Nacionalinės „Eurovizijos“ užkulisiuose visą dieną dirbanti visažistė Ligita Misevičiūtė sako, kad dažniausiai sprendimą dėl atlikėjų grimo priima stilistai: jie papasakoja apie sumanymą, o visažistėms telieka išpildyti jų norus.

„Kol kas dar nebuvo pageidavimų, kurių negalėtume įgyvendinti. Jei reikia kažkokių detalių ar spalvų, pasako iš anksto ir pasiruošiame“, – tikina pašnekovė. Į nacionalinės „Eurovizijos“ sceną atlikėjai trokšta lipti atrodydami išskirtinai ir ryškiai: prašo ryškių akių, lūpų. Makiažo meistrės teigimu, televizijos ekrane nesimato 30 proc. makiažo, todėl šis turi būti gerokai ryškesnis, pridėtinės blakstienos – ilgesnės ir t. t.

Kol kas dar nebuvo pageidavimų, kurių negalėtume įgyvendinti.

Paprastai nugrimuoti vienam konkurso dalyviui L. Misevičiūtė sako skirianti valandą, vyrams – gerokai mažiau. Pastaraisiais bei pritariančiosiomis vokalistėmis „Eurovizijos“ užkulisiuose rūpinasi trys jaunos praktiką atliekančios grimo meistrės:  Eginta Radžiūnaitė, Goda Grakauskaitė ir Gineta Biliūnaitė.

Jų teigimu, nugrimuoti vyrą trunka apie 20 minučių. „Tai priklauso nuo įvairiausių faktorių: odos būklės, pageidavimų. Jei sudėtingesnis variantas – užima daugiau laiko“, – tikina G. Biliūnaitė. Pasak makiažo meistrių, vyrai neretai prašo paryškinti antakius, blakstienas ar net apvedžioti akis.

„Vyrų paklausiame, ko jie nori. Retai ką nors siūlome pačios“, – priduria G. Grakauskaitė. Dar tik pradedančios su televiziniu makiažu dirbti merginos jau žino, kad televizijos projektų grimui svarbiausia – greitis, ryškumas, kokybė bei matiškumas. „Veidus sausiname beveik po kiekvieno pasirodymo, kad tik neblizgėtų prieš kamerą“, – aiškina G. Biliūnaitė.

Dėl šios priežasties grimo meistrės neapleidžia televizijos studijos iki pat filmavimo pabaigos: juk visuomet gali prireikti pataisymų, pagražinimų ir kitos pagalbos.

„Sąraše turime 12 atlikėjų, tačiau į sceną jie beveik niekuomet nelipa vieni, todėl iš viso per vieną filmavimą gali būti apie 30–40 žmonių“, – tęsia G. Grakauskaitė. Iš viso čia dirba 8 visažistės, o darbo tikrai nestinga.

Makiažo meistrės aiškina, jog darbas televizijoje – ypatinga patirtis. „Jautiesi kaip mažas galutinio rezultato sraigtelis. Smagu, kad kažkokia dalimi prisidedi prie to stebuklo, kurį mato televizijos žiūrovai“, –  kalba G. Grakauskaitė.

Pasigenda dėmesio plaukams

Tuo metu visų dalyvių šukuosenomis per filmavimą rūpinasi vos viena plaukų meistrė Ieva Indriulionienė. Moteriai tai – jau trečia nacionalinė „Eurovizija“. „Man jau viskas įprasta, viską žinau ir nebesijaudinu, o mano darbas atrodo paprastai: pasitariame su stilistėmis arba su pačiu atlikėju. Kartais atlikėjas net nelabai žino, ko norėtų, todėl, jei leidžia, kažką pasiūlau“, – pasakoja plaukų meistrė. Darbo su atlikėjo šukuosena trukmė labai priklauso nuo to, kada atlikėjas ateina pas meistrę: rimtesnėms šukuosenoms reikia pusvalandžio ir daugiau. „Dažniausiai jie nelabai skuba ateiti, todėl kartais dirbti tenka ir greičiau“, – pasakoja pašnekovė. I. Indriulionienė tikina kol kas taip pat nesulaukusi neįgyvendinamų prašymų, greičiau jau priešingai – iššūkių jai pritrūksta.

Dalyviai galėtų elgtis drąsiau, nes kartais ateina patys ir pasidažę, ir plaukus susitvarkę, o į mus kreiptis nedrįsta.

„Moterys dabar dažniausiai nori labai paprastų šukuosenų, man net gaila, kad nori tik išsitiesinti ar susirišti uodegą, norėtųsi kažko įdomiau. Tarkime, įdomiau sukeltų ar papuoštų įdomesnėmis detalėmis, pridėtiniais plaukais šukuosenų“, – svarsto ji. Moters manymu, taip gali būti ir todėl, kad daugelis dainininkų pamiršta apie plaukus, dėmesį sutelkdami į makiažą.

„Praėjusiais metais tikrai buvo įdomių šukuosenų: retro bangų ar kokių holivudinių šukuosenų, kurioms reikia daug laiko“, – nacionalines „Eurovizijos“ atrankas lygina plaukų meistrė. Dalyvius ji skatina būti drąsesnius ne tik dėl šukuosenų pasirinkimo, bet ir kreipiantis į meistrus. „Dalyviai galėtų elgtis drąsiau, nes kartais ateina patys ir pasidažę, ir plaukus susitvarkę, o į mus kreiptis nedrįsta“, – pasakoja ji.

Eurovizinių užkulisių I. Indriulionienė taip pat neapleidžia iki filmavimo pabaigos – visuomet gali tekti pataisyti sruogą ar daugiau. Vis dėlto toks visą dieną trunkantis darbais jai – malonumas. „Trečią kartą čia dirbti ateinu tik dėl užkulisių, tik dėl čia dirbančios komandos“, – tikina ji.

Stilistų dėmesys – vedėjų porai

„Eurovizijos“ vedėjų ir kai kurių dalyvių įvaizdžiu rūpinasi stilisčių Ulos Tulevičiūtės ir Emilijos Dagytės duetas. Jų teigimu, kai kurie dalyviai savo apranga pasirūpina patys, o kitiems jos pagelbsti išpildydamos dainininkų viziją.

„Negalime sukurti jų asmeninio stiliaus pagal save, būtinai turime atsižvelgti į atlikėją, jo sumanymą, tai, ką jis darys ant scenos“, – kalba U. Tulevičiūtė.

Pasiruošimą filmavimams stilistė tikina pradedanti gerokai iš anksto: kartais skambina dalyviai, kurie pasirodys dar tik kitą mėnesį. Daugiausia dėmesio stilistės skiria vedėjų – Ugnės Skonsmanaitės ir Manto Stonkaus – duetui.

„Ugnė turi labai savitą skonį, ji nemėgsta jokių tortinių, ilgų balinių suknelių ir panašiai. Ji yra smulki, tamsi, žemo ūgio, todėl ir rūbai turi būti atitinkami. Kol kas nedarome kažko įspūdingo: suknelės yra trumpintos, ilgomis rankovėmis, pabrėžiančios jos siluetą ir figūrą. Finalams galvosime apie puošnesnius galos, raudonojo kilimo stiliaus rūbus“, – pasakoja U. Tulevičiūtė.

Stilisčių duetas dirba su įvairiausiais Lietuvos dizaineriais ir tikisi jų pagalbos finaluose, o pirmajai „Eurovizijos“ laidai talkino Juozas Statkevičius. Žinomų dizainerių pasiryžimas bendradarbiauti, pasak stilistės, priklauso nuo įvairių faktorių. „Labai svarbus yra stilistų įdirbis ir tai, koks žmogus yra ant scenos: jei jis yra visiškai nežinomas ir nematytas Lietuvoje arba šiek tiek prisidirbęs, dizaineris ne visada nori duoti savo vardinį drabužį tokiam žmogui. Atlikėjams taip pat svarbus jų įdirbis, jų politika, kokie jie yra. Ne visada tai, ką aš būnu sugalvojusi, ir tai, ko nori pats atlikėjas, yra išpildoma, nes ne visada yra surandamas drabužis“, – aiškina stilistė.

Pasak jos, „Eurovizijos“ konkursas išsiskiria tuo, kad daugelis ant scenos nori matyti blizgučius ir pompastiką. „Niekas nesupranta, kad tai yra atranka ir finalinis įvaizdis dar tik bus, o žmonės jau dabar nori matyt finalinį dalyką, dėl to yra sudėtinga. Kiti projektai to nereikalauja, tiesiog aprengi žmones gražiai pagal figūrą ir jų dainą, o čia – ne. Čia esi spaudžiamas išpildyti maksimumą, nors atrankinėse laidose tai daryti net nelabai nori“, – kalba U. Tulevičiūtė.

Stilistės žodžiais, spėti pasirūpinti visais atrankos dalyviais ne visuomet pavyksta: „Kartais į sceną lipa po šešis žmones, natūralu, kad didžiausias dėmesys skiriamas pagrindiniam, o šokėjų ir pritariančiųjų vokalistų kartais prašau, kad apsirengtų patys.“

Kaip ir bene visos užkulisiuose dirbančios komandos, stilisčių darbas baigiasi dar vėliau nei pačių atlikėjų. „Baigiasi filmavimas, tačiau darbo diena man baigiasi ne tada, ji man baigiasi, kai visi išeina, kai viskas yra aptariama, kai nusirengia vedėjai“, – sako pašnekovė.

Kad užkulisiuose vyrauja tik draugiškos nuotaikos, sutinka ir U. Tulevičiūtė: „Konkurencijos visiškai nejaučiu, dalyviai labai draugiškai bendrauja tarpusavyje ir jokių konfliktų kol kas dar nemačiau.“

Jai, kartu su dar penkiais konkursantais, šį šeštadienį pavyko sužavėti komisijos narius ir žiūrovus ir išplėšti kelialapį į kitą etapą.

Bendra lentelė:

Greta Zazza – 12 balų

Agnė Michalenkovaitė – 10 balų

Gabrielius Vagelis – 8 balai

GeraiGerai ir Silvija Pankūnaitė – 7 balai

Živilė Gedvilaitė – 6 balai

Vidas Bareikis – 5 balai

Milda Martinkėnaitė – 4 balai

Joyce – 3 balai

Eley – 2 balai

Valdas Lacko – 1 balas

E.G.O – 0 balų

Donata – 0 balų

Šeštadienio vakarą LRT Televizijos žiūrovams ir komisijos nariams prisistatė dar dvylika nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos dalyvių. Atlikėjus vertino LRT laidų vedėja Beata Nicholson, atlikėjas, prodiuseris Viktoras Diawara, dainininkė Giedrė Kilčiauskienė ir muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys.

Vidas Bareikis scenoje pasirodė pirmasis. Jis atliko savo kurtą dainą „Pusvalanduko“, kurią lydėjo spalvingas ir nuotaikingas pasirodymas. „Man labai patiko, sėdėjau, juokiausi sau. Pamačiau visus mus, šiuolaikinius žmones, kurie bando suspėti tarp visko. Vienintelis dalykas, kurio galėtų pritrūktų „Eurovizijoje“ – kad ir kiti suprastų, kas yra tas „pusvalandukas“, – įvertino B. Nicholson. Ji V. Bareikio pasirodymą prilygino lietuviškam medaus tortui. „Mums – skanu, o ar patiks kitiems, neaišku“, – nutarė ji.

R. Zilnio vertinimu, šis atlikėjas yra žmogus-šventė. „Tai – žmogus, kuris sugeba visiems pakelti nuotaiką ir visada turi labai linksmų idėjų, žmogus, kuris atidavė vienam savo gerbėjui mašiną... Neabejoju, kad jis sugeba sugalvoti kažką įdomaus. Vaizdas scenoje gal net buvo pats geriausias per visą atranką kol kas“, – komentavo muzikos apžvalgininkas.

Vis dėlto, jis pritarė komisijos narei, kad be angliško teksto ši daina liktų nesuprasta didžiojoje „Eurovizijoje“, todėl, patekus į kitą etapą, rekomendavo kūrinį išversti arba įtinkinamai paaiškinti, apie ką yra ši daina.

Donata Virbilaitė į sceną lipo su kūriniu „Powerful“. Apie jėgą kalbančiame kūrinyje butent jėgos komisija ir pasigedo.

„Kiekvienam atrodyti gali labai skirtingai. Man atrodo, kad čia pasirinktas saugus variantas ir saugiai sudainuotas. Esu aštresnių sprendimų mėgėja, norėtųsi, kad su savo duotybėmis iš dainos pareikalautum visko dar galingiau“, – ragino G. Kilčiauskienė.

Panašią nuomonę išreiškė ir V. Diawara. „Sutikčiau, kad daina yra saugi. Tai – visiškas „Eurovizijos“ formatas ir pagal žodžius, ir pagal muziką. Tačiau kadangi jų tokių ten yra daug, reikia labai išsiskirti. Man kažko trūko visame pasirodyme. Donata tikrai turi balso duomenis ir jėgos man šiandien dar trūko“, – įvertino dainininkas.

Agnė Michalenkovaitė atliko dainą „Going on“. „Žiūriu į Agnę ir galvoju, kad žinau scenos jaudulį, labai jaudinuosi lipdama į sceną, tai normalu, tai sveika, tačiau žinok, kad visi tavęs klauso ir tu jiems gali atiduoti tai, ką nori. Turi labai didelį potencialą“, – jauną atlikėją drąsino G. Kilčiauskienė.

B. Nicholson nutarė esanti greičiausiai ne vienintelė, kuri šią atlikėją scenoje mato pirmą kartą. Po šių žodžių žinomai laidų vedėjai teko nustebti, mat būtent A. Michalenkovaitės balsas skamba laidos „Beatos virtuvė“ pradžioje.

„Vau, tai – stebuklas“, – patikėti negalėjo B. Nicholson. – Nemačiau jūsų anksčiau scenoje, bet pagalvojau: kokia talentinga jauna mergina, koks balsas. Esu nustebusi, kad ši daina parašyta lietuvių, tik manau, kad reikėtų padirbėti su vaizdu, nes jūs tokia romantiška, jums reikėtų suknelių.“

Tuo tarpu muzikos apžvalgininkas R. Zilnys atlikėją tikino pastebėjęs jau seniai: „Ji dainuoja su Kastyčiu Kerbedžiu, jos talentas yra didžiulis.“ Komisijos narys taip pat atskleidė žinantis, kad mergina serga. „Taip, man bronchitas“, – sutiko ji. Muzikos apžvalgininkas nepagailėjo komplimentų merginos ryžtui pasirodyti nepaisant ligos.

Silvijos Pankūnaitės ir GeraiGerai duetas konkurse dalyvauja su kūriniu „More than you know“. S. Pankūnaitė iki šiol buvo geriausiai žinoma kaip pritariančioji SEL vokalistė.

„Labai įdomus sprendimas, pradžia man labai patiko, mistiška, nėra tipiška eurovizinė daina, tik pačiame gale atsirado trečioji dalis, kuri man nepatiko, bet iš esmės kūrinys smagiai klausėsi“, – komentavo V. Diawara.

R. Zilnys pasidžiaugė, kad dainininkė lenda iš grupės SEL šešėlio, jį pradžiugino ir seniai nematyto GeraiGerai pasirodymas. „Jei rinktume stilingiausią pasirodymą, vaizdas man labai patiko. Manau, kad tai modernu. Bus auditorijos dalis, kuri norės už jus balsuoti. Tik pasigedau priedainio, kurį būtų galima niūniuoti“, – kalbėjo muzikos apžvalgininkas.

Eglė Jakštytė, pasivadinusi ELEY, „Eurovizijos“ scenoje pasirodė su kūriniu „This is my life“. „Esate neabejotinai telegeniška ir talentinga, tačiau kūrinys man sukėlė abejonių, priedainis – ryškus, tačiau likusi dainos dalis – nelabai vykusi“, – įvertino R. Zilnys.

G. Kilčiauskienės pastebėjimu, tai – sudėtingas kūrinys, kuriame parodomas ir labai aukštas, ir labai žemas balsas. „Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra tokio lygio pop dainininkių ir labai norėčiau, kad tave kuo dažniau matytų žmonės“, – sakė atlikėja.

„Eurovizijos“ atrankoje jau matyta grupė E.G.O šį kartą savo laimę bando su daina „Shake the world“.

„Man labai patinka toks žanras, kaip vaikinų grupė. Kažkada tokias grupes labai mėgau. Gražiai atrodėte scenoje“, – įvertino B. Nicholson.

V. Diawara pastebėjo, kad vaikinai scenoje pademonstravo daug energijos, tačiau turėjo patarimų ir kritikos dainos muzikai bei šokėjams. R. Zilniui pasirodė, kad šis trio scenoje – tarsi trys Donatai Montvydai.

Živilė Gedvilaitė atrankoje dalyvauja su Rūtos Ščiogolevaitės parašytu kūriniu „Melody“. „Sveikinu jus su startu, nes jūsų girdėjusi. Startas geras. Ieškokite savęs, savo klausytojo“, – linkėjo G. Kilčiauskienė.

B. Nicholson lyriškame kūrinyje tikino atradusi ir „Spraguko“, ir grupės ABBA motyvų. „Ši daina griebianti už tam tikrų vietų. Negalėjau atsiriboti ir nuo to, kad tai – Rūtos daina, vis matydavau ją prieš akis, galvojau apie ją, o  Živilę matau pirmą, kartą, ji – kaip princesė iš pasakos“, – komentavo žurnalistė.

R. Zilnio pastebėjimu, dainos kūrėja mėgsta tam tikrą muzikos žanrą ir tai šiame kūrinyje labai jautėsi. „Daina – begėdiškai senamadiška, tačiau nieko blogo su tuo nėra, aš įsivaizdavau ją kaip finalinę miuziklo dainą. Nieko, išskyrus tą melodiją, šitoje dainoje ir nėra. Ji galėtų skambėti 1980-aisiais ir niekuo nenustebintų. Turėsime dar vieną atradimą, dar vieną balsą, kuris yra gražus, o su šia daina abejoju, ar ką pavyks nuveikti“, – komentavo muzikos apžvalgininkas. 

Ne pirmą kartą jėgas „Eurovizijoje“ bandanti Evelina Jocytė pasirodė su daina „Breath“. „Jūs keičiatės, ieškote kitų įvaizdžių, tačiau ne visas šios dainos vietas supratau, turėsiu atsisukti“, – nutarė R. Zilnys.

V. Diawarai labai patiko aranžuotė ir kūrinio stilius, tačiau jis, kaip ir R. Zilnys, pastebėjo, kad šiai eurovizinei dainai trūksta įsimenančio motyvo.

„Eurovizijos“ atradimu ne kartą vadintas Rusnės gyventojas Valdas Lacko į konkursą grįžo su kūriniu „Dying inside“. R. Zilnys juokavo, kad už miesto vardo garsinimą, dainininkui Rusnėje vieną dieną turėtų būti pastatytas paminklas.

„Mane žavi jūsų užsispyrimas, ir tai, kad aišku, jog kiekvieną kartą sudainuosite puikiai. Mano manymu ši daina – eurovizinių štampų rinkinys, man ji – sudėliota iš dvylikos kitų jau girdėtų kūrinių, tačiau neįsivaizduoju kokį priekaištą būtų galima pasakyti už dainos atlikimą“, – kalbėjo R. Zilnys.

Kad kūrinys atliktas be priekaištų ir įtaigiai, sutiko ir B. Nicholson. „Jei prieš tai turėjome princesę, tai dabar turime dramatinį princą, daina girdėta, kaip ir princų dainos, bet čia turime nuostabų princą“, – pagyrė žurnalistė.

Milda Martinkėnaitė į sceną lipo kūriniu „Hurricane“. „Energijos ant scenos tikrai netrūksta, daina nėra mano stilius, nes manau, kad tokių dainų „Eurovizijoje“ būna per daug. Nežinau, ar ji tinka Mildai, bet atlikimas buvo geras“, – sakė V. Diawara.

G. Kilčiauskienė pakartojo, kad ši dainininkė iš tokių, kurias scenoje ji norėtų matyti dažniau. „Tokių dainininkių trūksta. Kai jos bus dažniau matomos, išaiškės jų stilistikos grynumas. Man patinka žmonės, kurie scenoje viską daro pilna pėda ir netausodami savęs. Milda, tu taip darai, daryk taip ir toliau“, – ragino dainininkė.

Gabrielius Vagelis pristatė dainą „The Distant“. R. Zilnio teigimu, tai – stipriausias šio atlikėjo pasirodymas „Eurovizijoje“. „Dabar esate labiausiai subrendęs kovoti dėl eurovizinio kelialapio, daina turi labai stiprių vietų“, – įvertino jis.

Su tuo sutiko ir V. Diawara: „Man kūrinys pasirodė įdomus, yra įdomių vingių. Iš tavęs eina kažkokia teigiama energija. Nesu susipažinęs su tavo kūryba, mane maloniai nustebino, nors tai nėra mano stilius.“

Ne pirmą kartą laimėti nacionalinę „Eurovizijos“ atranką bando ir Greta Zazza. Šį kartą – su kūriniu „Broken Shadows“. 

„Tai – gera popdaina, neabejoju, kad ji eis į kitą etapą. Jei ji nepatektų, būtų smarkiai nelogiška. Daug čia pridėjo ir balsas, atlikimas, emocija, nes daina gera, bet – ne geniali, tiesiog padoriai parašyta popdaina“, – nutarė R. Zilnys. Jis kiek sukritikavo dainininkės veido mimikas. „Perteikiant dramą irgi galima persistengti, to nereikia daryti“, – tikino jis.

„Džiaugiuosi, kad skiniesi kelią tarp žiūrovų. Laukiu tavęs kitame etape, neabejoju ten ir išvysti“, – užtikrintai kalbėjo G. Kilčiauskienė.

Tuo metu televizijos žiūrovams ji, kaip ir didžiulė komanda, šiame konkurse nematoma, o visų jų rezultatas – nacionalinės atrankos laidos – atrodo daug lengvesnis darbas, nei yra iš tikrųjų.

„Jei atrodo, kad kažkas atėjo, padainavo, pakalbėjo, nufilmavome ir viskas, tai taip tikrai nėra. Tai – labai didelis mechanizmas ir darbas“, – interviu LRT.lt tikina R. Lukoševičiūtė, su nacionalinėmis „Eurovizijos“ atrankomis dirbanti jau trečius metus ir visus dalyvius globojanti tarsi vaikus.

– Kiek žmonių dirba prie vienos „Eurovizijos“ laidos?

– Labai daug: pradedant dekoracijų kūrėjais ir statytojais, baigiant apšvietėjais ir kitais darbuotojais. Tai – labai didelė komanda.

– Kiek laiko reikia dirbti, kad eterį pasiektų viena laida?

– Pasiruošimas vyksta gerokai anksčiau, nei apskritai kas nors išeina į eterį. Visų pirma, reikia bendrauti su atlikėjais, kurie jau užpildė anketas, bendrauti su tais, kurie galbūt abejoja, su tais, kurie norėtų dalyvauti, bet neturi dainų. Tai – gan pragariškas darbas. Tris mėnesius tu nuolat bendrauji su žmonėmis, žiūri, kas turi dainas, kas neturi. Vėliau stebi, kokių dainų atsiuntė užsienio ir lietuvių kūrėjai,  kurios jų tiktų vienam ar kitam atlikėjui. Tuomet siunti jas atlikėjams: jei jie kažką pasirenka, rašai autoriams ir klausi, ar daina laisva, nes savo kūrinius jie dažniausiai siūlo daugeliui šalių. Jei daina laisva, dirbame toliau, jei ne – vėl ieškau. Tai – didelis darbas, tačiau būna labai malonu.

Tai – gan pragariškas darbas. Tris mėnesius tu nuolat bendrauji su žmonėmis, žiūri, kas turi dainas, kas neturi.

Šį šeštadienį Donata Virbilaitė dainuos mūsų surastą dainą, Milda Martinkėnaitė – taip pat, abi dainos stiprios. Miai taip pat buvome suradę dainą, kuria labai tikėjome. Būna, kai nepasiseka atlikėjui, jautiesi taip lyg tavo vaikui nepasisekė, nes tu taip dirbai, kad jis atsirastų ant scenos ir ta daina suskambėtų. Labai daug širdies įdedame.

Reikia surinkti komandą, komisiją, daug žmonių dirba prie to išpildymo. Jei atrodo, kad kažkas atėjo, padainavo, pakalbėjo, nufilmavome ir viskas, tai taip tikrai nėra, tai – labai didelis mechanizmas ir darbas.

– Tų „vaikų“, kaip pati sakėte, šiemet beveik pusšimtis, tad darbo dar daugiau?

– Ne, pernai buvo beveik tiek pat, daugelis atlikėjų visai neturėjo dainų. Kartais būna, kad ir nerandi dainos, arba žiūri, kad atlikėjas dainai – per silpnas.

– Paminėjote komisiją. Kokiais kriterijais vadovaudamiesi ją atrenkate?

– Tai – bendras komandinis darbas, viena tikrai nesprendžiu. Siūlome, galvojame apie profesionalus, įdomius žmones, kurie nusimano muzikoje ir žino, kokios yra pasaulio tendencijos, kurie kuria ne tik Lietuvoje. Taip pat siekiame, kad būtų panašūs ir į tuos žmones, kurie žiūri televiziją ir balsuoja.

– Kaip atrodo darbas filmavimo dieną?

– Iki to laiko svarbiausia – surinkti visą informaciją apie atlikėjus, nes, kaip mūsų scenaristė sako, kai kurių neranda net „Google“. Tad iš jų pačių tenka išpešti visą informaciją, tai, ką norėtų pranešti žiūrovui.

Reikia gauti visų atlikėjų muziką, surinkti ją į vieną vietą, kad jie nesiuntinėtų mūsų garso specialistui po vieną įrašą. Šis darbas vyksta kiaurą parą, nes atlikėjai paprastai, visada tai siunčia paskutinę akimirką arba dar filmavimo dieną ir klausia, ar galima atsiųsti naują variantą. Tada aš būnu griežta ir sakau: ne. Žinoma, menininkas yra menininkas, galbūt jis paskutinę minutę bus padaręs auksinės vertės pokytį, bet taisyklės irgi turi būti, „Eurovizijoje“ – ypač.

Dar reikia išsiaiškinti, kokių vizualizacijų dalyviai nori, kaip apskritai įsivaizduoja tą pasirodymą. Tie, kurie neturi susikūrę savo, bendrauja su mūsų vizualizacijų kūrėja. Ji sugalvoja, kas ten galėtų tikti, pritaiko. Prasideda repeticija, o tada girdi: aš įsivaizdavau ne taip, reikia dar šito...

Šį antradienį pasiruošėme pakankamai rimtai, nebuvo taip, kad muzika ne taip skambėjo ar pan., nes kartais muzikinius takelius atsiunčia internetu ir pasitaiko techniškai netvarkingų dainų. Šį kartą viskas praėjo sklandžiai, todėl esu laiminga.

– Kai žiūrovai susirenka į studiją ir prasideda filmavimas, koks tada yra jūsų darbas?

– Mano darbas – juos linksminti. Užlipu ant scenos, tada būna mano žvaigždžių valanda: verčiu žiūrovus ploti, šypsotis, pakeliu jiems nuotaiką. Tada pradedame dirbti ir žiūrime, kad viskas vyktų sklandžiai. Filmavimo stengiamės nestabdyti, nebent tikrai reikia sustoti: vedėjai pasako neteisingą pavadinimą ar pan.

– Ar su filmavimo pabaiga baigiasi ir jūsų darbo diena?

– Nepasakyčiau. Po filmavimo turiu rašyti anonsą. Kitą dieną anksti ryte montažo režisierius montuoja, kad mūsų žiūrovai galėtų pamatyti, kas bus šeštadienį. Todėl būtinai turiu parašyti tekstą, kad jį būtų galima įgarsinti, kad žiūrovą pasiektų pati aktualiausia ir naujausia informacija.

– Ir tuomet iš karto prasideda pasiruošimas kitai laidai?

– Jis vyksta jau tą pačią dieną. Antradienį išsiuntinėjau visiems laiškus, kad nevėluotų, nepamirštų. Tie laiškai vis ilgėja ir ilgėja, nes klausimų daugėja. Ar galima balsuoti iš užsienio? Kada prasideda filmavimas? Kada bus kiti rašai, jei pateksiu? Kada mano repeticija?

– Poilsio beveik nėra?

– Aš jo praktiškai neturiu, nes nuolat turiu būti mobili ir iš karto atsakyti į klausimą, nes paskui net ir pati pamirštu, juk klausimų – daugybė. Ar galima gauti kubą? Kokį kubą? Na, tokį, ant kurio būtų galima stovėti. Tada skambinu dailininkams ir klausiu: ar galima gauti tokį kubą? Jie atsako, kad tokio negalima, bet galima tokį. Kitas sako, kad norėtų specifinio grimo, tada prašau pavyzdžio ir pan.

– Kaip jūs visko nepamirštate? Ar turite kažkokią sistemą?

– Žinokite, sistemos neturiu, tai man ir smagiausia. Mano vyras labai moka viską sudėlioti į lentynas – ir mintis, ir daiktus, mokausi iš jo. Paskutinės minutės bėgimas erzina mane pačią, todėl apsidrausdama darau daugybę dalykų laiku ir suspėju.

– Ar ši atranka kuo nors išsiskiria iš kitų?

– Kiekviena atranka yra kitokia, ši man asmeniškai – pati brandžiausia, nes aš jau labai gerai žinau, ką reikia daryti. Kai pradėjau dirbti prieš dvejus metus, nebuvo sistemos, kaip ką daryti, kur žiūrėti, kur ieškoti. Dabar aš viską žinau, pavyzdžiui, jei atlikėjas neturi dainos, žinau, kur ją surasti, todėl ir darbas vyksta daug greičiau, kai tu nevaikštai kaip ežiukas rūke.

– Tai yra sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, kodėl jo imatės?

– Man muzika yra viskas. Būti su muzikantais, žiūrėti, kaip jie kuria, kokios tendencijos, kokie dainų tekstai, yra labai smagu. Galvoju, kad muzika – viena svarbiausių dalių mūsų gyvenime, kuri gali ir paguosti ir pradžiuginti. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei mūsų gyvenime nebeliktų muzikos.

– Kokios nuotaikos vyrauja tarp nacionalinės atrankos dalyvių?

– Kai bendrauju su jais, perteikiu šilumą ir pati jos sulaukiu atgal, pavyzdžiui, Elvina Milkauskaitė iškrito iš atrankos, bet kitą dieną ji man rašo: labai norėjau padėkoti, jūs tokia pozityvi. Tai – labai malonu.

Galvoju, kai pats gražiai elgiesi, dirbi su noru, su dideliu su džiaugsmu, tai ir gauni tą patį atgal.

Ketvirtadienio vakarą LRT darbuotojams išdalinta daugiau nei 15 „Auksinių bičių“ statulėlių, dvi iš jų teko kolegų duetams, pagerbtas ir „Metų žmogus“ bei pirmasis televizijos transliacijos režisierius.

Apdovanojimai buvo įteikti ne tik puikiai atpažįstamiems LRT veidams, bet ir tiems, kurie nėra žinomi plačiajai visuomenei, tačiau be kurių kruopštaus darbo ir geranoriškumo neįsivaizduojama kasdienė LRT veikla.

Šventinę vakaro atmosferą palaikė LRT ritmo grupė. Susirinkusiems taip pat koncertavo grupė „Twosome“, Česlovas Gabalis ir Rosita Čivilytė bei Bjelle. Renginį vedė Arnas Mazėtis ir Aistė Plaipaitė.

Pirmasis apdovanojimas įteiktas geriausiam LRT RADIJO žurnalistui. Jais šiemet tapo net du žurnalistai – Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius – šių metų vasarą surengę žurnalistinę kelionę po Lietuvą.

Atsiimti apdovanojimo ant scenos užlipo geriausia LRT TELEVIZIJOS žurnaliste pripažinta Irma Janauskaitė.

Kartu su „Auksinėmis bitėmis“ jau keturioliktą kartą rengiami ir LRT RADIJO „Metų žmogaus“ rinkimai. Pirmuoju „Metų žmogumi“ tapo prezidentas Valdas Adamkus, o šįkart šis titulas skirtas Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovui, profesoriui Rimantui Kėvalui už iškeltus į viešumą faktus apie smurtą šeimose patiriančius vaikus ir už atkreiptą žmonių dėmesį į jų pačių abejingumą.

Rimantas Kėvalas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Pasveikinti LRT RADIJO metų žmogų pakviesta LRT RADIJO programų direktorė Guoda Litvaitienė.

„Šiemet mums tikrai nebuvo sunku išrinkti, mes gana vieningai sutarėme šį titulą skirti gydytojui, kuris ne tik juos gydo, bet ir kalba negalinčiųjų apsiginti vardu“, – sakė G. Litvaitienė.

Įteikti garbės apdovanojimą už nuopelnus ir ilgametį darbą LRT ir sveikinimo kalbą tarti buvo pakviestas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Šis apdovanojimas įteiktas pirmosios televizijos transliacijos įvykio herojui, režisieriui Anuprui Lauciūnui.

E. Genio/LRT nuotr.

„Neabejokite, kad esate geriausi, tikėkite tuo ir darykite savo darbą. Televizija turėjo pradžią, bet neturi pabaigos ir dėl to mes įteikiame apdovanojimą pirmosios transliacijos režisieriui A. Lauciūnui“, – kalbėjo A. Siaurusevičius.

Į sceną užlipęs laureatas tikino esantis sujaudintas tokio garbingo apdovanojimo. „Priimu jį kaip visos mano kartos, kuri kelis dešimtmečius dirbo Lietuvos televizijoje, apdovanojimą. Tie žmonės, kurie kelis dešimtmečius čia dirbo, paliko gražią brydę Lietuvos televizijos istorijoje“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė A. Lauciūnas.

Apdovanotas ir geriausias LRT RADIJO laidų vedėjas. Šis titulas atiteko duetui – Jutai Liutkevičiūtei ir Birutei Rutkauskaitei.

Geriausios LRT TELEVIZIJOS vedėjos statulėlė įteikta ilgametei „Labas rytas, Lietuva“ vedėjai Eglei Daugėlaitei.

Geriausiu LRT TELEVIZIJOS pramoginių laidų vedėju paskelbtas Andrius Rožickas.

LRT RADIJO profesionale pripažinta Ingrida Urbonavičienė, LRT TELEVIZIJOS profesionalu išrinktas Justas Puluikis, LRT profesionale – Angelė Jasiulevičiūtė, o portalo LRT.lt profesionalės titulu apdovanota Goda Raibytė.

Geriausia LRT RADIJO laida pripažinta „Muzika iš kino juostų“, geriausia LRT TELEVIZIJOS laida – „Labas rytas, Lietuva“.

LRT žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai turėjo galimybę LRT.lt portale balsuoti už stipriausią LRT TELEVIZIJOS debiutą ir ryškiausią LRT KULTŪROS televizijos laidą.

Daugiausiai simpatijų portalo lankytojai atidavė LRT TELEVIZIJOS debiutui „Gimę ta pačią dieną“, o ryškiausia LRT KULTŪROS laida išrinkta „Mokslo sriuba“.

LRT TELEVIZIJOS žiūrovai apdovanojimų ceremoniją galės stebėti ketvirtadienį 21 val.

Dar dvylika nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos dalyvių prisistato LRT didžiojoje studijose susirinkusiems svečiams ir komisijos nariams. Antradienio vakarą atlikėjus vertins LRT laidų vedėja Beata Nicholson, atlikėjas, prodiuseris Viktoras Diawara, dainininkė Giedrė Kilčiauskienė ir muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys.

Vidas Bareikis scenoje pasirodė pirmasis. Jis atliko savo kurtą dainą „Pusvalanduko“, kurią lydėjo spalvingas ir nuotaikingas pasirodymas. „Man labai patiko, sėdėjau, juokiausi sau. Pamačiau visus mus, šiuolaikinius žmones, kurie bando suspėti tarp visko. Vienintelis dalykas, kurio galėtų pritrūktų „Eurovizijoje“ – kad ir kiti suprastų, kas yra tas „pusvalandukas“, – įvertino B. Nicholson. Ji V. Bareikio pasirodymą prilygino lietuviškam medaus tortui. „Mums – skanu, o ar patiks kitiems, neaišku“, – nutarė ji.

R. Zilnio vertinimu, šis atlikėjas yra žmogus šventė. „Tai – žmogus, kuris sugeba visiems pakelti nuotaiką ir visada turi labai linksmų idėjų, žmogus, kuris atidavė vienam savo gerbėjui mašiną... Neabejoju, kad jis sugeba sugalvoti kažką įdomaus. Vaizdas scenoje gal net buvo pats geriausias per visą atranką kol kas“, – komentavo muzikos apžvalgininkas.

V.Radžiūno (LRT) nuotr.

Vis dėlto, jis pritarė komisijos narei, kad be angliško teksto ši daina liks nesuprasta didžiojoje „Eurovizijoje“, todėl, patekus į kitą etapą, rekomendavo kūrinį išversti arba įtinkinamai paaiškinti, apie ką yra ši daina.

 Donata Virbilaitė į sceną lipo su kūriniu „Powerful“. Apie jėgą kalbančiame kūrinyje butent jėgos komisija ir pasigedo.

„Kiekvienam atrodyti gali labai skirtingai. Man atrodo, kad čia pasirinktas saugus variantas ir saugiai sudainuotas. Aš esu mėgėja aštresnių sprendimų, norėtųsi, kad su savo duotybėmis iš dainos pareikalautum visko dar galingiau“, – ragino Giedrė Kilčiauskienė.

Panašią nuomonę išreiškė ir V. Diawara. „Sutikčiau, kad daina yra saugi. Tai – visiškas „Eurovizijos“ formatas ir pagal žodžius, ir pagal muziką. Tačiau kadangi jų tokių ten yra daug, reikia labai išsiskirti. Man kažko dar trūko visame pasirodyme. Donata tikrai turi balso duomenis ir jėgos man šiandien dar trūko“, – įvertino dainininkas.

 Agnė Michalenkovaitė atliko dainą „Going on“. „Žiūriu į Agnę ir galvoju, kad žinau scenos jaudulį, labai jaudinuosi lipdama į sceną, tai normalu, tai sveika, tačiau žinok, kad visi tavęs klauso ir tu jiems gali atiduoti tai, ką nori. Turi labai didelį potencialą“, – jauną atlikėją drąsino G. Kilčiauskienė.

B. Nicholson nutarė esanti greičiausiai ne vienintelė, kuri šią atlikėją scenoje mato pirmą kartą. Po šių žodžių žinomai laidų vedėjai teko nustebti, mat būtent A. Michalenkovaitės balsas skamba laidos „Beatos virtuvė“ pradžioje.

„Vau, tai – stebuklas“, – patikėti negalėjo B. Nicholson. – Nemačiau tavęs anksčiau scenoje, bet pagalvojau, kokia talentinga jauna mergina, koks balsas. Esu nustebusi, kad ši daina parašyta lietuvių, tik manau, kad reikėtų padirbėti su vaizdu, nes jūs tokia romantiška, jums reikėtų suknelių.“

Tuo tarpu muzikos apžvalgininkas R. Zilnys atlikėją tikino pastebėjęs jau seniai: „Ji dainuoja su Kastyčiu Kerbedžiu, jos talentas yra didžiulis.“ Komisijos narys taip pat atskleidė žinantis, kad mergina serga. „Taip, man bronchitas“, – sutiko ji. Muzikos apžvalgininkas nepagailėjo komplimentų merginos rytui pasirodyti nepaisant ligos.

Geriausiai kaip grupės SEL pritariančioji vokalistė žinoma atlikėja Silvija Pankūnaitė konkurse dalyvauja su kūriniu „More than you know“.

„Labai įdomus sprendimas, pradžia man labai patiko, mistiška, nėra tipiška eurovizinė daina, tik pačiame gale atsirado trečioji dalis, kuri man nepatiko, bet iš esmės kūrinys smagiai klausėsi“, – komentavo V. Diawara.

R. Zilnys pasidžiaugė kad dainininkė lenda iš grupės SEL šešėlio. „Jei rinktume stilingiausią pasirodymą, tai vaizdas man labai patiko. Manau, kad čia yra modernu. Bus auditorijos dalis, kuri norės už jus balsuoti. Aš tik pasigedau priedainio, kurį būtų galima niūniuoti“, – kalbėjo muzikos apžvalgininkas.

  Eglė Jakštytė, pasivadinusi ELEY, „Eurovizijos“ scenoje pasirodė su kūriniu „This is my life“. „Esate neabejotinai telegeniška ir talentinga, tačiau kūrinys man sukėlė abejonių, priedainis – ryškus, tačiau likusi dainos dalis – nelabai vykusi“, – įvertino R. Zilnys.

G. Kilčiauskienės pastebėjimu, tai – sudėtingas kūrinys, kuriame parodomas ir labai aukštas, ir labai žemas balsas. „Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra tokio lygio pop dainininkės ir labai norėčiau, kad tave kuo dažniau matytų žmonės“, – sakė dainininkė.

  „Eurovizijos“ atrankoje jau matyta grupė E.G.O šį kartą savo laimę bando su daina „Shake the world“. 

„Man labai šiaip patinka toks žanras, kaip vaikinų grupė. Kažkada tokias grupes labai mėgau, gražiai atrodėte scenoje“, – įvertino B. Nicholson.

V.Radžiūno (LRT) nuotr.

V. Diawara pastebėjo, kad vaikinai scenoje pademonstravo daug energijos, tačiau turėjo patarimų ir kritikos dainos muzikai bei šokėjams. R. Zilniui pasirodė, kad šis trio scenoje – tarsi trys Donatai Montvydai. 

  Živilė Gedvilaitė atrankoje dalyvauja su Rūtos Ščiogolevaitės parašytu kūriniu „Melody“. „Sveikinu jus su startu, nes jūsų  girdėjusi. Startas geras. Ieškokite savęs, savo klausytojo“, – linkėjo G. Kilčiauskienė. 

B. Nicholson lyriškame kūrinyje tikino atradusi ir „Spraguko“, ir grupės ABBA motyvų. „Ši daina griebianti už tam tikrų vietų. Negalėjau atsiriboti ir nuo to, kad tai – Rūtos daina, vis matydavau ją prieš akis, galvojau apie ją, o  Živilę matau pirmą, kartą, ji – kaip princesė iš pasakos“, – komentavo žurnalistė. 

R. Zilnio pastebėjimu, dainos kūrėja mėgsta ta, tikrą muzikos žanrą ir tai šiame kūrinyje labai jautėsi. „Daina – begėdiškai senamadiška, tačiau nieko blogo su tuo nėra, aš įsivaizdavau ją kaip finalinę miuziklo dainą. Nieko išskyrus tą melodiją šitoj dainoj ir nėra. Ji galėtų skambėti 1980-aisiais ir niekuo nenustebintų. Turėsime dar vieną atradimą, dar vieną balsą, kuris yra gražus, o su šia daina abejoju ar ką pavyks nuveikti“, – komentavo muzikos apžvalgininkas.  

  Ne pirmą kartą jėgas „Eurovizijoje“ bandanti Evelina Jocytė pasirodė su daina „Breath“.  „Jūs keičiatės, ieškote kitų įvaizdžių, tačiau ne visas šios dainos vietas supratau, turėsiu atsisukti“, – nutarė R. Zilnys. 

V. Diawarai labai patiko aranžuotė ir kūrinio stilius, tačiau jis, kaip ir R. Zilnys, pastebėjo, kad šiam euroviziniam kūriniui trūksta įsimenančio motyvo.

  „Eurovizijos“ atradimu ne kartą vadintas Rusnės gyventojas Valdas Lacko  konkursą grįžo su kūriniu „Dying inside“. R. Zilnys juokavo, kad už miesto vardo garsinimą, dainininkui Rusnėje vieną dieną turėtų būti pastatytas paminklas. 

„Mane žavi jūsų užsispyrimas, ir tai, kad aišku, jog kiekvieną kartą sudainuosite puikiai. Mano manymu ši daina – eurovizinių štampų rinkinys, man ji – sudėliota iš dvylikos kitų jau girdėtų kūrinių, tačiau už dainos atlikimą neįsivaizduoju kokį priekaištą būtų galima pasakyti“, – kalbėjo R. Zilnys. 

Kad kūrinys atliktas be priekaištų ir įtaigiai, sutiko ir B. Nicholson. „Jei prieš tai turėjome princesę, tai dabar turime dramatinį princą, daina girdėta, kaip ir princų, bet čia turime nuostabų princą“, – pagyrė žurnalistė. 

  Milda Martinkėnaitė į sceną lipo kūriniu „Hurricane“. „Energijos ant scenos tikrai netrūksta, daina nėra mano stilius, nes manau, kad tokių dainų „Eurovizijoje“ būna per daug. Nežinau, ar ji tinka Mildai, bet atlikimas buvo geras“, – sake V. Diawara. 

G. Kilčiauskienė pakartojo, kad ši dainininkė iš tokių, kurias scenoje ji norėtų matyti dažniau. „Tokių dainininkių trūksta. Kai jos bus dažniau matomos, tada išaiškės jų stilistikos grynumas. Man patinka žmonės, kurie scenoje viską daro pilna pėda ir netausodami savęs. Milda, tu taip darai, daryk taip ir toliau“, – ragino dainininkė.

  Gabrielius Vagelis pristatė dainą „The Distant“. R. Zilnio teigimu, tai – stipriausias šio atlikėjo pasirodymas „Eurovizijoje“. „Dabar esate labiausiai subrendęs kovoti dėl eurovizinio kelialapio, daina turi labai stiprių vietų“, – įvertino jis.

Su tuo sutiko ir V. Diawara: „Man kūrinys pasirodė įdomus, yra įdomių vingių. Iš tavęs eina kažkokia teigiama energija. Nesu susipažinęs su tavo kūryba, mane maloniai nustebino, nors tai nėra mano stilius.“

  Ne pirmą kartą laimėti nacionalinę „Eurovizijos“ atranką bando ir Greta Zazza. Šį kartą – su kūriniu „Broken Shadows“.  

„Tai – gera pop daina, neabejoju, kad ji eis į kitą etapą. Jei ji nepatektų, būtų smarkiai nelogiška. Daug čia pridėjo ir balsas, atlikimas, emocija, nes daina gera, bet – ne geniali, tiesiog padoriai parašyta pop daina“, – nutarė R. Zilnys. Jis kiek sukritikavo dainininkės veido mimikas. „Perteikiant dramą irgi galima persitengti, to nereikia daryti“, – tikino jis. 

„Džiaugiuosi, kad skiniesi kelią tarp žiūrovų. Laukiu tavęs kitame etape, neabejoju ten ir išvysti“, – užtikrintai kalbėjo G. Kilčiauskienė.  

LRT.lt portalui laidų vedėjai atskleidžia, kokių planų turi naujiems metams ir kas senuosiuose jiems įsiminė labiausiai.

Beata Nicholson sako, kad praėję 2017 metai jai buvo nuostabūs. „Metai ypatingi, nes susilaukiau sūnaus, kuris yra stebuklas ir džiaugsmo generatorius kasdien. Profesiniame gyvenime pailsėjau truputį, nes nedirbau, auginau kūdikį“, – pasakoja ji. Tačiau žinoma moteris netruko kibti į darbus ir nuo rudens grįžo į LRT eterį. „Esu laiminga savo televiziniu sezonu per LRT. Niekada nesu sulaukusi tiek komplimentų dėl laidos“, – tikina ji.

B. Nicholson teigia su komanda stengiasi kurti laidą, rodančią teigiamus dalykus. „Kalbame apie šeimą, namus, gerą maistą. Tikslas – kad žiūrovas turėtų kokybišką ir pozityvią pramogą penktadienio vakare. Didžiuojuosi, kad pavyko į laidą pakviesti didžiausias žvaigždes ir net Lietuvos prezidentę, o naujais metais – dar daugiau įkvėpimo ir patriotinių jausmų, nes kviesiu ruoštis vasario 16 d.“, – džiaugiasi LRT laidų vedėja.

Kita nauja praėjusių metų LRT laida – „Svarbios detalės“. Jos vedėja Živilė Kropaitė pasakoja, kad 2017 metai prasidėjo tikrai nekaip.

„Žiemą keliavau po Aziją, bet toje kelionėje buvo itin nesėkmingų momentų. Paminėsiu vieną: esu viena Boholio saloje Filipinuose, artimi žmonės, esantys kitoje saloje, už kelių valandų nuo manęs kelio keltu (nuo kurio man – siaubinga jūros liga), praneša, kad yra ligoninėje su lašelinėmis, nes apsinuodijo ir nebegali keliauti. Tą patį vakarą, tai sužinojusi, irgi sunegaluoju, guliu viena viešbutyje ir neturiu nei kas vaistų atneša, nei vandens. Pragulėjusi lovoje ir supratusi, kad nieko nepamatysiu, po kurio laiko užsisakau privačią ekskursiją po salą su pačiu blogiausiu pasaulyje gidu, kuris nieko nežino, nieko nekalba, tik nuveža į privalomas vietas ir liepia kuo greičiau iš jų grįžti. Ir visą laiką rūko“, – nevykusia patirtimi dalinasi žurnalistė.

Tačiau, sako ji, kad taip nesėkmingai prasidėję, 2017-ieji išvirto į vienus laimingiausių metų gyvenime. „Tai – gera pamoka visiems: nustokite tikėti prietarais, kad „kaip sutiksi metus, tokie ir bus“, – ragina ji ir vardija pasibaigusių metų pasiekimus. – Pradėjau vesti naujas televizijos laidas, įvyko daug svarbių asmeninių pokyčių. Buvo ir parų, kai miegoti nebuvo kada, bet jas puikiai kompensavo gražūs laisvadieniai su daug miego, spektaklių, filmų, renginių, skanaus maisto. Per vienerius metus išgyvenau ir visiško persidirbimo, ir visiškos ramybės laikotarpį.“

Ž. Kropaitės įsitikinimu, tai – lyg priminimas, kad visiems visko gyvenime padalyta daugmaž po lygiai, ir visko, ko labiausiai nori, anksčiau ar vėliau vienokia ar kitokia forma sulauksi.

Tuo tarpu kitai LRT laidų vedėjai ir LRT.lt portalo žurnalistei Vilijai Andrulevičiūtei būtent 2017-ųjų metų pradžia buvo bene įsimintiniausia. „Tiksliau, vasario vidurys, kuomet pradėjome laidas transliuoti iš atsinaujinusios LRT TV naujienų tarnybos studijos. Paskutinės repeticijos prieš pirmąją laidą iš naujos studijos vasario 16-ąją vyko ir mano gimtadienio išvakarėse. Taip jau nutiko, kad vidurnaktis, vasario 15-oji, atėjo mums repetuojant ir dėliojant filmavimo planus. Kai studijoje staiga užgrojo gimtadieninė daina, supratau, kad jau vidurnaktis, o kolegos pasirūpino, kad bent kiek šventinės nuotaikos darbingą vėlyvą vakarą būtų justi“, – prisiminimu dalinasi žurnalistė.

Ne mažiau džiaugsmo jai suteikė ir galimybė su kolega Arnu Mazėčiu pirmiesiems pradėti transliacijas iš naujos studijos. „Ypač tokią gražią Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nors dažnai tai ir nebūna šeštadieniai – mums įprastos darbo dienos, su kolegomis darbuojamės per valstybines šventes, laidas kuriame ir Laisvės gynėjų, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei Mindaugo karūnavimo dienomis. Tos laidos savo atmosfera būna ypatingos“, – mano V. Andrulevičiūtė.

2017-ieji ir darbas „Labas rytas, Lietuva“ vedėjai atnešė daug naujų pažinčių, leido išgirsti įdomių istorijų, ne vieną jų žurnalistė vadina ir įkvėpimu jai pačiai.

„Mūsų laidos svečiai ir tai, su kokiomis istorijomis, darbais, idėjomis jie ateina, visuomet yra vienaip ar kitaip įkvėpimas ir mums. Ne tiek tikiuosi, kiek neabejoju, kad ir 2018-ieji bus įkvepiantys ir ypatingi“, – viliasi V. Andrulevičiūtė.

Nauja studija, o dar labiau – laidos „Labas rytas, Lietuva“ trisdešimtmečiu pažymėti ir kitos LRT žurnalistės Eglės Daugėlaitės metai. „Vasario 16-oji mums buvo tikrieji Naujieji metai“, – įsikūrimą naujoje studijoje prisimena ji. Prabėgę metai tiek E. Daugėlaitei, tiek jos vedamai laidai buvo labai dinamiški ir aktyvūs.

„Tai buvo susidūrimų metai, įrodę, kad socialinė erdvė turi labai didelę galią, kad higiena socialinėje erdvėje yra labai svarbi. Šie metai buvo ir aktyvesnės žurnalistikos metai, kai matai, kad žurnalistika ne veltui pavadinta ketvirtąja valdžia, padaryta daug žurnalistinių tyrimų“, – kolegas gyrė ji.

E. Daugėlaitės vedama laida „Labas rytas, Lietuva“ taip pat neatsiejama nuo socialinės erdvės, todėl pašnekovė džiaugiasi, kad laidos paskyra socialiniame tinkle „Facebook“ per praėjusius metus gerokai išaugo. „Artėjame prie 50 tūkst. sekėjų. Manau, kad spurtas buvo 2017 metais. Pradėjome dėti daug segmentų iš laidos, stengiamės, dirbame bendro tikslo vardan“, – tikina ji.

Paprastai E. Daugėlaitė sumanytus planus stengiasi įgyvendinti iš karto, todėl naujų metų pažadų ji beveik nekuria. „Vienintelis nenuveiktas darbas – tai tradicinė mūsų bendradarbių kelionė. Visi esame iš skirtingų Lietuvos vietų: kas iš Pagėgių, kas iš Biržų, kas iš Kėdainių ar Jonavos, tad būna išvažiuojamųjų metų pasibuvimų. Tad tai – pirmasis komandinis Naujųjų metų tikslas“, – dalinasi žurnalistė.

Etnomuzikologės ir LRT laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės žodžiais, jos metai pažymėti Amerikos ir Turkijos lietuvių ženklu. Šį sezoną „Ryto suktinis“ būtent apie pastaruosius pasakojo LRT žiūrovams.

„Rodėme daugiau nei 16 laidų. Sietlo lietuvius filmavome 20 dienų liepos mėnesį, galite įsivaizduoti, koks intensyvus buvo mūsų grafikas. Neturėjome, nei kur saulutėje pasišildyti, tai – televizininkų duona“, – darbo ypatumus atskleidžia ji.

Nors praėję metai nebuvo lengvi, tačiau pašnekovė tikina ypatingai besidžiaugianti šia patirtimi. „Būtent Sietlo lietuviai man parodė, kas yra svetur gyvenantys lietuviai. Šiame krašte gyveno ir dirbo pirmieji lietuviai atvykę po pirmojo pasaulinio karo 1918 metais. Jie buvo angliakasiais, jų 8–9 metų amžiaus vaikai taip pat dirbdavo kartu, visi paišini, net ir nuotraukas turiu. Kita emigracija –  pokarinė emigracija, o trečioji – prieš 20 metų“,  – pasakoja Z. Kelmickaitė. Jis stebėjosi, kad vietos lietuviai atvykusius su trečios emigracijos banga priėmė ypatingai šiltai ir draugiškai.

„Jų širdyse Lietuvos žiedas visada labai žydi. Man buvo graudu, net ašarą nubraukiau, kai gavau nuotraukas, kaip jie švenčia Kūčias. Pamačiau 250 žmonių, kurie prie žvakių šviesos susirenka Sietle, atsisėda prie stalų kartu švęsti Kūčių. Tai yra įspūdinga, nesuvaidinta. Ir šieno yra, ir baltos lininės staltiesės, visos moterys atsineša gražias lėkštes, tai turi būti ypatinga ir iškilminga. Kartais mums nereikia bėdoti, reikia pasidžiaugti gražiais pavyzdžiais“, – įsitikinusi pašnekovė.

Z. Kelmickaitė džiaugiasi, kad jos herojai „Ryto suktinį“ stebi ir už Atlanto. „Visi jie susirinkdavo ir žiūrėdavo kartu. Siuntė man nuotraukas. Būdavo, skambina man 9 val. ryte ir juokiasi, džiaugiasi, sako: mums tai buvo savotiškos mišios, parodėte mums tai, ko nežinojome apie save ir kitus. Labai pasidžiaugiau, įsimylėjau tuos žmonės, tai – įvairios Lietuvos briaunos“, – mano LRT laidų vedėja.

Gerais ir saikingai ramiais metais praėjusius 2017-uosius vadina ir „Stiliaus“ vedėja Violeta Baublienė. Kūrybiniai metai jai buvo tikrai įdomūs, mat ėmėsi darbo su dar vienu projektu „Gimę tą pačią dieną“.

„Kai kuri, kiekviena laida yra kaip nauji metai, visą laiką ieškai naujų žmonių, naujų idėjų, kad būtų kitaip, tad pasikeitimų netrūksta“, – svarsto ji.

Ilgus metus kurdama žiūrovų itin pamėgstą „Stilių“, žurnalistė puikiai jaučia aktualijas ir visuomenės nuotaikas.

„Manau, kad esame nenušokę nuo proto dvasingumo prasme, ieškome natūralių, ekologiškų dalykų, stengiamės rūpintis tą gyvenimo kokybe, kad ne tik išoriniai dalykai spindėtų, bet ir būtume darnoje su savimi, tai manau matosi ir laidose“, – praėjusius metus įvertino V. Baublienė.

Prie teigiamų nuotaikų ji stengiasi prisidėti ir „Stiliaus“ kūrimo procese, todėl laidose tikina besistengusi parodyti daugiau ramiai kalbančių, blaiviai situacijas vertinančių, baimėms ir gąsdinimams nepasiduodančių žmonių.

Kūrinį, pelniusį garbingą titulą, atliko Merūnas Vitulskis. Didžiojoje LRT studijoje susirinkę žiūrovai jo klausė stovėdami.

Maironio eilėraštis „Lietuva brangi“ pirmą kartą publikuotas 1895 metais garsiausiame Jono Mačiulio-Maironio kūrybos rinkinyje „Pavasario balsai“, o muzikinę aranžuotę jam sukūrė vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių J. Naujalis. 1905 m. jis išleido aštuonių dainų sąsiuvinį mišriam ir vyrų chorui. Tarp jų buvo „Lietuva brangi“.

Ugdant tautinę savimonę ir patriotinius jausmus, šis kūrinys buvo itin reikšmingas sovietiniu laikotarpiu. Tuomet jis laikinai atstojo sovietinės valdžios uždraustą V. Kudirkos tautinę giesmę – Lietuvos himną.

Komisijos balai:

Žiūrovų balsai:

Bendra lentelė:

Žiūrovai ir profesionalų komisija vertino 10 dainų, patekusių į projekto finalą. Komisijoje finalo vakarą  –  etnomuzikologė Zita Kelmickaitė, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys ir Arūnas Valinskas.

Prie jų specialiajame kambarėlyje prisjungė dar 7 nariai: Teisutis Makačinas, Rimantas Bagdzevičius, Audrius Siaurusevičius, Mykolas Natalevičius, Donatas Katkus, Darius Užkuraitis ir Vytautas Miškinis.

Pirmasis šventinį vakarą scenoje suskambo Kosto Smorigino atliekamas kūrinys „Paukščiai“. „Pradėjome nuo labai gražios, mąstančios dainos“, – pastebėjo Z. Kelmickaitė. Ji žavėjosi ir kūrinio atlikėju.

Tačiau komisijos nariai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šimtmečio dainų dešimtuke vyrauja lyriškos, ramios dainos. „Nėra nei vieno kūrinio, pagal kurį būtų galima šokti ir linksmintis, tai turbūt labai gerai atspindi lietuvių būdą.  Mes nebijome skaidraus liūdesio. Man atrodo, kad tai yra labai gražu ir šventiniu laikotarpiu mūsų laukia labai šiltas ir jaukus vakaras“, – kalbėjo R. Zilnys. A. Valinskas atskleidė, kad šis kūrinys – didelė jo gyvenimo dalis. „O Kostas – šios dainos dvasia ir vėliava“, – sakė jis.

Antroji skambėjo daina „Dieve, laimink Lietuvą“, atliekama grupės „El fuego“. „Tai – viena rimčiausių pretendenčių tapti šimtmečio daina. Tai – istorijos dalis. Kūrėjai į ją sudėjo mūsų lūkesčius, kurie ir po tiek metų laisvės skamba aktualiai“,  – tikino A. Valinskas.

„Unikalūs, labai paprasti žodžiai“, – įvertino Z. Kelmickaitė. R. Zilnys stebėjosi, kad dauguma kūrinių nepateko į finalą, o ypač – šis, mat jį į finalą delegavo LRT.lt portalo skaitytojai. Tai, jo įsitikinimu, rodo, kiek puikių dainų turi lietuviai.

Merūnas ir Rūta Ščiogolevaitė į sceną lipo su kūriniu „Aš mylėjau tave tau nežinant“.

„Niekas negali prikišti, kad lietuviai vyrai nemoka parašyti dainos, kad verktum. Laukiau, kol jie priartės, bet nepriartėjo, čia toks tikras lietuviškas „ne“, – nutarė Z. Kelmickaitė. R. Zilnio teigimu, šie du atlikėjai kūriniui suteikė visai kitų spalvų ir jei jis taps šimtmečio kūriniu, tai didele dalimi bus jų nuopelnas

„Jei ką nors mylite, tai daba prieš šventes duokite jiems žinoti. Blogiausia, kas gali nutikti, tai jus užblokuos „Facebooke“, bet bent prieš Kalėdas reikia, kad jie tai žinotų“, – patarė R. Zilnys. Su juo sutiko ir komisijos kolega A. Valinskas. „Mes dažnai pamirštame pasakyti savo mylimoms moterims, kad jas mylime, tai bent prieš šventes pasakykime“, – siūlė jis.

Jurgos Šeduikytės pristatyta kūrinio „Laisvė“ versija sulaukė prieštaringiausių komisijos vertinimų.

„Man labai patinka, kad ši daina pateko į finalą. Man gražu, kad šioje dainoje jaučiasi Jurgos prisilietimas. Tam reikia drąsos, tačiau manau, kad net prie komisijos stalelio gali būti skirtingų nuomonių“, – nutarė R. Zilnys. Z. Kelmickaitė jam pritarė:  „Jurga visada yra labai asmeniška ir mes turime priimti tokią jos dainos traktuotę.“

Tačiau priešingos nuomonės laikosi Arūnas Valinskas. „Mes renkame šimtmečio dainą, o ne šimtmečio interpretaciją. Kai tas dainas, kurios – mūsų širdyse, atlikėjai pasidaro sau kaip repertuaro dalį... Negalima taip daryti, mes ne tokią dainą mylėjom, ne tokią ją atsimenam“, – rėžė komisijos narys.

Kūrinį „Rudens naktis sustojo“ atliko jį išgarsinusi Justė Arlauskaitė-Jazzu.

„Noriu padėkoti Justei už nuostabų ir tikrą jausmą. Apie dainą kiekvienas turi savo nuomonę, galbūt per daug akiplėšiška tokią dainą siūlyti šimtmečio daina“, – svarstė A. Valinskas.

Tuo tarpu, R. Zilnio įsitikinimu, visos dešimt vakaro dainų yra šimtmečio dainos ir kiekviena jų galėtų laimėti. „Man ji labai patinka. Minimalistinė aranžuotė, viskas labai nuoga ir labai tikra.  Tai – vienintelė daina, išgarsinta šiame tūkstantmetyje“, – dėmesį atkreipė jis.

Eugenijus Chrebtovas į sceną žengė su daina „Šaukiu aš tautą“. Z. Kelmickaitės nuomonė, šis kūrinys šeštadienio vakarą buvo nepaprastai gerai atliktas. Su ja sutiko ir R. Zilnys.

„Nuostabi, graži, pakili daina, pripildanti krūtinę pasididžiavimo, ryžto. Finale turime net keletą dainų, kurias atlikdavo Vytautas Kernagis. Tai tik parodo, koks svarbus jis mums buvo. Tačiau Eugenijus šiandien ją sugebėjo atlikti taip puikiai, kad net šiurpuliukai bėgiojo“, – tikino komisijos narys.

„Ši daina apima daugiau nei tik šimtmetį. Man atrodo, kad ši daina skambės ir skambės. Pasakysiu per anksti, bet man tai ir yra šimtmečio daina“, – kalbėjo A. Valinskas.

Anksčiau taip pat V. Kernagio dainuotas kūrinys „Paukščiai“ patikėtas Bjellei. „Sveikinu, tai – pavyzdys, kaip galima naujai, šviežiai padainuoti, neišdarkant melodijos. Tu buvai nuostabi. Daina galinga, norint ją „paimti“, reikia turėti tiek drąsos, tiek ir sugebėjimo tai padaryti“, – tvirtino A. Valinskas.

„Šiek tiek nuverkiau, atleiskit. Taip džiaugiuosi, kad mūsų karta pažinojo V. Kernagį. Jis visada buvo atviras viskam, toks tiesos ieškotojas, o štai Bjelle... Girdėjote, kaip žmonės plojo“, – minties dėl susikaupusių ašarų neįstengė baigti Z. Kelmickaitė.

Kad plojimai po šios dainos truko ilgiausiai ir buvo garsiausi, pastebėjo ir R. Zilnys.  „Kai prieš projektą pamačiau visų dainų sąrašą, nebuvau atspėjęs, kad ši daina bus finale. Šią nuomonę pakeičiau išgirdęs Bjelle versiją“, – atskleidė jis.

Į sceną dar kartą lipo M. Vitulskis, šį kartą jis atliko kūrinį „Lietuva brangi“. „Visą laiką galvojau, jei jau išdavė A. Valinskas už ką balsuos, aš balsuosiu už šią dainą“, – atskleidė Z. Kelmickaitė.

R. Zilnys papasakojo, kad užkulisiuose kiti atlikėjai kalbėjo, jog beprasmiška rungtis, nes šis kūrinys – antrasis Lietuvos himnas. „,Net jei „Lietuva brangi“ neužims pirmos vietos, ji vis tiek bus šimtmečio daina, o jei užims, tai antra daina taip pat drąsiai galės vadintis šimtmečio, nes su šiuo kūriniu konkuruoti tiesiog neįmanoma“, – mano komisijos narys.

Dainą „Laužo šviesa“ finale pristatė Mia. A. Valinskas pagyrė, kad Mia kūrinį interpretavo, o ne perdarė. „Man būtų labai įdomu, ką pasakytų Andrius  Mamontovas, bet greičiausiai tai būtų tik komplimentai“, – nutarė komisijos narys.

R. Zilnio teigimu, A. Mamontovo ir „Fojė“ gerbėjams tai yra šventa daina. „Kai primą kartą išgirdau, kad šį kūrinį dainuos Mia, buvau labai skeptiškas, nes jie tiek skirtingi, kiek tik gali būti, bet visas mano skeptiškas požiūris buvo išblaškytas.  Dramos čia yra daugiau nei originalioje dainoje, Andriau, tu taip negalėtum“, – šypsojosi muzikos apžvalgininkas.

Pauliaus Bagdanavičiaus lūpose suskambo kūrinys „Švelnumas“. „Ta daina – kaip nuoširdus laiškas. Vyrukai, jei turit problemų su moterimis, išmokit mintinai šitą dainą“, – siūlė Z. Kelmickaitė.

R. Zilnio teigimu, nesusimąstome, kiek vienas ar kitas kūrinys lietuvių gyvenimuose gali reikšti. „Šios dainos autorius Algimantas Raudonikis turi tokią frazę: ši daina turi teisę skambėti. Manau, kad Lietuvos estrada be šitos dainos neturi teisės būti“, – perfrazavo A. Valinskas.

33 metų moteris ir 37 metų jos vyras susituokę jau daugiau nei šešerius metus. Įsivaikinti pora svarstė maždaug metus. „Viena rytą atsikėliau ir paklausiau: o kodėl mes neįsivaikiname? Vyras kalbėjo, kad laukė, kol aš taip pasakysiu“, – prisimena moteris.

Baigę įvaikinimo mokymus sutuoktiniai turėjo nuspręsti, kokio amžiaus vaiką galėtų priimti į savo šeimą. „Sako, kad mažų vaikų laukti reikia labai ilgai. Neturėjome tikslo pasiimti kūdikį, buvome užrašę, kad laukiame vaiko iki ketverių metų. Pasiruošėme, kad pirksime roges ir dviratukus, bet teko pirkti sauskelnes ir visa kita“, – šypsosi moteris.

Jos teigimu, porai pasisekė, kad kita šeima atsisakė mergaitės dėl jos azijietiškų bruožų. „Mūsų išvadoje buvo parašyta, kad paimtume bet kokios rasės vaiką, todėl pasiūlė mums. Tuo metu Lietuvoje buvo tik dvi šeimos, kurios būtų priėmusios kitatautį vaiką. Dažniausiai lietuviai nori, kad vaikai būtų panašūs į juos: žydraakiai, garbanotais šviesiais plaukais. Mums buvo nesvarbu, nerašėme net lyties“, – pasakoja pašnekovė.

Ji svarsto, kad taip gali būti dėl to, kad dauguma nenori, jog aplinkiniai žinotų, kad vaikas – įvaikintas, galbūt tai žada slėpti ir nuo paties vaiko. „Mes niekada nesiruošėme to slėpti. Kursuose mums gana kategoriškai sakė, kad vaikams reikia žinoti tiesą, tik svarbu, kaip ją pateiksi“, – tikina pašnekovė.

Sakydavau taip: su vyru irgi esate ne giminaičiai, bet įsimylėjote, mylite, dėl jo viską padarytumėte, tai kuo čia kitaip?

Gavusi vaikų tarnybos elektroninį laišką, kuriame – kūdikio aprašymas ir dvi nuotraukos, aplankyti tuo metu ligoninėje buvusios mergaitės pora nuvyko dar tą patį savaitgalio vakarą.

„Net nežinau, ar tarp mūsų buvo pokalbis, ką darome. Bene pirmas klausimas buvo: kada galime pasiimti?“ – prisimena pašnekovė. Nors apsisprendimui šeimos turi mėnesį, kūdikius namuose siekiama apgyvendini kuo greičiau, todėl jau po poros dienų mergaitė keliavo pas būsimus įtėvius. „Per savaitgalį mums reikėjo pasirūpinti viskuo: drabužiais, baldais ir t. t. Pirmiausia apėmė euforija, vėliau – panika: nežinau, ką dabar darysiu“, – pasakoja moteris. Jos teigimu, pirma savaitė šeimai buvo itin sunki: teko priprasti vieniems prie kitų, dėl didelio streso ji su vyru susirgo, maža to, bijojo apkrėsti tuo metu dar neskiepytą mažylę.

Tačiau galiausiai visi puikiai adaptavosi, o jau po kelių savaičių kartu vyko į gerokai anksčiau suplanuotą kelionę. Pokyčiai laukė ir darbe. Čia moteriai netikėtai teko išeiti motinystės atostogų ir taip nustebinti kolegas. „Visiems buvo keista, niekas nesitikėjo, bet visi priėmė labai teigiamai“, – sako ji.

Paklausta, ar neturėjo jokių baimių, moteris pripažįsta, kad rūpėjo mergaitės sveikata, galimos ligos, tačiau tokiame ankstyvame amžiuje daugumos jų aptikti dar nėra įmanoma. Vis dėlto galiausiai tai pasirodė nebesvarbu. „Jei dabar sužinotume ką negero, ar kas pasikeistų? Niekada gyvenime. Tai mūsų vaikas, ji buvo mūsų vaikas nuo pat pradžių“, – tvirtina pašnekovė.

Tačiau įvaikinimo procese laukė dar vienas iššūkis – pora pirmus tris mėnesius mergaitę galėjo globoti tik laikinai.

„Gyvybės langelyje paliktus vaikus per 3 mėnesius gali atsiimti biologiniai tėvai. Todėl tik po trijų mėnesių galėjome paduoti prašymą įsivaikinti. Stengėmės apie tai negalvoti, auginome nusiteikę, kad viskas bus gerai“, – laikotarpį prisimena moteris.

Kol kas nuogąstavimų dėl mergaitės rasės šeima neturi, priešingai – mano, kad antras vaikas taip pat turėtų būti kitos rasės, kad mergaitė nesijaustų kitokia, nors, pasakoja, kad dar mokymuose buvę įspėti, jog greičiausiai teks ieškoti privačios mokyklos. „Man atrodo, kad svarbiausia yra artima aplinka, mūsų šeimoje mergaitę dievina. Tik kartais norisi žinoti, iš kur ji, nes galbūt mes ten nuvažiuotume, gal pasiskaityčiau apie kažkokias tos šalies tradicijas ir pan. Juk tai – žmogaus kraujyje“, – svarsto mama.

Nemėgsta, kai vadina šaunuoliais

Moteris neslepia ir priežasties, dėl kurios nutarė įsivaikinti – jie su vyru biologinių vaikų susilaukti negalėjo. „Turbūt kiekvienas turi savo ribą. Žinau tokių, kurie dešimt kartų darėsi pagalbinį apvaisinimą, važiavo į užsienį, net surogatinę motinystę išbandė, bet aš tiek daryti pasiryžusi nebuvau. Pagalvojau, kad kiekvienam – savo kelias, ir tai darydama tarsi priešinčiausi savo prigimčiai. Vadinasi, mano misija šiame gyvenime yra tokia“, – tikina pašnekovė. 

Ji svarsto, kad galbūt apsispręsti buvo lengva dėl to, kad niekuomet nebuvo iškilęs klausimas, ar galės mylėti svetimą vaiką.

„Kai kurie yra to paklausę. Sakydavau taip: su vyru irgi esate ne giminaičiai, bet įsimylėjote, mylite, dėl jo viską padarytumėte, tai kuo čia kitaip? Nebuvau užsispyrusi, kad man reikia „mano“, nes nei vienas vaikas nėra mano, tavo ar kažkieno kito. Negaliu lyginti, nes negimdžiau, galbūt ten kažkas kitokio, bet aš myliu tą vaiką taip, kaip myliu“, – kalba moteris.

Ji pasakoja, kad pastebėjimai, jog jų pora – šaunuoliai, kartais erzina. „Nesijaučiame padarę kažkokį gerą darbą, tai nėra didvyriškas poelgis. Tai gali padaryti bet kuris iš mūsų, čia nėra nieko sunkaus ar šaunaus. Normalus dalykas. Aš taip nusprendžiau susilaukti vaikų, jūs nusprendėte kitaip, vadinasi, mes vienodai šaunuoliai“, – šypsosi pašnekovė.

Įsivaikinti – ne taip sunku, kaip daugelis mano

Moteris tikina, kad įsivaikinti nėra taip sunku, kaip daugeliui atrodo, o ir procedūra vyksta gana neilgą laiką. „Birželio mėnesį nunešėme dokumentus ir rugsėjį jau pradėjome lankyti kursus. Viskas įvyko labai greitai: prieš Kalėdas mums parašė išvadą ir gegužę pasiėmėme dukrą“, – pasakoja pašnekovė.

Įsivaikinusi šeima viešai paskelbė, kad namuose atsirado mergaitė. Kaip teigia pašnekovė, tada sulaukė nemažai visai nepažįstamų žmonių žinučių su klausimais, kaip jiems pavyko įsivaikinti. „Juk esą taip sunku ir pan. Visiems sakiau, kad nėra sunku, kad reikia užpildyto anketą ir eiti į kursus“, – pastebi ji.

Kursai, skirti norintiems įsivaikinti arba globoti, trunka tris mėnesius. „Juos tu privalai lankyti, nelankysi kursų – neparašys apie tave išvados, nebus išvados – nebus įvaikinimo. Kartą į savaitę po tris valandas darėm namų darbus, žaidėm žaidimus, vaidinom pasakas. Ir viskas. Nežinau, gal tai priklauso nuo požiūrio, mums nepasirodė sunku“, – tikina mažos mergaitės mama.

Pasak jos, visi tėvai, net ir norintys susilaukti biologinių vaikų, turėtų aplankyti šiuos kursus. „Ten labai daug informacijos ne apie tai, kaip auginti vaiką, niekas nesako, kaip jį maitinti, bet labai daug apie tai, ką vaikai jaučia, kodėl vienu ar kitu atveju būna užsidarę, kodėl jie būna hiperaktyvūs, ką tai parodo. Nėra taip, kad jis toks gimė. Vaikai parodo savo kūno kalba ir savo elgesiu, kad jiems kažkas negerai, trūksta dėmesio. Ir apie tai daug kalbama, nes tai svarbu“, – tikina pašnekovė.

Sulaukė itin asmeniškų klausimų

Kaip minėta, kursų rezultatas – ne tik išmoktos pamokos, bet ir psichologų išvados, ar gali šeima įsivaikinti, ar ne. Kaip LRT.lt anksčiau pasakojo tokiuose kursuose mokytoju dirbantis Zigmas Giedrimas, būsimi įtėviai ir globėjai čia sulaukia itin asmeniškų klausimų. Tai patvirtina ir kūdikį įsivaikinusi moteris.

„Tai turėtų būti konfidenciali informacija, nors ją turi ir įvaikinimo tarnyba, ir teismas. Labai daug žmonių ją turbūt skaitė. Ten parašyta viskas: kuo mes sirgome, kas yra mūsų tėvai, kokius mokslus baigėme, dėl kokios priežasties įsivaikiname, kiek uždirbame, kur dirbame, kur gyvename ir pan. Informacijos labai daug“, – pasakoja ji.

Vis dėlto pašnekovė tokios apklausos reikalingumu nesuabejojo ir tai kliūtimi šeimai netapo. „Žinoma, tai buvo asmeniška, bet jei pats turi kažkokių problemų, jei pats dėl kažko dar kenti, tai negali įvaikinti, negali kitam žmogui suteikti džiaugsmo, juolab kad vaikas – bet kokiu atveju kenčiantis, ypač, jei kalbame apie vyresnius. Vien dėl to jie nagrinėja, ar mes gerai buvome auklėjami patys. Buvome nusiteikę, kad būsime tokie, kokie esame, o jeigu „nepraeisime“, vadinasi, netinkame būti tėvais“, – apie savo nusiteikimą pasakoja įvaikintos mergaitės mama.

Didžiausia problema – „pakabinti“ vaikai

Moters įsitikinimu, didžiausia problema Lietuvoje ta, kad dauguma globos namuose gyvenančių vaikų neturi galimų įvaikinti vaikų statuso.

„Kai baigėme kursus, eilėje buvome 76-ti, visi sako: tai kodėl? Eikit ir pasiimkit, nes gi 2000 vaikų yra. Vaikai „pakabinti“: ateina kartą į pusę metų aplankyti močiutė, kažkur kalėjime sėdi tėvai, vaikas „pririštas“, negalima jo įvaikinti. Nesakau, kad vaikų namuose blogai, jiems užtenka žaislų, rūbų, maisto, bet jie meilės negavę ir tokie vaikai yra kitokie“, – mano vilnietė.

Kad Lietuvoje norinčių įsivaikinti netrūksta, patvirtina Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo skyriaus vedėja Oksana Pedaniuk. Pasak jos, globos institucijose šiuo metu yra apie 2900 vaikų, bet ne visi jie galimi įvaikinti. Beveik 900-ams jų nustatyta laikinoji globa, kurios tikslas – grąžinti vaikus atgal į biologines šeimas. Tačiau, O. Pedaniuk teigimu, nuo šių metų laukiama pasikeitimų: socialiniai darbuotojai bus skatinami aktyviau dirbti su šeimomis, į kurias norima grąžinti vaikus, ir jei tai nepavyks per metus, atsiras daugiau galimybių apriboti tėvų valdžią ir suteikti vaikams leidžiamų įvaikinti statusą.

„Pagal teisinį statusą įvaikinti galimi yra maždaug 1400 vaikų, bet dalis jų yra vyresni nei 7 metų arba susieti stipriais ryšiais su biologine šeima ir nesutinka būti įvaikinti. Šiuo metu yra tik 49 vaikai iki 3 metų amžiaus, kurie galimi įvaikinti pagal teisinį statusą, tačiau nemaža jų dalis turi sveikatos sutrikimų arba priklauso brolių-seserų grupėms“, – aiškina specialistė. Vaiko amžius čia svarbus dėl to, kad dažniausiai Lietuvoje pageidaujama įsivaikinti vaikus iki trejų metų amžiaus. Vyresnius vaikus dažniausiai įvaikina užsieniečiai.

Tačiau, pasak O. Pedaniuk, toks lietuvių pageidavimas buvo susijęs su vaiko priežiūros atostogomis. Nuo 2018 m. įsigalios tėvystės atostogos įvaikintojams, t. y., įvaikinus vaiką, kaip ir šeimoje gimus kūdikiui, tėvams skiriamos mėnesio atostogos.

Kita ne mažiau svarbi dalis – įvaikinto vaiko priežiūros atostogos: iki šiol buvo suteikiami tik trys mėnesiai, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, o nuo kitų metų bus suteikiamos 2 metų vaiko priežiūros atostogos ir jos bus apmokamos.

„Manoma, kad tai paskatins vyresnių vaikų įvaikinimą, nes socialinės garantijos labai svarbu“, – sako O. Pedaniuk.

Šiuo metu Civiliniame kodekse numatyta, kad įsivaikinti gali asmenys iki 50 metų. Atskirais atvejais teismo nutarimu daromos išimtys. Nuo 2018 metų ši riba bus pakeičiama į darbingo amžiaus asmens ribą, vadinasi, traktuotina, jog įsivaikinti gali iki pensinio amžiaus asmuo. Įvaikinti gali ir vienišas asmuo – tokia išimtimi Lietuvoje vien šiemet jau pasinaudojo keturi asmenys. Tiesa, kol kas to imasi išskirtinai moterys.

Vaikai „pakabinti“: ateina kartą į pusę metų aplankyti močiutė, kažkur kalėjime sėdi tėvai, vaikas „pririštas“, negalima jo įvaikinti.

Lengviau nei kitose šalyse

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo skyriaus specialistės tikina susiduriančios su stereotipiniu požiūriu į įvaikinimo procesą. 

„Dažnai skambina žmonės, kurie nori įsivaikinti ir sako, kad girdėjo, jog tai trunka dvejus ar trejus metus. Neįsivaizduoju, iš kur tie skaičiai“, – stebisi Įvaikinimo skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Rauktienė. Jos teigimu, laukimo trukmė paprastai priklauso nuo šeimos lūkesčio: kai kurios šeimos pasiūlymus gauna per mėnesį, kitoms tenka laukti ir metus.

„Tie, kurie laukia daugiau kaip metus, turi lūkesčių ne vaikui, o jo socialinei kilmei. Ilgai tenka laukti, jeigu šeima nesutinka priimti vaiko, kurio tėvai vartojo alkoholį, narkotikus, turėjo kitokių priklausomybių ar sveikatos sutrikimų“, – kalba ji.

Esama atvejų, kai sulaukusios pasiūlymų, šeimos jų atsisako. Toks atsisakymas turi būti motyvuotas. E. Rauktienė pabrėžia, kad vaikui renkama šeima, o ne vaikas šeimai. Tai daro speciali komisija. Šeimos, kurios nemotyvuotai atsisako priimti pasiūlytą vaiką, siunčiamos įsivertinti savo lūkesčius su atestuotais mokytojais dar kartą.

Sudėtingą įvaikinimo procedūrą, O. Pedaniuk įsitikinimu, paneigia ir tai, kad šeimos į įvaikinimo tarnybą neretai kreipiasi ir antrą ar net trečią kartą. Pasitaiko ir atvejų, kai įsivaikinti pasiryžusi šeima proceso metu ima lauktis biologinio vaiko, tačiau minties įsivaikinti neatsisako.

Be to, Lietuvoje įvaikinimo procesas laikomas nesudėtingu ir lyginant su kitomis šalimis. „Kitose šalyse nustatomas reikalavimas gauti rekomendacijas iš kaimynų, darboviečių, atliekami psichologiniai testai ir pan.“, – tvirtina O. Pedaniuk.

Vaikai, kurie namų neranda Lietuvoje, įvaikinti siūlomi užsienio gyventojams, tiesa – tik iš konkrečių šalių. Pasak su tarptautiniu įvaikinimu dirbančios Įvaikinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Giedrės Mikalauskienės, Lietuvoje per metus įvaikinama apie 90 vaikų, į užsienį išvyksta apie 60.

„Yra tik 10 akredituotų užsienio valstybių institucijų, kurios turi teisę Lietuvoje veikti įvaikinimo srityje, tai – organizacijos iš JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos, Ispanijos, Švedijos ir net kelios iš Italijos“, – aiškina G. Mikalauskienė.

Tarp galinčių įvaikinti užsieniečių patenka ir užsienyje gyvenantys lietuviai ar mišrios poros, tačiau užsienio gyventojų pora pretenduoti iš Lietuvos įvaikinti gali tik vaiką su specialiaisiais poreikiais.

Atlikėjams akompanavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus drauge su LRT ritmo grupe.

Komisijoje – muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, aktorė Kristinas Kazlauskaitė ir kompozitorius D. Zvonkus. Trys dainos iš šio pusfinalio keliaus tiesiai į finalą, vyksiantį jau gruodžio 23 dieną.

Pirmoji projekte skambėjo Monikos Linkytės atlikta Vytauto Kernagio daina „Išeinu“. „Esu nudžiugusi dėl šio projekto. Kai kurios dainos net konkurse neturėtų dalyvauti, jos tiesiog tokios yra. Yra štai tokių dainų, kurias Lietuvoje visi myli, kurios kalba iš širdies, taip jautriai, taip paprastai“, – kalbėjo  K. Kazlauskaitė. Aktorė pastebėjo, kad gražūs ir paprasti dainos žodžiai tinka ir vyrui, ir moteriai.

„Monika puikiai išspinduliavo visą jausmą“, – įvertino D. Zvonkus. Emocijų, klausydamas kūrinio patyrė ir R. Zilnys. „Kai kalbi apie šitą dainą apima jausmas, kad visi, kurie sėdi prie televizorių, nori, kad mes užsičiauptume ir leistume dar paklausyti šitos dainos“, – nutarė muzikos apžvalgininkas.

Romas Dambrauskas scenoje pasirodė su daina „Lietus Lietuvoj“. „Žodžiai gražūs, melodija be galo graži, ji labai kabina dūšią, aš manau, kad ją tikrai visi myli“, – apie dainą svarstė K. Kazlauskaitė. D. Zvonkaus teigimu, kūrinio atlikimas – neperkrautas, taurus. „Kiekvieną kartą ši daina – tarsi mažas stebuklas“, – mano D. Zvonkus.

(R.Dambrauskas - V.Radžiūno (LRT) nuotr.

R. Zilnio pastebėjimu, R. Dambrauskas yra Lietuvos scenos paradoksas, nes yra žinomas dėl lyriškų dainų, nors pats yra labai linksmas. „Ši daina turi vieną niuansą. Daugybė emigravusių žmonių man yra sakę, kad ji visai kitaip skamba, kai gyveni ne Lietuvoje. Ši daina sukelia ilgesį“, – sakė muzikos apžvalgininkas.

Grupė „El Fuelgo“ atliko kūrinį „Palaimink, Dieve, mus“. „Ką daryti, kai yra daina, kuri tiesiog privalo kelauti į finalą?“ – klausė R. Zilnys.  D. Zvonkaus teigimu, iš šio  pusfinalio sąrašo išrinkti blogo trejetuko – neįmanoma. „Tai – ne daina, o himnas, todėl neabejoju, kad žiūrovai balsuos už šią dainą“, – tikino jis. R. Kazlauskaitės pastebėjimu, daina labai stipri ir artima himnui.

„Aš dar dainuosiu“ – „Hiperbolės“ daina, kurią pristatė Tadas Juodsnukis. „Ši daina tinka, kai tave palieka mergina, ar vaikinas, kai palieka vyras ar žmona, kai neišrenka į Seimą, kai nelaimi „Eurovizijos“… Tai – optimizmo koncentratas, kad viskas bus gerai“, – įsitikinęs R. Zilnys.

K. Kazlauskaitės žodžiais, šios dainos ramiai klausyti tiesiog negali.

„Hiperbolės dainos dar tikrai nevirto kuždesiu“,  – kūrinio žodžius komentuodamas perfrazavo D. Zvonkus.

Dar viena „Dainuoju Lietuvą“ pusfinalyje skambanti daina – „Medžiai be lapų“, atliekama grupės „Poliarizuoti stiklai“ .

Pasirodo, ši daina slapta buvo įrašyta LRT pastate dar 1987 metais. R. Zilnys pastebėjo, kad grupės nariai ir po daugelio metų mėgaujasi buvimu scenoje.

„Daina pasmerkta būti amžinai populiari. Nors sukurta pieš trisdešimt metų, bet tinka ir šiandien“, – šypsojosi D. Zvonkus.

Olego Ditkovskio ir Nedos Malūnavičiūtės duetas atliko kūrinį „Aš mylėjau tave tau nežinant“.

„Išgirsti O. Ditkovskį, dainuojantį šį dainą, yra didelė dovana televizijos žiūrovams, man tai – viena gražiausių lietuviškų dainų, kai viskas giliai užkabina. Ji turi būti finale“, – žavėjosi R. Zilnys.

K. Kazlauskaitė pastebėjo, kad duetas – puikiai vienas kitą jaučia. D. Zvonkus pritarė komisijos kolegai: „Tai –  nuostabaus grožio romansas, kuris privalo skambėti finale.“

Dažniausiai Virgilijaus Noreikos atliekamas kūrinys „Švelnumas“ šį kartą suskambo Pauliaus Bagdanavičiaus lūpose. K. Kazlauskaitės žodžiais, tai – dar viena fantastiška daina, kurią norėtųsi, kad girdėtų visas pasaulis.

R. Zilnys svarstė, kodėl daugelis žmonių taip mėgsta projekte skambančius lietuviškus kūrinius. Muzikos apžvalgininko nuomone, šios dainos primena paprastus ir nuoširdžius dalykus, kurių esame pasiilgę. „O  iš šitos dainos ir dabar daugelis Lietuvos kūrėjų galėtų pasimokyti“, – kalbėjo jis.

Jurga Šeduikytė atliko kūrinį „Laisvė“. „Ši daina kieta kaip deimantas, gili kaip bedugnė, skaudi kaip ašmenys, labai jaudinanti“, – gyrė K. Kazlauskaitė. D. Zvonkaus nuomone, ši daina šventa kiekvienam lietuviui, todėl net nejauku ją komentuoti. „Todėl išreikšiu tik susižavėjimą šia Jurgos versija“, – kalbėjo kompozitorius. „Lieku ištikimas žodžiams, kad ši daina yra už vertinimo ribų. Ji labai labai ypatinga“, – žavėjosi R. Zilnys.

Gytis Paškevičius pasirodė su savo kūriniu „Tu vėjo paklausk“. „Visos dainos viena už kitą geresnės. Kiek teko girdėti šios dainos atlikimų,  kol kas niekas neperspjovė paties dainos autoriaus Gyčio“, – įvertino D. Zvonkus.

Erica Jenings ir Rafailas Karpis pristatė kūrinį „Tu ateik į pasimatymą“. „Labai mėgstu šią moterį, bet daina – nelabai. Ji turi savo vietą, visokių jų reikia, bet gal ne šitam konkurse“, – vertino K. Kazlauskaitė.

(E. Jenings ir R. Karpis - V.Radžiūno (LRT) nuotr.)

R. Zilnys svarstė, kaip Europa įvertintų, jei šį kūrinį išsirinktume Lietuvos šimtmečio daina. „O man Rafailas patiko. Daina sukurta, kai nei aš, nei Ramūnas dar nebuvome gimę, ir ji iki šiol skamba“, – prisiminė D. Zvonkus.