Labai keista, kodėl nekalbama apie monumento "Kardas" vieną autorių Petrą Šadauską? Aš jį ir jo šeimą pažinojau apie 30 metų ir labai gerai žinau, ką jis buvo sumanęs.

Manau, kad visus tuos sprendimus dabar inicijuojantys žmonės, tarp jų ir Vytautas Čepas, P.Šadauską turėjo pažinoti, kadangi jis gal dešimtmetį buvo vyriausiuoju Klaipėdos miesto dailininku. Negaliu įvertinti jo darbų, nes nesu profesionalė. Bet kodėl tokia tyla apie šį iškilų žmogų?

"Kardas" iš tiesų net nėra kardas. Kardas niekada nebūna taip aukštai iškeltas. Dailininkas, kurio mintis aš puikiai žinau, tarp dviejų bažnyčių bokštų iš tiesų iškėlė ne kardą, o kryžių.

"Kardas" iš tiesų net nėra kardas. Kardas niekada nebūna taip aukštai iškeltas. Dailininkas, kurio mintis aš puikiai žinau, tarp dviejų bažnyčių bokštų iš tiesų iškėlė ne kardą, o kryžių.

Ir kur jūs matėte, kad ant kardo kas kabintų gėlių vainikėlį?

Ten esantis vainikėlis – tai jo išminties įvaizdis, sukurtas, kad žmonės matytų aukštai iškeltą kryžių, o šalia – bažnyčios bokštus. Šitokią idėją aš puikiai žinau iš jo šeimos ir iš jo paties asmenybės.

P.Šadauskas niekada nebuvo spaliukas, pionierius, komjaunuolis, komunistas. Jis – labai šviesi asmenybė.

Jeigu jau kalbėtume apie kūrinio sunaikinimą ar išsaugojimą, reikėtų pradėti nuo kalbų apie jo autorių.

Tegul nesislepia ir diskusijos nariai. Visi man jie gerai pažįstami, nes aš nuo 1960 m. gyvenu Klaipėdoje. Visi P.Šadauską pažinojo.

Gal jis buvo diskriminuojamas? Galbūt buvo kažkokių intrigų? Bet tai reikėtų pamiršti, geriau reikėtų pasistengti jo gilią mintį pabrėžti ir įžiūrėti.

Menininkai, kaip jūs galite nematyti? Kardas niekur taip aukštai pasaulyje nestovi.

Aš daug kardų mačiau, jie būna padėti ant žemės, o čia aukštai iškeltas tarp bažnyčios bokštų, be to, tas kryžius dar ir su vainikėliu, o tikintieji žino, kad bažnyčiose kabinami ne paprasti gėlių vainikėliai.

P.S. P.Šadauskas (g. 1937 m.) sukūrė Vilniaus dailės instituto projektą, nemažai skulptūrų, paminklą septyniems Sovietų Sąjungos didvyriams Alksnynėje (Neringa), skulptūrą "Žvejys" (skulpt. Kazimieras Kisielis), paminklą K.Donelaičiui ir kt. Viešuose šaltiniuose nurodyta, kad 1975 m. atidengto monumento autoriai – architektas P.Šadauskas ir skulptorius Rimantas Daugintis (1944–1990). 1980 m. monumentas buvo papildytas skulptoriaus R.Dauginčio sukurta kompozicine grupe.

Jis dirba valstybinėje įstaigoje ir kaskart pareina iš darbo blogos nuotaikos. Ne todėl, kad darbo daug ar nuo jo pavargsta. Jei taip būtų, nesiskųstų.

Kalba čia apie patyčias, niekinamą požiūrį ir žeminamą elgesį, nukreiptą į žmogų.

Matau, kad mano brangų žmogų tai labai slegia.

Nenoriu pakenkti, todėl nesakysiu, nei kur tai vyksta, nei kas yra tas asmuo, kuris netinkamai elgiasi su pavaldiniais. Bandau, kaip galėdama, padėti, bet suprantu, kad ne ką tegaliu.

Daug metų panašūs dalykai vykdavo ir ankstesniais laikais, bet dabar, kai dėl to pradedami net ikiteisminiai tyrimai, sunku ir patikėti tuo, kas vyksta.

Juk net gydytojai dėl mobingo žudosi. Kaip po tokių įvykių kaltajam gyventi?

Manau, kas nors turi pasakyti tiesiai šviesiai bjauriai besielgiančiam asmeniui, kad jis liautųsi.

Kaip suprantu, toji netinkamai besielgianti vadovė iš esmės yra klaikaus būdo. Norėdami ja atsikratyti aukštesni vadovai perkėlė ją į kitą padalinį ir net paaukštino pareigas, kad tik nebūtų šalia ir negadintų aplinkiniams nuotaikos.

Sau ir visiems pažadu, kad neleisiu gniuždyti mano brangaus žmogaus, jei reikės, viešinsiu to valstybinėje įstaigoje dirbančio asmens pavardę ir apskųsiu teisėsaugai.

Tikrai surinksiu liudijimus ir kitus įrodymus. Gana kentėti – ne Stalino laikais gyvename.

Dėl regėjimo sutrikimų interneto neturiu. O maldauti užimtų artimųjų, kad priregistruotų skiepui, yra labai sunku.

Kad patektumei į vakcinacijos centrą Paryžiaus Komunos gatvėje, reikia užsiregistruoti iš anksto.

Ir vienoje vaistinėje man pasakė, kad galima pasiskiepyti tik sekmadieniais, tik dvi valandas ir taip pat tik turint išankstinę registraciją.

Atsiprašau, bet kaip senjorai, neturintys interneto ir nemokantys juo pasinaudoti, gali vakcinuotis? Čia yra diskriminacija.

Tik jaunimas gali lengvai užsiregistruoti, nes moksleiviai ir studentai yra priversti turėti tą internetą.

Aš esu vieniša ir man internetas faktiškai nereikalingas. Tačiau valdininkai visiškai neatsižvelgia į senjorus.

O kur žiūri sveikatos priežiūros centrai? Sėdi seselės be darbo, o kai paprašau, kad paskiepytų, atsako: "Penki eurai."

Nors valstybės tarnautojai ir pyksta, kad juos kritikuoja, jog jie dagiau dėmesio skiria popieriams o ne žmonėms, ta kritika tikrai yra pagrįsta. Turėjau puikią progą pati tuo įsitikinti.

Atsitiko taip, kad turėjau gauti dokumentą iš savivaldybės archyvo. Atėjau į valdžios rūmus pusę dvyliktos, tai yra likus pusvalandžiui iki pietų pertraukos. Reikalas buvo visai menkas, bet archyve dirbanti moteris man pareiškė, kad turėsiu laukti pusantros valandos, esą dabar tvarkanti dokumentus.

Mane labai papiktino toks požiūris. Aš, būdama vyresnė nei 70 metų, per didžiulį šaltį atvažiavau, leidau pinigus bilietėliui. O toji valdininkė dar reikalauja dėl menko nieko laukti šitiek laiko.

Gal ji galvoja, kad šiaip labai paprasta prie valdžios durų laukti pusantros valandos? O gal ji manė, kad aš, pensininkė, turiu tiek pinigų eiti pasivaikščioti po parduotuves, o tada sugrįžti, kai teiksis mane aptarnauti.

Nesusiturėjau ir išsakiau savo pasipiktinimą. Po to už durų palaukiau gal 15 minučių, kol iš kabineto išėjo kita darbuotoja. Tada vėl įėjau aš. Ir tikrai, valdininkė užtruko ne ilgiau nei keletą minučių, tvarkydama mano reikalą, ir pietų nepavėlavo.

Negaliu atsistebėti, kaip žmonės praranda bet kokį žmoniškumą? Juk jeigu nebūčiau jos subarusi, būčiau turėjusi koridoriuje laukti pusantros valandos.

Manau, kad priimant žmones dirbti į valdiškas institucijas, jie prieš tai turėtų išlaikyti kokį specialų žmogiškumo testą. Juk visiems akivaizdu, kad valstybės tarnautojai turi tarnauti žmonėms, o ne dokumentams ar pietų pertraukai.

Pritariu Danielei, kuri rubrikoje "Karštas telefonas" ("Klaipėda", 2013 11 20) rašė, kad pasigedo lietuviškų dainų.

Man taip pat širdį skauda, kai išgirstu dainuojant dainas svetima kalba. Pirma buvo caras kaltas, kad rusino žmones. Mano močiutė irgi daug rusiškų žodžių vartotojo. Paskui buvo kalti okupantai, kad negalima lietuviškai kalbėti.

O ką dabar reikia kaltinti? Kokius okupantus? Kas verčia mus dainuoti angliškai ir vadinti įmones nelietuviškais vardais?

Man nėra gražesnio krašto už Lietuvą, bet piktina, kad lietuviai negerbia ir nemyli savo kalbos. Nebereikia nei lietuviškų žodžių, nei dainų ir lito stengiamasi atsikratyti.

Tada atimkite ir trispalvę, kuria taip didžiavomės ir dėl kurios taip kovojome. Pati visą naktį stovėjau, kai ji buvo keliama. Esame padlaižių tauta, kitaip nepavadinsi.

Rašytojas Vytautas Čepas savo publikacijoje "Antrarūšių žmonių sindromas" ("Klaipėda", 2013 11 13) taip pat rašė, kad nerandama lietuviškų žodžių įmonėms ir įstaigoms pavadinti.

Man tikrai patinka ir džiaugiasi širdis, jog daugybę metų buvusi apleista M.Mažvydo alėja tampa patrauklesnė miestiečiams ir svečiams.

Tačiau joje yra ir tokia pūliuojanti žaizda, kurią būtina gydyti, ir nedelsiant, nes infekcija gali paplisti labai gretai. Kalbu apie "bomžus", kurie kasdien būriuojasi prie M.Mažvydo alėjoje esančio prekybos centro.

Jie iš pirkėjų, einančių į parduotuvę, kaulija litų, o tai nuteikia tikrai nemaloniai. Asocialūs asmenys dvokia, apsileidę, girti.

Esu mačiusi, kaip nešvariomis rankomis girta "bomžė" tapšnojo per nesupakuotas bandeles toje parduotuvėje. Vos nesusivėmiau, kai pagalvojau, kad kiti žmonės jas pirks ir valgys.

Kai kreipiausi į parduotuvės administraciją, gavau atsakymą, "kad jie irgi žmonės ir turi teisę įeiti į parduotuvę". Suprantama, kad jie taip pat yra žmonės, tačiau taip ir turi atrodyti, elgtis atitinkamai.

Šiuo atveju parduotuvės administracijai visai nesvarbu, kad nuo moters sklinda baisus kvapas, galima užsikrėsti įvairiomis ligomis.

Baisu ir pagalvoti, kiek tų asocialių asmenų serga, pavyzdžiui, tuberkulioze, kuria nuo jų galime užsikrėsti kiekvienas.

Taip, mes visi žmonės, bet yra tam tikros moralės normos – juk nesugalvojame ateiti į parduotuvę nuogi. Tai kodėl aš turėčiau eiti į parduotuvę pro "bomžų" užkardą, uostyti smarvę, bijoti pirkti nesupakuotus produktus?

Norėčiau pasiūlyti parduotuvės administracijai, kad kai kitą kartą prie kasos ateis "bomžas", kuris norės nusipirkti pigaus vyno, pasiūlyti jam geriau įsigyti ūkiško muilo ir nusiprausti. Bus nauda ir jam, ir aplinkiniams.
 

Visą savaitę negalėjau susisiekti su gydytoja vien tik dėl to, kad vienoje Klaipėdos ligoninių vyksta remonto darbai. Gydytojos nurodytu metu pamėginau paskambinti į miesto centre įsikūrusią ligoninę ir susitarti su mane gydančia ginekologe.

Tačiau visą dieną skyriaus telefonas gūdžiai tylėjo.

Iš pradžių pamaniau, kad gal iš tiesų nieko nėra, o skyriaus gydytojos užsiėmusios su ligonėmis. Bet kitą dieną telefono ragelis vėl gūdžiai tylėjo, nors buvo girdėti laukimo signalas.

Paskambinau į ligoninės priimamąjį, norėdama išsiaiškinti, kada čia dirbs mane gydanti gydytoja. Priimamojo vadovas liepė man skambinti į skyrių. Nors aš jam aiškinau, kad dvi dienas niekas skyriuje nekelia ragelio, gydytojas nenorėjo patikėti, jog visas ligoninės skyrius yra likęs be telefoninio ryšio.

Tiesa, jis tarstelėjo, kad galbūt tai, ką sakau, galėtų būti tiesa, nes ligoninėje vyksta remonto darbai.

Neiškentusi trečią dieną nukulniavau į ligoninę ieškoti savo medikės. Tačiau vėl likau nieko nepešusi, gydytoja jau buvo išėjusi atostogų.

Kažin ar aš viena esu tokia, dėl nelemto telefono likusi visam mėnesiui be gydytojo konsultacijos? Ir kodėl niekas iš ligoninės nepasirūpino, kad neveikianti telefono linija bent būtų peradresuota į kurį nors kitą skyrių? Juk ligoninės turi informacijos skyrių ir registratūrą?