Komercinio kino maratonas

Prieš dvejus metus prasidėjęs naujų lietuviškų komercinių filmų maratonas kol kas išlaiko tą patį tempą – kas mėnesį pasirodo bent viena ilgametražė premjera. Sugriautas ir dar vienas senas mitas, kad kino centruose besilankančiam jaunimui (jis visame pasaulyje sudaro bilietus perkančių žiūrovų daugumą) neįdomus dokumentinis kinas. Savo auditoriją surado didžiuosiuose ekranuose vienas po kito pasirodę dokumentiniai filmai "Arvydas Sabonis. 11" (2014 m., rež. Rimvydas Čekavičius ) ir "Mes dainuosim" (2014 m. jį sukūrė Robertas Mullanas, prieš trejus metus pradžiuginęs vaidybiniu filmu apie M.K.Čiurlionį "Laiškai Sofijai").

Apgaulingi pažadai

Kiekybės rekordus tikrai viršijome, finansiniais rezultatais prodiuseriai patenkinti, spauda pergalingai trimituoja (kino šedevrais Lietuvoje dabar taip nesidžiaugiama, kaip daug uždirbančiu niekalu), o štai naujos meninės kokybės vis dar neatsiranda. Užtai kiekvienas naujas blynas pristatomas su dideliais pažadais (kurie dažniausiai baigiasi nusivylimu).

"Filmu, dėl kurio bėgtum iš pamokų" pavadintas Romo Zabarausko "Streikas" pasirodė esąs tik dar vienas (kaip ir ankstesnė "Porno melodrama") mėgėjiško lygio darbelis su nemaloniu homofobiniu tvaikeliu. Renatos Šerelytės knygos ekranizacija "Vardas tamsoje" žiūrovams buvo pristatomas kaip "pirmas lietuviškas detektyvinio žanro filmas po daugiau nei 25 metų pertraukos". O lietuviškuoju "Seksu ir miestu" pakrikštyta komedija "Moterys meluoja geriau. Kristina" vieno kino apžvalgininko net pavadinta filmu, "perrašančiu nepriklausomos Lietuvos kino industrijos istoriją".

Tokių liaupsių labai žemo meninio lygio filmas nusipelnė vien todėl, kad jo trejų dienų savaitgalio bendrosios pajamos viršijo vieną milijoną litų.

Pirmauja komedijos

Dabar jau ir milijono eurų pajamų kertelė įveikta. Pirmoji prie šios atžymos priartėjo komedija "Nepatyręs" (rež. Julius Paulikas). O per trumpą laiką šį barjerą įveikė šių metų pradžioje startavusi komedija "Tarp mūsų, berniukų" (rež. Kęstutis Gudavičius). Favoritus vienija ne tik tas pats žanras ir filmus pastačiusi kompanija, bet ir dar viena aplinkybė – abu šie lietuviški komerciniai kino produktai sukurti pagal svetimus receptus: "Nepatyręs" yra Kanadoje 2012 m. sukurto filmo "Mano komplikuotas seksualinis nuotykis" perdirbinys, o "Tarp mūsų, berniukų" lietuviškoms realijoms pritaikė 2010-aisiais populiarumo rekordus Rusijoje pagerinusios komedijos "Apie ką kalba vyrai" scenarijų.

Nebando Amerikų atrasti ir dabar ekranuose pasirodančios komedijos "O, ne! O, taip!" autoriai, vėl pasirinkę anekdotiškų situacijų kaleidoskopą ir beveik etatinius naujojo lietuviško komercinio kino aktorius. Scenarijus taip pat nėra originalus, o tik kartojantis australų režisieriaus Josho Lawsono filmo "Mažoji mirtis" (taip seksologai dažnai vadina orgazmą – K.R.) situacijas.

Visi nori mylėti(s)

Filmo platintojai žiūrovus intriguoja ne tik erotines fantazijas žadinančiu pavadinimu ir reklaminiu šūkiu "Visi nori mylėti(s)", bet ir pažadu atskleisti "vienintelę paslaptį, kuri mums dar liko, – tai, kas vyksta už mūsų miegamojo durų". O kad iš anksto nesuabejotume, ar padoru stebėti tai, kas vyksta svetimose lovose, esame patikinami, kad taip gyventi verta: "Patikėkite, jūs juoksitės, stebėsitės, vėl juoksitės ir... negalėsite patikėti, kokiems dalykams žmonės ryžtasi dėl pačio didžiausio malonumo – siekdami patirti meilės kulminaciją – didįjį O!" (kalba netaisyta – K.R.).

Komedijos "O, ne! O, taip!" centre – penkių labai skirtingų porų santykiai ir, kaip žada autoriai, "visi meilės atspalviai: nuo absurdiškų iki komiškų, nuo pikantiškų iki jaudinančių".

"O, ne! O, taip!" **

Lietuva, 2016 m. Rež. J.Paulikas. Vaidina Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Rimantė Valiukaitė, Arūnas Storpirštis, Gintarė Latvėnaitė.

veiksmas 2

humoras 2

įtampa 1

erotika 2

siaubas 0

Dvi medalio pusės

Jau seniai nieko nebestebina tai, kad filmais tampa jaunimo pamėgti kompiuteriniai žaidimai. Yra ir kita medalio pusė – vis daugiau didelio populiarumo sulaukusių filmų istorijos pratęsia savo gyvenimą kompiuteriniuose žaidimuose.

Piktintis šiuo procesu beprasmiška, rimtai vertinti tokius filmus – taip pat. Akivaizdu, kad ir dabar didžiuosiuose ekranuose pasirodantis nuotykių filmas "Warcraft: pradžia" bus įdomus visų pirma tiems kompiuterinių žaidimų aistruoliams, kurie žino apie 1994 m. kompanijos "Blizzard Entertainment" išleistą žaidimą "Warcraft: Orcs & Humans", kurio per pastaruosius du dešimtmečius buvo išleistos dar keturios versijos. Jei pridėsime dar daugybę gausiai iliustruotų komiksų knygų, gausime visai nemažą komercinę industriją, kuri dabar dar labiau plėsis, populiarinama jau ir filmais. Kad tai tik pirmas naujos kokybės ženklas, liudija ir mūsų platintojų paslaugiai prie originalaus pavadinimo pridėtas žodis "pradžia".

Filmas "Warcraft: pradžia" sukurtas pagal pirmojo serijos žaidimo istoriją. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir nebūnant garsaus kompiuterinio žaidimo aistruoliu. Žiūrėti kaip dar vieną baisią pasaką, stebuklingą ir spalvingą vasaros atostogų pramogą. Juolab kad istorijų apie stebuklingoje pasakų šalyje gyvenančius žmones ir orkus esame matę nemažai.

Orkai prieš žmones

Net plika akimi matyti, kad daug motyvų kompiuterinio žaidimo ir filmo kūrėjai pasiskolino iš "Žiedų valdovo". J.R.R.Tolkieno knygose ne tik išsamiai aprašyta stebuklingų nuotykių veiksmo vieta, bet ir pateikti išgalvoto Viduržemio žemėlapiai.

Žaidimo "Warcraft" veiksmo topografija aistruoliams taip pat gerai žinoma, todėl filmo autoriams reikėjo kuo tiksliau pavaizduoti žmonių apgyvendintą Azeroto planetą, į kurią iš mirštančio Draenoro pasaulio Juoduoju portalu atkeliauja piktieji orkai. Šiai invazijai juos paskatino demonas, vardu Liepsnojantis Legionas, kuris užsimojo sunaikinti Azeroto gyventojus. Žiaurus orkų vadas Gul‘Danas pasiryžęs sunaikinti žmoniją, bet pasitelkus magiją atidarytą portalą reikia maitinti svetimomis gyvybėmis, todėl per trumpą laiką į Azerotą prasmuko tik smogiamasis orkų būrys.

Azeroto valdovas Leinas, jo ištikimasis karvedys Lotaras ir vyriausiasis magas Medivas nenusiteikę lengvai pasiduoti. Netikėtos pagalbos jie sulaukia iš taikingos orkų giminės, kuriai vadovauja teisuolis Durotanas. Delsti nėra kada, nes kai Gul‘Danui antrą kartą pavyks atidaryti portalą, piktųjų orkų jau niekas nesustabdys.

Didelė atsakomybė

Ekranizuoti kompiuterinį žaidimą norėta jau seniai (pirmieji pranešimai apie tai pasirodė 2006-aisiais), bet kompanija "Blizzard" atsisakė tai padaryti norėjusio nuotykių kino specialisto vokiečių režisieriaus Uwe Bollo paslaugų, nesutiko bendradarbiauti ir su siaubo trilerių meistru Samu Raimi, net šiuo projektu susidomėję aktoriai Johnny Deppas ir Colinas Farrellas liko nieko nepešę.

Todėl suprantama, kokia milžiniška atsakomybė atiteko režisieriui Duncanui Jonesui (jis, beje, yra sausio pradžioje mirusio britų dainininko Davido Bowie sūnus), kai buvo paskelbta apie darbų pradžią. Žaidimo aistruoliai internete išsamiai aptarinėjo būsimo filmo detales, dalijosi būgštavimais ir sekė naujienas iš filmavimo aikštelės.

Rezultatą žiūrovai vertins skirtingai. Tie, kurie ilgais vakarais patys nežaidė "Warcraft‘o" ir nepatyrė šio malonumo, lygins naują nuotykių reginį ir su "Žiedų valdovo" epopėja, ir su Jameso Camerono "Įsikūnijimu" (jo motyvų filme taip pat nemažai). O žaidimo aistruoliai pasiges daugelio antraplanių personažų (tiesa, ir be jų filmo herojų tiek daug, kad visus juos įsiminti nelengva) ir kai kurių siužeto peripetijų (jas reikėjo paaukoti, kad filmas nebūtų pernelyg ilgas). Kad jis bus ne vienintelis, abejoti netenka. Nuotykių reginiai su specialiaisiais efektais ir egzotiškais personažais dabar populiarūs. Todėl į Azeroto planetą artimiausioje ateityje tikrai sugrįšime.

"Warcraft: pradžia" ("Warcraft") ***

Fantastinis veiksmo filmas. JAV, Kinija, Kanada, 2016 m. Rež. D.Jonesas. Vaidina Travis Fimmelis, Paula Patton, Benas Fosteris, Dominicas Cooperis.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 0

siaubas 2

Barometrai praneša apie permainas

1940-aisiais, kai naciai be jokio pasipriešinimo įžengė į Prancūzijos sostinę, kai kurie pseudopatriotai surado labai patogų savo neveiklumo pasiteisinimą: jie dėl visuotinio prancūzų pasyvumo apkaltino... filmą "Ūkų krantinė". Atsakydamas į šį absurdišką kaltinimą režisierius Marcelis Carne pareiškė: "Nereikia kaltinti barometro už tai, kad jis perspėja apie orų permainas."

Filmų kūrėjai dažnai būna panašūs į barometrus, kai perspėja visuomenę apie tuos procesus, kurių dauguma kol kas nemato. Taip buvo ir prieš 2008-aisiais ne tik ekonominį pasaulį sukrėtusią JAV finansų krizę. Dar daugiau dokumentinių ir vaidybinių filmų apie šį iki galo neįveiktą ekonominį kolapsą pasirodė vėliau. Visų jų kūrėjai solidarūs dėl to, kad kalčiausias yra bankininkų godumas, kuris ir tampa svarbiausiu visų finansų krizių šaltiniu. Panaši išvada skambėjo mūsų matytuose filmuose "Savų darbas" (2010 m.), "Rizikos riba" (2011 m.) ir šiemet "Oskaru" už geriausią scenarijų apdovanotoje dramoje "Didžioji skola".

Vis dar karštą ir aktualią finansinių machinacijų temą savarankiškai režisuotame trileryje "Pinigų monstras" aktorė Jodie Foster supina su televizijos pasaulio realijomis.

Smurtas tiesioginiame eteryje

"Pinigų monstru" čia vadinama sėkminga finansinių aktualijų TV laida, kurios vedėjas Ly Geitsas (jį vaidina aktorius George‘as Clooney) yra užsitarnavęs Volstrito burtininko pravardę. Ilgametė patirtis, daugybė naudingų pažinčių bei ryšių su įtakingais žmonėmis pavertė vyrą kompetentingu finansiniu konsultantu. Geitsas turi tik vieną trūkumą: yra impulsyvus ir nenuspėjamas, todėl tiesioginiame eteryje neretai pasielgia nediplomatiškai. Dėl to laidos prodiuserė Petė Fin (aktorė Julia Roberts) Geitsą dažnai bara, nors iš tikrųjų yra patenkinta – juk niekas taip nepakelia laidos reitingo, kaip žiūrovų akivaizdoje kylantys skandalai.

Pagrindinę siužeto koliziją filmo platintojai pateikia taip: kartą filmuojant laidą į televizijos studiją įsibrauna nepažįstamas vyras ir, grasindamas susisprogdinti, paima įkaitais visą "Pinigų monstro" kūrybinę grupę. Netrukus tiesioginio eterio metu paaiškėja, kad, pasinaudojęs Geitso patarimu investuoti į vieną įmonę, vyras prarado visas šeimos santaupas. Desperacijos apimtas vyriškis įsitikinęs, kad laidoje žarstomi patarimai yra apgaulė, o "Pinigų monstro" kūrėjai kartu su Volstrito finansininkais dalyvauja nusikalstamose finansinėse aferose. Tiesioginio eterio metu augančią įtampą stebi visa šalis, o laidos vedėjo ir prodiuserės bandymai įrodyti savo nekaltumą atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių.

Dvi aktualios problemos

Filmo "Pinigų monstras" siužetą maitina dvi problemos: autoriai savo kritikos smaigalį nukreipė į stambaus verslo atstovų moralę ir žurnalistų etiką. Verslininkams ir bankininkams rūpi tik pelnas bet kokia kaina. O jų interesų sferoje besisukiojanti žiniasklaida visame pasaulyje vis labiau tolsta nuo žurnalistinės etikos reikalavimų. "Mes čia nedarome žurnalistikos", – vienoje scenoje sako J.Roberts herojė. Ši taisyklė dabar galioja bet kokiai komercinei televizijai. Kad tai yra svarbi šiuolaikinio pasaulio problema, G.Clooney kalbėjo po filmo premjeros Kanų kino festivalyje: "Net 24 valandas per parą žinias transliuojantis kanalas neparodo daugiau naujienų. Jis tiesiog maitina žiūrovus tomis pačiomis žiniomis. Šiuolaikinė televizija informavimo prasme tapo tikra katastrofa." Anot aktoriaus, geriausiai tai patvirtina beprecedentis Donaldo Trumpo populiarumas JAV prezidentinės kampanijos maratone.

Viską sujaukia finale

Gaila, kad "Pinigų monstras" neišlaiko geras perspektyvas žadėjusio siužeto pranašumų iki pabaigos. Pradžioje gerai valdoma įtampa greitai išsikvepia, o demaskuojantį potencialą sušvelnina kompromisinis finalas su banalia išvada: vieni žmonės bet kokia kaina daro pinigus, o kiti iš bet kokios tragedijos pasiryžę padaryti šou. Ir taip, ko gero, bus visada.

"Pinigų monstras" ("Money Monster") ***

Drama. JAV, 2016 m. Rež. J.Foster. Vaidina G.Clooney, J. Roberts, Dominicas Westas, Giancarlo Esposito, Jackas O'Connellas.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 1

siaubas 1

Kontrastingas duetas

Tiesa, dėl prizų "Kieti bičai" Kanuose nesivaržė. Autoriai nepraleido puikios progos pareklamuoti savo filmą ir parodyti festivalio publikai pagrindinių vaidmenų atlikėjus Russellą Crowe bei Ryaną Goslingą.

Populiarūs aktoriai suvaidino brutalų apsaugininką ir privatų detektyvą, kurie yra visiškos priešingybės, bet drauge privalo atlikti sudėtingą misiją.

Panašių kontrastingų duetų kriminaliniame kine apstu. Neretai dėl politinio korektiškumo tokių filmų kūrėjai suporuodavo baltąjį ir juodaodį, kuris už savo porininką net būdavo pranašesnis. Tokių proporcijų dažnai laikomasi ir dabar, bet "Kietų bičų" autoriai jų nepaiso. Visų pirma todėl, kad kuria komediją. O kas jai gali kelti rimtas pretenzijas? Užtat abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai pasimėgaudami neria į komplikuotus komiškus akivarus.

Stilinga retro komedija

"Kietus bičus" jau galima vadinti stilinga retro komedija, nors jos veiksmas plėtojasi gana nesenais laikais – praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Los Andžele, kai šiame Angelų mieste karaliavo disko muzika, seksas, skandalai ir kokaino tvaiku persisunkęs anuometis šou verslas.

Į klausimą, kodėl pasirinko tą dešimtmetį, režisierius Shane'as Blackas atsakė: "Todėl, kad tai buvo labai geras laikas. Į Los Andželą tada atvažiuodavo svajotojai. Kiek vėliau šis miestas ėmė vis labiau panašėti į Alzheimerio liga sergančia išleistuvių baliaus karalienę. Jos vystantis grožis pasirodė idealiai tinkantis mūsų detektyvinei istorijai."

Gyvename taip sparčiai besivystančiame pasaulyje, kad net per vieną dešimtmetį viskas neišpasakytai pasikeičia. Tokiame kontekste virtuali kelionė į keturių dešimtmečių senumo epochą atrodo kaip pasinėrimas į mielų senienų atmosferą. Nesvarbu, kad pirmuose kadruose pasirodančio Los Andželo kalvose esančio ir iš toli matomo žodžio HOLLYWOOD milžiniškos raidės yra parūdijusios (jos pagamintos dar 1923 m.), net ši detalė liudija apie filmo autorių norą viską atkurti labai tiksliai.

Kinomano širdį glosto tai šen, tai ten kadre pasirodančių filmų ("Nasrai", "Oro uostas 77") plakatai ir nuorodos į anuomet populiarius kino hitus ("Kinų kvartalas", "Purvinasis Haris"). Muzikiniame filmo takelyje taip pat apstu ano meto melodijų. Atmosfera ir konkretaus meto estetika sukurta nepriekaištingai. Visa kita filme toli gražu ne taip tobula.

Rasti dingusią merginą

Siužeto užuomazga primena daug kartų matytą situaciją: privatus seklys ir jo porininkas gauna užsakymą rasti dingusį žmogų.

Šį kartą pradingo mergina. Ne šiaip sau mergina, o Kalifornijos valstijos Teisingumo departamento vadovės (ją suvaidino vis rečiau filmuose pasirodanti Kim Basinger) dukra. Susipažinę keistomis aplinkybėmis karštakošis mušeika Džeksonas Hylis ir ne patį sėkmingiausią laikotarpį po žmonos žūties išgyvenantis privatus detektyvas Holandas Marčas imasi šios bylos, kuri azarto apimtus porininkus pradžioje nuves į... pornografinio kino pasaulį, o po to dar ir į aukščiausios valdžios koridorius, kur pašaliniams kištis mirtinai pavojinga.

Džeksonas priverstas ne tik saugotis pats, bet ir globoti savo naują sąjungininką, nes Holandas nuolat įsipainioja į keistas situacijas ir pavojus. O jų maža tikrai nebus: korumpuoti policijos pareigūnai, Holivudo spindesio pinklės, keista nužudytos pornografijos žvaigždės istorija, ant kulnų lipantys žmogžudžiai, fantastiški sutapimai ir dar keistesnės mirtys – viskas susipina į didžiulį paslapčių, pavojų ir nesusipratimų kamuolį.

Amerikiečių kine yra sąvoka "Buddy Movie", kuri kartais ne visai rimtai net vadinama atskiru žanru. "Kietų bičų" režisierius S.Blackas, komentuodamas savo filmą, šią kino rūšį apibrėžia taip: "Tai filmai apie žmones, kurie tam tikru momentu numojo ranka į save, bet aplinkybių priversti tapti draugais ir pradeda pasitikėti savimi."

"Kieti bičai" ("The Nice Guys") ***

Kriminalinė komedija. JAV, 2016 m. Rež. S.Blackas. Vaidina R.Crowe, R.Goslingas, K.Basinger, Angourie Rice, Keithas Davidas, Lois Smith.

veiksmas 2

humoras 2

įtampa 2

erotika 1

siaubas 1

Lengva pramoga

Todėl ir filmų platintojai nebekvaršina žmonių rimtomis problemomis, o vis dažniau siūlo laukiant vasaros malonumų mėgautis komedijomis ir fantastiniais komiksais. Pastarasis žanras dabar itin klesti. Tokie filmai jau seniai nustojo būti atskiromis istorijomis apie fantastiškus personažus ir jų neįtikimus žygdarbius. Dabar filmai jungiami į ciklus, šie – į epopėjas, o visa tokios kūrybos visuma jau vadinama kosminiais terminais – "Žvaigždžių karų" galaktika, Studijos "Marvel" visata ir panašiais megalomaniškas projektais.

Vieną tokių projektų jau daug metų plėtoja viena didžiausių JAV kino studijų "Fox", todėl dabar vos ne kasmet pasaulio ekranuose pasirodo fantastiniai padarai, vadinami iksmenais.

Populiaraus siužeto ištakos

Po filmų apie Supermeną ir Betmeną "Iksmenų" (2000 m., rež. Bryanas Singeris) pasirodymas didžiuosiuose ekranuose atrodė visai logiškai. Jungtinėse Valstijose šis Stano Lee ir Jacko Kirby komiksas populiarus dar nuo 1963 m., o tai, kas mėgstama Amerikoje, dabar dėl holivudinio kino tampa viso pasaulio nuosavybe. Filmo veiksmo vieta, kaip jau įprasta, netolima ateitis, kurioje žmonių giminę į civilizacijos kelkraštį stumia gerokai tobulesni padarai. Jie atsirado dėl genetinių mutacijų ir homo sapiens pralenkia intelektu bei parapsichologinėmis galiomis. Genialus profesorius Čarlzas Ksavjeras savo specialioje mokykloje bandė mutantų galią nukreipti naudinga linkme, bet ne visi troško savanoriškai atsisakyti gerai įvaldyto mirtino ginklo.

Žmones visada vilioja tai, ko jie neranda realybėje. Todėl ir pirmasis filmas apie fantastiškus mutantus žavėjo galimybe iš nuostabos išplėstomis akimis žiūrėti į tą pasaulį, kuriame galima pereiti kiaurai sienas, skaityti svetimas mintis, kontroliuoti jausmus, valdyti stichijas. Tokia realybė primena animacinių filmų pasaulį, kita vertus, jame egzistuoja ir mums pažįstami dalykai – meilė ir neapykanta, kova ir draugystė, garbė ir niekšybė, ištikimybė ir išdavystė. Juk komiksas – tai visų pirma pasaka. O pasakas žmonės mėgsta skaityti (ar žiūrėti jų ekranizacijas) visą gyvenimą.

Gėrio ir blogio balansas

Gero veiksmo filmo pagrindą privalo sudaryti dviejų vienas kito vertų antagonistų konfliktas. Būtent jis leidžia kaskart sugalvoti naujus siužeto posūkius ir intriguoti žiūrovus dramatiškais atomazgų variantais. Kita vertus, tai ir galimybė charakterizuoti amžinus priešus taip, kad vienų imtum visa širdimi neapkęsti, o dėl kitų jaudintumeisi kaip dėl artimiausio žmogaus.

Pirmuose "Iksmenų" filmuose gėrio ir blogio balansą užtikrino pats profesorius Čarlzas Ksavjeras ir jo antagonistas Magnetas – absoliučios valdžios įsigeidęs piktadarys. Pirmuosiuose filmuose juos vaidino aktoriai Patrickas Stewartas ir Ianas McKellenas, o nuo penktosios dalies, kai veiksmas grįžo į praeitį, juos pakeitė Jamesas McAvoy ir Michaelas Fassbenderis. Jų herojai, pavadinti tiesiog Čarliu ir Eriku, susipažino garsiosios Karibų krizės metu. Pradžioje jie buvo draugai, vėliau tapo konkurentais ir priešais.

Sustabdyti demonų armiją

Dabar ekranuose pasirodančiame jau aštuntajame epopėjos filme "Iksmenai: Apokalipsė" Apokalipse vadinama ne pasaulio pabaiga, kuria jau seniai žiūrovus gąsdina banalių fantastinių trilerių autoriai, o dar vienas personažas. Jis gimė prieš tūkstančius metų ir buvo pavadintas En Saba Nuru. Per ilgą gyvenimą jis sukaupė kone visų mutantų galias, tapo nenugalimas ir nemirtingas. Bet žmonės sukilo prieš jo tironiją ir įkalino monstrą požemyje po Egipto piramide. Išlaisvintas jo kulto garbintojų po daugybės metų ir pamatęs šiuolaikinį pasaulį, jis suburia galingų mutantų komandą, kad šie sunaikintų žmoniją ir sukurtų naują pasaulį, kuriame Apokalipsė būtų vienintelis valdovas.

Akivaizdu, kad kažkas privalo sustabdyti šią demonų armiją.

"Iksmenai: Apokalipsė" ("X-Men: Apocalypse") ***

Nuotykių filmas. JAV, 2016 m. Rež. Bryanas Singeris. Vaidina J.McAvoy, M. Fassbenderis, Jennifer Lawrence, Olivia Munn, Oscaras Isaacas.

Aukščiau debesų

Pastaruoju metu padaugėjo filmų, kuriuose veiksmas atitrūkęs nuo žemės ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Paprasčiau kalbant, vyksta dangoraižiuose arba tarp jų. Dar nespėjome pamiršti tiesiog fiziškai juntamos aukščio baimės, kurią patyrėme žiūrėdami naujausią režisieriaus Roberto Zemeckio filmą "Pasivaikščiojimas", kuriame nutrūktgalvis akrobatas vaikščiojo lynu 417 m aukštyje virš Niujorko Pasaulio prekybos centro dangoraižių, vadinamų bokštais dvyniais.

Panašių kvapą gniaužiančių scenų buvo nemažai ir kriminaliniame trileryje "Ant ribos" (2011 m., rež. Asgeris Lethas), kuriame aktorius Samas Worthingtonas ilgai balansavo ant vieno Manhatano dangoraižio palangės, nes tokiu būdu norėjo nukreipti policijos dėmesį į kitą Niujorko vietą, kurioje nusikaltėliai galėjo netrukdomi plėšti deimantų saugyklą.

Įspūdingo ir išradingo nusikaltimo technologiją matėme ir kriminalinėje komedijoje "Dangoraižio apiplėšimas" (2011 m., rež. Brettas Ratneris), kurioje iš kalėjimo ištrauktas patyręs vagišius pergudrauja moderniausias apsaugos sistemas ir ginkluotus sargybinius, kad įsibrautų į dangoraižyje esančius sukčiaus apartamentus.

Pagaliau viename pirmųjų filmų apie dabartinę finansų krizę "Rizikos riba" (2011 m., rež. J.C.Chandoras) pasaulį gelbėja ne supermenai, policininkai ir net ne JAV prezidentas, o investicijų įmonės analitikai bei vadovai, įsikūrę viename Volstrito dangoraižių. Čia visą naktį karštligiškai nagrinėjami įvairiausi iš(si)gelbėjimo receptai. O nieko neįtarianti Amerika gyvena įprastu ritmu. Ir šis kontrastas sudaro tokią įtampą, kad jos galėtų pavydėti veiksmo kino kūrėjai.

Idilė virsta chaosu

Visai kitokius kontrastus regime naujoje fantastinėje veiksmo dramoje "Aukšta klasė", sukurtoje pagal britų literato Jameso G.Ballardo romaną. Šio rašytojo knygos buvo sėkmingai ekranizuotos Steveno Spielbergo ("Saulės imperija", 1987 m.) ir Davido Cronenbergo ("Susidūrimas", 1996 m.).

Į šią garbingą gretą lygiuojasi ir "Aukšta klasė", kurioje svarbiausi įvykiai plėtojasi prabangiame ir viskuo aprūpintame dangoraižyje. Čia sporto klubus, parduotuves, pradinę mokyklą ir net tikrą sodą su gyvuliais ant stogo turintis pastatas virsta uždara bendruomene, kur netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima kauptis neapykanta vienas kitam. Priešiškumas pamažu įgauna agresyvias formas, o idiliškas turėjęs būti gyvenimas dangoraižyje virsta nebaudžiamu chaosu, ir šiame aukštų bei koridorių kare kiekviena naktis kažkam iš gyventojų tampa paskutinė. Žiūrovą nukeldami į utopinį pasaulį, kuriame valdo kur kas stipresnė jėga nei sveikas protas, filmo autoriai vaizduoja tamsiausius žmogaus asmenybės užkaborius ir tarsi klausia mūsų: o ką dėl išgyvenimo esi pasiryžęs padaryti tu?

Hierarchijos modelis

Fantastinio siužeto knygą "Aukšta klasė" J.G.Ballardas parašė dar 1975-aisiais. Tai buvo perspėjimas apie anuomet madingo urbanizmo pavojus ir antiutopija, smerkianti socialines ydas, ypač įsišaknijusią kapitalistinio rojaus ideologiją, už kurios patrauklaus fasado slypi amoralus veidmainiškumas ir abejingumas aplinkiniams. Nenuostabu, kad prodiuseris Jeremy Thomas net keturis dešimtmečius negalėjo realizuoti šio projekto Didžiojoje Britanijoje. Pasipriešinimą galima nesunkiai paaiškinti: koks gi britas norėtų pamatyti daugelio kartų išpuoselėtą savo šalies įvaizdį kreivame veidrodyje?

Dangoraižio, kuriame vyksta "Aukštos klasės" veiksmas, aukštai reiškia ne tik paties pastato lygį, bet ir vietą socialinėje hierarchijoje. Žemiau gyvenantys žmones moka proporcingai mažesnį nuomos mokestį, užtai aukščiau esančių apartamentų savininkai jaučia moralinę pareigą juos niekinti. O šie pavydi aukštesnį statusą turintiems kaimynams ir visada pasirengę jiems iškrėsti kokią nors niekšybę.

"Aukšta klasė" ("High-Rise") ***

Drama. Didžioji Britanija, Airija, Belgija, 2015 m. Rež. Benas Wheatley.Vaidina Tomas Hiddlestonas, Jeremy Ironsas, Sienna Miller, Luke‘as Evansas.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 1

siaubas 2