– Neseniai Paryžiaus Descartes universitete apsigynei psichologijos daktaro laipsnį. Tyrinėjai Sibiro tremtinius ir jų šeimas. Gal atradai bendrų vardiklių, vienijančių visas šias šeimas?

– Esu klinikinė psichologė ir doktorantūros darbą atlikau pasirinkusi psichoanalizės pakraipą, kur labiausiai domimasi subjektyviomis individo ar šiuo atveju šeimos patirtimis. Didžioji dalis Sibiro tremties patirties labai intymiai sąveikauja su kiekvienos šeimos ir individo istorija bei priešistore, jas struktūruojančiais mitais, vyraujančia santykių dinamika, kartų ryšiais... Sibiras nėra pirmas puslapis nei Lietuvos, nei šeimų istorijoje – šis įvykis įsipaišo į daugialypį kontekstą. Todėl visos šeimos ir jų individai skirtingai įsisavina, transformuoja ir artikuliuoja šią tiek individualią, tiek kolektyvinę trauminę patirtį. 

Vienas, mano suvokimu, esminių buvusias tremtinių šeimas vienijančių vardiklių yra kolektyvinių socialinės ir politinės erdvių įtaka. Tyrėjai, kaip Janine Altounian, Alice Cherki, Francoise Davoine, Jeanas-Maxas Gaudilliere ir kiti, besidomėję kolektyvinių traumų ilgalaikiais padariniais kituose genocido ar kolektyvinio smurto kontekstuose, akcentuoja visuotinį pripažinimą kaip vieną esminių veiksnių. Sibiro tremtinių ir jų šeimų patirtis šiuo atžvilgiu yra nepaprastai sudėtinga ir unikali kitų didžiųjų XX a. humanitarinių katastrofų atžvilgiu. Tremtis truko ne mėnesius ar metus, bet dešimtmečius. Ir iš tremties į Lietuvą grįžusios šeimos ne tik nesulaukė visuotinio pripažinimo iš totalitarinės sovietinės valdžios, bet susidūrė su naujais persekiojimais, diskriminacija ir ignoravimu. Tai itin neigiamai ir ilgam paveikė gijimo procesus bei stiprino trauminės patirties perdavimo iš kartos į kartą riziką.

Tremties metu gimė nauja unikali tremtinių karta, kurių gimtinė buvo Sibiras, tėvų tremties vieta, o tėvynė Lietuva, neretai apipinta tėvų perduotomis istorijomis, mitais ir nostalgija. Įsisavinti šį dvigubą ir itin konfliktišką identitetą daugumai buvo gan sudėtingas, bet esminis procesas grįžus į Lietuvą.

Kolektyvinių traumų kontekste itin ryškiai matome, kaip politinė ir socialinė raida daro įtaką vidiniams individo bei grupės psichologiniams procesams. Dėl šių priežasčių Sąjūdis ir vėliau Lietuvos nepriklausomybės atgavimas daugeliui buvusių tremtinių šeimų buvo lūžio momentas. Tremties prisiminimų spausdinimas, ekspedicijos į Sibirą artimųjų, mirusių tremtyje, palaikams parsivežti, KGB archyvų atidarymas, paminklų statymas, Gedulo ir vilties dienos paskelbimas... Palaipsniui buvusių tremtinių šeimos ir visuomenė kūrė ir vis dar kuria bendrąsias erdves, kolektyvinius ar intymesnius šeimyninius ritualus, būtinus tremties patirčiai ir istorijai įrašyti į didžiąją istoriją. Šis etapas yra nepaprastai svarbus ir, mano manymu, būtinas gijimo procesams.

– Jaunesnės kartos žmonėms tikriausiai yra sunkiau suvokti, ką turėjo išgyventi žmonės, akimirksniu netekę savo namų, artimųjų ir gimtosios šalies. Kas vyksta su tokiu žmogumi? Ką jis išgyvena?

– Kai žmogus išgyvena tokią ekstremalią patirtį kaip trėmimai, neretai jo įprastiniai psichiniai gynybos mechanizmai tampa nebepajėgūs apsaugoti individą ir jo psichinę sveikatą. Dėl to gali įsijungti tartum saugikliai, gan radikalūs apsauginiai mechanizmai, siekiantys apsaugoti psichiką nuo per stipraus emocinio šoko. Prisimenu, kaip vienas buvęs tremtinys pasidalijo, kad trėmimų metu jam viskas buvo nesvarbu. Tai, žinoma, yra vienas ekstremalesnių atvejų – buvę tremtiniai dalijosi gan skirtingais išgyvenimais. Juk skyrėsi jų amžius trėmimo metu, pats trėmimo kontekstas (trėmimų laikotarpis). Pavyzdžiui, tremiami mažamečiai vaikai, žinoma, negalėjo suprasti, kas vyko. Vienas buvęs tremtinys vaikas, šiandien garbingo amžiaus senjoras, prisimena trėmimą kaip kelionę, jam viskas buvo nepaprastai įdomu, Uralo kalnai pro traukinio langą, plaukimas upe... Iš esmės vaikų tremties išgyvenimai yra intymiai susiję su juos supusių suaugusiųjų reakcijomis bei galėjimu ir toliau bent iš dalies užtikrinti vaikui saugią erdvę ir patenkinti jo emocinius poreikius. Garsusis Roberto Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus“ yra puikus šio reiškinio pavyzdys.

Kalbant apie bendresnius procesus, tremtinių šeimos susidūrė, kaip tu tiksliai apibūdini, su daugybe netekčių. Jie prarado namus, artimuosius, kai kurie – iš kartos į kartą perduotas žemes, gyvulius, savo vietą socialiniame rate ir visuomenėje, esmines žmogaus ir piliečio teises, bei ilgą laiką teisę sugrįžti į savo gimtinę... Šios šeimos buvo priverstos dorotis su nepaprastai sudėtingais gedulo procesais. Pavyzdžiui, dalis tremtinių moterų ir vaikų gulaguose neteko savo vyrų, tėčių ar senelių. Viena svarbių gedulo etapų yra laidotuvių ritualų įgyvendinimas, tačiau sovietinė totalitarinė valdžia tam sistemiškai trukdė. Šeimos nebuvo informuojamos apie jų artimųjų mirtį kalėjime ir negalėjo dalyvauti jų laidotuvėse, jų mirties liudijimai buvo neretai falsifikuojami. Tai nepaprastai apsunkino gedulo procesą.

Tremtinių patirtis nepaprastai sudėtinga dar ir tuo atžvilgiu, kad prie visų šių ne visados įveikiamų netekčių prisidėjo naujų namų bei šeimų kūrimas tremties vietose. Tremties metu gimė nauja unikali tremtinių karta, kurių gimtinė buvo Sibiras, tėvų tremties vieta, o tėvynė Lietuva, neretai apipinta tėvų perduotomis istorijomis, mitais ir nostalgija. Įsisavinti šį dvigubą ir itin konfliktišką identitetą daugumai buvo gan sudėtingas, bet esminis procesas grįžus į Lietuvą.

– Savo daktaro darbe teigi, kad trauminė patirtis, jeigu neišartikuliuota, yra linkusi persiduoti iš kartos į kartą. Vadinasi, Sibiro trauma liečia ne tik tremtinius, bet ir mus visus. Kaip tai pasireiškia?

– Iš esmės trauminė patirtis niekada nėra iki galo išartikuliuojama, visada lieka tamsių dėmių, nepapasakotų ar nepapasakojamų momentų... Procesais, vykstančiais tarp kartų, besidomintys psichoanalitikai šį reiškinį vadina negatyviomis transmisijomis. Šios neišartikuliuotos patirtys, kurios iš kartos į kartą perduodamos nuo pat ankstyvųjų motinos, tėvo ir vaiko santykių, turi labai stiprią įtaką ir gali veikti vaiko psichiką kaip magnetas. Vaikai nuo pat mažens yra linkę jautriai reaguoti į komunikacijos „trukdžius“, nutylėjimus, tabu temas, paslaptis, neišspręsto tėvų gedulo šešėlius, jų gėdos ar kaltės emocijas... Augdami jie gali sąmoningai ir nesąmoningai stengtis suteikti pavidalą, įvardyti šiuos praeities vaiduoklius. Tačiau šis reiškinys nebūtinai ir ne visada sukelia negatyvių padarinių. Šeimos tremties istorija daugeliui buvusių tremtinių (ir ne tik) vaikų, anūkų ir proanūkių tapo akstinu ir šaltiniu įvairių formų kūrybai.

Tremties patirtis veikia ir visą Lietuvos visuomenę – ji yra bendrosios istorijos ir nacionalinio identiteto svarbi dalis. Tremties pėdsakai Lietuvos šiuolaikinėje visuomenėje yra susipynę su sovietinio totalitarizmo ilgalaikiais padariniais. Skaitantiems angliškai ir besidomintiems šia tema labai rekomenduoju kolektyvinę buvusių sovietinių respublikų psichologų knygą, išleistą JAV, pavadinimu „Beyond The Invisible Walls“.

– Ar galime teigti, kad mūsų visuomenė gyja?

– Manau, kad gijimo procesai vyksta. Ir jie turi labai stiprią kūrybinę išraišką – išleista daug knygų, filmų, vyksta „Misija Sibiras“ ir pan. Visuomenė prie to dirba. Kalbant apie subjektyvesnes šeimų patirtis, vienų gijimas yra didesnis, kitur mažesnis. Skirtingos tremtinių šeimos patyrė skirtingas netektis, skirtingą šeimų, artimųjų, aplinkinių palaikymą grįžus į Lietuvą... Kaip minėjau, gijimo procesai nepaprastai susiję su kiekvienos šeimos ir tremtinio subjektyvia istorija.

– Esi iš laisvosios kartos, kuri tiesiogiai nepatyrė sovietmečio negandų, gyveni Paryžiuje. Kodėl rinkaisi tyrinėti būtent Sibiro tremtinių šeimas?

– Pabaigusi studijas ir įsiliejusi į Paryžiaus gyvenimą, pradėjau daugiau galvoti apie Lietuvą. Norėjosi ne tik palaikyti ryšius su ten gyvenančiais artimaisiais ar draugais, bet ir sukurti ryšį su Lietuvos visuomene. Darbas apie Sibiro tremtinius ir yra šių minčių ir noro rezultatas. Nesu tikra, ar būčiau atlikusi tokį darbą, jeigu būčiau likusi Lietuvoje.

– Prancūzijoje tau teko dirbti ir su ką tik iš dabartinių karštųjų pasaulio taškų atvykusiais ir stovyklose gyvenančiais pabėgėliais. Šiuo metu dirbi su besilaukiančiomis moterimis pabėgėlėmis Paryžiuje. Kaip manai, ar jie įstengs susikurti sau naujus namus Europoje? Kokia yra jų ateitis?

– Mano nuomone, Europos turtingosios šalys nebuvo pasiruošusios priimti pabėgėlių nei infrastruktūriškai, nei politiškai ar moraliai. Migrantų politikos klausimas skaldė ir vis dar skaldo Europą.

Man teko dirbti Prancūzijos šiaurėje įsikūrusiose neoficialiose, žmonių įkurtose stovyklose (dabar kai kurios iš jų jau panaikintos). Ten apsistoję žmonės tikėjosi kirsti Lamanšo sąsiaurį ir patekti į Didžiąją Britaniją. Darbas buvo labai sunkus, nes susidūriau su žmonėmis, patekusiais į baisias sąlygas. Iki šiol sunku apie tai kalbėti. Ir galbūt mes dažnai girdime, kad pabėgėliai paliko savo šalis ieškodami geresnio gyvenimo ar norėdami pasipelnyti, kad jie atsisako Europoje siūlomų būstų, nes jiems per prastos sąlygos. Šios įžvalgos neatspindi bendros situacijos. Kiek teko susidurti su šiandieniniais pabėgėliais, didžioji jų dalis gyvena humanitarinės katastrofos sąlygomis ir yra priversti galvoti apie išlikimą, iš naujo kurti savo gyvenimą ant smėlio ir purvo pastatytose palapinėse prie Paryžiaus greitkelių, iš šiukšlių suręstuose nameliuose, milžiniškame lūšnyne. Apie psichologinę jų būklę net nepasakosiu.

Šiuo metu dirbu gimdymo namuose. Projektas skirtas imigrantėms, atvykusioms iš skirtingų Afrikos šalių, daugiausia iš Dramblio Kaulo Kranto šalies. Jos neturi nuolatinių namų. Dauguma bėgo nuo smurto, priverstinių santuokų ar apipjaustymo. Prancūzijos sistema nepajėgi visavertiškai jomis pasirūpinti, dalis jų būdamos nėščios gyvena gatvėje. Neseniai iš gimdymo namų į gatvę su naujagimiais paleido penkias moteris. Paryžiaus regiono (Ile de France) speciali sistema, suteikianti laikinus būstus, yra visiškai perpildyta, vietos laukti kartais tenka pusę metų.

Kadangi mano patirtis siejasi su žmonėmis, kurie kiekvieną dieną galvoja, ką valgys ir kur miegos, integracijos klausimas kol kas skamba naivokai. Galų gale, ką mes turime omeny kalbėdami apie integraciją? Ar tai reiškia, kad atvykėliai turėtų perimti prancūzišką gyvenimo būdą? Manau, kad tai gali ir neįvykti bei neturėtų būti siekiamybė. Ar jiems užtektų čia rasti savo vietą ir užsitikrinti pakankamai normalias gyvenimo sąlygas? Vienaip ar kitaip, kolektyvinei traumai, kurią yra patyrę nemažai pabėgėlių, išartikuliuoti reikia poros kartų. Viena karta nepajėgi to padaryti. Šiai problemai spręsti prireiks ne tik daug žmogiškųjų ir piniginių investicijų, bet ir laiko.

Manau, visų pirma, reiktų pabrėžti, kad Vakarų visuomenėje paplitęs pabėgėlių skirstymas į ekonominius ir karo, geruosius ir bloguosius, tikruosius ir apsimetėlius veikia žalingai. Kai žmogus renkasi palikti savo šalį – namus ir artimuosius, sau įprastą kultūrinę ir religinę aplinką, jis priima gyvenimą iš esmės keičiantį sprendimą ir dažniausiai tai daro neturėdamas kitos išeities. Tampa nebesvarbu, ar tai yra ekonominės priežastys, ar karas. Migruojantys lietuviai irgi ieško geresnių sąlygų. Aš taip pat – ne išimtis.

Mano patirtis Prancūzijoje mane išmokė atsargiau vertinti šią sudėtingą situaciją, nes kiekvienas pabėgėlis turi savo istoriją su tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis.

– Ne paslaptis, kad sėsliau gyvenantys žmonės sunkiai prisileidžia kitataučius, dažnai žiūri į juos su baime, yra linkę tikėti stereotipais. Kaip tu paaiškintum šį reiškinį?

– Tipinis paryžietis, net ir pasirinkęs sėslumą, gyvena tautų baseine – tai yra jo kasdienybė. Galbūt jis girdi neigiamų ar gąsdinančių istorijų apie kitataučius, tačiau reali jo patirtis ir pažintys nepatvirtina iš anksto formuojamų negatyvių idėjų ar stereotipų. Šitaip plečiasi suvokimas. Manau, kad tolerancija kitam vystosi būtent su kasdienėmis patirtimis. Pavyzdžiui, Prancūzijos didžiuosiuose miestuose yra kur kas mažiau balsuojančių už nacionalistines dešiniųjų partijas nei mažuose miesteliuose, kur gyvena vos vienas kitas kitatautis – vadinasi, čia kerojasi dažniausiai neigiamos idėjos ir stereotipai. Bet ši tema  yra be galo subtili ir aktuali. Vakarų pasaulyje homofobijos ir rasizmo problemos yra iki šiol itin gajos.

Kalbant iš socialinės psichologijos perspektyvos, žmogus suvokia pasaulį jį kategorizuodamas ir, šiuo atveju, kitatautis gali būti suvokiamas kaip svetimas, potencialiai pavojingas. Šis kategorizavimas mums palengvina gyvenimą, nes, neturėdami tokios psichinės priemonės, kiekvieną kartą pamatę neatpažintą objektą mes privalėtume viską apie jį sužinoti. Stereotipinis mąstymas yra vienas šio reiškinio šalutinių efektų.

Viena kanadietė filmų kūrėja man papasakojo labai gražią istoriją: ji dirbo Senegale ir čia kartu atsivežė savo vaikus. Vieną dieną mažasis sūnus pradėjo verkti. Ji paklausė: „Vaikuti, kodėl verki?“ O šis atsakė: „Verkiu, nes aš – ne juodaodis. Man jie tokie gražūs ir taip gražiai šoka...“ Šiai moteriai toks įvykis buvo labai reikšminga patirtis. Jai buvo svarbu, kad jos vaikas, kilęs iš privilegijuotos šalies ir priklausydamas kultūrinei bei etninei didžiumai, išgyventų savo kailiu, ką reiškia jaustis kitokiam dėl savo kilmės ar odos spalvos. Tokia gan anekdotinė patirtis gali tapti puikia tolerancijos pamoka. Žinoma, tam reikia, kad suaugusieji išklausytų vaiką ir jo emocijas, padėtų jam suvokti tokio išgyvenimo prasmę. Iš kitos pusės, ši istorija puikiai parodo, kaip skirtumo ir dominuojančios normos suvokimas yra reliatyvus ir iš esmės lemiamas bendro konteksto.

– Martina, po to, kai išėjo tavo filmas, praėjo šiek tiek laiko. Kaip šiandien vertini jo atsiradimą? Kokių vertinimų sulaukei iš šalies?

– Kai kūriau šį filmą, nežinojau, ar atsiras nors vienas žmogus, kuris jį supras. Tiesą pasakius, buvo tokių momentų, kai mano lūkesčiai buvo žemiau nulio – tikėjausi visiško fiasko. Išgyvenau nemažai abejonių, tačiau nugalėjo pasitikėjimas žiūrovu. Juk jis ne kvailys. Ir kai filmas išėjo, pamačiau, kiek daug žmonių jį suprato ir pajautė tai, ką norėjau pasakyti. Man tai buvo tokia šventė!

Sulaukiau visokių komentarų. Tai yra toks filmas, kuriam abejingų nelieka. Visada bus žmonių, kurie sakys – „what the f***“. Aš priimu ir gerbiu tokias reakcijas. Suprantu, kad iš istorinio-dokumentinio filmo žiūrovas gali tikėtis ko kito. Bet yra ir kita grupė žmonių, kurie mėgavosi tuo „subtiliu audinėliu“, kitaip tariant, suprato mano kalbą. Vienaip ar kitaip, nekūriau filmo trims kritikėms Lietuvoje, kurios vėliau parašytų teigiamą recenziją. Su komanda kūrėme šį filmą apie tai, kas mums tuo momentu buvo įdomu, todėl man labai svarbu, kad atsirado žmonių, kuriuos tai sujaudino.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Žiūrėdama tavo filmą, galvojau, kad jo kūrybiniame procese buvo priimta labai daug intuityvių sprendimų. Manau, tai irgi gali būti priežastis, dėl kurios iš anksto negali numatyti savo tikslinės auditorijos ar kitų svarbių dalykų.

– Ir tuomet, kai išleidi jį į pasaulį, nustembi – kiek daug yra žmonių, su kuriais tu gali susišnekėti. Esu labai maloniai nustebinta. Kadangi išties vadovavausi intuicija, filmas, manau, neišvengiamai pagavo tai, kuo šiuo metu vibruoja mūsų oras. Pavyzdžiui, buvau susiplanavusi Paryžiuje filmuoti piketą ir galvojau, kad tai bus kulminacinė filmo scena. Įsivaizduok – piketas! Nuvažiuojam mes į tą piketą, o ten visiškas šnipštas. Visai kita nuotaika. Griūva visa mano dramaturgija. Vadinasi, piketo nebus. Tada vaikštau Paryžiaus gatvėmis „su čiuptuvėliais“ ir gaudau, ir jaučiu – čia tikrai kažkur yra toji kulminacinė scena.

Visas filmo kūnas filmuojant ar montuojant nuolat keitėsi ir mutavo. Toji kūrybinė intuicija man padėjo tiek vizualiai, tiek konceptualiai pagauti tai, kas vyksta šiandien, užčiuopti kažkokią idėją, kuria gyvenu ne tik aš, bet ir daugiau pasaulio žmonių.

Galbūt norėtųsi iš Lietuvos kažko daugiau, bet ji juk dar jauna.

Galų gale intuicija yra neatsiejama nuo kūrybos. Šiuo filmu aš ieškojau atsakymo, kas yra laisvė. Skaičiau daug knygų, diskutavau su žmonėmis, montuodama filmą, apie tai nuolat galvojau. Kaip ji pasireiškia. Stebėjau kiekvieną paprasčiausią savo veiksmą, stebėjau savo emocijas. Kaip aš jaučiuosi, kas mane džiugina ir kas liūdina.

– Ir kas gi yra toji laisvė?

– Atsakomybė už kiekvieną savo darbą, mintį ir žodį. Tai truputį gąsdina. Tačiau, jeigu esi tiesus žmogus, tau nieko nereikia bijoti.

– Šis klausimas gal kiek naivokas, bet kaip manai, ar Lietuva yra laisva?

– Mano filmo herojė Akvilė yra gimusi jau laisvoje Lietuvoje. Ji nežino, kas yra nelaisvė. Jauna išvažiavo mokytis į Paryžių, puikiai kalba prancūziškai, turi lietuviškas šaknis ir yra mačiusi pasaulio. Akvilė turi tą tokį vitališkumą – vidinę laisvę. Ji jauna, drąsi, gal net kartais gali pasirodyti akiplėšiška, nes nepraleidžia progos išsakyti savo nuomonę ir dėl jos pakovoti. Nesistengdama būti gera mergaite, ji vis dėlto labai subtiliai jaučia aplinką. Tai vidinės kultūros dalykai. Ir ji man filme yra tarsi Lietuvos personifikacija.

Galbūt norėtųsi iš Lietuvos kažko daugiau, bet ji juk dar jauna. Pavyzdžiui, yra filme toks kadras, kur eina Akvilė su Julija Steponaityte gatvėmis ir kalbasi apie metoo revoliuciją, kurią daro vilkėdamos pižamas. Kitaip tariant, eina dvi lietuvaitės Paryžiuje ir šnekasi apie laisvę. Man tai buvo gera nešantis ženklas.

Be to, šiandien Lietuvoje stiprėja nauja politinė jėga, drąsiai kalbanti apie žmogaus teises, kanapių legalizavimą, aplinkosaugą. Natūralūs ir sveiki procesai vyksta.

– Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui paminėti valstybė skyrė daug pinigų įvairiems meniniams projektams ir iniciatyvoms. Man atrodo, kad, nepaisant kelių įdomių rezultatų, ši banga išplovė nemažai pinigų. Radosi ir chaltūrinių, nuobodžių projektų. Kaip suprantu, tavo filmas patenka į šimtmečio jubiliejaus projektų gretas, tačiau išsiskiria savo autentiškumu.

– Pradžioje buvo tema – Lietuvių delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje. Tema – istorinė. Biudžetas ribotas. Nusprendėme daryti istorinį dokumentinį filmą. Žinoma, viską galima buvo daryti tradiciškai – pakalbinti istorikus, susirinkti medžiagą iš archyvų ir t.t. Visa tai padariau, visas reikalingas knygas perskaičiau, kad įsivaizduočiau, kokia situacija buvo po karo, ką jie valgė, kokius drabužius dėvėjo. Buvo labai įdomūs laikai. Rusai praėjo, vokiečiai praėjo, nieko nebeliko. Ir va – susigalvoja lietuvaičiai važiuoti į Paryžių.

Paryžius nesugriautas karo – kaip gyveno, taip tebegyvena žmonės. Tik iš Oskaro Milašiaus bolševikai dvarus atėmė, nacionalizavo, bet jis nepražuvo – turėjo įtakingų savo kūrybos gerbėjų, mecenatų. Rašė, su bohema salonuose absentą gėrė, greičiausiai opiumą rūkė, nes ten žmonės buvo ne iš paprastųjų. Vėliau įsidarbino Spaudos rūmuose prie užsienio reikalų ministerijos, ten dirbdamas prie dokumentų, ir perskaitė žinutę mažulytę – „Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę“. Ir jam kaip per galvą kas būtų trenkęs. Čia reikėtų paminėti, kad jis buvo gan skeptiškai nusiteikęs dėl Europos ateities.

Karas laimėtas, šventė, visur fejerverkai ir fanfaros, o O. Milašius visiškai nesidžiaugė – galvojo, kad ateina daug baisesni laikai ir šitas visas pasaulis eina velniop. O Lietuva, jeigu atgims ir atgims dar stipresnė, tai galėtų būti visiems kelrodė žvaigždė. Ir jis tuo taip patikėjo. Susibūrimuose pradėjo skaityti savo tekstus ir paskaitas apie Lietuvą, demonstruoti jos liaudies dainas, tradicines juostas ir kt. Jo poetinis lygmuo ir retorika daugelį palikdavo be žado. Lietuvių delegacija netyčia sužinojo apie šį aistringą Lietuvos gerbėją, pasirašinėjantį savo tekstus „Lituanus“, ir pakvietė jį dirbti sekretoriumi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pareigos, taip ir jo atlyginimas delegacijoje visus tuos metus išliko, švelniai tariant, kuklūs. O nuveiktas darbas neįkainojamas ir iki šiol neįvertintas. Visa tai apčiuopti ir parodyti filme yra labai sunku. To net neįmanoma normaliai papasakoti. Belieka pasikliauti nuojautomis. Atrodo, kas yra tas šimtas metų, bet iš šios istorijos išlikusių artefaktų labai nedaug. Tad bandai pagauti kažkokią impresiją, įspūdį. Taikėme antropologinį tyrimo metodą, kalbinome labai daug skirtingų žmonių. Žinau, kad kurti filmą tokiu principu buvo drąsus sprendimas – žmonėms patinka, kai faktai aiškiai sudėliojami į lentynėles. Bet pabandžiau. Nuoširdžiai manau, kad mes su komanda atlikome didelį ir svarbų darbą. O kitų šimtmečio projektų komentuoti negaliu, nes pakankamai nežinau konteksto.

– Išties filme puikiai atsiskleidžia tarpeklis, žiojintis tarp Lietuvos ir Vakarų Europos kultūros, pasaulėvokos ir t.t.

– Mentalitetas skiriasi. Buvęs ambasadorius Ričardas Bačkis puikiai tai iliustravo. Jis mums pasiūlė filmuoti ambasados kiemelyje. Tad sėdėjome su juo tame kiemelyje, filmavome ir jis sako: „Va, dabar šnekamės, kas nori, parūkom, paukščiukai čiulba. O paskui eisiu į ambasadą ir ten spręsiu reikalus su lietuviais“. Suprask – prancūzai tvarko savo reikalus lauke. Jie geria vyną, šnekasi. Šitaip sprendžiamos opiausios pasaulio problemos. Ir jeigu įsivaizduotume tą sceną – vyksta taikos konferencija, joje dalyvauja patys stipriausi A klasės diplomatai. Iš naujo braižomas žemėlapis, visi nori dalyvauti, ir štai atvažiuoja tokie naujai iškepti diplomatai – mažiukai, be pinigų, nuskurę. Voldemaras su savo lagaminėliu visus šiurpino. Ir kaip jiems elgtis? Gal kreiptis raštu? Kalba laužyta. Spausdinimo mašinėlės nėra.

Dėl to ir nusprendėme pakalbinti R. Bačkį, kad mums paaiškintų, kas yra toji diplomatija. Jis mums pasakojo, kad yra labai daug niuansų. Tarkim, jeigu diplomatas sako „taip“, tai reiškia „ne“. Jeigu nori sutvarkyti reikalą, turi kviesti žmogų taurės vyno, negalima ateiti ir sakyti: „Laba diena, aš čia toks ir toks, gal pašnekam?“ Prie vakarienės stalo visai kitas kontaktas užsimezga. Galų gale viso to yra išmokstama. Ir laisvė čia reiškiasi kaip dėmesys aplinkai – tu gali sau leisti viską, bet neužsikeli kojų ant stalo. Prancūzai vaikus irgi taip auklėja – jie nerėkauja, užtenka vieną kartą pasakyti.

– Papasakojai daug kam negirdėtą istoriją ir tarsi perkūrei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istoriją.

– Filmo herojus istorikas Julienas Gueslinas sako, kad tautos ar istorinis mitas yra gyvybiškai svarbus žmogui, duodantis pasitikėjimą ir tvirtumą. Pavyzdžiui, prancūzai padarė revoliuciją. Tai yra jų mitas. Tačiau yra labai svarbu į istoriją nežvelgti kaip į šventą karvę. Niekas nėra nulemta iš anksto. Detalės ir atsitiktinumai taip pat turi savo svorį. Kiekvienas menkiausias sprendimas gali būti kertinis arba ne. Didvyriai, užkelti ant pjedestalo, galėjo būti neužkelti ant pjedestalo, galėjo išvis netapti didvyriais, galėjo būti sutrypti ir paniekinti.

O svarbiausia yra tai, ką tu nuveiki, kai tavimi niekas netiki, kai tau sako – „patylėk šiek tiek, čia visiška nesąmonė“. Ta pati Julijos istorija parodo, kaip sunku yra atlaikyti smerkimą ir neigiamas reakcijas. Buvo daug sakančių, kad kažkokia aktorėlė sugalvojo per garsų režisierių išgarsėti. Nepaisant didžiulio palaikymo, žmogus gali išsigąsti. Lygiai taip pat ir mūsų diplomatams buvo sakoma, kad nėra pinigų, ką jūs sau galvojate, į Lietuvą ateina bolševikai, Vilnių atima, o jūs smaginatės Paryžiuje už mūsų taip sunkiai surinktas lėšas, mes juk neturime ko valgyt, jau geriau gaukite batų kareiviams. Lenkų delegacija savo ruožtu tvirtina, kad nėra tokio dalyko kaip lietuviai ir Lietuva, tad šiuos kelis Vokietijos manipuliuojamus apsišaukėlius Paryžiuje reikia ignoruoti. Didžiulis spaudimas. Tuomet išryškėja toji nelabai garbinga misijos pusė. Jie turėjo prašyti laisvės kaip išmaldos.

Lietuva turi išskirtinius miškus, švarų vandenį, dar gaivališką protėvių tikėjimą ir žmonės tai pradeda jausti, pradeda tuo gyventi ir dalytis.

– Papasakok šiek tiek apie istorikų požiūrį į šį istorijos momentą.

– Julienas yra sakęs, kad iš daugumos dokumentų ar raštų yra sunku kažką suprasti, nes visi lietuviai yra susipykę – nuolat kovos būsenoje. Lietuvių istorikai sau tokių replikų neleidžia. Lietuvoje istorikas yra tas žmogus, kuris randa faktus, juos sudėlioja į tekstus ir palieka archyve. Buvo smagu, kai mus konsultavusi istorikė Vilma Bukaitė džiaugėsi, kad štai kažkas pagaliau domisi tema, kuria ji jau daug metų gyvena. Mano nuomone, istorija yra nuolat vykstantis, gyvas procesas. Istorijai reikia, kad būtų keliami klausimai, kartais nepatogūs, kad visi diskutuotų prie kavos, kad ginčytųsi. Tuomet ji augtų ir kerotųsi.

Pavyzdžiui, labiau pasigilinus į būtent šį istorijos momentą, galima geriau suprasti ir mūsų santykius su Lenkija. Kaip jau anksčiau minėjau – paskelbė laikraščiuose Paryžiuje, kad štai jie su Lietuva yra nuo seno kartu, o šie diplomačiukai yra paprasčiausi provokatoriai. Tuomet lietuviai paskutinius pinigus išleido, kad galėtų išspausdinti trumputę žinutę, paneigiančią didžiules lenkų antraštes.

– Maži tie diplomatai. Maža ta Lietuva. Esame traumuoti geopolitikos. Vis dairomės į turtingesnes šalis, kopijuojame jų kultūras. Kaip manai, kas mums padėtų auginti savivertę?

– Čia galiu kalbėti tik apie savo asmenį. Pasaulis ritasi nežinia kur, meškos skęsta. Labai dažnai norisi kovoti, keisti pasaulį, įsiveli į sistemas, žaidimus ir prarandi save. Ištinka vidinis chaosas, pyktis, stresas. Man gyvenime dažnai būna tokių etapų, kai reikia sustoti ir sugrįžti į save. Gyvenu vienkiemyje ir manau, kad gamta yra Lietuvos ateitis. Lietuva turi išskirtinius miškus, švarų vandenį, dar gaivališką protėvių tikėjimą ir žmonės tai pradeda jausti, pradeda tuo gyventi ir dalytis. Pavyzdžiui, Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ sulaukė didžiulio dėmesio. Tad turint omenyje tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų gamta yra aukso vertės, ir dabar yra laikas tai suprasti ir nustoti kirsti miškus. Ir kovoti už tai, kas gali tapti geriausia investicija į mūsų ateitį ir savivertę. Net jeigu kol kas tai atrodo kaip smulkmė.