Galimybė pažvelgti į XV a. kauniečių garderobą atsirado po 2021 m. Vilniaus gatvėje vykdytų archeologinių tyrimų, aptikus senovinių drabužių ir avalynės fragmentų.

Išsaugoti radiniai

2023 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė finansavimą Kauno miesto muziejaus pateiktam projektui „Kauno miesto muziejaus odinių dirbinių, surastų archeologinių tyrimų metu Vilniaus g. (Kaunas), restauravimas“. Vykstant šiam projektui, buvo restauruoti 208 odiniai ir mediniai dirbiniai – aulinė avalynė, įpjovomis dekoruotų makščių liekanos ir vyžos dalis.

Atliekant archeologinius tyrimus dirbinių iš organikos surandama retai, nes, esant nepalankioms sąlygoms, jie suyra. Palankios sąlygos tokiems dirbiniams išlikti susidaro terpėje, kurioje labai mažai deguonies. Būtent tokioje terpėje, Vilniaus gatvėje vykdydami tyrinėjimus, archeologai aptiko įvairių dirbinių, kurie vėliau restauruoti.

Tyrinėjant aptikta visuomet gruntinių vandenų apsemiama įgilinta vieta, kurioje ir surasti visi šie dirbiniai. Kadangi visi jie, reaguodami su deguonimi, būtų greitai suirę, Kauno miesto muziejus pasirūpino jų konservavimu, radiniai perduoti specialistui, kuris juos užkonservavo – pamerkė į specialų tirpalą, neleidžiantį radiniams irti.

Užkonservuotų eksponatų dėl jų saugojimo ypatybių negalima eksponuoti, tad muziejus nusprendė Lietuvos kultūros tarybai pateikti projektą, kad, gavus finansavimą, eksponatus būtų galima restauruoti ir pateikti visuomenei vienoje iš muziejaus ekspozicijų. 2023 m. projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, specialistas Arūnas Puškorius restauravo eksponatus. Tarp jų yra ir keletas ypač retų ir unikalių.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Kumštinė pirštinė

XV a. datuojamos kumštinės pirštinės liekanos, rastos 2021 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Kaune, Vilniaus gatvėje, (archeologas Pavelas Vutkinas), yra maždaug 26 cm ilgio, angos skersmuo apie 11 cm. Pirštinė pasiūta iš 1,6 mm storio vientiso ožkos odos gabalo.

Galimybė pažvelgti į XV a. kauniečių garderobą atsirado po 2021 m.

Remiantis Lietuvos archeologų duomenimis, ožkos odos gaminiai neretai aptinkami XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose, tačiau jie retesni nei gaminiai iš galvijų odos. Pirštinė buvo naudojama ilgai. Tai liudija stipriai nudilusi oda visame jos paviršiuje ir nykščio vietoje atliktų pirštinės taisymo darbų žymės. Atrodo, nuplyšus nykščio daliai, skylė buvo gana primityviai užsiūta netaisyklingos formos lopu ir pirštinė toliau mūvėta, tik jau be atskirtos vietos nykščiui. Pats pirštinės lopas nerastas.

Komplekse yra dar kelios kumštinių pirštinių detalės, priskiriamos nykščio daliai, tačiau jos priklauso kitoms pirštinėms.

Ši kumštinė pirštinė yra seniausias tokios rūšies archeologinis radinys, Kaune toks – antrasis. Storos galvijų odos kumštinė pirštinė, datuojama XVI a., buvo surasta 2006 m., atliekant archeologinius kasinėjimus Santakos g. 14.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Peilio dėklas

XV a. datuojamas peilio dėklas – pats puošniausias dirbinys tarp 2021 m. Vilniaus gatvėje vykdant archeologinius kasinėjimus (archeologas P. Vutkinas) surastų odinių dirbinių.

Surastas dirbinys buvo labai blogos būklės: oda labai silpna ir beveik visur suplyšusi, deformuota. Restauravus dėklą, nustatyta, kad jis yra 19 cm ilgio ir apie 3,5 cm pločio, pagamintas iš plonos 1,2 mm storio veršelio odos. Dėklas pasiūtas iš vientiso odos gabalo, kraštai tarpusavyje susiūti nugarinėje pusėje per vidurį. Visas dėklo išorės paviršius dekoruotas lenktomis išilginėmis ir skersinėmis įpjovomis. Į tokio dydžio dėklą telpa maždaug 21–22 cm ilgio peilis, t. y. standartinis, kasdien naudoti skirtas įrankis. Panašius peilius įvairiuose dėkluose su savimi nešiojosi kone kiekvienas miestietis.

Peilių dėklų puošyba dekoratyviai įpjaunant paviršių buvo labai populiari visoje Vakarų Europoje, ypač vėlyvaisiais Viduramžiais. Šis restauruotas peilio dėklas šiuo metu yra pirmasis tokiu stiliumi dekoruotas XV a. archeologinis radinys ir vienintelis žinomas Kaune. Panašiai dekoruotų įvairaus dydžio peilių dėklų Lietuvoje daugiausia rasta Valdovų rūmų teritorijoje Vilniuje. Čia jie aptikti XIV–XVI a. kultūriniuose sluoksniuose.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Vyža

2021 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Kaune, Vilniaus gatvėje, buvo surastas itin retai aptinkamas dirbinys – XV a. datuojamos vyžos liekanos.

Dar viena vyža, taip pat išlikusi ne visa, anksčiau surasta per archeologinius kasinėjimus Valdovų rūmų teritorijoje Vilniuje ir, žinoma, taip pat išsaugota. Vyžos buvo labai populiarus valstiečių apavas. Jos pintos iš mirkytų karklų, liepų, kadagių, gluosnių arba blindžių karnų.

Iš etnografinės medžiagos žinoma, kad toks apavas būdavo pinamas žiemą, kai sumažėdavo ūkio darbų. Paprastai kiekvienas žmogus vyžas nusipindavo visiems metams į priekį. Lietuvoje jos ilgiausiai buvo pinamos Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – net iki XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių.

Šie ir kiti vykdant projektą restauruoti eksponatai leis geriau pažinti XV a. Kauno gyventojų kasdienybe. Artimiausiu metu eksponatai bus pristatyti visuomenei vienoje iš artėjančių Kauno miesto muziejaus parodų.

Anksčiau kalbinome archeologą Simoną Sprindį apie tyrimus, vykdomus Vilniaus gatvėje ("Santaka", 2021 m. rugsėjo 10 d.). Šį kartą interviu su archeologu Olegu Fediajevu. Jis kartu su kolega Algirdu Kalinausku vykdo archeologinius tyrimus Kauno senamiestyje, Nemuno gatvėje.

– Tyrimai vykdomi Kauno senamiestyje. Ar šis objektas kuo nors ypatingas?

– Kauno mastu šis objektas nėra kuo nors ypatingas, nes tai buvo miesto pietrytinis pakraštys. Jis pradėtas apgyvendinti XVI a. ir gyvavo iki XVII a. vidurio, karo su Maskva. Karų laikotarpiu šis miesto rajonas visas buvo sudegintas ir apleistas iki pat XVIII a. pab.–XIX a. pr.

– Galbūt yra kokių nors istorinių šaltinių apie čia anksčiau stovėjusius pastatus?

– Istorinių šaltinių yra, tačiau daugiausia informacijos suteikia ankstesnių tyrimų medžiaga, kuri rodo, kad Nemuno gatvė buvo vienas iš kelių į Vilnių, vertintas kaip prestižinis. Šalia stovėjo labiau pasiturinčių žmonių namai, orientuoti galais į gatvę. Jie paprastai buvo dvidaliai. Kitoje gatvės pusėje, link Nemuno, driekėsi daržai ir įvairūs ūkiniai pastatai.

Darbai: archeologinių tyrimų perkasos. / A. Kalinausko nuotr.

– Ar jau pavyko aptikti šių pastatų pėdsakų?

– Trečią tyrimų savaitę pavyko aptikti pastato griuvėsių. Tai greičiausiai buvo medinis pastatas, pastatytas ant akmenų ir plytų mūro pamatų. Pagal radinius, aptiktus pastato viduje ar šalia jo, galima beveik neabejotinai teigti, kad tai yra XVII a. 4–5 dešimtmečio statinys. Jis yra prastai, tik fragmentiškai išlikęs, tačiau tyrimų metu mes bandome iš atskirų pamatų dalių, mažų fragmentų gauti kuo daugiau informacijos ir pamatyti kuo platesnį bendrą vaizdą, kuris kol kas nevisiškai aiškus.

– Kiek truks jūsų vykdomi archeologiniai tyrimai?

– Tyrimai, vertinant optimaliai, turėtų vykti iki lapkričio pabaigos. Bet visada yra tikimybė, kad kils įvairiausių sunkumų ir tyrimai nusitęs į kitus metus.

Darbai: archeologinių tyrimų perkasos. / A. Kalinausko nuotr.

– Su kokiais sunkumais susiduriate šių tyrimų metu?

– Pagrindiniai sunkumai – oro sąlygos. Jeigu nelyja ir yra geras oras, tai tyrimai vyksta daug greičiau ir sklandžiau. Be to, susiduriame ir su techninėmis problemomis. Tiriamame sklype stovintis namas pastatytas 1922 ar 1923 m. Šalia šio buvo ir kitas, kiek aukštesnis to paties laikotarpio pastatas. Sovietmečiu čia dar atsirado priestatas, "Dailės" kombinato patalpos, kuriose buvo gaminami įvairūs ženkliukai ir kiti metalo dirbiniai. Tyrimų metu randame labai daug gamybos atliekų, pačių ženkliukų broko. Nepriklausomybės laikotarpiu šio pastato paskirtis buvo pakeista, jis tapo sandėliu, kurio kieme įrengta labai didelė, apie 500 kv. m automobilių stovėjimo aikštelė, dengta trinkelėmis toje vietoje, kurioje vykdome detaliuosius tyrimus. Čia susidūrėme su viena iš techninių problemų – lengvai nurinkus trinkeles paaiškėjo, kad po jomis yra 20–25 cm storio betono sluoksnis, kurio be specialios technikos nuardyti neįmanoma, tai gerokai sulėtino mūsų darbą, tačiau šiuo metu betoninis sluoksnis ardomas sklandžiai ir darbai tęsiami.

– Kokių radinių jums pavyko iki šiol aptikti? Kokią istoriją jie pasakoja?

– Daugiausia rasta šiai miesto vietai būdingų daiktų. Labai daug keramikos, gyvūnų kaulų, šiek tiek mažiau koklių, keletas XVI a. pab.–XVII a. pr. monetų, bent du žiedai, įvairių papuošalų fragmentų ir keletas metalinių radinių, kurių paskirties neįmanoma nustatyti jų nenuvalius.

Radiniai: tyrimuose rasta masinė medžiaga. / A. Kalinausko nuotr.

– Per ilgus tyrimų metus greičiausiai esate tyręs ne vieną senamiestį. Ar Kauno senamiestis kuo nors skiriasi nuo kitų miestų?

– Taip, Kauno senamiestis yra išskirtinis, nes statytas tam, kad vokiečių pirkliai turėtų savo koloniją, iš kurios galėtų vykdyti prekybą. Kaunas buvo Hanzos pirklių miestas, turėjęs prieplauką, muitinę, prieš tai pastatytą pilį kovai su Kryžiuočių ordinu. Kaune taip pat yra įspūdingas ir mažai pažeistas Rotušės kompleksas, kuriame išlikę daug ypatingų europinės reikšmės objektų, pastatų ir struktūrų. Be to, Kaune nuostabi gamta, puikiai įrengti dviračių takai ir dvi ypatingo grožio upės.

– Šie tyrimai nėra paskutiniai, planuojama ir toliau tirti šį archeologinį objektą. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

– Šie tyrimai – detalieji. Šiame apie 1 000 kv. m sklype stovi du pastatai, kurie bus nugriauti, ir visas sklypas bus išsamiai ištirtas, nes jį visą planuojama užstatyti.