-
Neverk, M.A.M.A., sex revolution? 46
Viešo dviejų vyrų bučinio interpretacijos varijuoja nuo pasipiktinimo dėl asmeniškai kylančių seksualinių fantazijų apie vyrų seksą iki paskatintos diskusijos apie įvairovę ir įtrauktį.
Statistinė, subalansuota Lietuvos gyventojo neva tai tolerantiška reakcija yra maždaug tokia: „Tegul bučiuojasi sau namuose, kodėl reikia demonstruotis?!“ Ir TV3 televizija, atrodo, tam pritaria, apdairiai nusukdama kameras.
Lukas Gricius ir Naglis Bierancas. T. Biliūno / BNS nuotr.
Viskas, kas vyksta ant scenos, labiausiai yra skirta ne scenos partneriui, bet plačiajai auditorijai – perduoti kokią nors svarbią meninę, politinę ar socialinę žinutę. Ar M.A.M.A renginyje dviejų menininkų siekis buvo nepadoriai seksualiai sujaudinti publiką ir sužadinti aistras? Visi supranta, kad tokiam tikslui yra kitų, gerokai paveikesnių priemonių.
Man šio bučinio žinutė paprasta, bet labai svarbi mūsų šalyje – vienalytės poros egzistuoja ir gyvena gyvenimus. Ir taip – bučiuojasi ir mylisi irgi. Šito fakto didelė dalis bendruomenių ir politikų nenori girdėti ir matyti.
LGBTQ bendruomenei, ypatingai jauniems žmonėms, tai yra labai svarbi palaikymo žinutė. Juk aistra, meilė ar artumas – tai ne įstatymų normų ar visuomenės nuostatų kausimas, o universali tiek vienalyčių, tiek skirtingų lyčių porų patirtis. LGBTQ žmonėms trūksta palaikymo, padrąsinimo, kad viskas su tavimi gerai, jeigu tave traukia tos pačios lyties žmogus, ar nori su juo būti kartu, kad tu turi teisę būti tokiu(-ia), koks(-ia) esi.
LGBTQ patirčių normalizavimas mūsų šalyje – vis dar didelis iššūkis. Nuoširdžiai manoma, kad du kartu gyvenantys yra, žinoma, besidalinantys būstu kambariokai, o už rankų gatvėje susikibusios moterys – tikrai tik labai geros draugės. Tokiame kontekste belieka nusukti kameras nuo dviejų vyrų bučinio.
Milžiniškas skaičius – 84 proc. Lietuvoje gyvenančių LGBTQ žmonių – nepasisako atvirai apie savo seksualinę orientaciją. Jokioje kitoje Europos Sąjungos šalyje tiek daug apie save neprabylančių LGBTQ žmonių nėra.
Suvokimas apie tai, kad tavo seksualinė orientacija skiriasi nuo daugelio aplinkinių, ateina ankstyvoje paauglystėje, maždaug sulaukus 13 metų, teigiama tyrėjų, nagrinėjusių LGBTQ jaunimo patirtis Anglijoje. Paauglystė – sudėtingų patirčių kupinas amžius dėl kintančios savasties ir identiteto paieškų. Tačiau LGBTQ jaunuoliai yra ypatingoje rizikoje patirti psichikos sveikatos sunkumus, ir tai susiję su tuo, kad jie nuolat ir mato ir girdi savo atžvilgiu neigiamas nuostatas ir diskriminaciją aplinkoje įvairiomis formomis. LGBTQ žmonių psichologinė savijauta Lietuvoje yra viena prasčiausių visoje Europos Sąjungoje: vienas iš trijų apklaustųjų nurodė, besijaučiantys nuolatos arba didesnę dalį laiko prislėgti, išgyvenantys depresyvias būsenas.
Mokslo tyrimai rodo, kad LGBTQ žmonėms psichikos sveikatos paslaugų ir pagalbos gavimas yra gerokai apsunkintas, lyginant su kitais žmonėmis. Ir tai nėra nuostabu, kadangi istoriškai psichologija ir psichiatrija turi milžinišką moralinę skolą LGBTQ bendruomenei. Homoseksualumas ilgai buvo ne tik kriminalizuotas, bet ir patologizuotas. Ilgas kelias siekiant suprasti ir priimti LGBTQ žmones kaip įvairovės dalį, psichikos sveikatos politikoje atsispindi dešimtmečiais, o Lietuvos profesinėse bendruomenėse šis diskursas deramai neaktyvuotas iki šiol.
1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichikos sveikatos sutrikimų sąrašo.
1975 m. Amerikos psichologų asociacija paskelbė, kad homoseksualumas nėra psichikos sveikatos sutrikimas.
1990 m. Pasaulio Sveikatos Organizacija patvirtino Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, kurioje homoseksualumo kaip sutrikimo nebeliko.
2018 m. Pasaulio sveikatos organizacija pristatė Tarptautinės ligų klasifikacijos vienuoliktąją redakciją TLK-11, kurioje translytiškumas nebėra klasifikuojamas kaip psichikos sveikatos sutrikimas. Tokiu būdu tikimasi mažinant stigmą ir diskriminaciją bei gerinti sveikatos paslaugas.
2019 m. Amerikos psichoanalitikų draugija išreiškė viešą atsiprašymą dėl to, kad homoseksualumas buvo traktuojamas kaip psichikos sveikatos sutrikimas ir praeities klaidos prisidėjo prie LGBTQ žmonių diskriminacijos ir psichologinio traumatizmo.
2021 m. Australijos Parlamentas pirmąkart pasaulyje uždraudė įstatymu praktikuoti konversinę terapiją (kai psichikos sveikatos specialistas konsultacijų metu siekia pakeisti seksualinę orientaciją į numanomąją tradicinę), kaip pseudomokslinę LGBTQ žmones žalojančią praktiką, kurie ir taip yra neigiamai yra paveikti stigmos diskriminacijos.
2021 m. pirmasis tyrimas apie tos pačios lyties šeimas parodė, kad tokios šeimos ne tik jaučiasi teisiškai nesaugios, tačiau susiduria su neigiamais homofobijos padariniais, nesijaučia galintys lygiavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Taigi LGBTQ žmones supanti nedraugiška aplinka nuo patyčių klasėje iki istorinio sisteminio traumatizmo, reikalauja įveikimo. Todėl aistringą vienalytės poros bučinį matau ne tik kaip asmeninio seksualumo išraišką, bet ir kaip svarbų save įtvirtinantį LGBTQ bendruomenės socialinį – politinį aktą, reiškiantį primestos gėdos jausmo ir nenormalumo etiketės atmetimą, veiksmą už lygiateisiškumą ir priėmimą, už savo ir kitų bendruomenės atstovų, o ir visos visuomenės gerovę. Ar tai šitaip baisu, kad tikrai reikia nusukti kameras?
Amerikos psichologų asociacijos paskelbto tyrimo rezultatai rodo, kad persikėlus gyventi iš šalies, kurioje stigma LGBTQ žmonių atžvilgiu yra didelė, į kitas lygiateisiškumu pasižyminčias šalis, gėjai ir biseksualūs vyrai patiria ženkliai mažesnę savižudybės ir depresijos riziką, ypač kai naujoje šalyje jie gyveno penkerius ar ilgiau. Kokia šalimi mes renkamės būti?
Scenos grandai BIX, kurie, beje, tuose pačiuose M.A.M.A. apdovanojimuose buvo pagerbti už nuopelnus Lietuvos muzikai, 1991 metais išleisto pirmo savo albumo „Akli kariai“ pirmoje dainoje traukė: „Daug kas bus, nusiauk batus, mokytojas Froid tavo galvoj <...> Neverk, mama, sex revolution!“
-
Kodėl žodžiai „psichas“, „beprotis“, „nesveikas“ atneša mums daugiau žalos, negu galvojame? 2
Mums tarsi intuityviai aišku, kaip naudoti tokius epitetus, ir net nesusimąstome, iš kur jie atėję ir kodėl vartojami. Tačiau kai patiriame psichikos sveikatos sunkumus ar sutrikimus, visai nenorime būti vadinamais „bepročiais“ ar kad mūsų šalintųsi. Taip pat nenorime, kad taip būtų vadinami mūsų vaikai, broliai, seserys, gyvenimo partneriai ar tėvai. Maža to, trokštame, kad artimieji pripažintų savo sunkumus ir kreiptųsi pagalbos. Stebimės, kad taip sunku prikalbinti juos tai padaryti, nepaisant to, kad kenčia. Tačiau kaip pasiūlyti savo paaugliui sūnui apsilankyti psichikos sveikatos centre, jeigu penkiolika metų iki šiol aiškiai transliavome, kad žmonės būna arba „psichai“, arba „normalūs“.
Išties psichikos sveikata nėra tik daliai visuomenės aktualus klausimas. Privatus ar viešas kalbėjimas apie psichikos sveikatą paliečia mus visus, nes gyvenimo eigoje absoliučiai visi patiriame psichikos sveikatos sunkumų. Manoma, kad bent vienas iš keturių žmonių per gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimą, kurį gydytojas psichiatras galėtų įvardinti diagnoze. Tai dalis to, ką reiškia būti žmogumi. Klaidingai redukuojame psichikos sveikatos sutrikimus iki „neadekvatumo“, „cheminio disbalanso“, nesigiliname į emocijas, elgesio priežastis ar minčių eigą. Tokiu būdu renkamės nesuprasti realių patirčių, neužmezgame ryšio ir nesuteikiame taip reikalingos paramos.
Siūlau keisti situaciją nedelsiant – pirmiausia pradedant nuo kalbos. Turime kaip visuomenė pagaliau dekonstruoti, ką reiškia tokie žodžiai, kaip „psichas“, „beprotis“ ar „autistas“ kasdienėje kalboje, įsisąmoninti, kokią žinią jų vartojimas neša žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų patirties ar psichosocialinę negalią, bei jų artimiesiems. Ėmę pagarbiai komunikuodami psichikos sveikatos tema galime užkirsti kelią stigmai, padrąsinti savo bendruomenės narius atvirai pasidalinti apie asmeninėmis patirtimis ir kreiptis pagalbos. Žodžiai, kuriuos naudojame psichikos sveikatos srityje, gali suteikti paramos, vilties, bendrystės.
Tai reiškia, kad turime ne tik kitaip kalbėti ir rašyti apie asmenis, patiriančius sunkumų, bet peržiūrėti visą mūsų diskursą. Juk su psichikos sveikata susijusius žodžius vartojame ir bet kam, ko nesuprantame ar kam nepritariame, įvardinti. Jeigu nesutariame su kolega konkrečiu klausimu, jis nėra „šyzikas“. Maža to, tokia etiketė tik trukdo mums pamatyti savo vaidmenį konflikte. Kalbėdami apie politiką, religiją ar net teisę, nuomonių skirtumus taip pat neretai pagrindžiame psichikos sveikatos terminais. Kad ir kaip sunku suprasti visų bendruomenės narių pasirinkimų platesnes sociokultūrines priežastis, kaimynė nėra „išprotėjusi“, o vadovaujasi nepatikima informacija ir melagienomis.
Nejučiomis priklijuojame psichiatrines diagnozes agresyviam, paniekinančiam, neteisėtam ar net kriminaliniam elgesiui. Vietoje to, kad pabrėžtume tokį netinkamą ar nusikalstamą elgesį, griebiamės neadekvačios psichikos sveikatos stigmos ir pats smurtinio elgesio faktas tarsi praslysta pro akis. Juk viskas paaiškinta – „psichas“. Taigi kaimyninės šalies diktatorius yra agresorius.
Jeigu sutariame, kad pagarbus tonas medijose diskutuojant apie psichikos sveikatą yra labai svarbus puoselėjant įvairovės kultūrą, o dabartinį diskursą keisti tikrai reikia, kaip konkrečiai tai padaryti? Ne visada paprasta ir aišku, kaip tinkamai pasirinkti žodžius, ar kaip rašyti sudėtingomis temomis, nenorint pulti į kitą kraštutinumą – ir jų tiesiog vengti.
Virš dvidešimt metų kaupusi žinias apie tai, kaip kalbėti apie psichikos sveikatą ir psichosocialinę negalią, nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ pribrendo pasidalinti jomis su žurnalistais, sprendimų priėmėjais, nuomonės formuotojais ir visais, kuriems rūpi. Pristatome pirmą Lietuvoje leidinį, kuris padės susigaudyti psichikos sveikatos terminų raizgynėje: „Žodžiai yra svarbūs. Kaip etiškai kalbėti ir rašyti apie psichikos sveikatą?“
Mes visi kartu galime kurti empatijos, supratimo ir ryšio kultūrą.