Daugybė naujų technologijų pasirodo sukeldamos sprogimą. Vaizdo kasečių grotuvai – ne išimtis. Nors AMPEX firmos vaizdo grotuvai buvo pristatyti jau šeštajame dešimtmetyje, tačiau jų kaina buvo tokia didelė (apie 50 tūkst. dolerių), kad beveik visai nepritraukė pirkėjų. Šią idėją pasičiupo kompanija "Sony", 1963 m. pristačiusi savo versiją, bet kaina vis dar buvo per didelė. Vėliau 1975 m. "Sony" pristatė "Betamax" kasetes, o netrukus firma JVC pristatė VHS kasečių technologiją. Prasidėjo kova tarp VHS ir "Betamax", kurią be sunkumų laimėjo VHS. 1987 m. VHS užėmė net 90 proc. JAV rinkos. Įdomu, kad VHS siekiant pergalės svarbų vaidmenį suvaidino pornografijos industrija. "Sony" neleido savosiose laikmenose pornografinio turinio, o VHS tokių reikalavimų nekėlė. 2001 m. JVC pakilo į aukščiausią VHS kasečių pardavimo viršūnę, buvo pagaminta tiek kasečių, kad jomis buvo galima net 987 kartų nutiesti liniją nuo Žemės iki Menulio.

Pradžia – Vakaruose

VHS kasetės suteikė galimybę žiūrėti mėgstamus filmus namuose, išlaisvino nuo televizijos programų tironijos: jei per mėgstamą TV laidą atsirasdavo kitų reikalų – ją galėdavai tiesiog įsirašyti užprogramuodamas VHS grotuvą. Tai buvo didelė revoliucija. Amerikoje vaizdo grotuvai tapo tokie populiarūs, kad kino teatrai gerokai ištuštėjo. Atsidarė daugybė kasečių nuomos punktų, kur žmonės ne tik nuomodavosi filmus, bet ir dalydavosi rekomendacijomis, būrėsi kinomanų bendruomenės.

Prie komplekto prisidėjus ir į VHS kasetes filmuojančioms kameroms atsivėrė galimybė įrašyti namų vaizdelius, filmuoti mėgėjiškus filmus, o kompaktiškos VHS kasetės leido laisvai platinti, dalyti turinį – visa tai buvo šių dienų "Youtube" priešistorė. Buvo galima vaizdelius atsukti atgal, peržiūrėti daugybę kartų, sustabdyti. Šie įrankiai gelbėjo jauniems kino kūrėjams, kurie išsamiai galėjo tyrinėti montažą, specialiuosius efektus, mokytis kino rašybos.

Nors septintajame dešimtmetyje JAV pornografiniai filmai buvo laisvai rodomi kino teatruose, vėliau įsigalėjus griežtesniems įstatymams pornoindustrija nepraleido progos pradėti gaminti VHS kasetes ir būtent dėl to namų vaizdo kasečių rinka šoko į aukštumas. O populiariausiu VHS kasečių žanru tapo kruvini siaubo filmai, kuriuos taip mėgo paaugliai. Būtent dėl didelės paauglių auditorijos kūrėjai ir prodiuseriai pradėjo masiškai gaminti pigius kruvinus siaubo filmus. Anglijoje jie buvo pavadinti "Video nasties" ("Vaizdo nešvankybės"). Dėl to, kad paaugliams lengvai gali būti pasiekiamas toks turinys, šalyje kilo skandalas. Ir nors dauguma tų filmų buvo tikrai žiaurūs, esama nuomonės, kad šalies valdžia, susikoncentruodama į šių filmų problematiką stengėsi nukreipti žmonių dėmesį nuo rimtesnių šalies problemų. Šie filmai dažnai nė nepasiekdavo kino teatrų – keliaudavo tiesiai į VHS kasetes, o tada buvo platinami parduotuvėse ir vaizdo nuomos punktuose.

Vis dar yra nemažai entuziastų, kolekcionuojančių kasetes ir besimėgaujančių jų turiniu iš TV ekranų. Didžiausia vertybė kolekcijose – filmai, išleisti tik VHS kasetėse. Kuo mažesnis tiražas – tuo didesnė ir kaina. Kolekcinių kasečių kaina gali siekti netgi ir 1 000 dolerių.

Nors paskutinis VHS grotuvas buvo pagamintas 2016 m., atrodo, kad VHS formatas gyvuos dar ilgai, o kasečių turinys suksis specialiose peržiūrose ir interneto platybės.

Šiuo metu VHS kultūros gyvastį palaiko ir vaizdo kasečių kolekcininkų dėka susikūrę kolektyvai, kurie dalijasi kasetėse atrastu turiniu, rengia tokių filmų ar reklaminių vaizdo filmukų, laidų peržiūras. Bene garsiausia tokia kolekcininkų platforma "Everything is Terrible" savo feisbuko paskyroje turi net per 350 tūkst. sekėjų, o artimesnis mums pavyzdys – kolektyvas "VHS HELL", kurie Lenkijoje pagarsėję VHS filmų peržiūromis, renka pilnas sales žiūrovų. Tad, nors paskutinis VHS grotuvas buvo pagamintas 2016 m., panašu, kad VHS formatas gyvuos dar ilgai, o kasečių turinys suksis specialiose peržiūrose ir interneto platybėse.

VHS rytuose

Šaltojo karo metu SSRS ir kitose geležine uždanga nuo pasaulio atskirtose šalyse Vakarų kultūra buvo laikoma destruktyvia ir pavojinga. Tačiau visuotinė kontrolė buvo sunkiai įmanoma, o paskutiniais komunizmo gyvavimo metais – bemaž negalima: televizorių su vaizdo kasečių grotuvais žmonių namuose vis daugėjo. Pavyzdžiui, į Lenkiją vaizdo kasetes su vakarietiškais filmais slapta atgabendavo pilotai, stiuardesės ir jūreiviai. Filmai buvo verčiami, kopijuojami ir platinami. Chuckas Norrisas, Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Jeanas-Claude'as Van Damme'as, Bruce'as Lee ir kiti tapo daugelio berniūkščių herojais.

Be abejo, VHS grotuvą įpirkti galėjo nekiekvienas. Tie, kas tokią prabangą sau leido, namuose įkurdavo mini kino teatrus – tokia praktika ypač populiari buvo Rumunijoje. Žinia, kad kaimynystėje įvyks kino vakaras, sklisdavo iš lūpų į lūpas. Nenuostabu, kad šeimininkai už tokią pramogą prašydavo nemažo užmokesčio ne tik dėl to, kad grotuvas buvo prabanga, bet ir todėl, kad daryti tokias peržiūras Nicolae Ceaușescu valdomoje Rumunijoje buvo pavojinga. Rumunijoje devintame dešimtmetyje nelegalų VHS kasečių verslą pradėjo vietinis reketininkas vardu Zemfiras. Jis slapta gabendavo kasetes, jas dubliuodavo rumunų kalba, kopijuodavo ir platindavo. Pagrindinė jo bendrininkė buvo vertėja ir į garsintoja Irina Margareta Nistor, išvertusi ir įgarsinusi per 5 000 filmų. Rumunijoje visi buvo girdėję jos balsą, bet niekas nežinojo, kas ji.

Mažai kas galėjo nutuokti, kad VHS prisidės ir prie komunistinės sistemos byrėjimo. Lenkijos lyderis Lechas Wałęsa įsitikinęs, kad judėjimas "Solidarumas" priklausė nuo filmų vaizdajuostėse. Aksominės revoliucijos įvykiai ar Tbilisio aikštėje vykę protestai prasiveržė pro geležinę uždangą dėl nešiojamų vaizdo kamerų, būtent VHS kasetėse buvo įamžinti ir sausio sukrėtimai Lietuvoje.

Cenzorių panosėje

Vaizdo grotuvai SSRS pasiekė aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje per nomenklatūrinį elitą, kurie turėjo galimybę keliauti. Vėliau išrinktiesiems jų buvo galima įsigyti ir užsieniečiams skirtose parduotuvėse. Netrukus buvo susirūpinta, kad žmonės turi galimybę namuose nekontroliuojamai vartoti turinį, tačiau iš pradžių KGB į tai reagavo pasyviai. Filmai nevaldomai pradėjo plisti juodojoje rinkoje, o Lietuvoje, kaip ir Rumunijoje, išplito nelegalios filmų peržiūros. Valdžia suskubo atidaryti valstybines videotekas ir vaizdo nuomos tinklus, tačiau legalus pasirinkimas buvo toks nykus, kad drausta vakarietiška produkcija pogrindyje plito toliau.

KGB bandė valdyti situaciją bauginimais, vykdavo reidai, vienas jų įvyko ir Kaune kai filmų peržiūrų organizatoriai buvo suimti ir viešai žeminami. Tačiau tai nesustabdė "Terminatoriaus", "Rembo", "Roboto policininko" ir kitų kovos filmų bei sykiu platinamų pornografinių filmų plėtros. VHS filmų paklausą užtikrino žmonių smalsumas ir galimybė pažvelgti į draustą kapitalistinę Vakarų popkultūrą, taip pat ir "verslininkų" noras pasipelnyti.

Dažnai prieš ir po vadinamosios perestroikos kasetės buvo gabenamos iš pačios Rusijos, dar daugelis pamena rusų įgarsintojų balsus. VHS grotuvai buvo prabanga, bet būdavo užsiimančių jų nuoma: grotuvą su keliomis kasetėmis buvo galima išsinuomoti visai parai. Žlugus SSRS atsirado ir legalios videotekos, kuriose žiūrovai už tam tikrą mokestį galėdavo žiūrėti filmus, o kad filmą galėtų žiūrėti daugiau žmonių jie buvo rodomi keliuose televizorių ekranuose vienu metu.

Kasečių era pasibaigė pasirodžius DVD diskams, o įsigalėjus internetui lietuviai pasinėrė į kitokio pobūdžio piratavimą, kurį šiuo metu keičia tokių platformų kaip "Netflix" populiarumas. Tačiau kiek mūsų vis dar savo namuose laiko VHS grotuvus ir nedrįsta išmesti savo kasečių kolekcijų? Kol gyvuos nostalgija aštuntajajam ir devintajam dešimtmečiams, kurių estetika žavisi ir šių dienų jaunimas, tol gyvuos ir VHS.

Režisierės Kyoko Miyake dokumentinis filmas "Tokijo dievaitės" nagrinėja vienišumo temą visuomenėje, kurioje karõshi (mirtis nuo persidirbimo) – įprastas reiškinys, o nepritapėliai dažnai pasineria į perdėtą popkultūros garbinimą bei virtualųjį pasaulį.

Dievaitės – tai jaunos moterys arba mergaitės, kurios tūkstančiams gerbėjų dainuoja popdainas. Kartais jos pasirodo solo, kartais – grupėmis. Viskas lyg ir normalu, merginų popgrupės nieko nestebina, tačiau šiuo atveju didžioji dalis dievaičių fanų – vidutinio amžiaus vyrai. Daugelis jų jau numoję rankomis į bandymus užmegzti santykius su savo amžiaus moterimis ir atsisako savo socialinio statuso tam, kad galėtų sekti dievaites iš vieno renginio į kitą.

Šie vyrai savo pajamas išleidžia mergaičių grupių kompaktiniams diskams, koncertams, atributikai, bei susitikimams ir sveikinimams, kuriuose jie stovi eilėse, kad galėtų paspausti ranką ar nusifotografuoti su savo mėgstama atlikėja, kuri neretai pagal amžių tiktų jiems į dukteris.

Po ekonomikos nuosmukio Japonijoje vis sunkiau sutaupyti pinigų, kad galėtų sėsliai gyventi ir kurti šeimą, o tradicijomis paremtos visuomenės spaudimas milžiniškas. Vyrai, kurie nesugeba susikurti finansinės gerovės, kad galėtų išlaikyti šeimą, viską metę susitelkia į dievaičių garbinimą. Kita priežastis – menki socialiniai įgūdžiai ir baimė būti atstumtam.

Dalis vyrų normalius santykius iškeitė į dievaites vien dėl to, kad palaikyti santykius ir skirti jiems laiko atrodo per daug didelė investicija, kuri gali nepasiteisinti. Daugybei vienišų vyrų dievaitės suteikia vilties ir leidžia panirti į fantazijų pasaulį, kuriame niekas nieko neatstumia.

Rio puošiasi animacinių filmų įkvėptomis sukniomis, juosmenį siekiančiomis kasomis ir šokdama XX a. devintojo dešimtmečio stiliaus aerobiką primenančius šokius, hiperstilizuotu, spiegančiu vokalu atlieka dainas.

Šiai kultūrai kerotis leido ir japonų vyrų pernelyg garbinamas nekaltumas. Su tuo susijusi ir visa dievaičių estetika – japoniškų komiksų inspiruota kosplėjiška apranga arba mokyklinės uniformos, mielumas, primityvios popdainelės ir choreografija, primenanti tokią, pagal kokią šoka mokyklos sporto šokėjos.

"Tokijo dievaitės" šį fenomeną tyrinėja labai plačiai, tačiau filmo epicentre – atlikėjos Rio karjera. Rio – intelektuali ir charizmatiška mergina, kurios pasirodymai persmelkti energijos ir emocijų. Dėl gerbėjų dėmesio ji turi rungtis su jaunesnėmis kolegėmis. Rio puošiasi animacinių filmų įkvėptomis sukniomis, juosmenį siekiančiomis kasomis ir šokdama XX a. devintojo dešimtmečio stiliaus aerobiką primenančius šokius, hiperstilizuotu, spiegančiu vokalu atlieka dainas.

Nors jos pasirodymai atrodo vaikiškai, Rio į savo karjerą žiūri labai rimtai. Jai dievaičių kultūra – pirmieji žingsniai popžvaigždės statuso link. Tačiau pritraukti naujų gerbėjų sunku: Rio atsakinėja į visus jų e.laiškus, filmuoja gyvas transliacijas internetu, keliauja po Japoniją rengdama mažus koncertus įrašų parduotuvėse. Nors filmo režisierė akivaizdžiai moralizuoja, tačiau leidžia suvokti ir vienos iš dievaičių gyvenimą bei patiems susidaryti savo nuomonę apie šį reiškinį.

Režisierė K.Miyake atliko puikų darbą parodydama dievaičių kultūrą iš įvairiausių kampų. Žiūrovai svarstys, ar tai puiki galimybė merginoms užsidirbti ir tapti žvaigždėmis, o gal jos tėra patriarchalinės visuomenės aukos? Gal dievaitės – savotiškos moderniųjų laikų geišos, dalelė sukonstruotos realybės, kuri skirta užglaistyti problemą, pagimdytą nepritampančios visuomenės dalies?

Į šį fenomeną galima žiūrėti kaip į dar vieną egzotišką Japonijos keistenybę, mažai ką turinčią bendro su likusiu pasauliu, tačiau filmas kalba apie lyčių balansą, internetinį bendravimą, darantį didelę įtaką socialiniams įgūdžiams ir kitas aktualijas, svarbias ne tik Japonijai, bet ir daugeliui modernių ar modernėjančių šalių.

Kas? Filmo "Tokijo dievaitės" seansas.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? Lapkričio 29 d. 19 val.

Tarp dviejų stovyklų

XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečių Niujorko kino scena buvo radikaliai atvira, čia susipynė literatūrinis bitnikų judėjimas, avangardinis džiazas, abstrakti Europos dailė, patyriminis teatras ir įvairios kitos kultūrinės bei estetinės įtakos. 1962 m. ieškodamas alternatyvių filmų platinimo būdų Jonas Mekas iniciavo Naujojo Amerikos kino grupę. Tuo metu vienintelė manifestą pasirašiusi moteris buvo Shirley Clarke.

Šioje palankioje dermėje išsirutuliojo dvi artimos, tačiau kartu ir labai skirtingos Amerikos kino istorijos trajektorijos. Vienoje jų buvo poetiškas nenaratyvinis kinas su Niujorko avangardistais Kenu Jacobsu, Jacku Smithu, Jonu Meku ir Stanu Brakhagu priešaky. O kitoje – inovatyvus vaidybinis kinas, kuris buvo lyg amerikiečių atsakas Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos naujosioms kino bangoms. Čia figūravo tokie režisieriai kaip Johnas Cassavetesas ir Peteris Bogdanovichius. Sh.Clarke buvo viena iš nedaugelio kūrėjų, lengvai laviravusių tarp abiejų trajektorijų.

Nuo šokio prie dokumentikos

Sh.Clarke karjerą pradėjo kaip šokėja ir mokėsi bei darbavosi greta tokių šokio meistrių kaip Martha Graham ir Hanya Holm. Choreografe dirbti pradėjo būdama vos septyniolikos, tad nenuostabu, kad pirmuosiuose kūrėjos filmuose atsispindėjo šokio ir kūno tyrinėjimai, vaizdai buvo pilni judesio ir kinetikos.

Laikui bėgant vis labiau negu šokis ją pradėjo traukti žmonės ir jų istorijos. Dar stipriau susižavėjusi kinu galiausiai metė šokį ir visiškai atsidavė celiulioidui. Sukūrusi ne vieną reikšmingą eksperimentinį trumpametražį Sh.Clarke ėmėsi dokumentikos. Už pirmąjį dokumentinį filmą "Dangoraižis" (1960 m.) buvo nominuota "Oskarui", o su antruoju, nuoširdžiu poeto portretu, "Robertas Frostas: Meilužio ginčas su pasauliu" (1963), "Oskarą" pelnė filmo prodiuseriui.

Dar vienas dėmesį traukęs režisierės dokumentinis – Niujorko kino festivalyje pristatytas "Džeisono portretas" (1967 m.), 105 min. trukmės interviu su homoseksualiu juodaodžiu prostitutu, nufilmuotas vos per dvylika valandų trukusią sesiją. Šis nenupoliruotas, be galo intymus portretas daugiau dėmesio susilaukė ne Amerikoje, o "verite" stiliaus, kuriuo pasižymėjo filmas, gimtinėje Europoje.

Belaukiant Kaubojaus

Beveik paraleliai su apdovanota dokumentika Sh.Clarke sukūrė du vaidybinius filmus – "Kontaktas" (1962 m.) ir "Šaltas pasaulis" (1963 m.). "Šaltas pasaulis", nufilmuotas Harlemo gatvėse, pasakojo apie juodaodžio jaunuolio bandymus tapti gaujos lyderiu.

Pasitelkiant neprofesionalių aktorių improvizaciją realistiškai perteikiamas Harlemo ritmas, savotiškas jaukumas, desperacija, prastos gyvenimo sąlygos, nedarbo problemos ir kiti kontrastai. Istorija nenuosekli, kamera laisvai ir net kiek nervingai klajoja po Harlemą ir ieško gyvai ir emocionaliai besiskleidžiančių charakterių, kurių nepalieka ramybėje ir pačiose intymiausiose gyvenimiškose scenose. Improvizuotą režisūrą Sh.Clarke išbandė ir savo pirmajame ilgo metro vaidybiniame filme "Kontaktas".

"Kontaktas" – Brodvėjaus spektaklio, pastatyto pagal to paties pavadinimo Jacko Gelberio pjesę, adaptacija. Tai buvo pjesė pjesėje, kuri kartu buvo ir džiazo koncertas.

Pjesė pasakojo apie grupę narkomanų džiazo muzikantų, kurie laukia narkotikų tiekėjo, žinomo Kaubojaus vardu. Akimirkomis galima suabejoti, ar Kaubojus kartais nėra Samuelio Becketto Godo reinkarnacija. Tuo metu į veikėjų pasaulį įsilieję prodiuseris ir rašytojas tyrinėja jų gyvenimą ir apie juos rašo pjesę. Nekantriai laukiančių ir egzistencinius klausimus apie gyvenimą bei mirtį keliančių vyrukų puikūs dialogai buvo sujungti su to meto garsaus pianisto Freddy Reddo kurta džiazo muzika. Kūrinys žavėjo ir tuo, kad buvo įtraukiantis – vyko ne tradicinėje scenoje, o erdviuose teatro apartamentuose, patekę į patalpą žiūrovai atsidurdavo veikėjų apsuptyje.

Pirmi kritikų atsiliepimai buvo nepalankūs, tačiau, sulaukus Normano Mailerio ir Alleno Ginsbergo pagyrų, spektakliu susidomėjo vis daugiau žmonių. Kūrinys pelnė pagrindinius "Obie" apdovanojimus ir susilaukė įvairiausių apkalbų ir spekuliacijų.

Žmonės, pritardami kritikams, kad "Kontaktas" yra labiau patirtis negu spektaklis, pasakojo, kad žiūrovai, pamatę vieną iš pagrindinių veikėjų į veną besišvirkščiantį heroiną, alpdavo, kiti teigė, jog aktoriams ir muzikantams buvo duodamas tikras heroinas. Spektaklis tapo nauju kietu įvykiu, kurį privalėjo išvysti kiekvienas. "Grove Press" leidykla išleido pjesę, o "Blue Note" studija – spektaklio garso takelio plokštelę, tad logiška, kad kitas žingsnis turėjo būti filmas.

Maistas kino gurmanams

1962 m. filmą buvo bandoma rodyti nelegaliai, tačiau kino teatro technikas buvo suimtas, juosta konfiskuota, o prodiuseriai grįžo atgal į teismo salę.

Įsigijusi pjesės teises Sh.Clarke filme prodiuserį ir rašytoją pakeitė į kino režisierių ir operatorių, teatro patalpas – į loftą, tačiau muzika ir net dauguma aktorių atkeliavo tiesiai iš teatro scenos. Režisierė spektaklio improvizacinį netobulumą ir artimą veikėjų bei žiūrovų ryšį perteikė ne tik aktorių dėka, bet ir pasitelkdama prancūzų Naujosios bangos išpopuliarintą mobilios kameros choreografiją ir montažą.

"Kontaktas" nufilmuotas verite stiliumi, su netobulais montažo nukirpimais ir šuoliais labiau panašėjo į tikrą dokumentiką, o ne  vaidybinį filmą. Filmas kaip ir spektaklis buvo sutiktas prieštaringai ir deja susilaukė daug sudėtingesnio likimo.

Kanų kino festivalyje buvo priimtas entuziastingai, tačiau gimtinėje dėl neva netinkamos kalbos cenzūros tarnyba "Kontaktą" uždraudė rodyti kino teatruose, šis draudimas nukeliavo ir iki teismo. 1962 m. filmą buvo bandoma rodyti nelegaliai, tačiau kino teatro technikas buvo suimtas, juosta konfiskuota, o prodiuseriai grįžo atgal į teismo salę. Nors po ilgos kovos filmo prodiuseriai teismą laimėjo, tačiau kūrinio reputacija jau buvo sugadinta.

"Kontaktas" daugelį metų buvo beveik nerodomas, šiandien jis restauruotas, įkvepia naujas nepriklausomo kino kūrėjų kartas, džiugina kino gurmanus ir tarnauja kaip ankstyvųjų septintojo dešimtmečio metų dvasios dokumentacija.

Įkvėpė MTV kartą

Vis dar nepakankamai įvertinta, paskendusi tarp savo kolegų J.Meko ir J.Cassavetso vardų, Sh.Clarke neabejotinai yra viena svarbiausių nepriklausomo Amerikos kino kūrėjų.

Sunkus, ekstravagantiškas charakteris, nenupoliruota, šiurkšti  filmų produkcija kūrėjai atnešė ne vienus sudėtingus, nusivylimo kupinus metus. Ne veltui tušti Holivudo bandymai įtraukti ją į masėms skirto kino gamybą buvo atkurti Agnes Vardos vaidybiniame filme "Liūto meilė". Vėliau Sh.Clarke tęsė savo kūrybą ne tik kino, bet ir vaizdo juostose, profesoriavo Pietų Kalifornijos universitete, toliau ištikimai kūrė sau ir bendraminčiams priimtiną kiną, nepataikaudama nei masėms, nei kritikams.

Režisierė karjerą užbaigė dokumentiniu filmu apie garsųjį džiazo virtuozą Ornette Colemaną. Sh.Clarke kūryba inspiravo ne tik jaunus nepriklausomo kino kūrėjus, bet ir visą MTV kartą, restauruoti jos filmai kino mylėtojus žavi ir dabar.

Kas? Sh.Clarke filmo "Kontaktas" seansas.

Kur? Kauno kultūros centre "Tautos namai".

Kada? Rugpjūčio 23 d. 19 val.