– Papasakok plačiau apie spektaklio kūrybos procesą: kaip vyksta repeticijos, ką išgyveni kurdamas Orfėjo vaidmenį?

– Procesas vyksta sklandžiai, gražiai dirbame, nesipykstame, susišnekame – tai labai svarbu. Dabar kaip tik priėjome etapą, kai jau gimsta tam tikrų momentų, leidžiančių atrasti vaidmenis, kabintis už jų. Pačioje proceso pradžioje sėdėdavome su tekstais rankose nesuprasdami, kas apie ką, todėl ieškojome formos, stilistikos, kaip visa tai aprėpti, kur link judėti. Paskui pajutau, kad režisierius Ž. Vingelis bando apskaičiuoti, kokiu keliu mums eiti, kokią stilistiką, formą, vaizdą naudoti, ir tada pasidarė aiškiau. Davėme sau laiko pasimaudyti, pasiniurkyti mažesnėse situacijose, scenelėse, etiuduose, paieškoti, kaip tas žmogus, kurį scenoje kuri, reaguoja, koks jo elgesio modelis. Na, o tada gimsta teatrinis personažas, nors aš šio žodžio savo darbo metodikoje nemėgstu, man jis toks archajiškas... Manau, dabartinis teatras yra ne apie personažus, o apie žmogaus susidėliotą psichologiją ir jo siekius scenoje. Aš kuriu ne personažą, o žmogų. Scenoje esu ne Tomas Rinkūnas, o kitas žmogus. Todėl man žodis „personažas“ yra labiau stereotipinis. Galvoju, kad personažas gali būti spektaklyje vaikams, o čia konstruoji žmogų – kaip jis reaguoja, kaip veikia, kalba greitai ar lėtai. Tas tariamas personažas manyje gimsta po penkto ar šešto spektaklio, nes pirmieji pasirodymai visada būna chaotiški – juk tai pirmi susitikimai su žiūrovu, tad būna daug jaudulio.

– Kaip sekasi dirbti su premjeros „Orfėjas“ režisieriumi Ž. Vingeliu, spektaklio kūrybos komanda? Ką naujo, nepažinto atrandi?

– Dažniausiai teatro procesuose pastebiu užknisančių dalykų, o čia to tikrai nėra, niekas nelenda į akis, visi dirba savo darbą. Žilvinas labai konkrečiai įsivaizduoja, kaip turi atrodyti visas piešinys. Juk aktorius yra tik dalis, tik vienas viso paveikslo potėpis, aktorius nėra pagrindinis visa ko variklis. Spektaklis – daugelio dalykų visuma. Todėl kurdamas bandai daryti viską, kad būtų lengva kurti režisieriui, nes tada nauda – abipusė. Su Žilvinu teatre dirbu pirmą kartą, bet esame pažįstami iš anksčiau. Kai dirbau režisieriaus Artūro Areimos teatre, Žilvinas ten atliko praktiką. Pamenu, buvome su teatru išvykę į Edinburgą, kur mėnesį rodėme spektaklį. Su Žilvinu mėnesį kartu gyvenome, teko ir bendroje virtuvėje dešreles kepti. Tad pažintis su juo nebuvo nauja, stebėdavau socialinėje erdvėje, ką jis daro, kuria.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar jau atradai, kuo tau pačiam artima, įdomi J. Cocteau asmenybė, kūryba, jo sukurtas, kaip sakai, ne personažas, o žmogus? Radai panašumų su juo?

– Pasakysiu atvirai, nes nemėgstu rinktis žodžių. Man siurrealizmo forma be galo patinka, bet pati pjesė nepatiko – tai lyg senovinis scenų kratinys: nesuprasi, kokių ingredientų į jį pridėta. Esu pripratęs prie psichologinių pjesių, dramų, kuriose istorija rutuliojasi po truputį, kur aiški pradžia, kulminacija, atomazga, finalas, o J. Cocteau pjesėje greta šių pagrindinių dalykų prifarširuota, neaišku ko, – lyg tortas su silke (juokiasi). Aiškiau pasidarė po filosofo Gintauto Mažeikio paskaitos teatre – tada ėmiau lengviau priimti J. Cocteau kūrybą. Po paskaitos supratau, kad reikia į visą siurrealistinę kūrybą žiūrėti bendrai, neieškoti didelės logikos jungimuose arba sekos pateisinimo. Ne veltui tai ir yra siurrealizmas – čia scena keičia sceną. Tikrai būna, kad viena scena – apie viena, o kita jau visiškai prieštarauja pirmajai, jeigu remtumeisi čechoviška logika. Tai buvo vienas sudėtingesnių kūrybos momentų, bet po minėtos G. Mažeikio paskaitos atsileido vadelės ir pradėjau nebekreipti dėmesio, kad vienoje scenoje tavo veikėjas apie tai net negalvojo, o kitoje jau šventai tuo tiki. Žinoma, kai teatrinį piešinį scenoje papildė vizualieji, muzikos sprendimai, pasidarė paprasčiau.

– Ar turi savo teatrinį įkvėpėją arba ką nors, kas įkvepia ieškojimams kūrybos proceso metu? Ar savo veikėją kuri labiau iš intuicijos?

– Aš viską darau labiau intuityviai ir kiekvieną kartą, kai kuriu naują žmogų ar veikėją, mane įkvepia visa aplinka ir tai, kas tuo metu vyksta. Nesistengiu spausti situacijos, nerti į skaitymus, filmų peržiūras ar kt., tai ne mano metodika. Manau, žmogus visada turi domėtis literatūra, teatru, kinu, kad bet kokioje situacijoje, pokalbiuose, diskusijose ar pradėdamas kurti personažą turėtų už ko užsikabinti. Jeigu matau, kad man tikslingai trūksta informacijos, galiu paieškoti, pasiskaityti, bet tikrai nėra taip, kad neriu į visa tai stačia galva. Laisvalaikiu stengiuosi nuo teatro visiškai atsiriboti, perjungti smegenis ir leisti joms pailsėti. Kuo labiau jos pailsėjusios, tuo lengviau iš pasąmonės ištraukiu tas priemones, kurių esu prikaupęs. Čia taip pat galima prisiminti posakį – ko neprivalgei, to neprilaižysi. Dabar per mėnesį prisikrauti bagažą ar sukurti naują Orfėją yra nerealu. Todėl naudoju tuos dalykus, kuriuos esu išgyvenęs, patyręs anksčiau. Kartais mes juos pamirštame, bet juk žmogus per savo gyvenimą prikaupia įvairiausių patirčių.

D. Matvejevo nuotr.

– Šiek tiek užsiminei, bet papasakok daugiau, koks tavo laisvalaikis, kur mėgsti nukreipti mintis nuo teatro?

– Atsipalaiduoti padeda labai paprasti dalykai: mėgstu paskaityti lengvos literatūros, komiksų, animė žanro, kuris nukelia į kitą pasaulį. Arba paklausyti kokios nors tinklalaidės apie žvaigždynus, kosmosą, pasidomėti moksline fantastika. Patinka ir šiaip pagulėti, nieko nedaryti, gaminti valgį, tvarkytis buityje. Tokie dalykai labai padeda galvoje perjungti kitą kanalą, nes kai gamini valgį, galvoji apie bulvę, pipirus, prieskonius. Mėgstu pasivaikščioti gamtoje, vasarą nusimaudyti ežere, rudenį paieškoti grybų, tik kad to laisvo laiko nelabai yra... Jeigu jo ir atsiranda, tą laisvą laiką suryja buitis. Tada bandau buitį paversti alternatyviu užsiėmimu, leidžiančiu pailsėti psichologiškai.

– Kaip manai, kokiam žiūrovui skirtas „Orfėjas? Ar daugumai, ar kaip tik specifinio skonio, pavyzdžiui, garsaus serialo „Tvin Pyksas“ mėgėjams?

– Manau, „Orfėjas“ skirtas labai plačiai auditorijai. Jis turėtų būti teatralus tiek vizualine, tiek vaidybos prasme, o šiais laikais man teatralumas tampa brangus. Kažkada tai buvo absoliutus teatro pagrindas, niekas neįsivaizdavo, kaip kitaip teatras galėtų funkcionuoti. Dabar jau daug laiko nuo to bėgama, bandoma teatrą kurti kinematografiškai, ir tai irgi nėra blogai. Priimu viską, kas vyksta, teatras yra įvairus ir tuo įdomus. Tiesiog gal dabar toks etapas – po mėnesio man sueis 40 metų ir aš grįžtu prie savo teatro ištakų, prie teatralumo gerąja prasme. Prie gerojo Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus teatralumo. Žinoma, yra ir blogasis teatralumas, kuriam būdingi pastatyti balsai, klasikiniai, senoviniai kostiumai, toks teatras dėl teatro. Arba performatyvus teatras, kur staiga atsiranda stand up’ai, daug improvizacijos, begalė keiksmažodžių, daug gatvės teatre. Viskas gerai, aš pats esu tai perėjęs, bet pastaruoju metu vėl gręžiuosi į senąją gerąją teatro magiją. Manau, šis spektaklis turėtų būti gražus ir vizualiai, ir vaidybiškai. Numatoma spektaklio trukmė taip pat labai gera – apie dvi valandas. Šiais laikais žmonės skuba ir vengia ilgų spektaklių, man pačiam trijų ar keturių valandų spektaklis, filmas yra per daug. Tad, manau, žiūrėdamas spektaklį neturėtų pavargti nei jaunas, ir vyresnis žiūrovas.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar turi savo mėgstamiausią spektaklį arba tokį, kurį matei daug sykių ir eitum dar kartą?

– Visa režisieriaus O. Koršunovo kūryba iki spektaklio „Miranda“ man buvo didžiausias teatro įkvėpimas, pavyzdys Lietuvoje ir tai, ką galėčiau žiūrėti keletą kartų. Galima vardyti visus spektaklius: „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hamletas“, „Dugne“. Aš nesu matęs gyvai jo pirmųjų darbų, nes buvau per jaunas, bet O. Koršunovo kūryba pradėjau domėtis nuo spektaklio „Shopping and Fucking“ – tai buvo pirmasis mano pamatytas šio režisieriaus spektaklis.

– Ar gali paminėti kokį nors spektaklį, kuris padarė didelę įtaką pasirenkant aktoriaus profesiją?

– Taip, režisieriaus Igno Jonyno spektaklis „Naktis prieš pat miškus“ Valstybiniame jaunimo teatre. Tuo metu tai buvo fainas dalykas, buvau jaunas, o ten scenoje vyko kažkokia šyza, veiksmas – apie psichotropines medžiagas, man tuo metu buvo kieta į visa tai žiūrėti. Pamenu, žiūrėjau į aktorius ir galvojau, kaip jiems turėtų būti faina scenoje. Tuo metu man tai buvo esminis spektaklis. Prisimenu, kad kalbėjausi apie teatrą, apie gyvenimą teatre su Jaunimo teatro aktoriumi Tomu Kizeliu. Tai tikrai vienas iš svarbiausių momentų, kai pagalvojau, kad pabandysiu eiti šiuo keliu, nes man pasidarė įdomu. Prieš aktorinį norėjau stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA), nes daug sportavau, profesionaliai užsiėmiau boksu, priklausiau Šaulių sąjungai. Toje srityje buvau nemažai pasiekęs ir norėjau savo gyvenimą sieti su karyba, bet paraleliai lankiau fortepijono klasę muzikos mokykloje, su minėtu T. Kizeliu turėjome bendrą džiazo klasę, jis mane pakvietė į teatrą ir tada per kokį pusmetį viskas apsivertė aukštyn kojom. Aš net buvau įstojęs į LKA – tereikėjo tik mane patvirtinti. Tačiau niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, nelabai įsivaizduoju, ką dar, be šios profesijos, galėčiau veikti. Matyt, ją taip myliu, kad net neįsivaizduoju, kokia galėtų būti kita alternatyva, kurią lygiai taip pat pamilčiau, kai net negalvoju, kad dirbu ar einu į darbą. Einu į gyvenimą – einu į teatrą.

(infobox)

Trumpai apie spektaklį

Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybos gyvenimą. Pjesės siužetas jungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybos ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybos metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialių sceninių sprendimų, taip pat – chirurgų aukštalipių, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitų siurrealistinių įvaizdžių, tapusių J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.

(infobox)

Spektaklio kūrybinė komanda

Režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Dirsė, Robertas Petraitis.

„Nesu tikras, ar norėčiau pagrindinio vaidmens“, – sako aktorius ir pabrėžia: spektaklis, visuma jam svarbiau nei jo vaidmuo.

– Kaip vertini epizodinius vaidmenis, kaip reaguoji į juos, jų specifiką? Juk santykinai vaidmuo nedidelis, bet reikšmės jame galima sutalpinti daug.

– Anglų kalboje yra geras žodis „supporting“, t. y. padedantysis, šalia būnantis aktorius. Spektaklį labiau matau kaip komandinį darbą, kuriame kiekvienas segmentas yra svarbus. Man nelabai būtina atsidurti scenos priekyje – įdomiau partneriauti. Iš tikrųjų net nesu tikras, ar norėčiau pagrindinio vaidmens. Juk pagrindinis vaidmuo stiprus tiek, kiek stiprūs jam padedantys kiti aktoriai. Pavyzdžiui, dueto scenoje man įdomu dirbti su partneriu ir jam padėti – kartu kažką kurti, o ne taip, kad aš vienas varau išsijuosęs, o aplink kažkas apšokinės.

Apskritai nematau skirtumo: pagrindinis, nepagrindinis... Matau esmę, prasmę, ką mes norime pasakyti, padaryti. Vienam vaidinti sudėtingiau, nes niekas tau nepadeda. Aktorius tikriausiai galima suskirstyti į tuos, kurie yra savyje, ir tuos, kurie yra spektaklyje. Taigi man svarbesnis ne vaidmuo, o spektaklis. Dėl spektaklio idėjos verčiau aukosiu savo kaip aktoriaus ambicijas. Kitaip man bus neįdomu – kas iš to, kad sukursiu savo vaidmenį, o spektaklis bus prastas.

Visur, aišku, reikalingi kompromisai, pusiausvyra. Todėl esu linkęs pasitikėti kolegomis, o čia atsiranda bendrystė. Lygiai taip pat esu linkęs pasitikėti režisieriumi ir, jeigu aš juo nepasitikiu arba jeigu režisierius manimi nepasitiki, man iškyla problemų. Mėgstu į spektaklį žiūrėti ne tik iš savo varpinės, nes man tai tampa neįdomu, aš pats sau  neįdomus. Nemėgstu būti vienoje vietoje, nemėgstu būti savyje. Pagrindiniai vaidmenys yra didžiulė atsakomybė ir ją užsikrauni, nes, jei esu pagrindinis, vadinasi, viską velki... Tačiau iš tikrųjų nieko tu nevelki – tik savo ego.

VMT archyvo nuotr.

– Kas tau padeda sukurti personažus, kaip randi jų bruožus, elgesį ir kiek komiškumas yra tavo įgimtas bruožas, o kiek tu jį pats scenoje sukuri?

– Manau, visada ieškau tam tikro atspirties taško. Man įdomūs paradoksai, dilemos, nes komiškumas pats savaime man nėra komiškas. Kažkas turėtų būti juokinga, bet nėra, nes tai pasidaro vienaplaniška, neįdomu. Iš esmės nejuokingi dalykai yra patys juokingiausi – juk dažniausiai juokiesi pats iš savęs, matai tuos paradoksus, atpažįsti, kad tau irgi taip būdavo... Būna, pagalvoji: juk buvo taip juokinga, o aš verkiau... Kita vertus, juokinti tam, kad juokintum, neįdomu. Gal vieną kartą tai ir suveiks, bet pasimirš. Žiūrovas jaučia, kai pavyksta sukurti bendrą vaizdą, kuris verčia ir nusišypsoti, ir pagalvoti. Tada įdomu ir prasminga. Juk reikia ir paverkti, paliūdėti, ir pasijuokti, atsitraukti nuo to, su kuo buvai labai susitapatinęs. Juk, kai atsitrauki, pamatai tuos paradoksus: kad čia nei liūdna, nei linksma, nei tragedija, nei komedija ir kad daug kas priklauso nuo tavo nuotaikos.

– Ryškiausias tavo sukurtas pagrindinis vaidmuo – Saša spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“. Kiek savęs pats įžvelgi šiame personaže, kiek randi jame panašumų, o gal, atvirkščiai, priešingybių?

– Savyje randu lygiai tiek pat sąsajų, kiek ir priešingybių. Į vaidmenį žiūriu taip – tai nėra atskira dalis manęs. Tai esu aš. Būna kažkokių dalykų, kurių nesupranti kūrybos procese arba tiesiog nesuspėji jų suprasti, bet tau kažką pasiūlo kolega, scenografas ar kompozitorius. Dėl to nesakau, kad vaidmuo panašus ar nepanašus, nes juk tam tikra prasme ten ir esu aš. Tai mano kūnas, mano priemonė. Saša iš esmės ir esu aš. Tai vaidmuo, kuris gali būti visoks, kuris kartais netgi priklauso nuo to, kiek kavos tą dieną išgėriau, kaip atsikėliau. Kalbant apie aplinkybes, sunku pasakyti, kiek čia yra manęs, kaip elgčiausi situacijoje, kuri vaizduojama spektaklyje. Žinoma, situacija siurreali. Pats spektaklio kūrimo procesas buvo labai karštas. Tai istorija, kurią pasakoji ir kuri tau rūpi. Spektaklio medžiaga – labai aktuali, netgi varginančiai aktuali, ir tai darė didžiulę įtaką net ir pačiam spektaklio gyvenimui. Pažvelgus į visa tai iš šalies, atmetus skaudžius dabartinius pasaulinius kontekstus, neteisybes, spektaklyje gali rasti tai, kas tave jaudina. Pavyzdžiui, gali jaudinti dviejų žmonių santykiai, kurie tuo pačiu metu yra viso pasaulio santykiai.

– Tavo naujausias darbas – spektaklyje „Neištikimoji“ pagal Ingmaro Bergmano scenarijų (rež. Naubertas Jasinskas). Kaip prisimeni šio spektaklio kūrimo procesą? Ką naudingo, naujo sužinojai, patyrei?

– Iš bet kokio proceso stengiuosi pasiimti kiek įmanoma daugiau ir nesėdėti veltui. Abiejų spektaklių – tiek „Saša, išnešk šiukšles“, tiek „Neištikimosios“ – procesai buvo labai skirtingi, bet kartu ir panašūs. „Saša, išnešk šiukšles“ buvo nestabilus, labai karštas, ir nežinojai, kuo tai gali baigtis. „Neištikimosios“ procesas buvo nuostabus, itin stabilus ir kartais net bauginamai ramus. Lyg dešimtą kartą vaidinant tą patį spektaklį, kai pradedi nervintis, kad nebesijaudini, kad per ramu. Todėl kartais reikia suvaldyti savo jaudulį, o kai kada – net specialiai sukelti jį ir visas tas vidines drumzles, kad visa tai nevirstų atidirbimu, nes to tikrai nereikia. Tam tikra prasme teatras nėra svarbus, todėl jo turi norėtis. Kalbant apie procesus, tai, pradėdamas naują, tiesiog galvoji, ar tave tai jaudina, ar ne. Mane jaudino tiek „Saša, išnešk šiukšles“, tiek „Neištikimosios“ temos. „Neištikimosios“ procesas tikrai buvo ramus, kartais net pagalvodavau, ar ne per daug pasitikiu esama situacija. Jau nekalbant apie Naubertą (rež. Naubertas Jasinskas – K. A.), nes visada atrodo, kad jis žino. Esu linkęs pasitikėti, nes kitaip man neįdomu. Arba jei nepasitikiu, tada klausiu, kas čia yra ne taip.

Pagrindiniai vaidmenys yra didžiulė atsakomybė ir ją užsikrauni, nes, jei esu pagrindinis, vadinasi, viską velki... Tačiau iš tikrųjų nieko tu nevelki – tik savo ego.

– Ar stebi dabartinį teatro pasaulį, kiek tave domina teatras, kitų teatrų spektakliai?

– Domina, bet spektaklių per metus pamatau gal du. Nieko nenuvertinu, tiesiog man kartais atrodo, kad teatro yra visur. Taip, tai mano profesija, bet teatras tuo nesibaigia. Į teatrą nereikia eiti, reikia norėti į jį eiti. Kadangi man teatro užtenka, inspiracijų ir buvimo kontekste aš pakankamai prisigaudau iš kolegų... Kartais, būna, tiesiog atsiriboju nuo kitų įtakos, sprendimų, interpretacijų. Paprasčiau kalbant, tai, ką matai, daro tau įtaką. Ir geras pavyzdys gali sutrukdyti tavo kūrybos procesui, nes galbūt, bandydamas tuo geru pavyzdžiu sekti, praleisi einamo proceso klaidas, kurios buvo padarytos jo siekiant, nes matei tik rezultatą. Šiaip, apskritai, kartais tiesiog nebūna tam laiko, būnu pavargęs nuo tų pačių teatrinių dalykų. Man teatrui inspiracijų lengviau rinktis iš rašytinių šaltinių, kino filmų, muzikos. Kai žiūri teatrą tam, kad padarytum kitą teatrą, tai kažkas čia yra ne taip. Apskritai vaikystėje, paauglystėje nebuvau matęs daug spektaklių. Kai nusprendžiau stoti į aktorinį, buvau matęs gal tris spektaklius, kurie man patiko, tačiau to užteko, kad susidaryčiau vaizdą, ko šioje srityje norėčiau siekti.

– Kuri muziką spektakliams ir vaizdo efektus asmeniniame projekte „LifeVirus“. Ką tau, kaip aktoriui, suteikia šios skirtingos sritys? Kokios kitos tavo mėgstamos veiklos, užsiėmimai, pavadinkime, popamokinė veikla?

– Taip, šalia turiu veiklų, kurios viena kitą papildo. Tačiau jos vienaip ar kitaip sukasi apie teatrą, panašią išraišką, sceną. Mane visą laiką domino teatro, muzikos, kino, specialiųjų garso ir vaizdo efektų magija. Tai, kas dar nepažinta, nepatirta. Tada, kai jau išsiaiškini, supranti procesą, gali papildyti savo kūrybos asortimentą, būdus, kaip įgyvendinti savo idėjas. Dabar mano laisvas nuo teatro laikas daugiausia susietas su vaizdo kompozicijomis, montažu. Tai papildomas darbas ir finansinis stabilumas. „LifeVirus“ yra mano asmeninis projektas / satyra / komentaras, kuriame dalijuosi naujausiomis technologinėmis galimybėmis su Lietuvos auditorija, naudodamas praeities, šių dienų ir (dar) nebūtais kontekstais. Tai darau laisvu laiku nuo pagrindinių projektų, susijusių su specialiaisiais efektais.

Šiuo metu aktualus dirbtinio intelekto priemonių pritaikymas kūrybos lauke. Vizualiniai, garsiniai, dramaturginiai pritaikymai. Šioje srityje taip pat vaidinu – kompozitorių ar specialiųjų efektų menininką. Tačiau, kad ir kaip toli nueitum, pažengtum, su pasaulinio žinomumo kūrėjais, užsakovais vis tiek galiausiai grįžti prie savęs.

Šiaip mane labai atgraso dalykai, kurie yra populiarūs vien todėl, kad populiarūs. Suprantu, kad čia yra daug finansinės naudos, bet man tai iškart sugriauna esmę, pasidaro tuščia. Lyg valgytum netikrą guminį tortą, bet vis tiek nuo jo storėtum. Torto kaip ir nevalgei, bet visos kalorijos įsisavintos. Taip, tai patrauklu, bet supranti, kad čia – tik pinigai.

Lygiai taip yra ir kalbant apie teatrą – noriu norėti čia eiti, o ne tiesiog atidirbti todėl, kad esu alkanas menininkas. Alkanas – tiesiogine ir perkeltine prasme. Papildomos profesijos man, kaip aktoriui, tampa naudingos. Ir atvirkščiai – juk dažniausiai kūrybai pritaikomas skaitmenines technologijas kuria visiškai su teatru nesusiję žmonės, programuotojai, programinių sistemų vystytojai... Todėl mano turima menininko patirtis ir naujausių technologijų išmanymas, jų įgalinimas sukuria papildomą vertę – tiltą tarp tiksliųjų ir kūrybos mokslų.

– Kas tau buvo, o gal ir dabar yra įkvėpėjai, autoritetai, į kuriuos norėjosi ar norisi lygiuotis?

– Gana anksti tiesiog pradėjau visų klausti, kodėl jie tai daro. Man visada buvo įdomu sužinoti, kodėl žmogus daro tai, ką daro. Dėl to man kiek nublanksta žodžiai „herojus“ ar „autoritetas“. Būtent todėl autoritetų turiu daug. Pavyzdžiui, personažai, kuriuos kuriu teatro scenoje, man yra herojai. Aš gilinuosi, kodėl jie tokie yra, kodėl dramaturgas nusprendė, kad jis taip veikia, ir kodėl aš tai darau. Visada užduodu klausimų, kurie man sukuria kontekstą. Nesvarbu, ar kalbėtume apie Salvadorą Dali, ar apie Albertą Einsteiną, – jie abu yra labai įdomūs. Tiek vienu, tiek kitu galiu žavėtis, bet kartu man bus įdomūs ne tik geri su jais susiję dalykai, ne tik geros jų savybės. Pavyzdžiui, gal žmogus buvo nelaimingas ar darė nelaimingus kitus – kad ir nesąmoningai. Todėl aš linkęs neromantizuoti herojų. Taip buvo ir su I. Bergmanu. Šiaip mane įkvėpti gali bet kas – net internete pamatytas memas. Juk į bet kokį memą gali gilintis – pavyzdžiui, antropologiškai gali klausti, kodėl mums tai atrodo juokinga, paradoksalu ar sąmojinga, kodėl mus tai stebina ar priverčia nusišypsoti. Trumpai tariant, vieno autoriteto negaliu išskirti. Dažniausiai jais tampa žmonės, kuriuos sutinki... Kolegos... Dabar – tu mano herojė.

– Ar turi savo mėgstamiausią sukurtą personažą?

– Nenoriu būti kategoriškas, bet jei turi vieną mėgstamiausią vaidmenį – tai, manau, kažką uždaro. Tarkim, jei, sukūręs vaidmenį, po pusmečio sukuriu kitą, jam įtaką bus padaręs prieš tai sukurtas vaidmuo. Taip ir naujai kuriami vaidmenys daro įtaką vis dar vaidinamiems seniau sukurtiems vaidmenims. Visi sukurti vaidmenys yra kažkuo praturtinę mano gyvenimą. Kiekviena tema ar idėja suteikia kažką naujo. Kaip ir šis mūsų interviu.