Žiūrovai galės sudalyvauti nemokamose teatrinėse peržiūrose Klaipėdos kultūros fabrike bei tam numatytose miesto erdvėse, taip pat įsitraukti į diskusijas po spektaklių. Tęsiame pokalbį su Klaipėdos jaunimo teatro aktorėmis, festivalio organizatorėmis Ieva Pakštyte ir Justina Burakaite apie tai, kuo šiais metais renginys bus kitoks, ir kas laukia žiūrovų.

– Dėl karantino patirta saviizoliacija daugelį žmonių privertė sulėtinti gyvenimo tempą, labiau vertinti dabartį. Galbūt tai turės įtakos ir kūrybinių dirbtuvių renkamoms temoms?

Ieva: Dirbtuvių temų negaliu išduoti, nes pati jų nežinau. Kasmet festivalio tema ir inspiracijomis kūrybinėms dirbtuvėms rūpinasi Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Valentinas Masalskis kartu su poetu ir dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, tad temos išlieka paslaptyje iki pat festivalio pradžios. Net mes, organizatoriai, tiksliai jų nežinome. Tačiau neabejoju, kad šie žmonės, atsakingi už festivalio idėjinę kryptį, gyvena vienu ritmu su visu pasauliu. Sulėtėjimo, sujaukto asmeninio saugumo jausmo mes festivalyje neišvengsime – temos vienaip ar kitaip atspindės dabartines žmonių jausenas.

– Kiekvienų metų festivalis – kiek kitoks, ieškantis ir augantis, atviras. Koks šioje pandeminėje situacijoje „Jauno teatro dienų“ vaidmuo – dar labiau ieškantis, ar kaip tik vedantis į viso festivalio istorijos apžvalgą, pasvarstymus iš to, kas jau pasiekta į dar kitokią ateities renginių kokybę?

Justina: Jauno teatro dienų festivalio pavadinime yra žodis „jaunas“, reiškiantis tą, kuris nepavargsta ieškoti, kasdien kelti klausimus, būti atviras ne tik sau, bet ir aplinkai. Būtent toks ir yra festivalis. Žinoma, mes kiekvienais metais žiūrime į tai, kas jau buvo pasiekta ir ką dar galima keisti. Bet tai irgi yra ieškojimų kelias.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Festivalio privalumas tas, kad publika turi išskirtinę galimybę tik kartą pamatyti teatrinius eksperimentus – tai, kas nebebus pakartojama. Žiūrovai taip pat gali sudalyvauti diskusijose po spektaklių. Ar galima teigti, jog festivalis skatina bendruomeniškumą, ypatingai dabartiniame laike, o jo stiprybė ir yra siekis sujudinti klaipėdietišką ramybę, mažinti įprastą sceninį atstumą tarp kūrėjų ir žiūrovų?

Ieva: Kaip jau minėjau, nuo pat festivalio pradžios esminis tikslas buvo bendruomeniškumo skatinimas. Šią idėją išlaikome jau aštuntus metus, o šiemet ji tapo ypač aktuali. Laiku, kai nuolat girdime prašymą palaikyti atstumą vienas nuo kito, galime dar stipriau suvokti, koks svarbus yra vidinis ryšys. Tai galioja ne tik asmeniniams žmonių santykiams, bet ir meno bei žiūrovo ryšiui.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Festivalio metu turime išskirtinę progą susitikti su žiūrovu ne per nematomą teatro sieną, tačiau gyvai, akis į akį. Labai tikimės, kad diskusijos, pasirodymai neteatrinėse erdvėse, net parūkymas kartu su aktoriais po spektaklių, padeda šį ryšį kurti bei stiprinti. Viliamės, kad karantinas ir ribojimai neatbaidys žmonių nuo teatro, o kaip tik privers pajusti kultūrinių renginių alkį. Atėję į „Jauno teatro dienas“ žiūrovai galės šį alkį prislopinti tiek žiūrėdami pasirodymus, tiek bendraudami su jų kūrėjais.

– Valentinas Masalskis viename nesename interviu apie ištikusią „koronės“ situaciją minėjo, jog „Klaipėdoje ypač sunku žiūrovą susigrąžinti. Juos vilioja jūra. Nueini, paverki, jeigu liūdna, ir vėl gyveni. Su tokia stichija sunku teatrui grumtis.“ Jūsų nuomone, ar „Jauno teatro dienos“ išties gali susilaukti mažiau žiūrovų, ir kodėl taip sunku prisivilioti klaipėdiečius į renginius apskritai?

Justina: Kiekvienais metais mes matydavome ir sekdavome žiūrovų augimą festivalyje. Nepasiginčysi su tuo, kad šiais metais dėl vykstančios pandemijos, mes galime nesulaukti daugiau žiūrovų nei pernai, tačiau norisi tikėti, kad tie, kurie ateis, džiaugsis būdami festivalio dalimi. Taip pat, mes esame pasiruošę operatyviai reaguoti, jeigu situacija keistųsi ir būtų leidžiamas labai mažas žiūrovų kiekis. Stengsimės, kad festivalis savo žiūrovą pasiektų. O kalbant apie antrą klausimo dalį, kodėl sunku prisivilioti klaipėdiečius į renginius, tai viskas vyksta po truputį – turi užsiauginti savo žiūrovą, jį prisikviesti. O tai neįvyksta per vieną naktį.

– Europos teatrai dar laikosi saugumo nurodymų, o žiūrovai atsargiai žiūri į masinius renginius. Kaip manote, kaip atsilieps ši neeilinė patirtis festivalio užsienių dalyvių sąmonėje, gal tai iškels naujų klausimų kūrybiniame procese, atneš įdomių idėjų kitais metais?

Ieva: Manau, kad ši patirtis, nepaisant to, kad Lietuvoje ji kol kas yra kontroliuojama, yra bendra visai žmonijai. Visi pasijutome nesaugūs, pažeidžiami, pradėjome įtariai žiūrėti vienas į kitą, į kontaktą. Pakito ne tik žiūrovų, bet ir kūrėjų sąmonė. Mes susiduriame su situacija, kai pradedame kvestionuoti savo profesiją ir meno reikalingumą apskritai. Neišvengiamai tai atsispindės būsimoje kūryboje ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Bus įdomu, kada festivalis vėl galės ramiai planuoti užsienio svečių atvykimą, ir su kokiomis idėjomis jie atvažiuos. Į šią besikeičiančią situaciją žiūrime ramiai, tačiau suprantame, kad tarptautinis bendradarbiavimas gali pereiti į kitas formas, bent jau kol kas, kol vėl galėsime jaustis ramiai.

– Režisierė Gabrielė Tuminaitė yra išreiškusi mintį, kad dabar pats metas apmąstyti, kam apskritai reikalingas teatras, todėl pagrindinis uždavinys – rasti įkvėpimo ir prasmę. Kas Jums asmeniškai atrodo prasmingiausia, ir kas labiausiai teikia įkvėpimo „Jauno teatro dienose“?

Justina: Man visada festivalio didžiausias pliusas buvo ir yra galimybė susitikti, susipažinti ir kartu kurti su naujais žmonėmis, mokytis ir ieškoti drauge. Vieni žmonės įkvepia tave naujiems darbams, kitiems tu kažką naujo suteiki.

– Kokią šio renginio ateitį įsivaizduotumėte, ar turite svajonių, vizijų, kurlink dar būtų galima plėstis?

Ieva: Kasmet norime, kad festivalis keistųsi, nes patys esame ne tik jo organizatoriai, tačiau ir dalyviai – juk ir mums turi būti įdomu. Nors viename iš klausimų, tai, kad spektakliai atliekami tik vieną kartą paminėjote kaip įdomų privalumą, tačiau aš norėčiau linkėti, kad renginys padėtų ne tik sukurti trumpus ir laikinus mini spektaklius, tačiau ir juos plėtoti. Dalis kūrybinių dirbtuvių metu pristatomų etiudų galėtų tapti originaliais pastatymais – „Jauno teatro dienos“ galėtų rūpintis šia darbų tąsa.

Dabar festivalio metu susibūrusios kūrėjų komandos ir jų išvystomos idėjos lieka tik renginio ribose, tačiau jei geriausi darbai, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiu, būtų plėtojami ir paruošiami kaip spektakliai, gatvės pasirodymai ar performansai, manau, festivalis įgautų dar didesnę prasmę. Kol kas tai, dėl daugybės priežasčių, finansinių pajėgumų ir kitų detalių, lieka tik nekonkrečiuose planuose, tačiau tikiu, kad rasime, kaip tobulinti „Jauno teatro dienas“.

– Jei šių metų „Jauno teatro dienos“ būtų spektaklis, apie ką jis kalbėtų, kokią žinutę neštų?

Justina: Festivalio metu ore sklando dešimtys įvairių galimų spektaklių idėjų. Jos visos skirtingos, kitokios, kiekviena kalbanti savaip. Dėl šios priežasties galvoti apie visą festivalį kaip apie vieną spektaklį yra ganėtinai sudėtinga. Grupės, turėdamos vieną ir tą pačią temą, ją padaro skirtingai, kitu kampu. Visgi, jeigu reikia pasakyti, koks tas vienas JTD spektaklis, tai manau, jog jis būtų atviras, ieškantis, laukiantis, drąsus, kūrybiškas ir jaunas ne amžiumi, o idėjomis ir keliamais klausimais.

Klaipėdos jaunimo teatras, nors ir taikydamasis prie pasaulį apėmusios pandeminės situacijos, siekia padovanoti klaipėdiečiams įsimintiną ir kokybišką teatro šventę – kaip ir kiekvienais metais, šiemet taip pat vyks kūrybinės dirbtuvės, bus rengiami spektakliai, kuriuos žiūrovai galės išvysti Klaipėdos kultūros fabrike bei tam numatytose miesto erdvėse. Tačiau renginys bus kiek kitoks, nei įprastai. Apie tai, kuo festivalis bus kitoks, ir kas laukia žiūrovų, kalba Klaipėdos jaunimo teatro aktorės, festivalio organizatorės Ieva Pakštytė ir Justina Burakaitė.

– Festivalis rengiamas jau aštuntus metus, tad būtų įdomu apžvelgti jo istoriją, evoliuciją. Kokia festivalio kelionė, kaip keitėsi formatas?

Justina: Pirmieji festivalio metai buvo skirti užmegzti pokalbius tarp skirtingų teatrinių mokyklų, rasti santykį su žiūrovu ir jį pasikviesti ne tik į spektaklius, bet ir į aptarimus, diskusijas. Kitais metais pamatėme, kad mums trūksta ryšio su teatrologais ir kritikais, tada juos pasikvietėme dalyvauti, stebėti, reflektuoti ir vesti diskusijas po parodytų spektaklių.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Tretieji festivalio metai buvo skirti jauniems režisieriams, Klaipėdos publikai buvo parodyta dešimt spektaklių. O nuo ketvirtojo festivalio pradėjo keistis formatas. Mes supratome, jog turime didelį norą pabandyti dirbti kartu su tarpusavyje nepažįstamais kūrėjais. Taip atsirado kūrybinės dirbtuvės. Burtų keliu būdavo suformuojamos grupės, kurios vėliau, įvairiose Klaipėdos erdvėse, parodydavo žiūrovams ir kitiems dalyviams, kokį pasirodymą jiems pavyko sukurti.

Su šiek tiek pokyčių šis formatas išlieka panašus ir dabar. Kiekvienais metais stengiamės įnešti naujų iššūkių kūrėjams ir tobulinti formatą. Šiais metais turėsime dvi programas – „SPRINT“, kurioje dalyvaujantys kūrėjai kurs pasirodymą kas dvi dienas, ir „LONG“ programą, kurios pasirodymas bus parodytas penktosios dienos vakarą.

– Iš aštuonių metų renginio istorijos, kokius pasiekimus/atradimus/iššūkius ir trūkumus (pvz. intrigos su žiūrovu trūkumas ar kt.) galėtumėte įvardinti?

Ieva: Didžiausias pasiekimas yra kasmet besiplečiantis teatro kolegų ir draugų ratas, kuris paprastai susiburia Vilniuje, o uostamiesčio nepasiekia. Tad aštuntus metus susitikdami Klaipėdoje, vis iš naujo susipažįstame su kolegomis kūrėjais, matome vieni kitų progresą, ateinančius naujus veidus ir vardus. Nors teatrams nesvetima konkurencija, tačiau smagu kiekvienoje trupėje turėti bičiulių, bendrauti, ateiti į vieni kitų spektaklius ir toliau tobulėti.

Ne mažesnis pasiekimas yra ir po kiekvieno festivalio Klaipėdos jaunimo teatre sukuriamas spektaklis su vienu ar keliais festivalyje dalyvavusiais režisieriais. Taip plečiamas ir uostamiesčio žiūrovo akiratis, nes dažnai, per JTD užsimezgusių kūrybinių ryšių dėka, savo teatrines idėjas Klaipėdoje pristato jauni režisieriai, dar nepažįstami vietinei publikai.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Vis dėlto, manau, kad pagrindiniu festivalio trūkumu išlieka ryšio su žiūrovu silpnumas. Netradicinis festivalio formatas, renginiai ne teatrinėse erdvėse, jauni veidai vis dar atbaido klasikinę teatro publiką, ji mieliau lieka tamsiose teatrų salėse ir įtariai žiūri į sceninius eksperimentus. Matome žiūrovus, kurie seka mūsų veiklą kasmet, įsijungia į diskusijas, tačiau tokių vis dar mažuma. Labai norėtųsi, kad mes, kaip renginio organizatoriai, galėtume pasiūlyti plačiam žiūrovų ratui tinkamą produkciją, o patys žiūrovai atrastų savyje daugiau drąsos ir smalsumo pamatyti kažką naujo ir netikėto.

– Dėl nelauktai ištikusios pasaulinės pandemijos festivalyje „Jauno teatro dienos“ nedalyvaus užsienio kūrėjai, nors renginio tarptautiškumas buvo numatytas dar didesnis nei praėjusiais metais. Ar dėl to labai pasikeitė šių metų festivalio programa?

Justina: Kaip ir visiems renginių organizatoriams, mums irgi reikia stebėti vykstančią situaciją pasaulyje, todėl ir festivalis, turėdamas planą A, turėjo rasti ir planą B, ir C. Teko perkelti datą ir galvoti apie saugų formatą tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Bet mums pavyko rasti sprendimus, kurie leis įvykti kokybiškam ir ilgai lauktam festivaliui.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Praėjusiuose festivaliuose atviri trumpo metro spektakliai buvo rodomi „Švyturio“ arenoje, Klaipėdos kultūros fabrike buvo įkurtas specialus palapinių – lauko paviljonų miestelis, kuriame kūrėjai įgyvendino savo pasirodymus. Kokiose erdvėse šiais „koronaviruso metais“ vyks spektaklių peržiūros?

Ieva: Festivalio konceptas nemažai kito dėl karantino situacijos. Pasikeitė renginio data – „Jauno teatro dienos“ pirmą kartą vyks vasarą, tad kol kas planuojame sugrįžti į atviras lauko erdves. Kadangi šiemet festivalis vyks dviem kryptimis, tai ir renginiai bus skirtingi: 26 ir 28 dienomis trumpųjų teatro dirbtuvių „SPRINT“ metu sukurti pasirodymai vyks viešuose miesto erdvėse. O 29 dieną vyksiantis ilgųjų teatro dirbtuvių „LONG“ jungtinis pasirodymas vyks Kultūros fabriko salėje. Toks planas egzistuoja šią akimirką, tačiau, kadangi situacija su renginiais ir susibūrimo vietomis nuolat keičiasi, neatmetame galimybės, kad teks dar kartą persvarstyti būsimų pasirodymų erdves. Šiaip ar taip, rasime tiek kūrėjams, tiek žiūrovams tinkamą variantą – festivalis tikrai kažkokioje erdvėje įvyks.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Ar „Jauno teatro dienos“ turi atitikmenį užsienyje, galbūt yra panašių renginių, kurių patirtį būtų galima palyginti su Lietuvos?

Ieva: Tiesą sakant nežinome tokio atitikmens, tačiau neabejoju, kad plačiame teatro pasaulyje yra panašių kūrybinių dirbtuvių. Šiaip ar taip, kurdami festivalio konceptą ir veiklas, vadovaujamės savo ir festivalyje jau dalyvavusių teatro profesionalų nuovoka: kartu ieškome tobulinimo galimybių ir į užsienio pavyzdžius nesidairome. Taip tikimės išlaikyti „Jauno teatro dienų“ originalumą.

– Kokių teatro profesionalų iš visos Lietuvos šiemet sulauksime, galbūt bus naujų, perspektyvių kūrėjų, tačiau dar nedalyvavusių renginyje?

Ieva: Kasmet siekiame pasikviesti festivalyje dar nedalyvavusius kūrėjus ir taip plėsti pažįstamos teatro bendruomenės ratą. Šiemet sulauksime šešių dar nesutiktų režisierių – Kirilo Glušajevo, Gintarės Minelgaitės, Žilvino Vingelio, Gretos Štiomer, Uršulės Bartoševičiūtės ir Augusto Gornatkevičiaus. Dalis festivalyje dalyvausiančių scenografų ir dramaturgų jau yra buvę JTD, bus ir atvyksiančių pirmą kartą. Dar sulauksime 22 aktorių iš visos Lietuvos. Šiemet turime apsiriboti dalyviais iš Lietuvos, tačiau jie kasmet mus nustebina savo kūrybiniais sprendimais ir įrodo, kad mūsų šalyje yra daug perspektyvių kūrėjų – kol kas dar nepritrūkome žmonių, kuriuos norėtume pakviesti.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Renginys patrauklus tuo, kad kūrėjai turi galimybę ne tik megzti tarpusavio ryšius, bet ir mokytis vieniems iš kitų, pamatyti skirtingą kūrybinį braižą. Ar teko pastebėti, ką naujo atranda dalyviai, kaip tai atsiliepia jų tolesniam kūrybiniam gyvenimui?

Justina: Vienas iš svarbiausių festivalio džiaugsmų yra pamatyti, kad užsimezgę nauji darbiniai santykiai su festivalio pabaiga nepasibaigia. Vieni kitus atranda ir režisieriai, aktoriai, dramaturgai ir scenografai. Kai po metų pamatai, kad kažkas kartu dirba prie naujo spektaklio, džiaugiesi, kad jų teigiama patirtis festivalio metu pavirto į ilgalaikius kūrybinius santykius.