-
Lietuviams nuosavų sodybų nebereikia 3
Buvo du etapai, kai žmonės įsigijo daug sodybų. Pirmasis – prieš krizę, 2005–2008 m., kai gyventojai turėjo daug pinigų, galėjo lengvai gauti paskolas, todėl norėjo kur nors investuoti arba tiesiog tikėjosi, kad būtų smagu turėtų savo sodybą, į kurią galima nuvažiuoti pailsėti ir už kurią nereikės kiekvieną kartą papildomai mokėti.
Per krizės nekilnojamo turto kainos smarkiai krito, todėl 2011–2012 m. prasidėjo antroji pirkimo banga, nes žmonių pajamos jau buvo padidėjusios, o nekilnojamo turto kainos dar nespėjo pakilti. Atrodė, kad už labai nedidelę sumą galima įsigyti puikią sodybą, kurią galbūt reikėtų šiek tiek paremontuoti, ir būtų galima turėti poilsio kampelį.
Vis dėlto dabar dalis šių žmonių įsigytas sodybas bando parduoti, nes jas tenka prižiūrėti ištisus metus, tenka investuoti į jų remontą, apsaugą.
Pavyzdžiui, vaizdingiausiose, ežeringiausiose vietovėse, tokiuose rajonuose, kaip Utena, Molėtai, Ignalina, Zarasai, parduodami keli šimtai sodybų. Iki šiol per šiuos metus parduotos tik kelios dešimtys jų.
Specialistai sako, kad paprasta sodyba (ne vaizdingoje vietoje ar prie vandens telkinių, neturinti vandentiekio ir paprastai įrengta) gali kainuoti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kaina svyruoja, priklausomai nuo sodybos dydžio, būklės ir kitų aspektų.
Kainą lemia sodybos vieta, regionas, kuriame ji yra, atstumas nuo miestų ar ežerų ir miškų.
Jeigu sodyba tinkama gyventi – joje įrengtas vandentiekis, plotas gana didelis ir prie jos galima privažiuoti asfaltuotu keliu – kaina kyla. Tokia sodyba gali būti įkainota nuo 20–40 tūkst. eurų. Kainą lemia sodybos vieta, regionas, kuriame ji yra, atstumas nuo miestų ar ežerų ir miškų.
Jei be minėtų patogumų sodyba dar yra ir vaizdingoje vietoje, šalia vandens telkinio, ji gali kainuoti ir 100 tūkst. eurų.
Specialistai pastebi, kad žmonėms dažnai nebetinka sodybos, neturinčios vandentiekio, ar tokios, iki kurių reikia važiuoti neasfaltuotu keliu. Todėl patogumų turinčias sodybas parduoti lengviau.
Taip pat nekilnojamo turto specialistai pastebi naują tendenciją – žmonės vis dažniau sodybas nuomojasi ilgam laikui. Jeigu anksčiau buvo įprasta sodybą išsinuomoti savaitgaliui ar savaitei, dabar pastebima, kad poilsiautojai vis dažniau sodybas išsinuomoja, pavyzdžiui, mėnesiui ar dviem.
Tokiu atveju nuomotojas kiekvieną sezoną gali pasirinkti vis kitą sodybą. Be to, jos nereikia prižiūrėti likusiu metų laiku ar spręsti šaltuoju sezonu kylančių keblumų.
Nuomos kainą lemia tie patys aspektai, kaip ir pardavimo. Bene didžiausią įtaką turi sodybos patogumai ir jos vieta.
Tai gali būti pasirinkimo variantas tiems, kurie savo sodybos niekaip negali parduoti.
Plačiau klausykite įraše.
-
Greitoji mada: ką rinktis, kad drabužis būtų dėvimas daugiau nei 7 kartus 2
Kaip teigia ji, nepasitenkinimas greitosios mados gaminių kokybe dažniausiai yra pagrįstas, todėl derėtų į madą žvelgti sąmoningiau ir, pavyzdžiui, rinktis kokybiškus vietinių dizainerių gaminius.
– Kas yra greitoji mada?
– Greitoji mada yra masinė drabužių produkcija, gaminama gana pigiai, greitai, atitinka naujausias mados tendencijas ir yra reaguoja į visus naujausius mados impulsus. Tokios mados gamybos ciklas trumpas ir kolekcijos keičiamos labai dažnai.
Greitosios mados drabužiai pakankamai pigūs ir skirti plačiai auditorijai, neatskiriant mažiau uždirbančių nuo daugiau uždirbančių. Viso to esmė – greitis ir tendencijų siekimas, prieinamumas.
– Ar tiesa, kad greitosios mados parduotuvės per metus pakeičia daugiau nei 50 kolekcijų?
– Skaičius nėra tikslus, nes labai sudėtinga suskaičiuoti, kiek tų kolekcijų linijų yra. Tačiau kalbant apie tam tikrus tinklus, galima pasakyti, kad ispanų tinklas „Zara“ per metus išleidžia mažiausiai 24 atskiras kolekcijas su drabužių papildymai į parduotuves kartą ar du per savaitę. Taigi nuo drabužio sukūrimo iki tol, kol jis atsiduria mūsų lentynose, praeina vos dvi ar net mažiau savaitės.
– Greitosios mados parduotuvėse pilna drabužių, kainuojančių 10–20 eurų. Ar įmanoma pagaminti kokybiškus drabužius ir parduoti už tokią kainą?
– Jei kalbame apie milžiniškus gamybos mastus, logistikos greitį, milžiniškas dirbančių žmonių komandas, kokybė yra tikrai svarbus klausimas. „Euromonitor“ atliko tyrimus, kurie parodė, kad seniu žmonės vieną drabužį dėvėdavo mažiausiai 30–40 kartų, tik tada atsikratydavo, išmesdavo ar paaukodavo. Dabar vienas drabužis dėvimas vos 7–8 kartus ir būna išmetamas.
Tai nemažai pasako apie vartojimo greitį ir kokybę. Ir skundai, kad kelis kartus išskalbus drabužį jis tampa nekokybiškas – pagrįsti. Toks gamybos greitis negali sukurti kokybės. Tačiau todėl turime mažas kainas.
– Jau pradedama kovoti su nuolatiniu vartojimu. Juk ne visada reikia vis naujo drabužio?
– Neretai apie rinkodaros tendencijas ir socialinių medijų įtaką šiuolaikiniam vartotojui diskutuojame su kolegomis. Turime daug medijų, per kurias nuolatos matome naujus drabužius. Kalbant apie tendencijas, anksčiau jos keisdavosi kas sezoną – ruduo/žiema, pavasaris/vasara. Dabar to neužtenka, kai kurie didieji mados namai išleidžia po 8–10 kolekcijų per metus.
Mus bombarduoja vis daugiau informacijos, matome daugybę daiktų ir natūralu, kad jų norime. Jei seniau galėjome nusipirkti suknelę ir keturis mėnesiu sakyti, kad ji iš naujausios kolekcijos, dabar taip galima sakyti nebent dvi savaites.
– Žmonės, propaguojantys ekologiškesnį gyvenimo būdą, sako, kad nereikia vaikytis greitosios mados ir galima apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ar tokių parduotuvių dar bus po dešimties metų? Juk jei šiuolaikiniai drabužiai sunešiojami itin greitai, nebeliks antrų rankų efekto...
– Šis efektas mados industrijoje vertinamas gana kontraversiškai. Būtent mados gerbėjai, mados industrijoje dirbantys žmonės antrų rankų parduotuvėse ieško įdomesnių daiktų iš senesnių laikų, pavyzdžiui, septinto ar aštunto dešimtmečių.
Tiesa, kad drabužiai, gaminami labai greitai ir neatitinkantys kokybės reikalavimų, nėra tinkami perparduoti. Todėl šiuo metu ieškoma technologinių būdų, kaip tokių drabužių audinius perdirbti ir vėl gaminti naujus drabužius. Taigi dėvėtų drabužių parduotuvės, ko gero, taps perkamu muziejumi, kur ieškosime įdomių daiktų, pasižyminčių ir gera kokybe. Tačiau greitos mados daiktų ten neatsiras.
– Žmonės nori būti madingi ir stilingi. Kada galima pirkti greitosios mados drabužius, o kada derėtų rinktis kokybiškesnius?
– Įsigilinus, kaip veikia mados industrija, kaip dirba patys dizaineriai, kaip viskas vyksta, niekada nerekomenduojama rinktis daug greitosios mados daiktų. Kitu atveju neišvengiamai remiamas šis ciklas.
Jei kalbame apie siekį nusipirkti daiktą už mažesnę kainą, normalu kartą ar du per sezoną įsigyti madingesnį daiktą, kurio po kelių metų net ir nesinorės dėvėti. Kartais greitosios mados tinklai išleidžia geresnės kokybės linijas, kurių drabužiais kainuoja daugiau, tačiau yra pagaminti iš geresnių medžiagų. Pirkti tokius daiktus tikrai nėra nusikaltimus.
– Ar įmanoma būti ir madingam, ir visiškai sąmoningam?
– Manau, kad tikrai taip. Jau minėjau dėvėtų drabužių parduotuves, kuriose apsipirkinėja ir daugybė mados industrijoje dirbančių žmonių. Taip pat visuomet yra galimybė paremti vietinius dizainerius. Galima atsisakyti pirkti 3–4 palaidines iš greitos mados gamintojų ir vietoje to nusipirkti vieną vietinio dizainerio daiktą. Galėsime tokiu drabužiu džiaugtis ilgiau ir remsime mūsų šalyje kuriančius žmones. Manau, kad sąmoninga mada nėra tokia tolima, kaip atrodo. Jei tik daugiau pagalvotume apie savo pirkimo įpročius, labai lengvai galėtume prisidėti prie sąmoningos mados judėjimo.
– Greitosios mados tinklai dažnai sulaukia kritikos dėl to, kad jų drabužiai siuvami kur nors Kambodžoje 12-mečių mergaičių. Ar dabar tokie kaltinimai šiek tiek nuslopę?
– Tokie kaltinimai artimiausiu metu dar tikrai nesibaigs, tai tikrai didelė problema. Kai galvojame apie aukštesnės vertės drabužius, žinome, kas yra jų dizaineris, kur drabužis sukurtas, kokiame fabrike pasiūtas, iš kokios šalies importuotos tam tikros detalės. Greitosios mados tinklai tokios informacijos dažniausiai neteikia.
Labai geras skaidrumo pavyzdys yra JAV greitosios mados kompanija „Everlane“, kuri ne tik nurodo, kur tiksliai pagaminta kokia nors drabužio detalė, bet taip pat pateikia aiškų kainos išrašą. Jei už džinsus užmokama 30 dolerių, pirkėjas žino, kiek pinigų buvo išleista logistikai, audiniui, fabrikui, darbuotojų apmokėjimui ir pan. Todėl tokiems masiniams gamintojams kaip „H&M“ ar „Zara“ tikrai yra kur tobulėti.
– Ar vartotojai domisi, iš kur atkeliauja drabužis, kur jis pagamintas? Gal jiems rūpi tik kaina?
– Matau, kad vis daugiau žmonių susimąsto, iš kur atkeliauja jų drabužiai, kas juos gamina, ar tai darantys žmonės gauna atlyginimą laiku, ar su jais elgiamasi etiškai. Smagu, kad atsiranda tokie judėjimai kaip „Fashion Revoliution“, kurio poskyris yra ir Lietuvoje. Šis judėjimas siekia, kad vartotojai visame pasaulyje būtų supažindinami su jiems aktualia informacija apie drabužius.
-
J. Jankevičius: 15 minučių šlovės baigsis ir vėl pardavinėsiu laikraščius sankryžoje
– Savo pinigus pradėjote uždirbti, dirbdamas bare, viešbučio restorane, skambučių centre, vėliau net administratoriumi striptizo klube.
– Pataisa, pirmus pinigus aš užsidirbau slėpdamas mokesčius – pardavinėdamas laikraščius sankryžoje Fabijoniškėse.
– Tikėkimės, kad Valstybinė mokesčių inspekcija to negirdi.
– Jau senaties terminas suėjo. Man buvo 16 metų.
– Iš šių visų darbų, kuris labiausiai išmokė uždirbti pinigus ir kuris labiausiai patiko?
– Nežinau. Kai pagalvoju apie savo dabartinį darbą, visi prieš tai buvę darbai nublanksta. Tie darbai buvo skirti, kad eilinį kartą įsitikinčiau, koks brangus yra tas litas, nors aš jau ir taip žinojau.
Žinojau, kiek daug yra litas, tiesiog nežinojau, iš kur mano tėvai tuos litus gauna. Kai supratau, iš kur gauna, pradėjau vertinti. Tai buvo vienintelė patirtis, kurią gavau – supratau, kaip sunku uždirbti tą vieną litą ar eurą.
– O kaip sunku tai padaryti juokaujant? Kiek reikia į save investuoti, kad tai atneštų pinigus?
– Normaliai uždirbti pradėjau po kokių šešerių metų, skaičiuojant nuo to, kai viską pradėjau. Negaliu sakyti, kad tada sunkiai verčiausi. Buvo nuopuolių ir pakilimų.
Iš pradžių užsidirbdavome todėl, kad tai buvo nauja. Stand up comedy žanras buvo absoliučiai naujas. Iki tol buvo kažkokių apraiškų, tačiau sistemingą stand up comedy vystymą pradėjo „Humoro klubas“ dar nuo renginio pavadinimu „Tribūna“.
Po to patekome į televizorių ir tų pinigų kažkaip visada būdavo, nes žmonėms buvo įdomu mus pamatyti. Mes buvome tai, ko žmonės ateidavo pažiūrėti kaip į freak [liet. išsigimėlių] šou – o, žmonės daro stand up comedy. Žmonės buvo apie tai girdėję internete.
– Ar nebuvo baisu apskritai eiti šia karjeros linkme, būti humoristu, turint omenyje, kad tai labai nepastovi, nuo talento priklausanti profesija? Tu nežinai, kaip tave žmonės priims, ar tu galėsi iš to pragyventi.
V. Skaraičio/BFL nuotr.
– Buvo absoliučiai baisu. Net neįsivaizduoju, kaip baisu buvo mano tėvams. Kaip linksma, kai ateina sūnus ir sako – aš dabar būsiu komikas. [...] Neturiu vaikų, bet, jeigu mano vaikas ateitų ir pasakytų – aš dabar būsiu komikas... Na, dabar jau komikas yra kaip ir profesija, iš kurios užsidirbu, bet, jeigu jis ateitų ir pasakytų – aš dabar būsiu varžtų žongliruotojas ar kažkokią kitą nesąmonę? Juk bijai.
Tai nėra profesija. Profesija yra žurnalistas, statybininkas, kirpėjas. Komikas nėra profesija. Komikas yra dėdė Vacys, kuris prisigeria per vakarėlį, pradeda slebizavoti ir visi juokiasi. Ar aš noriu, kad mano vaikas būtų dėdė Vacys profesionaliai? Turbūt ne, bet taip jau išėjo.
– Bet iš kitos pusės, humoro scenoje tuo metu jau buvo žmonių, kurie tarsi iš to gyveno?
– Tarsi (juokiasi). Viskas gerai su ta profesija, tačiau ji neapibrėžta. Komikas yra apie ką? Žinoma, kad baisu buvo, bet niekada apie tai negalvojau. Man tiesiog pradėjo rastis pinigai. Su tais pinigais aš toliau galėjau veikti tai, ką veikiau.
Tu kažką veiki, eksperimentuoji, bandaisi. Kartais išeina geriau, kartais blogiau, bet tu visą laiką gauni kažkokias stabilias pajamas. Vadinasi, gali toliau gludinti ir tobulinti savo kažkokius įgūdžius. Kažkuriuo metu tampi pakankamai geras, kad galėtum iš to pragyventi.
Niekada nebijojau, kad man nepasiseks. Vadovaujuosi gyvenime taisykle – jeigu kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tai taip ir yra. Šitas dalykas greitai pasibaigs. Mano 15 minučių šlovės greitai baigsis ir greitai aš vėl pardavinėsiu laikraščius ant sankryžos, bet kol kas – jėėė!
– Grįžtant prie investicijų į save. Turbūt iki tol, kol išeinate ant scenos, reikia tam pasiruošti. Koks tai yra darbas? Kaip tas pasiruošimas?
– Sėdi ir rašai. [...] Tai, apie ką juokauji, turi išmanyti. Privalai bent jau turėti bendrą supratimą, apie ką kalbi. Kaip ir būtų gerai, kad žinotum porą dalykų. [...] Manau, kad komedija iš esmės yra antropologija. Tu stebi kažkokią žmonių elgseną ir ieškai paradoksų.
Kas yra juokas? Juokas yra absurdas. Kai žmogaus smegenys suvokia, kad taip negali būti, tada jis juokiasi. Tai tu ieškai būtent tų kampų.
Humoristo darbas kažkuo panašus į fotografo – visi mato tą pačią kėdę, tačiau fotografas ir humoristas bando surasti tą kampą, kurio kiti nemato ar dar nemato.
Humoristo darbas kažkuo panašus į fotografo – visi mato tą pačią kėdę, tačiau fotografas ir humoristas bando surasti tą kampą, kurio kiti nemato ar dar nemato. Kai atskleidi tą naują kampą, žmonės arba grožisi, arba juokiasi, arba meta į tave butelį.
– Kiek laiko reikia, norint pasiruošti 20 minučių trunkančiam pasirodymui?
– Daug, labai daug. Kartais būna, kad juokas gimsta tiesiog – eini ir staiga suvoki, tau nušvinta smegenys. Tada bandai nepamesti minties, užsirašinėti. Jeigu bandai viską daryti visiškai techniškai – sėdėti ir užsirašinėti – tai aš manau, kad tokios trukmės pasirodymui prireiktų mėnesiuko.
– Renginiai. Žmonės į juos eina, moka pinigus. Kada atėjo jau tas laikas, kai žmonės pradėjo eiti, mokėti pinigus ir pirkti bilietus?
– Nuo pat pradžių.
– Bet į jus žiūrėti? Ne į dar kažką.
– Tik į mane žiūrėti niekas niekada nėjo ir nežiūrėjo (juokiasi). [...] Man atrodo, kad svarbiausia yra ištobulinti profesionalumą. Jeigu, pavyzdžiui, tu esi komikas, tu turi žinoti, jausti publikos skonį. [...] Nuo ko prasidėjo sporto varžybos? Tiesiog kažkas žaidė geriau už kitus ir žmonės pradėjo rinktis žiūrėti, kaip tas žmogus gali padaryti kažką, ko jie negali. Tada kažkuriuo metu pamatė, kad renkasi daug žmonių, gudragalviai vadybininkai tai išnaudojo ir pradėjo pardavinėti bilietus.
– Kiek to vadybininko reikia?
– Žiūrint kurio (juokiasi). Turiu vadybininkų, kurių man visiškai nereikia, bet turiu ir vadybininkų, be kurių niekaip neišsiversčiau. Žinoma, kad reikia. Jie reikalingas daiktas.
Aš komediją, humorą (nesusireikšminant) laikau tam tikra meno sritimi. Vis tiek tai yra kūryba. Tavo smegenys turi būti šiek tiek kreivos, kad galėtum užsiimti komedija. Kai tavo smegenys kreivos, nori visas atsidėti kūrybai, o ne skaičiuoti pinigus ar dar kažką daryti.
Man atrodo, kad toje vietoje labai reikia žmonių, kurie racionaliu savo mąstymu galėtų sukontroliuoti, kur važiuosi, kaip važiuosi, kiek gausi pinigų. Jie už tai gauna atlyginimą.
– Jūs taip pat vaidinote tokiame humoro spektaklyje, su kuriuo važinėjote po Lietuvą, po skirtingus miestus. Kuo skiriasi miestai, žmonės tuose miestuose? Ar visi vienodai supranta tuos juokus?
– „Buvusių moterų reikalai“ yra kažkoks fenomenas. Tai yra fantastiškai gerai išrašytas kūrinys, pjesė. Mes ten visaip kaip durnavojame. Tai humoro šou, ne spektaklis, bet visuose miestuose mus kažkaip labai gerai priima.
Laikau privilegija, kad galiu prisidėti prie šio spektaklio. Tiek ten mano prisidėjimo, nei aš aktorius, nei ką. Tiesiog einu į sceną ir [Mantas] Stonkus atidirba visą darbą, o aš pasiimu pinigus.
– Tikriausiai taip nėra.
– Taip yra, bet man visiškai gerai. Aš sutinku su tokiomis sąlygomis.
– Sakėte, kad profesija nestabili, tarsi išgyvenate aukso amžių. Ar galvojate, ką po to veiktumėte? Ar pasuksite labiau į aktorystę, ar laidų vedimą?
– Turiu labai fantastišką laidą „Gero vakaro šou“. Labai tikiuosi ir labai stengiuosi, kad ji gyvuotų kuo ilgiau. Ją gavau visiškai atsitiktinai. Man labai pasisekė, kad manimi patikėjo ir nusprendė, kad šita laida turi teisę į gyvybę, nes labai daug tokių laidų neturi teisės į gyvybę. Labai stengiuosi, kad ši laida išliktų.
Šiaip apie ateitį galvoju, kad viskas bus gerai. Turiu rankas, kojas, kiek leidžia išsilavinimas, turiu galvą, viskas kaip ir gerai su manimi. Baigsis šitas, eisiu kito darbo dirbti. Man absoliučiai nėra problemų eiti kažkur kitur ir dirbti paprastą darbą.
– Jūsų darbas toks, kad esate savarankiškai dirbantis, pavadinkime taip. Kiekvieną pavasarį ateina visiems savarankiškai dirbantiems metas, kai reikia deklaruoti pajamas, sumokėti mokesčius ir t. t. Ar esate vienas iš tų, kurie sako – o ne, ir vėl pavasaris, ir vėl reikia deklaruoti? Ar mokate susitvarkyti?
– Ar aš jums tikrai panašus į žmogų, kuris mokėtų mokesčius? Prašyčiau neįžeidinėti (juokiasi). [...] Tiesą pasakius, čia ir yra tas momentas. Aš buhalterijoje esu visiškai neraštingas žmogus. Maždaug suprantu, kas vyksta gyvenime, galiu pasitikrinti ir pamatyti, ar viskas gerai, bet man padeda moteris, kuri gauna už tai pinigus. Turiu buhalterę ir ji viską padaro už mane. Nebijau aš tų mokesčių.
Yra dvi prabangos, kurias turiu. Viena – gyventi Lietuvoje, kas yra brangus malonumas. Dar brangesnis malonumas, kurį laikau savo privilegija – moku visus mokesčius. Man dėl to labai smagu.
