Ką jie padarė būdami tame Europos Parlamente, mes, pensininkai, taip ir likome nesužinoję. Iki šiol nežinome, ką jie planuoja daryti ir toliau. Žinome tik, kad iš Lietuvos keli jie ten yra išrinkti.

Neaišku, ir kokia nauda iš jų visų, ten nuvykusių, į tą Briuselį ar Strasbūrą. Kiek teko girdėti, visi jų darbai – pašnekėjimai. Konkrečiai nieko nenuveikė. Bent jau taip dauguma gyventojų galvoja.

Žinoma, galbūt yra kitaip, bet su mumis, pensininkais, tie Europos Parlamento nariai savo informacija nesiteikė dalintis, išskyrus V. Blinkevičiūtę, L. Mažylį ir V. Uspaskichą.

Sakytume, kad gal čia kokia nors baisiai didelė paslaptis. Bet kam tada savo darbus arba veiklos planus slėpti nuo rinkėjų? Reikėjo bent jau prieš rinkimus visuomenei atskleisti, kas nudirbta mūsų Lietuvėlės labui. Arba planus išdėstyti, ką darys.

Dabar daugelis politikų, matyt, galvoja, kad pakaks apie savo darbus paskelbti internete, ir jau visi žinos. Mano anūkas telefone parodė, kad kažkur internete Liberalų partijos vadovė V. Čmilytė agituoja kažką iš kažkur parsisiųsti.

Taip ir liko neaišku, ką ten reikia parsisiųsti, pašto skyrių netoli mūsų namų jau seniai panaikino. Ir išvis kodėl mes, pensininkai, turime rūpintis kažką iš kažkur siųstis, jei šie rinkimai labiau reikalingi tiems ponams, o ne mums?

Šitaip iš pagyvenusių žmonių seniai niekas nesityčiojo, kaip tai daroma dabar. Nejaugi taip sunku suprasti, kad pensininkai nesinaudoja internetais ir feisbukais, todėl jiems turi būti suteikta informacija apie kandidatus prieinamu, paprastu būdu, pavyzdžiui, per spaudą?

Jeigu jau tokio paprasto klausimo nesugeba suprasti, tai ką jie gali suprasti tame Europos Parlamente?

Todėl nereikia mums muilinti akių. Nieko tie kandidatai ten neveiks, tik ims didelę algą, paprasti žmonės jiems nerūpi.