Anot jo, tokio toksiško vyriškumo pavyzdžiai – ir JAV prezidentas, ir nemažai Lietuvos politinių figūrų.

– Tiek savo knygose, tiek interviu esate kalbėjęs apie toksišką vyriškumą. Teigiate, kad tokia būsena atsiranda, kai vyrai nori to, ko negali turėti. Negalėdami to turėti, jie išreiškia savo frustraciją įvairiomis formomis. Ar toksiškas vyriškumas atsiranda ir dėl besikeičiančio lyčių vaidmens?

– Žinoma, šią sąvoką reikia analizuoti, vartoti kalbant ir apie moterų klausimus, problemas. Tačiau pirmiausia toksišką vyriškumą apibūdinčiau remdamasis psichologija ir kalėjimo studijomis. Toksiškas vyriškumas pasireiškia tuomet, kai vyrai elgiasi agresyviai, yra labai godūs, vyriškumą išreiškia hiperbolizuotais pavidalais.

Tokio vyriškumo pagrindiniai bruožai – agresija, smurtas, nepasitenkinimas esama padėtimi. Tyrinėtojai šio vyriškumo bruožus įžvelgia net aukščiausiuose politinio gyvenimo lygmenyse, pavyzdžiui, žvelgiant į JAV prezidentą.

Manau, kad Lietuvoje taip pat galime apie tai kalbėti. Įdomus toksiško vyriškumo bruožas tiek Lietuvoje, tiek JAV yra tai, kad toksiški vyrai, esantys politikoje, apsimeta aukomis – neva juos visi puola, žemina. Tuo ypač kaltinamos moterys – tos, kurios galingos, lygiavertės partnerės. Tokių vyrų tarp Lietuvos politinių figūrų nemažai.

– Tokie žmonės palaiko vyriškumo stereotipą, kuris daliai vyrų sukelia daug skausmo, nes sudėtinga į jį pataikyti, ar ne?

– Taip. Galingo, agresyvaus, daug ekonominio kapitalo turinčio vyro idealas pasiekiamas labai mažai daliai vyrų. Tačiau keista, kad tokie galingi vyrai apsimeta aukomis. Aukos sindromas – įdomus šiuolaikinio vyro tapatybės bruožas.

Vieni sako – mane visi puola, visos politinės jėgos nori mane sumenkinti. Kiti visas skriaudas ir vargus suverčia moterims. Ir jau keletą dešimtmečių antifeministiniai rašytojai vis aiškina, kad dėl visų vyrų problemų kaltos moterys ir motinos.

– Yra įvairių seminarų, kurie neva turi padėti šeimoms. Moterys juose mokomos grįžti prie stereotipinio moteriškumo, nes, būdamos savarankiškos, jos žlugdo vyriškumą. Ką apie tai manote?

Priešinimasis šios konvencijos ratifikavimui rodo, kad galią turintys vyrai yra tie patys tradiciniai vyrai, kuriems smurtas atrodo normalus, tarsi vyriškos tapatybės dalis.

– Tai tas pats kontekstas. Toks terapinis judėjimas prasidėjo JAV 10-ajame dešimtmetyje ir išplito kitose šalyse. Buvo kilusi idėja vyrams susirinkti į grupes, išreikšti savo skriaudas ir pasiaiškinti, kodėl moterys kaltos. Terapinės grupės buvo populiarios, bet nieko neišsprendė.

– Stambulo konvencija – tarptautinis dokumentas, kurio Lietuvos Seimas neratifikavo, dėl to kyla daug diskusijų. Remiantis konvencijoje nusakytu smurtu, kylančiu dėl lytinės tapatybės, galima teigti, kad smurtas atsiranda, jei moteris nepakankamai užsiima šeimos reikalais arba vyras neatitinka vyriškumo standartų. Tokio smurto artimoje aplinkoje Lietuvoje matome tikrai daug.

– Taip, priešinimasis šios konvencijos ratifikavimui rodo, kad galią turintys vyrai yra tie patys tradiciniai vyrai, kuriems smurtas atrodo normalus, tarsi vyriškos tapatybės dalis. Jie galvoja, kad šis įstatymas kažką sugriaus, pakeis lyčių vaidmenis, tapatybes. Nieko panašaus.

Žinoma, ir moteris gali smurtauti prieš vyrus, tačiau skaičiau rodo, kad didžiausia nuskriaustų žmonių grupė yra moterys. Šie skaičiai tikrai bauginantys, todėl manau, kad konvencija yra labai svarbus dokumentas. Tai parodo ir tai, kaip mes žvelgiame į smurtą, vyrų ir moterų santykius, kaip tai traktuojame. Dabar situacija tokia, kad pasiliekame prie toksiško vyriškumo, kuriam smurtas – neatskiriama dalis.

– Analizuojate skirtingas vyrų grupes ir vyriškumo standartus. Kaip skirtingi vyrai priima moterų emancipacijos tendencijas – atsisakymą ar nenorą vien tik kurstyti šeimos židinį, gaminti valgyti ir pan.? Turbūt daug kam kyla įtampa?

– Įtampos tikrai daug. Tradicinis įvaizdis, kurį platina ir žiniasklaida, ir populiarioji kultūra, – vyras, kuris dominuoja, uždirba daugiau nei jo partnerė ar žmona. Toks vyras daugiausia užsiima profesine karjera, mažiau įsitraukia į šeimyninį gyvenimą, vaikų priežiūrą. Kai moteris nenori su tuo susitaikyti, kyla nemažai problemų.

O juk daliai moterų užkrauta antrojo etato našta, kai reikia po darbo grįžti į namus ir atlikti neapmokamus darbus, reikalaujančius daug laiko, energijos, emocijų. Tokia padėti nėra normali. Nors vis daugiau tėčių renkasi vaiko priežiūros atostogas, skaičius vis dar yra labai mažas.

– Sociologiniai tyrimai rodo, kad vyrai, nugyvenę aktyvų profesinį, bet ne tokį aktyvų šeimyninį gyvenimą, tampa labai nuvarginti, jų mirtingumas ankstesnis nei moterų, ryšiai su vaikais ne tokie tvarūs. Ar tam tikrame gyvenimo etape dominuojantis vyriškumas iš tiesų – nenaudingas?

– Sociologai sako, kad vyriškumo našta labai sunki ir išsekina. Moterys dažnai sugeba labiau atsipalaiduoti ir prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, o vyrai lieka prie aiškaus ir tvirto vaidmens, kurį įgavo vaikystėje.

Dėl to nukenčia ir vyrų sveikata. Tyrimai visame pasaulyje rodo, kad vyrai dažniau užsiima sveikatai rizikingomis praktikomis. Paprastas pavyzdys – ar vyrai naudoja kremą nuo saulės eidami degintis? Pasirodo, kad tik labai nedidelis procentas jų tai daro. Daugelis vyrų vairuodami peržengia leistiną greičio limitą, vairuoja išgėrę ir pan. Visa tai ir daro įtaką mirtingumui.

– Psichologai pastebi, kad 40–50 metų vyrai, gyvenantys mažuose miestuose ar kaimuose, atsiduria didžiausios savižudybių rizikos grupėje. Su kuo tai susiję?

– Tai vėl susiję su vyriškumo standartu ir tuo, kad vyrai negeba pasidalyti kai kuriomis emocijomis. Jie gali išreikšti tik neigiamas emocijas, tokias kaip pyktis, įniršis, agresija. Tačiau norėdami pasidalyti pažeidžiamumu, skausmu ar ašaromis, susiduria su sunkumais. Dėl to kyla nemažai problemų. Vyrai, kurie praranda darbą, neturi jokios socialinės paramos, draugų, pažįstamų, tikrai pakliūva į didžiausią savižudybių rizikos grupę.

Demografai jau anksčiau pastebėjo, kad ilgiausiai Lietuvoje gyvenanti vyrų grupė – priklausanti vidurinei klasei, gyvenanti santuokoje. Tai vyrai, kurių žmonos prisideda prie jų emocinės ir psichologinės gerovės.

– Tačiau prie vyrų, esančių rizikos grupėje, sunkiausia prieiti ir jiems padėti.

– Patirtys tikrai liūdnos. Psichoterapeutams, psichologams sunku kalbėti su pažeidžiamais žmonėmis. Sociologams taip pat sudėtinga. Socialiai marginalizuoti vyrai jaučiasi nieko verti, mano, kad jų balsas visuomenei nereikšmingas. Todėl jie ir užsidaro tyloje, nemato išeities. Problema tai, kad visuomenė nėra įtrauki, ji išstumia žmones ir palieka juos kažkur savaime egzistuoti.

– Visi žino apie globalų judėjimą #metoo. Ar tai rodo besikeičiančius lyčių santykius ir dėl to kylančią įtampą?

– Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tai rodo visiškai naują moterų ir vyrų santykių kokybę. Po šio skandalo bus neįmanoma seksualiai priekabiauti tokiu mastu. Dažnai klausiama – kur bus riba, negi dabar nebus galima geidulingiau pasižiūrėti į moterį, pasakyti komplimentą?

Manau, kad tai nesusiję nei su flirtu, nei gerais meilės santykiais. Kalbame apie seksualinę prievartą, kai moteris patiria priekabiavimą ne savo noru. Tokių atvejų daugybė mūsų darbuose, profesinėje sferoje. Žinoma, galima kalbėti ir apie kitą pusę, nes yra vyrų, taip pat nukentėjusių dėl seksualinio priekabiavimo. Tačiau vyrai gėdijasi prisipažinti. Apibendrinant, galima sakyti, kad šis judėjimas pakeis moterų ir vyrų santykius į gera.

– Ką manote apie religijos įtaką pasaulėžiūrai žinant, kad krikščionybė – patriarchalinė religija?

– Aiškesnių tyrimų apie tai nėra. Tačiau taip, krikščionybė ir katalikybė – labai patriarchalinės religijos. Bažnyčia išties labai kišasi į šeimos santykius, bando juos reguliuoti, kontroliuoti net reprodukcinę sveikatą. Toks kišimasis nepateisinamas. Mano požiūris šiuo klausimu gan radikalus, bet manau, kad religija – vienas veiksnių, kodėl gyvename tokioje nelygiavertėje visuomenėje.

Anot jos, džiugu, kad visuomenė tampa atviresnė įvairioms patirtims ir jau suvokiama, kad nušlifuoti gyvenimai ir veidai ant žurnalų viršelių nėra tikra.

– Ar reikia atskirti psichikos sutrikimus nuo psichologinių sutrikimų?

– Taip, nes kalbame apie labai platų spektrą. Psichikos sveikatos sutrikimas yra sudėtinga būsena, kuri diagnozuojama, remiantis Tarptautine ligų klasifikacija. Gyvenime tai gali patirti vienas iš keturių žmonių. Dažniausiai tai reakciniai dalykai, nes mes visi patiriame traumų, sunkumų, kartais trūksta psichologinio atsparumo.

Tačiau ne visos būsenos diagnozuojamos. Žmonės kažkaip gyvena, išgyvena tai, susitvarko. Diagnozavimas ir būsenos patyrimas – skirtingi dalykai. Visi patiriame būsenas, reakcijas ir pan. Taigi čia reikėtų kalbėti apie įveikas ir būdus, kaip su tuo susitvarkyti, apie emocinį raštingumą. Jei netinkamai tvarkomasi su psichologiniais sunkumais, tai gali rimtai pakenkti ir vystytis į sutrikimą.

– Ar galima sutrikimus sukontroliuoti? Ar su jais teks gyventi visada?

– Kalbant apie psichikos sveikatą apskritai, svarbu suprasti, kad tai nėra kažkas, ko visiškai neįmanoma sukontroliuoti. Taip, yra akimirkų, kai negali rinktis, bet dažnai galima susitvarkyti, ypač turint tinkamą pagalbą, metodus. Turiu omenyje psichosocialinius metodus, kai išmokstama gyventi, tvarkytis – ar tai būtų psichologinis sunkumas, ar negalia ir pan.

– Žmonių, turinčių psichologinių sunkumų, vis dar bijomasi. Kaip ta stigma reiškiasi ir kas ją palaiko?

– Kalbėti apie psichologinius sunkumas – vis dar gana naujas dalykas. Apie tai vis pasisako įžymūs žmonės, nuomonės formuotojai. Tačiau įpročio kalbėti tokiomis temomis mes neturime. Tai, kad pradedame save reflektuoti, nebijoti kalbėti apie nepatogius jausmus ir savijautas, turbūt lemia besikeičiantys socialiniai konstruktai.

Tai geras ženklas, mūsų visuomenė tampa atviresnė įvairioms patirtims. Pradedama suprasti, kad visi tie nušlifuoti gyvenimai, veidai ant žurnalų viršelių nėra tikras gyvenimas. Labai vertinu atvirumo aspektą ir žmones, kurie pasisako apie sunkias patirtis.

Tačiau aš, kaip nevyriausybinės organizacijos atstovė, dažnai susiduriu su žmonėmis, patiriančiais sutrikimų, bet nenorinčių apie tai kalbėti. Tokie žmonės prašo jų neafišuoti, nevesti į viešumą, nesakyti vardo ir pan. Ta stigma vis dar egzistuoja ir mus baugina. Bijančius viešumo žmones galima suprasti. Jie gyvena ne burbule – eina į darbą, pas kaimynus ir pan. Ir kai kada vyraujantis požiūris gali būti žalingas.

– Kaip manote, ar visuomenėje pakanka psichikos sveikatos raštingumo?

– Ne, mes neturime pakankamo psichikos sveikatos raštingumo. Mokykloje niekas nemoko vaikų, kaip elgtis su jausmais, kas tie jausmai, kaip juos pažinti, priimti ir t. t. Taip pat mes neišmanome psichikos sveikatos, nežinome, kokia būna šizofrenija, psichozė ir pan. Dėl to negalime tinkamai reaguoti į žmogaus atsivėrimą.

Mes linkę viską šablonizuoti, sudėti į dėžutes, kažkaip pavadinti. Ir tai pakiša mums koją, nes nebegalime pažinti reiškinių tokių, kokie jie yra. Mokslininkai sako, kad psichikos sveikatos raštingumas labai svarbus, ypač mokyklose. Tai užkirstų kelią tolimesniam stigmatizavimui, taip pat paskatintų žmones ieškoti pagalbos, o ne kažko laukti ir žiūrėti pro pirštus. Labiausiai reikia konstruktyvaus požiūrio į savo ir artimųjų psichikos sveikatos būsenas.

Tačiau, anot jos, net ir šiose vietose aiškiai atskleidžiami komerciniai tikslai, o Naisiuose tikrieji tikslai slepiami.

Keli mokslininkai, kaip patys sako, apsimetę nepažintos civilizacijos tyrėjais, nuvyko į Naisius ir atliko kultūrinį mokslinį tyrimą, kuriame aiškinosi kultūros istoriją, etnosą, pasaulėžiūrą, ideologiją. Viena iš esminių išvadų – iki kolūkio ten daugiausia tebuvęs dvaras, kaimo nepavyko užčiuopti.

Nors istorijos ženklų daug, dauguma neturi pagrindo

Anot žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ specialiojo redaktoriaus, Vilniaus universiteto istoriko Nerijaus Šepečio, Naisiai išsiskiria savybe, kad juose neįmanoma rasti istorijos elementų. Nors, kaip teigia istorikas, Naisius galima laikyti sovietinio kolūkio kaimu, jokių tai liudijančių ženklų gyvenvietėje iš tiesų nėra.

„Tas kolūkinis kaimas ar gyvenvietė, kokia ji buvo, kažkokiu būdu į pasakojimą nepatenka, yra kažkur šone. Vienintelis tikras dalykas, kuris lieka, yra tie paskutinius kokius aštuonerius metus vykdyti projektai, statiniai: arenos, muziejai ir visa kita, į kuriuos tikrai gali atsiremti. Labiausiai glumina ne tai, kad nėra senosios istorijos, bet apskritai, kaip galima tą vietą išistorinti ir ją perkelti į kažkokią kitą, fikcijos, erdvę? Kaip galima kažkokius tikrus dalykus paversti fikcija?“ – sako N. Šepetys.

Vis dėlto, jis priduria, Naisiuose vyrauja ir šiek tiek atvirkštinė tendencija – istorijos elementų bandoma pridėti. N. Šepetys pateikia pavyzdį, kad Naisiuose iškeltas paminklas žuvusiems, tačiau nėra aišku, kas jie, kada jie žuvo ir dėl kokių priežasčių.

„Jeigu iš tikrųjų yra žmonių iš Naisių ar apylinkių, kurie žuvo karo metais, būtų įdomu sužinoti, kas jie tokie, kurioje pusėje kariavo, kaip žuvo, kas su jais nutiko. [...] Jeigu tiek daug dėmesio skiri savo istorijai, tai į tuos realius žmones, realią tikrovę privalai atsispirti. Man tai labiausiai ir kliuvo – yra tų istorijos ženklų, bet jie padaryti tokiu būdu, kad jų neprakalbini. Mes žiūrime į paminklą ir nesuprantame, ar jis prie sovietų pastatytas, ar dabar“, – pastebi N. Šepetys.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė filosofė N. Putinaitė antrina, kad Naisių ir istorijos santykis labai specifinis. „Kolūkiniais laikais buvo mėginta sukurti tą neva Naisių tapatybę. Čia daug padarė dabartinio partijos pirmininko tėvas – Česlovas Karbauskis, kuris iš tikrųjų turbūt elgėsi taip, kaip tuo metu elgdavosi kolūkio pirmininkai, kurie norėjo gražaus gyvenimo“, – atkreipia dėmesį N. Putinaitė.

Jos teigimu, puikus pavyzdys yra poeto Zigmo Gėlės literatūrinė premija, kuri teikiama iki šiol. Nors Z. Gėlė nėra žinomas kaip poetas, tvirtina N. Putinaitė, buvo sukurtas Z. Gėlės mitas, remiantis tuo, kad jis buvo kilęs iš Naisių apylinkių.

„Ir kiti dalykai labai stebino. Pavyzdžiui, prie buvusio turbūt autoserviso stovi sovietinis sunkvežimis su plakatu. Paskui eidamas randi kažkokį konkrečiais metais žemės ūkio akademiją baigusiųjų įamžinimą. Supranti, kad tai irgi siejasi su Č. Karbauskiu, bet tas paminklas tarsi naujas. Paskui eini ir pamatai visus tuos pagoniškus stabus. Viskas tarsi neturi jokio organiško ryšio, tarsi nėra organiškos istorijos“, – sako N. Putinaitė.

Naisiai tapo projektų įkaitu

Anot N. Putinaitės, daugelį projektų Naisiuose galima vertinti gana teigiamai. Ji įvardija, kad, pavyzdžiui, tradicinės keramikos dirbtuvės gali tapti edukaciniu centru. Tačiau, filosofės pastebėjimu, dauguma projektų vis dėlto neturi tiesioginio ryšio su Naisių bendruomene.

„Kokį ryšį tai turi su bendruomene, kuri ten gyvena? Ar tai jos projektai? Kaip tai veikia? Ar tai yra tos bendruomenės vizija, kurią ji įgyvendina? O jeigu jos vizija, kaip ji radosi? Dažniausiai tokius klausimus sau užduodi ir pamatai, kad viskas nesusiriša, kad realiai Naisiai, tie realūs Naisiai, tam tikra prasme yra įkalinti, yra tapę tų projektų, kurie vykdomi per Naisių bendruomenę ir kurie yra vykdomi pagrindinio iniciatoriaus, kurį visi vadina Ramūnu, įkaitais“, – sako N. Putinaitė.

Realiai Naisiai, tie realūs Naisiai, tam tikra prasme yra įkalinti, yra tapę tų projektų, kurie vykdomi per Naisių bendruomenę ir kurie yra vykdomi pagrindinio iniciatoriaus, kurį visi vadina Ramūnu, įkaitais.

Ji atkreipia dėmesį, kad dauguma tokių projektų, paslaugų, renginių Naisiuose pristatomi kaip nemokami: „Pavyzdžiui, net mūsų gidė, kai paklausėme, kur ji čia dirba (buvo tokių konkrečių, taip sakant, nepadorių klausimų, į kuriuos negaudavome atsakymo), ji pasakė, kad „mes esame savanoriai“. Visur sukurta atmosfera, kad viskas nemokama, visi savanoriauja. Tai tokia pasaka.“

N. Putinaitė pabrėžia – žmonės, su kuriais teko bendrauti Naisiuose, iš tiesų yra malonūs, tačiau vietovė primena pasaką: „Jie iš tikrųjų buvo labai draugiški ir geranoriški, keliskart mus kvietė atvažiuoti į Naisių festivalį, pabrėždami, kad viskas ten nemokamai. Kvietė į koncertą, kuris tą vakarą turėjo vykti, pabrėždami, kad tai nemokama. Žodžiu, patenki į tokią pasakų tikrovę, bet suvoki, kad tai labiau ne realus Naisių gyvenimas, o tam tikra pramogų erdvė. Jie yra tam tikra prasme įkaitai. Įkaitai todėl, kad matyti, jog ne iš jų iniciatyvų kyla visa tai. Ne iš jų kaip bendruomenės iniciatyvų, bet jie, kaip bendruomenė tarpininkauja, kaip buvo sakoma, Ramūno projektams.“

Utopinėse vietovėse gyventojai buvo centre

N. Putinaitė Naisius lygina su trimis utopinėmis vietovėmis: pramogų parku „Celebration City“, Rotenburgu ir Juknaičiais. Ji daro išvadą, kad, kitaip nei „Celebration City“, realūs Naisiai nėra R. Karbauskio ar jo verslo nuosavybė. Kitaip nei Rotenburgas, Naisiai nėra bendras naisiečių ir vietos valdžios noras tapti pavyzdiniu politinės idėjos projektu. Kitaip nei Juknaičiai, Naisių gyvenimas nėra ūkio teritorija, akivaizdžiai siejanti gyvenimo ir poilsio poreikius.

„Žinoma, pirmiausia, kai kalbi apie Naisius, kilo noras juos palyginti su tokia pavyzdine kolūkine gyvenviete, kokia buvo Juknaičiai. Tai tokia pavyzdinė utopinė vieta. Atlikau nedidelį tų vietų bruožų tyrimėlį – vis tiek gyventojai yra centre, viskas daroma dėl gyventojų. Kad ir Rotenburge, kuris buvo pavyzdinis nacių miestas nacistinės Vokietijos laikais, vis tiek gyventojai įsitraukė ir jautė, kad jiems tai naudinga. Jie patys netgi kai kuriuos dalykus siūlė“, – atkreipia dėmesį N. Putinaitė.

Tokią pačią tendencija N. Putinaitė pastebi ir kompanijos „Disney“ įkurtame privačiame mieste „Celebration City“: „Įsikeldami į šį miestą gyventojai žino taisykles, ką jie galės daryti, ko negalės, bet vis tiek, kaip įvardija tyrėjai, gyventojai daro nemenką įtaką keisdami netgi tą gyvenvietę. Analizuojant Naisius matyti, kad gyventojai ten nedaro jokios įtakos. Dėl to Naisiai man daug panašesni į vadinamąją pseudoutopiją.“

Naisių fenomenas yra akivaizdžiai skirtas ne Naisiams, o Lietuvai. Tai projektas, aiškiai nukreiptas į Lietuvą. Naisiečiai, kaip gyventojai, yra kaip tarnautojai.

N. Putinaitė pateikia pavyzdį, kad Vilniuje pseudoutopija būtų galima laikyti prekybos centrą „Akropolis“. Jame yra alėjos, gatvės, tačiau tai nėra tikras miestas, jis neturi gyventojų. Vis dėlto, teigia N. Putinaitė, prekybos centras turi komercinę paskirtį – tai yra pramogų ir prekybos vieta.

„Kita pseudoutopija yra „Disney“ linksmybių parkas ar kiti linksmieji parkai. Jie ryškiausi. Man Naisiai daug panašesni į pramogų parką Disneilandą negu į realų kokį nors iš tų buvusių ar vis dar esančių utopinių miestų. Bet su Disneilandu ir „Akropoliu“ yra tas, kad šios vietos vis dėlto labai aiškiai padarytos siekiant komercinės naudos. Jos nemeluoja, deklaruoja, kad tu atvažiuoji, palieki pinigus, gauni linksmybes ar gerą nuotaiką, ar dar ką nors“, – sako N. Putinaitė.

Naisiečius lygina su Disneilando darbuotojais

Anot N. Putinaitės, Naisiuose matyti, kad į erdvių kūrimą dedamos labai didelės pastangos, bet, tvirtinant, kad viskas nemokama, tarsi bandoma pabrėžti, jog komercinių siekių nėra. „Tada vienintelė mintis, kuri kyla, yra apie politinę naudą. Nebūtinai komercinės naudos turi būti siekiama, yra ir politinė nauda. Vis dėlto ir ji nutylima, nes tas Naisių fenomenas yra akivaizdžiai skirtas ne Naisiams, o Lietuvai. Tai projektas, aiškiai nukreiptas į Lietuvą. Naisiečiai, kaip gyventojai, yra kaip tarnautojai.“

N. Šepetys patikslina – ir Disneilande dirba žmonės, tačiau lankytojai atvyksta ne dėl jų, darbuotojai nėra svarbiausi ir neturi galimybės priimti sprendimų.

Paklausta, kaip reikėtų vertinti tai, kad vis dėlto nėra slepiama, jog daugelį projektų finansuoja R. Karbauskis, N. Putinaitė pabrėžia – sakoma, kas projektus finansuoja, bet nėra atskleidžiami tikslai.

„Jeigu pasižiūrėtumėte tinklalapyje, dabar išgarsėjusiame leidinyje „Naisių žemė“ arba seriale „Naisių vasara“, visur tikrai neslepiama kas [finansuoja], bet sakoma, kad tai yra Naisių vieta, naisiečių vieta, kad tai gyvenvietė, kur žmonės gyvena laimingą ir nuostabų gyvenimą tokioje geroje, puikioje aplinkoje.

N. Šepetys antrina – paprastai žmonės turi gyvenimo istorijas ir kaimas susidaro iš jame gyvenančių žmonių istorijų, tačiau Naisiuose taip nėra.

„Mes vis sakome, kad niekas vaikui neatstos mamos. O tėvą vaikui kas nors gali atstoti? Šeimoje tiek tėvas, tiek mama yra lygiaverčiai ir vaikui reikalingi abu“, – pabrėžia J. Šeduikienė.

– Mokslininkai Lietuvoje dažnai pastebi, kad moterys turi apylyges galimybes siekti karjeros aukštumų tol, kol susilaukia vaikų. Paskui jų konkurencingumas darbo rinkoje ir ekonominis pajėgumas mažėja. Ar sutinkate, kad moterų ir vyrų lygybės srityje esminis veiksnys – būtent vaiko priežiūra ir tos priežiūros organizavimas?

– Ne visai sutinku, nes vyrams įsidarbinti paprasčiau. Dar labai daug darbdavių stereotipiškai per pokalbius klausia, kada moteris ketina ištekėti, kada planuoja turėti vaikų. Taigi karjerą moterims daryti sunkiau net ir be vaikų. Taip pat sunkiau, nes tradiciškai manoma, kad gims vaikas, moteris išeis vaiko priežiūros atostogų, atsitrauks nuo darbo ir pan.

– Vis dėlto faktoriai turbūt kompleksiniai, o vienas esminių – tradicinis požiūris į lyčių vaidmenis?

– Iš vyresnės kartos dar gali išgirsti, kad moters priedermė gimdyti vaikus ir juos prižiūrėti. Jaunimas jau retai taip mano ir pasiskirstymas šeimos ir darbo pareigomis kažkiek kinta. Bet daug kas priklauso ir nuo darbdavio požiūrio – patys vyrai pasakoja, kad nuėję pas darbdavį ir pasakę, jog vyks kalėdinis vaikų vakarėlis, į kurį jie norėtų nueiti, išgirsta atsakymą: „O tai ką mama daro? Ji gali nueiti.“

– Kita vertus, kartais ne tik vyrai sunkiai prisiima, bet moterys sunkiai atiduoda tas pareigas. Kaip čia yra?

– Mes negalime norėti, kad nuostatos pasikeistų čia ir dabar. Jos keičiasi ilgai. Iš principo pačiai moteriai sunku atsisakyti tų įpročių ir nuostatų. Nes gimsta vaikas, iš karto moteris iš kažkur „žino“, kaip reikia su vaiku elgtis, kaip maitinti, kokie jo poreikiai. O vyras „nežino“.

Daugeliu atveju pastebimas kitas aspektas. Pavyzdžiui, reikia pervystyti vaiką. Vyras ateina sako: „Brangioji, aš tau padėsiu – pervystysiu.“ Moteris atsako: „Ne, tu nemoki, aš pati.“ Vyras vieną, du, tris kartus pasisiūlo, o ketvirtą nebe, nes supranta, kad moteris pasiėmė tas pareigas ir už tai jau atsakinga.

Net vienas norvegų ekspertas pasakė, jog Norvegija nėra tokia turtinga šalis, kad du žmonės tuo pačiu metu būtų vaiko priežiūros atostogose.

Tas pats su maisto gaminimu. Jei antroji pusė neleidžia ir padaro už mane, kam ten veržtis. Beje, kol moteris ir vyras nesukūrę šeimos, kiekvienas sugeba ir maistą pasigaminti, ir drabužius išsiskalbti. Bet kai sueina į krūvą, net vaikui negimus, moteris prisiima daugiau pareigų šeimoje. O kai gimsta vaikas, ji dar labiau užsiverčia darbais. Be to, įrodyta, kad kai vaikai išeina, ji vis tiek tų pareigų neatiduoda, vis tiek laiko viską savo kumštyje.

– Dažnai sakoma, kad vaikui mamos niekas neatstos, todėl mamos ir prisiima pareigą vaikus prižiūrėti.

– Mes vis sakome, kad niekas vaikui neatstos mamos. O tėvą vaikui kas nors gali atstoti? Šeimoje tiek tėvas, tiek mama yra lygiaverčiai ir vaikui reikalingi abu.

– Gerai, jei gyvenimas susiklosto laimingai. Bet dalis moterų liekas vienos ir kas tada, jeigu jos paaukoja savo karjerą? Skurdas, atskirtis?

– Taip Lietuvoje yra, kad moteris turi atsiduoti šeimai, vaikams, vyrui. Kitą kartą galvojame: vyras uždirba daugiau, todėl jis turėtų užsiimti tos šeimos maitintojo vaidmenį, bet pateiksiu paprastą pavyzdį. Šeima nusprendė, kad vyras atsiduoda karjerai, motina – šeimai. Jie labai gražiai sutarė, pasistatė namą, išmokslino vaikus ir kartu išėjo į pensiją.

Bet pagyveno tris mėnesius, ir vyras mirė. Kas tada? Moteris liko su savo vargana pensija. Ir kaip išgyventi? Galima tikėtis, kad vaikai padės, bet... Todėl ir kalbame apie skurdo feminizaciją: moterys Lietuvoje gyvena 12 metų ilgiau, bet  Lietuvoje atlyginimai skiriasi apie 12 proc., o pensijos – apie 40 proc.

– Tarp vyresnių žmonių paplitusi nuomonė, kad moters gyvenimas – virtuvė, vaikai ir bažnyčia.

– Mano supratimu, tai visiškai atgyvenęs požiūris ir net neturėtume apie jį diskutuoti. Pavyzdys, kad moterys sugeba ir vaikus užauginti, ir dirbti, tik parodo, kad moteriai užkraunama labai daug pareigų, kurios yra šeimos pareigos. Kažkodėl manoma, kad jeigu tu eini į darbą ir uždirbi, tai čia yra darbas. O vaikų priežiūra ir namų tvarkymas nėra darbas? Juk kaip tai išvargina, be to, tu negali išeiti, sėdi namuose tarp keturių sienų tik su vaikais.

Vyrai, kurie pasiėmė net ne mėnesio, o metų atostogas, dažnai sako, kad tai buvo bene geriausias laikas jų gyvenime. Be to, taip kuriamas daug artimesnis tėvo ir vaiko santykis, o tyrimai rodo, kad net įvykus skyryboms ryšiai tarp vaikų ir tėvų išlieka daug glaudesni.

– Kai kurios Skandinavijos šalys skirsto vaiko priežiūros atostogas į tris trimestrus – bent vieną trimestrą būtinai turi paimti vyras, kitaip šeima tą laikotarpį praranda. O darbdaviui tada nėra labai didelio skirtumo, ką priimti į darbą – vyrą ar moterį.

– Pirma, auginant vaiką prarandama ir kompetencija. Šiais laikais viskas vystosi taip greitai, kad net ir pusė metų yra daug. Viena vertus, mūsų atostogos yra dosnios – dveji metai, tikrai labai nedaug valstybių tiek suteikia. Tai, kad mūsų vyrai gauna mėnesio atostogas, yra fenomenas – net vienas norvegų ekspertas pasakė, jog Norvegija nėra tokia turtinga šalis, kad du žmonės tuo pačiu metu būtų vaiko priežiūros atostogose.

Nesakau, kad tai blogai. Bet pasižiūrėkime kitaip. Iki dvejų metų gauna šeima tam tikras išmokas, kitą kartą ir nemažas. Ir štai sueina dveji metai. Kas tada? Ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūksta arba nėra, todėl moteris negali išeiti į darbo rinką. Gerai, galima dar trečius metus pabūti su vaiku, bet, tarkim, Vilniuje išvis tik apie ketvirtus metus gaunamas darželis.

Paskui vaikas išeina į pirmą klasę – pamokos pasibaigia 12 val., popamokinio užimtumo nėra arba jis yra mokamas ir šeimai neįkandamas. Ką tada daryti? Vėl kažkas turi neiti į darbą. Dar Seimas priima įstatymą, kad vaikas iki 6 metų negali būti vienas. O jei priims, kad vienas negalės būti vaikas iki 12 metų? Ką tada daryti?

Galbūt Vilniaus miesto savivaldybė taip ir sukasi iš susidariusios situacijos, jog primoka tėvams 100 eurų, kad jie galėtų vesti į privatų darželį. Bet ar tie, kurie gauna minimalų atlyginimą, sugebės vesti į privatų darželį? Nesugebės. Tai – parama turtingesniems.

Jos pastebėjimu, pasitaiko ir tokių situacija, kai 17–18 metų jaunuoliai, prisipažinę dėl translytiškumo, tėvų išmetami į gatvę.

Lyties keitimo įstatymas – vis dar nepriimtas

Visoje Lietuvoje, net ir sostinėje, galima rasti pačių įvairiausių nuomonių apie translyčius asmenis, sako J. Juškaitė. Anot jos, kalbant apie translytiškumą reikia paminėti, kad 2000 m. Lietuvos Respublika priėmė naują Civilinį kodeksą, kuriame buvo nurodyta kiekvieno asmens teisė pasikeisti lytį: „Šios teisės įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2003 m. Per tą laiką turėjo būti parengtas įstatymas, reglamentuojantis, kaip Lietuvoje galima pasikeisti lytį. 2003 m. projektas buvo paruoštas, tačiau išimtas iš Seimo darbotvarkės, nes tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pasakė, kad šio įstatymo priėmimas kažkokiu būdu pablogintų demografinę krizę Lietuvoje.“

Kaip aiškina J. Juškaitė, anonimu išlikęs translytis vyras kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir byla buvo išspręsta Lietuvos nenaudai. „Lietuva buvo įpareigota per tris mėnesius priimti lyties keitimo įstatymą arba išmokėti 40 tūkst. eurų kompensaciją tam vyrui. Mes visi, mokesčių mokėtojai, tuos pinigus ir sumokėjome, o įstatymas iki šiol nėra priimtas“, – tvirtina pašnekovė.

Translytis vyras Maksas, paklaustas, dėl ko taip pat kreipėsi į teismą, sako tai daręs dėl asmens dokumentų: „Mano dokumentai buvo kitokie, nei atrodžiau pats. Kai esi vienoks, bet dokumentai rodo ką kita, kyla problemų. Gimiau kaip moteris, tačiau kūnas manęs netenkino, jaučiausi kitaip. Nuo pat vaikystės žiūrėdavau į vyrus ir galvodavau, kad esu toks pats, tai kodėl man deda suknelę ir pan.“

Maksas pasakoja vėliau supratęs, kad gali keisti savo išvaizdą. „Žinoma, tam reikia medicininių procedūrų, ir nemažai. Kol kas turėjau vieną, ateityje laukia antroji. Noriu atlikti tą procedūrą Lietuvoje. Gimiau čia, gyvenu čia, todėl manau, kad turiu teisę tai gauti. Pirmoji procedūra buvo pusiau legali. Formaliai tai buvo krūtų mažinimo operacija, tačiau mano krūtys buvo tiesiog pašalintos“, – aiškina pašnekovas.

Paklaustas, ar asmuo gali savarankiškai vartoti hormonus, Maksas teigia, kad tai įmanoma, tačiau taip galima susižaloti: „Tai preparatas, turintis minusų. Jei jis vartojamas be gydytojo priežiūros, viskas gali blogai baigtis. Pats tai darau su gydytojų priežiūra, kurių Lietuvoje yra.“

Atvirumas translyčiams paaugliams kartais pavojingas

J. Juškaitė sako, kad dėl Lietuvoje nepriimto lyties keitimo įstatymo nusistovėjo speciali praktika. „Keli žmonės išvažiavo ir operacijas pasidarė užsienyje. Tai tarsi kulminacija, nes paprastai žmogus 2–3 metus vartoja hormonus, kurie švelniai keičia išvaizdą. Taigi situacija tokia, kad žmonės išvažiuoja į užsienį, pasidaro operacijas ir nueina į teismą. Ten parodo dokumentus ir tuomet teismas leidžia pakeisti įrašą pase“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak J. Juškaitės, transseksualių asmenų Lietuvoje skaičiuojama apie 200: „Sąvoka „translytis“ plačiau apibrėžia lyties identifikavimo spektrą. Gali būti translyčių asmenų, kurie neasocijuoja savęs su jokia lytimi, nenori jokių medicininių procedūrų. Transseksualams priskiriami tie, kurie siekia medicininės intervencijos ir nori pasikeisti.“

Kaip aiškina J. Juškaitė, translyčių žmonių bendruomenė turi nemažai psichikos problemų, tačiau jos dažnai susijusios ne su pačiu seksualumu: „Tam turi įtakos faktas, kad nežinai, kas esi, negali gauti informacijos (nors dabar jos daugėja), nesuvoki, ką daryti. Pavasarį atlikau tyrimą apie translyčių žmonių bendruomenę. Yra ne vienas atvejis, kai 17–18 metų paaugliai savo tėvų išmetami į gatvę arba gyvena pas draugus.“

„Jei žmogus pats jaučiasi reikalingas, tvirtai stovi ant kojų, jis reikalingas ir naudingas tiems, kurie stovi ne taip tvirtai. [...] Žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus“, – įsitikinusi menininkė.

– Ar vaizdo klipas ir daina „Reikalingi“ yra apie visus žmones, ar apie konkrečią grupę?

– Man patinka filosofinis požiūris, todėl tai tikrai nėra orientuota į konkrečią amžiaus grupę. Tai orientuota į žmogų, kuris yra jautęsis nereikalingas. Tai motyvacinė daina, palaikymas už rankos ir pasakymas, kad visi mes esame savo vietoje, savo laiku gimę ir mes esame reikalingi. Reikia savo požiūrį keisti, nes žmogus reikalingas nepriklausomai nuo nieko.

– Ar yra kas nors, kas jaučiasi nereikalingas labiau nei kiti? Gal jums atrodo, kad mes visi tam tikru gyvenimo metu esame taip pasijautę?

– Manau, kad to dalyko kažkaip išskirti negalima, nes niekada negali žinoti. Žmonių istorijos labai skirtingos, labai įvairios. Vieni išlaisvėja tada, kai lieka vieni. Kitiems labai reikia žmonių pagalbos – tuomet jie jaučiasi reikalingi.

Žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus.

Tačiau man atrodo, kad reikia nepamiršti, jog mes gimstame vieni ir kada nors liekame vieni. Ką žmogus turi nuveikti per gyvenimą, tai pagalvoti, kad ateis laikas, kai aplinkui tave galbūt nebeliks žmonių, kuriuos mes labai mylime. Turime visaip juos mylėti ir padaryti, kad jie išeitų šviesiai.

Kitas dalykas – pirmiausia turi būti reikalingas sau. Tada tu nesukeli problemų kitiems žmonėms. Jei žmogus pats jaučiasi reikalingas, tvirtai stovi ant kojų, jis reikalingas ir naudingas tiems, kurie stovi ne taip tvirtai.

– Ar tai reiškia, kad pati vis pagalvojate, kad ateis toks laikas, kai aplinkui nieko nebebus?

– Tiesą pasakius, aš esu unikalus atvejis. O gal ir visai paprastas Lietuvoje atvejis, kai nuo vaikystės jautiesi šiek tiek senas. Iškeliaudavo visi artimi žmonės – ir tėvelis išėjo, ir su seneliai, vėliau dar vienas senelis. Nelabai suprasdavau, kaip elgtis, kaip jaustis. Vietoje ašarų juokdavausi.

Buvo daug atradimų, turėjau daug ką išspręsti. Mano gyvenime buvo etapas, kai viską aplinkui vertinau gal kiek tamsiau. Tai dabar įvardiju kaip dvasinę paauglystę. Joje užstrigti nereikia. Tai kraštutinis atvejis, paauglys jaučiasi unikalus tuo, kad jis labai liūdnas ar kad jam viskas blogai.

Šiek tiek buvau šioje situacijoje užstrigusi. Dabar stengiuosi gyvenime ieškoti kitų spalvų ir atsirado daug džiaugsmo. Ir tai atėjo natūraliai, nebuvo išprovokuotas dalykas. Labai linkiu žmonėms, kurie išgyvena sudėtingus atvejus, nebijoti paprašyti pagalbos. Kartais net šeimoje būna taip, kad vyras lieka kaltas visai be kaltės dėl to, kad moteris sako – „kaip tu nematei, kad man čia kažkas nutiko, kaip tu manęs neatspėji?“ Nė vienas negalime atspėti ko nors apie kitą, kol nebus pasakyta, kas vyksta. Kartais net patys nežinome, kas vyksta. Jei to nepasakai pats sau, kaip kitas žmogus gali atspėti?

–  Bet jei to kito žmogaus nėra?

– Tai klausimas, ties kuriuo aš dirbu ir, matyt, dirbsiu visą gyvenimą. Man tikrai neramu pagalvoti apie tai, kas nutiktų, jei kažkas pasikeistų taip, kaip neplanavai. Tai yra tas skausmas gyvenime. Manau, kad reikia pasitikėti tuo, kad yra laikas, reikia nebijoti gedėti.

Aš mokausi stebėti situaciją, būti sąmoninga ir linkiu kitiems tai daryti. Mano nuomone, žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Ne į draugę, ne į žmogų, kuris norėtų padėti, bet į tą, kuris tikrai gali padėti, kuris tai studijavo ir moka, turi tam įrankius.

– Esate sakiusi, kad dainą „Reikalingi“ parašyti įkvėpė apsilankymas „Carito“ valgykloje. Tai tiesa?

– Taip. Maniau, kad „Carito“ valgykla yra toks mistinis kambariukas, į kurį ateina 6–8 žmonės, jie suvalgo sriubą, pasikalba ir eina namo. Tačiau aš atėjau ir ten radau 200–300 žmonių, kurie buvo visiškai kitokios išvaizdos, nei tikėjausi, atėję iš visiškai kitokios veiklos.

Vienas jų, nusifilmavęs klipe, – buvęs operos solistas, 28 metus dainavęs profesionalioje scenoje. Yra labai daug žmonių su istorijomis. Labai norėčiau juos visus pakalbinti, bet klipo tikslas nebuvo toks. Klipu norisi atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus jaučiasi nereikalingas ir kartais jam reikia kito žmogaus, pasakančio, kad taip nėra.

Manau, kad pagrindinė menininko funkcija – atkreipti dėmesį. Daryti pakeitimus, keisti socialinę situaciją, tobulinti įstatymus ir t. t. – kitų žmonių kompetencija. Praėjusiais metais prieš pat Naujuosius man buvo liūdna. Per radiją girdėjau, kad staiga buvo paaiškėję, jos nebeužtenka vietų benamiams, kad keičiasi situacija ir kai kurie iš jų liks gatvėse.

Man kraupu, nežinau nuo ko pradėti. Norėčiau jiems padėti, bet neturiu įrankių. Man tiesiog liūdna girdint panašias naujienas. Viskas prasideda ne nuo žmogiškumo, o kitos pusės. Jei pirmoje vietoje būtų žmogiškumas, pagalba žmogui, Lietuvoje daug kas pasikeistų.

Siūlyčiau struktūrinius ir griežtus dalykus labiau pritaikyti žmogiškajai pusei. Kaupiasi per daug liūdesio, nes girdime vien neigiamą informaciją. Tai maistas, kuriuos mes maitinamės, mus tai liūdina ir po kiek laiko tampame liūdni, pagiežingi, nežinome, į ką atsiremti.

– Gal kartais pagrindinis pagalbos įrankis yra pokalbis?

– Manau, kad pokalbis bet kokiu atveju labai svarbus. Paklausiau maltiečių, ar galima su senais žmonėmis praleisti kiek daugiau laiko, pasikalbėti. Tačiau į šią situaciją jie žiūri labai rimtai. Dėl reikalų su pagyvenusiais žmonėmis arba ligoniais vykdomi apmokymai, suryjantys labai daug laiko. Manau, kad jei atsirastų galimybė tokiam reikalui skirti, pavyzdžiui, pusę dienos, nemažai jaunų žmonių pasirašytų tokiam projektui.

– Sakote, kad jei žmogus jaučiasi nereikalingas, reikia, kad kas nors tai paneigtų. Ko griebtis, jei nėra žmogaus, galinčio tai paneigti?

– Manau, kad visos jėgos ir atsakymai yra žmoguje. Tačiau kai kurie taip nepasitiki savo sugebėjimais, jėgomis, kad ieško atspirties kažkur kitur. Kai kurie ieško užsienyje, neranda ir grįžta. Ir supranta, kad ieškoti reikėjo viduje.

Reikia ieškoti kažkokios vidinės ašies. Vienam žmogui tai gali būti gamta, kitam – santykis su kitu žmogumi. Trečiam labai daug reiškia vaikai. Bet į tai reikia žiūrėti atsargiai – vaikai išeina iš mūsų gyvenimo, juos reikia paleisti. Galbūt toji ašis yra mokymasis paleisti.

Dar vienas variantas – mana patinkanti taisyklė, kad išmokti ilsėtis ir turime išmokti dirbti. Ilsėtis geriausia darant visiškai priešingus dalykus nei tavo darbas. Nuo poilsio galima pailsėti imantis konkretaus darbo.

Mokslininkai sako, kad gyvename aštuonis kartus greičiau nei prieš kelerius metus. Turime atkreipti į tai dėmesį. Mes nespėjame evoliucionuoti taip staigiai, nesame greitesni. Turime rasti savo vidinį tempą, jo nepamesti.

Jos nuomone, terminas vatnikas – posovietinio mentaliteto požymis, susijęs ir socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimu. „Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą“, – mano politologė.

Rodo socialinę panieką

Dažniausiai žodžiu vatnikas bandoma pašiepti rusiškos ideologijos šalininkus. Pirmas kvadratinio vatinuko, arba vatniko, memas atsirado Rusijos socialiniame tinkle 2012 m. ir tai buvo autoironiškas rusų požiūris į save. „Ir vėl Rusijoje kažkas krenta, griūva, sprogsta arba dega, bet mes pasaulio ledo ritulio čempionate užėmėme pirmąją vietą“, – toks užrašas matomas ant pieštinio kvadratinio vatinuko, kuris pavaizduotas kaip prasigėręs apsišlapinęs mažas žmogeliukas kvadratukas. Vėliau, maždaug 2013–2014 m., jau Ukrainos įvykių kontekste šis žodis paplito ir Lietuvos socialiniuose tinkluose, tik jau išjuokiant rusišką ideologiją palaikančius žmones.

Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą.

Pasak Vilniaus universiteto sociologijos magistrantės Rimos Žilinskaitės, tiksliai pasakyti, iš kur kilęs žodis vatnikas, negalima, bet pirmiausia jis asocijuojasi su vatine striuke, kurią žmonės geriausiai prisimena iš sovietmečio ir kurią dėvėdavo gulago kaliniai. „Paskui, prisimenant sovietinio kino ar populiariosios kultūros įvaizdžius, tai dažniausiai mums asocijuojasi su pavargusiu, alkoholį vartojančiu kaimo gyventoju, galbūt su muštynių žymėmis ant veido“, – kalba R. Žilinskaitė.

Be to, jos teigimu, kadangi Antrojo pasaulinio karo metais vatinukas buvo ir kariuomenės drabužis, dabar Rusijos propaganda skleidžia to laikotarpio nuotraukas, kuriose – tuo drabužiu apsirengę kariai, tad mums kyla asociacija su Vladimiro Putino režimu, rusiška propaganda.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė N. Putinaitė sako, kad šis terminas, pradėtas vartoti Lietuvoje ir žymėti neigiamus personažus, jai pasirodė labai kontroversiškas: „Galbūt todėl, kad esu prisiskaičiusi visokių gulago atsiminimų ir kt., jis labai stipriai veikė. Taigi kaip termino jo niekada natūraliai nepriėmiau. Manau, kad jaunesnei kartai asociacijos yra paprastesnės.“

Žinoma, sutinka N. Putinaitė, vatnikas turi ir kitą prasmę – žymi žmogų, esantį už sociumo ribų, nuo kurio atsiribojama, kuris yra svetimas. „Nors mes galvojame, kad vatnikas žymi tokį postsovietiką, aš matau sovietinę schemą, kurioje nėra tarpinių grandžių tarp savo ir svetimo, t. y. svetimas iškart tampa priešu, yra savas ir yra priešas. Kai atsirado vatniko terminas, iškart pagavau, kad tai labai posovietinio mentaliteto požymis“, – pastebi politologė.

N. Putinaitės nuomone, dar toje schemoje kliūva ir socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimas: „Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą.“

Etiketės kelia grėsmę demokratijai

Pasak R. Žilinskaitės, iš pradžių terminas vatnikas buvo kaip ideologinis pasipriešinimo įrankis rusiško pasaulio ideologijai, kurią V. Putino Rusija bando atgaivinti, bet ilgainiui labai išsiplėtė: „Pradžioje jis buvo vartojamas grynai Ukrainos konflikto kontekste, taip buvo vadinami prorusiški separatistai Ukrainoje ir Rusijos politikai. Bet per dvejus metus jis pateko į įvairias socialines sritis, juo imti vadinti vidiniai priešai, jo vartojimas priklauso ir nuo Lietuvos aktualijų. Kita vertus, žinoma, jis neatsiejamas nuo Rusijos ir Kremliaus politikos.“

Pavyzdžiui, kalba R. Žilinskaitė, jau 2015 m. pavasarį vatnikas vartojamas Lietuvos rusams, sovietinę nostalgiją jaučiantiems žmonėms, žemesniam socialiniam sluoksniui, ekonomine padėtimi besiskundžiantiems žmonėms pavadinti. „Įdomesnis etapas – 2016 m. antroji pusė, kai Lietuvoje vyko parlamento rinkimai. Tada vėl labai suaktyvėjo tos sąvokos vartojimas ir taip buvo vadinami Lietuvos politikai“, – pastebi R. Žilinskaitė.

VU sociologijos magistrantė Lina Mačiulė priduria, kad vatniko vartojimas tikrai labai priklauso nuo Lietuvos aktualijų, pavyzdžiui, jis atsiranda ir kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, mokytojų protestus, prekybos centrų boikotą, nenorinčius eiti į šauktinių kariuomenę.

„Kadangi daug laiko skiriu sovietmečio studijoms, matau labai dideles analogijas tarp dabartinės ir sovietinės propagandos, tik dabartinė yra subtilesnė, – sako N. Putinaitė. – To, kas susiję su vatniku ir ką atpažįstu iš sovietinių studijų, nevadinčiau patyčiomis. Dabar tai įvardijama kaip patyčios, o anksčiau tai buvo vadinama emocinėmis etiketėmis, kurios sovietmečiu buvo labai būdingos ir kuriomis gyvuoja visa totalitarinė valstybė.“

Pavyzdžiui, kalba politologė, Leonido Brežnevo mėgtas terminai „šovinistas“, „buržuazinis nacionalistas“ turėjo kelti neapykantą ir pyktį, o „draugiškos tautos“, „socialistinis pasaulis“ – pozityvias emocijas. „Nežinia, ką jie ten sukeldavo, bet taip buvo kuriama didžiulė emocinė pasaulio perskyra, kai tau nereikia argumentuoti, svarstyti, gilintis, ką kitas žmogus sako, kokie yra faktai. Tu uždedi etiketę, ir tau viskas aišku“, – pabrėžia N. Putinaitė.

Jos nuomone, Lietuvoje žmonės apskritai gyvena etikečių pasaulyje, kur be vatniko taikomos subtilesnės etiketės: „Man atrodo, vatnikas yra labai ryškus simptomas to, kas vyksta mūsų visuomenėje. Vis dar gyvename emocinių etikečių, kurios prikimba prie bet ko ir kurias galima prie bet ko prikabinti, pasaulyje. Kur ji evoliucionuos, čia dar klausimas.“

Kadangi, pabrėžia N. Putinaitė, propaganda yra labai sudėtinga ir subtili, tos etiketės kaip tik paslepia labai rimtus ir mums pavojingus dalykus: „Šiose etiketėse matau labai didelę grėsmę demokratijai. Visuomenė ir taip yra susiskaldžiusi. Nors susiskaldymas nėra blogai, bet jis turi turėti tiltus, kuriais galima susisiekti su kitais žmonėmis, kitomis grupėmis. Vatnikas arba kitos etiketės tuos tiltus sugriauna – juk niekas nesako „aš esu vatnikas“, niekas nenori juo būti. Čia jau kažkokios blogio erdvės ir didelė grėsmė demokratijai.“

Išskiria kelias grupes

Pasak R. Žilinskaitės, tyrimas vatniko tema buvo atliktas deviacijų sociologijos kontekste: „Deviantas – žmogus, nesilaikantis visuomenėje priimtų normų. Žinoma, visuomenė į tai reaguoja. Deviacija visuomenėje atlieka tam tikrą funkciją. Deviantas sutelkia visuomenę, leidžia jai pasitikrinti savo vertybes, galiojančias normas. Kadangi vertybių turinys skirtingose visuomenėse vis kitoks, sociologiškai jis nei teigiamas, nei neigiamas. Tai tiesiog mechanizmas, kuris taip veikia.“

L. Mačiulė sako, kad, stebint tyrimo duomenis, išsiskyrė kelios grupės. „Tai žmonės, kurie pavadina vatniku ką nors, kas nepritaria pozicijai, nuomonei, vertybėms ir pan. Tačiau čia pat atsiranda ir kita grupė, kuri sako – ne, taip daryti negerai. Dalis žmonių, kurie buvo ar gali būti pavadinti vatnikais, pradeda teigti – aš esu vatnikas, bet vatnikas nėra blogis, aš toks, nes mąstau kritiškai, turiu kitokią nuomonę ir tuo didžiuojuosi“, – aiškina pašnekovė.

Žmonės yra įvairūs, turi visokiausių emocijų, tačiau ant jų perkeliamas tas blogumas, užklijuojamos etiketės. Jos prikabinamos prie žmonių elgsenos strategijų, kurios visiškai kitokios – galbūt net švelnios, nostalgiškos.

L. Mačiulė pateikia skalūnų dujų pavyzdį: „Mes siejame tai su rusiška pozicija, bet tai nebūtinai susiję, žmogus gali turėti ir kitus argumentus. Tačiau žmonės, pasisakantys prieš skalūnų dujas, vadinami vatnikais. Tai įrodo didelė dalis rastų įrašų. Tų žmonių atsakas – taip, aš vatnikas, nes aš mąstau. Jie bando keisti sąvoką, jos reikšmę, bet žvelgiant į tai, kiek pritarimo tai sulaukia, tai tik balsas tyruose.“

Lietuvoje nemato nacionalinės politikos

N. Putinaitė tvirtina pastebėjusi, kad iš pradžių sąvoka vatnikas buvo siejamas su karu, su karo priešo įvardijimu. „Matant tyrimą ir jo duomenis, atsiranda problema. Neigiamos emocijos yra susijusios su karo priešu. Ukrainos atveju, vatniko bruožą turi išdavikai. Tėvynės išdavystė – didžiausias nusikaltimas po žmogžudystės. O kas nutinka Lietuvoje? Terminas susiejamas su kitokiais žmonėmis“, – teigia pašnekovė.

Anot N. Putinaitės, tarp tokių žmonių gali būti, pavyzdžiui, pensininkė, sakanti, kad tarybiniais laikais jai buvo geriau: „Ji pasako, kad turėjo didelį namą, jai buvo geriau. Gal jai ir buvo geriau, nes tuomet buvo jauna. Žmonės yra įvairūs, turi visokiausių emocijų, tačiau ant jų perkeliamas tas blogumas, užklijuojamos etiketės. Jos prikabinamos prie žmonių elgsenos strategijų, kurios visiškai kitokios – galbūt net švelnios, nostalgiškos.“

Kaip tikina N. Putinaitė, jei žmogus mėgsta filmą „Po pirties“, Lietuvoje galėtų būti laisvai pavadintas vatniku. „Matau etikečių blogybę, nes manau, kad Lietuvoje turime labai daug priešiškumo. Iki šiol nesame išsprendę tarptautinių klausimų. Iki šiol bijome. Okupacijos baimė mus taip persmelkusi, kad mums tų priešų labai reikia. Bandome įžiūrėti tuos priešus, nes grėsmė yra mūsų kraujyje, ji istoriškai susiformavusi, bet turėtume tai įveikti. Vatnikas – mūsų baimių ir traumų simptomas, atsirandantis lyg kokia pamėklė“, – aiškina pašnekovė.

N. Putinaitės manymu, Lietuvoje nėra nacionalinės politikos: „Esame čia visiškai apsileidę, gyvename, tarsi Lietuvoje gyventų tik lietuviai. Integruodami žmones, dedame į tai minimalias pastangas. Tai ir politiniai klausimai, ir politiniai dalykai. Mano manymu, nėra taip, kad žmonės bendruomenėje nesikeistų. Žmonės nesikeičia tada, kai nėra bendraujama.“

Sąvoka išplito socialiniuose tinkluose

Paklausta apie žmones, vartojančius sąvoką vatnikas, L. Mačiulė tikina, kad negalima pasakyti, kas buvo pirmieji. „Tačiau žvelgiant į populiarius asmenis, šią sąvoką vartojančius savo „Facebooko“ įrašuose, išsiskiria Andrius Užkalnis ir Algis Ramanauskas. Jie – ryškios socialinių tinklų figūros, tad neturėtų stebinti tai, kad į savo tekstus jie dažnai įrašo žodį vatnikas ir sulaukia populiarumo“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak N. Putinaitės, tai, kad vatniko sąvoka labiausiai išplito socialiniuose tinkluose, yra demokratijos privalumas: „Žmonės gali kalbėti ką nori. Tačiau sąvoka neišplito į interneto portalus, jau nekalbant apie kitas žiniasklaidos priemones. Tai rodo aiškų visuomenės susisluoksniavimą. Lietuvoje yra standartas, kaip turi būti kalbama viešai. Oficialioje žiniasklaidoje tokios etiketės nekabinamos ir tai gerai.“

N. Putinaitė tikina, kad socialiniuose tinkluose turi vyrauti emociškai stiprūs dalykai. „Tai turi dirginti žmones. Tačiau aš lieku prie savo nuomonės apie traumas ir baimes. Čia užsikuria tokia baimių mašina. Asmenys, dirbantys populiariose srityse, jaučia rezonuojančias kitų žmonių nuotaikas ir per jas veikia. Tam reikėtų atskiro tyrimo“, – aiškina pašnekovė.