Nėra nuobodesnės rinkimų kampanijos demokratiniame pasaulyje nei mūsų.

Kadangi aš lygiai taip pat, kaip ir nemaža dalis gyventojų, nesu įsitikinęs, kam atiduoti balsą, tad peržiūrėjau LRT transliuotus debatus. Sudariau, mano subjektyvia nuomone paremtą sąrašą, kiek kiekvienas kandidatas savyje turi orko bruožų.

Taigi pradėsiu nuo labiausiai tinkamo Orkistano gubernatoriaus postui kandidato ir važiuosime iki mažiausiai tam pritaikomo.

Eduardas Vaitkus – jo pasisakymai turėtų būti rodomi kaip mokomoji medžiaga viešnamiuose, nes tai, ką savo burna išdarinėjo kandidatas su ideologiniu Rusijos pimpalu, yra aukščiausio lygio minetas.

Remigijus Žemaitaitis – žmogus, kuriam nusispjauti ant visko ir visų. Šiaip labai svarbu nesumaišyti budulio su ciniku, nes tam, kad būtum ciniku, reikia skaityti knygas, o iš kalbos manieros akivaizdu, kad Remigijui knygose patinka tik paveiksliukai.

Andrius Mazuronis – žmogus be anglų kalbos, žmogus be charizmos, žmogus be nuomonės, žmogus be partijos vedlio Viktoro, žmogus be fantazijos, žmogus pilkas kaip Rusijos piliečio gyvenimas.

Ignas Vėgėlė – ne blogesnis populistas nei keletas SSRS diktatorių, pažadės ką tik nori, kada tik nori ir netgi kaip tu nori. Žmogus, ieškantis sąmokslo teorijų visada ir visur, ypač jei tai liečia jo šeimos galimai ne itin legalų / etišką elgesį versle. Pigesnio populisto Lietuva greičiausiai dar nebuvo mačiusi, deja, dar pamatys.

Gitanas Nausėda – iš esmės labai užimtas žmogus, nes iš visų jėgų kuria gerovės valstybę, kurios mes visi su nekantrumu laukiame. Akivaizdu, kad penkeri metai nepakankamai laiko net paruošti sklypą būsimoms statyboms. Ar orko savybių pas Gitaną yra? Na, ta homofobija ir slepiama panieka homoseksualiems žmonėms, jų problemoms vis matosi.

Ingrida Šimonytė – kaip ir negalėtum itin prisikabinti. Tačiau auksinė frazė „nepatinka šita valdžia, kitą kartą išsirinksite kitą“ primena mūsų kaimyno aroganciją, ypač kalbant imperialistinėmis temomis.

Dainius Žalimas ir Giedrimas Jeglinskas – jie abu tokie nauji ir tokie žali, kad iš principo juose dar negalėjo atsiskleisti jokia dalelė orko. Del to ir dalijasi tokią aukštą vietą. Nors vienas iš jų vis dėlto bandė žmoną sau samdytis… O apie kitą gal dar kažką išgirsime.

Žinau, kad greičiausiai išrinksime ne tą ir ne taip, bet svarbiausia – kiekvienam iš mūsų ateiti ir išsakyti savo nuomonę. Kiekvienas balsas svarbus, o rinkėjų aktyvumas – brandžios tautos braižas. Taigi, ateikite ir nuspręskite, o vėliau jau vertinsime rezultatus.

Nors teisingumo deivės vardan pripažinkime – vienas geras dalykas buvo, gal netgi du!

Visų pirma, kaip žmonės išmokome ne minėti Kovo 11-ąją, o švęsti! Šeimos su vaikais, jaunuoliai grupelėmis, miestas skendi vėliavomis ir vėliavėlėmis, telefoniniai pokalbiai prasideda: „Su Kovo 11-ąja!“.

Mokomės iš tos Amerikos, ir ačiū Dievui! Išmokome rengti eitynes su žiupsneliu tolerancijos. Sostinėje, Gedimino prospektu, žygiavo kas tik nori, kada tik nori ir kaip tik nori, – visi rado ir vietos, ir laiko.

Jokių incidentų. Jokių užgauliojimų! Rašau riebų aštuonetą, nes tiesiog galime dar trankiau ir dar linksmiau.

Vis dėlto kas buvo ne taip?

Pradėkime nuo pradžių. Vienas ryškiausių įvykių – VIČI įmonės ir Rusijos atstovų derybos su Kubos delegacija. Čia kažkoks fantasmagorinis košmaras, o be viso šito fantastinio grupės performanso, vienas savininkų, deja, ir Kauno meras pareiškia, kad jis nežino, ką veikia jo aukščiausio lygio vadovai. Pats turiu verslą, nuoširdžiai netikiu.

Tai čia buvo komunikacinis košmaras numero uno!

Antras komunikacinis košmaras – Vyriausybė ir ministrų rokiruotė.

Apžvelkime, kas buvo ne taip:

žurnalistas gauna itin jautrią informaciją;

žurnalistas ją paskelbia (normalu, toks jo darbas);

premjerė sako: pakomentuosiu pirmadienį;

KAM ministras kitą rytą keliauja pas Prezidentą;

KAM ministras skelia pastebėjimų, kad buvo korupcijos apraiškų.

Visa tai vyksta, kai Ukraina kariauja su Rusija. Kai Rusijoje blogio prezidentas buvo „perrinktas“. Kai mes patys suprantame, kad saugumo situacija truputį pasikeitusi, bet tie, kurie geriausiai tai turėtų suprasti, pasielgė itin kvailai. O kaip reikėjo?

Pigūs ir komunikacine prasme liūdni rinkimai numatomi, taigi.

Kad žurnalistas atliko savo darbą, nėra prasmės komentuoti, viskas gerai. Tačiau premjerė turėjo tą pačią valandą visais kanalais išsiaiškinti, ar informacija teisinga, ir nieko nelaukusi greitai išplatinti oficialų komentarą. Viskas. Paprasta. Jokios panikos. Jokio laiko visuomenei prisigalvoti nesąmonių. Jokios katastrofos.

Važiuojame toliau!

Iki Lietuvos prezidento rinkimų – kiek mažiau nei du mėnesiai. Kai kurie kandidatai tikrai tiktų kokiai komedijai.

Mažiau nei du mėnesiai, taigi, kaip ir reklamos kampanijos turėtų vykti, lyg ir programos jau turėtų būti surašytos kandidatų puslapiuose, o nė velnio! Nieko nėra. Na, labai įdomu. Pigūs ir komunikacine prasme liūdni rinkimai numatomi, taigi.

O kur krepšinio stebuklas, Laurynai?

Dar nėra, bet „Žalgiris“ vis dar turi galimybę patekti į atkrintamąsias.

Taigi plokite, palaikykite, skanduokite, ir gal nutiks tas stebuklas.

Juk pramuštgalvis tikėjimas kartais ima ir nustebina! Iki kito karto.

Kol leidome laiką kartu, visai smagiai pavyko nužvelgti aplinkinius staliukus ir tarsi perbėgti per visus gyvenimo etapus: vyresni senjorai – su desertais, kokiu dešimtmečiu vyresnė vyną gurkšnojanti pora, rankų ir akių vienas nuo kito atplėšti negalintys jaunuoliai. Gal ir komerciška, bet man gražu ir miela, tik per ilgai švęsti Valentino dieną nevalia, nes vos po poros dienų – mūsų valstybės šventė.

Visi draugiškai atšventėme Tėvynės gimtadienį. Ar dėl to, kas vyksta Ukrainoje, ar dėl bepročio Rytuose, bet gal pastebėjote, kiek daug vienybės atsirado gatvėse, skveruose, baruose, restoranuose. Matyt, pavojaus akivaizdoje žmogus ieško bendrystės, stengiasi priklausyti grupei. Pavojus, mano nuomone, yra tikras ir labai realus. Beprotis, nuolat kartojęs, kad SSRS žlugimas yra katastrofa, beprotis, kuris į Baltijos šalis žiūri kaip į narkotikų dozę, beprotis, kuris niekada neslėpė savo imperialistinių kėslų, kuris visai šalia pradėjo karą, tiesiog laukia progos sujungti tą Suvalkų koridorių…

Svarbu: visi draugiškai atšventėme Tėvynės gimtadienį. Ar dėl to, kas vyksta Ukrainoje, ar dėl bepročio Rytuose, bet gal pastebėjote, kiek daug vienybės atsirado. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Turime suprasti, kad šiais sudėtingais laikais, norėdami taikos, privalome rengtis karui. Neturime Winstono Churchilio, kurio dabar tikrai reikėtų ir mums, ir Europai, bet turime galvas ant pečių, taigi tikrai galime sugalvoti planą, kaip ir kada žmonoms ir vaikams saugiai palikti šalį, nes vyras negalės ramiai ginti šalies nežinodamas, ar jo šeima saugi. Galime labai atsakingai rinktis balsuodami, nes šiemet mūsų laukia net treji rinkimai. Galime stengtis mažiau konfliktuoti tarpusavyje ir būti vieningesni visose srityse, rodydami bepročiui iš Rytų, kad su gėlėmis ir dainomis niekas jo čia nelauks.

Mes galime stengtis mažiau konfliktuoti tarpusavyje ir būti vieningesni visose srityse, taip rodydami bepročiui iš Rytų, kad su gėlėmis ir dainomis niekas jo čia nelauks.

Visa tai veda prie akacijos RADAROM finišo. Manau, kaip ir pernai,  šiemet taip pat galime didžiuotis savimi, kaimynu, bendradarbiu, darbdaviu ar šiaip žmogumi iš gatvės, nes kiekvienas Lietuvoje gyvenantis lietuvis teoriškai paaukojo Ukrainai po 3 eurus. Nors tie 8,3 mln. eurų neišgelbės Ukrainos, bet gal įkvėps daugiau šalių padaryti tą patį, parodys kitų šalių politikams, kad dabar ne laikas kartoti Antrojo pasaulinio karo klaidas. Esame maža šalis, bet turime stiprią valią ir geležinį charakterį, kurį ne kartą demonstravome Europai ir tai pačiai Rusijai, nes net 50 metų okupacijos nepražudė mūsų kaip tautos. Taigi, padėdami kitai tautai, padedame ir sau, – turime teisę didžiuotis tokiu pilietiškumu ir savimi.

Ateis pavasaris, ir vėl devyniems mėnesiams galėsime pamiršti tamsųjį metų laiką, kai tamsūs įvykiai atrodo dar tamsesni, bet po tamsos visada ateina šviesa, taigi galime kurti ateitį, siekti savo svajonių ir tikslų, o reikšmingesnius kovo įvykius pabandysiu sutalpinti į tokį pat tekstuką jau kito mėnesio pabaigoje.