Trečiadienio popietę Ventės rago ornitologams pasisekė sužieduoti Lietuvoje itin retai pasirodančią raibąją pelėdą (lot. Surnia ulula). Tai buvo vos 16-asis kartas, kai ši rūšis pastebėta mūsų šalyje.

Kaip pasakojo Ventės rago ornitologijos stoties direktorius Vytautas Jusys, jie kartu su kolega Vytautu Eigirdu retą paukštį pastebėjo visai netikėtai – vykdami į mišką šakų voratinkliniams tinklams.

„Pastebėjom ant laidų, šalia stulpo tupintį įdomų paukštį. Pasirodė, kad tai raiboji pelėda. Per 20 minučių mums bestebint, per du kartus tris pelėnus pagavo,“ – pasakojo V. Jusys.

Ornitologai, tikėdamiesi pagauti paukštį ir jį sužieduoti, išvyko ir grįžo į tą pačią vietą su specialiu tinklu.

„Pasistatėm voratinklinį tinkliuką ir vos per dešimt minučių pelėdą pagavome. Ji pasigavo pelę, nepastebėjo tinklo ir tiesiai mums įkliuvo, net pelė liko įstrigusi,“ – apie pelėdos gaudymą kalbėjo ornitologas.

Sužieduotas paukštis buvo paleistas. Bet pasak V. Jusio, pelėda dar yra toje pačioje vietoje, todėl ornitologai planuoja padaryti daugiau šio retai į Lietuvą užklystančio paukščio nuotraukų.

Raiboji pelėda yra paplitusi Eurazijos ir Šiaurės Amerikos šiaurinėse dalyse. Europoje šie paukščiai peri Suomijoje, Karelijoje, Norvegijoje, todėl į mūsų šalį atskrenda tik retkarčiais.

Pasak Ventės rago ornitologijos stoties direktoriaus V. Jusio, Latvijoje šios pelėdos pastebimos kiek dažniau, o Estijoje vien šiais metais būta apie 30 stebėjimų.

Šis raibosios pelėdos pastebėjimas Lietuvoje buvo tik 16-asis nuo stebėjimų pradžios. Tai taip pat buvo vos antra mūsų šalyje sužieduota raiboji pelėda.

Nors dalis visuomenės dar skeptiškai žiūri į mokslininkų teiginius dėl klimato kaitos, pasaulio valdantieji jau kelis dešimtmečius vysto diskusijas siekdami pažaboti šią vis augančią problemą.

Tačiau šalių interesai labai skiriasi, kiekviena nori kažko sau, todėl derybos vyksta labai lėtai ir chaotiškai, sakė paskutinėje Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje Varšuvoje lapkričio mėnesį dalyvavusi klimatologė Audronė Galvonaitė. Ketvirtadienį, gruodžio 12 d., ji savo įspūdžius iš konferencijos pristatė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje vykusiame moksliniame informaciniame seminare.

Filipinietis verkė kiekviename posėdyje

Jau iš anksto buvo žinoma, jog šioje konferencijoje joks susitarimas nebus priimtas. Pagrindinis siekis buvo pasistūmėti link pasaulinio įsipareigojimo, kuris turėtų būti pasirašytas 2015 metais Paryžiuje vyksiančioje konferencijoje.

Tačiau ir Lenkijoje svarstyti klausimai, pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjos dr. A. Galvonaitės, buvo labai rimti, nors ji, kaip specialistė, sakė nieko naujo nesužinojusi. Į kasmet vykstančią Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferenciją A. Galvonaitė vyko pirmą kartą, bet jeigu daugiau neteks, gaila nebus.

„Įsivaizduokite, kai susirenka 190 šalių, 10 tūkst. žmonių, tai yra toks chaosas, kaip aš vadinu, beprotnamis. Visi stengiasi kažką susitarti, bet neįsivaizduoju, kaip toks kiekis dalyvių gali pasiekti kažkokį susitarimą. Ir būdavo taip, kad ateini kitą dieną, jau supratęs visus svarstomus klausimus ir surašęs išvadas į vieną dokumentą, tada staiga įlekia koks nors urugvajietis ir sako, aš vakar nebuvau, pradėkim iš naujo. Ir turi visi pradėti iš naujo,“ – apie politinės konferencijos realijas pasakojo klimatologė.

Pirmąją konferencijos dieną ypač pasižymėjo vienas Filipinų delegacijos atstovas, paskelbęs bado streiką iki kol bus priimtas koks nors reikšmingas sprendimas. Šalį tuo metu buvo ką tik nusiaubęs taifūnas „Haiyan“. Mokslininkai mano, jog dėl klimato kaitos tokių galingų taifūnų ir kitų klimato katastrofų ateityje tik daugės.

Pasak A. Galvonaitės, situacija atrodė kiek kitaip būnant konferencijoje. „Tas filipinietis verkė beveik kiekviename posėdyje. Aišku, pirmą kartą visi sureagavo ir susigraudino, ir pritardami atsistoję plojo. Bet kai kiekvieną posėdį jis atsistoja ir pradeda verkti, jau kažkaip darosi ir nebeįdomu, ir net juokas pradeda imti, nesvarbu, kad nelaimė tikrai didelė,“ – sakė mokslininkė.

Ginčijosi dėl vieno žodžio

Buvo ir kitokių besivystančių šalių, kurios itin priešinosi šiltnamio dujų emisijų ribojimui, nors mažai tikėtina, jog tai būtų didelė našta jų ekonomikoms.

„Darydavosi neskanu, kai tos šalys, kur tikrai nevargsta, turi daug pinigų iš naftos, dujų gavybos, o prašo pagalbos vien dėl to, kad jaučiasi besivystančiomis... Dar baisiau, kai įlekia kokia dama iš Venesuelos su keletu tūkstančių kainuojančia suknele ir pradeda aiškinti, ką jūs čia svarstote, ką jūs čia darote, taigi nesąmonė. O jie naftos daug turi ir jiems liepia sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį – už tai nepatenkinti,“ – pasakojo klimatologė.

Pasak A. Galvonaitės, šalys dažnai prieštaraudavo, kad tik prieštarautų. Pasitaikydavo ir kuriozinių atvejų, kai delegatai stabdydavo balsavimą, nors paaiškinti, kuriai pasiūlymo daliai nepritaria, negalėdavo.

Ilgiausios derybos vykdavo ir dėl vieno žodžio. „Svarstė, ar dokumente įrašyti shall ar will (liet. abu „turės kažką padaryti“, bet pirmasis reiškia prievolę, kai nėra kito pasirinkimo – red. past.) Ir įsivaizduokite, 100 žmonių pradeda dėl to ginčytis ir taip kelias valandas,“ – sakė klimatologė.

Vienu metu, pačioje konferencijos pabaigoje, svarstymai dėl klimato kaitos sukeltos žalos ir neigiamų padarinių finansavimo besivystančiose šalyse vyko 35 valandas be jokio sustojimo.

Didžiosios šalys atvažiavo neparuošę namų darbų

Klimatologę vienas sprendimas vis tik labai nudžiugino – pagaliau buvo galutinai pritarta tam, ką mokslininkai sako jau seniai, - kad klimatas šyla ir kad kaltas dėl to žmogus.

Mokslininkai konferencijoje taip pat turėjo savo susitikimą. Pasak A. Galvonaitės, būtent jie lengviausiai ir susitaria: „Aptaria, kas buvo padaryta, kokie siūlomi problemų sprendimai, iškelia klausimus ir aptarę uždaro,“ – sakė ji.

A. Galvonaitė džiaugėsi, jog nenuėjo į politiką. Jos nuomone, ir pirmos savaitės nebūtų ištvėrusi.
„Gal nebūtų taip pikta, jeigu vyktų brandžios, kažką duodančios diskusijos. Bet kai kabinėjasi prie žodžių, nesusijusių smulkmenų, kantrybė tikrai gali trūkti...Kiekviena šalis atvyko su savais interesais, bando paklodę patraukti į save...Konferencijai svorio nepridėjo ir tai, jog pirmininkavęs lenkų Aplinkos ministras buvo konferencijos viduryje atleistas iš savo pareigų. Kaip turi jaustis žmogus, atstovaujantis šalį šeimininkę, kuris jau nieko toje sistemoje nebereiškia. Tai pridėjo dar daugiau prie viso sąmyšio ir chaoso,“ – kalbėjo mokslininkė.

Ją nustebino ir delegatų vartoti žodžiai „daryti, naikinti, mažinti“, bet ne „padarėm, sunaikinom, sumažinom“. „Visą laiką tą bendratį vartoja. O kada nuo tų popierių pradės kas nors iš tiesų keistis?“ – retoriškai klausė klimatologė.

A. Galvonaitę ypač nuliūdino, jog didžiosios šalys, iš kurių buvo daugiausiai tikėtasi, atvažiavo nepasiruošę namų darbų: neperskaitę dokumentų, nesusipažinę su medžiaga. Užtat ir dauguma iš 150 svarstytų klausimų liko pusiau atviri ir bus aptarti vėlesnėse konferencijose.

Didelė Lietuvos delegacija savo nuomonės pareikšti negalėjo

Kur visame šiame chaose buvo Lietuva? Pasak A. Galvonaitės, Lietuvos kaip ES pirmininkaujančios šalies pozicija buvo pasyviai aktyvi – delegacijos nariai turėjo dalyvauti visų klausimų svarstymuose, bet nieko negalėjo sakyti.

„Dėl to, kad pirmininkaujame, turėjome leidimą patekti į visus, netgi uždarus, posėdžius. Pats sunkiausias dalykas buvo dalyvauti diskusijose, kai negali pareikšti savo nuomonės. Matai, kad kiti nusišneka, bet tu negali nieko sakyti. Esame pirmininkaujanti šalis, todėl turėjome išklausyti visus kitus, bet sau nieko pramušti, nieko pareikšti nebuvo galima,“ – sakė klimatologė.

Lietuvos delegacija buvo viena iš didžiausių: iš viso į konferenciją vyko 33 mūsų šalies atstovai. Didelė delegacija turėjo ir daug darbo, nes reikėjo visur dalyvauti, tačiau ne visiems tokio argumento užteko. „Kitos šalys komentavo, kaip jums gerai. Vienas žmogus gali miegoti, kol kitas dalyvauja renginiuose. O mes, sako, esame tik du ir visai nemiegoję, nesuprantam, kas vyksta, va užmigau ir negirdėjau kažko svarbaus,“ – apie tarptautinės dvi savaites trukusios konferencijos kasdienybę pasakojo klimatologė.

Tačiau vis tik didžiausia problema Lietuvos delegacijos nariams buvo graikai, kurie sausį perima pirmininkavimą ES iš Lietuvos. Jiems reikėjo perduoti tęstinumą visų darbų, tačiau to padaryti nepavyko, nes atrodė, jog nei vienas graikų delegacijos narys po pirmosios dienos nebepasirodė konferencijoje.

Lietuva turėtų užjausti klimato kaitos padarinių kamuojamas šalis

Konferencijoje taip pat dalyvavusi nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumo (BEF) darnaus vystymosi specialistė Gintarė Jonušauskaitė nevisiškai sutiko su A. Galvonaitės įspūdžiais apie besivystančių šalių poziciją.

„Ne visos tos besivystančios šalys vienodos, ne visos prašo pinigų. Mes pastebėjom, kad tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių požiūris yra labai dvejopas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga siekia globalaus susitarimo... atsižvelgia į mokslininkų rekomendacijas ir sako, jog mes akivaizdžiai atsiliekame nuo grafiko. Bet yra ir tokių šalių, kaip Australija ir Japonija, kurios net žinodamos mokslo duomenis, atsiima savo įsipareigojimus ir atrodo bando kišti pagalius į ratus,“ – sakė BEF atstovė.

„Aš Filipinų taip nekritikuočiau...Pasak jų vyriausybės atstovės, jie kuria struktūras atsakingas už prisitaikymą ir atkūrimą po stichinių nelaimių – sugriautų pastatų atstatymą, pagalbą nukentėjusioms šeimoms. Šitas taifūnas praėjo, bet po dviejų metų bus vėl kitas toks pats galingas, o savo salos jie kitur nepastums.

Jiems atstatymas kainuoja labai daug, o pasaulis dar liepia investuoti į atsinaujinančią energetiką. Kai besivystančios šalys prašo tų pinigų, joms tikrai reikia, nei jas jau šiandien krečia sausros, taifūnai, potvyniai ir panašiai. Lietuva yra labai saugus kraštas, gyvename tarsi Dievo ausy. Mums bepigu klausti, kodėl Europos Sąjunga visas tokias šalis turi remti,“ – pasakojo G. Jonušauskaitė.

Atvyko tam, kad sužlugdytų susitarimą

Ar specialistų nuomone, tokiomis, rodos, chaotiškomis konferencijomis įmanoma pasiekti reikšmingą pasaulinį susitarimą dėl klimato kaitos?

„Pats procesas tiesiog negali būti paprastas, kai norime įtraukti visą pasaulį. Jis milžiniškas, sudėtingas, tačiau, manau, kad geresnio varianto dabar nėra. Problema yra ta, jog atvažiuoja negalintys sprendimų priimti politikai. Atvažiuoja žemesnio rango valstybių atstovai, kurie turi nurodymus iš aukščiau, atstovauja kažkokią poziciją, bet patys spręsti negali,“ – sakė darnaus vystymosi specialistė G. Jonušauskaitė.

Pasak klimatologės A. Galvonaitės, yra labai pikta, kai laikas švaistomas visokiems nerimtiems dalykams, nesusijusiems su svarstomais klausimais. „Manau, kad šalys prieš atvažiuodamos turėtų išsidiskutuoti ir atsivežti savo konkrečius reikalavimus, konkrečias bėdas. O tada jau konferencijoje visa tai kartu būtų galima aptarti. Nes dabar kartais atrodė, jog kai kurios šalys atvažiavo tik tam, kad būtų sužlugdytas susitarimas, kad jokie konkretūs nutarimai nebūtų priimti,“ – sakė A. Galvonaitė.

Vakariečių elektroninės atliekos oazes paverčia dykynėmis

Greta politikų diskusijų vyko ir šalutiniai pranešimai. Klimatologei ypač užstrigo vienos žaliųjų organizacijos pristatyti aukštųjų technologijų atliekų šiukšlynai. Žalieji padarė eksperimentą – pridėjo siųstuvų į televizorius, kompiuterius ir panašias atliekas ir stebėjo, kur jos patenka.

„O tos atliekos nukeliauja į Kiniją, Indiją, Afrikos šalis. Pavyzdžiui, Ganoje prieš dešimt metų buvusi graži oazė, dabar virtusi tuo „HiTech“ šiukšlynu. Pagrindiniai gyventojai ten yra vaikai nuo 6 iki 12 metų. Vyriausi yra vos 20 metų sulaukę jaunuoliai. Į šiukšlyną neužskrenda net paukščiai, o mažiukai kuičiasi, ieško metaliukų, kuriuos galėtų priduoti, ir taip bent truputį pragyventi,“ – apie ją ypač paveikusį pristatymą pasakojo klimatologė A. Galvonaitė.

Jos teigimu, tokie pavyzdžiai tik ir rodo, jog mes save apgaudinėjame, tikėdami, jog labai gerai rūšiuojame ir perdirbame. Mūsų turtingos visuomenės elektroninės atliekos, kuriuose gausu pavojingų medžiagų, pakliūna į vargingiausias šalis ir dar labiau jas nuskurdina, paveikdamos tų žmonių sveikatą.

Tą patį galima pasakyti ir apie klimato kaitą: labiausiai teršiančios visuomenės yra ir turtingiausios, jos nuo neigiamų padarinių gali apsisaugoti, o labiausiai kenčia mažosios besivystančios šalys.

Svetainės ir elektroninės parduotuvės „Staktos voras“ įkūrėjas, vilnietis Edgaras Čepulkovskis užsiima kiek neįprasta veikla – paukštėdų vorų auginimu ir pardavimu bendraminčiams. Jo teigimu, egzotiniai vorai yra labai gražūs, įdomūs, daug priežiūros nereikalaujantys gyvūnai, o jų augintojai – be galo įvairūs žmonės.
Galbūt jie ir gražūs, tačiau elektroninės parduotuvės formatas nustebino GRYNAS.lt žurnalistus - o jei kas nors sugalvotų tokį vorą nupirkti ir atsiųsti Jums į namus? Nusprendėme pakalbinti Edgarą apie jo neįprastą pomėgį, nepagrįstas žmonių baimes bei vaikino ateities planus.

- Kaip susidomėjote vorais? Kaip į jūsų pomėgį reaguoja draugai, šeimos nariai?

- Viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo lietuviškų, nespalvotų, paprastų voriukų. Dažnai tekdavo rinkti, fotografuoti ir aiškintis, kas tai per rūšis. Ne kartą teko šerti voratinklyje gyvenantį voriuką gaudant jam muses ar žiogus. Po kiek laiko žmonos mama, pastebėjusi tokį mano pomėgį, nusprendė padovanoti man paukštėdą. Galima sakyti, tai ir buvo pirmasis žingsnis.

Visų žmonių, kurie mane pažįsta, ar kuriems yra tekę su manimi dirbti, pirma reakcija be abejonės buvo „Fui, vorai!“. Bet palaipsniui „Fui“ virto į „kas čia?“, „koks gražus!“, „aš irgi tokio noriu!“. Net mano mama, kuri iš pradžių galvojo, kad tai tik laikina nesąmonė, vėliau vesdavosi savo draugus į mano kambarį ir besididžiuodama pasakodavo jiems apie mano insektariumą.

- Kaip gimė idėja elektroninei krautuvėlei? Iš kur tas „Staktos voro“ pavadinimas?

- Idėja krautuvėlei gimė po kelių mėnesių nesėkmingų paieškų, bandant įsigyti paukštėdą Lietuvoje. Ieškojau internete, zoo parduotuvėse ir įvairiuose forumuose, kurie bent šiek tiek susiję su egzotika. Palaipsniui plečiantis draugų, pažįstamų egzotomanų (taip vadinami egzotinių gyvūnų augintojai – red. past.) ratui, supratau, jog tokia problema iškilo ne man vienam.

Iš pradžių labai trūko informacijos apie patį auginimą, priežiūrą, išskirtines rūšis, nes vorų yra tūkstančiai ir kiekvienas kažkuo ypatingas. Pabandžiau bendradarbiauti su užsienio augintojais, kad jie pagelbėtų lietuviams įsigyti vorų. Per savo paieškas susiradau draugų visoje Europoje, kelis netgi Australijoje.

Tuomet surinkau žmones, kurie norėtų auginti ir visi kartu užsisakėme vorų. Kadangi susidomėjimas buvo didžiulis ir ne visi norintys spėjo užsisakyti, teko organizuoti bendrą užsakymą dar kelis kartus. Palaipsniui užsakymai peraugo į krautuvėlę, kur bet kas bet kada gali nusipirkti vieną iš šiuo metu mūsų turimų vorų.

„Staktos voras“ iš pradžių buvo nekaltas slapyvardis „stakta“. Galvojant svetainės pavadinimą užteko pridėti tik žodį „voras“. O ir vorai juk dažnai leidžia savo gyvenimą ant staktos.

- Iš kur gaunate vorus - veisiate patys ar vežatės iš užsienio?

- Per ilgas paieškas bandant įsigyti vorų teko susipažinti su įvairiais veisėjais. Su jais ir dabar bendradarbiaujame. Ne visi veisėjai yra lietuviai, dauguma jų išsibarstę po visą Europą.

- Kaip pas pirkėją atkeliauja vorai – paštu ar iš rankų į rankas?

- Čia įdomiausia dalis, kadangi Lietuva vis dar yra kačiukų, šuniukų ar graužikų augintinių šalis. Visi bijo vežti gyvūnus. Visos lietuviškos siuntų tarnybos, pasakius žodį „gyvūnas“, padėkoja, bet bendradarbiauti atsisako, net nepaaiškinus situacijos, jog tai nėra gyvūnas, kuris gali nustipti, ar kurį reikia būtinai šerti kelionės metu.

Vorai be maisto gali išgyventi apie pusę metų, pačiam siuntiniui nereikia kažkokių išskirtinių sąlygų ar priežiūros. Manau, ateityje viskas išsispręs. Jeigu kas norėtų būti pirmieji, teikiantys tokią paslaugą Lietuvoje, mielai bendradarbiausime.

O šiuo metu vorai keliauja iš rankų į rankas. Lietuva nėra didelė, visada galima rasti žmogų, kuris važiuoja iš vieno miesto į kitą ir gali pagelbėti. Be to, egzotomanų yra visuose miestuose ir tai labai stipri bendruomenė, vieni kitiems padedame.

- Ar tarp vorų, kuriais prekiaujate, yra nuodingų žmogui?

- Vorų sąrašas, pateikiamas mūsų svetainėje, dažnai kinta, nes mes stengiamės pasiūlyti pačias įdomiausias, taikiausias ir mažiausiai agresyvias rūšis. Dabar turime apie 10 rūšių, kurias gali įsigyti bet kuris lietuvis.

Dėl nuodingų vorų - tai yra dažniausiai užduodamas klausimas, bet į jį yra sunkiausia atsakyti.
Absoliučiai visi vorai yra nuodingi. Net mūsų lietuviški, bet žalos jie žmogui padaryti negali dėl savo silpnų chelicerų (geluonių). Visi mūsų parduodami vorai yra nuodingi, bet dauguma - ypač ramaus charakterio. Be to, jų nuodingumas labai priklauso ir nuo paties žmogaus, kuriam įkandama, jo alerginės reakcijos. Apskritai voras nuodus naudoja tik labai retais atvejais – gaudant maistą arba ginantis.

Kaip pavyzdį aš dažnai užduodu kitokį klausimą – ar tarp šunų yra tokių, kurie gali įkąsti? Žmogus, kaip plėšrūnas, yra per stambus vorui, todėl tikimybė, kad išvis įkas - maža. O jei jau taip išerzini vorą, kad sulauki įkandimo, tikėtina, kad nuodų jis nenaudos ir tai bus tik sausas įkandimas.

- Ar yra galimybė, tarkime, nusiųsti jūsų vorą kokiam nemėgstamam žmogui ir taip jį išgąsdinti? Ar jums yra nutikę tokių ar panašių kuriozinių situacijų, o gal esate girdėję iš kolegų?

- Na, nusiųsti galima bet ką bet kam, priklauso, ko tas žmogus bijo. Bet kad su voru išgąsdintum žmogų reikia labai pasistengti - didieji vorai yra per daug gražūs, trumpalaikis išgąstis labai greitai taptų simpatija.Tokios istorijos, manau, yra holivudinio filmo scenarijus, kad taip būtų kam nors nutikę, neteko girdėti.

- Kokie žmonės domisi vorais? Kuo juos patraukia šie gyvūnai?

- Kas domisi išskirti yra neįmanoma, absoliučiai visi - nuo 2 metų vaiko iki 70 metų senolio. Tai yra išskirtinis gyvūnas, jam nereikia daug priežiūros, išlaikymas yra ypač pigus, o grožis - neapsakomas. O kaip jis bus auginamas priklauso nuo fantazijos, su šiais gyvūnais ji yra beribė.

- Vorai nėra labai mėgstami gyviai, jų paprastai žmonės šalinasi. Kodėl taip yra? Su kokiomis klaidingomis nuomonėmis paprastai tenka susidurti?

- Mūsų pasąmonėje yra užkoduota arachnofobija (vorų baimė – red. past.). Žmogui besivystant, vorai keldavo didžiulį pavojų gyvybei, dėl to absoliučiai visi žmonės pasaulyje turi savyje šią baimę. Tik priklausomai nuo pasąmonės kodavimo stiprumo vieni bijo mažiau, kiti labiau. Bet faktas, jog bijo visi.

Klaidingos nuomonės, įvairūs mitai yra dažnas dalykas, kurį reikia naikinti. Kai kurie net nustemba sužinoję, kad tai, kuo tikėjo visą laiką, yra klaidinga. Tarkime, vorai paukštėdos nėra tarantulai, nors absoliučiai visi juos vadina tarantulais.

Kitas mitas – vorams operuojamos nuodų liaukos. Mirtinų vorų rūšių yra iki 10 visame pasaulyje. Visi kiti realaus pavojaus gyvybei nekelia, nebent dėl kažkokių kitų priežasčių gali susidaryti pavojingos sąlygos.

Vorų negalima išdresiruoti ar prisijaukinti - šis mitas yra labai populiarus. Tai tu augindamas vorą prie jo pripranti ir prisijaukini.

- Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje daug žmonių augina vorus? Ką apie vorus ir jų auginimą turėtų žinoti pradedantieji?

- Dėl tikslaus skaičiaus sunku pasakyti, statistikos jokios nėra, bet augintojų tikrai yra ir dauguma jų augina ne po vieną vorą. Turiu kelis draugus, kurių kolekcija siekia ir 30 egzotinių vorų.

Norint pagelbėti pradedantiesiems augintojams ir buvo sukurta svetainė „Staktos voras“ . Joje stengiuosi pateikti kuo daugiau informacijos. Sulaukiu daugybės klausimų, tiek el. paštu, tiek „Skype“, tiek „Facebook“ paskyroje. Ką tik pradėjome filmuoti ir vaizdo klipus apie vorų auginimą, jų priežiūrą bei įdomybes .

- Vykstate į mokyklas, kur pristatote vorus ir vabzdžius. Kodėl svarbu užsiimti tokia šviečiamąja veikla? Kokius klausimus dažniausiai užduoda mokiniai?

- „Nariuotakojai mokykloje“ yra projektas, kurį pradėjome kartu su bendraminčiu. Su šiuo projektu keliaujame per mokyklas, pasakojame apie gyvūnus, kuriuos vaikai ir mokytojai mato tik per televiziją ar Holivudo filmus. Neigiame mitus, pateikiame įdomias istorijas ir faktus.

Mūsų tikslas yra supažindinti su šiais gyvūnais ir parodyti jų svarbą pasaulyje. Mokslas yra įdomus tada, kai tai pateikiama įdomiai. Siekiame pasiekti kuo daugiau mokinių ir kuo daugiau jų supažindinti su egzotine fauna, jos ypatumais.

O mokiniai domisi absoliučiai viskuo. Dažniausiai užduodami klausimai „Ar čia tarantulas?“, „Ar voras nuodingas?“, „Kur galima tokį gauti?“.

Retai pasitaiko klausimų, į kuriuos negalėčiau atsakyti, bet būna ir tokių, kurie priverčia grižus namo praleisti kelias valandas diskutuojant su kolegomis ar kitais specialistais.

- Papasakokite daugiau apie kitą jūsų projektą - „Insektariumas“.

- Šio projekto tikslas yra Lietuvoje pristatyti kitokį požiūrį į naminius augintinius, pakeisti Holivudo formuojamą nuomonę apie nariuotakojus, skatinti jaunimą domėtis gamta.

Šis projektas startavo dar labai neseniai, bet jau esame suorganizavę konferenciją „Egzotika ir zoofauna“, kurioje dalyvavo pranešėjai iš visos Lietuvos. Pati idėja dar plėtojama, laikui bėgant tikrai sužinosite apie mus daugiau.

Linkime Jums sėkmės veikloje ir ačiū už pokalbį!

Gyvūnus ir kitus organizmus vandenyne traukia bet koks plūduriuojantis objektas. Tai žinodami žvejai specialiai išdėsto plūdurus, kurie privilioja žvejojamas žuvis. Plastiko atliekos, kurių gausu vandenynuose, taip pat pritraukia įvairias gyvybės formas - bakterijos, dumbliai ir kiti vienaląsčiai organizmai telkiasi aplink plastiko sankaupas ir jas kolonizuoja, kurdami naujas, iki šiol nematytas ekosistemas, praneša tinklalapis grist.org.

Plastiko organizmų bendruomenės – visavertės ekosistemos

Mokslininkai jau spėjo pakrikštyti šias mikroorganizmų bendruomenes, kurios plonu sluoksniu padengia vandenyne plūduriuojančių plastikinių atliekų paviršius, „plastisfera“. Tai aliuzija į biosferą – Žemės paviršiaus dalį, kurioje egzistuoja gyvybė.

Neįprastai skambantis „plastisferos“ pavadinimas labai tinka, nes gyvybė čia tiesiog klesti. Mokslininkai rado daugiau nei tūkstantį skirtingų mikroorganizmų rūšių, gyvenančių ant plastiko. Kai kurios iš jų iki šiol buvo nežinomos mokslui.

Pasak tyrėjų, „plastisferos“ gyventojai ne tik labai skiriasi nuo įprastų vandenyno bendruomenių, bet yra ir daug įvairesni. Tai rodo, jog plastiko dalelės suteikia prieglobstį mikrobams, kurie kitu atveju atvirame vandenyne neišgyventų.

Masačiusetse įsikūrusio Woods Holo Okeanografijos instituto mokslininkų komanda tyrė plastiko atliekų daleles, kurių dydis buvo nuo 1 iki 5 milimetrų. Ant šių dalelių gyvenantys mikroorganizmai yra dar mažesni, bet paėmus kartu, jie funkcionuoja kaip visavertė ekosistema.

„Plastisferos“ bendruomenes sudaro visi įprastai gamtoje sutinkami veikėjai: gamintojai (kitose ekosistemose šį vaidmenį atlieka augalai), jais mintantys organizmai, taip pat plėšrūnai ir skaidytojai.

Plastiko dalelės gali pernešti pavojingas ligas

Sunku tiksliai pasakyti, kokia yra tikroji šios naujai atrastos ekosistemos reikšmė ir kaip ji paveiks egzistuojančią vandenyno ekosistemą. Tyrėjų manymu, tikėtina, jog plastiko bendruomenių poveikis – teigiamas ar neigiamas – vandenyno sveikatai gali būti nemenkas.

Woods Holo Okeanografijos instituto mokslininkai pasiūlė įdomią hipotezę, kuri teigia, jog kai kurie iš šių mikroorganizmų padeda sumažinti plastiko atliekų vandenyne kiekį. Jeigu šie organizmai iš tiesų sugeba išskaidyti iš naftos pagamintas medžiagas, tai galėtų paaiškinti, kodėl pastaruosius 22 metus plastiko kiekis vandenyne kinta mažai, nors žmonių vartojimas tik auga.

Būtų puiku, jeigu šios „plastisferos“ gyvybės formos iš tiesų padėtų suvaldyti didžiulę plastiko atliekų vandenynuose problemą. Tačiau yra ir blogoji pusė – plastikas, nešamas vandenyno srovių, gali nukeliauti žymiai toliau nei kitos medžiagos. Todėl tikėtina, jog ant plastikinio plausto įsikūrę mikrobai gali pernešti pavojingas ligas.

Tarp ant plastiko gyvenančių rūšių tyrėjai rado ir bakterijų, priklausančių Vibrio genčiai. Jai priklauso ir keletas virškinamojo trakto ligas, pavyzdžiui, cholerą, sukeliančių pavojingų bakterijų. Šios bakterijos atvirame vandenyne paprastai neišgyvena.

Taip pat plastiko atliekos gali pasitarnauti kaip vektorius įvairioms invazinėms rūšims. Neaišku, ir ar bakterijų ir kitų mikroorganizmų paveiktas plastikas yra pavojingesnis ar mažiau kenksmingas supančiai aplinkai.

Jau daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose ir šis skaičius vis auga, todėl nenuostabu, jog žmonės darosi vis labiau atskirti nuo gamtos. Mėsą perkame prekybos centruose: specialiai apdorota ir suvyniota į plastiką ji mažai beprimena gyvulius, iš kurių buvo pagaminta. Vaisiai ir daržovės yra bekvapiai, apipurkšti nežinia kuo ir dažnai nukeliavę daugiau kilometrų negu mes patys. Miestuose trūksta žaliųjų erdvių arba jos nepritaikytos miestiečių reikmėms. Kur tai veda?

Ryškiausi vaikystės patyrimai - iš gamtos

Visuomenės susidomėjimas aplinkosaugos problemomis yra mažiausias per pastaruosius 20 metų, nepaisant nenuginčijamų klimato kaitos ir spartaus biologinės įvairovės nykimo įrodymų. Kol politikai ir aktyvistai bando susitarti kokių reikia imtis veiksmų, mūsų dėmesio ypač reikalauja patys jauniausi visuomenės nariai. Vaikai vis rečiau išeina žaisti į lauką, o ten juos dažniausiai pasitinka tik išbetonuotos, išasfaltuotos žaidimų aikštelės. Šiandieniniai vaikai jau nebežino, kaip elgtis gamtoje ar su gyvūnais. Tačiau būtent jų kartai ir teks didžiausias vaidmuo sprendžiant planetos problemas. Nesunku įsitikinti, jog supažindinimas nuo mažumės su gamtos pasauliu atneš naudos tiek jiems patiems, tiek ir visai visuomenei.

Nors universitete studijavau ekologiją, augdama niekada nesvajojau apie tapimą ekologe ar gamtininke. Labai žaviuosi tais žmonėmis, kuriuos gamtos pasaulis traukė nuo mažens, kurie rinko vabzdžius ir augalus herbariumams. Nei viena iš mano mokyklų neturėjo ir paprasčiausios biologijos laboratorijos, iki universiteto tikriausiai neteko naudotis mikroskopu, jau nekalbant apie skrodimų atlikimą.

Kita vertus, mano vieni ryškiausių prisiminimų iš darželio laikų yra apie pasivaikščiojimus Kleboniškio miške Kaune, skruzdėlynų apžiūrinėjimą, lapų rinkimą ir jų spaudimą knygose. Nors niekada neteko pačiai melžti karvės ar auginti laukuose pagautos varlės, jaučiu, kad gamtinių patyrimų vis tik turėjau pakankamai - tiek mokyklos ir šeimos dėka, tiek veikiama lietuviškos, vis dar stipriai su gamta susietos, kultūros.

Ekologinis sodas Kalifornijos universitete Davise

Suvokdama aplinkosauginio švietimo svarbą, studijų metais daug dirbau su vaikais. Ir kiekvieną kartą būdavau maloniai nustebinta jų sumanumo, smalsumo ir noro mokytis. Trečiuosius studijų metus su mainais praleidau Kalifornijos universitete Davise (University of California Davis), kur be mokslų taip pat savanoriavau universiteto teritorijoje įsteigtame ekologiniame sode, į kurį į ekskursijas vykdavo ir moksleiviai iš aplinkinių mokyklų. Daviso miestas yra įsikūręs Kalifornijos žemės ūkio lopšyje - Centriniame slėnyje. Universitetas didžiuojasi savo su žemės ūkiu susijusia istorija, didžiuliai universitetui priklausančios žemės plotai yra paskirti agromokslams ir žemės ūkio tyrimams.

Ekologinis sodas taip pavadintas neatsitiktinai. Sodo tręšimui naudojamas tik iš sodo atliekų pagamintas kompostas, suvartojamo vandens kiekiai griežtai reguliuojami (Centriniame slėnyje sausasis laikotarpis prasideda kovą - balandį ir tęsiasi iki spalio). Sode auga vaismedžiai ir uogų krūmai, įvairios daržovės ir vaistažolės. Sodinamos daug vabzdžių pritraukiančios gėlės - tokiu būdu skatinamas ir mažiau patrauklių sodo augalų apdulkinimas. Biologinę įvairovę praturtina auginami vietinės floros atstovai.

Kartu su keletu dešimčių kitų studentų pusę metų darbavausi Ekologinio sodo vykdomoje „Vaikai sode“ programoje. Pirmi du mėnesiai buvo skirti apmokymams: mokėmės apie patį sodą, jo augalus ir gyvūnus, sode vykstančius ekologinius procesus. Taip pat kalbėjome ir apie aplinkosauginį švietimą bei kaip dirbti su priešmokyklinio amžiaus vaikais ir pradinukais.
Šiek tiek dirbome ir pačiame sode: ravėjome, sodinome daržoves, mulčiavome. Po pavasario atostogų kiekvieną savaitę vesdavome dviejų valandų trukmės ekskursijas aplinkinių mokyklų vaikams, kurių metu juos supažindindavome su sodu ir šalimais esančia Studentų ferma.

Vaikų drąsa valgyti gėlių žiedus ir kaliaropes

Ekskursijų metu vesdavome įvairius užsiėmimus ir žaisdavome žaidimus. Vaikai gamindavo prieskoninių žolelių puokštes ir presuodavo gėles, žaidimų metu mokydavosi apie augalų dalis, fotosintezę, komposto gamybą. Mano mėgstamiausi buvo su maistu susiję užsiėmimai: mes iš anksto pasiruošdavome daržoves (visos augintos sode), jas nuplaudavome ir supjaustydavome, o atvykus vaikams eidavome kartu pasirinkti vieną ar du papildomus ingriedientus. Mažieji drąsiai valgė dalykus, kurių man pačiai gyvenime nebuvo tekę ragauti arba kurių sunku ar neįmanoma gauti parduotuvėse, pavyzdžiui, įvairių gėlių žiedus ir kaliaropes.

Mane labai stebino tai, jog vaikai skaniausiai suvalgydavo savo pačių pagamintas salotas, nors paragauti tų keistesnių žalumynų reikėdavo ne vieną įkalbinėti. Apskritai vaikai noriai dalyvavo užsiėmimuose, užduodavo įdomius klausimus ir be galo džiaugdavosi, kai mes jų klausinėdavome ko išmoko. Sode taip pat buvo laikomos vištos, kurių lankymas daugumai palikdavo didžiausią įspūdį.

Koks yra gervuogės ir avietės hibrido skonis?

Darbas Ekologiniame sode buvo be galo smagus, ypač kai pradėjo lankytis vaikai ir gavome su jais būti lauke supami tų visų nepakartojamų kvapų, ryškių spalvų ir garsų. Aš irgi mokiausi kartu su vaikais: apie Kalifornijos vietinius augalus, jų savybes ir ryšius su vietiniais gyvūnais; kaip auga ir bręsta artišokai, granatai ir persimonai; koks yra gervuogės ir avietės hibrido skonis; kaip įsiveikti nepaaiškinamas vištų ir kalbėjimo su vaikais anglų kalba baimes. O kartais labiausiai įstrigdavo paprasčiausi dalykai: vieną iš rytų prieš prasidedant ekskursijai gerą pusvalandį praleidau medyje pati viena skindama didžiules vyšnias.

Nors sodas ir nėra visiškai natūrali gamtos išraiška, tai vis tiek yra veikianti ekosistema – su gyvūnais, augalais ir kitais organizmais, ir energijos ir masės judėjimais. Sodas moko vaikus daugybės dalykų, pradedant vietinio ir sezoninio maisto svarba-  baigiant bičių reikšme augalų gyvenime. Čia vaikai išmoksta gerbti gyvybę: sode augo didžiulis figmedis, kurį prieš keletą metų pusiau išvertė praūžusi didelė audra – vaikai neraginami stipriai apkabindavo medį, kad padėtų jam pasveikti.

Vieno užsiėmimo metu kasdavome kompostinius sliekus ir mažiesiems pagrindinė užduotis buvo jų nesutrėkšti. Jeigu vienintelis dalykas, kurio vaikai išmoks sode – kaip atskirti pomidorus nuo bulvių, ir to užteks. Gera pradžia, jau pusė darbo.

Jeigu naudojatės socialiniais tinklais, tikriausiai yra tekę bent kartą susidurti su įvairiomis virtualiomis peticijomis ir paramos prašymais. Paspaudę „Patinka“, „Dalintis“ ar „Retweet“ galite išreikšti savo paramą prieš skalūninių dujų eksploatavimą kovojančioms organizacijoms, prisidėti prie Afrikos dramblių išsaugojimo ar reikalauti vyriausybes sumažinti šiltnamio dujų išmetimą. Vienas mygtuko paspaudimas ir jūs – pasaulio gelbėtojas. Bet ar taip yra iš tiesų?

Per paskutinius keletą metų išpopuliarėję socialiniai tinklai neabejotinai daugeliui jau yra neatskiriama gyvenimo dalis. „Twitter“ šiuo metu yra užsiregistravę beveik 600 milijonų žmonių, „Facebook“ beveik dvigubai daugiau - apie 1,1 milijardo. Vien Lietuvoje jau yra virš milijono  „Facebook“ vartotojų. Akivaizdu, kad įvairios socialinės organizacijos aktyviai naudojasi šiomis naujosiomis technologijomis norėdamos pasiekti ir į savo veiklą įtraukti kuo daugiau virtualioje erdvėje besilankančių žmonių. Tarp aplinkosauginių organizacijų ypač pastebimos didžiosios, pavyzdžiui, Pasaulio gamtos fondas (WWF) ar „Greenpeace“, kurių išmanios internetinės kampanijos pritraukia milijonus dalyvių. Pastarosios „Išsaugokime Arktį“ svetainėje peticiją siekiančią, kad visa Arkties vandenyno teritorija būtų paskelbta tarptautiniu draustiniu, jau pasirašė daugiau nei 3, 5 milijono žmonių.

Viena žinutė keičia kitą labai greitai

Pastaruosius metus esu „apsėsta“ „Twitter“ ir neatsistebiu šio socialinio tinklo potencialu. Jame  naudojamos „žymelės“ (hashtags, pavyzdžiui #climatechange, klimato kaita) leidžia sekti naujienas įvairiomis temomis ir dalyvauti diskusijose tiek su specialistais, tiek su jiems prijaučiančiais, nors jus galbūt skiria tūkstančiai kilometrų. Pati seku mažiausiai keletą šimtų su aplinka susijusių, „žalių“ organizacijų ir asmenų. Pavyzdžiui, jūrų biologas Davidas Shiffmanas (@WhySharksMatter) studijuoja ryklius ir aktyviai naudoja „Twitter“ šviesdamas žmones ne tik konkrečiai apie šiuos gyvūnus, bet ir apie bendras vandenynų problemas.

Lietuvoje keletą kartą lankiusis ir lietuviškų šaknų turinti daktarė Birutė Galdikas (@DrBirute) savo paskyroje nuolat informuoja apie Indonezijos atogrąžų miškų, kuriuose gyvena jos tiriami ir saugomi orangutanai, problemas. Kita vertus, „Twitter“  viena žinutė keičia kitą labai greitai ir kažką pražiopsoti yra visai nesunku. WWF ir kitų tokių organizacijų bei asmenų strategija – rašyti dešimtis ar šimtus žinučių apie jų akcentuojamą problemą ir tikėtis, kad bent viena iš jų neprasprūs pro jų sekėjų akis ir ja bus pasidalinta.

Kadangi universitete studijavau ekologiją, nieko stebėtino, kad mane domina aplinkosaugos temos ir kad didelė dalis informacijos, kurią gaunu ir dalinuosi savo socialiniuose tinkluose, yra šio pobūdžio. O kaip yra su kitais žmonėmis? Ar socialiniai tinklai yra tinkamas būdas sudominti publiką ekologija ir aplinkosauga, ir įtraukti ją į „žaliąjį“ judėjimą?

Kaip nepasimesti informacijos sraute?

Martynas Norbutas, susivienijimo Žali.lt atstovas, atsakingas už viešinimo kampanijų planavimą bei organizavimą, GRYNAS.lt teigė, kad socialiniai tinklai jų veiklos pradžioje buvo žymiai efektyvesni ir jais pavykdavo pasiekti daugiau žmonių. Pasak pašnekovo, nors socialinių tinklų vartotojų ir daugėja, taip pat kyla ir jų sekamų puslapių ar žinučių nuo draugų skaičius.

Dėl to Žali.lt ar kitų su aplikosauga susijusių organizacijų pranešimai paprasčiausiai pasimeta informacijos gausoje. Pašnekovas taip pat pasidalino tokia statistika: anksčiau paskelbus apie Žali.lt organizuojamą renginį „Facebook“ į jį atvykdavo apie 70 procentų žmonių socialiniame tinkle teigusių, kad jame dalyvaus. Šiuo metu šis skaičius yra ženkliai mažesnis.

„Dabar paspausti mygtuką „Dalyvausiu“ ar „Patinka“ yra visiškai neįpareigojantis veiksmas“,- teigė M. Norbutas. Pasak jo, socialinių tinklų efektyvumą galima pagerinti užmezgant tiesioginį ryšį su žmogumi. Jei šis sudalyvaus organizacijos renginyje – diskusijoje, parodoje ir panašiai, – tada ir į žinutes iš socialinių tinklų labiau atkreips dėmesį.

Dėmesio nesulaukia tik sausa informacija

Rinkodaros specialisto Džiugo Paršonio nuomone, pati socialinių tinklų infrastruktūra yra puikiai pritaikyta dalintis informacija, yra tokia tarsi virtuali agora (senovės Graikijos miestų aikštė, ar tugravietė - red. past.), leidžianti pasiekti didelę auditoriją. Tačiau čia vykstantys pokalbiai dažniausiai yra neformalūs, dalinamasi savo mintimis, rūpesčiais, jausmais, todėl retai paskaitų skaitymas yra veiksmingas – žmonėms nebus įdomu ir jie tiesiog nekreips dėmesio į sausa informacija besidalinančią organizaciją. D. Paršonio teigimu, tik jeigu žinutę bus sugebėta perteikti įdomiai ir užkabinančiai, bus sulaukta norimo efekto.

„Organizacijos turėtų įvertinti savo lūkesčius. Jeigu dabar įsijungsime „Facebook“ ir tik taip bandysime sumažinti dešimčia procentų Lietuvoje išmetamo anglies dvideginio kiekį, mums nepavyks. Bet jeigu mes norime, kad žmonės žinotų, jog yra tokia problema, atkreiptų į ją dėmesį, kad pradėtų šiomis temomis kalbėti su vaikais, tai tą pasiekti naudojantis socialiniais tinklais yra įmanoma“,-  teigė Dž. Paršonis.
Anot pašnekovo, mygtuką paspausti yra lengva, bet nereikia kaltinti žmonių, kad jie be to daugiau nieko nedaro - vienu įrašu socialinių tinklų sienoje nepriversime miškais apsodinti pusės Lietuvos. Kita vertus, mygtukų paspaudimas irgi yra savaip svarbus, nes rodo, ar žmonės sureagavo, ar pasidalins ta informacija su draugais ir šeimos nariais.

Ne jungia, o didina atskirtį

Pasak Inesos Birbilaitės, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros doktorantės ir lektorės, socialiniai tinklai yra veiksmingiausi bendraujant su tais žmonėmis, kurie žino apie ekologines problemas ir jomis domisi, patys aktyviai ieško susijusios informacijos.
„Mygtukai „like“ ir „share“padeda šias idėjas platinti ir skleisti, tačiau jos sukasi uždarame rate – tarp tų, kuriems jos įdomios ir svarbios, ir retai pasiekia kitaip mąstančių žmonių dėmesį. Taigi, virtualioji erdvė tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jungianti, burianti ir suartinanti žmones. Iš tiesų, ji didina atskirtį tarp skirtingai mąstančių,”-  teigė mokslininkė, šiuo metu rašanti daktaro disertaciją apie „Facebook“ vykstančias viešąsias diskusijas klimato kaitos tema.

„Gaila, bet socialiniai tinklai, kaip ir visa internetinė erdvė, yra paremti individualizuota komunikacija, kuomet vartotojas pats atsirenka, kas jam įdomu ir reikalinga. Kitaip tariant, jei man rūpi ekologinės naujienos, aš jas skaitysiu ir paspausiu „patinka“; jei ne – jas tiesiog ignoruosiu ir praleisiu, - aiškina pašnekovė. - Nors, iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo natūralu ir nieko bloga, bet iš tiesų, tokia individualizuota informacijos atranka apriboja mūsų žinių lauką, skatina kategoriškumą ir kitų nuomonių atmetimą. Dėl to, virtualioje erdvėje formuojasi atskiros neapykantos ar radikalaus palaikymo piliečių grupės. Sakykime vienos skatina kovą su klimato kaita, kitos, tuo tarpu, radikaliai nepripažįsta žmogaus neigiamo poveikio klimatui. Racionali diskusija tarp šių dviejų stovyklų atrodo neįmanoma.“

Trūksta dialogo

Anot I. Birbilaitės, socialiniuose tinkluose trūksta kokybiško, faktais paremto dialogo tarp ekspertų ir paprastų žmonių: „Dialogas yra ypatingai svarbus kalbant, sakykime, apie klimato kaitą, nes vyraujantis politinis ir mokslinis diskursas šia tema yra labai painus ir prieštaringas. Žmogui pačiam susivokti sudėtinga“.

Apskritai organizacijos, I. Birbilaitės nuomone, turėtų siekti įgyti diskusijos dalyvių pasitikėjimą, aktyviai su jais diskutuoti, nuolat atnaujinti informaciją, pasitelkti šios srities ekspertus – mokslininkus, aplinkosaugininkus, o ne šiaip komunikacijos specialistus.

Kiek įpareigojantis yra dalyvavimas diskusijoje spustelint dalinimosi ar kitus mygtukus, anot pašnekovės, priklauso nuo paties žmogaus:  „Kaip ir pasirašydamas tam tikrą peticiją, pilietis dalindamasis informacija socialiniuose tinkluose, iš tiesų, išsako savo pilietinę poziciją. Tačiau, kitaip nei peticijų atveju, atskiri mygtukų „patinka“ arba „pasidalinti“ paspaudimai  reiškia tik tiek, kiek tu asmeniškai tam suteiki reikšmės, tačiau, realiai didesnio ir konkretesnio poveikio politiniuose sprendimų priėmimo procesuose neturi”, - teigė I. Birbilaitė.

Reikėtų akcentuoti pozityvią kalbėjimo retoriką

Man susidaro įspūdis, kad  kartais žymiai paveikesnės yra tos žinutės, kurios šviečia mus apie supančią aplinką ir jos vertybes, nebrukdamos liūdnų istorijų apie gamtos nykimą ir susijusias problemas.

Puikus pavyzdys - „Facebook“ puslapis „We love Lithuania“ (Mylime Lietuvą), kuriame talpinamos įvairiausios nuotraukos su Lietuvos vaizdais, įskaitant ir gamtą. Daugelio nuotraukų grožis užgniaužia kvapą – tikėtina, kad žinodami apie tokius Lietuvoje egzistuojančius gamtos kampelius, žmonės bus labiau linkę juos išsaugoti. Šiuo metu „We love Lithuania“ puslapis turi per 50 tūkst. gerbėjų, kai, pavyzdžiui, Lietuvos Gamtos Fondas ar Žali.lt. - apie vos kiek daugiau nei tūkstantį gerbėjų.

Socialiniuose tinkluose skelbiamos informacijos efektyvumas ir dalinimosi mastai, kaip akcentuoja specialistai, labiausiai priklauso nuo auditorijos dydžio, o šis yra smarkiai veikiamas talpinamos medžiagos. Susidaro toks užburtas ratas. Apie aplinkosaugos problemas skelbiančioms organizacijoms iš jo ištrūkti gali padėti ne tik besikeičiantis žmonių požiūris, bet ir pačių skelbėjų besikeičianti retorika.

„Socialiniai tinklai turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų poveikių ugdant ekologiškai raštingą visuomenę. Žinutė „Facebook“ gali atkreipti mūsų dėmesį, tačiau tam, kad pasikeistų mąstymas, reikia kokybiškos diskusijos, kurios internetiniuose socialiniuose tinkluose neturime“, - apibendrindama teigė I. Birbilaitė.

Vis tik prisidėti prie diskusijos vystymo ir informacijos skleidimo galime kiekvienas. Kitą kartą kai ant jūsų sienos tarp pusryčių nuotraukų ir statusų apie nežmonišką karštį pasirodys badaujančių baltųjų lokių nuotraukos tirpstančių ledynų fone, nepatingėkite ir paspauskite „Dalintis“.

Praėjusio penktadienio vakarą (rugpjūčio 9 d.) būriai smalsuolių rinkosi prie Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos į Lietuvos gamtos fondo (LGF) organizuotą septynioliktąją tarptautinę šikšnosparnių naktį. Remigijus Karpuška, LGF gamtosaugos specialistas, supažindino renginio dalyvius su svarbiausiais faktais apie šiuos naktinius gyvūnus ir jų apsaugą. Nors tik akyliausiems pavyko bent akies krašteliu išvysti virš galvų nardančius šikšnosparnius, jų skleidžiamus garsus su ultragarso detektoriaus pagalba galėjo išgirsti kiekvienas norintis.

Kam reikalingas voratinklinis tinklas ir kur dėti šikšnosparnių išmatas?

R. Karpuškos teigimu, Lietuvoje yra vos keletas šikšnosparnių ekspertų ir jiems visiems tai yra daugiau hobis, kuriuo užsiimama laisvu po darbo metu. Net ir techninės problemos pristatymo pradžioje nesutrukdė gamtosaugininkui daugiau nei valandą su užsidegimu pasakoti apie šikšnosparnių biologiją, gyvenimo būdą ir elgesį ir dalintis įvairiomis istorijomis sukauptomis per daugelį metų dirbant su šiais ne tik visuomenei, bet ir mokslininkams vis dar paslaptingais gyvūnais.

Sutemus su renginio dalyvių pagalba buvo ištemptas specialus voratinklinis tinklas šikšnosparniams gaudyti. Tinklas buvo pastatytas ant nuošalesnio tako, o su juo palikta savanorių komanda. Šie ne tik sekė, ar pavyks pagauti šikšnosparnių, bet ir rūpinosi, kad kokie įsimylėjėliai netyčia į tinklą nepakliūtų.

Likę dalyviai tuo metu klausėsi ultragarso detektoriaus ir kiekvieną kartą pasigirdus spragsėjimui, reiškiančiam, jog netoliese yra medžiojantis šikšnosparnis, visi nuščiūdavo ir užvertę galvas dairydavosi gal pamatys praskrendantį rudajį nakvišą ar šikšniuką nykštuką.

Žmonių susidomėjimas buvo didelis ir R. Karpuška viso vakaro metu atsakinėjo į įvairiausius klausimus. Dalyviai teiravosi, tiek kaip elgtis, jei šikšnosparnis įskrenda į kambarį („Atidarykite langą, šviesos gesinti nebūtina, pats išskris. Jeigu pavargęs, nelabai juda, galima uždengti batų dėže, po apačia pakišti kartoną ar kitą kietesnę medžiagą ir taip nuimti nuo sienos. Jeigu labai bijote arba viskas vyksta žiemą, tuomet skambinkite mums”), tiek kam naudojamos daug fosforo turinčios šikšnosparnių išmatos („Kaip trąšos soduose, žemės ūkyje. D. Britanijoje nemažą šikšnosparnius globojančių organizacijų biudžeto dalį sudaro pinigai

gauti už iš jų išmatų pagamintas trąšas.“) Net laikrodžiui išmušus vidurnaktį bent dvidešimt smalsuolių dar būriavosi prie parkų direkcijos ir kalbino šikšnosparnių specialistą.

Keletas įdomesnių vakaro metu nuskambėjusių faktų ir skaičių:

- Pasaulyje egzistuoja apie 1200 šikšnosparnių rūšių, kurios sudaro penktadalį visų žinduolių rūšių - joks kitas žinduolių būrys nepasižymi tokia rūšių įvairove;

- Vampyrais vadinamos tik trys šikšnosparnių rūšys, gyvenančios Brazilijos atogrąžų miškuose. Šie šikšnosparniai vienu kartu išsiurbia vos 20 miligramų galvijų ar paukščių kraujo;

- Didžiausi šikšnosparniai gyvena tropikuose ir minta vaisiais, rečiau varliagyviais ar žuvimis. Jų sparnų ilgis gali siekti ir 1,7 metro;

- Šikšnosparniai ilgaamžiai: paprastai šie gyvūnai išgyvena apie 10 – 25 metus. Tačiau yra žinomi atvejai, kai Sibire pagauti ir prieš 40 metų sužieduoti šikšnosparniai;

- Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių. Mažiausia iš jų, vos 4 cm ilgio šykšniukas nykštukas, kad išsimaitintų per naktį turi sumedžioti apie 3 – 5 tūkst. uodų, arba ketvirtadalį savo kūno svorio;

- Nenuostabu, kad žmonių priglausti šikšnosparniai yra maitinami kirmėlėmis ir faršu – tokį kiekį uodų prigaudyti būtų labai sunku;

- Iš Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių tik trijų – keturių rūšių atstovai yra pakankamai dideli, kad žmogui galėtų įkasti. Tačiau neprovokuojami, nelaikomi rankose, jie to niekada nepadarys;

- Mažesnieji išvis net žmogaus mažojo pirštelio negali apžioti. „Jie kanda, kanda, bando gintis, nepajėgia ir užmiega - tokie vat pavojingi mūsų šikšnosparniai”, - juokavo R. Karpuška.

Sunaikinsi šikšnosparnį - gali gauti 60 tūkst. Lt baudą

Visos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšys yra saugomos Europos Sąjungos Buveinių direktyvos, o vienuolika yra įrašytos ir į Lietuvos Raudonąją knygą. Už šikšnosparnių naikinimą skiriamos didelės baudos.

Pasak šikšnosparnių specialisto, už vieno gyvūno nužudymą baudžiama apie 200 litų. Sunaikinus veisimosi koloniją, taikomas trigubas tarifas – jeigu kolonijoje buvo apie šimtą individų, pažeidėjas gali būti nubaustas ir 60 tūkst. litų bauda. Nors kolonijų – tiek veisimosi, tiek žiemojimo – naikinimo atvejų dar pasitaiko, vis daugiau žmonių atvirkščiai teiraujasi, kaip būtų galima prisikviesti šikšnosparnius į jų valdas.

LGF ir R. Karpuška mielai patars, ko reikėtų imtis, kad jūsų sodyboje apsigyventų saugomi Lietuvos šikšnosparniai. Beje, pasak specialisto, inkilus įsirengę žmonės teigia, jog įsikėlus šikšnosparniams uodų skaičius jų valdose sumažėjo ženkliai.

Anot R. Karpuškos, sunku pasakyti kokių šikšnosparnių Lietuvoje daugiausiai, ar kiek šių gyvūnų iš viso gyvena mūsų šalyje. Visi šikšnosparniai yra saugomi, bet mažėjant senų medžių ir stuobrių miškuose, bei dėl vandalų elgesio ir klimato kaitos sparčiai nykstant jų kitoms buveinėms, šie gyvūnai reikalauja ypatingos ne tik specialistų, bet ir visuomenės globos.

Šikšnosparnių nakties dalyviai iš renginio išvyko ne tik daugiau sužinoję, bet ir tikėtina neabejingi šių vienintelių skraidančių žinduolių likimui.

Ketvirtadienis buvo karščiausia metų diena. Portalas Vilniuje atliko eksperimentą, kurio metu oro temperatūra buvo matuojama įvairiose vietose miesto centre.

Seniai yra žinoma, jog temperatūra labai priklauso nuo supančios aplinkos. Miestuose dėl įšilusių pastatų ši yra dažnai aukštesnė nei užmiestyje. Tačiau temperatūrų skirtumai, nors ir nedideli, gali būti fiksuojami ir tarp miesto gatvių, medžiais apsodintų ar granito plokštėmis išklotų aikščių. Saulėtoje gatvės pusėje termometro stulpelis šiandien kilo ir iki 34,4 laipsnių karščio, o žemiausią temperatūrą – apie 31 laipsnių karščio, užfiksavome saulės nematančiame brome.

Kalbinti miestiečiai teigė, kad ši vasara iki šiol karščiais nelepino, todėl kol kas skųstis jie dar negali. Sinoptikų pranešimais irgi pasitikima: žadėtieji karščiai tikrai atėjo.