Vilniaus savivaldybė raštu informavo garsaus dailininko našlę Kristiną Žoromskienę, kad ši nuo šiandien privalo išsikraustyti iš specialiai vyrui statytų patalpų prestižinėje vietoje.
Miesto valdžia našlei turi priekaištų, tačiau tikina, kad drastiškų priemonių prieš našlę nesiims.
Našlė metama į gatvę?
Prestižinėje Vilniaus vietoje, K.Kalinausko gatvėje ant kalvos, stūkso ištaigingas 500 kv. m ploto socialinis būstas. Taip jį įvardija Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau neoficialiai pastatas virtęs Kazimiero Žoromskio, nusipelniusio JAV ir Lietuvos dailininko impresionisto, muziejumi. Sugrįžęs iš JAV 1996–2004 m. jis čia gyveno ir kūrė.
Nors namas visuomet buvo įregistruotas kaip savivaldybės nuosavybė, ši specialiai jį surentė dailininkui ir leido pastatu naudotis neatlygintinai ir neterminuotą laiką.
Šiandien pastate glaudžiasi tik dailininko našlė K.Žoromskienė, kuri savomis rankomis, be valdžios paramos, vyro garbei įkūrė muziejų. Paveikslais nukabinėtos galerijos, lankytojams eksponuojamos vyro kūrybinės dirbtuvės užima didžiąją dalį ploto. Pati moteris glaudžiasi antro aukšto kamputyje, viename kambaryje, kuris virtęs jos miegamuoju ir darbo kabinetu.
Tačiau balandžio pabaigoje paaiškėjo, kad savivaldybė nusprendė garsaus dailininko našlę išprašyti lauk su dalimi paveikslų kolekcijos, kuri laikoma nacionaline vertybe. Pretekstu tapo 20 tūkst. litų skola už elektrą. Paslaugą teikianti bendrovė Rytų skirstomieji tinklai balandžio pabaigoje kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą.
Savivaldybei, tikrajai patalpų savininkei, iškeltas ieškinys dėl 20 tūkst. litų skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos ir 600 litų teismo išlaidų priteisimo.
Sužinojusi apie iškeltą bylą savivaldybės įmonė "Vilniaus miesto būstas" netruko sukurpti rašto K.Žoromskienei. Ši paprašyta nuo gegužės 20-osios išsikraustyti iš patalpų savanoriškai, antraip birželį ji būsianti prievarta išmesta į gatvę.
Kolekcijos išparceliuoti neketina
K.Žoromskienė neslepia, kad šiandien užgulusios bėdos jai nebe naujiena. Valstybė niekuomet neskyrė šeimai nei rentos, nei kompensacijų, iš kurių Žoromskiai būtų galėję gyventi ir kurti, o mokesčius vis vien ir šiandien atskaito ir dar už paslaugas susimokėti spiria. Esą nuo pat pradžių Lietuva menininkų šeimai buvo nesvetinga, nors išeivijoje gyvenę lietuviai taip jos ilgėjosi ir pasitaikius pirmai progai sugrįžo.Ir grįžo ne tuščiomis, su milijonų verta įspūdingo grožio paveikslų kolekcija, sukaupta specialiai Lietuvai. Iš viso atvežta ir mūsų šaliai padovanota apie 400 darbų, kurių didžioji dalis šiandien glaudžiasi Lietuvos dailės muziejuje.
"JAV menininkai turi visas socialines garantijas, kuriomis naudojosi ir Kazimieras, kai ten gyvenome. Jeigu dailininkas perka dažus, nuomoja studiją, o jo pajamos tais metais mažesnės už išlaidas, jam skirtumas kompensuojamas. Lietuvoje menininkai nieko negauna. Ir mokesčių sistema: jeigu kolekcionierius ar menininkas dovanoja vertingą kolekciją atitinkamai institucijai, jis atleidžiamas nuo visų mokesčių.
Už tai Kazimieras ir nesuprato: jis Lietuvai dovanojo paveikslų kolekciją, o visi mokesčiai – ant jo galvos. Jis pats sakydavo, kad pagal jo kolekcijos vertę valdžia jo šeimai namą turėjo dovanoti (paties dailininko vertinimu, 1990-aisiais kolekcijos vertė galėjo siekti apie 30 mln. JAV dolerių). Kazimierui Lietuva labai brangiai kainavo. Jis man prieš mirtį kalbėdavo: pasakyk, kokioje mes baloje esame? Kaip mes iš šitos pelkės išbrisime?" – prisiminimais dalijosi dailininko našlė.
Savivaldybė K.Žoromskienei esą ne kartą yra prikišusi vertingą kolekciją. Pardavusi vieną kitą darbą moteris ne tik galėtų susimokėti komunalinius mokesčius, bet ir visai nekukliai Lietuvoje gyventi. Tačiau šie postringavimai menotyrininkei rodosi juokingi.
