Mokinių akcentuojamas pasiūlymas atšaukti VBE ir stojant į kolegijas bei universitetus pateikti metinius pažymius buvo ir, deja, vis dar yra svarstomas, nors iki šių metų egzaminų liko vos keli mėnesiai. Moksleiviai ir mokytojai žino, kad šalies mokyklų lygiai nėra vienodi, dėl to galime daryti prielaidą, jog gaunami pažymiai taip pat neturėtų būti lyginami. Besimokydama privačioje gimnazijoje ir bendraudama su kitų mokyklų moksleiviais pastebiu ypač didelį skirtumą ne tik tarp gaunamų užduočių, bet ir kontrolinių darbų ir vertinimo sistemų. Ne paslaptis yra ir tai, kad, lyginant mokinį / -ę, norintį / -ią gauti atitinkamą pažymį mokykloje, turinčioje griežtus vertinimo kriterijus bei reikalaujančioje atitinkamo indėlio, su įstaigos, apsiribojančios minimalių žinių kiekiu ir neretai tik pora atsakymų į elementarius klausimus, auklėtiniais / -ėmis, galima pastebėti aiškų motyvacijos, pastangų ir mokytojų kompetencijų skirtumą.

Neretai tenka girdėti ir apie subjektyvaus vertinimo problemą mokyklose, kai mokinys / -ė yra vertinamas / -a, atsižvelgiant ne į jo / jos gebėjimus, bet į kitus veiksnius, ne visada susijusius su mokomuoju dalyku. Atitinkamai lyginant pažymius, gautus nevienodomis sąlygomis, nežinant specifinių aplinkybių (mokomosios medžiagos kiekis, mokytojų gebėjimai, mokinio lygis), VBE įgyja pranašumą tuo atžvilgiu, kad mokiniams, sprendžiant vienodas užduotis, yra tikrinamas jų loginis mąstymas ir gebėjimas pritaikyti turimas žinias.

Susidaro įspūdis, kad vienuolika mokyklos suole praleistų metų buvo išeikvoti veltui ir mokinys / -ė, tik būdamas abiturientas / -ė, susivokia, kad egzaminas vis dėlto vyks ne tik iš paskutinių metų kurso.

Gimnazinėse klasėse besimokantiesiems turėtų būti suprantama, kad krūvis yra didelis, tad, norint atitinkamai pasiruošti egzaminams, reikėtų tai pradėti daryti anksčiau, o ne likus metams iki jų. Klausant tam tikrų įžvalgų, susidaro įspūdis, kad vienuolika mokyklos suole praleistų metų buvo išeikvoti veltui ir mokinys / -ė, tik būdamas abiturientas / -ė, susivokia, kad egzaminas vis dėlto vyks ne tik iš paskutinių metų kurso. Norint pasiruošti VBE, orientuojantis į aukštesnius rodiklius, neužtenka tik paskaityti vadovėlį ir dešimt minučių paspręsti matematikos uždavinius. Tinkamas informacijos įsisavinimas ir lavinami turimi ar nauji įgūdžiai reikalauja darbo. Čia, mano nuomone, ir atsiranda viena pagrindinių šios situacijos problemų – motyvacijos stoka.

Sutinku, kad nuotolinis mokymas apsunkina procesą, atsiranda ypač daug iššūkių ir ne visada lengva atrasti motyvacijos. Tačiau ar šiuo atveju tai yra švietimo sistemos problema? Žinoma, galima svarstyti ir jos spragas (mokinio ir mokytojo ryšys, metodikos klausimas, informacijos pobūdis bei žinių patikrinimo būdai), bet tai neturėtų būti daroma likus keliems mėnesiams iki šių metų egzaminų ir staiga nusprendžiant keisti sistemos veikimo ar neveikimo principus.

Mano nuomone, šiais moderniais laikais nėra labai sunku reikiamos informacijos susirasti internete, bendrauti su specialistais, klausti ir aiškintis uždavinius grupėse, ieškant specifinės informacijos, stebėti vaizdo pamokas ar seminarus.

Pastaruoju metu ypač dažnai tenka girdėti palyginimą su užsienio ugdymo sistemomis, kito pobūdžio mokymusi ir stojamųjų egzaminų galimybėmis. Ar tikrai Lietuvos moksleiviai gali lyginti savo žinias, motyvaciją ir darbo indėlį su Norvegijos, Belgijos ar Jungtinės Karalystės mokiniais? Manau, reikėtų pradėti kalbėti apie mentalitetų skirtumą, socialinių galimybių ir atskirties klausimus, inovatyvumą ir fundamentalų nusiteikimą tobulėti (ne tik akademiškai).

Užsienyje stojant į aukštąsias mokyklas (priklauso nuo universiteto pobūdžio) dažnai reikalaujami ne tik pažymių vidurkio, bet kreipiamas ypatingas dėmesys ir į mokinio socialinius gebėjimus, veiklas, nesusijusias su mokymo įstaiga,  neretai yra prašoma rašyti motyvacinius laiškus, organizuojami motyvaciniai pokalbiai. Ar Lietuvoje, kai mokiniai vos spėja parašyti rašinio įžangą ir namų darbams skiria valandą, gali būti taikomas šis metodas?

Sutinku, kad motyvacinio laiško rašymas, dalyvavimas pokalbyje, atitinkamų veiklų įvertinimas (kuris yra vykdomas jau dabar: savanorystės, olimpiados ir kt.) turėtų būti įvedamas bei propaguojamas ir Lietuvos švietimo sistemoje, bet šioms naujovėms reikia laiko, o kardinalūs pokyčiai, likus keliems mėnesiams iki egzaminų, suteiktų tik papildomo streso (juk motyvaciniam pokalbiui ar laiškui taip pat reikia pasiruošti).

Nerimas dėl egzaminų, laiko stokos, ateities dažnai pakiša koją ruošiantis brandos egzaminams ir juos laikant.

Vienas iš dažniausiai girdimų argumentų dėl VBE yra stresas. Nerimas dėl egzaminų, laiko stokos, ateities dažnai pakiša koją ruošiantis brandos egzaminams ir juos laikant. Ypač šiandien, kai prie kompiuterio yra praleidžiama daugiau laiko, nei daugelis buvo įpratę, kai mažiau dėmesio skiriama psichologinei ir fiziologinei sveikatai. Tačiau, mano nuomone, abiturientas / -ė jau yra suaugęs žmogus, gali ir netgi turi ieškoti pagalbos būdų sau (jais, žinoma, dalytis), atsiradus tam tikroms problemoms (akių ar nugaros skausmas, pristigus produktyvumui, jaučiant nuolatinį nerimą ar pan.), tačiau tai neturėtų visus dvylika metų būti paliekama švietimo sistemos atsakomybei. Taip, sutinku, kad į mokinių psichologinę būseną ir fiziologinę būklę turi būti atsižvelgiama, apie tai turi būti kalbama mokyklose ir kad tai turi būti ne mažiau svarbu, nei mokytis rašyti rašinį ar spręsti chemijos uždavinius. Tačiau kiekvieno iš mūsų poreikiai yra skirtingi ir ne visada yra įmanoma patenkinti kiekvieno mokinio pageidavimus ar atsižvelgti į tam tikras išlygas.

Šiandien ypač svarbu atrasti pusiausvyrą ne tik tarp laiko, skiriamo mokslams ar kitoms tobulėjimo formoms, ir laiko sau, bet ir prisitaikyti prie esamos situacijos, pažvelgti į ją objektyviai, įvertinant ne tik individualius poreikius, pageidavimus, bet ir sistemos bei Lietuvos moksleivių lygį, galimybes bei ryžto ir motyvacijos (ne)buvimą.

Dirbtinio intelekto sąvoka apibrėžiama kaip mokslo sritis, kuri aprėpia filosofiją, psichologiją, kompiuterines technologijas ir lingvistiką. Nuo 1943 m. mokslininkus dominanti mokslo šaka per pastaruosius dešimtmečius sparčiai pažengė į priekį, suteikdama galimybę ne tik tobulėti mokslo tyrimams, bet ir paspartinti kasdienes žmonių veiklas, sukurti darbo vietų bei generuoti didelius informacijos kiekius. XXI a. sekuliarioje visuomenėje kasdienybė be dirbtinio intelekto tampa vargiai įsivaizduojama, tačiau šis aspektas kelia nemažai diskusijų ir iš neigiamos perspektyvos. Ar dirbtinis intelektas yra perspektyvus subjektas žmonijos ateičiai, ar visgi jo atnešama nauda ateityje taps žalinga pačiam žmogui?

Nuo XX a. pradžios vis didėjant pasaulio gyventojų skaičiui, svarbūs tampa ne tik gausesnio išteklių vartojimo, bet ir spartesnės bei atsakingesnės sveikatos priežiūros klausimai. Geresnės gyvenimo kokybės lūkesčiai lemia veiksmingesnės medicinos poreikį, kuris yra grindžiamas pastarųjų dešimtmečių biomedicinos pasiekimais. Hipotezė, kad dirbtinis intelektas turi galimybę būti potencialiai efektyvus analizuojant ligas ir taikant gydymo metodus, itin dažnai akcentuojama bandant imituoti žmogaus intelektą. Medicinoje naudojamos technologijos leidžia operatyviai nustatyti tikslesnes diagnozes ir pritaikyti reikiamą gydymo būdą.

Fundamentalus aspektas – laikas, daro didelę įtaką dirbtinio intelekto inspiruotų technologijų vystymuisi. Adaptacija prie integruojamų naujų gydymo metodų, tokių kaip kompiuterinės diagnozės, vaistų kūrimas, chirurginės procedūros, skatina patikimesnių duomenų apdorojimą bei sumažina neigiamų padarinių riziką. Šios inovacijos sutinkamos ir Lietuvos gydymo įstaigose. Pvz., dėl naudojamų elektroninių sistemų ir įspėjamųjų pranešimų apie būsimus vizitus atsiranda galimybė tiksliai planuoti laiką, nepamiršti vizitų ir be papildomų apsilankymų sutvarkyti reikiamus dokumentus.

Integruojamos dirbtinio intelekto galimybės skatina meno plėtrą ir leidžia žmogui ne tik lavinti sugebėjimus, bet ir mokytis naujų, dar menkai žinomų pateikties būdų.

Robotai, pastaraisiais metais atliekantys daugybę operacijų, dirba tiksliau, chirurginių procedūrų metu daro mažesnius pjūvius – taip sumažinti skausmo pojūčiai, mažiau kraujuojama, sparčiau gyja žaizdos. Be to, dabar galima klasifikuoti, analizuoti didelius teorinių žinių reikalaujančius informacijos kiekius, pasiekti tikslesnių rezultatų. Dėl šios ypatybės dirbtinis intelektas įgyja pranašumą prieš įprastas konsultacijas ar tyrimus. Tačiau medicinos bei kitose srityse dirbtinis intelektas neretai yra vertinamas kontroversiškai.

Vis spartesnė dirbtinio intelekto integracija į visuomenę skatina ne tik paslaugų kokybę ir technologijų vystymąsi, bet turi ir neigiamų padarinių. Naujųjų amžių visuomenėje specifinių darbo vietų naikinimas tampa opi vyresnių žmonių problema. Vis dažniau atsisakoma darbuotojų teikiamų paslaugų, pvz., aptarnavimo kasose, registratūrose, pašto skyriuose. Prarastos darbo vietos iš vyresnių žmonių atima galimybę į visavertį gyvenimo būdą. Toks asmuo, neturintis įprastų pajamų, kasdienio užimtumo ir galimybių įgyti tam tikrų įgūdžių reikalaujančią profesiją, tampa nebenaudingas šalies ekonomikai, praranda potencialą realizuoti save. Kaip teigė gyvenimo filosofijos atstovas Friedrichas Nietzsche: "Praeitis gali būti naudinga arba žalinga ir vienintelis kriterijus, padedantis tai suvokti, yra dabarties pajautimas."

Individas, gebėdamas prisitaikyti prie kintančios bei modernėjančios visuomenės, turi galimybę ne tik įgyti naujų patirčių, bet ir gyventi visavertį gyvenimą. Deja, pagyvenę žmonės ne visada pajėgia pažinti naujas sritis, todėl neretai akcentuojamas jaunų žmonių gebėjimas greičiau apdoroti informaciją bei racionaliai mąstyti įgauna pranašumą vyresnių žmonių atžvilgiu. Tad kyla klausimas, ar visais atvejais dirbtinio intelekto integracija atneša teigiamų pasekmių?

XX a. tik užuominomis paminėtos buvusios dirbtinio intelekto klestėjimo sritys – meno, informacinis sektorius, paslaugų industrija – šių dienų pasaulyje tapo žmonių rutinos dalimi. Plečiamas individo požiūris ir karjeros bei savirealizacijos galimybės koreliuoja su dirbtinio intelekto kuriamomis darbo vietomis. Šių dienų žmogus ypač skatinamas pažvelgti į pasenusias ar įprastas nuostatas iš kitos perspektyvos, ieškoti alternatyvių sprendimų, atvirai kalbėti apie vyraujančias problemas.

Integruojamos dirbtinio intelekto galimybės skatina meno plėtrą ir leidžia žmogui ne tik lavinti sugebėjimus, bet ir mokytis naujų, dar menkai žinomų pateikties būdų. Grafinis dizainas, audiovizualinės technologijos ar skaitmeninio meno sritys tampa ypač aktualios ekonominiu atžvilgiu. Dirbtinis intelektas suteikia galimybę klestėti ekonomikai ir kurti naujas darbo vietas, menininkams – realizuoti idėjas, leidžia keisti visuomenės požiūrį, atsižvelgti į specifines problemas.

XXI a. visuomenėje aktualus jau ne tik menininkų vaidmuo – įsivyraujant dirbtiniam intelektui, vis labiau kreipiamas dėmesys į kompiuterinį raštingumą. Neretai darbuotojų ieškančios įstaigos reikalauja gebėjimą naudotis tam tikromis programomis ir suvokti specifinius veikimo mechanizmus. Šis aspektas yra visuotinai diskutuojamas ir neretai daroma išvada, kad sparti dirbtinio intelekto integracija, nors ir sumažinusi specifines darbo vietas, sukurs jų dar daugiau. Robotikos, programavimo, konstravimo ar montavimo įgūdžių turintiems žmonėms atsiranda vis platesnių karjeros galimybių. Tokiu būdu ne tik skatinamas verslų klestėjimas, bet ir dirbtinio intelekto integracija. Tik ar visada pabrėžiami dirbtinio intelekto privalumai žmogaus pozicijos atžvilgiu yra vertinami etiškai?

Filosofijos klasikas Platonas teigė: "Kūno grožis, sutapęs su sielos grožiu, sudaro harmoningą žmogų." Dirbtinio intelekto pasiūla modernioje visuomenėje tampa vis labiau prieinama kiekvienam žmogui. Išvaizdos tobulinimas, palengvinti kasdieniai darbai ir skatinamas vartotojiškumas, – visa tai taip pat tampa diskusijų temomis. Individas, kuris įpranta prie paslaugų teikimo ir informacijos radimo spartos, praranda turimus įgūdžius. Kasdienis naudojimasis technologijomis – išmaniaisiais telefonais, navigacijų prietaisais, automobiliais – gali paversti žmogų priklausomą, jam to nė nepajutus.

Technologijos neprivalo užimti žmogaus unikalumo, išskirtinumo pozicijų ir tapti fundamentalia gyvenimo dalimi.

Skeptiškai vertinama dirbtinio intelekto įtaka mažiems vaikams, kurie nuo vaikystės įpranta ne ugdyti loginį mąstymą ar pasitelkti savus gebėjimus, o naudotis išmaniosiomis technologijomis. Tokiomis aplinkybėmis jaunas žmogus pasitelkia įprotį naudoti dirbtinio intelekto siūlomas galimybes ir praranda unikalumą.

Dažnai yra spėjama, kad individui evoliucionuojant po daugelio metų žmogus nebegalės atlikti elementarių veiksmų nesinaudodamas technologijomis. Be to, pernelyg didelis susitelkimas į dirbtinį intelektą neretai mažina žmogaus empatiją ir entuziazmą. Susikoncentravimas į moderniąsias technologijas ir negebėjimas stebėti aplinkos veiksnių gali daryti įtaką individo psichologijai ir ryšiui su kitais žmonėmis. Ateities aksioma – dirbtinio intelekto inspiruoti mechanizmai, neturintys emocijų, darys neigiamą įtaką žmonėms. Suteiktos sąlygos prietaisams priimti tam tikrus sprendimus ir atlikti didžiąją dalį darbų gali sukelti žalą ir atsisukti prieš patį žmogų. Nors dirbtinio intelekto pirminis tikslas buvo palengvinti žmogui kasdienes veiklas ir atrasti naujas pažinimo sritis, tačiau jau dabar nagrinėjami galimi neigiami padariniai.

Apibendrinant galima teigti, kad dirbtinio intelekto kuriamos karjeros, ilgaamžiškumo bei gyvenimo kokybės pagerinimo galimybės ne visais atvejais yra vertinamos pozityviai. Technologijos neprivalo užimti žmogaus unikalumo, išskirtinumo pozicijų ir tapti fundamentalia gyvenimo dalimi. Gebėjimas išnaudoti esančias galimybes, prisidėti prie naujų kūrimo yra aktualus žingsnis į priekį. Vis dėlto individo prievolė – suvokti ne tik turimų įgūdžių svarbą, bet ir empatijos bei emocijų reikšmę. Tai XXI a. visuomenėje imponuoja akcentuojant žmogiškumo vaidmenį ir prisitaikymą prie kintančios visuomenės sampratos.