Žiemos buvo netikusios ir prieš 40 metų

Biržų meteorologijos stoties viršininkas Bronius Medinis orus stebi jau nei daug, nei mažai: „Kai buvau penktokas, pradėjau tokius gamtinius stebėjimus atlikti. Taip ir užsisėdėjau. Kitąmet jau sulauksime keturių dešimčių.“

Nedideliame kambarėlyje stovi darbo stalas, kelios kėdės, kompiuteris. Ant stalo taip pat padėti keli mokykliniai sąsiuviniai, ant kurių aiškiai matosi tvarkinga vaikiška rašysena ir užrašyti metai – 1971 m.

„Sakome, kad dabar žiemos netikusios, bet tai nėra kažkas naujo. 1971 m. esu užrašęs, kad lapkričio 21 d. užšalo ramios upių vietos, kai kur buvo galima eiti per ledą. Mėnesio pabaigoje pradėjo tirpti sniegas, o gruodžio mėnesį, gruodžio 16 d., smarkiai tirpo sniegas ir jau gruodžio 23 d. jo visai nebuvo. Nieko naujo, nors jau praėjo daugiau kaip 40 metų“, – sako B. Medinis.

Paklaustas, kuo vaikystėje taip patraukė gamtos stebėjimas, ponas Bronius atsako, kad tiesiog iš pradžių buvo įdomu stebėti gamtos pokyčius bėgant metams ir, pavyzdžiui, patikslinti, dėl orų besiginčijančius kaimynus.

„[...] Tiesiog buvau vienkiemio vaikas ir dar vienturtis. Gyvenimas vidury laukų buvo susietas su gamta. Pradėjau stebėti ir tęsiu iki šiol. Dabar būna daugiau administracinio darbo, kas kone trukdo. Beveik nebėra laiko iš tikrųjų į tą gamtą pasižiūrėti. Būna paradoksų – dirbu prie popierių, paklausia, kokia šiandien temperatūra, o aš nežinau“, – juokiasi B. Medinis.

Jis mokyklinius stebėjimus tęsė iki vienuoliktos klasės, kol baigė mokyklą. Vėliau savo pomėgį pavertė darbu – stebėtoju (būtent taip ir vadinami klimato pokyčius fiksuojantys meteorologai) dirbo Dotnuvos akademijoje. Ten esančioje agrometeorologijos stotyje išdirbo aštuonerius metus, kol Biržuose atsirado laisva vieta ir ponas Bronius buvo perkeltas dirbti į šią stotį.

„Perkėlė arčiau namų. Pats esu iš čia kilęs, visai prie Latvijos sienos yra toks miestukas – Nemunėlio Radviliškis. Ten mokiausi. Beje, viena kolegė baigė būtent tą pačią mokyklą tik truputį vėliau – sinoptikė Teresė Kaunienė. Labai daug kažkodėl iš šiaurės Lietuvos dirba arba klimatologais, arba meteorologais, ypač Vilniaus hidrometeorologijos tarnyboje. Juokaujame, kad labiau į orus dairomės“, – pastebi B. Medinis.

Laikrodžiai pasaulyje rodo tą patį laiką

Kaip juokauti nevengiantis B. Medinis sako, jis beveik niekada neišeina iš namų, bet ir neišeina iš darbo. Jo namuose, arba Biržų meteorologijos stotyje, apsilankę žmonės dažniausiai sutrinka pažvelgę į laikrodžius.

„Įėję į mūsų kabinetą atjaunėjate trimis valandomis. Tokį laiką laikrodžiai rodo pas visus pasaulio meteorologus, kad jie nepasiklystų laike. Amerikoje bus 10 val. atsilikęs laikas, o Japonijoje gal jau bus pavakarė ir mes nesusišnekėsime. [...] Tarsi nustatyta tokia meteorologinė para“, – paaiškina B. Medinis.

Anot jo, tokiu būdu lengviau nurodyti tikslų laiką, kada įvyko koks meteorologinis reiškinys. „Mūsų pagrindinis principas – kad laiku ir kiek įmanoma kokybiškesni duomenys pakliūtų visiems sinoptikams. Jei atėjo laikas atlikti matavimus, nors ir akmenys kristų, turime išeiti, užfiksuoti, sugrįžti ir, svarbiausia, laiku perduoti“, – nurodo B. Medinis.

Jei atėjo laikas atlikti matavimus, nors ir akmenys kristų, turime išeiti, užfiksuoti, sugrįžti ir, svarbiausia, laiku perduoti.

Temperatūrą matuoja net keli termometrai

Biržų meteorologijos stočiai priklauso maždaug hektaro dydžio plotas, kuriame ir atliekami reikalingi matavimai. Iš pirmo žvilgsnio vieta, kur įsikūrusi Biržų meteorologijos stotis, niekuo neišsiskiria iš aplinkos. Miesto pakraštyje, kur įsikūręs nuosavų namų kvartalas, šalia gatvės stovi nedidelis namas. Aplink jį auga augalai ir tik įvažiavus giliau į kiemą atsiveria didelis pievute užžėlęs laukas. Arčiau namo – tvora aptverta aikštelė, o joje stovi įrenginiai, kurie galėtų priminti filmuose apie kosmosą naudojamus prietaisus.

[...] Tik įėjus į aikštelę, pirmiausia atsiduriame prie nedidelio kelių kvadratinių metrų žemės ploto, kur padėti trys termometrai. Jie savo dydžiu kone perpus lenkia mums įprastus termometrus. Prie jų dar įtaisytas ir šviestuvas, nes termometrus reikia patikrinti ir naktį.

„Mes ateiname kas tris valandas. Per tą laiką, kol mūsų čia nebūna, gali būti, kad, pavyzdžiui, temperatūra pakils ir vėl nukris. Atėję to nepamatytume, todėl vienas termometras fiksuoja pačią didžiausią vertę, kol mūsų nėra. Jis užsifiksuoja ant pačios didžiausios temperatūros, kurią pasiekė. Atėję šį termometrą nukrečiame. Kitas termometras atvirkščiai – fiksuoja žemiausią, o dar vienas – momentinę temperatūrą“, – paaiškina B. Medinis.

Lietaus kiekį paskaičiuoti lengviau nei sniego

Biržų meteorologijos stotyje termometrai užkasti 5, 10, 15 ir 20 cm gylyje. Jie rodo žemės temperatūrą, o jų duomenys automatiniu būdu keliauja tiesiai į kompiuterius. Dar vienas termometras laikomas 2 cm aukštyje. Jis fiksuoja šalnas, nes žemiausia temperatūra būna būtent kelių centimetrų aukštyje nuo žemės. Pasirodo, oro temperatūra ties maždaug mūsų nosimi ir kojomis gali skirtis drastiškai.

„Moteris skambino ir klausė – kokia temperatūra. Vienas mūsų pokštininkas, budintis meteorologas, jai pasakė – kam jums reikia, ar nosiai, ar kojoms? Ta moteris net supyko – ne juokaukite, o sakykite teisybę. Tai jis pasakė – oro temperatūra, t. y. maždaug 1,5 m aukštyje, siekia 22 laipsnius šalčio, o ant sniego – 32 laipsnius. Todėl mes ir juokaujame. Kodėl per speigą šąla kojos? Nosiai yra 15 laipsnių šilčiau nei kojoms. Šis didžiulis skirtumas būna, kai ramu, giedra ir šalta. Šaltas oras sunkesnis, jis nusileidžia ant sniego“, – teigia B. Medinis.

Aikštelėje, kurioje pristatyta įvairių įrenginių, dėmesį patraukia du tarsi į dangų žiūrintys vazonai. Pasirodo, tai – kritulmačiai. Vienas jų – automatinis, kuris duomenis siunčia tiesiai į kompiuterį. Kiti matavimai atliekami mechaniniu būdu.

„Tai paprasčiausias kibiriukas. Jei lyja lietus, jį kas šešias valandas keičiame. Kabinete yra menzūrėlė su padalomis. Išpylę matome, kiek milimetrų lietaus iškrito. Matuojame net dešimtosiomis milimetro dalimis. Žiemą blogiau – kai prisninga, sniegą reikia ištirpinti ir paversti vandeniu“, – nurodo B. Medinis.

Darbuotojų skaičiavimai – tikslesni už prietaisų

Nors daug kas Biržų meteorologijos stotyje modernizuota ir automatizuota, B. Medinis su kolegomis nepasikliauja vien automatika ir kartu naudoja senus išbandytus klimato matavimo metodus. Kartais net ir moderniausi įrenginiai negali pamatyti to, ką užfiksuoja patyrusio stebėtojo akis.

„Pavyzdžiui, turime lazerinį debesomatį, kuris matuoja debesų aukštį virš žemės. Jis fiksuoja debesis, esančius iki 10 km aukštyje. Į plunksninius debesis atsimuša lazeriukas ir parodo, koks tas aukštis virš žemės paviršiaus. Šie duomenys iš karto siunčiami į kompiuterį, kur juos apdorojame, įtraukiame į telegramą“, – sako B. Medinis.

Jo aiškinimu, vis dėlto šis prietaisas turi trūkumą – nustato tik tiesiai virš jo esančius debesis. Jei pasitaiko debesų plyšys, debesomatis fiksuos, kad yra giedra.

„Plyšys tarp debesų ypač būdingas kamuoliniams debesims, debesys susitelkia šone, todėl virš aparato nieko nėra ir jis rodo giedrą dangų, o mes jau iš savo patyrimo pagal debesų rūšį, jų evoliucionavimą duodame parodymus“, – tvirtina B. Medinis.

Užfiksuoti žaibus svarbu ir draudimo bendrovėms

Oro, dirvos temperatūrą, kritulių kiekį, debesų aukštį, rasos buvimo laiką, sniego storį, saulės tiesioginius spindulius, žaibus ar lijundrą fiksuojančių įrenginių duomenys tikrai nėra reikalingi vien tik sinoptikams. Kas dar naudojasi labai specifiniais duomenimis?

„Labai daug pažymų, užklausimų ateina iš prokuratūros, policijos, kitaip sakant, iš teisėsaugos, kai įvyksta avarijos ar netgi vagystės ir reikia atsekti, kada pasnigo, kada pėdos atsirado“, – sako B. Medinis.

Biržų meteorologijos stotis išskirtinė ir tuo, kad turi prietaisą, 200 km spinduliu fiksuojantį žaibų iškrovas. Tokį žaibų iškrovas fiksuojantį prietaisą be Biržų turi dar dvi meteorologijos stotys Lietuvoje. Prietaisu fiksuojami duomenys keliauja tiesiai į kompiuterius. Ten specialioje sistemoje galima matyti, kur ir kada trenkė žaibas.

„Tai svarbu lėktuvams. Be to, sinoptikai gali prognozuoti, kaip slenka frontai, kaip formuojasi perkūnijos ir audros. Tai žinoti poreikis kyla ir draudimo kompanijoms, kai audros pridaro nuostolių. Tikrai labai gerai, kai viskas užfiksuota. Pavyzdžiui, žmogus sako – užvakar po pietų trenkė žaibas ir sudegino mano aparatūrą, kompiuterius ar dar ką nors. Galime pagal vietą pasakyti, kad tikrai, toje vietoje žaibas trenkė 14:30 val. Žmogus tiesiog turi pagrindimą, kad jam padengtų nuostolius“, – tvirtina B. Medinis.

Septynių stočių duomenys

Name, kuriame dirba ir gyvena B. Medinis, įrengta ir Biržų meteorologijos stotis. Iš 20 Lietuvoje veikiančių meteorologijos stočių, septynios yra išskirtinės svarbos.

„Mes, Biržai, galime pasididžiuoti. Geografiškai susiklostė, kad esame šiauriausias Lietuvos taškas, todėl mūsų duomenys lieka ne tik Lietuvoje, bet ir keliauja į pasaulinius centrus. Mums reikia dirbti labai atsakingai, kruopščiai, atidžiai, kad viskas būtų apskaičiuota dešimtųjų tikslumu“, – tikina pašnekovas.

Biržų stoties meteorologiniai duomenys kas kelias valandas perduodami Vilniui, o tuomet visų septynių – Biržų, Vilniaus, Kauno, Utenos, Laukuvos, Šiaulių ir Klaipėdos – stočių duomenys iškeliauja į užsienį. Viskas atrodytų ne taip ir sudėtinga – juk dalis duomenų automatiškai patenka į stebėtojų kompiuterį, tačiau stebėtojai telegramas turi papildyti rankiniu būdu užfiksuotais duomenimis ir, žinoma, įprastą mums tekstą paversti skaičių kodais. Visa tai padaryti kaskart tenka vos per keletą minučių.

„Jeigu kartais dėl kokių nors techninių kliūčių tiesiog vėluojame, jau devinta minutė po lyginės valandos, operatoriai iš karto klausia – kur jūs dingote, mes negalime viso bloko išsiųsti. Yra buvę, kad būtent tuo metu paprasčiausiai persikrovė kompiuteris. Tokiais atvejais griebiame mobilų telefoną, skambiname ir diktuojame. Tada jau patiriame stresą. Jeigu oras permainingas, stresas dar didesnis“, – neslepia B. Medinis.

Reiškiniai užšifruoti skaitmenimis

Biržų meteorologijos stotyje be B. Medinio dar dirba keturi žmonės. Būtent penkių žmonių reikia nuolatiniam ir nepertraukiamam stoties darbui. Nors lauke modernių įrenginių, fiksuojančių klimato duomenis apstu, viduje, nedideliame kabinete, iš kurio į pasaulį iškeliauja užkoduota informacija, stovi keletas darbo stalų ir kompiuteris.

Tiesa, ant sienų pakabinti įvairių formų debesų pavyzdžiai. Ant vieno iš stalų, sąsiuviniuose ar lapuose, padėtuose po stiklu, surašyti meteorologų ir sinoptikų naudojami skaičių kodai ir jų šifruotės. Storuose sąsiuviniuose paaiškinta, kokiais skaičiais užrašyti vėjo greitį ar kryptį, kaip pažymėti lietų ar sniegą.

„Šifruoti naudojami skaičiai nuo 0 iki 99. Iš tikrųjų nebūtų fiziškai laiko vartyti užrašus. Praktiškai reikia įsiminti šią skaičių kalbą“, – neslepia B. Medinis.

Jis priduria, kad kartais skubant pasitaiko ir klaidų. Biržų meteorologijos stoties vadovas prisimena, kad kartą viename tinklalapyje pasirodė tokia prognozė – šalia debesėlio su snaige buvo nurodoma, kad temperatūra pakils iki 19 laipsnių šilumos.

„Įlekiu pas budintį meteorologą, sakau – jūs blogai užšifravot reiškinį. Jis tik už galvos susiėmė, pasirodo, perdavė ne 61, o 71. 71 reiškia sniegą. Išeina, kad nesvarbu, jog bus 19 laipsnių šilumos. Turime galimybę ir greitai taisome“, – priduria B. Medinis.

Meteorologų pagalbos reikia ir projektuotojams

Tokių kraštutinumų išlenda vis daugiau ir dažniau: krinta itin dideli ledai, siaučia škvalai, viesulai, kurių nelabai pas mus Lietuvoje anksčiau būdavo.

Galbūt sniegas vasarą dar pasirodytų keista, tačiau daugeliui klimato pokyčiai, kai ryte šviečia saulė, o vakare pila kaip iš kibiro ar kai gegužę atsikėlęs pro langą pamatai žemę užklotą sniegu, didelės nuostabos jau nebekelia.

„Šie pokyčiai pagreitį įgijo per pastaruosius 20 metų. Tokių kraštutinumų išlenda vis daugiau ir dažniau: krinta itin dideli ledai, siaučia škvalai, viesulai, kurių nelabai pas mus Lietuvoje anksčiau būdavo“, – atkreipia dėmesį B. Medinis.

Dėl besikeičiančių oro sąlygų į B. Medinio vadovaujamą meteorologijos stotį kreipiasi ir namų projektuotojai: „Viena įmonė į mus kreipėsi projektuodama namą ir klausė, kiek maksimaliai gali iškristi kritulių per trumpiausią laiką. Kaip tik buvo praėjusi išskirtinė šimtmečio liūtis, kai per porą valandų iškrito 100 mm. Įsivaizduokite, tai kone dviejų mėnesių norma per itin trumpą laiką. Jie iš karto sureagavo – vadinasi, projektuosime didesnes pralaidas, reikia apsidrausti.“

Tokius dažnai besikeičiančius orus lemia visiems gerai žinomas klimato kaitos reiškinys arba pasikeitusi oro masių pernaša, dėl kurios Lietuvoje šią vasarą šalčiau nei kai kuriose vietose Sibire.

„Kai matosi tas cirkuliavimas, matyti, kaip tai nenormalu. Pavyzdžiui, dabar Sibire karštis siekia baltąsias meškas, o pro šią pusę, pro Lietuvą, keliauja vėsesnis oras. Arkties vandenynas labai sušilo, todėl sutriko cirkuliacija“, – sako B. Medinis.

Specialisto teigimu, kalbant apie klimato atšilimą, nederėtų galvoti, kad visur oras turėtų sušilti. Kai kur jis kaip tik gali atvėsti: „Kaip tik viskas užaštrinama. Galiausiai taip ir išeina, kad kai kur itin karšta. [...]“

Orų stebėjimas beveik nepasikeitė

Nors orai ir pastebimai keičiasi, tačiau meteorologų darbas ir orų stebėjimas per beveik šimtmetį ne tiek daug ir pasikeitė. Ponas Bronius suranda dar prieš karą – 1924 m. – įsikūrusios Biržų meteorologinės stoties archyvus. Surinktų duomenų užrašymas iš esmės atrodo lygiai taip pat, kaip ir šiandien.

„Labai mažai kas keičiasi, tik apdorojimo greitis, duomenų gausa ir t. t. Buvo kad dar prieš karą 1939 m. Biržuose knygelė pildyta 5, 8 ir 11 val. – tris kartus per parą duomenys buvo nustatinėjami. Pokario laikais pradėjome dirbti ištisą parą“, – nurodo B. Medinis.

Jis akcentuoja – nė viena suirutė ar karas nenutraukė meteorologų darbo: „Karo metu dar daugiau duomenų buvo renkama. Prieš mane viršininkas išdirbo nei daug, nei mažai – 60 metų. Jis pasakojo, kai vyko karas, teko net kas pusę valandos perduoti duomenis, o darbuotojų trūko, todėl jie „ant tvoros“ miegodavo, kad nepramigtų.“

Vis dėlto šiandien technologijų pokytis meteorologijos pasaulyje akivaizdus. Duomenys jau seniai neperduodami telefonu ar teletaipais, o rankiniu būdu fiksuojamus klimato reiškinius vis labiau išstumia automatizuotos klimato sistemos.

„Seniau būdavo daug rankinio darbo, patys sinoptikai kone rankomis nubrėždavo simbolius, žemėlapius. Dabar viską padaro technologijos, tik spėk sekti. Tiesiog šimtamyliais žingsniais viskas keičiasi: informacijos apdorojimas, programos, įvedimas. Įdomiau, kai viską darai savomis rankomis. Tada gali pačiupinėti, išeiti, pamatyti. Kai beveik neišeidamas į lauką vien skaičius matai, kartais keista pasirodo – atrodo, viskas tik skaičiais virsta ir nebejauti tikro gamtos prisilietimo“, – sako B. Medinis.

Biržų meteorologijos stotis skaičiuoja jau 20 savo nepertraukiamos veiklos metų. B. Medinis yra tik trečiasis jos viršininkas. Kaip pats juokauja – „pas mus jau tokie ilgasėdžiai“.

Ne vienam televizijos žiūrovui turbūt kyla klausimas – kokie tie televizijos veidai, koks yra genas X, leidžiantis žmogui tapti žvaigžde. Šie žmonės, lydėję žiūrovus nuo pat televizijos susikūrimo pradžios, beveik už rankos paėmę vedė istorinių įvykių vinguriais. Kai kurie spindėjo taip ryškiai, kad, net ir mirę, tarsi tikros žvaigždės nakties danguje, neleidžia apie savęs užmiršti. Žurnalistė Edita Mildažytė pasakoja, kad pirmuosius televizijos veidus pažinojo visi.

„Televizija anuomet buvo daug didesnis stebuklas negu šiandien. Būdavo parenkami tam tikri žmonės, kuriuos rodydavo per televiziją. Visi juos pažinojo be išimties. Jeigu tave du kartus parodė per televiziją, tu – jau žvaigždė. Dabar įvairiausių televizijų yra tūkstančiai. Tada ji buvo viena. Na, žmonės dar matydavo, ką transliuoja Maskva“, – sako E. Mildažytė.

Režisierius Vytenis Pauliukaitis džiaugiasi dirbęs su tuo metu labiausiai spindėjusiais šalies veidais. Pašnekovas sako pradėjęs nuo operatoriaus asistento, jo darbas buvo tinkamai apšviesti diktorius per filmavimą.

„Dirbau su visomis gražiausiomis moterimis: Dana Rutkute, Gražina Bigelyte, Stase Stankevičiene. Mokiausi apšviesti taip, kaip reikėjo. Žinote, būdavo daug visokių pretenzijų iš ponios Gražinos: tai nosis ne taip, taip akis ne taip“, – prisimena V. Pauliukaitis.

Pašnekovas, praleidęs ne vieną dešimtmetį režisuodamas televizijos koncertus, sako, kad tuo metu eteryje dirbusiam žmogui buvo sukurtas tam tikras įvaizdis, kuris tiesiog negalėjo keistis, o improvizacijoms nebuvo vietos. Ekranui kurtos asmenybės, anot režisieriaus, buvo labiau tinkamos teatrui nei televizijai.

„Sovietinis veidas buvo oficialus, labai romus, sakyčiau, kad šiek tiek pakeltas nuo kasdienos, apvalytas nuo visko: ir nuo tikslios informacijos, ir nuo šiukšlių“, – sako V. Pauliukaitis

E. Mildažytė prisimena, kad, vos atsiradus televizijos veidams, kiekvienas žiūrovas turėdavo savo numylėtinį.

„Prisimenu, mano seneliams nepaprastai patikdavo D. Rutkutė. Dėl savo psichofizinių savybių. Kiekvienas turėjo savo numylėtinį. Kitos moterys laukdavo Juozo Baranausko ar Henriko Paulausko. Turbūt tie, kurie vedė „Panoramą“, buvo aukščiausio rango [profesionalai], nes ne visiems duodavo tai daryti. G. Bigelytė taip pat buvo pradėjusi vesti laidą „Šeimininkės rytmetis“, ji buvo grįžusi iš Amerikos, iš giminių, matyt, ten pamačiusi, todėl pabandė pritaikyti čia. Tai irgi visiems buvo labai didelis įvykis ir labai svarbu. „Petraičių šeima“ buvo stebuklas, kurį žiūrėdavo visi“, – teigia E. Mildažytė.

Pirmieji keturi televizijos dešimtmečiai sukūrė diktorių fenomeną. Didžiąją dalį jų pavardžių išgirdote iš E. Mildažytės ir V. Pauliukaičio lūpų. Aštuntajame dešimtmetyje televizijoje pasirodė ir spalvos. Staiga visi išvydo moterų akių šešėlius ir vyrų plaukų spalvą. Tačiau, kaip diktoriai patys jautėsi? Ar suvokė savo kaip asmenybės mastą? Siekiant sužinoti atsakymą į šį klausimą, teko atverti plačius archyvų klodus.

Ikona tapusi Lietuvos diktorė – S. Stankevičienė, kaip anksčiau pripažino moteris, būti televizijos veidu reiškė ir tam tikros naštos bei apkalbų atlaikymą.

„Kai nuvažiuodavome į rajoną, žmonės, matydami, kad „Panoramą“ vesdavome dviese, vis klausdavo: „Tai kuris čia jūsų vyras?“ Taip ir sakydavo: „Toje televizijoje, ko tik ten nėra...“, – prisimena S. Stankevičienė.

Prieš mirtį diktorė G. Bigelytė tapdavo kiekvieno televizijos dešimtmečio gimtadienio žvaigžde. Ji – kaip tikra metraštininkė nupasakodavo visas televizijos veido peripetijas.

„Pagrindiniai reikalavimai buvo dvi užsienio kalbos ir aukštasis išsilavinimas, žinoma, reikėjo turėti balsą ir, matyt, kažkokią išvaizdą“, – tokiais prisiminimais apie savo ir J. Baranausko virsmą diktoriais anksčiau dalijosi G. Bigelytė.

Žurnalistas Edmundas Jakilaitis šmaikščiai komentuoja teiginį, kad televizijai reikalingi tam tikros išvaizdos duomenys.

„Čia ne mano mintis, bet autoriaus neatsimenu: „Norint dirbti laikraštyje, reikia turėti smegenų, norint dirbti radijuje, reikia turėti smegenų ir balsą, o, norint dirbti televizijoje, reikia turėti smegenų, balsą ir būti gražesniam už velnią. Kadangi velnio niekas nėra matęs, tai pagal estetinius reikalavimus bet kuris vyras, tikėtina, yra gražesnis už velnią“, – štai toks žurnalisto, laidų vedėjo E. Jakilaičio požiūris.

Žurnalistas Gintaras Deksnys prisimena darbo televizijoje pradžią. Sako, sunkumų kėlė ir tai, kad nelabai buvo kuo apsirengti. Pašnekovas juokiasi, kad vyrams viskas paprasčiau: švarką apsirengei, kaklaraištį pasirišai ir gerai, o štai moterys iš tikrųjų neturėjo kuo apsirengti.

„Galiu pasigirti – buvau pirmas, kuris išdrįsau nueiti į „Vaivos“ parduotuvę ir ryžausi pakalbėti su pardavėjomis. Pasiūliau padaryti tam tikrus mainus: jūs mus aprengsite (tai buvo pirmosios drabužių siuntos iš Vakarų), o mes „Panoramoje“ pasakysime, kad mus rengia jūsų bendrovė. Mes iš karto sutarėme“, – su šypsena kalba G. Deksnys.

Kiek eterio veidas yra tikras, o kiek – sukurtas? Ar įmanoma sukurti eterio spindesį iš nieko?

„Galima sukurti, jeigu tame žmoguje yra minčių, jeigu jis įsisavina medžiagą. Juk artistų turime, ir didelių žvaigždžių, kurios televizijos ekrane buvo neįtaigios. Pavyzdžiui, labai gražiai dainavo, bet visiškai neturėjo artistiškumo. Tai slėpdavome režisūrinėmis priemonėmis: paeik, apsisuk, sustok, žiūrėk į tą kamerą, o dabar – į kitą. Televizija pabrėžia ne tik tai, kuo esi įdomus, deja, matoma ir tai, kuo esi neįdomus“, – pasakoja V. Pauliukaitis.

Darbą šioje televizijoje jau daugiau kaip dešimtmetį skaičiuoja ir žurnalistė, laidos „Teisė žinoti“ vedėja R. Miliūtė. Televizinę karjerą ji pradėjo kitoje televizijoje. Pirmasis pamatytas vaizdas, kaip sako ji, nenudžiugino.

„Kai aš pirmą kartą pažiūrėjau laidą su savimi, nuoširdžiai verkiau. Mane buvo sušukavę taip, kad net nežinau, į ką buvau panaši... Su tokiu dideliu kuodu su „ausytėmis“ ant galvos. Televizijoje dirbo toks konsultantas, kuris man sakė: „Rita, neverk, kitą kartą susišukuosi kitaip“. Nekoketuoju ir neperdedu, manau, kad yra daugiau veidų, tinkamų eteriui. Bet turiu silpnybę manyti, kad neužtenka tik veido, jeigu nori vesti laidą, o ne būti skaitovas, reikia turėti smegenų. Aš labai tikiuosi, kad jų turiu“, – sako R. Miliūtė.

Tikrai ne klaida, kad pasakojimą apie garsiausias televizijos asmenybes baigs viena žaismingiausių ir charakteringiausių televizijos moterų –  žurnalistė Zita Kelmickaitė. Niekas negali paneigti šio televizijos veido gebėjimo elgtis prieš kamerą. Ji iš tiesų įprasmina mūsų ieškotą geną X.

„Visada galvodavau ne apie tuos, kurie stovi prie kameros, bet mąstydavau – kas tie, kurie dirba už kamerų. Suprasdavau, kad kalbu kažkam, kas gyvena galbūt Alytuje, Klaipėdoje, Plungėje. Šie žmonės mane mato ir aš jiems kalbu“, – pokalbį baigia Z. Kelmickaitė.

Techninės galimybės – ne riba

Dabar muzikos klipai – jokia naujovė, jie žiūrovus galėtų nustebinti nebent savo technine išmone. Tačiau kažkada, kai techninių galimybių nebuvo daug, muzikos klipas buvo svarbiausia atlikėjo vizitinė kortelė. Šiuos klipus kūrę Lietuvos televizijos režisieriai turėjo gerai pasukti galvas, kaip išnaudoti ribotas technines galimybes.

Pirmieji filmavimai, lyginant su dabartiniais, buvo labai primityvūs, tačiau jau tada ir atlikėjai, ir režisieriai siekdavo aukščiausių rezultatų.

„Būdavo kamera ir garso aparatūra, iš kurios atgamindavome dainą. Kai filmuodavosi, dainininkas atkurdavo tekstą, žiopčiodamas pagal muziką. Paskui montaže klodavome tikrą garso takelį ir gaudydavome vadinamą sinchroną. Visada galvodavau, kad režisierius yra kaip paveikslo dailininkas. Man vaizdelis turėjo būti gražus: ir pirmas planas, ir antras. Aišku, ir prasmingas: ką juo nori pasakyti. Atrodo, labai paprasta daina, nieko neišgalvosi, bet kartais sužaisdavo antro plano detalės: kažkas praeina, kažkas atsiranda, fokusuoji ar nefokusuoji“, – pasakoja režisierė I. Tamulevičienė.

Anot režisierės Jūratės Jankienės, muzikos klipai būdavo kuriami ryškiausioms muzikos žvaigždėms, o dėl idėjos joms reikėdavo ištverti nemalonias filmavimo sąlygas.

„Mūsų su Vytautu Kernagiu ir jo dainos teatru pirmas klipas buvo „Žemutinių pilių šventė“. Su V. Kernagiu pradėjome galvoti, kaip sukurti klipą šiukšlyne. Pasiskolinome kamerą iš naujienų tarnybos, o tą dieną buvo 30 laipsnių karštis. Pasiruošę nuvažiavome su visais rekvizitais [...]. Atvažiavome: o smirda, o karštis, bloga, pykina. Per penkias valandas nufilmavome klipą, labai skubėjome grįžti, nes „Panoramai“ reikėjo kameros. „Panoramos“ operatorius sakė: „Viešpatie, kaip dvokia“, – prisimena režisierė J. Jankienė.

O kartais dėl gero vaizdo klipo kadro reikėdavo rizikuoti net gyvybe. Tačiau kuriant nesibaiminta net pačių ekstremaliausių sąlygų.

„Pavyzdžiui, Nelė Paltinienė darydavo viską. Stovėjo basa ant paties stalo kraštelio jachtoje ir laikėsi už stiebo. Buvo daug rizikingų dalykų. Filmavome su Jonu Gursku, tai buvo gal prieš 15 metų, tada turėjome vadinamą droną. Operatorius buvo pasodintas į nedidelį lėktuvėlį be durelių, pririštas prie sėdynės elastiniais bintais – kad neiškristų, nes turėjo filmuoti persisvėręs. Virš Trakų pilies planai gavosi, virš Kauno pilies planai taip pat gavosi, bet nesimatė dainininko apačioje“, – prisimena I. Tamulevičienė.

Kai filmuodavosi, dainininkas atkurdavo tekstą, žiopčiodamas pagal muziką. Paskui montaže klodavome tikrą garso takelį ir gaudydavome vadinamą sinchroną.

Šiandien kiekvienam operatoriui pasiekiamos vaizdo galimybės anuomet buvo deficitas. Tačiau sumanūs kūrėjai rasdavo būdų, kaip prasimanyti specialiųjų efektų.

„Sykį [operatorius] Algirdas Reklys sutiko mane koridoriuje ir klausia: Ingute, ar turi kaproninę kojinę? Sakiau, kad turiu. Tada jis pasidarė vielinį lankelį, tą kojinę užsiuvo, o tai buvo mūsų minkštinimo filtras. Labai daug jį naudojome filmuodami moteris. Veidai išeidavo lygūs, gražūs, rusvi“, – pasakoja I. Tamulevičienė.

„Estrados orbitoje“ laidai sukurti prireikdavo net ir vieno mėnesio

Prieš 20 metų Lietuvos televizijoje egzistavo laida „Estrados orbitoje“. Ši laida pradėta transliuoti 1986-aisiais ir tęsėsi iki 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių. Laidos autorius ir sumanytojas buvo lig šiol „Euroviziją“ komentuojantis muzikos kritikas Kazimieras Šiaulys. Laidoje buvo kalbama apie įvairiausią užsienio muziką. Ypač didelis dėmesys skiriamas rokui. Žinoma, kaip ir kiekvienam televizijos vedėjui, K. Šiauliui reikėjo pereiti per sovietinę cenzūrą. Tačiau 1986-aisiais ji jau buvo gerokai nusilpusi.

„Aš dar ir dabar turiu visų laidų scenarijus. Vyriausiasis redaktorius peržiūrėdavo scenarijų ir išbraukdavo kai ką. Paskui atėjo Sąjūdžio metai, galbūt tai ir padėjo, jeigu šią laidą būtų bandyta kurti 1982–1983-aisiais, turbūt būtų buvę per anksti“, – sako K. Šiaulys.

Dabar informaciją apie muziką tiesiog surandame internete, kuriant „Estrados orbitoje“ – viskas buvo truputėlį sudėtingiau.

„Tai buvo Respublikinis Mažvydo bibliotekos muzikos skyrius. Ir jie tais laikais gaudavo solidžių leidinių iš Vokietijos, Lenkijos ne tik su pikantiškomis naujienomis, bet ir recenzijomis, muzikologų nagrinėjimais. Dirbdavau su žodynais, žodis po žodžio – tekdavo pasėdėti. Vieną laidą kurdavau mėnesį, jau nebeturėjau skyriaus vedėjo pareigų, sėdėjau prie šitos vienos laidos. Dar dabar yra išlikęs maišas laiškų, gautų iš gerbėjų. Laiškų skyriuje sakydavo: „Ateik, pasižiūrėk, keli maišai laiškų sukrauti“. Laidą žiūrėdavo nuo penkiamečių iki septyniasdešimtmečių. 1986-aisiais man buvo 42 metai, būdavo ir tokių laiškų: „Ką čia senis pasakoja apie muziką?“ Metalistai taip sakydavo, jei tik ką nors šiek tiek pakritikuodavau. Na, žinoma, 42 m. – jau ne 16 m.“, – pasakoja K. Šiaulys.

„Muzikinis viešbutis“ – tramplinas atlikėjams

Įsivaizduokite, jei visai netyčia apsistotumėte tame pačiame viešbutyje su muzikos pasaulio įžymybėmis: Madonna, Justinu Timberlaku ar Lady Gaga. Ir jie nuspręstų surengti koncertą viešbučio restorane, kol jūs prie staliuko gurkšnotumėte savo gėrimą. Lietuvoje tai iš dalies buvo įmanoma. Žinoma, tik be Madonnos ir Lady Gagos, bet su mūsų scenos padangės žvaigždėmis.

Laida „Muzikinis viešbutis“ žiūrovus prie ekranų kviesdavo iš Vaidilos teatre įkurto viešbučio restorano. 1994-aisiais pradėtas televizijos režisierės J. Jankienės, tada dar Šimkutės, ir dainininkės Vilijos Grigonytės, šis muzikos šou tęsėsi iki 2001-ųjų. Nors V. Grigonytė nebuvo scenos naujokė, televizijos laidų vedėja tapo visai atsitiktinai. V. Grigonytė pasakoja, kad netrukus laidos tikslas buvo ne tik pramogos su jau gerai žinomomis žvaigždėmis, bet ir pažintis su dar scenoje negirdėtais vardais.

„Per pirmąją „Euroviziją“ 1994-aisiais bendravau su visais dalyviais. Supratau vieną dalyką, kad pas juos visus yra rengiami dainų konkursai. Ten vyksta pasirodymai, koncertai, atrankos, konkursas, kuris irgi vadinasi „Eurovizija“, kai grįžau pagalvojau, kad reikia, jog mūsų „Muzikinis viešbutis“ taptų tramplinu atlikėjams. Dalis laidos turėtų būti skiriama jauniems talentingiems artistams, kad jie galėtų pasirodyti ir pristatyti naujas dainas“, – V. Grigonytė.

Kai kurie didžiausi „Muzikinio viešbučio“ kuriozai televizijos žiūrovų iš ekrano nepasiekdavo.

„Filmavome finalinį „Muzikinį viešbutį“ Jaunimo teatro kieme Vilniuje. Turėjo būti tiesioginė transliacija ir buvo labai baisus oras – lietus, vėjas. Virto ir griuvo mūsų dekoracijos. Turėjome jauną prodiuserį, kuris buvo atėjęs dirbti, – Jurgį Gylį. Jis sako: „Reikia eiti į tiesioginį eterį, atsistoti tarp griūvančių [dekoracijų] ir pasakyti: „Va, kokia situacija, negalime nieko filmuoti“. Šalia stovėjo V. Kernagis, kuris sakė: „Taip negalima, žmonės neturi matyti“. Buvome įpratę, kad žmonės neturi matyti to, kas blogai. Paklausiau Vytauto, nors kitą dieną supratau, kad padariau blogai, nes žmonėms kaip tik reikia užkulisių, mes turime būti, kaip dabar sako, online, nes tada prasideda tikri dalykai. Kiekviename finaliniame [filmavime] yra baisių istorijų. Kaip, pavyzdžiui, Trakų pilyje, kai turėjome pradėti filmuoti ir dingo šviesa. Pora valandų negalėjome nieko daryti ir išvis nežinojome, ar galėsime daryti, bet po tų dviejų valandų, kai pradėjome filmuoti, publika buvo nuostabi“, – prisimena tuometinės laidos „Muzikinis viešbutis“ vedėja V. Grigonytė.

Maudynės eketėje stiprina organizmą

Prie Žaliųjų ežerų devintą valandą ryto – minusinė temperatūra, vėjuota. Šalia tilto eketė, iš kurios keli vaikinai traukia ledo gabalėlius. Viso to reikia, kad eketėje būtų galima maudytis. Tuo metu ant tilto lengvai bėgioja maždaug dešimt žmonių. Vienas jų – 24 metų Simonas Dailidė, kuriam kilo idėja 30 dienų iš eilės maudytis eketėje. Paskelbęs tokią žinutę socialiniuose tinkluose, vaikinas sulaukė entuziastų, kurie vienas po kito prie jo prisijungė.

„Bėgu ir galvoju, iš kur tiek žmonių, ar čia visi bedarbiai, ar direktoriai? Kiek žmonių devintą valandą gali sau tai leisti? Nesiekiau pritraukti žmonių, mano tikslas buvo 30 dienų iš eilės maudytis eketėje“, – sako Simonas Dailidė.

Paskelbęs apie šias maudynes, jis sulaukė bendraminčių, todėl teko kasdien paskirti laiką, kelintą valandą jos vyks. „Va, Tadas, jis maudosi kartu jau nuo trečios dienos. Paskutiniu metu visą laiką maudomės tik šioje eketėje. Vienas žmogus padarė tokį įnagį, kuris ledus kabina“, – pasakoja sveikos gyvensenos šalininkas.

Anot vaikino, esant didesniam šalčiui (apie 20 laipsnių), kitą rytą galima šokinėti ant vakarykštės eketės, todėl vienas draugas visą laiką vežiojasi benzininį pjūklą. Jei reikia, išpjauni ledą ir pakiši jį po ledu, nes ištraukti per sunku.

Žinoma, neslepia S. Dailidė, pasitaiko atvejų, kai žmogus suserga, bet nebūtinai taip atsitinka dėl maudynių: „Sveikuolių sąjungos patirtis rodo, kad išsimaudę eketėje įgauname 12 valandų apsaugą. Šiuo metu vandenyje yra apie du laipsniai šilumos. Darant apšilimą 15 minučių, kūnas sušyla ir galima šokti į eketę.“

S. Dailidės teigimu, maudantis eketėje reikia laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, neplaukti toli nuo kranto, nešokti į vandenį. Be to, siūloma organizmui sukelti šoką: įnerti, išnerti, pasitrinti kūną, nusišluostyti ir greitai apsirengti. Nereikia stoviniuoti ar ilgai mirkti eketėje.

Kelios sekundės šaltame vandenyje reikalauja ne tik didelio fizinio, bet ir psichologinio pasiruošimo. Tie, kurie žiemą ežere maudosi jau ne pirmą kartą, žino, ko tikėtis. Lankantis prie Žaliųjų ežerų, pasitaikė keletas žmonių, kuriems tai buvo pirmas kartas.

Vegetariška mityba gali žaloti

Chemijos mokslų daktaras Viktoras Masevičius − vienas tų žmonių, nesivaikančių sveiko gyvenimo būdo. „Valgau viską. Maitinuosi ne pagal kažkokias taisykles, o tiesiog vadovaudamasis sveiku protu. Jei žinau, kad kažkas tikrai kenksminga, to nevartoju. Pavyzdžiui, oksalo rūgštis sudaro netirpius kalcio oksalatus, kurie dažniausiai kaupiasi aplink kelio sąnarius, dėl to senatvėje neišvengiama kelio sąnario keitimo operacija. Šios rūgšties gausu rabarbaruose, todėl jų nevalgau“, – kalba mokslininkas.

V. Masevičius sako, kad mėsą tikrai valgo, o vegetariškas maistas jam nepriimtinas. Jis sutinka, kad bulvės, apkeptos sūriu, kiaušiniu ir pagardintos grietine, yra skanu ir, galima sakyti, vegetariška, bet yra vegetarų, kurie nevartoja pieno produktų.

Chemijos mokslų daktaro teigimu, pagrindinė vegetarų problema ta, kad jie su augaliniu maistu negauna visų pagrindinių amino rūgščių, kurios būtinos baltymų gamybai. „Didžioji šių rūgščių dalis gaunama su mėsa – skrandyje ji skaidoma į amino rūgštis, kurias įsisavina mūsų organizmas. Jeigu jų negauname, gali atsirasti problemų, kurias vegetarai bando spręsti gerdami amino rūgščių papildus ar vartodami sojų padažą“, – priduria V. Masevičius.

O su veganais ir žaliavalgiais, įsitikęs jis, dar sudėtingiau: „Negalime to uždrausti, gyvename laisvoje šalyje. Bet kai kuriais atvejais vegetarizmas yra žalojimasis. Jeigu jie nori žalotis – tegul.“

Išbandyti reikia ir blaivias pramogas

S. Dailidė pasakoja, kad kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį apie 20 žmonių susitinka bėgti už blaivią Lietuvą. Jis teigia, kad nieko blogo šiek tiek išgerti, bet pats yra abstinentas.

„Yra žmonių, kurie tiesiog ateina pažiūrėti, kas čia vyksta, nežinau, ar jie sportuoja, ar ne, geria, ar negeria, visų tikslas vienodas – blaivi Lietuva. Jei žmogus ir išgeria, bet šią idėją palaiko, tai irgi gerai. Mėgstamiausia mano frazė – reikia išbandyti viską, net ir blaivias pramogas“, – mano S. Dailidė.

Jis prisipažįsta, kad jau būdamas 12 metų su gerokai vyresniais draugais pradėjo lankytis vakarėliuose, kuriuose buvo narkotikų ir alkoholio. Vėliau viena jogos mokytoja jaunuolį pakvietė į septynių dienų sveikuolių stovyklą, kur jis pamatė visai kitą aplinką, kitokius žmones, ir jam tai patiko. Paskui nuvyko į kitą stovyklą, o grįžęs iš jos nusprendė atsisakyti alkoholio, vėliau – ir mėsos.

S. Dailidė neslepia, kad, pradėjęs domėtis sveiku gyvenimo būdu, jis vis tiek siekė išlaikyti senus draugus, todėl rūkė žolę ir cigaretes. Kartu reguliariai vaikščiojo į jogos užsiėmimus, kur sutiko daug jaunų kitaip gyvenančių žmonių. Išbandė savanorystę, maudynes eketėje, tada palaipsniui pradėjo domėtis mityba.

„Po poros metų atsisakiau cigarečių ir žolės – mečiau staiga. Rūkyti pradėjau penktoje klasėje, net naktį išlįsdavau pro langą parūkyti. Mesti rūkyti buvo lengva, nes pasirinkau kitaip gyventi. Kartais, pamatęs rūkantį žmogų, prisimenu tą jausmą, bet pagalvoju, kad neverta prie to grįžti“, – kalba S. Dailidė.

Alkoholio vaikinui taip pat visiškai nesinori, nes jis prisimena daug blogų įvykių, reikalų su policija, muštynių. Visos jo problemos prasidėjo penktoje klasėje, o suėjus 16 metų jis buvo išmestas iš mokyklos. „Yra žmonių, kurie visiškai pakeičia savo gyvenimą. Dabar stengiuosi viską daryti 100 procentų, jei jau darau, tai iki galo“, – pabrėžia vaikinas.

Ne visos sporto rūšys yra sveikos

V. Masevičius užsimena, kad jam diagnozuota nesunki cukrinio diabeto forma, bet kol kas vaistų vartoti nereikia. Vienintelis dalykas, kurio jis atsisakė, – arbatos su cukrumi, kurio įsiberdavo tris šaukštelius.

Cukraus kiekio maiste mokslininkas neskaičiuoja – viskas priklauso nuo maisto, kurį jis suvalgo, kiekio. Nors sergant tokia liga vertėtų atsisakyti bulvių, V. Masevičius prisipažįsta, kad to nepadarė. Keptos bulvės gerokai didina gliukozės kiekį kraujyje, bet nedidina ilgalaikio trijų mėnesių glikuoto hemoglobino kiekio.

Jokių dietų chemijos mokslų daktaras nesilaiko. Paklaustas, ar sportuoja, prisimena, kaip jaunystėje užsiiminėjo labai nesveiku sportu – kilnojo sunkumus (pasak jo, didžioji dalis sporto yra organizmo žalojimas). Mokslininkas sutinka, kad pasivaikščiojimai, pavyzdžiui, su lazdomis, yra gerai, bet bėgiojimas labai apkrauna sąnarius, todėl vyresniam ar stambesnio sudėjimo žmogui daktarai bėgioti nerekomenduotų.

„Pasivaikščioti norėčiau ir daugiau. Jau beveik 20 metų kiekvieną penktadienį susitinku su draugais, retkarčiais iki mūsų susitikimo vietos nueinu pėsčiomis (apie penkis kilometrus), bet nežinau, ar tai galima vadinti sportu. Jei girdėjote, yra tokia sporto šaka „litrobolas“. Šį sportą tikrai mėgstu – penktadienį su draugais išgeriu keturis bokalus alaus“, – juokiasi V. Masevičius.

Visada buvo ir bus įvairių nuomonių, kas lemia sveiką gyvenimą. Vienintelis receptas greičiausiai niekada ir nebus surastas, o ir S. Dailidė, ir V. Masevičius pabrėžia, kad svarbiausia nepulti į kraštutinumus.

Rohindžos neturi jokių teisių

Sitvė – Vakarų Mianmaro miestas, kuris pastaruosius ketverius metus sulaukia bene daugiausia į šalį atvykstančios užsienio žiniasklaidos dėmesio. Nedidelėje Rachinų valstijos sostinėje veikia net kelios pabėgėlių stovyklos, kurios atspindi jau ne vieną dešimtmetį besitęsiantį konfliktą tarp etninių musulmonų rohindžų ir budistų rachinų bendruomenių. Žmogaus teisių organizacijos skambina pavojaus varpais dėl vietinės rohindžų bendruomenės, kuri šalyje, labiausiai Sitvės mieste, beveik neturi jokių teisių. Iš rohindžų atimta pilietybė, balsavimo teisė, didelė dalis jų prieš ketverius metus tiesiog buvo uždaryti į šalies viduje perkeltų asmenų stovyklas (IDP camps).

Patekti į rohindžų stovyklą nelengva. Kartu su vertėja užtrunkame kelias dienas, kol gauname visus reikalingus leidimus. Vietos valdžia nepatikliai žiūri į užsienio žurnalistus, atvykstančius į Sitvę. Net oro uoste, apsaugai mano pase pamačius žurnalisto vizą, sulaukiu klausimų, ar neketinu kurti istorijos apie musulmonus ir apskritai, kodėl pasirinkau tokį nesaugų miestą. Kad Sitvėje nesaugu, buvau perspėta dar prieš kelionę į Mianmarą – aplink miestą vyko rohindžų kovotojų ir Mianmaro kariuomenės susirėmimai. Vis dėlto pasakojimas apie rohindžas buvo pagrindinis mano kelionės į Mianmarą tikslas.

Paskutinę dieną Sitvėje, ankstyvą rytą, taksi automobiliu išvykstu į rohindžų stovyklą, esančią visai šalia miesto ribos. Pasas, žurnalisto viza ir kelios kopijos leidimų. Privažiavus stovyklos teritoriją, mus pasitinka ginkluoti apsaugos pareigūnai, turime pereiti du patikros punktus. Kai mūsų automobiliui atidaromi paskutiniai vartai į stovyklą, neapleidžia įspūdis, kad įvažiuojame ne į perkeltų asmenų stovyklą, o į getą. Stovykla apjuosta spygliuotos vielos tvora, o visus galimus išėjimus saugo ginkluota sargyba.

Po kelių minučių kelionės automobiliu kiek atokiau nuo patikros postų mus pasitinka du rohindžų vyrai – Momo ir Abasas (porą dienų prieš kelionę į Sitvę pavyko užmegzti ryšį su jais ir susitarti dėl susitikimo). Išlipę iš automobilio, greitai patraukiame prie vieno medinio namelio, kuriame gyvena Momo šeima. Abu vyrai atsargūs – nenori, kad vietinė sargyba juos pastebėtų duodančius interviu, nes dėl to jiems gali kilti problemų.

Keliai iš stovyklų užblokuoti

„Prieš 2012 m. gyvenome Nazio kaime, visai šalia Sitvės. Bet į kaimą atėjo budistų vienuoliai su policija ir padegė mūsų namus. Neturėjome, kur eiti, tad visi susirinkome kaimo mokyklos kieme. Po maždaug 30 minučių atvyko kariuomenė ir pasakė, kad turime persikelti į stovyklą, tad visi atsidūrėme čia. Iš pradžių čia nieko nebuvo, vėliau pastatyti keli mediniai nameliai, žmonės susirentė pašiūres“, – pasakoja Abasas.

Anot jo, dabar stovyklos palikti negalima, nes visi keliai užblokuoti – negalima nei grįžti į kaimą, nei tiesiog nusipirkti maisto Sitvėje: „Čia nieko neturime, negalime mokytis, dirbti, nėra sveikatos priežiūros ir apskritai jokių teisių. Pasaulinė maisto programa į stovyklą tiekia ryžių, tačiau nė viena Mianmaro nevyriausybinė organizacija mums nepadeda.“

Šalia Sitvės esančioje stovykloje gyvena apie 10 tūkst. žmonių. Nors turtingesni rohindžos gyvena mediniuose nameliuose stovyklos pradžioje, važiuodami gilyn, pamatome daugybę iš įvairių medžiagų suręstų kelių kvadratinių metrų ploto pašiūrių. Tokiuose namuose glaudžiasi gausios šeimos. Kartu su Abasu pasitikęs Momo pasakoja, kad būtent šeimos su mažamečiais vaikais patiria daugiausia sunkumų.

„Iš čia negalime išeiti, bet, jei kas nors atsitinka, pavyzdžiui, rimtai suserga vaikas, turime žūtbūt jį nuvežti į ligoninę. Vienintelis būdas – papirkti policininką. Kad gautume leidimą vykti į ligoninę, policininkams turime sumokėti apie 30 dolerių, dar 30 dolerių sumokame už nuvežimą iki ligoninės. 2012 m., kai buvome uždaryti čia, praradau maždaug 20 tūkst. dolerių. Dabar nieko neturime, mane remia žmonos motina, kuriai pavyko išsaugoti santaupas. Ji kas mėnesį mūsų šeimai duoda apie 50 dolerių. Iš Pasaulinės maisto programos gauname ryžių, bet pusę jų parduodame, kad juodojoje rinkoje galėtume nusipirkti kitų produktų. Jų gauname iš rachinų, kurie atneša prie stovyklos kitų prekių ir parduoda dvigubai brangiau“, – kalba Abasas.

Internete galima rasti daugybę vaizdo medžiagos, kurioje užfiksuotos ne tik dėl ligų ar maisto stygiaus neišgyvenusių kūdikių mirtys, bet ir vietinės kariuomenės prieš stovyklų gyventojus vykdomas smurtas. Tuo metu, kai rohindžos ir didelė dalis užsienio nevyriausybinių organizacijų bando atkreipti dėmesį į musulmonų padėtį Mianmare, kuriame dominuoja budistai, birmiečiai ir rachinų bendruomenė Sitvėje kalba apie rohindžų išpuolius ir iki šiol deginamus kaimus.

Rachinai kaltina musulmonus

Tą dieną, kai laukėme leidimų patekti į rohindžų stovyklą, vietinis Sitvės gyventojas mums su vertėja pasiūlė apsilankyti rachinų pabėgėlių stovykloje. Ji gerokai skiriasi nuo rohindžų – nežinodamas negalėtum pasakyti, kad čia stovykla. Ji atrodo tarsi gyvenvietė, įsikūrusi šalia Sitvės.

Čia žmonės pabėgo nuo susirėmimų tarp rohindžų ir vietinės kariuomenės. Vienas tokių – jau kelerius metus stovykloje gyvenantis U Nien Džo.

„Tai, kas čia vyksta, – tragedija, ši žemė priklauso mums, musulmonai įsiveržė į mūsų žemes. Anksčiau gyvenome kitoje upės pusėje, bet musulmonai padegė mūsų namus, todėl turėjome persikelti čia, į Sitvę. Iš pradžių prisiglaudėme vienuolyne, ten mums davė maisto. Vėliau valdžia sudarė pabėgėlių sąrašus ir pasiūlė mums apsigyventi čia, įvairios organizacijos aukojo maisto ir drabužių. Taip, anksčiau mūsų kaimas draugiškai sugyveno su musulmonais, bet dalis jų suradikalėjo ir ėmė su mumis kovoti. Kai kurie ėmė priekabiauti prie mūsų mergaičių. Žinoma, kai kurie musulmonai geri, bet dėl prasidėjusios nesantaikos negalime su jais gyventi. Šioje stovykloje gyvena apie 3 tūkst. žmonių, visi jie iš aplinkinių kaimų, daugiausia atsikėlę gyventi prieš kelerius metus, kai aplink Sitvę prasidėjo smurtas“, – pasakoja U Nien Džo.

Vietiniai Sitvės gyventojai kartoja, kad rohindžos jiems kelią milžinišką grėsmę. Aplink Sitvę esančių kaimų gyventojai sako bijantys pabusti naktį liepsnose, nes Rachinų valstijoje dar liko kaimų, kuriuose gyvena rohindžos, o šie esą padegsią budistų gyvenvietes.

Man būnant Mianmare, šalies kariuomenė susirėmė su rohindžų kovotojais, ėmusiais atakuoti pasienio zonas su Bangladešu, kaip teigiama, siekdami pabėgti į kaimyninę musulmonišką valstybę. Ne kartą užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie Mianmaro kariuomenės žiaurų elgesį su šia etnine grupe, apie rohindžų moterų prievartavimus. Nors bandžiau nuvykti į šalia Sitvės dar esančius rohindžų kaimus, mane sustabdę pareigūnai liepė apsigręžti ir leidimo vykti į šiuos kaimus nedavė. O į greta esantį rachinų kaimą leidimo prašyti nereikėjo. Ten nuvykusi susitikau su rachinų bendruomenės atstove Do Niu Ė.

„Daugelis iš mano kaimo persikėlė į Sitvę, nes mano, kad čia nesaugu, mūsų kaimą supa musulmonų gyvenvietės. Mūsų šeima visada gerai sutarė su musulmonais, lankydavomės vieni kitų namuose, bet 2012 m. staiga pasipylė smurtas. Manau, taip atsitiko, nes mūsų bendruomenės skirtingos, skiriamės ne tiek religija, kiek socialine padėtimi. Ta nelygybė sukėlė smurtą, o mūsų valstybėje, galima sakyti, įstatymai neveikia. Daugybę metų šalį valdė karinė chunta ir problemas spręsdavo taip, kaip jai naudinga. Deja, šiuo metu musulmonai nori užimti ir valdyti bent pusę mūsų valstijos, jie ateina ir puola mūsų kariuomenę, gali užpulti ir mūsų kaimą. O musulmonai stovyklose yra saugūs, jie gauna didžiulę tarptautinės bendruomenės paramą“, – tikina Do Niu Ė.

Nobelio taikos premijos laureatė padėties nesprendžia

Suprasti ir paaiškinti painų ne vieną dešimtmetį besitęsiantį konfliktą tarp budistų rachinų etninės grupės ir musulmonų rohindžų nėra paprasta. Todėl iš Sitvės grįžusi į pagrindinį Mianmaro miestą Jangoną, susitinku su politikos veikėju, teisininku ir žmogaus teisių gynėju Abu Tahay. Jis man rodo daugybę prieš kelis dešimtmečius Mianmaro oficialių institucijų išleistų leidinių, kuriuose rohindžos priskiriami prie daugiau nei 130 šalies etninių grupių. Tačiau Abu Tahay pasakoja, kad po konstitucinių pakeitimų, įvykdytų prieš kelis dešimtmečius, rohindžų etninei grupei valdžia nebeatnaujino piliečių statuso. Šiandien teigiama, kad rohindžos – nelegalūs migrantai iš Bangladešo.

Pasak Abu Tahay, Mianmare nuo pat pirmųjų dienų, prieš tūkstantį metų, jau gyveno keletas skirtingų musulmonų grupių: „Birmos musulmonai, rohindžų musulmonai, myedu musulmonai įvairiose šalies dokumentuose ir leidiniuose oficialiai buvo pripažinti etninėmis Mianmaro grupėmis. Tačiau 1982 m. pilietybės įstatymas pakeitė rohindžų padėtį – nuo tada prieš juos valdžia ėmė vykdyti diskriminacinę politiką.“

Iki 1982 m., toliau kalba Abu Tahay, visi Mianmare gimę žmonės turėjo nacionalinę registracijos kortelę, o priėmus įstatymą, gyventojai buvo paprašyti nacionalinę registracijos kortelę pakeisti į Mianmaro asmens tapatybės kortelę. „Kai kitoms etninėms grupėms buvo suteiktos asmens tapatybės kortelės, rohindžos gavo laikinąsias registracijos korteles. Taip jie neteko savo pilietybės ir senųjų registracijos kortelių – oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad Mianmare iki 1982 m. jie buvo laikomi nuolatiniais Mianmaro gyventojais. Taip buvusi vyriausybė galėjo tvirtinti, kad rohindžos yra nelegalūs migrantai, neturintys jokių dokumentų“, – teigia Abu Tahay.

Daugelis Vakarų lyderių tikėjo, kad į valdžią šiek tiek daugiau nei prieš metus atėjusi Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Su Či partija imsis spręsti užsitęsusią rohindžų problemą. Vis dėlto šiandien jokių pokyčių nematyti, o užsienio žiniasklaida pastebi, kad per metus demokratijos vertybes propaguojanti lyderė nė karto neapsilankė problemiškose Rachinų valstijos vietose ir nė karto atvirai neprakalbo apie šią problemą. Ji nė karto nesusitiko ir su keletą kartų to prašiusiu Abu Tahay.

„Ne kartą esu siūlęs, kad reikia susėsti ir aptarti šią problemą. Ją turi spręsti rohindžų, rachinų ir vyriausybės atstovai. Tai sakiau, kai buvau susitikęs su prezidentu Baracku Obama, Davidu Cameronu ir Catherine Ashton. Visada sakiau, kad reikia pradėti trijų pusių derybas. Tai vienintelis būdas pasiekti veiksmingą susitarimą, jis būtinas šalies ir jos žmonių gerovei užtikrinti. Jei bet koks sprendimas šiame konflikte būtų priimtas neįtraukus kurios nors iš šių grupių, esu tikras, būtų pasiekta tik laikina taika. Deja, dar nepasiekėme lygio, kai visos trys pusės galėtų susėsti derybų. Nacionalinės demokratijos lygos būstinėje prieš rinkimus buvau tris kartus – bandžiau susitikti su Aung San Su Či, bet tokia galimybė man nebuvo suteikta“, – pabrėžia Abu Tahay.

Kariuomenė siekia diskredituoti Aung San Su Či

Susisiekti su Nacionaline demokratijos lyga ir man Mianmare nepavyko. Nei Aung San Su Či, nei valdančioji partija komentarų apie rohindžų padėtį užsienio žiniasklaidai beveik neteikia. Vis dėlto naujai išrinktame parlamente yra rohindžams atstovaujanti Demokratijos ir žmogaus teisių partija. Pagal Mianmaro įstatymus visos etninės grupės parlamente turi turėti bent po tris atstovus. Lygiai tiek atstovų turi Demokratijos ir žmogaus teisių partija. Su jos pirmininku Kjav Minu susitikau vos atvykusi į Mianmarą. Pirmiausia jo paklausiau, kodėl daug vilčių teikusi Aung San Su Či vis dar neina taip reikalingu pokyčių keliu.

„Šis paaiškinimas kai kuriems bus labai nepatogus, pirmiausia Aung San Su Či. Vakarų pasaulis skatino jos demokratiškos stiprios lyderės įvaizdį, bet dabar matome, kad jis nėra toks jau tikslus. Ji silpna. Kariuomenė už ją stipresnė. Ji privalo taikstytis su kariuomene. Dėl kariuomenės spaudimo ji turi paaukoti daugelį savo moralinių vertybių, tų vertybių, kurias taip pabrėžė Vakarai, dėl kurių ji laimėjo rinkimus“, – sako Kjav Minu.

Anot jo, visose srityse kariuomenė siekia diskredituoti Aung San Su Či, pakenkti jos įvaizdžiui, atitolinti ją nuo visuomenės: „Kariuomenė blokuoja kiekvieną žingsnį, ji nesivadovauja civilinės valdžios nurodymais. Nors karinė chunta oficialiai nevadovauja šaliai, jos įtaka milžiniška. Sutapimas ar ne, jums spręsti, bet, kai buvo suformuota Kofi Annano taikos komisija, kuriai pritarė Aung San Su Či, kai komisija turėjo pradėti darbą Rachinų valstijoje, staiga prasidėjo kovos tarp rohindžų ir kariuomenės. Kai jau atrodė, kad bus pasiūlytas koks nors sprendimas dėl konflikto, dėl rohindžų stovyklų, kariuomenė sukūrė vadinamąjį rohindžų sukilimą, nes kariuomenės lyderiai nenori taikos, nenori, kad Rachinų valstijoje dirbtų K. Annano misija.“

2010 m. dažnai laikomi pirmųjų teigiamų pokyčiu laikotarpiu Mianmare, nes tuomet karinė chunta perleido valdžią civiliams – taip ji galėjo tikėtis, kad bus nutraukta tarptautinė Mianmaro izoliacija. Taip iš tiesų ir įvyko – šalis atsivėrė turizmui, galėjo tikėtis naujų užsienio investicijų. Tačiau visko rezultatas – padidėjęs tarptautinis spaudimas: pirmiausia nutraukti namų areštą Nobelio taikos premijos laureatei Aung San Su Či, tada surengti demokratinius rinkimus ir, žinoma, galiausiai imtis spręsti ilgai besitęsianti konfliktą Rachinų valstijoje. Tačiau priešingai nei Vakarai galėjo tikėtis, po 2010 m. situacija Rachinų valstijoje ėmė tik blogėti.

„Pagal 2008 m. Konstituciją, jei valstijoje ar mieste viena etninė grupė sudaro daugiau nei 50 proc. visų gyventojų, vietovė turi būti savarankiškai administruojama ir gauti specialų statusą. Jei įvyktų taikos susitarimas, jei rohindžoms būtų atkurtos piliečių teisės, jų gyvenamoms teritorijoms iškart būtų suteikta savivalda. Sitvėje ir kituose trijuose didžiausiuose Rachinų valstijos miestuose daugumą gyventojų sudaro rohindžos, taigi susitaikius beveik visa valstija būtų administruojama rohindžų. Išaugus tarptautiniam spaudimui, pradėta kalbėti, kad rohindžos – migrantai iš Bangladešo, todėl negali turėti pilietybės. Dabar ši idėja Mianmare labai paplitusi“, – pabrėžia Kjav Minu.

Netoleranciją skatina budistų vienuolių organizacija

Sudėtingas konfliktas Rachinų valstijoje dažnai gali būti suprastas kaip konfliktas tarp skirtingų religijų. Ne vienas ekspertas sutinka, kad religinę netoleranciją šalyje skatina budistų vienuolių politinė organizacija „Mabada“. Ji itin įtakinga šalyje ir dažnai savo veiklai politikai turi gauti vienuolių pritarimą. Pavyzdžiui, didelių žingsnių ginti rohindžų teises vis dar nesiimanti Aung San Su Či šios vienuolių organizacijos ne kartą buvo kritikuojama dėl pernelyg palankaus požiūrio į musulmonus.

Kol buvau Mianmare, man nepavyko susisiekti su organizacija, bet vieno Sitvės mieste veikiančio vienuolyno vienuolis gana aiškiai atskleidė radikalių budistų poziciją: „Rohindžos yra pavojingi, jie visada mums kėlė grėsmę. Miegu ir gyvenu bijodamas, kad jie man perpjaus gerklę. Rohindžos turi būti laikomi atskirti stovyklose, nes jie, atvykėliai iš Bangladešo, užėmė mūsų žemes.“

O rohindžų žmonės pabrėžia, kad jie nei nusikaltėliai, nei teroristai, be to, anksčiau ir nebuvo problemų su rachinų bendruomene. O tai, kas vyksta dabar, jie vadina genocidu.

Kaip ir daugelyje konfliktų, neįmanoma atsakyti, kas iššovė pirmasis, bet tačiau rohindžų padėtis ir gyvenimo sąlygos stovyklose gerokai skiriasi nuo rachinų bendruomenės. Vos atvykusią į Mianmarą mane nustebino patarimas kalbant apie rohindžus nei valdžios atstovams, nei vietos nevyriausybinėms organizacijoms neminėti rohindžų.

Parlamentaras Kjav Minu teigia, kad tai reiškia, jog Birma tampa rasistine valstybe, nors kiekvienas žmogus turi teisę į savo identitetą – tai pagrindinė žmogaus teisė, įtvirtinta Jungtinių Tautų chartijoje. „Jei birmiečiai nepritaria tokiai teisei, netgi bando uždrausti vartoti terminą „rohindžos“, vadinasi, mes tampame labai radikalūs. Nesiekiame tikrosios demokratijos, nesuprantame žmogaus teisių esmės. Žmogus negali gyventi be savo identiteto, niekas negali jo priversti prisiimti nesavojo“, – pabrėžia Kjav Minu.

Daugiau nei milijonas rohindžų jau nuo 8-ojo dešimtmečio susiduria su valdžios persekiojimais, bet paskutiniai ketveri metai šiai bendruomenei patys dramatiškiausi. Skaičiuojama, kad maždaug 150 tūkst. rohindžų iki šiol yra uždaryti perkeltųjų asmenų stovyklose. Nevyriausybinės organizacijos praneša, kad, prieš porą metų prasidėjus masiniam rohindžų bėgimui nuo persekiojimų Mianmare, nemažai žmonių patenka į nelegalių gabentojų rankas ir įtraukiami į darbo vergovę.

Šiandien sunku įžvelgti kokių nors prošvaisčių, kad nebeliktų rohindžų teisių pažeidimų, o situacija Rachinų valstijoje būtų suvaldyta. Tikėjimas, kad Aung San Su Či sugebės tai padaryti, atrodo, blėsta ir Vakarų lyderių akyse. Tarptautinė bendruomenė išlieka didžiausia jau ne vieną dešimtmetį diskriminaciją ir persekiojimus patiriančių rohindžų viltimi.

Dedama daug vilčių

Mianmaras – ilgą laiką karinės chuntos valdyta šalis, jau kelerius metus vadovaujama civilinės valdžios. Didžiausias pokytis įvyko pernai, kai parlamento rinkimus laimėjo Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Sui Ky vadovaujama Nacionalinės demokratijos lyga. Į šią pergalę sudėta daug vilčių. Tikimasi, kad po ilgų dešimtmečių diktatūros Mianmaras pagaliau pradės eiti demokratijos kryptimi, o itin silpna ekonomika atsigaus ir šalis atsivers pasauliui.

Beveik niekada nesibaigiančios automobilių spūstys, šalia gatvės parduodamas maistas, žaidžiantys vaikai, bėgiojantys šunys, vištos – tai didžiausio Mianmaro miesto, buvusios sostinės, Jangono, anksčiau vadinto Ragūnu, vaizdas. Čia gyvena apie 6 mln. žmonių, dešimtadalis visos šalies gyventojų. Daugelis Jangono namų chaotiškai spauste spaudžiasi vienas prie kito. Kai kuriems pastatams, atrodo, verkiant reikia renovacijos. Tačiau kai kuriuose Jangono rajonuose viešbučiai, prekybos centrai ar kiti pastatai prabanga ir modernumu tiesiog iškrenta iš bendro vaizdo.

Kalbėdamas apie šalyje egzistuojančius milžiniškus turtinius skirtumus, savaitinio žurnalo „Myanmar Post“ redaktorius Aungas Khine Nyuntas sako, kad dauguma Jangono kvartale gyvenančių žmonių dirba Mianmaro geležinkeliuose: „Tiesą sakant, visas šitas kvartalas priklauso Mianmaro geležinkelių ministerijai. Skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų labai labai didelis.“

Paėjus kiek toliau nuo gatvės ir įžengus į vieną skurdžiausių Jangono kvartalų, matyti gana daug eilėje stovinčių žmonių. Visi jie laukia maisto kortelių. „Dauguma šių žmonių nėra bedarbiai, daug jų dirba Mianmaro geležinkeliuose, bet tai daugiausia vyrai, tad jų žmonos ir vaikai priklausomi nuo vyrų atlyginimų, o šie – labai maži“, – sako A. K. Nyuntas.

Pašnekovas priduria, kad maisto kortelės, kurių žmonės laukia, nėra vyriausybės parama: „Šios kortelės – tai per šventes organizacijų ir žmonių surinktos aukos. Neturtingi gyventojai patys turi rasti būdų išsilaikyti. Labai dažnai vaikai šeimoms padeda užsidirbti pinigų. Jangone dažnai galima pamatyti kavinėse dirbančius vaikus.“

Nenori atvirauti apie sunkų gyvenimą

Einant vis giliau į vieną skurdžiausių Jangono kvartalų, nepriteklius matosi vis ryškiau. Be daugybės šiukšlių, užteršto upės vandens, siaurose kvartalo gatvelėse matyti ir daugybė keistų, kelių aukštų ir vos kelių kvadratinių metrų patalpų, kurios labiau primena šuns būdą nei gyvenamąją vietą. Tačiau ten gyvena žmonės, ten auginami vaikai. Už tokį būstą žmonės priversti mokėti nuomą.

Daugelis šio rajono žmonių vengia fotoaparato blykstės ir nenori atvirauti apie gyvenimo sąlygas, bet vienas nuošaliau sėdintis vyras sutinka trumpai papasakoti, kaip jis gyvena. „Dirbu nešiku Jangono traukinių stotyje. Kasdien uždirbu apie 3 tūkst. džetų, maždaug 2,5 dolerio. Pinigų neužtenka. Turime tris vaikus, kurie turėjo palikti mokyklą. Dabar jie glaudžiasi mano žmonos tėvo namuose“, – pasakoja vyras.

Jis tvirtina ne visada gyvenęs šiame rajone: „Esu kilęs iš Vidurio Mianmaro, bet, kai mirė mano tėvai, nusprendžiau persikelti į Jangoną dėl geresnio gyvenimo. Čia gyvenimas iš tiesų daug geresnis. Ten neturėjau jokių galimybių įsidarbinti.“

Rengia neformalaus ugdymo pamokas

Daugumos neturtingų šeimų vaikai yra įtraukiami į darbo rinką. Nors vaikams Mianmare dirbti draudžiama, tokių vaikų gausa kiekviename neturtingame rajone tiesiog bado akis. Anot A. K. Nyunto, kvartalo kavinėse kartais dirba ir indus jose plauna dar net kriauklių nepasiekiantys vaikai, kitur jie dirba padavėjais. Jiems – 10–13 metų.

Tokių pavyzdžių Jangone ne vienas. Daugybė vaikų po kelių klasių yra priversti mesti mokyklą ir padėti tėvams. Taip jie pakliūva į užburtą ratą – neįgiję išsimokslinimo jie pasmerkti dirbti labai menkai apmokamą darbą.

Nors vyriausybė kol kas nesugeba nei sumažinti nelegalaus vaikų darbo, nei pasiūlyti dirbantiems vaikams alternatyvios galimybės mokytis, šalyje veikia kelios nevyriausybinės organizacijos, kurios siekia padėti vaikams išbristi iš skurdo. Viena tokių iniciatyvų – „MymeProject“.

Projekto organizatoriai rengia neformalaus ugdymo pamokas arbatinėse – vėlai vakare, kai jos baigia darbą. Tuomet vaikams leidžiama bent kiek pasimokyti. „Myme“ projekto idėja gimė Timui-Aye Hardžiui, prieš ketverius metus jis nusprendė iš Niujorko grįžti į gimtąjį Mianmarą ir padėti skurstantiems šalies vaikams.

T. Hardis pasakoja, kad šie vaikai dirba 7 dienas per savaitę, po maždaug 12–13 val. per dieną: „Dėl to mūsų pamokoms vaikai gali skirti apie valandą per dieną, kai uždaromos arbatinės ir parduotuvės. Dirbame vėlai vakare, tad sunku pritraukti mokytojų, kurie sutiktų dėstyti vaikams. Ypač moterų, nes Jangone 7–8 vakaro moterims nesaugu.“

Kitas iššūkis, anot T. Hardžio, yra vaikų įtikinimas mokytis, patys jie tuo nesuinteresuoti. „Bet tai suprantama, nes jei pažvelgtume į šalies istoriją, per dešimtmečius švietimo sistema buvo beveik sunaikinta autoritarinio režimo ir kariuomenės. Šiandieninė švietimo sistema nėra praktiška, baigęs mokyklą gali atsidurti tose pačiose arbatinėse. Kad sistema neveikia, akivaizdu – 70 proc. vaikų meta mokslus po pradinės mokyklos“, – aiškina pašnekovas.

Kaip tikina T. Hardis, kai kurie 7–8 metų vaikai jau tėvų išsiunčiami dirbti: „Į didžiuosius miestus vaikai atvyksta iš kaimo vietovių. Mergaitės dažniausiai įdarbinamos namų tvarkytojomis, berniukai įsidarbina arbatinėse arba gatvėse. Vaikai uždirba mažiau nei dolerį per dieną, dažnai 40–30 centų. Bet juos tai tenkina, nes kaime jie neturi net maisto pavalgyti. Arbatinės jiems suteikia vietos miegoti ir maisto, o visus uždirbtus pinigus vaikai siunčia tėvams. Kaime likę tėvai dažnai išgyvena tik iš vaikų siunčiamų pinigų.“

Daugelyje sektorių dirba vaikai

Mianmaras – trečia pagal neturtingumą Azijos šalis, nors kai kurie ekspertai tvirtina, kad pastaraisiais metais šios šalies ekonomika auga sparčiausiai pietryčių Azijos regione. Bet didžiajai Mianmaro gyventojų daliai tai nepadeda išbristi iš skurdo, o didžiausių šalies miestų ekonominis augimas, pasak ekspertų, tik paskatino vaikų migraciją dėl darbo.

T. Hardis teigia, kad jei vyriausybė nespręs nelegalaus vaikų darbo problemos, taip trokštamos užsienio investicijos Mianmare gali ir nepasirodyti. „Dabar Mianmaras atsivėrė pasauliui ir matome daug užsienio kompanijų, atvykstančių investuoti, tačiau problema, su kuria susiduria užsienio verslas, – kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Kur tik pažvelgtum, daugelyje sektorių dirba vaikai“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak T. Hardžio, net jei Mianmare nėra veiksmingai įgyvendinami įstatymai, susiję su vaikų darbų, užsienio kompanijos laikosi griežtų etikos standartų, ir vaikų darbas Mianmare joms kelia susirūpinimą: „Kompanijos puikiai žino, kad vienas ar du incidentai, susiję su vaikų darbu, labai pakenktų jų verslui ir turimam vardui Vakaruose. Tad ši dar nesuvaldyta problema labai kenkia Mianmaro ekonomikai – esame neturtinga šalis ir mums verkiant reikia investicijų.“

Tam, kad būtų sulaukta stambių investuotojų, T. Hardžio manymu, reikia išspręsti vaikų darbo klausimą. „O tam, kad jį išspręstume, reikia reformuoti švietimo, vaiko apsaugos, socialinę sistemą, sukurti naujų darbo vietų. Tam reikia investicijų, reikia pinigų. Tad tai tarsi vištos ir kiaušinio problema“, – teigia jis.

Galima rasti ir turtingų rajonų

Skurdžius Jangono miesto vaizdus keičia prabangių daugiaaukščių pastatų ir prekybos centrų panorama. Vienas turtingiausių Jangono kvartalų įsikūręs šalia ežero, pamėgtos poilsio ir turistų vietos. A. K. Nyuntas pasakoja, kad šį rajoną galima vadinti diplomatų kvartalu: „Anapus ežero, šalia šventyklos, įsikūrusi JAV ambasada, o šalia jos – Aung San Su Kyi rezidencija. Kai kurie namai priklauso vyriausybės nariams, kai kurie – verslininkams. Visi šio rajono gyventojai turi automobilius, tad į šiuos rajonus miesto autobusai nevažiuoja.“

Vaikštant po prabangiąją Jangono dalį mano pašnekovas atkreipia dėmesį, kad nemažai viešbučių ar prekybos centrų priklauso investuotojams iš Vietnamo ar kitų Azijos šalių. Pasak A. K. Nyunto, į valdžią atėjus demokratinius pokyčius žadančiai vyriausybei, Azijos šalims Mianmaras tapo patrauklus investuoti.

T. Hardis teigia, kad ne tik Vietnamo, bet ir kai kurių kitų Azijos šalių investuotojai, pavyzdžiui, Indijos ar Kinijos, yra susidomėję investicijomis ir verslu Mianmare. „Šalies politinė sistema pasikeitė ir atvėrė naujų ekonominių galimybių. Beveik visur šiame rajone galima pamatyti statybas, tai įrodo, kad Mianmaro potencialas verslui vis labiau auga. Tačiau mūsų ekonominė plėtra susiduria ir su dideliais iššūkiais. Vienas ryškiausių – labai didelė infliacija. Mianmaro džetas dolerio atžvilgiu labai nuvertėjo. Infliacija Mianmare didžiausia per šiuos 10 metų“, – aiškina pašnekovas.

Vystymasis – vienas greičiausių Pietryčių Azijoje

2010-aisiais, po 5 karinio režimo valdymo dešimtmečių, reformų kelių žengęs Mianmaras atsivėrė pasauliui ir tarptautiniams investuotojams. Vis dėlto būtent po pernai vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo ilgametės opozicijos lyderės Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Sui Kyi vadovaujama partija, didelė dalis vakarų valstybių patikėjo, kad Mianmaras pagaliau žengė demokratijos keliu.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos iškart po sėkmingų rinkimų Atšaukė sankcijas šiai Pietryčių Azijos valstybei. Tačiau pasak ekonomikos eksperto Tan So, su kuriuo susitikau Jangono universitete, kol kas užsienio investuotojai, ypač iš vakarų valstybių, nėra garantuoti dėl Mianmaro ekonominės ateities.

Tan So sako, kad ana vyriausybė neturėjo tvirtos ekonominės politikos, o karinis režimas per dešimtmečius nustekeno šalies ekonomiką: „Tam, žinoma, įtakos turėjo ir tarptautinė izoliacija bei sankcijos. Šiai vyriausybei sunku išjudinti ekonomiką, nes tenka spręsti per dešimtmečius įsisenėjusias problemas. Mianmare diskutuojama, kaip šalis turėtų skatinti ekonominį vystymąsi ir augimą. Nesutariama, ar reikėtų kliautis gamtiniais ištekliais ir daugiau išgauti bei eksportuoti naftos, dujų, gausiau kirsti miškų medienai ar Mianmarą pasukti modernumo ir industrializacijos link.“

Pasak Tan So, dalis ekspertų tvirtina, kad ekonominis Mianmaro vystymasis – vienas greičiausių Pietryčių Azijoje. „Tačiau, kad galėtume taip teigti, neturime patikimų duomenų, be to, skirtumai tarp turtingųjų ir skurstančiųjų nesuvaldyti, tad, manau, tvirtinama, kad Mianmaro ekonomika sparčiai auga, tik norint pritraukti užsienio investuotojų. Tačiau dėl tebetvyrančio neaiškumo dėl Mianmaro ekonominės politikos ateities, užsienio investuotojai, ypač iš vakarų, vis dar delsia, stebi situaciją šalyje ir nepuola investuoti“, – tikina pašnekovas.

Varginantis darbas už menką atlygį

Iš didžiausio šalies miesto Jangono, galima nusikelti į nedidelį, turistų pamėgtą ir natūralią aplinką išsaugojusį Napaly paplūdimį. Būtent turizmas, pasak ekspertų, yra dar neišnaudota Mianmaro galimybė klestėti. Tačiau šaliai dar reikia išplėtoti infrastruktūrą ir paruošti gyventojus neišvengiamiems pokyčiams.

Šiandien Napaly paplūdimyje iškilę dešimtys užsienio turistams skirtų viešbučių, tarp jų glaudžiasi ir keli žvejų kaimai. Vis dažniau diskutuojama, ar dar ilgai tradicinis verslas išsilaikys turistinėse vietose. Į paplūdimį atėjus vos tekant saulei, matyti laivais iš jūros po naktinės žūklės grįžtantys žvejai.

Vienas jų pasakoja, kad į jūrą išplaukia kasnakt: „Iš pradžių pastatome tinklus, o paryčiais traukiame. Kaskart sugauname apie 100–200 žuvų. Dieną išsimiegame. Tai labai varginantis darbas, o atlygis menkas. Taip dirbu jau trejus metus. Mano visa šeima iš šio žvejų kaimo, visi dirbame žvejybos darbus.“

Tai vienas iš daugelio Džeikdov kaimo, įsikūrusio prie pat jūros, žvejų. Jis dirba žuvininkystės verslo savininkui U Mon Dži, kuris jau dešimtmetį užsiiminėja žuvininkyste. Verslininkas taip pat nerimauja dėl savo verslo ateities.

„Seniau žuvis galėdavome džiovinti bet kur, dabar mūsų džiovinimo plotai labai sumažėjo, nes aplink viešbučiai, o jų savininkai žuvų privačiuose paplūdimiuose džiovinti neleidžia. Be to, turistai skundžiasi, kad kvapas nemalonus, todėl žuvis džioviname tik kaimo teritorijoje. Žvejai galbūt to nejaučia, bet man augantis turizmas kelia nerimą. Girdime kalbų, kad nauji viešbučiai išstums žvejų kaimus. Šiame kaime 85 proc. gyventojų – žvejai, todėl tikiuosi, kad valdžia į tai atsižvelgs ir bus pasiektas bendras sutarimas“, – teigia verslininkas.

Konfliktas tarp viešbučių ir žvejybos sektorių

Žvejų kaimo gyventojai į žuvininkystę įtraukiami dar vaikystėje. Tuo metu, kai berniukai ir vyrai naktį išplaukia į jūrą žvejoti, moterys nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio saulėje džiovina jūroje sugautas smulkias žuvis. Kiekvieną vakarą jos surenkamos iš paplūdimyje ištiestų tinklų, o kitą rytą džiovinamos. Už kiekvieną sudžiovintą žuvį moterims mokama – per mėnesį jos, kaip ir žvejai, uždirba mažiau nei 100 dolerių.

Viena iš žuvį iš tinklų renkančių moterų paplūdimyje sako net negalinti įsivaizduoti, kad ateityje jai reikėtų persikvalifikuoti ir dirbti turizmo sektoriuje: „Čia atvykau iš kito kaimo, kai man buvo 12 metų, tad Džeikdov žvejų kaime gyvenu ir dirbu jau trejus metus. Kiekvieną rytą, kai grįžta žvejų laivai, moterys turi ateiti prie jūros ir padėti išskirstyti žuvis. Jas patiesiame ant tinklų ir džioviname dvi dienas. Čia uždirbu daugiau nei uždirbčiau savo kaime, tačiau šeimos paremti negaliu. Pinigų užtenka tik mano pačios pragyvenimui. Vienintelis darbas, kurį moku ir galiu dirbti – džiovinti žuvis. Negalėčiau dirbti turizmo srityje, nes neturiu tam žinių. Baigiau tik dvi klases.“

Tuo metu greta žvejų kaimo esančiame viešbutyje dirbantis Kim Jė Du sako, kad ateitį mato turizmo sektoriuje ir džiaugiasi, kad jo įgyto išsimokslinimo užteko įsidarbinti viešbutyje. „Viešbutyje dirbu jau antrus metus, anksčiau dirbau žveju. Tačiau sąlygos ten labai sunkios, atlyginimas nestabilus. Ištvėriau du mėnesius ir nusprendžiau, kad turiu bandyti įsidarbinti viešbutyje. Baigiau aštuonias klases ir nemoku anglų kalbos, todėl galiu dirbti tik viešbučio virtuvėje“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

Anot Kim Jė Du, Iš Džeikdov žvejų kaimo daug jaunimo bando pareiti dirbti į viešbučius ar restoranus: „Žinau, kiti tuo nepatenkinti, sako, kad išduodame tradicinius verslus. Mūsų kaimas suvaržytas dėl kylančių viešbučių, žvejai nebegali žvejoti ar džiovinti žuvų kaip anksčiau. Taip, konfliktas tarp viešbučių ir žvejybos sektorių yra, kaip ir tarp skirtinguose sektoriuose dirbančių žmonių.“

Turizmas plečiasi

Vienoje neturtingiausių Mianmaro valstijų esantis Napaly paplūdimys ateityje gali padėti daugybei vietos gyventojų išbristi iš skurdo. Čia per kelerius metus kelis kartus išaugo viešbučių, restoranų, turistinių ekskursijų tinklas. Nors turistų paplūdimiuose nėra tiek daug, kiek galbūt esame įpratę matyti, šalia Napaly paplūdimio veikiančio Viešbučių ir turizmo ministerijos padalinio atstovas Uwė Mamo sako, kad nereikėtų manyti, kad turizmas išstums daugeliui žmonių svarbią žvejybą.

„Kasmet turizmas mūsų regione plečiasi. 2011-aisiais, kai Mianmaras atsivėrė tarptautiniam turizmui, šalis sulaukė apie 800 tūkstančių turistų. Napaly paplūdimys – daugiau nei 18 tūkstančių. Mianmare praėjusiais metais apsilankė beveik 5 milijonai turistų, o Napaly – beveik 39 tūkstančiai užsienio svečių“, – pasakoja U. Mamo.

Kaip tvirtina U. Mamo, iki 2010-ųjų regionas sulaukdavo maždaug septynių tūkstančių turistų, bet daugiausia – vietinių: „Svarbiausia mūsų regiono ūkio šaka buvo žvejyba, šiandien turizmas ir žvejyba vienodai svarbūs. Tačiau žvejybos sektorius kyla daugybė išbandymų – ne tik dėl augančių turistų skaičiaus, bet ir dėl klimato kaitos. Žuvų nuolatos mažėja, tad tikimės, kad daugiau gyventojų persiorientuos į turizmą. Vis dėl to, žvejyba neišnyks, nes turizmo sektoriuje gali dirbti bent jau vidurinį išsilavinimą turintys žmonės, o čia daug vos kelias klases baigusių gyventojų.“

Teks įgyvendinti daugybę pokyčių

U. Mamo aiškina, kad Džeikdov kaimas priklauso žvejams, jie neturi jokių planų iš jo išsikelti ar keisti savo profesijos, tačiau privatus verslininkas jau kreipėsi dėl galimybės kaimo vietoje statyti naują viešbutį. „Svarstome, kad galbūt žvejai galėtų viešbučio teritorijoje džiovinti žuvis, kai kuriems užsienio turistams tai būtų savotiška atrakcija. Pastaruoju metu nesutarimų dėl žvejų kaimų šalia viešbučių kyla gana dažnai. Viešbučių savininkai nepatenkinti, kad žvejai paryčiais atplaukia prie jų teritorijų ir iškelia žuvis, kad šalimais per dieną džiovinamos žuvys“, – sako U. Mamo.

Pasak pašnekovo, anksčiau tokių problemų nebūdavo, nes visur aplink buvo žvejų kaimai: „Šiandien liko du problemiški žvejų kaimai, nes jie įsiterpia tarp prabangių viešbučių užsieniečiams. Vienas iš jų – minėtas Džeikdov žvejų kaimas. Kaimo mes nenorime niekur iškeldinti, bet jei investuotojas susitartų, žvejų kaimas tiesiog būtų labiau patrauktas nuo paplūdimio. Investuotojas iš kaimo gyventojų turėtų nusipirkti žemes. Šiuo metu vyksta diskusijos, negaliu pasakyti, ar viešbutis kaimo teritorijoje kada nors iškils.“

Mianmarui tik žengiant pirmuosius žingsnius, atsiveriant tarptautiniam turizmui ir užsienio rinkoms, reikia įgyvendinti daugybę pokyčių. Skurdas net ir turistinėse vietose akivaizdus, sunku pasiekti turistinius objektus, kai kuriose Mianmaro vietose net nėra galimybių priimti užsienio turistų.

Su tokia patirtimi susidūrė dviračiu per Aziją keliaujantis lenkas Piotras Jedrezejak, kuris teigia kelionę dviračiu baigiantis temstant, maždaug apie penktą valandą vakaro. „Dažniausiai pasiseka rasti vietą nakvynei. Tačiau bet kur, kaip turistai, pagal Mianmaro įstatymus negalime apsistoti. Mus pamatę vietiniai praneša policijai ir šie mus lydi iki vietos, kur galėtume apsistoti. Greičiausiai saugumo sumetimais. Kartais policija tiesiog palydėdavo iki viešbučio, bet pasitaikydavo, kad jie niekaip negalėdavo rasti, kur užsieniečiai galėtų apsistoti. Nes užsieniečius gali apgyvendinti tik specialią licenciją turintys viešbučiai. Taigi sakyčiau, Mianmaras dar nepasiruošęs priimti turistų, kurie ne tik nori apsilankyti turistų traukos objektuose, bet ir keliauti netradiciškai“, – įsitikinęs P. Jedrezejak.

Svarbiausias klausimas – taika

Kad turizmas dar nėra visiškai išvystytas, sutinka Mianmaro ekonomikos analitikas Tan So. Jis mano, kad demokratiniu keliu einanti vyriausybė turėtų skatinti turizmą bei investicijas ir neturtingiausiose šalies valstijose: „Turizmas labai svarbus ir gali būti labai pelningas Mianmarui, tačiau vis dar nėra sukurta aiški turizmo politika. Viešbučiai, restoranai, automobilių ar valčių nuoma turėtų būti vienodai įtraukti į šį verslą ir visos turizmo sudedamosios dalys turėtų būti vienodai išvystytos.“

Anot T. So, ir pati vyriausybė turi skirti daugiau dėmesio neturtingoms valstijoms. „Pavyzdžiui, reikia sukurti daugiau ekonominių galimybių žmonėms ir pritraukti užsienio investicijų. Net ir Napaly paplūdimyje turime tik vieną užsienio investuotoją. Demokratinė vyriausybė turi prisiimti atsakomybę skatinti ekonomikos augimą. Tačiau reikia pasakyti, kad jį stabdo problemos kone kiekviename sektoriuje. Pavyzdžiui, taikos procesas. Kol nepasieksime taikos tarp etninių grupių, tol mūsų ekonomika neaugs ir nebus stabilumo“, – aiškina pašnekovas.

Būtent taikos proceso klausimas Mianmare šiandien išlieka vienas aktualiausių ir labiausiai kelia nerimą Vakarų valstybėms. Jis stabdo ne tik šalies ekonominį, bet ir demokratinį vystymąsi. Kol kas naujajai vyriausybei ir jos priešakyje stovinčiai Nobelio taikos premijos laureatei Aung San Sui Kyi nepavyksta išspręsti konfliktų tarp daugybės etninių Mianmaro grupių.