-
Šiuolaikinio pasaulio epidemija: kaip reikėtų gyventi su lėtiniu skausmu 1
Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė Rūta Sargautytė. Paprastas aiškinimas, pastebi ji, visiškai netinka ir fantominiams skausmams, kai, nesant galūnės, skauda, lyg ji egzistuotų iš tikrųjų: „Tai rodo, kad skausmas yra mūsų nervų sistemos funkcija ir reikia tyrinėti nervų sistemą, skausmo atmintį.“
– Europos skausmo draugijų federacija skelbia, kad skausmas yra didžiausia sveikatos priežiūros problema Europoje, ir įvardija jį kaip epidemiją. Kodėl tai vyksta?
– Iš tikrųjų vadina epidemija, nes labai daug žmonių skundžiasi lėtiniais skausmais. Per XX a. pavyko įveikti daugelį ligų, nuo kurių žmonės faktiškai nebemiršta. Tačiau medicinos pažangos kaina ta, kad labai daug žmonių gyvena sirgdami lėtinėmis ligomis. O skausmas – vienas iš lėtinių ligų požymių, su kuriuo tikrai sunku susitaikyti.
– Kokia šiuolaikinė skausmo samprata? Kaip medicina ir psichologija aiškina skausmo mechanizmą?
– Dėl ūminio skausmo viskas daug aiškiau. Senovės graikai skausmą vadino sarginiu sveikatos šunimi, nes, kai pajuntame skausmą, kreipiamės pagalbos, ieškome priežasties ir tikimės, kad skausmas bus išgydytas. O lėtinis skausmas nesiliauja net ir taikant, atrodo, tinkamus vaistus, kartais jo priežasties net neįmanoma atsekti.
Skausmo problemos ėmėsi daugybė specialistų, nes paaiškėjo, kad tai nėra vien fiziologinė problema. Paprastai susižeidus žmogui skauda, bet būna, kad sužalojimo jis net nepastebi, pavyzdžiui, kai žaidžia futbolą, išgyvena labai didelį stresą. Taip yra, nes dėmesys nukreiptas kitur. O kai žmogus atsipalaiduoja, pajunta skausmą.
Taigi mechanizmai skirtingi ir sunkiausia lėtinį skausmą paaiškinti linijiniu modeliu priežastis, skausmas, gydymas ir išgijimas. Todėl su lėtiniu skausmu dirba ne tik gydytojai, bet ir psichologai. Tyrimais bandoma atskleisti netgi ne tai, kas sukelia skausmą, o kas jį palaiko. Kodėl ūminis skausmas virsta lėtiniu – šiuo metu viena didžiausių mokslo problemų. Gali būti, kad tai lemia psichologiniai mechanizmai.
– Nuo ko priklauso skausmo intensyvumas? Skaičiau, kad Aristotelis skausmą įvardijo kaip absoliučiai subjektyvią būklę, kaip emociją.
– O kaip išmatuoti skausmą objektyviai? Nėra būdų. Reikia klausti paties žmogaus, kiek skauda, kaip skauda. Jis atsakys, bet visi apibūdinimai bus netiesioginiai, pavyzdžiui, tempiantis, šaudantis, šaldantis, slegiantis, duriantis, geliantis. Visa tai – palyginimai su kažkokiais kitais dalykais. Norint apibūdinti skausmą, įsijungia vaizduotė, mes vartojame labai subjektyvias ir netikslias metaforas. Tai priklauso ir nuo žmogaus patirties, ir nuo amžiaus, ir nuo požiūrio į skausmo priežastį (ar jis mano, kad čia labai rimtos ligos pasekmė, ar jaučiasi beviltiškai). Medikams šiuo atveju tikrai labai sudėtinga.
– Kokios įtakos šiam subjektyviam skausmo patyrimui turi konkretaus žmogaus charakteris, psichologinis nusiteikimas, būsena?
– Šiuo atveju tiktų biopsichosocialinis modelis – mes ir pradėjome nuo to, kad reikšmę turi pati situacija, kiek esi sutelkęs dėmesį į skausmą ar kažką kita, kiek tau svarbu, kaip pats vertini. Vadinasi, mąstymas, mintys apie skausmą gali jį padidinti arba sumažinti, gali atverti skausmo vartus arba uždaryti. Žinoma, labai svarbu emocijos: jei kažko labai bijai, nuogąstauji, nežinia taip pat susistiprina jutimą.
Taip pat tyrinėjama, kiek žmonės linkę prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta, kiek patys sprendžia skausmo problemą, kiek tikisi iš aplinkos, kiek tiki apskritai lemtimi ir atsitiktinumais. Taigi skausmo vertinimui įtakos turi požiūris, ar tai ne mano reikalas, iš medikų gausiu vaistų ir išsigydysiu, ar turiu kažką pats daryti – mankštintis, judėti, atlikti procedūras, kas man padės.
Esant lėtiniam skausmui, svarbu nesitikėti, kad rasime stebuklingą vaistą ar procedūrą ir išgysime, – reikia imtis visų įmanomų priemonių. Pavyzdžiui, kalbant apie epidemiją, galima paminėti lėtinius nugaros skausmus. Šiuo atveju labai praverčia reabilitacija, specialios mankštos, relaksacija, meditacija, masažai ir daugybė kitų dalykų – t. y. kompleksinis gydymas.
– Minėjote, kad fizinį skausmą gali realiai padidinti ar sumažinti mūsų dėmesys.
– Mes nuolat esame veikiami daugybės visokių dirgiklių, bet yra pojūčio adaptacija. Pavyzdžiui, drabužiai visada liečiasi prie mūsų odos, bet mes to nejaučiame, dirgikliai nepasiekia slenksčio. Skausmas paprastai išsiskiria iš visų kitų pojūčių, dėl to jis netikėtas. Bet yra žmonių, kurie jautresni skausmui – tiesiog jų žemi skausmo slenksčiai, ir jiems net drabužiai prie odos skausmingai liečiasi, viskas spaudžia.
– Kodėl nepakeliamas jausmas gali būti jaučiamas ir tada, kai nebėra kam skaudėti, pavyzdžiui, amputavus galūnes?
– Šis mįslingas reiškinys labai paskatino skausmo tyrinėjimus, nes paprastas aiškinimas visiškai netinka vadinamiesiems fantominiams skausmams, kai, nesant galūnės, skauda, lyg ji egzistuotų iš tikrųjų. Tai rodo, kad skausmas yra mūsų nervų sistemos funkcija ir reikia tyrinėti nervų sistemą, skausmo atmintį, kaip vyksta nervų sistemos įjautrinimas.
Pavyzdžiui, labai neaiški diagnozė fibromialgija – kai skauda visą kūną. Ilgą laiką ji buvo traktuojama skeptiškai – kaip gali skaudėti visą kūną, čia jau kažkokia psichologinė priežastis. Bet neseni tyrimai parodė, kad fibromialgiją gali sukelti net infekcinės ligos, tarkim, Laimo liga persirgęs žmogus gali susirgti fibromialgija, nes įsijautrina centrinė nervų sistema ir žmogui viskas, kas šiaip neturėtų kelti skausmo, tampa skausminga.
Taigi šiuo ir daugeliu kitų atvejų mes nesame kalti ir neturime jokios atsakomybės už skausmą. Antra vertus, mes esame atsakingi už tai, kaip gyventi su tuo skausmu, nes ne visuomet įvyksta stebuklas ir pavyksta pagyti. Bet valdyti skausmą ir reguliuoti jo įtaką gyvenime visiškai įmanoma.
– Prieš ką nors valdant, reikia žinoti, ką valdyti.
– Skausmo priežasčių ieškojimas sunkus ir kankinantis kelias. Iki to laiko, kol patenka į skausmo kliniką, kuri jau yra ir Lietuvoje, arba pas psichologą, pacientai jau būna nuėję ilgą kelią. Amerikoje vienas pacientas skausmo kliniką pasiekė po septynerių metų klajonių ir lėtinio skausmo priežasčių paieškos.
Manau, kad produktyvesnis būdas yra labiau analizuoti, kas man yra skausmas, kaip jis paveikia mano gyvenimą, elgesį, jausmus, socialinę aplinką, šeimą, ką aš apie tai galvoju, kaip elgiuosi. Ne veltui pacientai buriasi į įvairias grupes. Pavyzdžiui, Lietuvos artrito asociacijai priklausantys žmonės nebegali nuolat apie skausmą šnekėti šeimose, nes tai tema, ne visai suprantama sveikiems žmonėms.
– Paminėjote terminą „skausmo atmintis“. Ką tai reiškia?
– Turėjau galvoje ne tai, kad skausmo atmintis yra mūsų nervų sistemos savybės, kad joje lieka skausmo pėdsakai. Pavyzdžiui, kalbant apie fantominius skausmus, būtent skausmo atmintis čia ir veikia – juk nebeaišku, ką skauda. Tam tikra skausmo lokalizacija yra centrinėje nervų sistemoje, bet ji gana išplitusi, apima ir emocinę sferą, ir suvokimo. Kalbėdama apie skausmo atmintį, turėjau galvoje daugiau fiziologinę prasmę. O jei turite galvoje tai, kad pakliuvęs į tam tikrą situaciją žmogus geriau ar blogiau jaučiasi, dažniausiai tai būna paremta tam tikru išmokimo mechanizmu: vienokios ar kitokios emocijos sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius organizme.
Visos laidos įrašą rasite LRT mediatekoje.
-
Psichoanalitikė: padidinus krūtinę, daugiau moteriškumo neatsiranda 2
Anot jos, su išvaizda eksperimentuojantys paaugliai stengiasi įgyti savarankiškumą, o vidutinio amžiaus žmonių bandymas būti jaunatviškiems rodo krizę.
– Ar tikrai įvaizdis šiandien yra viskas?
– Dabar madinga kalbėti apie tai, ką tu valgai, ką esi apsirengęs ir pan. Iš dalies apranga ir išorė atspindi žmogaus vidinę būseną. Ryte nueiname prie spintos, ją atsidarome ir, ilgai negalvodami, pasirenkame. Jei mūsų nuotaika prasta, esame prislėgti ir nusiminę, aprangoje gali vyrauti tamsesnės spalvos. Jei esame nusiteikę gerai, spalvos – ryškesnės, gyvybingesnės.
Turime patarlę, sakančią, kad žmogų sutinkame pagal išvaizdą, išlydime pagal protą. Manau, kad kito žmogaus išvaizda ir pirmas įspūdis lemia nesąmoningą kito žmogaus suvokimą. Žiūrėdami į žmogų, jo kūno kalbą, veido išraišką, aprangą, priskiriame jam tam tikras savybes.
– Ar pirmas įspūdis gali kisti? Ar yra galutinis?
– Kito žmogaus ryškūs išoriniai atributai mums siejasi su ankstesniais mūsų patyrimais. Jei šie patyrimai geri, kito žmogaus atžvilgiu esame nusiteikę pozityviai. Jei yra kažkas, kas provokuoja mumyse nusivylimą, žmogui priskiriame atitinkamas savybes, juo nepasitikime. Žinoma, pabendravę galime savo požiūrį pakeisti.
– Kaip nesuklysti kuriant savo įvaizdį? Kas lemia tai, kaip atrodome?
– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie savęs pajautimą ir savo kūno suvokimą. Kūno vaizdas susiformuoja labai anksti, tai gana sudėtinga. Nėščia, kūdikio besilaukianti moteris savo mintyse kuria fantazijas, kaip kūdikis atrodys. Dažnai tose fantazijose matoma lytis, kūno vaizdas, įsivaizduojamas tam tikro amžiaus vaikas.
Kai kūdikis gimsta, jo motina reaguoja į jo kūną, lytį, akių spalvą ir pan. Tai pasąmoningi dalykai, bet jie turi įtakos. Gimęs kūdikis nežiūri į veidrodį, pirmasis jos veidrodis – motinos akys. Tai, kaip mama mato ir atspindi kūdikį, suteikia vaikui jausmą, koks jis yra. Jei mama juo džiaugiasi, vaikas gauna informaciją, kad jis priimtas, saugus, su juo viskas gerai.
– Paauglystėje eksperimentuojama su savo išvaizda. Dažnai tėvams tai nepatinka.
– Tai ir turi nepatikti tėvams. Jei paauglių tėvai protingi ir galvoja ne apie save, o vaiką, jie bandys suprasti, kas vyksta paauglystėje. Juk tai kritinis periodas, kai paauglys stengiasi įgyti autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų.
O kaip galima atsiskirti? Tai galima daryti protestuojant ir parodant, kad esi kitoks. Paauglystės atributais dažnai būna spygliai, išsiskiriantys auskarai, drabužiai, plaukų spalva. Jei tėvai į tai žvelgia paprastai, nekovoja, šis periodas praeina savaime. Tačiau jei įsitraukiama į kovą tarp autonomijos ir priklausomybės, paaugliai kovoja labai ilgai ir nuožmiai.
– Kodėl kai kurie paaugliai neišlenda iš juodų ar per didelių drabužių? Jie tarsi nori išsiskirti, bet, būdami juodi, susilieja su minia.
– Jei paauglys rengiasi juodai, tai irgi jo būsenos atspindys. Tai reiškia, kad paauglys nekaip jaučiasi. Jei paauglės slepia savo kūną po dideliais drabužiais, didelė tikimybė, kad jos nepriima savo moteriškumo, kūno, kuris keičiasi. Jos tarsi neigia ir ignoruoja pasikeitimus. Paaugliai, visą laiką besirengiantys juodai ir slepiantys savo kūną, man keltų nerimą. Manyčiau, kad jiems kažkas negerai ir reikia pagalbos.
– Yra suaugusių žmonių su mėlynos spalvos plaukais, auskarais įvairiose kūno vietose, kitais atributais. Ką tai rodo?
– Tai rodo krizę. Be paauglystės, žmogaus gyvenime yra ir daugiau krizių. Kita labai rimta krizė – vidutinio amžiaus. Jos metu dažnai vyksta savojo vaizdo keitimas. Sulaukus vidutinio amžiaus, dažnai susirūpinama savo sveikata, tai gerai.
Dalis žmonių nori išlikti jauni ir nesenti. Tuomet atsiranda įvairių atributų, paprastai būdingų paauglystėje. Tačiau žvelgiant iš šalies, tai kelia šypseną. Juk grįžti laiku neįmanoma.
– Kokią įtaką įvaizdžiui turi reklama, popkultūra?
– Tai turi nemažą įtaką. Dabar vyrauja grožio kultas, ypatingas kūno suvokimas. Kūnas turi būti tobulai lieknas, tai veikia. Tačiau ir Viktorijos laikais moterys vaikščiojo su korsetais, jų liemens apimtis būdavo 45–55 cm.
Mergaitės pradėdavo korsetus nešioti nuo šešerių metų, niekas nemąstė apie sveikatą, nors liemens suspaudimas reiškia tai, kad vidaus organai taip pat suspaudžiami. Kai vidaus organai suspaudžiami, vystosi silpnumas. Taip moteris tapo žavinga, galinti lengvai nualpti, silpna.
– Kuo ypatingas mūsų laikų grožio kultas?
– Yra dalykų, kurie šiais laikais pakankamai laisvi. Nėra griežtai apibrėžtų ribų, kas būdinga moterims, o kas būdinga vyrams. Nebėra lyčių išskirtinumo, tai neblogai. Tačiau kiti kūnui keliami reikalavimai daro žalą. Manekenės tarsi propaguoja nesveiką liesumą, o jis labai rizikingas, ypač paauglystėje.
Paauglystėje mergaitės kūnas ima keistis, atsiranda apvalumai, antrieji lytiniai požymiai. Mergaitė turi priimti savo kūno vaizdą. Tačiau jei tas vaizdas nesisieja su įsivaizduojamais reikalavimais ir jiems prieštarauja, kūno pasikeitimų nesinori priimti. Taip atsiranda valgymo sutrikimai, dietos ir pan. Be to, portaluose kasdien pasirodo informacijos apie dietas, maistą.
– Ką manote apie plastines operacijas?
– Manau, kad jei žmogus priima savo kūną, yra juo patenkintas, jam nereikia kūno plastikos. Plastinės operacijos daugiau reiškia vidinį nesaugumą, nepasitenkinimą savimi, tuomet norisi save tobulinti. Galima kalbėti ir apie narciziškąją žmogaus pusę – jis nepatenkintas savimi ir nori būti vis gražesnis. Žinoma, yra situacijų, kai kūno plastika reikalinga, bet jų tikrai mažiau.
Pasididinus lūpas ar krūtinę neatsiranda daugiau moteriškumo. Gal tik išoriškai, kiek to mato kiti. Tačiau moteris, net ir pasikeitusi, lieka ta pati. Išorinius dalykus galima paveikti, bet vidiniai taip lengvai ir paprastai nepasiduoda.
– Pastaraisiais metais tarp jaunų vyrų tapo populiaru auginti barzdas. Ką tai rodo?
– Tai rodo vyriškumą, barzda – vyriškumo atributas. Dabar, ypač žvelgiant į aprangą, lytiškumas nėra labai išskirtas. Moterys į darbą vaikšto dėvėdamos kostiumėlius, kelnes, vyrai taip pat. Vyriškumo labai trūksta, o barzda – to atributas, siejasi su galingais kariais, jėga.
– Ar sporto klubų lankytojai taip pat siekia susigrąžinti vyriškumą?
– Rūpinimasis savo kūnu rekomenduotinas visiems. Tačiau kai krypstama į kraštutinumus ir rūpinimasis savo kūnu tampa pagrindiniu tikslu, reikia susimąstyti apie savivertę. Tarp kūno ir emocinės pusės turi būti pusiausvyra. Reikia ne tik atrodyti vyriškai, bet ir jaustis.
– Ką rodo aukštakulniai, raudonos lūpos, sijonai?
– Prieš kelias dienas skaičiau Undinės Radzevičiūtės knygą „Frankburgas“. Joje viena iš biure esančių merginų apibūdinama kaip moteris atvira krūtine. Suprantu, kad tai reiškia didelę iškirptę. Knygoje pastebima, kad moteris ieško savęs.
Manau, kad ieškanti savęs moteris siunčia signalus apie savo moteriškumą. Jei jis rodomas intensyviai, arba moteris yra vieniša ir jai reikia partnerio, arba ji nesijaučia pakankamai moteriška ir jai reikia išorinių atributų, kad tai sustiprintų. Aukštakulniai, trumpi sijonai yra gerai, bet tik tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Kodėl bankuose dirbančios moterys dėvi vienodas uniformas? Tam, kad neblaškytų ir neprovokuotų klientų.
– Ar moteris pati provokuoja? Gal kitas žmogus tai išsigalvoja?
– Tai, ko nėra, įžvelgti labai sunku. Jei moteris apsirengusi kostiumėlį, kažką įžvelgti sunku. Jei sėdi su didele iškirpte, kur kryps vyrų akys? Į iškirptę. Tai, kad drabužiai turi įtakos ir mums, ir kitiems, patvirtino vienas eksperimentas.
Jo metu dviem žmonių grupėms buvo duoti balti chalatai. Vienai grupei pasakyta, kad tai gydytojų chalatai, kitai – kad tai menininkų chalatai, apsaugantys nuo išsipurvinimo. Buvo atliekamos užduotys ir fiksuojama, kaip viskas daroma. Paaiškėjo, kad dalyviai, dėvėję neva gydytojų chalatus, užduotis atliko kruopščiau ir atsakingiau.
Mes turime savo vidines nuostatas, kurios susiformuoja gana anksti. Žmonėms priskiriame tam tikras savybes pagal tai, kaip jie atrodo. Jei žmogus apsirengęs tvarkingai, galvosime apie jį vienaip. Jei netvarkingai – manysime, kad su juo kažkas negerai.
Kartais žmonės, linkę į depresiją, atitinkamai rengiasi, jų apranga labiau apleista. Tai reiškia, kad jie nesirūpina apranga. Jų būsena tokia, kad apie daugybę įprastų dalykų negalvojama. Tad ir apranga gali būti ne iki galo išlyginta, netvarkinga ar nešvari. Jei žmogus pasinėręs į apatiją, jam tai nerūpi.
– Ką reiškia spalvos?
– Psichologijoje naudojamas Maxo Luscherio spalvų ir atspalvių testas. Kiekviena spalva atspindi tam tikrą žmogaus būseną ir yra susijusi su tuo, kaip žmogus jaučiasi. Pavyzdžiui, raudona spalva – aktyvumo, pakankamai energinga spalva. Taigi raudona suknelė dažniausiai susijusi su seksualumu, gyvybe, aktyvumu, agresyvumu.
– Kodėl mūsų visuomenė tokia pilka?
– Aiškinčiau tai kultūriniais dalykais. Turbūt sovietinio laikotarpio karta labai suvaržyta, tarsi negali sau leisti būti laisva, šviesi. Labai gaila, kad taip yra. Manau, kad šviesios spalvos labai svarbios ir jos visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Jei vidutinio ar vyresnio amžiaus žmogus gerai jaučiasi, labai svarbu ir rinktis šviesias spalvas. Mane labai stebina ir piktina, kad darbe ar ieškant darbo nuvertinami 50-mečiai. Juk žmonės, kuriems apie 50 metų, yra patys geriausi darbuotojai – lojalūs, išmintingi ir pan. Be to, jų vaikai jau užaugę, tad tada – pats geriausias laikas džiaugtis gyvenimu, gerai jaustis, gerai atrodyti, skirti sau dėmesio.
– Kaip turi atrodyti moters nagai?
– Nėra vienos taisyklės. Ryte lakuotis nagus viena spalva, o vakare – kita yra per didelė prabanga, net laiko tiek negalime skirti. Paauglė, ryškiai ir spalvingai besilakuojanti nagus, mane žavi – tai drąsa būti kitokiai, išsiskirti. Prisimenu savo mokyklos laikus, kai buvo negalima auskarų įsiverti, reikėjo dėvėti tik uniformas, kai išskirtinumas buvo labai niveliuojamas, o dabar paaugliai tikrai turi daug galimybių ir galime tik džiaugtis, kad jie eksperimentuoja.
– Kaip atrasti harmoniją tarp būsenos ir išvaizdos?
– Manau, kad svarbiausia nesikoncentruoti į išorę, į tai, kas tuo metu madinga. Reikia paklausti savęs, ko aš norėčiau, kas man būtų patogu (ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai), kur gerai jausčiausi, kaip save matyčiau. Jei bijome kažką keisti, eksperimentuoti, reikėtų savęs paklausti, kodėl aš jaučiuosi nesaugiai, kad nenoriu išeiti iš ten, kur esu. Taigi pagrindas – jausmas, ko aš noriu, kas man tinka ir kas netinka.
