Donatas Motiejūnas neslepia, jog pasiilgsta gatvės krepšinio, kurį paskutinį kartą žaidė dar būdamas paauglys. Jei tektų dabar dalyvauti 3x3 turnyre, iš rinktinės draugų į komandą Hjustono „Rockets“ puolėjas, teigia, pasikviestų Robertą Javtoką ir Mantą Kalnietį.
Tačiau su D.Motiejūnu SportIN.lt kalbėjosi ne tik apie krepšinį. Donatas pasakojo, kad taip pat mėgsta žaisti tinklinį, kad seka plaukikės Rūtos Meilutytės pasirodymus pasaulio plaukimo baseinuose ir prisipažino esąs didelis Miuncheno „Bayern“ futbolo komandos gerbėjas.
Taip pat sakė norįs sulaukti lietuviško futbolo šlovės valandos. „Norėčiau, kad Lietuvos futbolas turėtų kažką panašaus į Rūtą Meilutytę“, – teigė krepšininkas.
– Donatai, jei rinktinės kandidatų stovykloje būtų surengtas 1x1 turnyras, kas laimėtų?
– Sunku pasakyti. Nė neįsivaizduoju, žinok. (pauzė) Visi stiprūs tam tikrose vietose. Tikrai būtų įdomu išsiaiškinti.
– Individualus žaidimas yra NBA vizitinė kortelė, ar NBA žaidėjai turėtų pranašumą?
– (juokiasi) Abejoju. Kiekvienas turime skirtingus privalumus, NBA patirtis neturėtų jokios reikšmės, manau.
– Jei tektų dalyvauti 3x3 turnyre, ką iš rinktinės pasirinktum komandos draugais?
– Javtoką reiktų pasiimti ir įžaidėją kokį. Kalnietį tikriausiai.
– Kada paskutinį kartą teko žaisti trijulių, arba kitaip – gatvės krepšinį?
– Labai seniai. Iš tikrųjų kartais pasiilgsti to ir trūksta. Gatvės krepšinyje visai kitoks žaidimas. Gali kiečiau žaisti, visai kitoks žaidimo skaitymas. Pasiilgstu gatvės krepšinio, bet nelabai yra kada ir žaisti. Susitraumuosi – dar ir baudą gausi.
– Ar tai yra vienas iš dalykų, kurį draudžia sutartis su profesionaliu klubu?
– Paprasčiausiai be trenerio sutikimo negaliu individualiai sportuoti, net į štanginę eiti. Yra atsakingas žmogus, kuris ir prižiūri. Visi mes – Jonas, Linas, aš – turime tokius žmones. Ir nepaisydami jų rekomandecijų galime baudų susilaukti.
– Kiek krepšininko tobulėjime svarbi ta gatvės krepšinio patirtis?
– Pats dar būdamas Kauno krepšinio mokykloje, eidavau žaisti gatvės krepšinį, ne kartą esu dalyvavęs 3x3 turnyruose. Tikrai naudinga patirtis, ir džiaugiuosi, kad turėjau galimybes tuose turnyruose dalyvauti. Ypač tai naudinga tuomet, kei neturi treniruočių ir varžybų – puikus būdas palaikyti sportinę formą ir varžybinį ritmą.
– Vyksta svarstymai 3x3 formato krepšinį įtraukti į olimpinių žaidynių programą. Tiesa, IOC kol kas susilaikė nuo tokio manevro. Kaip pats vertintum trijulių krepšinio įttraukimą į olimpiados programą?
– Nemanau, kad 3x3 turėtų būti olimpinėse žaidynėse, bet atskiri čempionatai tikrai galėtų vykti. Manau, susidomėjimas būtų nemažas. Žaidimas 3x3 yra vienas sudėtingiausių krepšinio elementų, nes nėra lengva nei gintis, nei pulti. Vis dėlto abejoju, ar olimpiadai tokio formato krepšinio reikia, bet tai tik mano nuomonė. Kita vertus, Europos 3x3 čempionatas būtų įdomus projektas.
– Kas ten turėtų žaisti – profesionalai ar žaidėjų reiktų ieškoti mėgėjų gretose?
– 3x3 turnyruose nustojau žaisti, todėl kad juose negalėjo dalyvauti NKL ir LKL žaidėjai. Man buvo 16 metų, kai buvau įtrauktas į NKL komandos. Neįsivaizduoju, kaip būtų 3x3 čempionatuose. Taisyklės kažkokios tikrai turėtų būti. Juk jei LeBronas atvažiuotų, tikriausiai nelabai įdomu būtų.
– Daugiau dėmesio nei krepšininkai Lietuvoje sulaukia ko gero tik Rūta Meilutytė. Ar stebi šios plaukikės pasirodymus svarbiausiose varžybose?
– Aišku, stėbėjau. Visi esame lietuviai. Ir pats, ir mano šeima – tikrai smarkiai palaikėm. Džiaugėmės iš širdies. Man tik klausimas, kada futbole kažkas panašaus atsiras. Visuomet seku ir futbolininkų pasirodymus, buvau dvejose Europos U-19 čempionato rungtynėse Kaune. Palaikau savus, Lietuvą. Asmeniškai žinojau, kad Rūta taps čempione, klaustukas buvo tik dėl pasaulio rekordo (šypsosi).
– Nekeista, kad populiariausias Lietuvos sportininkas pasaulyje yra ne krepšininkas?
Nekeista. Mes einam žaisti penki prieš penkis. Vienas krepšinyje negali nieko padaryti. Jie eina prie švisus. Tik savo jėgom gali pasikliauti. Jei ji pralaimmi, gali kaltinti tik save. Jai yra tikrai sunkiau, jai atsakomybė didesnė todėl verta to šlovės ir populiarumo.
– Į futbolą tik viena akimi užmeti ar rimčiau domiesi?
– Visada stengiuosi domėtis. Būnant Amerikoje tas laiko skirtumas ne visada leidžia tai padaryti, bet rezultatus visuomet seku. Pakankamai seniai domiuosi. Tinklinis ir futbolas – ko gero mėgstamiausios sporto šakos, apart krepšinio. Pažaisti labiau mėgstu tinklinį, žiūrėti – futbolą.
– Tinklinyje irgi svarbus ūgis, gerai sekasi žaisti?
– Ūgis svarbus, bet jei nejauti kamuolio – kada kyla, kada leidžiasi – tai nei ūgis, nei šoklumas nepadės. Ar dažnai žaidžiu? Kartais pažaidžiame su draugais. Bet mes ne profesinalai, tai toks ten ir žaidimas.
– O kokia futbolo komandą palaikai?
– Aš, kaip ir Mantas (Kalnietis), esu žiaurus „Bayern“ fanas. Jei būtų dar ir šiemet pralošę Čempionų lygą... (atsidūsta, šypsosi).
– Hjustone nereikia aiškinti, kas yra futbolas (sokeris)?
– Jie aiškina, kad jų lygis kyla. Buvau nuėjęs į kelias Hjustono „Dynamo“ rungtynes, tai galiu paskayti, kad lygis nėra labai aukštas. Bet nueiti pasižiūrėti, jei domiesi futbolu, vistiek įdomu. Žiūrovų nemažai susirenka, tik Europoje yra susiformavusi tam tikra sirgalių kultūra. Ateini į stadioną Anglijoje ar Vokietijoje – už širdies griebia, kai visas stadionas dainuoja dainas. Ten to nėra. Bet gal su laiku ta kultūra užaugs.
