Šią savaitę A. Aleinikovas kartu su grupe atlikėjų iš Lenkijos (Joanna Kisiel, Agata Omelańska, Barbara Krupa, Valentyna Shaiko, Lizzy, Mareku Gluzińskiu) pristatys performansą „Lucidity“. Sausį Vroclave pirmą kartą parodytas performansas (kuratorė Paulina Brelińska-Garsztka (Lenkija), kurio organizatoriai – Kauno bienalė ir Vroclavo kultūros institutas), yra ES platformos „MagiC Carpets“ ir galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2023“ dalis, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pokalbis su menininku – apie jo kūrybos kelią, darbą Vroclave su vietos bendruomene ir ko žiūrovai gali tikėtis performanso metu.

– Esi tarpdisciplininio meno kūrėjas, tavo kūryboje susipina daug skirtingų meno rūšių. Gal gali apibūdinti, kas tave domina mene, kūryboje ir dirbant su skirtingomis žmonių grupėmis?

– Esu smalsus, todėl man patinka labai skirtingos temos. Mane domina kvantinė mechanika, realybės tema, juodosios skylės, bet ir žmogus, jo semantinė struktūra. Jei nežinau, kaip kažkas veikia, man smalsu išsiaiškinti.

Kalbant apie darbą su bendruomenėmis – stengiuosi būti empatiškas. Rezidencijos Vroclave metu stengiausi neateiti su paruošta idėja ir veiksmų planu, nes manau, kad dirbant su bendruomene tai nepadeda. Turi dirbti realiu laiku ir stebėti, ką bendruomenė gali tau suteikti, kuo ji gyvena. Priešingai nei tradiciniame dramos ar šokio teatre, kur ateina režisierius ar choreografas su idėja, o aktoriai ar šokėjai yra atlikėjai ir taip bandoma įgyvendinti vieno žmogaus ar grupės viziją. Man šis procesas šiame kūrybiniame etape nelabai įdomus. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete baigiau vaidybos studijų programą ir per tuos ketverius metus įgijau patirties mokydamasis kurti tradiciniame teatre.

Tuomet Prahoje, Performatyvaus meno akademijoje, studijavau alternatyvaus teatro režisūros magistro programoje. Studijų metu turėjau visko mokytis iš naujo. Šioje akademijoje mokėmės kolektyvinės kūrybos, kur turinį kuri su kitais žmonėmis, komanda. Darai koliažus iš skirtingų turinių, medžiagų, vizualiojo meno, atlieki meninius tyrimus ir galiausiai kažką iš to sukuri. Kitaip sakant, daugiau dėmesio skiri procesui, nei galvoji, kaip įgyvendinti vieną ar kitą idėją ir pasiekti rezultatą.

– Nors esi jaunas menininkas, tačiau tavo kūrybinė biografija labai įvairiapusė. Gal, žvelgdamas į savo kūrybinę istoriją, galėtum išskirti laikotarpį, kuris tau buvo reikšmingiausias ir kodėl? Kaip įvardytum kūrybinį laikotarpį, kuriame esi dabar?

– 2017 m. kūriau spektaklį „#Yolo“, kuris buvo konstruojamas iš dokumentinių istorijų. Jis buvo apdovanotas „Fortūnos“ diplomu. Buvau trečiame studijų kurse ir tai man buvo reikšmingas įvertinimas. Kadangi esu savikritiškas, sunku savo kūrybą teigiamai vertinti. Tačiau, kai būdamas 22-ejų, iš profesionalios komisijos gauni tokį įvertinimą, pagalvoji, kad galbūt turi kažką įdomaus pasiūlyti. Nors savikritiškumo strėlės – šalia, bet jos su laiku neberezonuoja taip stipriai.

Kitas svarbus etapas buvo, kai mane priėmė į Prahos performatyvaus meno akademiją, nes ten buvo didžiulis konkursas, o po visų etapų  priėmė mus šešis. Tai buvo antras kartas, kai pajutau, kad kažką darau gerai.

Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, tampa nebeįdomu. Vis sugrįžta organiškas noras domėtis ir sužinoti.

Dabar man vis dar ieškojimų periodas, galbūt taip ir liks. Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, tampa nebeįdomu. Vis sugrįžta organiškas noras domėtis ir sužinoti. Dabar jaučiuosi tvirtesnis nei anksčiau, bet vis dar esu paieškose. Dirbu dėstytoju, turiu kitų projektų, tad darbas su žmonėmis man yra įdomus ir vis prisimenu savo ankstesnes kūrybines mintis, kurios dabar vėl tampa aktualios. Galbūt anksčiau joms gvildenti neturėjau pakankamai žinių ar patirties.

– Kauno publikai kovo 17 ir 18 d. galerijoje „Meno parkas“ pristatysi tarpdisciplininį performansą „Lucidity“. Tai mėnesį trukusios „MagiC Carpets“ rezidencijos Vroclavo kultūros institute, Lenkijoje, vykdytos kartu su vietos bendruomene, rezultatas. Koks buvo šios rezidencijos tikslas ir ko žiūrovai gali tikėtis dalyvaudami šiame performanse? Ar jie bus įtraukti į pasirodymo veiksmą?

– Šis procesas prasidėjo 2022 m. vasarą, kai gavau iš Kauno bienalės pasiūlymą vykti reziduoti Vroclave. Esu bendradarbiavęs su „MagiC Carpets“ anksčiau. Kartu su aktore kolege Edita Niciūte dirbome prie bendruomenei skirto projekto Kaune „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Šiai rezidencijai buvo ieškomas menininkas, kuris dirbtų su kūno tema, tad nusiunčiau savo CV ir rezidencija buvo patvirtinta. Aptariant galimas idėjas prisiminiau, kad Prahoje buvau paruošęs šią koncepciją ir planavau ją įgyvendinti. Deja, dėl pandemijos planai nusikėlė. Kadangi idėja vis tiek atrodė įdomi, panaudojome jos pagrindą kūrybinėms dirbtuvėms.

Mano pagrindinė mintis, arba tiriamasis laukas, buvo klausimas, kaip suvokiame kūną dabar, kas yra tas kūnas, kokie jo įvaizdžiai yra virtualiojoje erdvėje, kaip jis kinta, kokie mūsų reikalavimai jam pereinant į skaitmeninę realybę. Turėjome numatę pagrindinius metodus. Tai somatinis judesys, automatinis rašymas, ekstatinis šokis, kuris susipina su reivu, ir kaip vieną iš technologinių aspektų pasiėmėme 3D skenavimą. Žiūrėjome, kokios yra galimybės nuskenuoti 3D kūną ir kaip jis rezonuoja, kai deriname besikeičiantį maketą su fiziniu kūnu. Mes galvojome apie „Meta“, kuris vis tiek ateityje bus išvystytas iki tokio lygio, kai galėsi gulėti lovoje užsidėjęs 3D akinius ir būti virtualiajame bare.

Manau, kad ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų, išmaniųjų priemonių ir koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.

Manau, kad dabar keičiasi kūno suvokimas. Ta naujoji realybė – kokia ji yra iš tikrųjų? Ar ji tik skaitmeninė, ar tarpinė, ar kokia? Manau, kad ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų, išmaniųjų priemonių ir koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.

Pats pasirodymas yra kūrybinio proceso koliažas. Jame yra ir somatinio judesio, ir reive sutinkamos choreografijos, kuri, skambant technomuzikai, nukelia atlikėjus ir pasirodymo stebėtojus į kitą realybę. Visos naudojamos priemonės yra skirtos tam, kad rezidencijos dalyviai, kurie pasirodys, ir žiūrovai, kurie stebės šį pasirodymą, galėtų patyrinėti savo kūną per somatiką, aktyvų šokį, galiausiai gautų naudingos, galbūt naujos informacijos apie savo kūną. Spektaklis turi tam tikrą choreografiją, bet jame yra ir daug laisvės.

Performanso metu yra dvi projekcijos. Vienoje rodomi tekstai, kurie yra suformuoti kūrėjų ir kurių dramaturgijoje susipina trys pagrindinės temos – tamsa, kūnas ir identitetas. Automatinio rašymo metodu sukonstruotus tekstus papildo vokiečių filosofų Wernerio Heisenbergo ir Jano Christopho Westerhoffo, amerikiečių neurologo Davido Eaglemano ir eksperimentinės psichologijos profesoriaus Briano Rogerso mintys.

Kitoje projekcijoje yra dokumentiniai kadrai iš dirbtuvių ir 3D kūnų skenai, kuriuos suformavome dirbtuvių metu.

Mano nuomone, pasirodymas yra labai dinamiškas ir kintantis. Jis yra kaip kelionė. Kadangi erdvėje, kurioje šis performansas bus pristatytas, nėra daug vietos, pasirodymas bus gan intymus. Kalbant apie žiūrovų įtrauktį, ji yra, bet nenoriu išduoti, kokia.

– Esi minėjęs, kad pasirodymas yra apie kūną, kuris egzistuoja technologijų amžiuje. Kaip manai, ar mes vis dar galime egzistuoti įprastoje, materialioje realybėje, ar mums lemta paskęsti virtualiajame pasaulyje?

– Kas yra ta realybė? Manau, kad ją kiekvienas susikuria, suvokia, interpretuoja savaip.

Galvoju, kad vis dar įmanoma egzistuoti realybėje be technologijų, bet tai vis sunkiau ir sunkiau. COVID-19 pandemijos laikotarpis įrodė, kad kai mes metus praleidome uždaryti savo namuose, tai turėjo (ir vis dar turi) ilgalaikių padarinių. Man atrodo, kad pandemija buvo tam tikra bendra žmonijos trauma ir mes vis dar ją gydomės. Daugelis žmonių net nesuvokia, kad ji baigėsi, kad jos padariniai tęsiasi. Jie mano, kad jeigu ji teoriškai baigėsi, viskas, ji nebeegzistuoja, gyvename toliau. Tačiau, pavyzdžiui, pokalbiai per „Zoom“ platformą, socialines medijas, hibridinis darbo pobūdis, nuotolinis mokymasis tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis.

Neseniai Miunchene dalyvavau kultūros žurnalo pristatyme ir ten buvo grupelė jaunų žmonių, kurie nebesinaudoja socialinėmis medijomis. Neabejoju, kad tokių žmonių yra ir Lietuvoje – tik galbūt jų taip dažnai nesutinkame. Galbūt dabar esame pereinamajame periode, kai suvokiame, kad tas „skrolinimas“, buvimas „Facebook“ ar „TikTok“ platformose… iš tikrųjų nelabai duoda naudos. Tai, žinoma, gali būti gera priemonė, pavyzdžiui, efektyviau susirinkti informaciją. Manau, kad dalis žmonių grįš į žemiškesnę, kūniškesnę realybę, ir bus tokių, kurie pereis į skaitmeninį pasaulį. Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.

Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.

Ateitis yra mums paruošusi daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, dirbtinį intelektą, kuris, mano nuomone, dar nepasiekė aukščiausio taško. Galiausiai, realybė yra sutartinė, mes sutariame, kas ji yra ir kolektyviškai apibūdiname. Lukaszo Twarkowskio spektaklyje „Respublika“, kuris buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir kuriame man teko džiaugsmo dirbti, yra tokia frazė: „Jeigu mes visi sapnuojame tą patį sapną – tai tampa realybe.“

– Kadangi šios rezidencijos metu dirbai su skirtingų sričių žmonėmis, gal gali papasakoti, kuo skiriasi darbas su scenos profesionalais ir neprofesionaliais kūrėjais? Kokius metodus naudojai atrasdamas jų kūrybiškumą ir panaudodamas jį kuriant performanso struktūrą?

– Pagrindinis skirtumas dirbant su profesionalais ir neprofesionalais, yra kalba, kurią vartoji. Jei dirbi profesionaliame dramos ar šokio teatre, tai dirbi su žmonėmis, turinčiais meninį išsilavinimą, tad, tikėtina, kad jūs vartojate panašią kalbą, turite panašų požiūrį ir suvokimą tam tikrais klausimais. Dirbant su bendruomenėmis ir atvažiuodamas iš kitos šalies, negali įsivaizduoti, su kokiais žmonėmis dirbsi, kuo jie domisi ir kuo gyvena. Todėl, man atrodo, labai svarbu išlikti empatiškam, kad gebėtum pastebėti kiekvieną individualiai, gauti iš jo kokios nors informacijos, kuri galėtų būti naudinga kūrybos procesui ir kartu tam pačiam asmeniui. Manau, kad dirbant su bendruomenėmis taip pat yra žmonių, profesionalų, kurie ateina su konkrečia idėja ir jie kartu ją įgyvendina. Tai vis tiek smagu tos bendruomenės žmonėms, kurie turi daugiau laiko ir gali kažką naujo atrasti. Man įdomūs patys žmonės, kuo jie gyvena čia ir dabar.

Pagrindinis metodas, kurį naudojau kūrybos procese, buvo somatinis judesys. Turėjome daug ilgų meditatyvių sesijų, kur su savo kūnu peržengdavome individualias ir kolektyvines ribas. Pavyzdžiui, prisilietimo baimė, kai vienas kito nepažįsti. Smagu matyti, kaip proceso pabaigoje dirbtuvių dalyviai tampa atviresni, labiau prisileidžiantys kitus ir laisvesni. Pagrindinis elementas buvo meditatyvi, gana rami atmosfera. Stengiausi sukurti meditatyvią, saugią terpę, kurioje žmogus gali pasitikėti tavimi, kitais žmonėmis ir pačiu procesu.

Kai žmogus atsiveria – tau, kaip kūrėjui, reikia stebėti, kokių temų atsiranda. Man svarbu išmokti stebėti kūrybos procesą ne per savo prizmę ar žiūros tašką, bet per tokį, pavadinkime, baltą lapą. Juk kai stebi per savo prizmę, automatiškai kuri savo naratyvą. Tai turbūt  neišvengiama, nes proceso pabaigoje vis tiek kuri bendrą elementų kompoziciją. Tačiau kai turinys kyla iš atlikėjų, jis tampa jiems artimesnis ir unikalesnis, todėl man atrodo svarbu nepulti jo interpretuoti per savo prizmę. Būtent tada gali pamatyti, kas yra šie žmonės ir kuo jie gyvena. Mūsų sceniniuose pastatymuose trūksta buvimo tikram, o tai vyrauja Skandinavijos šalyse, vis labiau populiarėja Vakaruose. Socialinės medijos tarsi atskiria mus nuo tikrumo, žmonės pavargsta nuo savo įvaizdžio, todėl ieško būdų, kaip iš jo ištrūkti, arba tikresnių, nesumeluotų patirčių. Tai, kad visos vietos į šį performansą buvo rezervuotos per tris dienas, galbūt irgi rodo, kad žmonėms reikia kitokių, autentiškesnių, patirčių.

– Reivas užima svarbią vietą XX a. pabaigoje kaip pasilinksminimo, bet kartu ir išsilaisvinimo būdas, kuris vėliau virto tam tikru maištu prieš tuometę valdžią. Ką tau asmeniškai reiškia reivas ir kodėl pasirinkai jį kaip vieną iš kūrybos elementų šioje kūrybinėje laboratorijoje-pasirodyme?

– Su reivu susipažinau neseniai. Tai įvyko po spektaklio „Lokis“ (rež. Lukaszas Twarkowskis, 2017). Tuo metu buvo ištikusi tam tikra kūrybos krizė, kai svarsčiau išeiti iš teatro, ir tuomet atsitiko „Lokis“. Tai buvo pastatymas, kuris mane labai sudomino ir parodė, kad teatras gali būti kitoks. Po „Lokio“ premjeros parašiau Lukaszui ir paklausiau, ar nebūtų galimybės dirbti kartu. Paskui kartu dirbome prie spektaklio „Es war einmal das Leben“ Vokietijoje (Hanoveryje) ir „Respublikos“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Būtent tuomet ir prasidėjo mano aktyvesnis domėjimasis reivo subkultūra, naujosiomis medijomis ir tarpdisciplina teatre.

Reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.

Reivas turi savo istoriją, bet jis vis labiau populiarėja šiandienos kontekstuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugiau žmonių eina į technomuzikos vakarėlius, reivą nei į popmuzikos koncertus. Tai rodo, kad reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.

Tyrinėjant gali atrasti minčių, kad reivas tėra eskapizmo forma, kad jis –  šalia preparatų naudojimo, tarsi norėtum nuo kažko pabėgti. Tačiau aš ne visai su tuo sutinku. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra daromi reivai atstatant karo metu sugriautus miestus. Skamba tranki muzika ir visi prisideda atstatant sugriautą vietovę ar pastatą. Reivas yra daugiau nei eskapizmas, tai netgi tam tikras gyvenimo būdas, kultūra. Jis suteikia individualią, bet kartu įtraukia ir į grupinę patirtį.

Reivas yra nuostabi patirtis, kuri gali padėti tau atrasti kažką naujo savyje. Kaip ir meditacija. Ji lygiai taip pat  gali nuvesti link giluminių tavo klodų, padėti atrasti ramybę. Nors jie yra skirtinguose poliuose, bet dalijasi ta pačia schema. Jei žmogus aktyvesnis, jis eis į reivą ir išeis panašios būsenos, kaip ir asmuo po meditacijos sesijos. Tai priklauso nuo žmogaus – ar tavo kūnui reikia ramybės ir tylos, ar trankios muzikos ir fizinio aktyvumo.

– Kokios temos domina šiandien, kurias norėtum patyrinėti? Kur link veda tavo smalsumas?

– Dabar norėčiau patyrinėti sapnus, tai taip pat susiję su realybės suvokimu. Šią idėją turėjau jau seniai, bet trūko laiko prisėsti, patyrinėti šią temą ir pažiūrėti, kas galėtų išeiti. Tačiau iš esmės man patinka nežinoti, ką darysiu toliau. Dabar man – kūrybinių rezultatų pristatymo periodas. 2022-ieji man buvo kūrybiniai, o šie – labiau tų paieškų pristatymų metai skirtinguose miestuose, šalyse. Kai viskas praeis, turbūt bus toks tuščias laikas, o kai atsiras distancija nuo to, kas jau buvo padaryta, vėl prasidės kūryba ir paieškos.

Kiti kūrėjai turi susiplanavę darbų dvejiems, trejiems metams į priekį, bet man kyla klausimas, kodėl jie yra tokie įsitikinę, kad niekas nepasikeis. Ar tai, ką nori daryti šiandien, dar tikrai norėsi daryti rytoj? Aš leidžiu sau būti atviram ir neplanuoti – juk niekada nežinai, kada ir kur tave aplankys įkvėpimas.

Kas? Tarpdisciplininio performanso „Lucidity“ premjera Lietuvoje.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Kovo 17 ir 18 d. 19 val.

Šis festivalis kviečia Kauno miesto ir rajono gyventojus, bendruomenes ir svečius kartu užkopti į Parodos kalną persirengus netikėtais, "Fluxus" judėjimo įkvėptais kostiumais. Tokiu būdu siekiama parodyti, kad prie miesto identiteto kūrimo ir elitinio meno paneigimo gali prisidėti visi miesto gyventojai, nepaisant jų amžiaus, statuso ar profesijos.

Kūrėjas – kiekvienas kaunietis

Šio maištingo judėjimo idėjas pasiskolina ir interpretuoja Kauno bienalės inicijuotas projektas "Stebuklingi kilimai" ("MagiC Carpets"), kuris atsigręžia į Kauno menininkus, skiriančius ypatingą dėmesį vietos bendruomenių idėjoms įgyvendinti. Projekto dalyviai, pasirinkę įvairias miesto bendruomenes, tyrinėja jas gilindamiesi į unikalias miesto istorijas ir personažus bei kuria ir inicijuoja tarpdisciplininius bendruomeninius projektus. Jų rezultatus Kauno gyventojai galėjo pamatyti rugsėjo 12 d. "Fluxus festivalio" metu.

"Stebuklingų kilimų" projektų metu siekiama įtraukti dažnai užmirštamas bendruomenes į kūrybines paieškas, atrasti savo unikalias istorijas ir jas pristatyti Kauno miesto bendruomenei. Tiek "Fluxus", tiek "Stebuklingi kilimai" siekia, kad kiekvienas žmogus taptų meno kūrėju / dalyviu.

Pirmasis šias idėjas pristatantis renginys yra aktorių Editos Niciūtės ir Arnio Aleinikovo projektas "Eiliuoti Šilainių kiemai". Jo metu pristatoma Šilainių bendruomenės poetų kūryba, o patiems poetams suteikiama galimybė išgirsti įgarsintas savo eiles.

Šiuo projektu siekiama sujungti dokumentiką, meną ir socialinį gyvenimą bei suteikti platformą Šilainių daugiabučių labirintuose besislepiantiems balsams. Skatinant kultūrinio gyvenimo plėtotę Šilainių bendruomenėje, organizuojant gyvus skaitymus viešose erdvėse, siekiama sukurti kūrybos sklaidą ir prieinamumą bei po projekto skaitmenizuoti poetų kūrybą. Projekto organizatoriai atskleidžia šios bendruomenės poezijoje slypinčius mitus, legendas ir poetų asmenines istorijas.

Poezija po Šilainių dangumi

Projekto organizatorių dovana rajono poetams yra profesionaliai atlikta jų kūryba ir asmeninės istorijos, jos pristatymas festivalio publikai. Tokiu būdu vietinių kūrėjų darbai tampa rajono istorijomis, kurios įsirašo į klausytojų mintis. Istorijos tampa papildomu kontekstu, kuris turėtų suktis mintyse pravažiuojant pro masyvius Šilainių daugiabučių kompleksus.

Kitas projekto rezultatas yra dalyviams suteikiamas pasitikėjimas savimi ir savo kūryba (ypač – vyresniajai kartai), galimybė patiems kurti vietinius mitus. Kaip pastebi projekto kūrėja E.Niciūtė, skaitant brandesnės kartos kūrybą jaučiama nostalgija savo gimtinei, gimtųjų vietovių peizažams, kol kituose keliamos socialinės problemos, pavyzdžiui, šių dienų emigrantų gyvenimo realijos, senelių ir anūkų nebesusikalbėjimas viena kalba. Šiuose eilėraščiuose gamtos vaizdavimas susipina su dvasiniais dalykais, mitais ir legendomis.

Šis renginys, kuris pulsuoja jautrumu ir nuoširdumu, tampa galimybe nežinomiems kūrėjams dalytis savo kūriniais, skatinti juos pasitikėti savo kūrybos svarba ir reikšme. Vienintelis projekto aspektas, kurį organizatoriams reikėtų apsvarstyti, – paties renginio, vykusio atokioje Šilainių kavinėje "Tinklas", apipavidalinimas. Poezijos skaitymas primena uždarą, privatų renginį, skirtą projekto dalyviams. Galbūt projekto organizatoriai siekia sukurti intymų ir saugų poezijos skaitymo renginį, paversti jį asmenine vietinių poetų švente? Galbūt sudėtingos socialinės ar organizacinės sąlygos lemia tokį lokacijos pasirinkimą? Praeinant tarp daugiabučių suformuotus parkus, sunku suprasti, kodėl jie nėra panaudojami projekto pristatymui? Per nešiojamas kolonėles skambant profesionalių aktorių skaitomoms eilėms, joms vilnijant tarp daugiabučių sienų, būtų pritraukiami gaiviu rytu besimėgaujantys kauniečiai. Jie susipažintų su savo kaimynų gyvenimo istorijomis, prisiminimais, dalytųsi su jais savo išgyvenimais ir idėjomis. Tai, kad renginys vyksta uždaroje, privatiems renginiams skirtoje erdvėje, neleidžia vykti abipusei pažinčiai.

Pažinimas: „Fluxus“ įkvėpti projektai kauniečiams parodė, kad savo mieste galima atrasti daug daugiau, nei matoma akimis.

Įveikta atskirtis

Kitas projektas, labiau orientavęsis į terapinį ir edukacinį festivalio aspektą, buvo šiuolaikinio šokio kūrėjų Manto Stabačinsko ir Vasaros Visockaitės kūrybinė laboratorija su negalią turinčių asmenų centru "Korys".

Vienybės aikštės kampe įsikomponavę atlikėjai pristato judesio laboratoriją ir pademonstruoja, kokiais metodais galima dirbti su šia bendruomene. Projekto iniciatoriai, taikydami menines judesio praktikas, lavina negalią turinčių asmenų kūrybiškumą ir siekia įtraukti skirtingų bendruomenių narius į meninius procesus. Tokiu būdu projektas įtraukia tris bendruomenes – neįgaliuosius, profesionalius šokėjus ir kultūra besidominčius žiūrovus.

Šio projekto privalumas yra publikos supažindinimas su negalią turinčių žmonių kūrybiniu potencialu ir atvirumo, empatijos jausmo formavimas šios bendruomenės kūrybinėms galimybėms. Kaip teigia projekto autoriai, vienas didžiausių pasiekimų yra neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių žmonių įtraukimas į kūrybinį judesio procesą. Laboratorijos metu, projekto dalyviai mokosi naudoti kiek galima daugiau savo kūno judesio paieškoms ir leidžia sau atskleisti viduje slypintį kūrybinį potencialą. Taip į kūrybinį ir edukacinį šokio sūkurį įsilieja neįgaliųjų ir profesionalių šokėjų bendruomenės, o rezultatą galima stebėti trumpam atitrūkus nuo mieste vykstančio šurmulio.

Kitas aspektas yra edukacinis, skatinantis profesionalius scenos menininkus ieškoti galimybių į savo pedagoginę veiklą įtraukti šią bendruomenę. Panašaus pobūdžio projektų galima rasti režisierės Karolinos Žernytės ir šokio teatro "Dansema" repertuaruose. O vienas žinomesnių tokio pobūdžio darbų yra Šeiko šokio teatro šokio spektaklis "Mano Piteris Penas", kuriame vienas iš šokėjų yra Dauno sindromą turintis vaikinas (spektaklis 2019 m. pelnė Auksinį scenos kryžių Teatro vaikams ir jaunimui kategorijoje). Tačiau šiuolaikinio šokio lauke judesio pamokos su neįgaliaisiais vis dar yra retenybė ir daugelio šokėjų pedagoginėje veikloje ši žmonių grupė netampa pirmuoju pasirinkimu. Šio projekto pranašumas – šokėjų skatinimas glaudžiau dirbti su šia bendruomene, o laboratorijos dalyviams tai tampa puikia galimybe patirti judesio teikiamus pranašumus – terapiją, saviraišką ir kūno stiprinimą.

Kelionė į mistinį miestą

Projektas "Kauno miesto pasakos: ekskursija" originaliausiai interpretuoja festivalio tikslą – kurti bendruomenės identitetą. Projekto iniciatoriai Lukas Valiauga, Justas Motūzas, Inga Galvanauskaitė ir Eglė Valadkevičiūtė pristato instagramo platformos filtrus, atvaizduojančius penkias miesto pasakas pagal XX a. lietuvių išeivijos rašytojo Juliaus Kaupo knygą "Daktaras Kripštukas pragare". Pasakose kuriama žaisminga Kauno mitologija, istorijose susipina filosofinės mintys, humoras, pasakų motyvai, išmintis ir amžinosios vertybės.

Ekskursija vyksta miesto centre, sustojant šešiose vietose – prie Zanavykų turgaus, Kauno velnių muziejaus, Istorinės prezidentūros, Nemuno gatvėje, požeminėje perėjoje (Vilniaus gatvėje) ir prie Kauno Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Kiekvieno sustojimo metu žiūrovas įsijungia savo instagramo paskyrą, nueina į "Kauno pasakos" puslapį ir, pasirinkęs konkrečią pasaką, nuskenuoja ant grindinio esantį vaizdinį.

Žiūrovams klausant įgarsinto pasakojimo, ekranuose pasirodo pasaką iliustruojanti animacija. Sujungus jaunimo mėgstamą programėlę, žaismingas pasakas apie Kauną ir animaciją, projektas "Kauno miesto pasakos" tampa inovatyviausiu "Stebuklingų kilimų" projektu. Patobulinus techninius aspektus, projektas turi perspektyvą įsikomponuoti į Kauno turizmo infrastruktūrą.

Projektas taip pat siūlo naujai įvertinti mažai žinomo J.Kaupo kūrybą, kurią galima vertinti kaip unikalų Kauno miesto kultūros paveldą. Rašytojas į modernaus miesto peizažą atneša pasakų motyvą, sukuria fantazijos ir realybės pusiausvyrą ir įkvepia gyvybę Kauno miesto identitetą nusakančiam personažui – Daktarui Kripštukui. Taip nauji Kauno miesto mitai atgimsta papildytos realybės (ang. augmented reality) medijoje ir tampa patrauklūs vaizdo žaidimų, filtrų ir socialinių medijų pasaulyje gyvenantiems miesto gyventojams ir lankytojams. Šią bendruomeniškai unikalią kultūrinę formą ir miesto istorijas, paverstas skaitmeniniais potyriais, galima rasti instagramo puslapyje "Kauno Pasakos".

Molinė pasaka

Projektas "Rokis" – bendras Kauno tvirtovės parko ir keramikės Ievos Bertašiūtės-Grosbahos renginys – pasirenka tradiciškesnę bendruomenės būrimo ir reprezentavimo koncepcijos interpretaciją. Renginys prasideda ekskursija po IV forto vidų, trumpai susipažįstant su Kauno fortų istorija, paskirtimi ir išplanavimu.

Profesionali gidė didžiulę lankytojų grupę vedžioja painiais forto labirintais, pristatydama šį daug metų užmirštą ir apleistą Kauno miesto istorinį paminklą ir Rokų bendruomenėje esančias plytų degimo tradicijas. Po ekskursijos sekantis stop-motion animacijos filmuko "Rokis" pristatymas supažindina žiūrovus su mitiniu gyvūnu Rokiu – Rokų bendruomenės simboliu.

Filmuko ištraukos filmuojamos ir fotografuojamos skirtingose IV forto vietose, kuriose minkšto molio kuriamomis figūrėlėmis yra perteikiamas Rokio gimimas, vaikystė ir transformacija į suaugusį žvėrį. Filmukas buvo kuriamas Kauno tvirtovės IV forte vykusių kūrybinių dirbtuvių metu. Patys lipdydami, filmuodami ir fotografuodami, bendruomenės nariai sukuria molio animaciją. Deja, bet projekto pabaiga turėjusi tapti kviestinio menininko Mario Grosbaho džiovinama ir specialioje keramikos degimo krosnyje degama Rokio figūra nebuvo išdegta dėl per mažos temperatūros. Todėl užbaigtas kūrinys bus įkomponuotas būsimame Rokų skulptūrų parke. Oficialia renginio pabaiga tampa zefyrų kepimas ant ugnies, kuris yra linksmiausia projekto dalis mažiesiems festivalio lankytojams.

Nauja tradicijos forma

Paskutinis projektas, pristatytas Parodos kalno viršūnėje, yra Karolinos Latvytės-Bibiano ir Juditos Ragauskaitės garso instaliacija "Audio pirtis". Kartu su Kauno pirtininkų bendruomene sukurta instaliacija siekiama perteikti pirties patyrimus garsais, atskleisti išskirtinius lietuviškos pirties bruožus ir vertybes.

Jau nuo senų laikų lankymasis pirtyje lietuviams yra viena iš bendravimo formų, padedanti palaikyti fizinę ir emocinę sveikatą, pereiti asmeninius ir kalendorinius virsmus, patirti ritualinį poveikį. Nepriklausomybės laikais atgimusios tradicijos yra puoselėjamos pirties entuziastų, susibūrusių į mažas bendruomenes, kurios siekia išsaugoti gamtos ir lietuviškų tradicijų ryšį. Šia garso instaliacija siekiama įamžinti šių mažų, unikalių mūsų regionui bendruomenių istorijas garsų įrašais, kurios tinklalaidės formatu vėliau bus prieinamos ir internete.

Instaliaciją sudaro ausinių rinkinys, kuriose skamba skirtingų pirties garsų įrašai – vantos, vandens, žmonių skleidžiami garsai ir pan. Klausantis šių garsų užsimerkus, mintimis persikeli į garuose skendinčią pirtį, jauti vandens purslus ir garinę šilumą. Per garsus išgyveni pirties keliamus potyrius.

Lieka tikėtis, kad ši instaliacija persikels į uždaresnę erdvę, pavyzdžiui, kultūrinę įstaigą, kur patirties nedrumstų pašaliniai garsai ir trikdžiai. Taip pat šią instaliaciją galima vystyti įkomponuojant kitus pojūčius, pavyzdžiui, uoslę ir lytėjimą, taip praplečiant pirties pajautimo įspūdį. Bet kuriuo atveju jaunosios kūrėjos, naudodamos naujas technologijas ir menines išraiškas, sugeba atrasti nišinę bendruomenę ir garsais perteikti jutiminius buvimo pirtyje išgyvenimus ir pojūčius.

Pabaiga – nauja pradžia

Projekto baigiamuoju akcentu tapęs naktinis kopimas į Parodos kalną apibendrina dienos programos metu keltas bendruomeniškumo ir kūrybinio identiteto paieškas, suteikia platformą atsiskleisti keisčiausioms miesto gyventojų idėjoms. Visus dalyvius, apsirengusius savo gamybos kostiumais, lipant kalnu skatina plojimai, šūksniai ir garso signalai. Bent kelioms valandoms šioje trumpoje miesto atkarpoje yra užmirštama pandemijos baimė ir festivalio dalyviai įsilieja į fluxišką masinę ekstazę.

Apibendrinant šių metų "Fluxus festivalį" ir "Stebuklingų kilimų" projektus, galima pasidžiaugti skirtingų disciplinų menininkų ir Kauno miesto bendruomenių kūrybinių rezultatų įvairumu. Esant sudėtingoms sąlygoms, projektai sugebėjo atrasti ir įdomiai perteikti bendruomenių identitetus. Naudojant įvairias technikas ir medijas, minėtos bendruomenės turi galimybę atskleisti savo individualumą ir suteikti unikalią formą savo identitetams. Dienos pabaigoje visiems susitikus Parodos kalno viršūnėje trumpam užmirštamos baimės ir apribojimai. Festivalis baigiamas fluxišku maištu prieš pandemijos keliamą baimę.

Rugsėjo 13-ąją "Post Proceso" teatras įgyvendins naują ir neįprastą teatrui idėją – važinėjant po skirtingas Kauno vietas vienam žiūrovui bus vedama ekskursija, kurios metu bus keliami klausimai apie mūsų realybės tikrumą.

Spektaklį "Vietos" stebės vos keli žmonės, tačiau sumanymas gana intriguojantis, kad sudomintų platesnes teatro mėgėjų gretas. Apie spektaklio eigą ir koncepciją – pokalbis su "Post Proceso" teatro įkūrėju, spektaklio režisieriumi ir aktoriumi Tomu Lagūnavičiumi.

Naująjį spektaklį jis vadina integruoto teatro pavyzdžiu, kai  veiksmas yra integruojamas į realiai vykstančią veiklą – šiuo atveju tai bus ekskursija. "Aš surenku žmonių grupę ir su jais važiuoju į tris Kauno vietas, kurios, mano nuomone, yra labai įdomios. Integruotas teatras reikalauja, kad vedantysis asmuo, šiuo atveju gidas, būtų profesionalas. Kadangi prieš penkiolika metų vesdavau ekskursijas Austrijoje, Italijoje ir kitose šalyse, turiu realios patirties kaip gidas. Tad vyksta reali veikla, į kurią yra integruojamas spektaklis", – pasakojo T.Lagūnavičius.

"Kūrinyje bus du personažai. Mes visi sėsime (aš, žiūrovas, operatorius, fotografas ir teatro kritikas) į mašiną ir važiuosime į mano parinktas vietas. Supažindindamas žiūrovą su mūsų kelionės tikslais, paleisiu įrašytą tekstą, kuriame bus diskutuojama apie mūsų realybės suvokimą. Klausant to įrašo aš gyvensiu savo gyvenimą ir vesiu realią ekskursiją. Todėl atsiras du personažai – aš, t.y. gidas, ir mano skambantis balsas. Aš reaguoju tiek į balsą, tiek į žiūrovą, nes klausiu jo, ką jis mano apie tas išsakomas idėjas, ar jis joms pritaria. Žiūrovas yra aktyviai įtraukiamas į procesą", – apie būsimą spektaklį pasakojo jo sumanytojas.

– Koks buvo spektaklio kūrybinis procesas?

– Buvo daug skaitymo, paieškų ir pačios koncepcijos brandinimo. Mano atveju spektaklio kūrimo procesas visados prasideda nuo to, kaip sukurti naujo tipo spektaklį neišeinant iš spektaklio sąvokos rėmų. Aš gerbiu teatrą ir nenoriu išeiti iš tų rėmų.

Kadangi yra daug teatro ir spektaklio apibrėžimų, sunku kartais apibrėžti, kas tai yra. Bet, pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodyne parašyta, kad spektaklis yra teatro reginys, pagrįstas dramaturgijos, vaidybos, scenografijos, plastikos, muzikos ir apšvietimo derinimu. Visa tai mašinoje bus. Mano manymu, režisierius, kurdamas spektaklį, turi įnešti kažką naujo, reikia padaryti kažką, ko anksčiau nebuvo. Kiek aš žinau, atvejo, kai mašinoje būtų suvaidinamas spektaklis, dar nebuvo. Scena tampa pats Kaunas, mašina – lokomocija scenoje, su kuria mes nuvažiuojame į vieną ar kitą vietą, kurioje yra mizanscenos. Tad vienu iš veikėjų tampa pati mašina. Esminis momentas – spektaklis nėra apribotas itališka dėžute, jis nėra tradicinėje scenos erdvėje, kuria dažniausiai apsiribojama.

Mano tikslas buvo įgyvendinti integratyvų teatrą ir pateikti jį nauja forma. Mano žiniomis, tai nebuvo daryta, ypač jei aktorius neišlipa iš mašinos. Jei išlipa ir atlieka kažkokius veiksmus, tai jau yra aliuzija į viduramžius, misterijas, kai atlikėjai išlipdavo iš vežimų, pavaidindavo ir sulipę nuvažiuodavo. Aš sąmoningai atsisakau tai daryti, kad nesikartočiau.

– Spektaklyje bus kalbama apie mūsų realybės suvokimą – ar mūsų pasaulis yra realiai apčiuopiamas, o gal jis virtualus ir kuriamas kitos planetos gyventojų? Kokia pagrindinė spektaklio idėja, kurią norėtumėte perduoti galimam žiūrovui?

– Norėčiau perduoti žinutę žiūrovams, kad jie būtų ypač atsargūs dėl savo idėjų ir minčių. Jos ne visados būna objektyvios ir stabilios, jos gali kisti. Jei per daug įtiki kažkuo, tai gali baigtis tragiškai. Kai žmonės turi kokių nors iliuzijų, kurios gali būti sukurtos išorės, sakykim, masinės informacijos priemonių, arba yra sukuriami dirbtiniai patyrimai, kurie mums primetami. Pavyzdžiui, jei ateini į kokią religinę bendruomenę, ten viskas yra sugalvota ir pritaikyta tam, kad tave paveiktų, tu tarsi dalyvauji spektaklyje. Tad mano idėja – būkite budrūs, nes tai, ką jūs matote, nebūtinai yra realybė. Vienas iš personažų bando apie tai kalbėti iš mokslinės pozicijos. Norėjau, kad sakomas scenarijus būtų kuo aiškesnis, kad žiūrovui nereikėtų per daug interpretuoti. O realioje veikloje dalyvaujantis personažas – gidas, jis yra realus veikėjas, vykdantis realią ekskursiją po tris, jo manymu, įdomiausias vietas Kaune. Idėja – ar visa tai, ką jūs matote, yra realybė, o gal tai visiška iliuzija?

– Jūsų sumanymas skamba labiau kaip performansas nei spektaklis. Kuo, jūsų manymu, skiriasi šios sąvokos ir kuriai priskirtumėte šį darbą?

– Pirmiausia tiek spektaklis, tiek performansas turi savo reikalavimus. Aišku, skirtingi kūrėjai turi skirtingus reikalavimus, pavyzdžiui, Jerzy Grotowskis turėjo du: kad būtų žiūrovas ir aktorius. Žiūrint šiuo minimalistiniu lygiu, mano spektaklis šiuos reikalavimus atitiks. Jei žiūrėtume plačiau, spektaklį gali sudaryti ir šeši dalykai – vaidyba, dramaturgija ir kiti. Visi šie elementai spektaklyje yra. Tad, jei aš įvykdau visus iškeltus reikalavimus, vadinasi, tai yra spektaklis.

Performanso esmė yra kitokia – ji turi keturis reikalavimus (vieta, laikas, atlikėjo kūnas arba daiktų plastika ir santykis su žiūrovu). Aš pritariu, kad kai kurie performanso elementai gali įeiti į spektaklį, bet spektaklis, mano nuomone, yra daugiau nei performansas. Jis, kad ir kaip teatrą interpretuotume, turi tekstą, kuris yra išbaigtas ir aiškus – jis gali būti įvairaus pobūdžio. Todėl teigiu, kad tai yra spektaklis, nes aš stengiuosi neišeiti iš jo sąvokos rėmų, tik stengiuosi jį padaryti kitokį.

– Spektaklyje žiūrovo kaip ir nebus, nebent žiūrovais laikytume likusius mašinoje sėdinčius asmenis. Taigi kas žiūrovas šiuo atveju?

– Bus vienas žiūrovas, kuriam vesiu ekskursiją ir su kuriuo realiai bendrausiu, kol teatro kritikas ir visi likę asmenys fiksuos tai, kas vyksta.

– Taigi spektaklyje žiūrovas bus dalyvis, kuris reaguos į jūsų sakomas mintis, dalyvaus pokalbyje ir panašiai. Bet kaip manote, koks yra žiūrovo vaidmuo, ko jūs šiame pastatyme iš jo tikitės?

– Šiame integratyviame spektaklyje aš tikiuosi, kad žiūrovas jame aktyviai dalyvauyų. Kiek jis įsitrauks, priklausys nuo jo nuotaikos ir kitų dalykų. Bet svarbiausia tai, kad jis iki galo neturi suvokti, kas yra realu ir kas ne. Pavyzdžiui, yra sukurti spektakliai, kuriuose imituojamos vedamos paskaitos, bet tai vis tiek imitacija. Čia, priešingai, vyks reali ekskursija. Nerealu tik tai, kad kalbama skambančiame įraše. Ten sukurti dalykai ir jie integruojami į realų veiksmą. Čia atvirkštinis procesas tam, kai spektaklyje įterpiami kažkokie realybės objektai.

Įdomus aspektas yra žodžio "menas" vertimas iš rusų kalbos, kuris reiškia "dirbtinis". Meno esmė yra dirbtinai sukurta situacija. Ekskursija nėra dirbtinai sukurta situacija, o įrašas – dirbtinis. Mano balsas yra sukurtas personažas, bet kai skamba realiai, jis gali pradėti keistis. Norėčiau, kad žiūrovas, paveiktas viso spektaklio, susimąstytų, ar visa tai, ką matome, yra realu. Pavyzdžiui, anksčiau buvo manoma, kad aplink Žemę sukasi Saulė. Yra daug elementarių vizualinių iliuzijų. Kiek dėl mentalinių iliuzijų paveikumo nusižudo žmonių, kiek dar nužudoma. Visos mentalinės iliuzijos tampa realybe, kurioje patiriame daug psichologinių ir fizinių kančių. Tas gyvenimas, skendint iliuzijose, savo įsitikinimuose, man yra itin aktualus.

– Spektakliuose pagrindinį dėmesį skiriate teatro kritikui ir perduodate jam visą galią nuspręsti, ar jūsų pastatymas išvys dienos šviesą, ar ne. Kodėl būtent orientuojatės į kritiką, jo poziciją, o ne žiūrovus, kurie taip pat gali turėti griežtą ir argumentuotą nuomonę?

– Todėl, kad manau, jog teatro kritikas labiau profesionalus. Konceptualus teatras, kuris kuria naujas idėjas, pirmiausia turi orientuotis į teatrologus, teatro kritiką, teatro istorikus – į tuos profesionalus, kurie pasako, ar tai nauji dalykai. Jei nori būti nuoširdus menininkas, kuris nebando apgauti, turi nueiti pas specialistą ir klausti, ar tavo idėja yra nauja. Tas nuoširdumas turi būti susietas su kūrybiniu siekiu, o ne finansais. Gali tas pačias idėjas paimti ir sukurti finansiškai sėkmingą spektaklį, orientuotą į komerciją.

– Spektaklio medžiaga priminė Kurto Vonneguto knygą "Skerdykla Nr. 5", kuriame pagrindinis personažas, išgyvenęs trauminę patirtį, blaškosi tarp atsiminimų, gyvenimo įvykių ir  bendravimo su ateiviais. Ar šio autoriaus kūryba turėjo jums įtakos? Iš kur sėmėtės įkvėpimo tokiai filosofiškai ir mūsų realybę kvestionuojančiai teatrinei diskusijai?

– Esu skaitęs šio autoriaus knygas ir man jos patiko, tačiau būtent šią mano medžiagą lėmė bendravimas su žmonėmis, kai jie susikuria kažkokias iliuzijas ir jose gyvena, nesuvokdami, kad ta realybė gali būti visiškai kitokia. Man įdomiau realybės stebėjimas ir žmonių noras pasiaukoti dėl kažkokios idėjos, kuri nieko bendro neturi su realybe. Kaip psichologas, aš labai gerai suprantu, kodėl taip yra, nes mes visados papildome realybę – kai kažko nesuprantame, mes kažką sugalvojame ir tuo nežinojimą užkemšame (moksliškai tai vadinama pavėluotu suvokimu). Mes judame į priekį, kažką suprantame, jei nesuprantame – grįžtame į praeitį, iš jos pasiimame kažkokias žinias, jomis pasinaudojame ir mums viskas tampa aišku, nors iš tikrųjų liekame tokie pat sutrikę. Šis procesas mane labai domina ir aš noriu apie tai kalbėti iš meninės pozicijos.

– Užsibrėžėte sau tikslą – atrasti naujas teatro formas, kurios dar nebūtų išbandytos. Kas tai paskatino? Nusivylimas šiuolaikiniu teatru, jo kūrėjais ar siekis kurti autorinę, vieno žmogaus avangardinę kryptį?

– Ir tas, ir tas. Gal nesu tiek nusivylęs, bet kai ateinu į teatrą kaip žiūrovas, noriu pamatyti kažką naujo. Kai pamatau labai gerai padarytą kūrinį, bet koncepcine prasme nematau nieko naujo arba to naujumo nėra daug, aš gailiuosi savęs kaip žiūrovo. Tada galvoju, kad reikia kažką keisti, kažką naujo sugalvoti. Mane visą gyvenimą domino noras daryti kažką naujo ir kai ateini į teatro erdvę, pastebi, kad ten daug visokiausių krypčių, režisierių, ir aš juos visus gerbiu. Savo srityje jie pasiekė unikalių rezultatų. Vis dėlto mes gyvename postmodernioje visuomenėje, kurioje viena kryptis nenuneigia kitos. Tiesiog noriu daryti kitokius dalykus, kurių nedarė niekas, ir aš sąmoningai darau meną nekomercinį, konceptualų, kad būtų galima realizuoti savo idėją. Bet pirmiausia yra idėja, kaip darysiu spektaklį, ieškau atramos taškų, žiūriu, kad būtų nauja (todėl teatro kritikas tampa ypač svarbus), o po to kuriu spektaklį. Man neįdomu jį dvidešimt kartų kartoti. Aš suvaidinau, mes spektaklį užfiksavome, o po to judu naujos idėjos ir jos įgyvendinimo link. Aš save šiandienėje teatro erdvėje būtent tokį ir įsivaizduoju. Šiuo momentu neprisirišu nė prie vienos idėjos ar koncepcijos.

Gyventi. Būti čia. Ir dabar. Mėgautis akimirkos grožiu. Matyti. Atrasti. Tikėti. Šie esminiai dalykai teoriškai žinomi kiekvienam iš mūsų. Bet praktiškai? Ar tikrai gyvename pagal savo deklaruojamas tiesas? Ar įsisukę į kasdienybės gyvenimo sūkurį nepamirštame esmės?

Bėgame, skuodžiame per gyvenimą nuo tikslo prie tikslo, sukamės nūdienos rutinos karuselėje, iš inercijos prabėgame net pro patį gyvenimą. Jis lieka tik kažkur toli,  horizonte. O iš tolimos artumos pasigirsta tylus, vos girdimas balsas: "Kodėl tu bėgi, mielas vaike? Ir į ką?

Į šiuos ir kitus kertinius gyvenimo klausimus atsakymus per teatro prizmę padeda atrasti jau ketverius metus Kauno nacionalinio dramos teatro komandos organizuojamas festivalis ''Nerk į teatrą" šiemet sulaužęs tradiciją vykti pavasarį ir prasidėjęs vasario 10 d., aktoriaus, pedagogo Vytauto Gasiliūno vedamomis Forumo teatro principu grįstomis aktorinėmis dirbtuvėmis.

Scenos magija

Tik įžengus į nedidukę, kamerinės aplinkos prieblandoje skęstančią Tavernos salę apima keistas stebuklo laukimo jausmas, staiga suvoki, kad persikėlei į kitą erdvę, kurioje tvyro magiška ir paslaptinga teatro atmosfera, kurioje tuoj įvyks kažkas tokio, kas įneš į tavo gyvenimą naujų spalvų ir polėkio. Drąsos kilti ir skristi.

Vakaro vedėjas aktorius Vytautas Gasiliūnas su didžiausiu entuziazmu ir visa vidine energija trumpai užsimena apie tai, kas turėtų vykti per šį užsiėmimą. Ir veiksmas po truputį prasideda. Lėtai, lengvai ir neįpareigojamai atlikdami įvairius pratimus jauni žmonės pradeda skleistis, priimti aplinkos impulsus, bendradarbiauti.

Jau po kelių tokių užduočių dalyvių veiduose ir elgsenoje ima matytis vidiniai pokyčiai. Teatrinio trenažo pratimai skatina susikaupti, pasitikėti, rodyti dėmesį šalia esančiajam ir įkvepia drąsos būti atviram pirmiausia pačiam sau. Tiek vidiniam, tiek išoriniam veiksmui vis intensyvėjant pereinama prie esminių Forumo teatro gairių.

Pakeisti save ir pasaulį

Pamatines šio socialinės krypties teatro metodo idėjas  XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išgrynino brazilų kilmės rašytojas, teatro režisierius ir politinis bei visuomeninis veikėjas Augustas Boalas.

Tuomečiai neramumai Lotynų Amerikoje paskatino režisierių domėtis visuomenės susiskaldymu, aktyviųjų ir pasyviųjų, vadovaujančiųjų ir engiamųjų pozicijomis, žmonių tarpusavio ryšiais, suklestėjusiu abejingumu kitam asmeniui, neutralumu jo adresu.

Kaip to išdava buvo sukurtas "Engiamųjų teatro" modelis, kuris skatino reikštis aktyviai, plėsti suvokimo ribas ir kelti bei spręsti sociumo problemas.

Ši teatro konstrukcija tiesiogiai veikia žmones, per užsiėmimus išnyksta riba tarp aktorių ir žiūrovų, pagautas impulso kiekvienas žmogus gali eiti į sceną ir varijuoti situacija taip, kaip jam atrodo teisingiausia. Taip atsiranda drąsos, kartu su ja keičiasi ir sąmonė, dekonstruojamas stereotipinis požiūris ir tai nejučia perduodama į aplinką.

Tokį pokytį išgyveno ne vienas Forumo dirbtuvių dalyvis. Žmonės, kurie užsiėmimo pradžioje buvo tarsi su kaukėmis, atsivėrė, įšdrįso apnuoginti savo jausmus ir patirtis. Visa tai pavyko pasiekti tik per truputį daugiau nei porą valandų. O kokių rezultatų galėtume pasiekti, jei tokie užsiėmimai bent kartą per savaitę vyktų mokyklose, universitetuose, darbovietėse?

Ne tik aktorių įgūdžiai

Jei teatriniais pratimais grįstos dirbtuvės būtų dažniau organizuojamos, gal pavyktų atskleisti ir kiekvieno mūsų ekstrasensinius gabumus? O apie tai, kad jų turime, tik reikia praktikuotis, dirbti kantriai ir nuosekliai, susirinkusiesiems kalbėjo ir praktinius pratimus rodė iškilus Lietuvos teatro režisierius, pedagogas Gytis Padegimas, vadovavęs aktorinėms dirbtuvėms.

Režisierius jau daugybę metų su aktoriais dirba pagal Antono Čechovo metodą, pagal jo principus veda seminarus pačiai įvairiausiai publikai – nuo studentų iki verslininkų. Ši metodika tinka kiekvienam, visi joje atranda kažką sau ir dėl savęs.

Sąmoningai konstruoti ateitį, išplėsti savo vaizduotę ir pasąmonės galias, skatinti kūrybiškumą ir inovatyvumą – tai tik maža dalis temų, kurios buvo paliestos per užsiėmimą. Pateiktos teoriškai ir pademonstruotos praktiškai.

Itin daug praktinių pratimų susirinkusiai grupei pateikė garbi aktorė, scenos kalbos dėstytoja Jūratė Aniulytė, visus įtraukusi į veiksmą ir neleidusi niekam likti pasyviu stebėtoju.

Nerti ir nardyti

Teatriniai susikaupimo pratimai, užduotys priverčia nustebinti net patį save ir patikėti savo galimybėmis. Kalba – raiški, ritmiška, artikuliuota, perduodanti skleidžiamą  energiją. Sako, tai – scenos kalba, bet ar tikrai vien scenos? Jei kasdieniame gyvenime pritaikytume aktorių naudojamus scenos kalbos metodus, galbūt pajaustume dar aktyvesnę gyvenimo pilnatvę? Gal mums tai padėtų profesinėje srityje ar bendraujant su aplinka?

Išgirdus J.Aniulytės patarimus, atlikus jos siūlomus pratimų staiga ateina suvokimas, kad reikia žengti per gyvenimą visa koja, naudotis visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Išlaisvinti savo vidinę energiją ir leisti jai laisvai cirkuliuoti. Leisti įsivyrauti harmonijai ir kūne, ir sieloje. Kartais sustoti, apsidairyti ir įkvėpti, o kartais – tiesiog nerti stačia galva į avantiūras.

Jau pačiame festivalio pavadinime "Nerk į teatrą" užkoduotas neišsenkantis energijos užtaisas, itin aktyvus, nešantis žinią ir kviečiantis nelikti užribyje, o praskleisti tą stebuklingą širmą ir pamatyti. Pamatyti save teatro akivaizdoje.

Nerk visu savo kūnu, visa siela, išnaudok visus savo jėgų resursus dėl vieno tikslo – pažinti. Kilk aukštyn, pamatyk save šiandienos kontekste, atrask savo santykį su visuomenėje vyraujančiomis problemomis, inicijuok troškimą kurti pokyčius ir skleisk aplink save teigiamą atmosferą. Tai patarimai, individualios patirtys, išreikštos gyvenimo pamokomis, kuriomis per ketvirtąjį festivalį pasidalijo Nacionalinio Kauno dramos teatro teatralai.

Išsilaisvinimas iš akvariumo

Jau esame pripratę prie to, kad gyvenimas yra savotiškas teatras, o mes visi – aktoriai. Tai įprasmina ne vien mūsų dėvimi drabužiai-kaukės, pseudodraugiškas bendravimas, bet ir mūsų darbo aplinka (daugiausia – dangoraižiai), kur stiklinės sienos paverčia mus savotiškomis reklamomis ar eksponatais.

Net mūsų gyvenamoji aplinka (pvz., daugiabučiai) iš šalies primena gyvūnėlių parduotuvėse esančius vienus šalia kitų sukrautus narvus, kuriuose vykstantį gyvenimą gali stebėti kiekvienas smalsuolis.

Būtent gyvenimo ir darbo stikliniame narve aspektą nagrinėti pasirinko jauna choreografė Aušra Krasauskaitė kartu su šokio teatro "PADI DAPI fish" šokėjais Dariumi Bartuliu ir Dovile Binkauskaite, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina Urte Bareišyte, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šokančia Aukse Mikalajūnaite ir ansamblio "Lietuva" šokėju Mantu Černecku. Ši kūrybinė komanda suteikė galimybę žiūrovui pažvelgti į darbinį akvariumą ir šiuolaikinio šokio kalba atskleidė dusinantį biuro kasdienybės poveikį.

Spektaklis vyko kitapus biuro, esančio Kęstučio g. 86, vitrininių langų. Pasirodymo pradžioje šokėjai judėjo kaip robotai, žygiavo nuo vieno kompiuterio ar spausdintuvo link kito, pagardindami savo dienotvarkę mechaniškais kavos degustavimo ritualais. Šie mechaniniai judesiai susijungė į mašininį šokį, atvaizduojantį bedvasį ir griežtai apskaičiuotą biuro gyvenimo kasdienybę.

Patys save įkalinę

Vis dėlto spektaklio eigoje subtiliai pereinama prie laisvesnių judesių ir šokėjai virsta stikliniame inde įstrigusiomis, dūstančiomis žuvimis, plaukiančiomis artimiausio šviesos (laisvės) šaltinio link.

Net tarp kolegų gimstanti simpatija vaizduojama laužytais, apskaičiuotais judesiais. Šiame pasaulyje net aistra ir prisilietimai yra šalti ir tikslūs. Nebėra natūralumo, telieka tik siekiai ir tikslai.
Suvokusios savo įkalinimą, žuvytės bando naikinti jas supančią, dvasiškai žlugdančią aplinką per kompiuterinės įrangos naikinimą, stalų ir kėdžių vartymą. Jie nori fiziškai sugriauti ir išsilaisvinti iš šios emociškai šaltos ir stingdančios aplinkos, bet tai tėra beviltiškas bandymas.

Juos įkalina ne biuro (akvariumo) stiklinės sienos, o jų pačių baimė prarasti darbo siūlomą stabilumą ir saugumą. Vidinė stagnacija paverčia darbuotojus auksinėmis žuvelėmis, be garso plaukiojančiomis savo kalėjime, besidaužančiomis į stiklines sienas ir bandančiomis megzti dialogą su išoriniu pasauliu.

Norėti būti laisvi

Spektaklio idėjas puikiai paryškina pasirinkta biuro erdvė, kostiumai ir šukuosenos (perteikiantys belytes darbuotojus žuveles). Taip pat svarbų idėjų įprasminimo vaidmenį atliko muzika ir girdimi dainų žodžiai. Jie pabrėžė idėją – šis monotoniškas darbas yra dvasiškai nieko vertas, o darbuotojai, užuot ėmęsi konkrečių veiksmų, tiesiog laukia geresnės dienos.

Kitaip tariant, itin gerai apgalvoti spektaklio elementai išryškino idėją, kad nei fiziniai veiksmai, nei emocinio ryšio siekiai, nei jausminė mirtis nepadeda išsilaisvinti iš dusinančios biuro erdvės.
Gyvenant mechanizmų ir technologijų pasaulyje, kur darbas ir jėgos tiksliai apskaičiuojamos, kur darbo valandomis neegzistuoja jokia natūrali socialinė aplinka, kur net mažiausios aprangos ar elgesio niuansai yra matomi visiems praeiviams, nebepajuntame, kaip virstame bedvasiais robotais ar manekenais.

Spektaklio tikslas buvo ne vien atvaizduoti emociškai sterilią biuro aplinką, bet ir skatinti blaškytis kaip žuvims ir trankytis į langus, išsilaisvinti iš mus ribojančių baimių akvariumo.

Šiandien Lietuvos teatre retai pamatysime spektaklį, kuriame bent minimaliai nebūtų panaudotos naujosios medijos. Kas tai – papildomos priemonės spektaklio prasmėms sukurti? Savotiškas scenografijos pakaitalas? O gal – nauja teatralų mada?

Su pastaruoju atsakymo variantu linkusi sutikti jauna menininkė Živilė Mičiulytė – vaizdo projekcijų Artūro Areimos režisuotame spektaklyje Markizė de Sad (Nacionalinis Kauno dramos teatras) autorė. Vaizdo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti mergina nuogąstauja: multimedijos Lietuvos teatre naudojamos pernelyg dažnai.

– Prisiminkime jūsų kurtas projekcijas NKDT spektaklyje "Markizė de Sad". Koks buvo kūrybinis procesas jas kuriant?

– Su A.Areima susipažinau, kai turėjau užduotį sukurti filmuką apie spektaklio "Amfitrionas" repeticijas. Pasibaigus šio spektaklio kūrybiniam procesui, jis pradėjo režisuoti "Markizę" – ir pasikvietė mane dirbti kartu. Režisierius nuo pat pradžių turėjo suformuotą spektaklio vaizdinį, žinojo, kaip turėtų atrodyti projekcijos, ką jos turėtų vaizduoti. Per repeticijas aš pasiūlydavau kai kuriuos galimus vizualinius sprendimus, pavyzdžiui, kad Tomo Rinkūno personažas būtų vaizduojamas pieno baltumo fone. Vis dėlto, kadangi A.Areima – ir scenografas, žinantis, kaip turi atrodyti bendras spektaklio vaizdas ir ką skirtingi elementai turi vaizduoti, per daug nesikišau į jo idėjas ir buvau labiau amatininkė, kuri tiesiog kūrė jo norimus vaizdus. Vėliau nufilmuotą medžiagą koregavau, montavau, panaudojau efektus ir vėl siunčiau su savo pastabomis. Taip mes derinome vaizdą, kurio galutiniu variantu tapo spektaklyje matomos projekcijos.

– Jei turėtumėte galimybę, ar keistumėte išraiškos priemones šiame spektaklyje?

– Aš, kaip kino režisierė, manau, kad premjerinis variantas yra geriausias ir neturėtų būti keičiamas. Nepritariu kūrėjams, kurie nuolat koreguoja, montuoja savo filmus. Jei liko klaidų ar trūkumų, tegu jos ir lieka, nes būtent iš jų mokaisi ir bręsti kaip kūrėjas. Spektaklis keičiasi su kiekvienu vaidinimu, jis niekados nebūna identiškas. Geriau kitame kūrinyje pasinaudoti padarytomis išvadomis, o ne keisti jau egzistuojantį spektaklį. Juk tai gali virsti Sizifo darbu. Kaip ir gyvenime – mes darome klaidas, bet iš jų mokomės, jos skatina mus tobulėti ir galbūt net pakeičia mūsų gyvenimus, pasuka jį kita linkme.

Man patiko šiame kauniečių spektaklyje kuriama elementų harmonija. Patiko kaip akcentuojami kontrastai tarp vaikiškumo ir žiaurumo, kaip nuimamos kaukės. Ir scenografija, ir projekcijos, ir vaidyba bei muzika – viskas puikiai derėjo ir vienas kitą papildė. Kontrastai buvo subtilūs, pavyzdžiui, per kostiumų skirtumus, vaidybą. Projekcijos šiuo atveju buvo ne atskiras elementas, bet kaip prasmių papildymas. A.Areima norėjo, kad projekcijos būtų rodomos per visą spektaklį, tik kas kažkiek laiko pasirodytų kaip sąmonės vaizdiniai. Tai nedirgina žiūrovo, bet tuo pat metu jų iškeliamos prasmės lieka svarbios. Mano nuomone, paveikiausia projekcija buvo pabaigoje, kai aktoriai užsilipdo lūpas, o juodame fone pasirodo žodžiai: "Mano širdis tyli. Vaizduotė mirė. Vaizduokitės."

– Nors esate kino kūrėja, bet jei toliau dirbtumėte teatre, ar norėtumėte naudoti naująsias medijas?

– Kalbant apie darbą su teatro režisieriumi, aš tai vertinu kaip įdomią patirtį, nes dirbu su kitos srities menininku. Tada geriau susipažįstu su pačiu kūrybos procesu ir tai padeda man pačiai tobulėti kaip kūrėjai.

Dėl projekcijų kūrimo spektakliams – į jas aš žiūriu atsargiai. Gera projekcija su gera idėja yra puikus būdas kurti papildomas prasmes spektaklyje. Vis dėlto tai toks elementas, kurio Lietuvos teatre ilgą laiką visiškai nebuvo ir šiandien gerų projekcijų nėra daug. Dažniausiai jos būna iliustratyvios ar tiesiog laikomos scenografijos dalimi. Jos kartais būna visiškai nereikalingos ir pasitelkiamos tik todėl, kad tai – naujos medijos. Juk kinas, televizija dabar itin populiarūs, o teatras bando per jų elementus pritraukti daugiau žiūrovų. Tarsi tai būtų šiuolaikiškesnis būdas kurti teatrą.

Naująsias medijas teatre naudočiau tik tada, kai be jų nebūtų įmanoma sukurti spektaklio. Jos turėtų ne iliustruoti, o pridėti kažkokį papildomą efektą. Pavyzdžiui, anksčiau spektakliuose muzika būdavo atliekama gyvai, o vėliau atsirado įrašyta muzika, kuri leido praplėsti spektaklio prasmes. Ir projekcijos turėtų pasakyti tai, ko negali pasakyti aktorius, scenografija ar kiti elementai.

– Koks buvo įdomiausias projektas Lietuvos teatre, kuriame panaudotos ir naujosios medijos?

– Viena geriausių mano matytų projekcijų – Jurijaus Smorigino monodramoje "Gaidukas". Paskutinėse scenose Marius Jampolskis sako: "Dabar aš eisiu ir gyvensiu savo gyvenimą." Jis užtraukia baltą skraistę ant scenos, ir pradedamas projektuoti vaizdas, kaip jis eina per kulisus, grimo kambarius ir galiausiai iš teatro išeina į gatvę. Tai nėra tokio masto ar kokybės projekcija, kurias esame įpratę matyti šiandieniame teatre. Ten paprastai nufilmuota, bet perteikta gili mintis: jis tau suvaidino, o dabar eis gyventi savo gyvenimo. Ar mes, išėję iš spektaklio, taip pat pasikeisime? Mano nuomone, tokios projekcijos buvo su gera potekste, kokios kitaip neišreikštum. Projekcija naudinga tada, kai ji funkcionali ir be jos tu kitaip idėjos nepavaizduotum. Gali projekcijos būti įspūdingos, bet kartais jos neprideda idėjinės vertės.

– Apibendrinant mūsų pokalbį, kokią vietą medijos užima šiuolaikiniame teatre?

– Mano nuomone, jos dabar ne tik, kad dažnai naudojamos – tai daroma net per dažnai. Kone kiekviename spektaklyje yra kokia nors projekcija. Prieš maždaug penkerius metus to dar nebuvo, jos tiesiog pasirodė ir greitai tapo vienu dažniausiai naudojamų elementų. Jos būtų daug paveikesnės, jei būtų naudojamos protingiau. Panaši situacija ir su muzika: ir teatre, ir kine ją reikia naudoti labai atsargiai, nes jeigu ji nuolat skamba, tu jos net nebegirdi. Kai rodoma per daug specialiųjų efektų, žiūrovai nebekreipia į juos dėmesio. Jei projekcijos nuolat rodomos, jos susiniveliuoja.

Susidaro įspūdis, kad atėjo mada naudoti naująsias medijas, kaip kad neseniai buvo mada teatre "nevaidinti". Tai nėra blogai, bet kai tai naudojama vien dėl naudojimo, tada tai nebetenka prasmės ir tam tikros vertės. Kartais kelių minučių, paprasta kamera nufilmuotas vaizdas būna paveikesnis už didžiules ir įspūdingas projekcijas.