"Gyvenant karantino sąlygomis, man labai trūko judesio, gamtos ir naujų potyrių. Vos tik buvo panaikinti judėjimo apribojimai tarp savivaldybių, iškart išsiruošiau į kelionę pėsčiomis iš Vilniaus į Palangą, – sakė Mantvydas. – Nutariau eiti pėsčiomis, nes dviračiu numinti iki pajūrio būtų per menkas iššūkis. O pėsčiomis sunkiau – ir kuprinę reikėjo nešti, ir tai užtruko žymiai ilgiau – net penkiolika dienų."
Paklausus, kokių žmonių teko sutikti per tą laiką, vaikinas nedvejodamas atsakė, kad blogų nesutiko. "Kai užeidavau į atokesnes sodybas paprašyti geriamojo vandens, daugelis nustebdavo, kad aš vienas išsiruošiau į tokį ilgą kelią pėsčiomis. Džiaugiuosi, kad visada sulaukdavau palaikymo – viena nepažįstama moteris, sužinojusi mano tikslą, net užsimojo sumokėti už mano maisto produktų krepšelį kaimo parduotuvėje", – atviravo jaunuolis, kuriam ypač svarbus buvo mamos, artimųjų ir draugų palaikymas.
Keliaudamas iš sostinės į pajūrį Mantvydas rinkosi miško takelių maršrutus su šalia esančiais vandens telkiniais, kad rastų tinkamą vietą nakvynei, pasigaminti maistui ant laužo, išsimaudyti ir, žinoma, pasigrožėti atbundančia gamta.
Kai užeidavau į atokesnes sodybas paprašyti geriamojo vandens, daugelis nustebdavo, kad aš vienas išsiruošiau į tokį ilgą kelią pėsčiomis.
Teko patirti ir keletą nemalonių akimirkų, kai besiruošdamas vietą nakvynei, kiek tolėliau nuo stovyklavietės paliko besikraunančias saulės baterijas, kurias nugvelbė pro šalį ėję ilgapirščiai. Tai keliautojui sukėlė nepatogumų ir, žinoma, kuriam laikui sugadino nuotaiką. Bet ir dėl šio įvykio jaunuolis nėra linkęs ko nors kaltinti: "Priėmiau tai kaip pamoką, kad kitą kartą reikėtų būti atsargesniam."
Mantvydas neslepia, kad kelionėje buvo ir sunkumų. "Pirmomis dienomis jaučiau didžiulį kojų raumenų skausmą, nauji batai gerokai pritrynė kojas, o ir oro sąlygos nelepino – teko susitaikyti su vėju, lietumi ir sniegu. Visos kelionės metu šiltesnių, saulėtų dienų buvo vos viena kita", – prisimena žygeivis.
Ar nekilo noras po kelių dienų apsisukti ir grįžti atgal? "Tikrai kilo, bet turiu išsiugdęs savybę, jeigu jau ką nors pradedu, tai turiu padaryti iki galo, kad ir kas nutiktų. Kartais ne taip paprasta būti su savimi, akistatoje su savo mintimis, savo baimėmis, bet eilinį kartą save pasitikrinau, kad galiu įveikti visus sunkumus", – tikina vaikinas.
Mantvydas savo žygių nesureikšmina: "Manau, kad kiekvienas galėtų tai padaryti, tik gal reikėtų kiek daugiau ryžto ir tikėjimo tuo, ką darai. Nuo pat vaikystės mane lydėjo tokie žygiai, pradedant Lietuvos šaulių sąjungos, baigiant Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamais žygiais ir stovyklomis, kuriose man teko ne tik dalyvauti, bet ir savanoriauti."
Tuo metu, kai kalbinau Mantvydą, po kelionės buvo praėjusios vos kelios dienos, bet jo galvoje jau sukosi kiti savęs išbandymo iššūkiai – vasarą nubėgti maratoną.
Paklausus, ką patartų tiems, kurie norėtų sekti jo pavyzdžiu, nuo ko pradėti, vaikinas atsakė, kad jokiu būdu į tokius išbandymus nevertėtų nerti stačia galva. "Reikia pradėti nuo mažų dalykų, tarkim, išmokti kiekvieną rytą tvarkingai pasikloti savo lovą. O geriausias būdas įgyti gyvybiškai svarbių įgūdžių – Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamos stovyklos jaunimui ir laukiniai žygiai", – rekomenduoja keliautojas.
"Dalyvavimas tokiuose žygiuose ar stovyklose jaunuoliams ne tik suteikia galimybę pažinti gamtą, įgyti stovyklavimo miške pradmenų, bet ir ugdo savarankiškus keliautojus, kurie gamtą priima kaip savo namus ir drąsiai juose gyvena. Mantvydo kelionė – puikus pavyzdys. Tai gali padaryti beveik kiekvienas, bet tik maža dalis tai supranta, o dar mažesnė dalis tai padaro. Džiaugiuosi, kad stovyklose užaugę jaunuoliai vėliau jose savanoriauja ar dirba ir patys tampa vadovais, kurie ugdo kitus svarankiškus keliautojus, vieni kitus įkvėpdami, mokydami ir palaikydami", – sako LSS prezidentas Simonas Dailidė.
Nuo keturiolikos metų Mantvydas nepraleido nė vienos S.Dailidės ir Lukrecijos Augustaitytės organizuojamos Laukinio jaunimo stovyklos.
