Istorijos audrose

Atkaklumu A.T.Antanaitis pasižymėjo jau nuo mokyklos metų. Tol siuntė visokią medžiagą (žinutes, eilėraščius) „Šaltinėliui“, kol buvo išspausdinta jo žinutė apie Naujamiesčio pradinės mokyklos ekskursiją į Panevėžį, o jubiliejinį 1938 m. „Šaltinėlio“ numerį papuošė ir jo, kaip žurnalo bendradarbio, portretas. Jau šeštoje septintoje Panevėžio berniukų gimnazijos klasėse atsiskleidė kaip aktyvus literatas. Tą jo veiklą kiek pristabdė sovietinė okupacija ir tai, kad, pašalinus iš gimnazijos septintos klasės už antisovietinį Spalio revoliucijos metinių paminėjimą, teko net slapstytis.

Vokiečių okupacijos metais jis ne tik grįžo į Panevėžio gimnaziją, bet ir visa jėga atsidavė abiem savo gyvenimo aistroms – literatūrai ir teatrui. Vytautas Beliūnas straipsnyje „Draugo“ laikraščiui, be kita ko, rašė: „Vokiečių okupacijos metais A.T.Antanaitis lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Patiko. (...) Taip tapo sceninio humoro ir satyros vaidybinės grupės „Antras kaimas“ vadovu, režisieriumi, aktoriumi, libretų autoriumi. (...) Mokydamasis berniukų gimnazijoje, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė savo eilėraščius, noveles, o būdamas septintoje klasėje – ištraukas iš rašomo romano "Vėjas ir jaunystė". 1942 / 43 m. buvo išrinktas kuopos valdybos sekretorium, 1943 / 44 m. jam patikėtos ir pirmininko pareigos.“ (Nuo Lemonto iki Panevėžio / Vytautas Beliūnas // Draugas. – D. 2. – 2004, vas. 7, p. 3).

1944 m. liepą pasitraukęs į Vakarus, A.T.Antanaitis gyveno Vokietijoje, kur krovė bėgius, dengė stogus, dirbo pašto tarnautoju, mokytojavo, Vailhaime, Ludvigsburge lankė dažymo ir dekoravimo, mūrininkų, siuvėjų kursus. Siuvėju, dažytoju trumpai teko dirbti ir JAV, tik tai, aišku, buvo laikini užsiėmimai, kaip ir lemtingas darbas pianinų fabrike, kur jis susitiko su Mariumi Katiliškiu, Antanu Škėma ir kitais.

Portretas: A.T.Antanaitis 1941-aisiais, kai degė aistra teatrui ir literatūrai. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Tiesa, likimas A.T.Antanaitį dar šiek tiek pamėtė. Kai 1949 m. išvyko į JAV, atrodė, kad ten ir liks, bet 1951–1953 m., tarnaudamas JAV kariuomenėje, vėl grįžo į Europą. Zalcburge dirbo žvalgyboje – apklausinėdavo iš Rusijos grįžusius karo belaisvius vokiečius, o paskui, 1951 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė radijo mokyklą Lince, Austrijoje, ir dirbo radistu kurortiniame Celio prie Zė miestelyje, kuriame buvo radijo stotis. Ši specialybė, jam suteikusi tam tikrų privilegijų kariuomenėje, buvo naudinga ir dirbant JAV lietuvių radijo laidų vedėju (1971–1988 m.).

Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino.

Šeiminė laimė

Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV patrauklus, žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nestokojo merginų dėmesio – apie tai liudija jų nuotraukos su dedikacijomis ir paties A.T.Antanaičio komentarais, saugomos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, A.T.Antanaičio fonde. Bet pats A.T.Antanaitis rimtai į tuos santykius nežiūrėjo. Tiesa, JAV susipykęs su dėde dėl jam peršamos pastarojo meilužės dukros, buvo susiradęs artimą draugę Ireną Bežonytę, su kuria susirašinėjo ir kariuomenėje. (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 19 v., 24 v.).

Jai ištekėjus už lenkų karininko, o A.T.Antanaičiui grįžus į JAV, į jo gyvenimą pasibeldė didžioji meilė, vardu Auksė. 1960 m. spalio 29 d. vedęs Auksę Rimkutę, liko jai ištikimas visą gyvenimą, o pora džiaugėsi nemažu būriu vaikų ir vaikaičių. Išaugino keturias dukras: Guodą, Dainą, Gailę Indrę ir Jūrą, įsirengė namą Čikagos priemiestyje Lemonte.

Jo sesers užrašytuose atsiminimuose apie šį laikotarpį rašoma: „Aš galvoju, kad daug padėdavau namuose prižiūrint vaikus, maudant, maitinant, paūgėjusias vesdavau į liet. šešt. mokyklą. Auksė mėgo pamiegoti. Keisdavau vystyklus, juos skalbdamas ir tvarkydamas. Vienkartiniai vystyklai atsirado tik Jūrai gimus. Ir jie buvo gana brangūs, neprieinami. Pirmą mašiną nusipirkom tik apsivedę, nes Auksė mokėjo vairuoti nuo 11 metų (traktorių pas tėvus), o nuo 13 metų vairuoja automobilį. Visos mergaitės (išskyrus Indrę) vairuoja ir turi automobilius. Moka ir Indrė, tik neturi automobilio. Gimus visiems vaikams nusipirkau 9 vietų automobilį.“ (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 20).

Užaugusios Guoda ir Gailė buvo ištikimos tėvo palydovės Čikagos poezijos dienose, buvo jų skaitovės ir dainorėlės, tik į humoro grupės „Antras kaimas“ programas kažkodėl nebuvo įtrauktos.

Emigracija: iš JAV į Austriją grįžęs A.T.Antanaitis dirbo žvalgyboje. 1951 m. žiema, Insbrukas. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Aštri plunksna

Literatūros kritikas, žurnalistas A.T.Antanaitis pasižymėjo savitu, lakonišku, kandžiu stiliumi, suderino minties gilumą ir provokuojančias antraštes bei humorą. Tai buvo ne poza – A.T.Antanaitis taip jautė ir taip gyveno. Toks jis atsiskleidė ir laiškuose – tiek dalykiniuose, tiek ir asmeniniuose.

Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi keletas A.T.Antanaičio laiškų Kaziui Barėnui ir Panevėžio gimnazijai. A.T.Antanaičio laiškų yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vienas jo laiškas iš Čikagos Bernardui Brazdžioniui dėl informacijos apie M.Katiliškį yra saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Algirdo Titus Antanaičio laiškas Bernardui Brazdžioniui. Čikaga. 1981 12 29. MLLM BBR GEK 5510).

Daugiausia A.T.Antanaičio rankraštinės medžiagos: nuotraukų, dokumentų, įvairios humoro grupės „Antras kaimas“ medžiagos, straipsnių mašinraščių ir surinktos straipsniams medžiagos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 270 yra 328 saugojimo vienetai įvairių dokumentų ir nuotraukų, perduoti šiam skyriui per du kartus, vienu aktu 224 s. vnt., kitu aktu 104 s. vnt.). Dėkodami šios bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojams už maloniai suteiktas gražias A.T.Antanaičio įvairių gyvenimo tarpsnių nuotraukas, neįkainojamus sesers Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnaitės užrašytus A.T.Antanaičio atsiminimus apie jo pasitraukimą į Vakarus bei įsikūrimą JAV, taip pat jo laiškus broliui, mamai, galime pasidžiaugti, kad ir KAVB, J.P.Palukaičio rankraščių fonde, turime septynis A.T.Antanaičio laiškelius ir originalią grupės „Antras kaimas“ reklamą (A.T.Antanaičio fonde VU bibliotekos Rankraščių skyriuje yra daug grupės „Antras kaimas“ medžiagos ir dar septyniolika šios grupės koncertų skelbimų).

Laisvalaikis: A.T.Antanaitis 1952 m. Celyje prie Zė (Austrija), restorane žaidžia šachmatais. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaičio laiškeliai J.P.Palukaičiui ir dar vienas laiškelis jam, dėkojant už atsiųstą knygą, yra pavyzdys betarpiško, nefamiliaraus bendravimo, konkretūs susirašinėjusiems ir mažai ką pasakantys nežinantiems aptariamų situacijų ar straipsnių „Dirvoje“ pasirodymo konteksto. Laiškeliai be datų ir be straipsnių pavadinimų, kuriems rengta medžiaga. Tiek recenzijose, tiek šiuose laiškuose A.T.Antanaitis nebijojo prisipažinti, kad kažko nemėgsta a priori, nors nėra lankęsis to asmens koncerte, spektaklyje ir pan. Taip viename laiške J.P.Palukaičiui dėkoja už publikuotą žinutę su nuotrauka apie vienos bobos dainininkės koncertą, nors jos nėra girdėjęs ir abejoja, ar ji ko verta, o ta boba – garsi JAV lietuvių dainininkė Apolonija Stoškutė (A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Straipsnyje apie teatrą Kaune, kai vėl buvo grįžęs į Lietuvą, taip pat rašo nenuėjęs į vieną džiazo festivalio renginį, nes pagailėjęs pinigų, bet pasitikįs Žilvine Petrauskaite ("Kauno dienos“ žurnaliste), kad ji teisingai apibūdina renginį (Teatro sezonas Kaune... ir visas tas džiazas / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. –1996, Nr. 5, p. 13).

Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną.

Kultūros apžvalgininkas

A.T.Antanaitis rašė romanų, novelių, poezijos ar visos lietuvių literatūros vienais ar kitais metais apžvalgines recenzijas ir jau vien tuo buvo išskirtinis, nes dauguma literatūros kritikų tokių apžvalginių recenzijų vengė. Jo parengtos literatūros, teatro ir apskritai kultūrinio gyvenimo Lietuvoje ir išeivijoje panoramos „Margutyje“ (kol jį redagavo tragiškai žuvęs Algimantas Mackus), V.Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“, poleminės, atviros minties „Akiračiuose“ (kuriuose bendradarbiavo nuo pat įsikūrimo) atskleidė ne tik įvairių sričių kūrėjų indėlį literatūros, meno, žurnalistikos, kultūros procesų raidai, bet ir jų tarpusavio neakivaizdinę sąveiką, įgalinančią vertinti tos srities pasiekimus ir trūkumus, atskleisti tam tikras raidos tendencijas, kurios, žvelgiant į kiekvieną kūrėją atskirai, neišryškėtų.

Akimirka: 1952 m. su Resi Feldkirch, Austrija. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Žinoma, A.T.Antanaitis rašė taip pat daug įprastų recenzijų apie kažkurio autoriaus neseniai išleistą knygą, pastatytą spektaklį, įvykusį koncertą ir pan. Nevengė rašyti ir apie kultūrinį gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, užsitraukdamas kraštutinių patriotų nemalonę.

Įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą „Naujienų“ laikraštyje, „Akiračiuose“ jau galėjo pagrįstai teigti, kad išeivijos literatūrinį gyvenimą pažįsta beveik 100 proc., juo domėjosi nepaviršutiniškai, labai daug skaitė. Toje recenzijų, kultūrinio gyvenimo reportažų gausoje, aišku, būta ir to, ką pats autorius parašė ir užmiršo arba buvo pasirinkęs paviršutinišką vertinimo stilių. Vis dėlto daugumai A.T.Antanaičio recenzijų, straipsnių būdingos pastangos pasikapstyti giliau.

Neatsitiktinai jo archyve yra likę nemažai surinktos medžiagos apie įvairius kūrėjus, nes tik gerai juos pažindamas, net ir tuos, su kuriais buvo daug bendravęs, drįsdavo pateikti vienokių ar kitokių įžvalgų. Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino. Jo vertinimuose yra ir daug humoro, ironijos, net sarkazmo, ir intymaus atsivėrimo bei akademinio rimtumo, rašant apie draugus, tokius kaip M.Katiliškis, Henrikas Nagys, A.Mackus, kurių kūrybą pats labai gerai vertino, noriai pristatydavo, ne kartą kėlė ant pjedestalo ir skaudžiai išgyvendavo dėl nepakankamo jos įvertinimo (pvz., dėl M.Katiliškio kiek pavėluoto įvertinimo už jo „Miškais ateina ruduo“, kai džiaugėsi, kad, vienai premijai nuplaukus, kitą šis autorius vis dėlto gavo ir ta premija, kaip matome iš A.T.Antanaičio laiškelio, jau iš anksto buvo aplaistyta: A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Matęs daug užkulisinių premijų skyrimo srovių, pats tame procese ne kartą dalyvavęs, apskritai labai skeptiškai vertino įvairių premijų skyrimą, gana pagrįstai įtardamas, kad komisijų nariai kai kurių kūrinių nė neperskaitydavo, o ir ne visi autoriai galėjo pakliūti į vertinamųjų sąrašą, tad premijomis, pasak jo, nebūtinai įvertinami patys geriausieji. Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną, kurio jau labai reikia (Premijos ir kūryba / Algirdas T.Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 2, p. 9–10). Kai P.Naujokaitis pareiškė, kad A.Vaškelio kritika dėl 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijų paskyrimo pareikšta netinkamu tonu, esanti nekultūringa ir užgauli, A.T.Antanaitis citata iš paties Pr.Naujokaičio pasisakymo leido suprasti, kad pastarasis kuo pats kvepia, tuo kitus tepa (Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 5, p. 14).

Afiša: humoro grupės „Antras kaimas“ reklama. 1986 m. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaitis nevengė ir aštrokos polemikos su įvairių leidinių bendradarbiais, redaktoriais (pvz., su „Varpo“ redaktoriumi Antanu Kuču). Daug tokios polemikos matome „Akiračių“ rubrikoje „Atvirai kalbant“, kurią vienokiomis ar kitokiomis įžvalgomis ir užpildydavo A.T.Antanaitis. Tiesa, kartais prisiimdavo ir taikdario vaidmenį įvairių politinių krypčių kovoje spaudos puslapiuose. A.T.Antanaitis visada su humoru žvelgė į gyvenimą ir tai jam padėjo be pykčio, argumentuotai reaguoti net į atvirus užgauliojimus. Neatsitiktinai A.T.Antanaičio rašytas vienas jo parengtos knygos „Antras kaimas“ skyrius pavadintas „Juokiamės pirmiausia iš savęs“ (Juokiamės pirmiausia iš savęs / Algirdas Titus Antanaitis // Antras kaimas: Veidai ir tekstai / sudarė Algirdas Titus Antanaitis. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1989, p. 45–60).

"Antro kaimo" programose netrūko ir saviironijos, provokuojančio įsikūnijimo į savo vaizduojamus personažus ne tik vaidinimuose, bet ir grupės reklamose, gyvenime už scenos, o pats A.T.Antanaitis, tėviškai vadinamas humoro grupės prievaizda, vienoje jos reklamoje pavaizduotas tampantis grupės artistus tarsi kokias marionetes už virvučių. Iš tikrųjų to nebuvo, bet kaip kitaip, jei ne su humoru parodysi, kad jo buvo pilna visur.

Pokalbių su savo aprašomais herojais ar neformalių žurnalistų susiėjimų nuotraukose A.T.Antanaitis nepozuoja, neslepia rankoje turėtos taurelės ar cigaretės, jis tiesiog vaidina save ir tai jam puikiai pavyksta. Nevaidinsime ir mes, kad A.T.Antanaičio gyvenimas jau išgliaudytas kaip riešutai ant vaišių stalo. Šios pabiros tegu būna pretekstu pasidomėti, koks buvo Algirdas Titus – įdomi, bet nepakankamai pažinta ir įvertinta asmenybė.

Nuotraukose ir tekstų fragmentuose užfiksuotos tik kelios K.Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr.–1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimo ir veiklos stotelės. Bet ir iš jų galima susidėlioti gyvą paveikslą. Juo labiau kad ir pretekstas tam svarbus: minime K.Šakenio 140-ąsias gimimo metines, o ir knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia savo patyrusio biografo.

Vadovėlio autorius

Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių – pedagogas ir vadovėlių autorius. K.Šakenis dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, kuris, kaip apimantis visą gimnazijos fizikos kursą, buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymosi priemone gimnazijų moksleiviams. Jo išleisti net penki leidimai, vadovėlis buvo taisomas, papildomas ir koreguojamas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas, lietuvių kalbos reikalavimus bei fizikos terminų norminimą. K.Šakenis taip pat buvo parengęs lietuviškų fizikos terminų žodynėlį (išsp. 1918 m. žurnale "Lietuvos mokykla" : Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla.-1918, Nr. 12, p. 372-376) ir prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.

Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybos stotelę (geležinkelių valdyboje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas, kai dar labai trūko šios srities specialistų), galėjo tęsti pedagoginę veiklą jau kaip Lietuvos universiteto dėstytojas.

Aleksandro Merkelio liudijimu, K.Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, plataus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius ir jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, pasak A.Merkelio, užleisdamas vietą jaunesniems (Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas.–1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2). Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl tinkamumo dėstytojo darbui, o tuomečio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas užimti Panevėžio gimnazijos direktoriaus vietą. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplynas tolesnei K.Šakenio karjerai.

Pareigos: K.Šakenis – švietimo ministras. / Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis.– Kaunas: Geležinkelių valdyba, 1929, įklij. p.

Švietimo reformatorius

Jau 1927 m. K.Šakenis pakeitė į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį švietimo ministrą K.Jokantą ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, nuo 1927 m. gegužės 3 d. iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K.Šakenio gyvenimo stotelė, kurioje jis galėjo sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija.

K.Šakeniui vadovaujant ministerijai, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizacinių klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas – 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradžios mokslas. Buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj dalies likviduotų progimnazijų (kurių buvo per daug), buvo pradėtos steigti vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas.

K.Šakeniui vadovaujant atskirtas, kur tai buvo įmanoma padaryti, berniukų ir mergaičių mokymasis gimnazijose (ar tai buvo tikslinga daryti, iki šiol neaišku, bet po šios reformos Kaune veikė atskiros "Aušros" berniukų ir mergaičių gimnazijos).

Vienas švietimo reformos vaisių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos mokytojų cenzui įgyti taisyklės ir sudaryta speciali Egzaminų komisija norintiems įgyti atitinkamą cenzą mokytojams egzaminuoti.

Įgyvendintos reformos ir aukštojo mokslo srityje bei atlikti kai kurie struktūriniai pakeitimai rengiant ir įdarbinant įvairių meno sričių specialistus. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, kuris, nors ir nepakeitė šios mokyklos statuso, bet suteikė galimybę to aukštesnio statuso siekti ateityje.

1929 m., K.Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų ir Valstybės teatras bei radiofonas, o 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija ir priėmus Konservatorijos statutą.

Būdamas ministru K.Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, tačiau lankytojų priėmimo valandos jam buvo šventos, tad stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame.

Ministro kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius 1934 m. rašė: "Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K.Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K.Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos." (Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija ? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena.–1934, bal. 22, p. 5).

Visuomeninė ir politinė veikla

Likimo ironija, bet netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K.Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kurias ėjo iki pat 1940 m. birželio įvykių.

Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj prezidentu išrinkto Antano Smetonos, K.Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininku, suderindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu.

Drauge: Vytauto Didžiojo komitetas. Sėdi kan. J. Tumas, inž. A. Graurogkas, St. Šilingas, inž. K. Šakenis, V. Matulaitis, J. Vileišis, A. Žmuidzinavičius. Stovi prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, V. Braziulevičius, A. Birontas, Z. Toliušis, J.Dobkevičius. 1930 m. / KTU biblioteka. Retų leidinių fondas. G 1, atv. 1585.

Ši politinės veiklos stotelė neabejotinai nulemta ankstesnės visuomeninės politinės K.Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos nariu, vienu iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. K.Šakenis buvo ir Lietuvos skautų sąjungos tarybos nariu, Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos nariu, Vytauto Didžiojo universiteto "Šarūno" korporacijos garbės filisteriu, lietuvių studentų tautininkų "Neo-Lithuania" korporacijos mecenatu nuo 1930 m. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, o nuo 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos nariu, o 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku.

Vertimas geresnis K.Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą.

Išvertė "Poną Tadą"

Įvairiapusėje K.Šakenio veikloje svarbi ir dar viena istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K.Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus raštais, o Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A.Mickevičiaus "Ponas Tadas".

A.Mickevičiaus dvylikos knygų poemos "Ponas Tadas" vertimą K.Šakenis pradėjo spausdinti dar 1924 m. "Vairo" puslapiuose (Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K.Šakenis // Vairas.–1924, Nr. 1, p. 17–19 ; Nr. 2, p. 17–19 ; Nr. 3, p. 17–19 ; Nr. 4, p. 10–12 ; Nr. 5, p. 11–15 ; Nr. 6, p. 12–15 ; Nr. 8, p. 13–18). "Vairo" žurnale buvo išspausdinta šio vertimo pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia.

Nutrūkus "Vairo" leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas "Tautos vaire" (1924 m. Nr. 1–20), o paskui visas vertimas jau sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. Tais pačiais metais pasirodė ir kitas "Pono Tado" vertimas, atliktas Antano Valaičio, kurį dviem tomais išleido "Švyturio" bendrovė. K.Šakenis teigė apie A.Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvęs baigtas. A.Mickevičiaus "Pono Tado" vertimo pratarmėje jis rašė: "Mums lietuviams ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę "Pono Tado" vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A.Valaičio "Pono Tado" vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs." (Ponas Tadas / Adomas Mickevičius ; vertė K.Šakenis.–Kaunas : [s.n.], 1924, p. IV).

Panašu, kad abu vertimų autoriai iš tikrųjų nežinojo vienas apie kitą, kol K.Šakenis ilgai ir kruopščiai dirbo. Žurnalo "Kultūra" naujų knygų apžvalgos skiltyje geriau buvo įvertintas K.Šakenio vertimas: "Vertimas geresnis K.Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A.Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo" (Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra.–1925, Nr. 1, p. 34).

Istorijos atgarsiai

1933 m. pasirodė K.Šakenio knygelė apie spaudos draudimo laikų "Aušrą" ("Auszra" ir jos gadynė: penkių dešimtų metų "Auszros" sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis.–Kaunas ; Marijampolė : "Dirvos" b-vės leidinys, 1933).

Politika: Laikinojo Seimo pirmininkas K.Šakenis. / B. Jermolajevo šaržas, publikuota laikraštyje „Diena“, 1936 m. rugs. 6 d. (Nr. 36), p. 10.

Juozas Brazaitis apie šį K.Šakenio parengtą leidinį rašė: "Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar "Vilniaus žiniose". Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti "Aušros" komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti." (Raštai / Juozas Brazaitis.–Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383).

1935 m. K.Šakenis išleido knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes istorijos žvilgsniu. Tai vertinga, gausiai istorijos šaltiniais dokumentuota knyga. Knygoje aprašomi faktai ir įvykiai nuo XVI a. iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, todėl daug kas tikėjosi, jog išeis ir antra knygos dalis apie gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K.Šakenio įvairių laikotarpių atsiminimai, surankioti jo sūnaus Romualdo Šakenio, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Deja, ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose mažai skirta tarpukariui, tik antroje knygoje yra sudėti K.Šakenio atsiminimai iki 1925 m.

Kaune K.Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo). 1930 m. jis persikėlė į Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), A. ir S.Mejerovičių namą, pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą, kur gyveno 1930–1940 m.

2006 m. gruodį ant šio pastato atidengta memorialinė lenta "Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis".

Kasdienybės maršrutai

Tarpukario Kauno gyvenimas, į kurį įsiliejo dar vaikas, nuo 1919 m. kovo, buvo svarbus impulsas ir vėlesnei, sovietinio laikotarpio rašytojo kūrybai. Iš Vilniaus būsimas rašytojas parsivežė pavardę, kurią turėjo ir jo tėvas rašytojas Liudas Gira, viešumoje dalies pavardės atsisakęs. Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargonininkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski. Ta dviguba pavardė liko ir L.Girą paėmus globoti Stakliškių kunigui lietuviui bei vėliau jo dokumentuose iki 1940 m., tačiau kūryboje jis niekad dviguba pavarde nepasirašinėjo. O sūnus tos dvigubos pavardės nevengė.

Likimas dar mažą V.Sirijos Girą suvedė su Kaziu Binkiu, su kuriuo vieną butą Maironio g. 19 dalijosi jo tėvai (šio namo savininku buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas Antanas Reikala). Dabar šioje vietoje pastatas Maironio g. 31, nebelikę jo medinės dalies, kurioje iš kiemo pusės ir gyveno Girų šeimyna. Vėliau pats V.Sirijos Gira apsigyveno pas K.Binkį, gyvenusį jau kitu adresu, išėjęs iš tėvų buto K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3).

K.Binkio bute iš Rotušės aikštės atsikėlusiai Girų šeimynai priklausė tik du mažiukai kambariukai, tačiau savo atmosfera jis padarė V.Sirijos Girai didžiulį įspūdį ir įtaką. Tiek pas K.Binkį, tiek pas tėvus netrūko svečių literatų, dvasininkų, bohemos atstovų, o ir gyvenant kitur Liudas ir Bronė Giros lankėsi pas K.Binkį organizuojamuose menininkų baliuose.

1922 m. pabaigoje–1923 m. Girų šeimyna apsigyveno K.Donelaičio g. 18 (dabar K.Donelaičio g. 40, įėjimas iš kiemo pusės), kur iki 1933 m. nuomojosi keturių kambarių butą mūrinio dviejų aukštų namo pirmame aukšte (tas adresas dar nurodomas ir 1934 m., nors Liudas ir Bronė Giros jau buvo persikėlę į butą tuometėje K.Petrausko gatvėje, vėliau pavadintoje K.Būgos gatve).

Literatūros link

1925 m. V.Sirijos Gira pradėjo mokytis Kauno 1-ojoje gimnazijoje, vėliau pavadintoje "Aušros" gimnazija, tačiau nuo trečios klasės perėjo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią 1931 m. ir baigė. Iš 1931 m. birželio 13 d. jam išduoto atestato, saugomo Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA, f. 168, ap. 2, b. 309, l. 40-41), matyti, kad mokslai jaunuoliui ne itin rūpėjo (tai jis vėliau pats prisipažino trumpoje autobiografijoje, išspausdintoje 1936 m. antologijoje "Antrieji vainikai", kurioje taip pat su humoru rašė apie artimųjų išpranašautą poeto ateitį, nes mėgdavęs žiūrėti į mėnulį). Tik patenkinamai buvo įvertintos jo graikų kalbos, filosofijos, matematikos, fizikos, paišybos žinios ir įgūdžiai, o vienintelis "labai gerai" puikavosi iš tikybos. Čia nieko stebėtino, nes jaunuolis nuo mažumės augo katalikiškoje aplinkoje, buvo tikintis, pirmuosius kūrybinius bandymus siuntė į katalikiškos pakraipos leidinius.

Gimnazistas V. Sirijos Gira. 1926 08 30.

Pirmasis jo kiek didesnis rašinys apie tėvui artimą sritį – radiją – buvo publikuotas 1927 m. "Pavasario" žurnale. Žinant visus V.Sirijos Giros gyvenimo posūkius, jo katalikiškos nuostatos ir noras "sutriuškinti raudoną vabalą", atsisakyti pasenusių raudonų idėjų ir itin drąsus raudonojo teroro pasmerkimas jo pirmoje eilėraščių knygoje "Golas į ateitį" gali šiek tiek stebinti, bet jis turėjo gerą transformacijų pavyzdį – savo tėvą.

Beje, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui (Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai.–1996, balandis.–Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102) V.Sirijos Gira atskleidė, kad tėvas buvo pataręs nerašyti eilėraščių, tačiau pamatęs jo drąsius, modernistinius eilėraščius ne tik persigalvojo, bet ir išleido jo pirmąją eilėraščių knygą "Golas į ateitį". V.Sirijos Gira prisipažino, kad pats to finansiškai nebūtų sugebėjęs padaryti, be to, jo drąsius eilėraščius vargu ar kas būtų ryžęsis išspausdinti (nebent "Sakalo" leidyklai vadovavęs geras šeimos draugas Antanas Kniūkšta).

Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargoninkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski.

Kritikos kirčiai

Tiesa, ir išspausdintas tas eilėraščių rinkinys susilaukė ne tik padrąsinančių žodžių, bet ir negailestingos kritikos, paties rašytojo žodžiais, jį mažai kas pirko, tad tas knygeles išdalijęs beveik veltui. Dėl vienos recenzijos V.Sirijos Gira buvo gerokai įsižeidęs ir atsakė straipsneliu "Ryto" laikraštyje "Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą" (Rytas.–1931, birž. 1, p. 8). Nenuostabu, kad jis taip sureagavo į tą Benedikto Babrausko, pasirašiusio B.B., recenziją "Naujosios Romuvos" žurnale (Naujoji Romuva.–1931, Nr. 21, p. 508).

Rimtame, katalikiškos pakraipos literatūriniame žurnale jį, griežtą "Trečio fronto" kritiką, kaltino pilant vandenį į "Trečio fronto" malūną. Paskaičius jo "Golas į ateitį", "Atsargiai liepto galas", "Ką mato mėnulis kiekvieną vakarą" bei "Credo", tai iš tikrųjų atrodo kaip įžeidimas, nors kai kurių eilėraščių turinys, nematant rinkinio visumos, ir gali pasirodyti proletariškas. "Credo" V.Sirijos Gira deklaratyviai pareiškė tikįs Dievą ir esąs katalikas, nors ir rašąs modernistines eiles. Ypač negailestingai "Golą į ateitį" sukritikavo neprisistatęs "Kario" žurnalo recenzentas, kuris, be kita ko, rašė: "Nepakanka išleisti šiek tiek pamarginto popieriaus pluoštą ir šūktelėti: "Aš – poetas." Nieko nepadės nei išsklaidymas per 38 pusl. eilučių, kurios gali sutilpti į 8 pusl., nei stambus šriftas, nei storas popierius, nei margas viršelis, nei kitoki monai. Juk apie Vilnių, SSSR, Mahatmą Gandhi, Gretą Garbo, Golfštromą ir k. nuolat rašo daug protingesni žmonės. Visa tatai autorius drąsiai galėjo palikti ramybėje. Paskutiniai knygelės žodžiai "Ir sustojo Pegasas  Uždarytas kelias! Visos temos išgeso, Nebeveža kumelė" ("Laikas baigti" 38 pusl.) aiškiai autoriui primena, kad jis nebegadintų daugiau popieriaus, bet eitų į LFLS arba Makabi aikštę ir ten varytų golą ne į "ateitį", bet į vartus. Grynas oras ir sveikas sportas, be abejo, prablaivys "poetišką" galvą. Mens sana in corpore sano. Ši knygelė bibliotekoms visiškai netinka." (Karys.–1931, Nr. 22, p. 447).

Bene palankiausiai šią ir poezijos, ir ideologine prasme prieštaringą knygą įvertino V.Sirijos Giros tėvas, E.Radzikausko slapyvardžiu rašydamas apie 1931 m. grožinę literatūrą (Lietuvos aidas.–1932, vas. 6, p. 2). Iš šio straipsnio tuoj pasišaipė literatūros kritikas Kostas Korsakas, "Kultūros" žurnale išspausdinęs straipsnelį "Sūnų poezija ir tėvų kritika", kuriame rašė: "Šit jum ryškus "šeimyniškos kritikos" pavyzdėlis. Jei tokį "šeimynišką" literatūros reiškinių vertinimo "metodą" vartotų kas kitas, o ne p. E.Radzikauskas, mes – gal būt – šiek tiek nustebtumėm. Bet dabar – stebėtis nėra prasmės. Jei jau prieš karą, bene 1912 m. ėjusiame žurnale "Vaivorykštė", p. E.Radzikauskas galėjo parašyti didelę panegiriką apie p. L.Giros pjesę "Beauštanti aušrelė", t.y. apie savo, poetiškai tariant, dvasinį sūnų, tai kodėl tas pats p. E.Radzikauskas negali 1932 m. parašyti ne ko menkesnę panegiriką ir apie savo realiai tariant fiziškąjį sūnų?! (...)" (Kultūra.–1932, Nr. 2, p. 122).

Studijų aplinkkeliai

Eilėraščių rinkinys "Golas į ateitį" užbaigė V.Sirijos Giros moksleivišką laikotarpį. Trumpas medicinos studijų VDU laikotarpis buvo lemtingas jo tolesniam gyvenimo ir kūrybos keliui. Juokaudamas autobiografijoje antologijai "Antrieji vainikai" V.Sirijos Gira rašė: "Tų pačių metų (1931 m.) rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.-Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325).

Iš tikrųjų pats Vytautas medicinos studijas vertino kaip "studijų parodiją", pasinėrė į bohemos gyvenimą, prie kurio nemažai prisidėjo gyvenimas pas K.Binkį, draugystė su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, Antanu Miškiniu.

Apie savo studijas jis rašė: "Šiaip taip persiropštęs į II-ąjį kursą, į III-čiąjį nebepajėgiau įkopti. Išmestas užsiregistravau Gamtos matematikos fakultete, kurio visai nelankiau. Tapau "profesionaliu literatu", kurio gyvenimas bėgo boheminėje aplinkoje." (Iš gyvenimo į knygą / Vytautas Sirijos Gira.–Vilnius: Vaga, 1982, p. 12).

Medicinos studijas V.Sirijos Gira vis dėlto baigė, tik jau po karo, Vilniaus universitete. Tiesa, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui jis neigė buvęs Kauno bohemos dalimi, bet prisipažino, kad nemažai laiko praleisdavo su J.Kossu-Aleksandravičiumi ir A.Miškiniu "Central" restorane, vadintame "božegraika". Ten jis ne tik valgydavo J.Aisčio mėgtus karbonadus ir kitą gurmanišką maistą, bet ir šildydavosi "spaustine". Tai buvo arbatos gėrimas su citrina ir nemažu spirito kiekiu.

Dar atsakydamas į "Kultūros" žurnalo literatūrinės anketos klausimus  (Kultūra.–1934, Nr. 12, p. 693) V.Sirijos Gira pripažino gero maisto svarbą "Narkotikų nevartoju. Geras šnicelis sukuria neblogą nuotaiką", o prie gero maisto reikėjo ir gerų gėrimų bei pakankamai pinigų, tad šioje anketoje jis taip pat rašė, kad maloniausias impulsas kūrybai esąs geras užmokestis, kuris jam nedažnai pasitaikydavęs.

Nomeda Repšytė cituoja dar atviresnį 1991 m. V.Sirijos Giros pasakojimą apie medicinos studijas ir laiką po jų: "Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabriko pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus (tikriausiai painioja su "Lietuvos" viešbučio restorano krupnikais, nes M.Vėlykio krupnikai pasirodė gerokai vėliau), o labiausiai su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti "spaustinę", rūkydavau papirosus "Kipras Petrauskas" (Ch.Zivo tabako fabriko gamybos papirosai), nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu, mane išmetė iš universiteto." (Vytauto Sirijos Giros pasakojimas 1991 m.: Sakiniai iš Žaliakalnio. Sekmadienis su kaimynu poeta / Nomeda Repšytė // repsyte.wordpress.com/2012/01/29/sekmadienis-su-kaimynu-poeta-i).

V.Sirijos Giros kaunietiškieji gyvenimo ir kūrybos potėpiai (II)

Minint Vytauto Sirijos Giros (1911–1997) gimimo 110-ąsias metines – antroji ekskursijos į laikmetį, kuriame prasidėjo rašytojo kūrybinis kelias, dalis.

Prasmių paieškos

Vienas V.Sirijos Giros pomėgių buvo šachmatai, todėl neatsitiktinai jo asmeninės bibliotekos knygoms dailininko Telesforo Valiaus sukurtame ekslibrise yra šachmatų figūra (žirgas), o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugome jo asmeninėje bibliotekoje buvusį, 1927 m. vokiečių kalba išleistą šachmatų vadovėlį su šiuo ekslibrisu.

Iš V.Sirijos Giros medicinos studijų liko jo interviu su Medicinos fakulteto dekanu profesoriumi Vladu Lašu, išspausdintas laikraštyje "Lietuvos studentas" (Lietuvos studentas.–1933, rugs. 15, p. 6), kur pasirodė kaip fakulteto gyvenimu gyvai besidomintis studentas. Dalyvavo ir studentų medikų "Fraternitas Lituanica" veikloje, tačiau nebuvo itin aktyvus jos narys tarpukariu (vis dėlto būtent V.Sirijos Gira su Jonu Leliu inicijavo šios organizacijos atsikūrimą 1991 m.).

V.Sirijos Gira taip pat parašė provokuojantį straipsnį dėl studentų medikų pasyvumo ir nesidomėjimo savo spauda ("Lietuvos studentu" ir kt.), į kurį kitas studentas medikas Edmundas Butrimavičius atsakė straipsneliu skambiu pavadinimu "Blogas paukštis, kurs savo lizdą...", prie kurio buvo išspausdintas ir V.Sirijos Giros atsakymas į šią repliką (Lietuvos studentas.–1933, spal. 15, p. 2 ; lapkr. 15, p. 6). Studentas medikas V.Sirijos Gira iš tikrųjų pasirodė tas blogas paukštis, kuriam medicinos studijos VDU ir netiko, ir nepatiko.

V. Sirijos Gira. 1933-ųjų lapkritį.

Nepritapo jis ir Lietuvos kariuomenėje. Apie šią tarnybą 1936 m. autobiografijoje rašė: "1932 m. tarnavau artilerijoj kariūnu-aspirantu. Valiau arklius, šveičiau pentinus ir tampiau patrankas. Bet tai, deja, tęsėsi nevisai ilgai: po poros mėnesių buvau sugražintas į pilko pilietinio gyvenimo vėžes." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.–Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 326).

Po kariuomenės trumpam grįžo pas tėvus į butą K.Donelaičio g. 18 (dabar K. Donelaičio g. 40), bet netrukus vėl apsigyveno pas K.Binkį Maironio gatvėje (tik jau ne Maironio g. 19), iš ten ir jo nuotrauka su užrašu "Mamytei – "Vytukas" 1933. XI. 27 d.", saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (dėkojame šio muziejaus darbuotojams už suteiktas V.Sirijos Giros ir jo aplinkos nuotraukas).

Po bohemiškų klajonių vėl grįžo į tėvų butą, tik jau K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3, ant namo dar likusi žymė ten buvusios lentos "Šiame name 1933–1940 m. gyveno liaudies poetas Liudas Gira", kuri buvo pavogta 2004 m.). 1935 m. Vytautas ten jau pasitiko pas tėvą apsilankiusį rašytoją Joną Marcinkevičių, ėmusį iš L.Giros interviu laikraščiui "Diena" (Diena.–1935, bal. 28, p. 3).

Viršum jausmų

1934 m. pasirodė antroji V.Sirijos Giros eilėraščių knyga "Širdys formaline". Keletas šios knygos eilėraščių jau buvo išspausdinta periodikoje ("Bangose", "Šviesos keliuose", "Pradalgėse") ir Klemenso Dulkės sudarytame eilėraščių rinkinyje "Septyni", kurį 1933 m. išleido "Sakalo" bendrovė.

Knygos pavadinimas tarsi simbolizavo naują eksstudento mediko kūrybos etapą. Eilėraščių rinkinyje, lyginant su "Golu į ateitį" mažiau deklaratyvumo, daugiau jausmo, tik ne to gilaus, emocinio, o racionalaus, intektualinio.

Apibendrindamas recenziją apie šią knygą "Naujosios Romuvos" žurnale poetas, kritikas, vienas rinkinio "Septyni" autorių Mykolas Linkevičius taikliai pastebi: "Bendrai, V.S.Gira naująja lyrikos knyga padarė nemenką šuolį į priekį ir daro nebe entuziastingo jaunuolio, besistengiančio įmušti  golą į ateitį, o nusistovėjusio poeto įspūdį, kurį kiek sumažina knygos gale įdėti "Spaudos atsiliepimai apie Vytauto Sirijos Giros kūrybą": jau perdaug aiškiai juose kyšo tendencija paneigti nepalankių recenzentų nuomones" (Naujoji Romuva.–1934, Nr. 178/179, p. 455).

Dar daugiau jausmo, meilės V.Sirijos Giros 1935 m. išleistame eilėraščių rinkinyje "Mergaitė ir asonansai", kurio įsimintiną viršelio raidžių ekvilibristiką kūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Tik meilė šioje V.Sirijos Giros knygelėje be romantinių atsidūsėjimų ar tragiškos egzaltacijos, į ją pažvelgta tarsi iš šalies, daugiau su humoru negu su džiaugsminga įsimylėjėlio romantika ar ilgesingu liūdesiu.

Antanas Miškinis recenzijoje apie šią knygą pastebėjo: "Įdomus jaunasai Gira yra tuo, kad jis į meilę nežiūri perdaug tragiškai; jis žiūri kaip į kokį įdomų žaidimą, kaip į sportą. Vietomis pasisako graudžiai ir gražiai, vietomis su dideliais pavojais nukrypti į feljetoną." (Šviesos keliai.–1935, Nr. 4, p. 251–252). Apie V.Sirijos Giros sugebėjimą pakilti aukščiau jausmų ir į meilę pažvelgti su tam tikra ironiška šypsena recenzijoje "Naujosios Romuvos" žurnale rašė ir Alfonsas Keliuotis: "V.S.Gira ir aukščiausio pakilimo akimirkomis dar sugeba būti iškilęs aukščiau savo jausmų, jais žaisti, apie juos juokaudamas kalbėti ir juos naudoti savo "žodžių akrobatikos pynei". Vadinas, priešingai tikrajam lyrikui, katras kūrimo metu yra jausmų valdomas ir nešamas. V.S.Giros sugebėjimas iškilti viršum jausmų ir su ironiška šypsena in juos žiūrėti rodo, kad jis gali būti puikus jumoristas. Mat pašiepti, ironizuoti tas ar kitas aistras, vienokius ar kitokius jausmus teįmanoma tiktai viršum jų iškilusiam. Jais giliai persiėmusiam tai nepasiekiama. Ir skaitant V.S. Giros poeziją, tuoj tenka pastebėti, kad jam iš tikrųjų puikiai vyksta ironizuoti ir pašiepti. Jumoras – V.S.Giros jėga. Kuo daugiau katran eilėraštin jam pavyksta indėti jumoro, tuo tas eilėraštis būna indomesnis ir vertingesnis. (...) Ir todėl tenka labai apgailėti, kad "Mergaitėse ir asonansuose" jumoro yra neperdaugiausia" ( Naujoji Romuva.–1935, Nr. 18, p. 409).

Tiesa, A.Keliuočiui šioje recenzijoje per daug asmeniškas pasirodė eilėraštis "Mano pilkas gyvenimas", kuriame V.Sirijos Gira su ironišku humoru aprašo, su kuo ir kodėl draugauja, ką veikia laisvalaikiu. Eilėraštį užbaigia eilutė "Šios eilės daugtaškiu šituo ir baigias". Daugtaškį būtų galima padėti beveik prie visų šio rinkinio eilėraščių, o ypač prie tokių, kaip "Mano girtavimai", "Nežinomai mergaitei", "Eilėraštis apie baleriną". Daugtaškio trūksta ir eilėraštyje "Čarli Čaplino meilė", kuriame jis, aišku, rašo ne apie Ch.Chapliną, o apie save, prisipažindamas: "Turbūt aš vienas iš bohemos Kvailai taip sugebu gyvent" (Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; (viršelio raides piešė Alx. Šepetys).–Kaunas: Sakalas, 1935, p. 57).

Temų amplitudė

Tikrai apie Ch.Chapliną V.Sirijos Gira rašo eilėraštyje, kaip ir visa knyga, pavadintame "Šešėliai nuo ekrano". Šį eilėraštį knygoje "Šešėliai nuo ekrano" poetas išskiria kaip simbolį santykiui tarp realios tikrovės ir meniško, poetinio vaizdo išreikšti.

Rinkinyje "Šešėliai nuo ekrano" sudėta eilėraščių mišrainė, kurioje – ir karo tema ("Džentelmenų balius", "Geroji žemė", "Kalėdų pasaka", "Kas mum rūpi", "Pasaka", "Telegrafas"), ir eilėraštis apie Aleksandro Puškino mirtį, skirtas jo mirties metinėms ("Puškinui"), nemažai Tėvynės meilės eilių, skirtų kenčiančiai, kovojančiai ir Dievą tikinčiai Lietuvai ("Kristus Lietuvoj", "Mūsų sargyba", "Savanorių motinos", "Seržantui Bakanauskui", "Širdies nesukaustysit niekam", "Tėvų kraujas", "Vasara mūsų tėvynėje", "Viešpaties aplankymas"), bet gražiausi rinkinio eilėraščiai – asmeniškais motyvais, su lengvu erotiniu dvelksmu ("Kartą prie marių", "Laiškas gražiai moteriškei", "Mergaitė iš Rygos", "Mergaitė kuri išsigando", "Migla kvartalą supa", "Vasaros nakties sapnas" ir kt.).

V.Sirijos Gira išbandė savo kūrybinius gebėjimus rašydamas eilėraščius ir kitus eiliuotus kūrinėlius vaikams. Atvažiavęs į vaikų literatūrą su "Traukiniu", pasiplaukiojęs "Jūra", pabuvęs nepatraukliu, bet labai reikalingu "Kaminkrėčiu", savo vietos vaikų literatūroje jis taip ir nesurado.

Daugiausia literatūros kritikų dėmesio: tiek labai gerų vertinimų, tiek ir kritikos – sulaukė V.Sirijos Giros eiliuotas kūrinys su spalvingomis dailininko Rimto Kalpoko iliustracijomis "Kaminkrėtys". Šią knygelę 1938 m. išleido Spaudos fondas. Istorija apie kaminkrėčio neįsileidusius žydą Izaoką ir Vilkų šeimyną bei dėl neišvalytų kaminų kilusį gaisrą patiko "Naujosios vaidilutės" žurnalistei R.Dargytei, įžvelgusiai knygos didaktinius ir praktiškus privalumus: "Knyga visai nedidelė, vos keliolika puslapių, bet praktiška, nes išleista ant storesnio gelsvo popierio – vaikams ne taip greit tepsis ir plyš. Teksto nedaug. Iliustracijų daugiau negu teksto. Kai kurie teksto posmai kartojasi po kelis kartus, tas, be abejo, padės vaikams greičiau išmokti atmintinai. Knygos turinys didaktinis propagandinis. (...)" (Naujoji vaidilutė.–1939, Nr. 1, p. 59–60). Tačiau nežinomas kritikas žurnale "Tautos mokykla" buvo visai kitokios nuomonės. Jam ši V.Sirijos Giros eiliuota apysaka pasirodė nenatūrali ir neįtikėtina (Tautos mokykla.–1939, Nr. 2, p. 52).

Nauji krantai

Kaunietiškuoju laikotarpiu V.Sirijos Gira atsiskleidė ne tik kaip poetas. Po jau minėto vaizdelio "Radio" V.Sirijos Gira išbandė jėgas ir publicistikos žanre, 1929 m. Qui pro quo slapyvardžiu parašęs keletą humoristinių aktualijų apžvalgų "Šukės" laikraštyje "Diena". 1930 m. "Meno kultūroje" buvo išspausdintas jo verstas O.Dymovo apsakymas iš rusų kalbos. 1934 m. žurnale "Kūno kultūra ir sveikata" buvo išspausdintas V.Sirijos Giros apsakymas "Filosofas", o 1937 m. laikraštyje "Literatūros naujienos" – scenos vaizdelis "Fragmentas iš pjesės".

Bandė rašyti ir romaną "Vera Mongirdaitė", kurio pora ištraukų buvo išspausdinta populiariame, bet trumpai leistame žurnale "Žvilgsniai" (Žvilgsniai.–1934, Nr. 1, p. 14–19 ; Nr. 2, p. 10–13), bet kaip knyga romanas nebuvo išleistas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais nuėjo paskui tėvą. 1940 m. išvertė Michailo Zoščenkos knygelę "Pasakojimai apie Leniną", kurią išleido leidykla "Raudonoji vėliava", bet nesiveržęs į politiką ar į kokius nors postus, didelių kolaboravimo aukštumų nesiekė ir nepasiekė. Vėlesne sovietinio laikotarpio kūryba pasižymėjo kaip įdomus ir objektyvus tarpukario Kauno gyvenimo metraštininkas.

Nublokštas į Rusiją

Pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai nežadėjo J.Balčiūnui ir rašytojo karjeros. Politiniai skersvėjai lėmė, kad zakristijono padėjėjas ir grafo Jono Pšezdeckio virėjo Rokiškio dvare pagalbininkas 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1913 m. Panevėžio mokytojų seminarija galėjo būti J.Balčiūno kūrybinio kelio pradžia, nes 1912-isiais, kaip teigia apie jį rašę autoriai, buvo publikuotas pirmasis jo kūrinys, būta ir kitų publikacijų.

Kūrybai galėjo būti paranki jo 1913 m. gauta mokytojo vieta Stačiūnuose (Šiaulių apskr.), bet politiniai vėjai, Pirmojo pasaulinio karo sūkurys toliau jaukė galimai ramų provincijos mokytojo gyvenimą, nunešė J.Balčiūną į Kaukazą, Stavropolio miestą, Rusijos strateginį prekybos ir kariuomenės centrą.

Ten J.Balčiūnas bandė tęsti pedagogo karjerą, įstojo į vietos Mokytojų institutą ir, pasak gero pažįstamo, Norimo slapyvardį pasirinkusio rašytojo Andriaus Mirono, "parašė savo pirmąjį kūrinį rusų kalba – "Pavasario smuikai" (Jaunos sielos karys – rašytojas: Juozui Švaistui-Balčiūnui 70 metų / Andrius Mironas // Karys. – 1961, Nr. 5, p. 155). Stavropolis galėjo būti dar viena stotele jo kūrybiniame kelyje, tačiau likimas lėmė, kad J.Balčiūnas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, o 1917 m. baigė Maskvos karo mokyklą.

Mūzų trauka

Ilgai tarnavęs svetimiems, grįžęs į Lietuvą iš pradžių ieškojo kokio nors civilio darbo, grįžo į gimtąjį Rokiškio kraštą ir tarnavo Skemų dvaro ūkvedžiu-administratoriumi. Šiame dvare vėl buvo laiko kūrybai. J.Balčiūnas išbandė save draminės kūrybos bare, parašė tris dramas, kurių dvi ("Lenkų karalaitė" ir "Taip Dievas davė") pirmą kartą buvo atspausdintos 1921–1922 m. žurnale "Skaitymai".

Viena Skemų dvare parašyta drama "Meilės sutemos" apie neištikimą mylimąją, kurioje aprašė savo nelaimingą pirmąją meilę Aldonai, taip ir liko neišspausdinta, bet tiek šios meilės, tiek kiti gyvenimo dvare epizodai sugulė į 1967 m. išleistą J.Balčiūno atsiminimų knygą "Dangus debesyse". Šioje atsiminimų knygoje išsamiai aprašyta ir tolesnė J.Balčiūno karjera: įsijungimas į nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą, einant Rokiškio milicijos vado, Zarasų komendanto pareigas. Jo kovos su lenkais Lietuvos kariuomenėje į šiuos atsiminimus jau nepateko.

Šie atsiminimai, nors ir buvo įvertinti Lietuvių rašytojų draugijos premija, padalijus ją pusiau J.Balčiūnui-Švaistui ir Jurgiui Jankui už dramą "Peilio ašmenimis" (precedento neturintis atvejis šio apdovanojimo istorijoje), ne visų buvo palankiai sutikti. Kai kas piktinosi dėl nepelnyto knygos apdovanojimo (Sonatos ir vyšnios: (apie 1967 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijos padalijimą pusiau Juozui Švaistui ir Jurgiui Jankui) // Akiračiai. – 1968, Nr. 2, p. 13–14).

O Juozui Girniui nepatiko intymiai asmeniški knygos epizodai. Jis rašė: "Lyg norėdamas savo atsiminimus suįdominti, autorius daug vietos skiria išgėrimams bei meilėms aprašyti. Deja, tai šiuos atsiminimus nepagyvina, o tik sunuobodina. Niekam neįdomu, kad autoriui nesisekė su Aldona ar kad žydaitė Lėja jam buvo "dvasinė paguoda, atsigaivinimas". Reiktų būti tikrai įžymiam žmogui, kad būtų galima visus dominti ir savo privatiniu gyvenimu. Šiaipjau visai nesvarbu, kieno su kuo gerta ar mylėtasi. Autorius žada tęsti savo atsiminimus. Tai ir pasisakome dėl šio atsiminimų subanalinimo tokiais privačiais reikalais. Rašydamas antrąją atsiminimų knygą, autorius galėtų pasvarstyti, ar nebūtų pravartu atmintin beplūstančią praeitį kritiškiau išsijoti – išskirti, kas tik jam pačiam brangu ir kas visus gali dominti." (Iš memuarinių knygų: (rec.) / Alaušius (Juozas Girnius). – Rec. kn.: Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1919 metais / Juozas Švaistas. – London: Nidos knygų klubo leidinys, 1967. – (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 63) // Aidai. – 1967, Nr. 10, p. 461).

J.Balčiūnas išbandė save draminės kūrybos bare, parašė tris dramas, kurių dvi („Lenkų karalaitė“ ir „Taip Dievas davė“) pirmą kartą buvo atspausdintos 1921–1922 m. žurnale „Skaitymai“.

Kariuomenės nesuprastas

Tenka tik pasidžiaugti, kad atsiminimų autoriui taip nepasisekė su Aldona ir teko išsiskirti su žydaite Lėja, užtat dar 1922 m. susipažino su savo meile, ištikima gyvenimo drauge Aleksandra, kuri tikrai būtų patekusi į vėlesnių laikų atsiminimus, jeigu jie būtų parašyti. Tai jai jis 1923 m. užrašė savo gražią nuotrauką, dabar saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje "Atminimui 26. IV. 23 J.Balčiūnas" (Juozas Švaistas. 1923. MLLM GEK 103330a), tai ji jam taip gražiai grojo gitara kitoje 1925 m. nuotraukoje (Karininkas, rašytojas J.Švaistas su žmona. 1925. MLLM GEK 103332). Už gražias J.Balčiūno-Švaisto, žmonos Aleksandros ir jų giminių nuotraukas dėkojame jas maloniai suteikusiems Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams.

Žmona Aleksandra buvo kilusi iš gausios Radzevičių šeimos, augo su keturiomis seserimis ir trimis broliais. Buvo juokaujama, kad jie gyvena susimetę, nes J.Balčiūnas buvo daugiau žinomas kaip J.Švaistas, o žmona, dantų gydytoja, aišku, pasirinko vyro pavardę ir buvo Aleksandra Balčiūnienė.

Žmonos brolis, inžinierius Stasys Radzevičius padėjo pasistatyti jiems namą Aguonų g. 2A (dabar Aguonų g. 4), vykdė namo statybos techninę priežiūrą. Pora iš pradžių gyveno Šančiuose, J.Balčiūnui kaip kariškiui išnuomotame bute. 1928 m. persikėlė į tuo metu pastatytą E.Šternienės namą Maironio g. 14 (jis neišlikęs), o 1931–1933 m. gyveno Laisvės al. 39 (dabar Laisvės al. 73). 1933 m. pabaigoje – 1934 m. Juozas ir Aleksandra jau galėjo įsikelti į savo namą Aguonų g. 2 (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3, l. 1 – 25). Už pagalbą nustatant J. ir A.Balčiūnų gyvenamąją vietą ir jų namo Aguonų gatvėje projekto, kitų dokumentų vaizdus dėkojame Kauno regioniniam valstybės archyvui.

Atsiminimų knygos "Dangus debesyse" pabaigoje rašytojas užsimena apie tarnybos kariuomenėje nuoskaudas, gautą nuobaudą dėl įgaliojimų viršijimo ir kitą nuobaudą, nulėmusią, kad nebuvo pakeltas jo laipsnis į aukštesnį dėl tariamai nepadorios knygos "Šilkinė suknelė". Kariuomenėje jautėsi nepakankamai suprastas ir vertinamas, nors 1939 m., išeidamas į atsargą, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, be to, 1922–1928 m. Karo mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją, geografiją, o 1940 m. ir rusų kalbą, buvo ilgamečiu "Kario" (1928–1935 m.) bei "Kardo" (1933–1935 m.) redaktoriumi, kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytoju.

J.Balčiūną gerai pažinojęs Bronys Raila atsiminimuose "Raibos agavos" apie rašytojo santykį su kariuomene rašė: "Mėgdavau užvesti tą temą, nes kai tarnavau kariuomenėje, Švaistas buvo "Kario" redaktorius ir kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytojas ar viršininkas. Ir aš kartą rašiau "Kary", ir dargi vieną radijo pusvalandį Algirdo pulko kareiviam padėjau paruošti, ir deklamavau savo paties rašytus patriotiškus tekstus... Bet jis mano kariškumą nuvėsindavo "išgyvenimu", kad kariuomenėje mažiausiai buvęs suprastas ir vertinamas kaip rašytojas. Nuoskaudos ir kartūs atsiminimai, matyt, patvariai išlieka. Mat jo pačią pirmąją novelių knygą, "Šilkinę suknelę", kariuomenės vadovybė vos nepasmaugė už "pornografiją"!

Ypač su sarkazmu pabrėždavo, kaip tą jo apsakymų rinkinį suniekinęs gen. Povilas Plechavičius, po gruodžio 17-osios perversmo staiga iškilęs kariuomenės štabo viršininku ir pasijutęs autoritetu visais, net ir literatūros klausimais. (...)" (Literatūros sužadėtinis: Švaisto išgyvenimai // Raibos agavos / Bronys Raila. – London: Nidos knygų klubo leidinys, 1983. – (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 104), p. 49).

J.Balčiūno-Švaisto apysakų knygoje "Šilkinė suknelė" dvi apysakos – "Šilkinė suknelė" ir "Kerpių berniūkštis". Pirmos apysakos herojė skalbėjos dukra Steputė, atvykusi iš provincijos į Kauną, įsidarbina ministerijos raštinėje. Apysakoje verda meilės aistros, dėl Steputės varžosi trys vyrai: jos senas pažįstamas Andriukas, ištvirkęs viršininkas ir jos ranką galų gale laimėjęs raštinės sekretorius Raginskas. P.Plechavičiaus įžiūrėtos pornografijos apysakoje nėra nė kvapo, bet meilės aistros ir apysakos leitmotyvas – merginos svajonė nusipirkti šilkinę suknelę – karininkijai, aišku, atrodė nerimta.

Gyvenimiškos temos

Kitos apysakos "Kerpių berniūkštis" pagrindinis veikėjas – nesantuokinis dvarininko Kerpio berno Bernardo ir jo dukters Kastutės meilės vaisius Benadukas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir viename mūšyje žuvęs. Rašytojas Jonas Marcinkevičius, kurio prisiminimai iš Lietuvos kariuomenės – ne patys geriausi, užsimena apie J.Balčiūno bandymą šioje apysakoje gilintis į kario psichologiją, bet, jo nuomone, Lietuva dar nebuvo pribrendusi atviram žvilgsniui į santykius kariuomenėje (Būkime reikalingi / J.Marcinkevičius // Lapas. – 1933, rugs. 24 (Nr. 39), p. 2; spal. 1 (Nr. 40), p. 2).

1928 m. pasirodė dar viena J.Balčiūno-Švaisto apysakų knyga "Naujan gyveniman", kuri buvo mažiau intriguojanti, todėl ir kritikų sutikta ramiai, be ypatingo susidomėjimo, o J.Grušas atkreipė dėmesį į apysakų kalbos paprastumą, sklandumą (J.Švaisto Raštai: (rec.) / J.Grušas. – Rec. kn.: Naujan gyveniman: apysakos / J.Švaistas; viršelį piešė A.Šepetys. - Kaunas: "Spaudos fondo" leidinys, 1928 // Židinys. – 1928, Nr. 8/9, p. 192). Patrauklų knygos viršelį su "naujo gyvenimo" šviesa piešė dailininkas Aleksandras Šepetys.

Kita J.Balčiūno-Švaisto knyga "Meilės vardu" skaitytojus pasiekė tik 1937 m. Patrauklus knygos pavadinimas gali šiek tiek apgauti, nes joje nėra nei lengvo turinio, nei pikantiškų meilės nuotykių, nors veiksmas ir sukasi apie meilę. Jonas Šimkus knygos recenzijoje taikliai pastebi, kad knygos pavadinimas atitinka jos turinį, viskas daroma prisidengus meilės vardu. J.Švaistas nemoralizuoja ir juo labiau nesistengia pateisinti palaido gyvenimo, šeimų griovimo, prostitucijos, miesčioniškumo, jis tiesiog tai rodo šešiose knygos novelėse, kuriose nedaug meilės ir optimizmo (J.Švaistas. Meilės vardu: (rec.) / Pr.Daugnora (Jonas Šimkus). – Rec. kn.: Meilės vardu: novelės / J.Švaistas. – Kaunas: Sakalas, 1937 // Dienovidis. – 1938, Nr. 1, p. 49–50). Septinta knygos novelė tarsi iškrenta iš knygos konteksto tiek turiniu, tiek forma. Trumputė novelė "Njutono pypkė", pirmą kartą atspausdinta žurnale "Pradai ir žygiai" (Njutono pypkė / J.Švaistas // Pradai ir žygiai. – 1927, Nr. 2, p. 112–118), parašyta kandaus angliško humoro dvasia, veikėjų vardai taip pat liudija, kad novelės veiksmas užsienyje. Vienintelė šios novelės sąsaja su kitomis knygos novelėmis, – joje taip pat prisidengiama meilės vardu. Tiesa, ir šioje novelėje moterys vaizduojamos kaip vedančios iš kelio gundytojos, tačiau jose daugiau aistros, negu, pvz., novelėje "Raganos" ar "Merga iš miesto", o serui Izaokui jos tarsi pypkės dūmai, svarbu giliau neįtraukti į plaučius.

Karo nublokštas į Vokietiją, J.Balčiūnas daug rašė, o jo kūryba, prieš suguldama į vieną po kitos išleistas knygas, pirmiausiai buvo publikuota DP spaudoje, laikraščiuose "Mintis", "Mūsų kelias", "Žiburiai". Iš šių romanų ištraukų šiek tiek atsiskleidžia ir J.Balčiūno-Švaisto kūrybinė virtuvė. Romano "Rašau sau" ištraukos nepakitusia struktūra, pavadinimais sudėtos ir į atitinkamą knygą. Novelių rinkinio "Siela lagamine" ištraukos taip pat įtrauktos į knygą tokios, kokios buvo parašytos, tačiau buvo ir pirmas šios knygos variantas, pavadintas romanu "Saulėtas rytas", taip ir likęs rankraštyje. O romano "Paskutinį kartą tave klausiu" ištraukos liudijo autoriaus kūrybines kančias, tam tikrą neapsisprendimą, kur sudėti romano akcentus. Šis romanas turėjo keturis pavadinimo variantus (pirmas "Autovežimiai suburzgia", antras "Įrėžę neišdildomų pėdsakų", trečias "Dar kartą tave klausiu" ir pasirinktas ketvirtas pavadinimas "Paskutinį kartą tave klausiu"). Su ištraukos "Paskutinį kartą tave klausiu" publikavimu ("Paskutinį kartą tave klausiu": Ištrauka iš romano: (Ištrauka iš 1948 m. tuo pačiu pavadinimu išleisto romano, knygoje p. 166–169) / J.Švaistas // Mintis. – 1946, birž. 24 (Nr. 100), p. 6–7 ; birž. 25 (Nr. 101), p. 2) autorius, matyt, galutinai apsisprendė ir dėl būsimo romano struktūros.

Darbas: kaip ir daugumai bendraamžių, J.Balčiūnui nepavyko išvengti mobilizacijos, o sykį užsivilkęs karišką milinę, vėliau tapo profesionaliu kariškiu.

Intriguojantys siužetai

Pažvelkime į J.Švaisto pokariu išleistas knygas jų pasirodymo eilės seka. Romanas "Rašau sau", išleistas 1947 m. su paantrašte "Tremtinės užrašai", kuri šiek tiek klaidinanti, nes jame nerašoma nei apie lietuvių tremtį į Sibirą ar kitas tolimas nuo Lietuvos vietas, nei apie jų emigraciją į Vakarus. Pagrindinė šio kūrinio herojė kunigaikštytė Zinaida, rusė emigrantė, atvykusi į Lietuvą ir gana linksmai čia leidžianti laiką. Romane aprašoma rusės, Lietuvoje tapusios kabareto šokėja, meilės istorija. Ji išteka už lietuvio advokato Antano Giedrimo (knygoje vadinamo Toniu), meta savo darbą, bet neužmiršta romano su savo ankstesne meile – husarų pulko karininku Petru (romane vadinamu Petia). Po slaptų pasimatymų ir vyro persekiojimo, išsiskyrusi su vyru ir nutraukusi santykius su Petru, Zinaida susipažįsta su kitu rusų emigrantu Grigorijumi, dirbančiu vokiečių filmų bendrovėje, ir išvažiuoja iš Lietuvos. Jos gyvenimas Vokietijoje knygoje jau neaprašomas. Tokia savotiška "tremtis" aprašoma romane "Rašau sau". Romanas parašytas pirmu asmeniu, tarsi tai būtų tos rusų emigrantės užrašai, jos dienoraštis.

Novelių rinkinyje "Siela lagamine" aprašoma jau lietuvių tremtinių (tiksliau emigrantų) buitis, jų gyvenimas DP stovykloje, tačiau prisimenama ir ta "siela lagamine", Lietuvos gyvenimo vaizdai, kurie sudaro visą antrąją knygos dalį. Tie vaizdeliai nėra išsiilgtoji, idealizuojama Lietuva, kurią reikėjo palikti, juose daug vargo (pvz. novelėje "Apžiūrėk tą skynimą"), net svarstymų apie gyvenimo prasmę (novelė "Paskutinė paslauga"). Gal todėl ir netiko romano pirmasis pavadinimas "Saulėtas rytas", nes tie Lietuvos prisiminimai nebuvo tokie šviesūs, kaip tas įsivaizduojamas saulėtas ir kartu tragiškas rytas ją paliekant.

Dar daugiau tragizmo romano "Paskutinį kartą tave klausiu" turinyje. Jį nulėmė romane vaizduojamas laikmetis, kai Butkūnų kaime vieną okupantą keitė kitas, po pirmųjų trėmimų ne mažiau sunkus ir tragiškas gyvenimas pačioje Lietuvoje. Romano pavadinimas užšifruotas jo veikėjos Anelės Nakienės gyvenimo istorijoje. Vežant į tremties vietą žuvus jos vyrui, Nakienė išteka už Antano Adomonio, kurio žmona taip pat mirė vagone pakeliui į tremtį. Intrigą dar sustiprina Anelės romanas su bernu Kaziu Naujoku, kuriuo norėdamas atsikratyti Adomonis pats nužudomas, susimokius žmonai ir jos meilužiui. Praėjus kažkiek laiko miške randamas vyro lavonas ir Butkūnų žmonės spėja, kad tai Antanas Adomonis. Kunigui antrą kartą per to žmogaus laidotuves paklausus Anelės, ar tai ne jos vyras (iš to klausimo ir romano pavadinimas), našlė prisipažįsta, kad Kazio kirviu užmuštas jos vyras pakastas kluone po šiaudais, ten jis ir randamas. Minimalistinis romano viršelis, pieštas dailininko P.Osmolskio, liudija, kad tai tragiškos meilės istorija politinių sukrėtimų fone.

Pasakų link

Iš Vokietijos į JAV pasitraukusį Juozą Balčiūną-Švaistą suviliojo jau anksčiau jo pamėgtas pasakų pasaulis. 1952 m. jis išleido pasakų rinkinį "Aukso kirvis", kuriame sudėtos pasakos iš Jono Basanavičiaus surinktų pasakų knygų "Lietuviškos pasakos įvairios", jas šiek tiek paredaguojant.

J.Balčiūnas-Švaistas knygos įžangoje teigia tik pataisęs pasakų kalbą, pašalindamas iš jos barbarizmus bei pagyvinęs ir išryškinęs dialogus, nenukrypstant nuo pasakos turinio ir formos (Aukso kirvis : rinktinės mūsų žmonių pasakos / parengė Juozas Švaistas; viršelis ir iliustr. dail. Vyt. Ignatavičiaus-Igno. – Chicago: autoriaus leidinys, 1952, p. 7–8). Rinkinyje ir daugeliui žinomos, ir mažiau girdėtos pasakos. Vienas knygos trūkumų – pasakų klasifikacija. Pasakų suskirstymas pagal jų tematiką (buities pasakos, gyvuliai ir žvėrys pasakose) yra suprantamas, tačiau neaišku, kuo ypatingos "ypatingosios pasakos" arba kuo skiriasi "pasakos-apysakaitės" nuo kitų pasakų.

1952 m. pasirodė ir kita J.Balčiūno-Švaisto knyga, parašyta lietuvių pasakų motyvais, "Petras Širvokas". Šioje knygoje autorius jau tik pasinaudoja pasakų motyvais, juos savaip sukonstruodamas, įvesdamas išgalvotą personažą Petrą Širvoką, gyvenusį dar baudžiavos laikais.

Nežinomas recenzentas "Kario" žurnale šią knygą pavadino pasakiškų nuotykių romanu ir apipylė ją tokiomis liaupsėmis: "Dėl ypatingai turtingos kalbos – žodingumo ir lengvo stiliaus bei kompozicijos laikytinas grožinės literatūros šedevru. Stebėtina, kad literatūros kritikai dar nėra į ją atkreipę reikiamo dėmesio. Čia malonu šią knygą, nors ir trumpokai, paminėti dėl to, kad jos autorius yra Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Balčiūnas, kuris kaip rašytojas žinomas Švaisto pseudonimu." (Petras Širvokas žemėje, pragare ir danguje: (rec.).-Rec. kn.: Petras Širvokas: nuotykių nuotykiai žemėje, pragare ir danguje. Trijų dalių senų ir senesniųjų laikų vaizdas, parašytas lietuvių pasakų motyvais / Juozas Švaistas; viršelį piešė Mikas Šileikis.–Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1952 // Karys.–1953, Nr. 1, p. 22).

Ši knyga – iš tikrųjų naujas reiškinys lietuvių literatūroje, tačiau ne dėl jos žodingumo ir lengvo stiliaus, o dėl visas pasakas jungiančio pagrindinio herojaus. Per tą mistiniu būdu savo galių gavusį veikėją bandoma jungti tikrovę su pasakų pasauliu, deja, ne visada sėkmingai.

Temų ieškota realybėje

1953 m. pasirodė J.Švaisto apysakaičių ir vaizdelių knyga "Eldorado", kurioje jis stengėsi realistiškai surašyti pabėgėlių iš Lietuvos istorijas, o jos leitmotyvu turėjo būti trumpa apysakaitė "Eldorado", kurioje pagrindinis veikėjas Vytautas Raudonis ironiškai įsidarbino Vokietijos miestelio viešbutyje "Eldorado", kad užsidirbtų pinigų išplaukti į JAV. Knyga, perkrauta pabėgėlių buities smulkmenų, nesulaukė didelio kritikų dėmesio. Iškrentanti iš bendro knygos konteksto, literatūriškai stipriausia apysaka – "Ryžausi savo kaltę išpirkti", kurioje pas partizanus nuėjusią ir NKVD suimtą Žydrę Uogenytę išgelbėja buvęs jos klasės draugas, NKVD dirbęs Feliksas Užkurys, taip tarsi išpirkdamas savo išdavystės kaltę. Recenzentas A.B. "Ateities" žurnale taip pat išskiria šią apysaką kaip geriausią, tačiau ją įvardija kaip mažiausiai realistišką tikriausiai ne dėl siužeto, o dėl autoriaus literatūrinės išmonės (Juozas Švaistas ir "Eldorado": (rec.) / A.B.–Rec. kn.: Eldorado: apysakaitės ir vaizdeliai / Juozas Švaistas.–Hannover: "Bendrija", 1953 // Ateitis.–1954, Nr. 3, p. 69).

Pačią pirmąją novelių knygą, „Šilkinę suknelę“, kariuomenės vadovybė vos nepasmaugė už „pornografiją“!

Kad realistiškas įvykių vaizdavimas nėra stiprioji J.Švaisto kūrybos pusė, parodė ir jo romanas "Knygnešių pėdsakais", išleistas 1955 m., kuriame konkuruoja tikri veikėjai, istorinė medžiaga ir autoriaus kūrybos išmonė. Faktų mėgėjams pritrūksta istorinio veikalo nuoseklumo ir argumentacijos, o literatūros kritikams – per daug istorinės medžiagos, tarsi perkeltos iš P.Ruseckio 1926–1928 m. išleisto "Knygnešio" tomų, ir per mažai literatūrinės išmonės (tik keletas asmeninio gyvenimo epizodų ir keli fiktyvūs veikėjai).

Juozas Švaistas. Šilkinė suknelė. Kaunas, 1927.

1958 m. J.Balčiūnas-Švaistas vėl grįžta prie tautosakos motyvų savo kūryboje, sukurdamas apysakų, balansuojančių tarp fantazijų ir realybės. Knygoje "Petras Širvokas" vyrauja fantazijų pasaulis, o knygoje "Trys žodžiai" daug daugiau tikrovės vaizdų, buities, gamtos aprašymų. Fantazijų pasaulis, tautosakos motyvai į pasakines apysakas įtraukiama saikingai. Fantazijos knygoje – tarsi tie brangiai parduoti trys vertingi žodžiai, kurie padeda realybėje. Benedikto Babrausko šios knygos recenzijoje rašoma: "Atskiri motyvai yra paimti iš tautosakos, tačiau savita kompozicija, pagrįsti charakteriai ir ypač išryškinta idėja Švaisto pasakines apysakas daro originalias. (...) Idėja yra vadžios, kuriomis šio veikalo autorius nukreipia personažų likimą. (...)" (Švaisto Trys žodžiai: (rec.) / Ben.Babrauskas.–Rec. kn.: Trys žodžiai arba gyvenimo magija / Juozas Švaistas.–Chicago: autoriaus leidinys, 1958 // Draugas.–D. 2.–1958, rugpj. 23, p. 1).

Juozas Švaistas. Dangus debesyse. Londonas, 1967.

Patriotų portretai

Vienas labiausiai vykusių fantaziją ir realybę jungiančių J.Balčiūno-Švaisto kūrinių buvo jo premijuotasis romanas apie Vincą Kudirką "Jo sužadėtinė". Romanas tarsi tęsia "Knygnešių pėdsakais" pradėtą temą, tačiau, skirtingai negu romane apie knygnešius, jame daugiau vidinių išgyvenimų, literatūrinės išmonės, pagyvinančios V.Kudirkos paveikslą. Tai biografinis romanas su nemaža beletristikos doze, vengiant sausos faktų kalbos. Pats J.Balčiūnas, priimdamas jam už šį romaną paskirtą LRD "Draugo" laikraščio literatūrinę premiją, taip aiškina jo pavadinimo kilmę ir savo motyvus rašant šį veikalą: "Veikalo vardas labai kuklus – Jo sužadėtinė. Bet turinys ir prasmė gilūs. Tai Vinco Kudirkos iškilmingoji priesaika ir netgi viso gyvenimo pasiaukojimas: "Lietuva! Susižadėjau su tavim ir liksiu ištikimas, kol man vieko užteks." Kiek galėdamas vengiau pigios patriotinės deklamacijos. Visur ieškojau gilesnės prasmės ir namiškumo." (Lietuvių dienos.–1959, Nr. 2, p. 8).

Pigaus patriotiškumo J.Balčiūnas-Švaistas vengia ir dar vienoje istorinės tematikos knygoje apie kunigą Martyną Sideravičių ir kitus Sūduvos krašto knygnešius, pavadintoje "Žiobriai plaukia" (Čikaga, 1962). J.Švaistas nekelia knygnešių ant pjedestalo, bando parodyti jų realią gyvenimo aplinką, kurioje daug kasdieniškos buities detalių, sėkmių ir nesėkmių. Su knygnešių gyvenimo ir veiklos faktine medžiaga autorius buvo gerai susipažinęs, nes buvo knygos "Kovos metai dėl savosios spaudos" (Čikaga, 1957) vienas redaktorių, tačiau ta medžiaga nepiktnaudžiavo, siekė parodyti gyvą M.Sideravičiaus paveikslą, kartais sąmoningai papildydamas faktinę medžiagą išgalvotais vaizdais.

Vis dėlto literatūros kritikas Algirdas Titus Antanaitis nesutinka su knygos aplanke autoriui pažertais komplimentais apie stiliaus lengvumą ir lakumą, žodžio sodrumą ir taupumą, dialogų gyvumą ir aiškumą, nes, pasak jo, "nėra prasmingo, romanui kaip literatūros kūriniui būtino dialogo". (1962 m. grožinės literatūros balansas... (Biografinis romanas ...): (rec.) / Kęstas Reikalas (Algirdas Titus Antanaitis).–Rec. kn.: Žiobriai plaukia: romanas / Juozas Švaistas.–Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1962 // Margutis.–1963, Nr. 2, p. 20). Abejotinos pagyros romano kalbai, tačiau kelia abejonių ir toks gana kategoriškas A.T.Antanaičio vertinimas, ypač dėl dialogų, kurių pilnas visas romanas.

Indėlis į išeivijos meną

1962 m. paminėtinas ir J.Švaisto sugrįžimas prie draminės kūrybos. Tais metais Los Andželo lituanistinėje mokykloje buvo pastatytas jo sceninis veikalas "Vakaras taigoje" (režisierius Juozas Kaributas). Režisierius savo atsiminimuose pasidžiaugė ne tik tuo veikalu ir jo pastatymu, bet ir draminio vaizdelio autoriaus dovanotomis gladijolėmis ("Vakaras taigoje": (Apie Juozo Kaributo 1962 m. pastatytą J.Balčiūno –Švaisto sceninį veikalą "Vakaras taigoje") // Teatrinio vargo keliais : memuarai / Juozas Kaributas.–Roma : autoriaus leidinys, 1977, p. 125).

Po jau minėtos atsiminimų knygos "Dangus debesyse" pasirodymo (Londonas, 1967) Juozas Švaistas dar išleido pasakų knygą "Šaunus penketukas" (Čikaga, 1969) ir novelių knygą "Karnavalo aikštėje" (Londonas, 1972). Knygoje "Šaunus penketukas" įrašytas jos autoriaus moto: "Dažnai pasaka panaši į tikrovę, bet ir tikrovė neretai atrodo lyg pasaka." JAV Lietuvių bendruomenės švietimo taryba premijavo šią knygą jos surengtame apysakų jaunimui konkurse ir jai išleisti paskyrė 500 dolerių. Šioje knygoje sudėtos J.Švaisto autorinės pasakos, o jas iliustravo dailininkė Zita Sodeikienė.

Novelių knygoje "Karnavalo aikštėje" daugumoje novelių aprašoma lietuvių išeivija, tačiau taip pat įdėtas jo anksčiau parašytas scenos vaizdelis apie tremtinius Sibire "Vakaras taigoje" ir dvi novelės iš Lietuvos gyvenimo – "Ragana iš Žeberkštynės" ir "Saulėtos sutemos".

Literatūros kritikas A.T.Antanaitis apie stipriausias knygos noveles "Moteris karnavalo aikštėje" ir "Ragana iš Žeberkštynės" rašo: "Antai jauna ir bevaikė išprūsusių naujųjų ateivių Pakalniškių šeima po keturių gero gyvenimo metų pasijunta atsidūrusi ant subyrėjimo ribos, bet susiklijuoja ir vėl, kada vyro meilužė atmeta jo intencijas, o žmona, iš savo pusės, parodo daugiau savarankiškumo ("Moteris karnavalo aikštėje"). (...) Studentas, grįžęs atsotogų pas kaimiečius tėvus, randa jaunesnį brolį įsimylėjusį gretimo viensėdžio šeimininkę, didžiausiam tėvų pasipiktinimui, bet, po poros metų, tąją "raganą" laimi patsai sau, josios vyrui patogiai pasimirus ("Ragana iš Žeberkštynės")...", čia pat pažymėdamas, kad "Net ir noveliški įvykiai J.Švaisto nėra noveliškai traktuojami. Vienuose jų įžanginiai aplinkybių nupasakojimai nustelbia pačius įvykius, sakytum, rėmai padaromi svarbesni už paveikslą ("Šviesiaplaukė Carmen", "Visai rimtai"), kituose – laikraštiniai feljetoniškas stilius nenuteikia skaitytojo rimtesniam požiūriui ("Saulėtos sutemos", "Buvo šventės", "Netikėtas poilsis", "Chaoso simfonija")." (Trumpo metražo prozos suklestėjimo metai: (rec.) / kęst. reikalas (Algirdas Titus Antanaitis).–Rec. kn. : Karnavalo aikštėje: novelės / Juozas Švaistas.–London: Nidos knygų klubo leidinys, 1972.–(Nidos knygų klubo leid.; Nr. 90) // Akiračiai.–1974, Nr. 5, p. 4).

Kasdienybės spalvos

Iš tiesų tas laikraštinis feljetoniškas stilius lydėjo J.Švaistą-Balčiūną visą gyvenimą ir buvo ne jo trūkumas, o privalumas. "Dailiųjų menų" klubo sueigų liudininkas Pranas Visvydas taip rašė apie jau senokai amžinybėn išėjusį bičiulį: "Santa Monikoje gyvenęs ir po ilgos ligos 1978.IX.23 miręs Juozas Švaistas-Balčiūnas buvo gyvastingas, moterišką grožį dievinantis pasakorius. Rokiškėnas kaip ir Alė Rūta. Jo pirmas novelių rinkinys, išleistas Lietuvoje 1927 m., vadinosi "Šilkinė suknelė". Pasirodo, šiugždantis šilkas rūpėjo jam ir senatvėje. Nemėgo davatkų. Savo kabinete buvo pasikabinęs Ann Jillian ir Marilyn Monroe atvaizdus.

Kitas savaimingas Švaisto bruožas: net ir draugijoje niekad neslėpė savo sąmojingų, neretai kandžių, ironiškų pastabų. Knygoje "Margo rašto keliu" Alė Rūta linksmai pavaizduoja Švaisto ir jo žmonos Aleksandros atvykimą į "Dailiųjų menų" klubo sueigą Brazdžionių namuose. Jau anksčiau Švaistas buvo kritikavęs "Dailiuosius menus", kad, esą, nuobodūs susirinkimai, banalija, kažkokie švelnumai, sentimentai, kalbos be prieskonių... " – Dabar Brazdžionių salono lyg ir prieangy, taip nuoširdžiai šeimininkų pasitiktas, jis vėl kažką burbtelėjo: – Tai ką jūs čia... Ar vėl bus "prėska"...?" Tuoj Aldona šmurkštelėjo į virtuvę, atnešė ant padėklėlio druskos ir pipirų, šelmiškai besijuokdama davė Švaistams paragauti prieskonių (...) Tas grakštus šeimininkės gestas labai patiko Juozui Švaistui..." (Santa Monikoje gyvenęs ir po ilgos ligos 1978.IX.23 miręs ...) / Pr.Visvydas // Akiračiai.–1989, Nr. 7, p. 13). Tebūnie tai šiam įsimintinam rašytojui vietoj nekrologo, kurių taip pat daug prirašyta.