"Kokteilis" sulaukė chirurgo, dirbančio kaimyninėje valstybėje, laiško, kurį atsiuntė klaipėdietis Viktoras. Panašu, kad po juo pasirašytų ir Lietuvos gydytojai.

"Brangūs mano pacientai, aš pavargau. Aš išeinu. Viskas. Nesirkite.

Negaliu dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbu dabar.

Negaliu išlaikyti šeimos už tą atlyginimą, kurį moka man valstybė. O melsti dėkingumo iš pacientų man neleidžia sąžinė, savigarba ir išsiauklėjimas.

Negaliu atsakyti šypsena į girto chamo cinizmą.

Nesugebu praleisti pro ausis frazių "jūs privalote, nes jūs – gydytojas", "jeigu ne – aš parašysiu skundą".

Pavargau nuo bejėgiškumo, kai kiekvienas valdininkėlis gali į mane valytis kojas.

Pavargau ankstų rytą ir išeiti iš jo, "kai baigsiu tvarkyti popierius".

Negaliu, užuot operavęs ir gydęs pacientus, nuolat žiūrėti į papildomus dokumentus ir vykdyti kvailus nurodymus "skirkite kuo mažiau tyrimų ir apžiūrų", "svarbiausia – teisingai užpildyti ligos istoriją", "skirkite kuo mažiau brangių vaistų".

Daugiau šitaip dirbti aš negaliu.

Norėjau būti gydytoju, norėjau padėti žmonėms ir gauti už tai padorų atlyginimą. Taip neįvyko.

Draudžiamoji medicina ir "optimizacija" iš chirurgo mane pavertė "paslaugų tiekėju – kancleriu" su buhalterio įgūdžiais.

Rašydamas ligonių ligos istorijas, turiu drebėti dėdamas kiekvieną kablelį ir skirdamas kiekvieną brangesnį tyrimą.

Niekam neįdomu, kaip gydau žmones. Visiems įdomu tik viena – kaip užpildyta paciento ligos istorija, kad draudimas nepaskirtų baudos už kiekvieną ne pagal kanonus užpildytą "dienoraštį".

Svarbiausiu mano darbo įrankiu tampa ne skalpelis ir, suprantama, ne galva. Mano darbo įrankiu tapo rašiklis.

Būsimieji medikai, rezidentai tuo netiki. Suvokimas jiems ateina po trijų – keturių savaičių.

Tačiau kelio atgal jau nebūna.

Aš – kanceliarijos darbuotojas, dirbantis su dokumentais. Pasiruošęs už tai gauti algą, tačiau vadintis gydytoju negaliu."