-
Kūno kalbos tyrinėtoja: klaidų daro visi 2
Kaip teigia ji, visi daro tam tikras kūno kalbos klaidas, tačiau tai nėra blogai: „Nėra nieko blogo, jei kūnas išduoda, kad žmogus šiek tiek savimi nepasitiki, tampa susidomėjęs arba nuobodžiauja.“
– Kas yra kūno kalba?
– Vartočiau platesnį terminą. Visą mūsų kalbėjimą galima skirti į dvi dalis – verbalinę komunikaciją ir neverbalinę komunikaciją. Pastaroji – ne tik kūno kalba, bet ir veido išraiška, atstumas, kurį palaikome tarp savęs ir pašnekovo, kūno posūkis, sėdėjimas išsidrėbus ar įsitempus, kojų suglaudimas ir kt. Tai daug įvairių dalykų.
– Kodėl kūno kalbą reikia tirti? Ar ji tikrai verta dėmesio?
– Reikia tirti ir apie tai kuo daugiau žinoti, nes mūsų kūnas dažnai mus išduoda. Žinoma, tam, kad teisingai suprastume kūno kalbą, reikia pažinti žmogų. Neverta tikėtis, kad ateisite pas kokį nors kūno kalbos guru ir jis išmokys jus manipuliuoti taip, kad sudarysite visiškai kitokio žmogaus įspūdį.
Kūnas mus išduoda, nes žmogus šias ypatybes perėmęs iš gamtos, o joje vyrauja tam tikros reakcijos, kad ir į pavojų. Kaip gyvulėlis reaguoja, taip reaguojame ir mes – ar susigūžiame, ar puolame, ar bėgame. Tai tipinės reakcijos, kurias reikia žinoti.
– Ar galima sakyti, kad kūno kalba – senesnė nei žodinė?
– Taip, mes ir dabar turime tam tikrų atavistinių gestų. Pavyzdžiui, kodėl ištiesiame ranką, kai sveikinamės? Taip parodome, kad neturime ginklo. Prasmė pasimetė laike, tačiau simbolinį gestą vis dar naudojame.
– Ar kūno kalba pasakome daugiau, nei patys norime?
Jei jaudinsitės ir kiti matys tą jaudulį, ar labai blogai? Ne, yra kaip yra.
– Tikrai taip. Tačiau tas, kuris kreipia dėmesį į mūsų kūno kalbą, negali jos vienareikšmiškai iškoduoti. Mes visi skirtingi. Tarkime, yra tipinis vadovėlinis pavyzdys, kad jei žmogus susikryžiuoja rankas, jis rodo uždarumą. Bet juk žmogui gali būti ir šalta. Turime įvertinti daug aspektų, pirmiausia – pažinti kitą žmogų ir jo tipines reakcijas. Tuomet galima kreipti dėmesį ir į jo kūno kalbą.
Tipines pozas, kurias kai kuriose situacijose naudoja dauguma žmonių, išmano komunikacijos specialistai. Yra žmonių, kurie specializuojasi kūno kalbos skaityme. Dažniausiai tokie specialistai veikia derybų grupėse, stebi valdžios žmones. Tai ypač populiaru JAV, pavyzdžiui, kai vyksta prezidentų debatai.
– Ar žiniasklaida neiškreipia žinių apie kūno kalbą?
– Labai iškreipia. Pasikartosiu – mokslininkai, užfiksavę kokį nors kūno kalbos bruožą, nesiims iš karto teigti faktų. Turi būti ilgalaikis asmens stebėjimas. Iš karto interpretuoti galima tik klasikinius gestus. Norint pagilinti žinias apie kito asmens kūno kalbą, galima pabendrauti su vaikais. Pavyzdžiui, akivaizdžiai matyti, kai vaikas meluoja. Tokioje situacijoje kūno kalba būna labai tipinė.
– Ar skiriasi vyrų ir moterų kūno kalba?
– Taip, tie skirtumai labai dideli. Vyrų ir moterų mąstymas skiriasi. Visi žino teorijas apie kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius ir pan. Taigi savaime suprantama, kad ir kūno kalba kitokia. Yra tipinės vyriškos pozos ir atvirkščiai.
Galima pasakyti, kad yra moterų, kurios – socialiniai vyrai. Tokiu atveju, galima spręsti, kokio mąstymo tipo tai žmogus, kaip su juo bendrauti, kokie argumentai veiks – emociniai ar loginiai. Nes paprastai moterims labiau veikia emociniai argumentai.
– Sakote, kad skiriasi net kartų kūno kalba. Kas tai formuoja?
– Kai žmonės priklauso skirtingoms kartoms, skiriasi jų tarpusavio bendravimas, jis kiek kitoks. Kaip dabar bendrauja jaunimas? Sėdi prie kompiuterio ir per tai komunikuoja su kitais. Žinoma, yra bendravimo su tėvais ir pan., bet viskas stipriai paveikta technologijų.
– Kokios yra kūno kalbos klaidos?
– Labai žiaurių kūno kalbos klaidų nėra. Visi mes žmonės, elgiamės, kaip galime. Svarbiausia yra neįžeisti kitų žmonių. Jei jaudinsitės ir kiti matys tą jaudulį, ar labai blogai? Ne, yra kaip yra.
– Ar įmanoma išmokti slėpti jaudulį?
– Galima mokytis po truputį. Mes visi darome tam tikras klaidas. Vienas labai gestikuliuoja, kitas visada kažką turi rankose. Turime sau įprastų judesių, bet ar tai blogai? Ne. Nėra nieko blogo, jei kūnas išduoda, kad žmogus šiek tiek savimi nepasitiki, tampa susidomėjęs arba nuobodžiauja.
– Kaip kovoti su raustančiai skruostais?
– Reikia išsiaiškinti, kodėl ir kada tie skruostai rausta. Ar kai jus pagiria ir dėl to pasidaro nepatogu. Ar kai pagauna meluojantį ir pan. Reikia kovoti ne su raudonu, o su priežastimi, kuri tai išprovokuoja.
-
Arbatos ekspertas: lietuviai klaidingai supranta, kas yra arbata
Kaip teigia jis, daugiausia sveikiausių junginių turi baltoji arbata, todėl ji – gerokai naudingesnė už žaliąją.
– Ar arbata naudinga sveikatai?
– Noriu pabrėžti, kad arbata nėra vaistas. Tai ne tabletės, kurios veikia greit ir pašalina ligą ar negalavimą. Tačiau arbata turi poveikį sveikatai, ją palaiko. Tyrimai rodo, kad arbata stiprina atmintį, mąstymą, slopina senėjimo procesus, stiprina kraujagysles, tai prevencinė priemonė nuo infarkto, širdies susirgimų, insulto. Arbata prisideda prie sveikatos stiprinimo, bet niekas negeria arbatos tam, kad išgytų.
Arbatmedis unikalus tuo, kad jame daug antioksidantų polifenolių. Senėjimą ir ligų atsiradimą skatina oksidacija ir laisvų radikalų susidarymas organizme, o arbatoje esantys antioksidantai tuos radikalus išgaudo ir palaiko bendrą organizmo tonusą. Taigi polifenoliai yra sveika, bet arbatoje yra ne tik jų, bet ir kofeino. Pastarasis – stimuliantas ir nėra toks jau nekenksmingas.
Dideli kofeino kiekiai yra nuodingi. Aprašytas atvejis, kai studentas, pavartojęs gryno kofeino prieš egzaminus, mirė. Tai nėra toks nekaltas dalykas. Maži kofeino kiekiai stimuliuoja viską, o į tai įeina ir neigiami procesai. Jei žmogus pasižymi dirglumu, kofeinas tai irgi stimuliuoja.
– Skirtingiems negalavimams dažnai skiriamos įvairios arbatos. Jei kamuoja nemiga – vienokia, jei vargina peršalimas – kitokia. Ar toks skirstymas – nieko vertas?
– Čia yra maišaties. Lietuvoje arbata vadinami visi karšti gėrimai iš visokių žolelių ir šaknų. Tikroji arbata – arbatmedžio lapai, specialiai paruošti, dažniausiai pavytinti, pakaitinti tam, kad sustotų oksidacijos procesai. Arbatos būna dalinai fermentuotos, kiniškai vadinamos lung. Juodosios arbatos yra stipriai oksiduotos. Lietuvoje tradiciškai geriamos įvairių žolelių ir žiedų arbatos – ir kaip gėrimas, ir kaip vaistai.
Tikroji arbata – arbatmedžio lapai, specialiai paruošti, dažniausiai pavytinti, pakaitinti tam, kad sustotų oksidacijos procesai.
– Ar galima perdozuoti arbatos?
–Vieni žmonės puikiai toleruoja kofeiną, gali gerti didelius arbatos kiekius be pasekmių. Kiti žmonės jautrūs kofeinui ir išgėrę 1–2 puodelius arbatos jaučia nerimą, lengvai pabunda naktį. Iš žaliosios arbatos gaminami papildai, kurie turi labai didelius kiekius arbatoje esančių medžiagų. Tyrimai rodo, kad tokie papildai nėra visiškai sveiki ir dideli jų kiekiai gali neigiamai paveikti kepenis.
– Žmonės sako, kad sveikiausia yra žalioji arbata, jos reikia gerti kuo daugiau, o juodos – mažiau.
– Kaip minėjau, juodoji arbata labiausiai oksiduota, joje daug taninų. Tai rauginančios medžiagos. Arbatos taninai reaguoja su burnos baltymais, sutraukia skrandį, todėl gali sunkiau vykti virškinimas. Turintys jautrų skrandį turėtų vengti juodosios arbatos arba ją plikyti labai trumpai, iki 3 min. Visuomet sakau – nenaudokite verdančio vandens, arbatai reikia, kad jis būtų 95 laipsnių.
Kalbant apie pačią sveikiausią arbatą, tai toli gražu ne žalioji, o baltoji arbata. Baltoji arbata – pirmieji lapeliai, dar ne visai išsivystę, išsiskleidę. Jie mažiausiai apdirbami, nekaitinami taip, kaip žaliosios arbatos. Baltoji arbata turi daugiausia natūralių katechinų, tai – sveikiausi junginiai arbatžolėse.
– Ką manote apie priedus, kuriuos žmonės deda į arbatą – medų, cukrų?
– Tai lietuviška tradicija. Lietuviai nuo seno mėgo gerti žolelių, šaknų ekstraktus, todėl čia populiariausios arbatžolės su priedais. Tačiau gerai arbatai nereikia jokių priedų.
– Kofeiną dažnai siejame su skysčių pasišalinimu iš organizmo? Kaip dėl arbatos?
– Taip, kofeinas skatina vandens išsiskyrimą iš organizmo. Reikėtų gaminti mažiau koncentruotą arbatą, dėti mažiau arbatžolių. Kinijoje populiaru įsimesti žiupsnį arbatos į didelį termosą, užsipilti vandeniu, vaikščioti ir gurkšnoti. Kita alternatyva – gerti lietuviškas žoleles.
– Ką dar reikėtų žinoti apie arbatą?
– Per daug arbatos nėra gerai. Be to, reikia pasirinkti arbatą pagal asmenybės tipą. Tradicinėje kinų medicinoje sakoma, kad žmonės yra įvairūs – vieni šaltesni, kiti šiltesni. Pas vienus šiltos rankos, pas kitus šaltos. Arbatos turi įvairų pobūdį. Todėl šaltesniems žmonėms reikėtų gerti labiau fermentuotas arbatas, tokias kaip lung, juodąsias. Šiltesnio tipo žmonės rekomenduojamos vėsesnės arbatos – baltoji, žalioji.
– Arbata neatsiejama ir nuo emocijų.
– Senosiose arbatos kultūrose arbata yra bendravimo gėrimas. Arbata gerta izoliuojantis nuo rūpesčių, išorinio pasaulio. Japonijoje arbatos gėrimo esmė – nueiti į arbatos namelį, palikti viską, kas jaudino, nuošalyje. Taip atsipalaiduojama, nusiraminama, pasidžiaugiama momentu.
-
Ką pacientams reikia žinoti apie šiuolaikinę narkozę 8
Be to, pabrėžia medikas, žmonės mano, kad prieš planinę anesteziją reikia badauti, bet tai netiesa – nusibadavus tik sunkiau sveikstama.
– Kas yra anestezija, žmonių dar vadinama narkoze? Ar žmonės jos bijo?
– Anestezija – trumpalaikis jutimo nebuvimas. Bet natūralu, kad žmogus, atiduodamas save į gydytojo rankas, nerimauja. Vieni bijo, kad jiems gali skaudėti, kiti – neprabusti, treti – periodo po operacijos.
– Ar tos baimės, pavyzdžiui, nebepabusti po narkozės arba pabusti per operaciją, pagrįstos?
– Šiuolaikinė anesteziologija labai saugi. Ši sritis – kaip kosminis laivas, kuriame stebimi visi smulkiausi rodikliai, o naudojamos priemonės labai saugios. Todėl nebūna taip, kad žmogus neprabunda dėl anestezijos. Žinoma, reikia suprasti, kad anestezija ne natūralus, o dirbtinis miegas, o dirbtiniai dalykai gali turėti šalutinį poveikį.
Anestezija susideda iš trijų komponentų: miego, raumenų atpalaidavimo ir skausmo numalšinimo. Puikiai žinome, kaip veikia skausmą malšinantys medikamentai operacijos metu, puikiai žinome, kaip veikia raumenis atpalaiduojantys vaistai, beje, už juos buvo gauta Nobelio premija, tai irgi įrodo, kad anesteziologija nėra nuošalės mokslas.
Be abejo, mes nežinome visų miego mechanizmų – tai labai subtili funkcija. Bet medikamentai, sukeliantys miegą, yra saugūs, išbandyti laiko ir pagrindo nerimauti, kad žmogus neatsibus, negrįš mąstymo funkcija, nėra.
Anesteziologai iš daugelio rodiklių mato, kad žmogus tikrai miega. Taigi narkozę ir atlieka žmogus, o ne mašinos ar automatai. Čia kategoriška nuomonė. Prabudimas po anestezijos ypač lengvas ir be skausmo. Žinoma, visko gali būti, bet tai nėra pavojinga gyvybei.
– Minėjote, kad narkozė gali turėti šalutinį poveikį. Koks tas poveikis gali būti?
– Žmonės dažnai klausia, ar nepablogės atmintis. Grįžtu prie to, kad narkozė (anestezija) – ne fiziologinis, o dirbtinis miegas, vadinasi, kažkoks poveikis gali būti. Yra nemažai darbų, kur tiriama, kaip keičiasi atmintis. Turbūt reikėtų sakyti, kad gali kurį laiką sutrikti įsiminimo procesas, pavyzdžiui, subtilieji aspektai, bet jie nėra tokie reikšmingi, kad žmogus nesioperuotų.
Be abejo, net ir vietinė anestezija turėtų būti atliekama tik tada, kai reikia – kai atliekama procedūra, gelbstinti ar taisanti sveikatą. Tada anestezijos rizika tiek maža, o operacijos nauda tokia didelė, kad niekam nekyla klausimų. Bet blogai, kai atliekama nereikšminga procedūra, pavyzdžiui, taisomas dantis, daromas diagnostinis tyrimas, o žmogus nori narkozės.
Jei tai būtų fiziologinis miegas, kaip Rytų vienuolynuose, paspaudus tam tikrus taškus, žmogus užmiega, būtų puiku, bet tokių galimybių nėra. Galima galvoti, kad reikia visus operuoti be anestezijos, bet tai netiesa. Didysis chirurgijos proveržis įvyko tik tada, kai atsirado šiuolaikinė anesteziologija. Be jos didžioji dauguma šiuolaikinių operacijų būtų neįmanomos, žmonės žūtų. Taigi anestezija chirurgijoje sukėlė revoliuciją.
Didysis chirurgijos proveržis įvyko tik tada, kai atsirado šiuolaikinė anesteziologija. Be jos didžioji dauguma šiuolaikinių operacijų būtų neįmanomos, žmonės žūtų.
– Ar yra tokių situacijų, kai nusprendžiate, kad nebus pritaikyta narkozė, nes sveikata to neleidžia?
– Paprastai žmogui parenkamas tinkamas anestezijos būdas. Ne visus migdome, ne visiems sukeliame bendrinę narkozę. Juk galima padaryti blokadą, regioninę anesteziją, vietinę anesteziją. Anesteziologai neatsisako atlikti anestezijos, išskyrus tuos atvejus, kai ji sukelia didelę riziką. Tuomet renkamas tinkamiausias metodas, o jei netgi jo neįmanoma parinkti, su pacientu diskutuojama, ar būsima galima nauda bus didesnė už riziką.
– Kokie yra anestezijos būdai?
– Visų pirma anestezija yra ūmaus skausmo malšinimas. Ūminiam skausmui malšinti, kuris bus per operaciją, naudojama bendroji anestezija, įprastai liaudyje vadinama narkoze. Bet labai sėkmingi kiti metodai. Regioninė anestezija – kai, kaip žmonės sako, „išjungiamas“ tam tikras kūno segmentas – ranka, koja, nuskausminama nuo pusės žemiau pilvo juostos.
Yra vietinė nejautra, kuri irgi labai naudinga ir netgi atgimsta, nes chirurgai dabar pasiekė labai daug derindami ją su vietine infiltracija. Įsivaizduokite, kad didžiąsias kelio, klubo sąnarių operacijas galima atlikti su regionine anestezija. O tai yra geriau arba tolygu bendrajai anestezijai.
Bendrajai anestezijai sukelti gali būti leidžiami medikamentai arba inhaliuojamieji medikamentai (anesteziologinės dujos). Tai visiškai saugios medžiagos, ir dauguma pacientų bendrosios anestezijos metu inhaliuoja tas dujas per anestezijos aparatą ir miega. Leidžiami medikamentai labai saugūs, bet juos reikia labai tiksliai dozuoti, kad žmogus nepabustų.
– Ką dar svarbaus pacientai turėtų žinoti?
– Ruošiantis planinei anestezijai, nereikia badauti. Žmonės, būna, badauja 3–4 dienas. Žmogus gali pavalgyti iš vakaro, ryte dar gali išgerti pusę stiklinės vandens. Netgi gali, jei nori, 6 val. ryto išgerti mažą puodelį kavos be pieno – taip jam net nuotaika pagerės. Blogai, kai pacientai badauja, nes nusibadavus sunkiau sveikstama.