėjo gyventi europietiškai.

Bet tai baigėsi dar maždaug praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje. Nes jau tada skausmingos reformos ir virtinė krizių, kurias išgyveno Rusija, sukėlė nusivylimą europietišku modeliu. Ir amerikietišku taip pat. Keli vėlesni politiniai įvykiai parodė, kad Europa nėra tokia gera iš švelni motina, pasirengusi priglausti visus prie širdies. Karas Jugoslavijoje ir 1999-ieji Rusijai buvo persilaužimo metai. Nes tie patys žmonės, kurie kalbėjo apie laisvę, lygias teises ir taiką, siuntė savo bombonešius žudyti žmonių. Tai buvo lūžis, ir iliuzijos dėl ES daugeliui rusų išsisklaidė.

Toliau buvo bandymų atgaivinti "romaną". Prezidentas Vladimiras Putinas atėjo į valdžią turėdamas stiprų proeuropietišką vektorių, norėjo stiprinti santykius su Vokietija, Prancūzija, Didžiąja Britanija. Bet rusai jau nebesiorientavo į Europą, jų sąmonėje įsitvirtino nauja idėja – kad krizių parklupdyta Rusija pradeda stotis. Pradėjo augti ekonomika, gyventojų pajamos, tautinė savigarba. Ankstesniame dešimtmetyje žmonės manė, kad jie nieko nepajėgia, tik stovėti eilėse prie humanitarinės pagalbos, o praėjusiame dešimtmetyje visa tai dingo, atsirado psichologinės kompensacijos poreikis. Ir tuomet žmonės plūstelėjo į Europą, pradėjo taškytis pinigais, pirkti vilas, ir jau nebebuvo ne tik noro stoti į ES, bet ir orientuotis į ją. Įsitvirtino požiūris, kad mes tai jau peraugome.

Šio ir ankstesnio dešimtmečių sandūroje Rusijos ir ES santykiai ėmė blogėti, priežasčių buvo daug, dabar jų nevardysiu. Bet buvo aiškus ES nenoras suartėti su Rusija. Vizų klausimas yra turbūt vienintelis aktualus plačiajai visuomenei, nes didžiojoje politikoje niekas nesigaudo ir nenori gaudytis. Ir vizų klausimu Rusija vis beldžiasi į ES duris, o jos lieka uždarytos, tik keliami nauji ir nauji reikalavimai. Suprantama, jie keliami tik tam, kad būtų argumentų, kodėl ES neįves bevizio režimo su Rusija.

– Kaip Rusijos gyventojai vertina pastarųjų mėnesių įvykius Ukrainoje?

– Neapsisprendusios Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalys – Ukraina, Armėnija, Moldavija – tiek ES, tiek Rusijoje vertinamos kaip mūšio laukas. Bet kokią krizę Ukrainoje ar Moldavijoje rusai laiko varžybomis su ES, ir ji jau vertinama kaip konkurentė, o ne partnerė. Ir vėlgi ES pati daug prie to prisideda. Matome, kaip dabar aktyviai José Manuelis Barroso (Europos Komisijos pirmininkas – red. past.) ir kiti ES politikai dalyvauja euromaidano reikaluose, išeina palaikyti mitinguotojų. Kitaip tariant, atviras kišimasis į Rusijai labai svarbių valstybių vidaus reikalus taip pat neigiamai veikia ES įvaizdį Rusijoje.

Taigi, reziumuojant, anksčiau NATO buvo vertinama su minuso ženklu, o ES – su pliuso. Buvo manoma, kad ES yra geromis vertybėmis grindžiamas junginys, labai stipri ekonominė sąjunga ir ten žmonės gyvena gerovės sąlygomis. Todėl paprasčiausias būdas yra prisijungti – ir pas mus viskas bus gerai. Bet tapo aišku, kad viskas ne taip. Kad pačią ES ištiko krizė, žmonės čia gyvena ne taip gerai, o Bendrija dažnai vykdo antirusišką politiką daugeliu aštrių klausimų. Todėl ES Rusijoje šiandien nėra populiari, ji vertinama galbūt ne blogai, bet, sakyčiau, neutraliai su negatyviu atspalviu.

– Taigi, nusivylusi ES, Rusija nusprendė pati tapti traukos centru ir formuoti savo sąjungą – Eurazijos?

– Rusija jau seniai norėjo tapti traukos centru, juk ir NVS buvo tam tikra, švelnesnė negu SSRS, bet valstybių jungimosi aplink Rusiją forma. O aplink ką dar jungtis? Suprantama, Rusija yra didžiausia valstybė regione, jos ekonomika didžiausia. Bet ši integracijos forma nepasiteisino. Pastaruosius 15 metų Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos politikai ieškojo integracijos formos, kuri būtų gyvybingesnė. Buvo įvairių bandymų, pavyzdžiui, sąjunga su Baltarusija, bet ji taip pat nepavyko. Dabar, atrodo, pasisekė užčiuopti formą, kuri yra perspektyvi, – tai Eurazijos ekonominė sąjunga. Čia svarbiausias principas toks: geriau mažiau, bet geriau. Tegul valstybių bus mažiau, bet jų elitas turės aiškų norą jungtis, ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Sprendimas buvo priimtas, trys valstybės (Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas – red. past.) susijungė ir dabar gana dinamiškai integruojasi. Kai tapo aišku, kad gimsta naujas traukos centras, atsirado ir naujų kandidatų. Kai kas pats bando prašytis į šią sąjungą, kaip Kirgizija, nors jos nelabai laukia. Kai ką ši sąjunga pati kviečia – pavyzdžiui, Ukrainą, bet ji negali apsispręsti.
Bet kokiu atveju tai jau yra realybė, alternatyvus traukos centras. Suprantama, tai nervina ES, nes anksčiau ji buvo unikali, vienintelė gravitacinė jėga. Ir anksčiau kitos valstybės turėjo tik tokį pasirinkimą: arba užsirašyti į eilę stoti į ES, keisti savo ekonomiką, teisinę bei politinę sistemą ir laukti kvietimo, kurio galėjai ir nesulaukti, arba atsisakyti integracijos į ES ir turėti nušalintosios, ateities neturinčios valstybės įvaizdį. O dabar paaiškėja, kad alternatyvi ateitis yra įmanoma.

Ir jeigu ES siūlo aukštus standartus, gerai veikiančias institucijas, laisvą judėjimą – be abejo, tai labai geri dalykai, bet Eurazijos ekonominė sąjunga siūlo nuolaidų dujoms, naftai. Šios nuolaidos yra labai didelės, ir ne tik elitui, bet ir eiliniams gyventojams, kurie moka už tas dujas bei naftą. Tai pasirodė labai efektyvi priemonė. Juk ne atsitiktinai Armėnija vos per keletą mėnesių apsigalvojo ir pradėjo derėtis dėl jungimosi.

Eurazijos ekonominė sąjunga yra labai svarbus projektas prezidentui Vladimirui Putinui, šis projektas jau veikia, pažiūrėsime, kas jo laukia. Ten yra nemažai problemų, bet prisiminkime, kad ir ES prie šiandienės formos ėjo pusę amžiaus, o Eurazijos ekonominei sąjungai – vos keletas metų. Ten daug ekonominių, biurokratinių ir kitokių problemų, bet mechanizmas po truputį ima veikti normaliai.

– Paminėjote problemas, su kuriomis šiandien susiduria Eurazijos ekonominė sąjunga. Kokios tai problemos?

– Konfliktų, be abejo, yra ir bus, juk pagrindas – ekonomika. Yra klausimų, dėl kurių interesai sutampa, o yra tokių, kai nesutampa. Pavyzdžiui, pieno klausimas tarp Rusijos ir Baltarusijos. Rusijos pienininkai šaukia: nereikia mums pigaus baltarusių pieno, nes mes negalime su jais konkuruoti. Baltarusijoje valstybė dotuoja pieno gamybą, o milžiniškas kiekis šito pieno eksportuojamas į Rusiją. Rusijos valstybė nedotuoja pieno gamybos arba dotuoja, bet gerokai mažesniu mastu. Todėl mūsų pienininkai kenčia.

Taigi tai yra konfliktas. Tai ilga istorija, ilgos derybos. Bet šis konfliktas, mano nuomone, yra vystymosi šaltinis. Dėl jo mes ne bėgsime į skirtingas puses, o produktyviai dirbsime. Tai ne ideologinis ar nacionalinis, o realus ekonominis klausimas, kuris laikui bėgant turi būti sureguliuotas, kaip tam tikru metu jį sureguliavo ta pati ES.

Kitos kaimynės galėtų pavydėti tokių gerų santykių, kokius turi Baltarusija ir Lietuva. Tokios nuomonės laikosi kadenciją baigiantis vienas ilgiausiai mūsų šalyje rezidavusių diplomatų – Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas.

– Esate ilgiausiai Lietuvoje rezidavęs užsienio šalies ambasadorius. Kaip apibendrintumėte savo aštuonerių metų darbą? – "Vilniaus diena" paklausė ambasadoriaus.

– Per aštuonerius mano darbo Lietuvoje metus mes pasiekėme viską, ką buvome užsibrėžę. Žinote, kada ambasadorius visiškai pateisina savo vardą? Kai šalies vadovas atvyksta į diplomato rezidavimo šalį ir rezidavimo šalies vadovas apsilanko diplomato gimtojoje šalyje. Per šiuos metus abu tokie vizitai įvyko, įvyko valstybių vadovų dialogas. Premjerai susitikdavo kasmet, o buvo metų, kai susitikdavo net keturis kartus. Užsienio reikalų ministrai taip pat susitinka po keletą kartų per metus, kitų sričių ministrai – irgi. Ir šiandien aš tvirtai įsitikinęs galiu pasakyti, kad mes turėjome galbūt nelengvą, bet tikrą politinį dialogą.

Aišku, daugiau mes pasiekėme ekonomikoje. Ambasadoje pradėjau dirbti, kai prekybos tarp mūsų šalių apyvarta siekė 603 mln. JAV dolerių (apie 1,5 mlrd. litų) ir tai buvo laikoma geru rezultatu, dabar išvažiuoju, kai apyvarta siekia 2,6 mlrd. dolerių (6,5 mlrd. litų). Abipusio paslaugų eksporto apimtis siekė 750 mln. dolerių (1,88 mlrd. litų), o po kelerių metų, pamatysite, pasieksime 1 mlrd. (2,5 mlrd. litų). Todėl šiandien Ukraina, Lenkija, Latvija netgi šiek tiek pavydi mums – Lietuvai ir Baltarusijai. Nes mes sukūrėme tokius santykius, kurie vadinami strategine partneryste.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į bendradarbiavimą humanitarinėje sferoje. Kai kas nors nepavyksta politikams ir ekonomistams, tuomet mes suprantame, kad turime dirbti per švietimo sistemą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, socialinę politiką. Ir štai dėl ko aš džiaugiuosi: kai mūsų šalyje kilo būtinybė atlikti pirmuosius širdies persodinimus, mes sukūrėme bendras lietuvių ir baltarusių kardiologų brigadas. Prieš ketverius metus aš padėjau jas pristatyti į Minską, ir jos atliko pirmuosius persodinimus. Šitaip intelektą ir didžiulę patirtį mes kartu panaudojome tam, kad išgelbėtume žmonėms gyvybę. Ir tokių pavyzdžių galiu pateikti dešimtimis ir net šimtais.

Dar daugiau esame pasiekę kultūros srityje. Kasmet rengiame Baltarusijos kultūros dienas Lietuvoje, čia atvažiuodavo maždaug po penkiolika kūrybinių kolektyvų. Lankėmės Klaipėdoje, Kaune, kur visai neseniai Baltarusijos nacionalinis muzikinis teatras rodė operą "Pajacai". Tai buvo nuostabus pasirodymas, o žiūrovai parodė aukščiausią svetingumą. Jie plojo beveik 25 minutes, artistai bemaž septynis kartus išėjo padėkoti už tokį šiltą priėmimą.

– Visgi buvo ir nemalonių akimirkų. Prisiminkime vien pastaruosius metus – ir vadinamasis pliušinis desantas, ir istorijos apie per Lietuvą vykdomą slaptą Baltarusijos opozicijos finansavimą, ir ES sudarytas Baltarusijos pareigūnų juodasis sąrašas. Ar po tokių akibrokštų mes galime kalbėti apie tarpusavio supratimą ir tarpusavio pasitikėjimą?

– Pasakysiu šitaip: gamta nebūna be debesų ir audrų, bet jos ateina ir praeina. O tada ateina normalus oras, pasirodo saulė. Taip ir su valstybių santykiais. Todėl pliušinis desantas ir visa kita – taip nutinka. Taip nutinka todėl, kad gyvenimo suvokimas nėra tobulas. Kai kas sako, kad Baltarusija yra diktatūra. O aš pasakysiu, kad Baltarusijoje šiandien yra tvarka, vyksta ekonominių santykių tobulinimas.

Kalbama ir apie politinius kalinius. Dabar liko šeši žmones, kuriuos Vakarai laiko politiniais kaliniais, bet kurie iš tikrųjų turi prieštaravimų Baltarusijos įstatymams. Mes tai suprantame ir bandome paaiškinti visiems, bet ne visi nori suprasti.

– Kartą kilus įtampai tarp mūsų valstybių, Baltarusija buvo įspėjusi, kad gali nukreipti savo produkcijos tranzitą iš Klaipėdos į kitų valstybių uostus. Ar šiandien yra tokia tikimybė?

– Baltarusija suinteresuota greitais, patikimais ir patrauklią kainą turinčiais maršrutais savo prekėms pristatyti užsienio pirkėjams. Klaipėdos uostas, patogus tiek geografiniu, tiek logistiniu požiūriu, mūsų manymu, siūlo labai palankias sąlygas Baltarusijos eksportuotojams. Todėl daug stambių Baltarusijos bendrovių jau ilgą laiką bendradarbiauja su Klaipėdos bendrovėmis.
Per Klaipėdos uostą keliauja 14 mln. tonų Baltarusijos krovinių, iš jų 6 mln. tonų kalio. Ir jeigu vieną akimirką viską paimti ir užbaigti – nukentės daugybė žmonių, dirbančių Lietuvos geležinkeliuose, Baltarusijos geležinkeliuose, automobilių vežėjai, Klaipėdos uosto darbuotojai ir kiti. Ir mus džiugina, kad transporto bei tranzito sferoje mūsų šalys pasiekė strateginės partnerystės lygmenį.

Reikia būti ekonomistu ir skaičiuoti. Vienos tonos kalio pristatymas iš Salihorsko baseino į Klaipėdą kainuoja 6 dolerius, o į Rygą – jau 10. Į Taliną – 16, o į Ust Lugą – 18. Maža to, su Lietuva pasiekėme strateginį susitarimą nedidinti kainų ir keisti tik infliacijos procentą. Šitaip mes galime judėti su maždaug 20 mln. tonų Baltarusijos krovinių, kurie keliaus per Klaipėdą. Tai visai realu. Tai sudarytų 40–45 proc. visos Klaipėdos uosto krovos.

Taigi sakykite, ar tokiomis sąlygomis priimtinas politinis pikiravimas? Juk ekonomika yra lemiama, kalbant apie valstybių santykius. Manau, kad šiuo klausimu bus vadovaujamasi pragmatiškais sumetimais, ieškant optimalių sprendimų, ir niekas neleis nieko niekur išvesti. Jau pateikiau jums kainas, kad palygintumėte.

Mes galime padaryti, ir netgi pasakysiu daugiau – jau esame padarę, Klaipėdos uostą pagrindiniais jūros vartais Baltarusijos prekėms gabenti į trečiąsias šalis. Tai mes turime labai aiškiai suprasti.

Bet kartu neturėtume pamiršti, kad šiais laikais bendrovės turi turėti galimybių diversifikuoti savo produkcijos pristatymą. Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos uostai irgi gali būti patrauklūs Baltarusijai, juk kiekviena prekių grupė turi savo logistiką. Jeigu dėl kokių nors priežasčių mums labiau apsimokės gabenti savo produkciją per kitus uostus, mes taip ir darysime. Čia nėra politikos, čia viską sprendžia rinka, kurioje uosto paslaugų teikėjai konkuruoja tarpusavyje, o Baltarusijos eksportuotojai turi galimybę rinktis optimalų maršrutą.

– Dar vienas opus klausimas, turint omenyje Baltarusijos ir Lietuvos santykius, yra Astravo atominė elektrinė. Ar pavyko galiausiai rasti bendrą kalbą su Lietuvos pareigūnais?

– Turėtume suprasti, kad kiekviena valstybė stengiasi užtikrinti energetinį saugumą. Šiandien mes 95 proc. visos elektros energijos generuojame dujomis, kurių savo neturime, todėl perkame iš Rusijos. Ir mes bandome ištrūkti iš šios priklausomybės – lygiai tą patį bando daryti Lietuva. Nes šiandien mes turime vienokią dujų kainą, o rytoj ji gali būti kitokia – pavyzdžiui, kaip Lietuvoje. Ir tokiu atveju mūsų ekonomika negalės būti konkurencinga. Štai todėl mes ieškome alternatyvų. Mūsų specialistai išnagrinėjo daugybę variantų ir galiausiai apsistojo prie atominės elektrinės, kaip pigiausio ir saugiausio elektros energijos šaltinio, statybų.

– Bet Lietuva, kaip suprantu, neprieštarauja Baltarusijos energetinės nepriklausomybės siekiui. Jai daugiau nerimo kelia faktas, kad atominė elektrinė statoma Astrave – vos už 50 km nuo Vilniaus…

– Aš suprantu tokį susirūpinimą, jį reiškia ir Lietuvos vadovai. Bet šiuo atveju mes galime užtikrinti, kad statomas objektas atitinka visus reikalavimus, keliamus atominės energetikos objektams.

Buvo susitikę ir mūsų ekspertai, ir mūsų ministrai, jie svarstė šį klausimą, taip pat jį svarstė premjerai ekonomikos forume Klaipėdoje pernai balandį. Planuojame, kad premjerai vėl susitiks balandį, tik šįkart Mogiliave.

Baltarusija pasirengusi tęsti dialogą su Lietuva šiuo klausimu. Esame atvira šalis, gerbianti tarptautines teisės normas. Baltarusijos ekologijos organizacijos inicijavo Astravo atominės elektrinės statybų nepriklausomą visuomeninį monitoringą, jo rezultatai buvo pristatyti per apskritojo stalo diskusiją, kuri buvo surengta gruodžio 17 d. Vilniuje.

Laukiame iš Lietuvos konstruktyvaus požiūrio ir tikimės pasiekti tarpusavio supratimą šiuo sudėtingu klausimu.

– Lietuva ir Baltarusija priklauso dviem skirtingiems junginiams – ES ir Muitų sąjungai. Ar dėl to neatsiranda kokių nors kliūčių plėtojant dvišalius ekonominius santykius?

– Žinote, negalima bijoti Muitų sąjungos, lygiai kaip ir ES. Ir viena, ir kita sąjunga suformuota kam nors kurti. Šiuo atveju reikia sujungti jųdviejų interesus ir jokiais būdais neskatinti konfrontacijos.

Abu integraciniai junginiai buvo sukurti ne autonomiškam funkcionavimui, o naudingam ekonominiam bendradarbiavimui. Šiuo atžvilgiu galinga Muitų sąjunga, kuriai priklauso Rusija, Baltarusija bei Kazachstanas, ir vieninga ekonominė erdvė suteikia ES valstybėms papildomų ekonominio bendradarbiavimo galimybių. Visiškai akivaizdu, kad ir Lietuvai bendradarbiauti su Baltarusija šiame kontekste yra naudinga. Tai pirmiausiai reiškia platesnę rinką prekių ir paslaugų eksportui, juk Muitų sąjungos šalių gyventojų skaičius viršija 170 mln.

Kalbant apie tolesnę mūsų šalių prekybos ir ekonominių santykių plėtrą, mes turime ir gerų rezultatų, ir realių ilgalaikių perspektyvų. Šiems metams jau suplanavome keletą svarbių ekonominių renginių, kurie padės stiprinti bendradarbiavimą. Kiekvienais metais rengiame Lietuvos ir Baltarusijos ekonomikos forumus, ir šiemet Mogiliave vyks jubiliejinis dešimtasis. Ten turėtų atvykti mūsų premjerai, taip pat vyks dvišalės prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo komisijos posėdis. Gegužės pabaigoje Gardine surengsime trečiąjį Lietuvos ir Baltarusijos regioninio bendradarbiavimo forumą. Na, ir rugsėjį Vilniuje nacionalinėje parodoje "BelEkspo" pristatysime aibę prekių, kurios gali sudominti Lietuvą.

– Lietuva labai džiaugiasi, kad vis daugėja atvykstančių iš Baltarusijos, bet pačioje Baltarusijoje pasigirdo siūlymų riboti piliečių keliones į užsienį apsipirkti. Ar tokie pasiūlymai iš tiesų svarstomi?

– Aš labai džiaugiuosi, matydamas pirminę statistiką, kad pernai Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirto daugiau nei 5 mln. abiejų šalių piliečių. Maždaug 3 mln. baltarusių aplankė Lietuvą ir 2 mln. lietuvių aplankė Baltarusiją. Vadinasi, vyksta piliečių integracijos procesas. Jie vyksta gauti gydymo ir kitokių paslaugų, ilsėtis, apsipirkti, netgi įsigyti nekilnojamojo turto. Tokius procesus mes galime tik sveikinti, niekada nekūrėme jiems kliūčių ir nekursime.

Taip pat norėčiau priminti, kad 2014-ieji Baltarusijoje paskelbti Svetingumo metais, o gegužę Minske vyks Pasaulio ledo ritulio čempionatas. Būtų labai malonu, jeigu stebėti šio istorinio renginio pas mus atvyktų kuo daugiau svečių iš Lietuvos.

– Lietuva labai didelį dėmesį skiria ES Rytų partnerystės programai. O kaip ją vertina Baltarusija? Ar ši programa duoda vaisių?

– Rytų partnerystę vertiname konstruktyviai. Visuose etapuose buvome suinteresuoti, bet ES ne visada mus vertino pagarbiai. Pavyzdžiui, bandė suvaržyti suteikdama kitokio tipo kvietimą. Bet Vilniuje mes pasiekėme maksimumą: gavome lygiavertį kvietimą, kaip ir visos kitos Rytų partnerystės programos valstybės, turėjome aukšto lygio delegaciją, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras, turėjome galimybę išreikšti savo poziciją. Pasiūlėme iš naujo su ES apsvarstyti vizų režimo supaprastinimą, taip pat readmisijos susitarimą. Esame pasirengę judėti toliau ir dirbti. O Vilniuje įvykęs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, mano nuomone, buvo teigiamas reiškinys.

– Kokių jausmų apimtas paliekate Lietuvą? Kokie įspūdžiai šioje šalyje buvo ryškiausi?

– Lietuvoje atsidūriau ir ambasadoriumi tapau neatsitiktinai. Nuėjau ilgą kelią valstybės tarnyboje, o pradėjau jį po aukštosios technikos mokyklos. Dešimt metų dirbau rajono vadovu, vėliau buvau Minsko srities pirmasis vicegubernatorius, tada penkerius metus ėjau vicepremjero pareigas. Po viso šito turėjau kelias galimybes tęsti valstybės tarnybą, ir aš pasirinkau diplomatiją. Kodėl?

Lietuvą gerai pažinojau maždaug nuo 1975 m., kai buvau dar visai jaunas. Atvažiuodavau čia ilsėtis, turizmo tikslais, o kai pradėjau vadovauti istoriniam Nesvyžiaus rajonui, kur įsikūrusi Radvilų pilis, užmezgėme bendradarbiavimą su Lietuvos Radviliškio rajonu, pradėjome mainytis technologijomis žemės ūkio, augalininkystės, gyvulininkystės srityse. Vieni iš kitų mokėmės statyti gyvenvietes, vykdyti dujofikaciją, tobulinti socialinę bazę. Tai buvo labai efektyvus darbas, mes keitėmės tuo, kas tuo metu buvo pažangiausia. Aš važinėdavau į Lietuvą mažiausiai du tris kartus per metus. Kai tarp galimų mano diplomatinio darbo krypčių atsirado Lietuva, aš sutikau, atvažiavau ir dėl to esu laimingas.

Dabar išvažiuoju apimtas dviejų jausmų. Pirmas – tai atliktos pareigos jausmas, ir politinėje, ir ekonominėje, ir humanitarinėje srityse. Jaučiu, kad mes atlikome milžinišką darbą, ir man labai malonu, kad kartu su kitais ambasados diplomatais pasiekėme maksimalių rezultatų.

O antras jausmas yra liūdesys, nes turiu palikti nuostabią šviesią šalį, šviesius žmones ir daugybę draugų, kurie sudarė mano aštuonerių metų gyvenimo etapą. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių etapų mano karjeroje.

Ryškiausias likęs prisiminimas yra svarbus Lietuvos istorijos įvykis – Lietuvos vardo pirmo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečio minėjimas.

Lietuva intensyviai patiria Rusijos žiniasklaidos informacinius išpuolius. Savaitraščio "Ruskij reportior" vyriausiasis redaktorius Vitalijus Leibinas pripažįsta, kad galingesnė valstybinė žiniasklaida laikosi Kremliaus žaidimo taisyklių, tačiau laisvas žodis čia taip pat egzistuoja.

– Kaip bendrai įvertintumėte Rusijos žiniasklaidos padėtį? Jos objektyvumą, profesionalumą?

– Rusijoje yra laisva ir profesionali žurnalistika – tai pirma. Kitas klausimas – yra politinių ir ekonominių problemų, kurios trukdo jai vystytis. Ne tik mūsų šalyje žiniasklaida gyvena labai sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis. Ypač ryškus kontrastas su 2007-aisiais, kai mes tik pradėjome leidybą. Tokių pelno ir augimo rodiklių iki šiol nepavyko atkurti.

Antra, tokioje didelėje šalyje kaip Rusija kyla problemų dėl spausdintinės produkcijos platinimo infrastruktūros. Ir ne tik spausdintinės, televizijos turi savo rūpesčių. Jeigu nori paleisti kabelinę televiziją, infrastruktūra nėra pakankamai išvystyta, kad būtų galima išeiti į rinką ir konkuruoti su didžiaisiais valstybiniais kanalais, kurie susižeria 90 proc. visos reklamos. Tinkamas žingsnis būtų demonopolizuoti ir padaryti nevalstybinius valstybinius žiniasklaidos sektorius.

Valstybė didžiausią įtaką turi didžiųjų valstybinių televizijos kanalų sektoriuje – tai pirmas probleminis sektorius. O antras – tai regioninė žiniasklaida, tiesiogiai pavaldi regioninei valdžiai. Regionuose yra privačių ir laisvų leidinių, bet labai daug jų priklauso nuo regioninės valdžios. Šios problemos iš esmės nėra federalinėje spaudoje, internete. Bet mano paminėti du sektoriai – regioninė spauda ir centriniai televizijos kanalai – yra labai spaudžiami valstybės.

Mano nuomone, būtų sąžiningiau, jeigu valstybė mokėtų už savo požiūrio skleidimą per valstybinius kanalus, o ne atimtų visą reklamą iš rinkos. Reikėtų leisti vystytis ir privačiajai žiniasklaidai.

– "Pirmasis Baltijos kanalas", "Rosija", NTV – ar šios didžiosios televizijos turi nors kiek laisvės, ar yra visiškai priklausomos nuo valdžios?

– Kaip jau sakiau, jos pasiima beveik visą reklamą ir labai priklauso nuo dominuojančios politinės pozicijos. Bet čia viskas sudėtingiau nei vien valstybės įtaka. Šių kanalų generaliniai prodiuseriai yra daug stambesnės politinės figūros už ministrus ar prezidento administracijos pareigūnus. Taigi nėra taip, kad jiems sako, ką daryti, atrodo, jie yra tiek įtakingi, jog dažnai patys daro įtaką valstybės politikai. Bet, aišku, jie laikosi valstybės interesų, kaip juos supranta, vagoje.

– Lietuvoje neseniai buvo uždrausta transliuoti Rusijoje pagamintas "Pirmojo Baltijos kanalo" laidas. Kaip į tai buvo sureaguota Rusijoje?

– Man atrodo, kad drausti informaciją ar bet kokį jos traktavimą mažų mažiausiai keista. Gerai turėti konkuruojančią nuomonę, net jeigu ji gimsta iš požiūrio, kuris tau nemalonus. "Pirmajame Baltijos", "Rosijos" ir NTV kanaluose yra laidų, kurios nepatinka daugeliui pačioje Rusijoje. Kai kuriose laidose yra iškraipymų, pernelyg agresyvi intonacija, tendencingai pateikiami faktai. Bet didiesiems pasauliniams televizijos kanalams tai ne naujiena, jie dažnai tai daro. Jie dirba su specifine auditorija ir kita kalba, nei mes dirbame savo žurnale. Mes bandome parodyti, kas yra, o televizijos žanras yra skirtas labai paprastam vartojimui. Juk daugelis žiūri televiziją viena akimi ir klausosi viena ausimi, ne taip atidžiai, kaip skaito spaudą. Todėl kuo garsiau šauki per televiziją, tuo daugiau galimybių, kad tave pastebės.

Jeigu būtumėte žiūrėję televizijos kanalą "Fox" tuo metu, kai jis kovojo su JAV prezidentu Baracku Obama ir jo politika, būtumėte pamatę, kad agitacinio nusiteikimo lygis prilygo "Pirmojo Baltijos kanalo". Kitas dalykas – Jungtinėse Valstijose skirtingos stambios televizijos atstovauja skirtingų partijų interesams, o Rusijoje kitai nuomonei atstovaujantys kanalai yra daug mažesni.

Kita vertus, yra ir centrinių televizijos kanalų, kurie pristato opozicijos požiūrį. Štai televiziją "Dožd" palaikė net pats tuometis prezidentas Dmitrijus Medvedevas, davęs jai interviu. Žvelgiant į Rusiją iš užsienio, atrodo, kad visas Rusijos informacinis laukas užpildytas vien agitacinių šūkių. Bet viskas yra sudėtingiau, nebūnant šalyje sunkiau pamatyti kitą spaudą, kitus televizijos kanalus.
O federalinė spauda didžiąja dalimi yra laisva. Maža to, federalinių laikraščių darbuotojai dažnai yra opoziciškai nusiteikę, tokia susiklostė tradicija. Laikraščių "Vedomosti" ir "Komersant", taip pat daugelio interneto portalų žurnalistai gana kritiškai vertina valdžią.

– Kaip Rusijos žiniasklaidoje pristatoma Lietuva? Apklausos rodo, kad rusai ją ir kitas Baltijos šalis laiko nedraugiškomis, o žiniasklaida tikriausiai irgi prisideda prie tokio įvaizdžio formavimo?

– To priežastis yra informacijos trūkumas, o žurnalistams paprasčiau kurti konfliktą iš negatyvių dalykų. Kai iš Lietuvos jokios informacijos nėra, o pirmoji pasirodžiusi yra konfliktinė Rusijos atžvilgiu, štai ir atsiranda toks nukrypimas. Jeigu abipusis interesas būtų didesnis, pamatytume daugybę sąlyčio taškų, žmonių istorijų, kurios vienytų, o ne skirtų.

Kita problema yra ta, kad politinė retorika ir mūsų valstybių atstovų elgesys yra labai konfliktiškas. Iš dalies suprantama kodėl – naujos ES valstybės kūrė savo nepriklausomybę ir naują ideologiją remdamosi išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos idėja. Bet ši ideologija ėmė reikštis kaip išsivadavimas iš Rusijos, nors ko iš jos vaduotis, jeigu ji jau seniai nėra Sovietų Sąjunga?

Ši retorika vis dar gyvuoja, ji tikriausiai reikalinga vidaus vartojimui. Bet ji taškosi ir į išorę bei sukelia, švelniai tariant, nesupratimą.
Čia geras pavyzdys yra Lenkija. Kai jai vadovavo Kaczyńskių partija, jie dažnai vartojo antirusišką retoriką vidaus politikos tikslams pasiekti ir nacionalistiniam elektoratui mobilizuoti. Bet paaiškėjo, kad tai kenkia Lenkijai. Dabartinis šalies prezidentas vykdo gerokai pragmatiškesnę politiką. Nors nei lenkiškasis patriotizmas, nei savo interesų gynimas niekur nedingo, tapo aišku, kad Lenkija suinteresuota turėti gilesnį dialogą su Rusiją. Juk tai ne tik ekonominis pragmatizmas, bet ir sveikas protas: visada geriau kalbėtis negu kivirčytis.

– Rusija irgi suinteresuota palaikyti gerus santykius su ES?

– Taip, bet Rusija yra didelė valstybė, o ES vyriausybių yra daug. Todėl Rusija negali susifokusuoti ir aktyviai dirbti su kiekviena valstybe. Ji aktyviai plėtoja dialogą su didžiosiomis ES valstybėmis, pirmiausia Vokietija. Ten irgi ne viskas sklandu, bet šis dialogas labai gilus. Ten yra milžiniški politiniai ir ekonominiai interesai.

Kažkuriuo metu Rusijoje irgi buvo didelis euroromantizmas. Ir paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje viena dominuojančių idėjų buvo bandymas sukurti bent bendrą ekonominę erdvę su ES. Laisvosios prekybos zona nuo Lisabonos iki Vladivostoko – tokia ideologinė tezė tuomet gyvavo. Intensyviai vyko derybos dėl vizų režimo supaprastinimo. Bet viskas labai buksavo. Vieną akimirką Rusijai atrodė, kad netgi lengviau būtų įstoti į NATO.

Bet šį romantizmą smarkiai pakirto iš pradžių karas Irake, o paskui Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Tai buvo didžiausias smūgis Rusijos ir ES santykiams. Rusijoje imta manyti, kad dialogas nesimezga, kad partneriai bando pastatyti sieną tarp savo Europos ir svetimos Europos. Ir kad ši siena gali kirsti tiesiai per Rusijos valstybinius interesus.

Jeigu ši siena eina per Ukrainos sieną ar per pačią Ukrainos teritoriją, tai negali nejaudinti Rusijos vien dėl to, kad milijonai šeimų turi giminių abiejose  sienos pusėse. Įsivaizduokite, atsiranda griežta siena arba ideologinė antipatija, kaip buvo Viktoro Juščenkos prezidentavimo metais. Juk tai buvo labai dramatiška. Laimė, niekas nesugalvojo įvesti vizų režimo tarp Rusijos ir Ukrainos, nes būtume turėję dar ir humanitarinę katastrofą. Bet tokie nedraugiški santykiai atsiliepė šeimoms, gyvenančioms abipus sienos.
Mano nuomone, pati idėja, kad yra teisingi europiečiai ir yra neteisingi europiečiai, yra antihumaniška.

Kad ir kiek Lietuva girtųsi sėkmingai atlikusi ES pirmininkės vaidmenį, ypač daug dėmesio skirdama išoriniams klausimams ji paliko užmaršty bene svarbiausią vidinį – piliečių pasitikėjimą ES ir jos institucijomis. O tuo pasirūpinti buvo pats tinkamiausias laikas, nes artėjančią gegužę piliečiai galės pareikšti savo nuomonę Europos Parlamento rinkimuose. Stebėdami žmonių nuotaikas, euroskeptikai, populistai ir ekstremistai jau trina rankas.

Kodėl piliečiai neįvertina to, kad pirmininkaujant Lietuvai buvo sutarta dėl ilgai strigusio 2014–2020 m. ES biudžeto, pasiektas sutarimas dėl Bankų sąjungos bendro pertvarkymo mechanizmo? Nes tvirtinti ir tvarkyti biudžetą bei reguliuoti bankus yra valstybių pareiga ir politikų darbas, už kurį jie gauna atlyginimus. Juk neplojame kiekvienam dirbančiajam už tai, kad jis moka mokesčius (nors gal ir derėtų, atsižvelgiant į šešėlinės ekonomikos mastą). O tai, kad dar prieš keletą metų didžiuliai mokesčių mokėtojų pinigai buvo mesti bankams gelbėti, visi jau primiršo.

Ukrainos nesuviliojome, bet Moldovos piliečiai jau greitai galės važiuoti į ES be vizų. Na, o mums belieka pasidžiaugti, kad pirmininkaudami ES tapome matomi. Galbūt dabar užsienyje nebegirdėsime replikų: "Iš kur? Iš Lietuvos? Aaa, žinau – Rusija?"

Aišku, niekas kitaip ir nebūtų pastebėjęs, kai po dešimties metų narystės ES vis dar velkiesi vienas iš paskutinių pagal gyvenimo lygį – atlyginimus, pensijas ir kitus rodiklius. Paskaičius "Eurostat" statistiką, priešingai, norisi pasislėpti ir niekam nesirodyti.

Kad ir ką kalbėtų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, artimiausiu metu Strasbūre pristatysianti Lietuvos pirmininkavimo rezultatus, ES piliečiai ilgai laukiamų rezultatų vis dar nejaučia. ES vis dar asocijuojasi su taupymu, aukštu nedarbu ir sumažėjusiomis pajamomis, o ne augimu ir klestėjimu. O valstybių vadovų gastrolės ir pasivaikščiojimai raudonais kilimais daug optimizmo neteikia.

Kad tai erzina paprastus piliečius, pirmininkavimą ES iš Lietuvos parėmusi Graikija suprato. Galbūt tai tėra smulkmena, bet jų pirmininkavimo biudžetas sudaro ti

Brazilai gali pasigirti turintys aukščiausią plūduriuojančią Kalėdų eglę pasaulyje – 85 m milžinė stovi ant platformos Rio de Žaneiro įlankoje.

Pasaulio rekordininkai yra ir Šiaurės Italijos Gubijaus miestelio gyventojai, ant kalno šlaito iš tūkstančio lempų sukūrę kilometro aukščio Kalėdų eglės siluetą.

Pagrindinė JAV Kalėdų eglė, stovinti sostinėje Vašingtone prie Kapitolijaus, yra 27 m aukščio ir papuošta 5 tūkst. žaisliukų, kuriuos sukūrė vaikai.

Paryžiaus Lafayette galerijoje po Kalėdų egle šiemet įsikūrė šventinis kaimelis. Jo gyventojai kas valandą atgyja ir teikia prekybos centro lankytojams dovanas.

Londonui Kalėdų eglę tradiciškai už pagalbą per karą padovanojo Norvegija ir papuošta ji šiemet pagal šios šalies tradicijas – krintančiomis girliandomis.

Aukščiausia Nyderlandų Kalėdų egle kasmet paverčiamas Eiselsteino miestelio radijo ir televizijos bokštas, kuris pranoksta Vilniaus bokštą 40-ia metrų.

852 tailandiečiai moksleiviai suformavo kalėdinę eglę prie Bankoko prekybos centro ir pagerino pasaulio rekordą, kurį 2011-aisiais pasiekė vokiečiai.

Kijevo centre, kur jau keletą savaičių nesiliauna demonstracijos prieš valdžią, išdygo protestinė Kalėdų eglė, papuošta vėliavomis ir šūkiais.