Anot jo, nereikia bijoti pirkti seniau nukirsto ir lauke palaikyto medžio – kelios savaitės jam nepakenks.

– Kokias egles rekomenduotumėte, kad tiktų ir Kalėdoms, ir sodyboms?

– Pagrindinės rūšys – dygiosios, baltosios, serbinės eglės. Jos atspariausios ligoms, kenkėjams, nereikalauja profesionalios priežiūros. Iš kėnių – balzaminiai, pilkieji, arizoniniai. Bet mano minimi sėklinės kilmės medeliai – gan aukšti. Miesto sklypuose, kur yra 6–8 arai, tokių didelių medžių nesinori.

Todėl reikėtų ieškoti skiepytų medelių prekybos aikštelėse ar medelynuose. Yra rūšių, kurios turi žemaūgę formą. Tokie medeliai skiepijami ir auga lėtai, po 10–15 cm per metus. Tokį medelį pasisodinus, galima ilgai džiaugtis.

– Kaip rinktis jau nukirstus medelius?

– Perkant kirstą medelį parduotuvėje ar turgavietėje, tikrai nepavyks pamatyti, anksti ar vėlai jis nukirstas. Žinoma, geriausia rinktis ką tik nukirstą – jo reikia važiuoti pas patį augintoją. Išsirinkus medelį, augintojas pats jį jums nukirs. Bet nereikia bijoti medelių, palaikytų lauke. Jie kertami rudenį, kai oras atvėsta, būna nulinė ar minusinė temperatūra, daug drėgmės. Tos kelios savaitės  nukirstiems medeliams tikrai nepakenks.

Kalbant apie eglutes vazonuose, svarbu tai, kad vazonuose nepamatysi šaknų. Žmogus renkasi antžeminę dalį, kad ji būtų tanki, piramidės formos. Tai, kas yra vazone, priklauso nuo augintojo sąžinės.

Perkant medelius turguje ar gatvėje, galima apsigauti. Galiu tik patarti, kad jei medelis didelis ir platus, o vazonas mažas, šaknų ten nebus, tik kelmas. Todėl renkantis eglutę, reikia žiūrėti į vazono dydį.

– Kokios tos eglutės ir vazono proporcijos?

– Jei dviejų metrų medelis įsodintas į 5–7 l vazoną, šaknų ten tikrai nebus. Ten netilps nė dešimtadalis šaknų. Toks medelis turi būti sodinamas į 15–20 l vazoną. Norint tokį medelį pakelti, reikia vyriškos jėgos.

– Teko girdėti, kad kartais nusiperkama eglutė, visai neturinti šaknų, prie nukirsto medelio prikaltas trikojis ir pan., įstatyta į vazoną. Kaip tai atpažinti?

– Patarčiau kalėdinius medelius pirkti iš patikimų augintojų. Tie sukalti trikojai ir pan. yra sukčiavimas. Tai tokie vienkartiniai pardavėjai. Jie atvažiuoja ir pas mus, prašo išsikasti eglučių, neva jas sodins. Dažniausiai taip daro prieš pat Kalėdas, kai medelių trūksta.

– Kada geriausia pirkti eglutę – prieš pat šventes ar iš anksto?

– Pasakysiu kiek juokaudamas. Daugelyje šeimų eglutės pirkimas priklauso nuo vaikų. Jie nesirūpina, Kalėdos greit ar ne. Jei vaikas eglės užsigeidžia, tėvai jos atvažiuoja net mums ruošiantis miegoti. Tokių pirkėjų pasitaiko labai dažnai ir tai pataikavimas vaikams.

Geriausia eglutę išsirinkti ir nusipirkti iš anksto, tuomet didesnis pasirinkimas. Galima išsirinkti iš rūšį, ir pan. Vėliau tenka rinktis iš prastesnių. Nusipirkus eglutę anksčiau, jei tik yra galimybė, reikia ją laikyti šaltame balkone, sodyboje, lauke. Vėliau, per šventes, puošti. Per kelias savaites eglutėms nieko nenutiks. Kuo anksčiau nusiperki, tuo ramesnė galva.

– Vilniuje ir Kaune centrinės eglės jau papuoštos. Sostinėje ji sukonstruota iš šakų. Ar tampa nebemadinga puošti tikras, dideles egles? Ar naujas būdas nedaro žalos gamtai?

– Žala gamtai tikrai nepadaroma. Tokiam puošimui eglės imamos ne iš miško, o pamiškės. Jos turi gauti šviesos, kad būtų tokios šakos. Dabar vyrauja tendencija į puošybą įtraukti kuo daugiau dirbtinių medžiagų. Puošimo būdą diktuoja mados – žmonės mato, kaip eglės puošiamos užsienyje.

– Ką manote apie dirbtines eglutes namuose?

– Niekad tokios neturėjau, esu nusistatęs prieš plastiką. Mes ir taip turime tiek plastiko savo namuose, kad per didžiausią metų šventė nesugebėti pasistatyti gyvos eglės – vos ne nusikaltimas. Aš tik už gyvą eglutę. Dažnai klausiu pirkėjų, kodėl jie renkasi gyvą, o ne plastikinę eglutę. Dauguma jų būna išbandę plastikines ir jas išmetę, grįžta prie natūralių eglių. Kartai atvažiuoja įsigyti eglės šakų, kurias deda po dirbtinėmis eglėmis, kad būtų tas natūralus kvapas.

– Iš šakų taip pat galima pasidaryti kompoziciją?

– Galima. Tas šakas miškininkai kartais dalina nemokamai, bet ribotą kiekį. Manau, kad niekas nenubaus, jei kažkur palaukėje eglės šaką imsite ir nusikirpsite. Galima pasidaryti tikrai gražių kompozicijų, žmonės linkę patys tai daryti.

Pavyzdžiui, advento vainikus atveža iš užsienio, bet kreipiasi daug moterų, jos perka šakas ir pina juos pačios. Dažnai tai jaunos moterys, auginančios mažus vaikus, joms tai toks užsiėmimas.

– Yra ne tik vainikų, bet ir eglučių iš užsienio, ar ne? Lietuviai ir patys eksportuoja nemažai eglučių į Skandinavijos šalis.

– Mūsų eksportas, palyginus su importu iš užsienio, yra nulinis. Štai daniškos eglutės yra kaukaziniai kėniai. Stambieji mūsų prekybos tinklai juos neteisingai vadina. Tie kėniai kirsti lapkričio pradžioje ar viduryje ir kol atkeliauja, smarkiai apsilamdo. Vėliau jie neturi tokios išvaizdos kaip tie, auginti pas mus.

– Ar žmonės, atėję į medelyną, patys teiraujasi dekoratyvinių obelų, ar reikia jas parodyti?

– Žmonės žino, kas tai yra, o perka akimis. Ypač tai pastebėjome pavasarį, kai tos obelaitės žydi ar tik pradeda žydėti. Labai daug reikšmės turi ekspozicija – kaip žmonės mato medelį, kaip jis atrodys po kelių ar keliolikos metų. Dekoratyvines obelis perka kaip dovaną krikštynoms, jubiliejams ir pan.

– Sakote, kad perka remdamiesi grožiu. Ar vėliau nebūna pretenzijų, kad nesulaukta obuolių?

– Obuoliukų vis tiek būna. Dažniausiai manęs prašo pačios gražiausios obelaitės, niekas nenori prastesnių ar pigesnių. Iš karto turi būti geras vaizdas – medelis lygiu kamienu, gražus vainikas, kad nereikėtų to laukti penkerius metus... Tokios yra žemaūgės obelaitės, aukštaūgės žydi vėliau. Medelis turi būti vazone, tuomet nekils klausimas, ar jis prigis, ar neprigis.

– Tokių obelų veislių gali būti 800. Kiek jų galima rasti pas jus?

– Tikrai neturime tokios didelės kolekcijos, bet yra ką pasiūlyti. Pavyzdžiui, Salaspilio botanikos sode yra 28 veislės, o tai tikrai daug. Kai ten buvau ir paklausiau, kuri yra gražiausia, man pasakė, kad tai – Rojaus obelis, žydinti tamsiai raudonais žiedais. Jos lapai rausvi, jų apačia tamsesnė. Tad yra gražus kontrastas tarp žiedų ir lapų.

Dar viena rūšis – „Royalty“. Šios obels žiedai tamsiai raudoni, tokie jie visą vasarą. Bet žiedai nėra raudoni, tad nėra ir kontrasto, reikia prieiti ir į žiedus pasižiūrėti iš arčiau. Labai įdomi krūminė (saržento) obelis „Tina“, kilusi iš šiaurės Kinijos ir žydinti baltais žiedais. Ji žydi dviem savaitėmis vėliau, kai visos kitos obelys jau baigia žydėjimą. Ši obelis skleidžia raudonus pumpurus, o paskui atrodo kaip baltas debesis, net šakų nesimato. Kadangi ji skiepyta prie žemės, iš pradžių būna žema, paskui siekia 1,5 m.

– Yra ir obelų, užaugančių iki 10 m.

– 10 m – tai maždaug trijų ar keturių aukštų namas. Labai mažai kas turi tokius didelius sklypus. Paklausiausia obelis yra „Royal Beauty“ – svyruoklinės formos, aukštu kamienu (1,8–2 m). Jos šakos svyra iki žemės, žydi raudonais žiedais, o obuoliukai valgomi nuo spalio vidurio. Jie labai suminkštėja ir galima valgyti tarsi vyšnią be kauliuko. Tad ši obelis turi visus privalumus.

– Išvardijote keletą obelų. Kiek jų galima auginti Lietuvoje? Ar ne visas iš tos gausybės?

– Lietuvoje reikėtų pasirinkti – ar reikia dekoratyvinio efekto ir obuoliukų, kurie maži kaip vyšnios, ar reikia didesnių. Taip pat nuspręsti, kas su jais bus daroma, kaip jie bus panaudojami. Kalbant tik apie žiedus, jei medis augs priešais namą, svarbu, kad jis neterštų aplinkos. Juk nukritusius obuolius reikia surinkti. Tuomet puikiausias medelis, kuris gali atstoti gluosnį, – Rojaus obelis. Kuo ji senesnė, tuo gražesnė. Ši obelis žydi pavasarį, yra svyruoklinė, turi obuoliukų.

– Ar dekoratyvinių obelų auginimas labai skiriasi nuo įprastų?

– Zuikiai graužia ir dekoratyvines, ir paprastas obelis. Kuo brangesnė obelis, tuo greičiau jos galite netekti – tai kaip Merfio dėsnis. Bet visos sąlygos yra tokios pat. Medžiui reikia paruošti tinkamą duobę, kad ten būtų ir komposto, ir juodžemio. Jei sodinama svyruoklinė obelis, kurios kamienas siekia 1,8–2 m, tai reikalingas gražus kuolas, ne įkaltas baslys. Taip pat sodinti reikia tokioje vietoje, kur bus galima žydėjimu džiaugtis – ne kampe, o arčiau namų, reprezentacinėje vietoje. Žalos medžiui gali pridaryti mažas šuniukas, kuriam obelis bus tarsi pagalys – jis apgrauš kamieną. Svarbu ir veislės. Savo medelyne stengiamės pardavinėti tokias, kurios neserga rauplėmis, kad nereikėtų purškimo nuo ligų. Beje, obelis gali pulti amarai, tuomet reikėtų profilaktinio purškimo nuo kenkėjų.

– Ar yra įdomių veislių, tarkime, kelių spalvų žiedais?

– Šiuo metu propaguojame medelius, kuriuose įskiepytos 3–5 veislės. Pavyzdžiui, kad vienas medelis turėtų raudonų, rausvų ir baltų žiedų. Tokia obelis turi tris šakas, išsidėsčiusias erdvėje į skirtingas puses. Sulaukiama trijų skirtingų žydėjimų ir skirtingų spalvų obuoliukų. Dar vienas įdomus variantas – saržento obelis „Tina“, kuri, galima sakyti, obuoliukų neduoda, nes jie yra žirnio dydžio.

– Pats augintojas obelų neįskiepys, tam reikia specialisto, ar ne?

– Niekas nedraudžia ir patiems praktikuotis, skiepyti, bet mūsų medelyne galima pasirinkti iš įvairių variantų.

– Jei dekoratyvinių obelų auginimas nedaug skiriasi nuo įprastų, vadinasi, ir dabar jas galima sodinti?

– Dauguma galvoja, kad obelis galima sodinti tik pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį, spalio mėnesį. Taip buvo gal XIX–XX a., o dabar produkcija auginama vazonuose ir ją galima sodinti visą pavasarį, vasarą ir rudenį. Tol, kol neužšąla dirva. Lietuvoje medelį reikėtų pasodinti likus dviem savaitėms iki pilno atšalimo, o tai maždaug lapkričio 15 d. Ir dabar pas mus ateina žmonės, nes galima stebėti, kaip medis vystosi.

– O kaip obelų panaudojimas? Ar tinka gyvatvorėms? Kaip jas panaudoti funkcionaliai?

– Abejoju, ar tinka gyvatvorei, tačiau obelis galima pasodinti kaip užtvarą, kai nesinori matyti kokio nors pastato, sandėlio ir pan. Tuomet geriau rinktis vienos rūšies obelis. Panaudoti galima ir obuoliukus. Jie yra maži, tačiau vitamino C turi keliskart daugiau nei didelis obuolys. Tad suvalgydami saują obuoliukų, kurie gal ir ne itin skanūs, aprūpinsime savo organizmą šiuo vitaminu. Verta pagalvoti, ar norime savo skrandį užpildyti beverte mase, ar geru produktu. Žinoma, tokius obuoliukus galima panaudoti ir kulinarijoje – orkaitėje kepant mėsą ar žuvį, vėliau įdėti ten rojaus obuoliukų, kad pakeptų 15 minučių. Tai – puikus garnyras. Iš šių obuoliukų gaminamas skanus kompotas, vynas.

– Papasakokite apie floristiką.

– Taip, rojaus obuoliukus galima panaudoti puošiant puokštes, net sales. Naudoti galima ne tik rojaus obuoliukus, bet ir kitas veisles – dar smulkesnius obuolius. Lenkijoje teko matyti, kaip prieš Kalėdas rojaus obelų šakelėmis puošiamos palangės – jos būna apsnigtos, o obuoliai padengti šerkšnu.

– Jei yra net 800 galimų veislių, žmonės gali pasiklysti. Kaip orientuotis?

– Reikia rinktis gal iš kokių dešimties veislių, 800 yra per daug. Dažniausiai žmonės renkasi obelis, kurių žiedai rausvi, raudoni. Obelys su baltais žiedais yra ne tokios populiarios, nebent – kaip kontrastas. Visuomet pasirenkamas gražiausias medis, o aktualus ir dydis, ir forma. Tam reikia suvokimo.

– Kas dažniausiai renkasi dekoratyvines obelis?

– Tai visuomet kūrybingi žmonės, kas jie bebūtų. Tradicinis klausimas, kurio sulaukiame, – ką įdomaus turite. Tuomet siūlomi skirtingi variantai, pasakojama apie privalumus.

– Kokios obelų kainos?

– Jos svyruoja. Obelis vazone gali kainuoti nuo 12 iki 50 eurų. Obelis, kurioje įskiepytos kelios veislės – apie 27 eurus. Galima nusipirkti obelį plikomis šaknimis už 8 eurus, tačiau iki žydėjimo reikėtų porą metų palaukti.

– Serbentai žydi balandį ir gegužę, uogos prinoksta liepą ar rugpjūtį. Liepa tik prasideda, tačiau šilumos, saulės netrūksta. Gal serbentai noko sparčiau?

– Taip, kokiomis keturiomis penkiomis dienomis. Ankstyvos veislės jau sunokusios. Sausas oras visai netinka juodiesiems serbentams, ypač mėgstantiems drėgmę. Kai kurios juodųjų serbentų uogos dar nesunokusios, o kitos jau krinta, tad sodininkai turėtų būti pastabūs ir, norėdami neprarasti derliaus, uogas atrinkti ir rinkti.

– Trumpas lietus karštu oru nepagelbės?

– Ne, nes dirva sausa, reikia gerokai daugiau drėgmės.

– Serbentų derlius priklauso nuo saulės ir veislės?

– Raudoniesiems ir baltiesiems serbentams drėgmė ne tokia aktuali, jie gali augti sausesnėse dirvose. Bet juodųjų serbentų derliaus gausa, uogų dydis priklauso nuo drėgmės.

– Ar auga susidomėjimas serbentais?

– Žmonės mugėse perka juoduosius, raudonuosius serbentus, bet labai didelio susidomėjimo nepastebiu. Kadangi žmonės augina serbentus ne pramoniniu būdu, kokius penkis krūmus asmeniniame sode, kuriuos keičia kas 10–15 metų, paklausa nedidelė.

– Ar galima serbentų visai nekeisti? Augs vis tiek.

– Ne, pavyzdžiui, juodieji serbentai produktyviausiais laikomi iki aštuonerių metų. Paskui juos reikia rauti ir sodinti naujas veisles, kurios veda dideles uogas, yra atsparios ligoms, kenkėjams.

– Raudonieji serbentai toje pačioje vietoje dera ilgiau?

– Taip. Juos galima auginti iki 20–25 metų – raudonųjų serbentų vaisinės šakutės ilgaamžiškesnės.

– Kaip apsaugoti serbentus nuo ligų?

– Reikia apžiūrėti krūmus, iškarpyti nulinkusias, pažeistas šakas. Sutankėjęs krūmas kartais išleidžia daug nulinių ūglių – juos reikia išlaužyti.

– Kas yra nulinis ūglis?

– Tai – iš žemės išaugęs dar nesumedėjęs stiebas, kurį lengva pašalinti. Kai jų daug priauga, krūmui sutankėja, išeina šabakštynas.

– Bet, serbentų uogoms jau užderėjus, tikriausiai geriau nieko nedaryti?

– Be abejo, pesticidų imant derlių juk nenaudosi. Pesticidų charakteristikose dažnai nurodomas minimalus laikotarpis nuo purškimo iki uogų vartojimo – 20–25 dienos. Nuskynus uogas, tam tikrų priemonių jau galima imtis.

– Yra kokios nors uogų skynimo taisyklės?

– Juodieji serbentai iš esmės skinami be kekių, o raudonuosius ir baltuosius reikia skinti su kekėmis, kitu atveju išeis uogienė, mat šios uogos, atsiskirdamos nuo kotelio, suminkštėja, praranda formą.

– Uogoms sunokus ne vienu metu, geriau skinti visas ar sugrįžti prie krūmo antrąkart?

– Selekcininkai kaip tik ir stengiasi išvesti veisles, sunokstančias vienu metu. Žinoma, tai ne visada pavyksta. Sodininkai mėgėjai, auginantys kelis krūmus, gali rinkti pakaitiniu būdu – nuskina prinokusias uogas, tada palaukia, skina vėl. Kitaip laukiant, kol prinoks visos, pirmosios nukris ir dalis derliaus nueis perniek.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kodėl jos juodieji serbentai sužydi, bet ne visi žiedai užmezga uogas?

– Gali būti dvi problemos: serbentas užsikrėtęs virusine liga ir žydėdamas labai retai mezga ar visai nemezga uogų, arba serbentas kryžmadulkis – jis neapsidulkina ir užmezga mažai vaisių. Pirmu atveju reikia rauti, sudeginti ir keisti augalą, antru – šalia pasodinti kitokią veislę. Kuo įvairesnių veislių serbentus auginsite, tuo geresnis bus derlius.

– Kaip sužinoti, ar parduodamos uogos prieš nuimant derlių kuo nors apdorotos?

– Be cheminės analizės, vien skonio receptoriais ar pažvelgus atskirti praktiškai neįmanoma.

– LRT RADIJO klausytoja nori sužinoti, kaip padauginti raudonuosius serbentus iš seno krūmo?

– Visi serbentai lengvai dauginami atlankomis arba sumedėjusiais auginiais. Pavasarį aplink serbentą supurenkite dirvą, jaunesnę šaką prilenkite prie žemės ir prismeikite. Prismeigę palaukite, kol iš pumpurų išaugs 15 cm aukščio stiebai – tada juos reikia apkaupti, palieti ir užpilti puveninga žeme. Rudenį turėsite įsišaknijusį stiebą. Arba rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje nukirpkite vienmečius ūglius, sukarpykite 20 cm dalimis ir 45 laipsnių kampu susmeikite į žemę, viršuje palikdami vieną pumpurą. Pavasarį jie išleis šakneles, sužaliuos, ir rudenį turėsite savarankišką krūmą.

– Galima serbentus sodinti šalia ar reikia perkelti į kitą vietą?

– Ne, nes seno krūmo vietoje jau išeikvotos maistinės medžiagos, nebent iškasite duobę, pakeisite visą dirvožemį ir privešite komposto. Taip pat manoma, kad serbentas augdamas išskiria nuodingas medžiagas, todėl toje pačioje vietoje pasodintas krūmas prastai augs. Optimalus atstumas tarp serbentų – 1,5 metro. Arčiau susodinti dėl maisto medžiagų stygiaus gali vesti smulkesnes uogas.

– LRT RADIJO klausytojas teiraujasi, kodėl uogas mezganti raudonojo serbento šaka jam kasmet nudžiūva?

– Tikriausiai užpuolė kenkėjas stiklasparnis. Norėdami tuo įsitikinti, šakai pradėjus džiūti, prie pat žemės ją nukirpkite ir žiūrėkite, ar šerdyje nėra juodos skylutės – joje gyvena stiklasparnio vikšras. Jis gyvena dvejus metus, graužia šerdį ir šaką su lapais, uogomis staiga priverčia nudžiūti. Pastebėjus tokias šakas, jas reikia iš karto kirpti ir deginti. Viso augalo keisti nereikia, nes serbentą sudaro daug stiebų – nebūtinai visi bus užpulti.

– Kaip prižiūrėti krūmus, nuėmus derlių?

– Tręšti, viena vertus, per vėlu, kita vertus, per anksti. Paskutinįkart tręšti reikia birželio pradžioje, paskui tik rudenį, rugsėjo pabaigoje. Reikia, kaip minėta, išpjauti nulinkusias, pažeistas šakas ir nulinius ūglius. Ligoms užpuolus, galima purkšti ir pesticidais.

– Kamieniniai serbentai – dekoracija ar iš jų uogų galima ir uogienę išvirti?

– Be abejo, galima. Tik uogienės turėsime mažiau – jei paprastas serbentas augina 15–20 šakų, tai čia – vienas stiebas. Gerai prižiūrint, įskiepijus, pavyzdžiui, agrastą stambiomis raudonomis uogomis, šis augalas atrodys tikrai dekoratyviai. Priežiūra, žinoma, sudėtingesnė – jį reikia pririšti prie kuoliuko, naikinti atžalas, leidžiamas iš žemės ir nuo stiebo – kitaip neturėsite nei derliaus, nei grožio. Krūmą tam, kad jis gerai atrodytų, reikia formuoti karpant, neleisti sutankėti.

– Kamieniniai serbentai – patyrusiems sodininkams, ar pajėgus juo auginti ir pradedantysis?

– Tai ne taip jau sudėtinga, tiesiog reikia intensyviau šalinti atžalas, pririšti prie kuoliuko ir genėti. Atlygis už priežiūrą – gera išvaizda, lengvas šienavimas aplink krūmą, neblogas uogų derlius.

– O kaip kovoti su plintančia miltlige?

– Pamačius pačius pirmus ligos židinius ar net anksčiau, purkšti fungicidais – serbentams tinka topazas. Prevencija – rinktis atsparias veisles, tokias kaip „Titania“, bet jų labai mažai.

– Beje, kada pasodintas serbento ūglis ima žydėti ir derėti?

– Serbentai dera labai anksti, praktiškai veda derlių ant antramečių ūglių.

– Kada purkšti krūmus nuo serbentinės erkutės?

– Purkšti geriausia prasidedant serbentų žydėjimui. Kova sunki, nes erkės gyvena pumpure. Purkšti reikia tik pražydus, kai prasideda migracija iš senų pumpurų į naujus.

– Kokias klaidas dažniausiai daro sodininkai rinkdamiesi serbentų veisles?

– Dažnai matau sodininkus mugėse perkančius jau gerokai pagyvenusius, apkerpėjusius serbentus. Tokių pirkti nepatarčiau. Šaknų sistema turėtų būti stipri, augalas nesudžiūvęs, gyvybingas. Taip pat – pirkti kelias skirtingas veisles. Ir pačiam įdomiau, ir derlius geresnis.

Vaistažolių, kurių dabar galima prisirinkti, primena provizorė, yra labai daug, tik svarbu jas tinkamai išdžiovinti ir laikyti.

– Kodėl šis metas itin palankus vaistažolėms rinkti?

– Moksliškai įrodyta, kad birželio pabaigoje susikaupia didžiausias biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, todėl vaistažolės įgyja didžiausią gydomąjį poveikį.

– Kokias vaistažoles labiausiai rekomenduotumėte rinkti?

– Jų yra nemažai: gaurometis, įvairios vingiorykštės rūšys, paprastoji jonažolė, beržų lapai, graikiniai riešutai, našlaičių žiedai, vaistinės ramunės, raudonėlių žolė ir t. t.

– Kur rekomenduotumėte rinkti vaistinius augalus?

– Dalis jų auga natūraliai, kiti auginami pramoninėse plantacijose, darželiuose, soduose. Juos galima rinkti tik ekologiškai švariose vietose.

– LRT RADIJO klausytojai įdomu, kuo naudingas gaurometis?

– Liaudiškai šis augalas dar vadinamas ožkarože. Tai – nakvišinių šeimos augalas su rausvos spalvos žiedeliais. Gaurometis labai paplitęs, auga ne tik Europoje, bet ir Sibire. Gaurometis padeda kovoti su prostatos sutrikimais ir išvengti onkologinių ligų. Jame gausu veikliųjų medžiagų, turinčių antioksidacinį, antimikrobinį ir antialerginį poveikį.

– Kaip tinkamai paruošti gaurometį?

– Gaurometį reikia pjauti ir džiovinti saugant nuo tiesioginių saulės spindulių gerai vėdinamoje patalpoje. Esant aukštai temperatūrai, žaliavą galima išdžiovinti per 5–6 dienas. Tada ją reikia susmulkinti ir laikyti pergamentiniuose maišeliuose arba stiklinėje taroje. Augalinės žaliavos nerekomenduojama laikyti polietileniniuose maišeliuose, nes juose yra kancerogeninių medžiagų. Rekomenduojama pasiruošti atsargų vieniems metams.

– Ar nasturtos gali būti vartojamos kaip vaistažolės?

– Džiovintų nasturtų žiedų arbatai ypač tinka peršalus. Jie taip pat gali būti naudojami maisto patiekalų puošybai. Valgydami nasturtų žiedus, skatiname virškinimo procesą. Vokiečiai nasturtų vaisius konservuoja bei marinuoja kaip mes agurkėlius.

– Kuo ypatingi graikinių riešutmedžių lapai?

– Džiovintų graikinių riešutmedžių lapų arbata gerina virškinamojo trakto veiklą bei pagreitina medžiagų apykaitą ir taip padeda lieknėti.

– Ką galėtumėte papasakoti apie jonažolę?

– Jonažolių būna įvairių. Paprastoji jonažolė kadaise vadinta „velnio varytoja“, nes manoma, kad ji padeda nuo 99 ligų. Moksliškai pagrįsta, kad tai – vienas vertingiausių augalinių antidepresantų. Iš jonažolių taip pat verdama skani arbata.

Jonažoles rekomenduojama rinkti birželio pabaigoje, t. y. jų žydėjimo metu. Jonažolės auga natūraliose pievose, bet žmonės jas augina ir soduose bei sklypuose. Kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, jonažoles, dilgėles, paprastąsias žemuoges, pelkines vingiorykštes, dirvinius asiūklius, galima laisvai rinkti natūraliose augavietėse. Kiti, pavyzdžiui, kalninė arnika, šarkakojis pataisas, skėtinė širdažolė, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ir jų rinkti negalima.

– Ar naudinga yra agurklė?

– Agurklių žiedai ne tik valgomi, bet ir naudojami maisto produktų puošybai netgi aukščiausios klasės restoranuose. Iš jų sėklų gaminamas aliejus.

– O vingiorykštė?

– Yra keletas jų rūšių. Vingiorykštes rekomenduojama vartoti peršalus, kai reikia išprakaituoti.

– Kam galima naudoti vaistinio šalavijo žiedus?

– Jo lapuose bei žieduose yra veikliųjų medžiagų, pasižyminčių stipriu antimikrobiniu bei priešuždegiminiu poveikiu. Juos geriausia vartoti išoriškai, bet, gydytojui rekomendavus, galima virti ir arbatą.

– Kokius vaistinius augalus galima auginti sklype, kad nereikėtų jų ieškoti laukuose?

– Įvairių rūšių čiobrelius, nasturtas, šalavijus ir kitus vaistinius aromatinius augalus.

Jo tvirtinimu, šias uogas sunku transportuoti, todėl jų nerasime parduotuvėje, bet galime išsiauginti sode kaip ir daugelį kitų naudingų Tolimųjų Rytų medžių.

– Pastaraisiais metais populiarėja anksčiau retai auginti medžiai, pavyzdžiui, medlieva, šilkmedis, plunksnalapis lekėčius. Kiek labiau girdėti, bet irgi retoki augalai – gudobelė, sedula, šermukšnis. [...] Šis pavasaris gana vėsus – šiluma pliūptelėjo visai netikėtai. Ar tai turi kokios nors reikšmės sodininkams?

– Sodininkams tai nėra trūkumas. Lietus – geriausias metas sodinti medžius. Nors žmogui šlapia ir nemalonu, augalai labai gerai prigyja. Sodinant iš vazono ar konteinerio, nereikia žiūrėti į mėnulio fazes – ramia širdimi galima perkelti augalą. [...]

– Gal galite papasakoti apie plunksnalapį lekėčių?

– Plunksnalapis lekėčius – augalas, kilęs iš Karpatų kalnų. Kairėnų botanikos sode nuo 1986 m. pasėti keli ar keliolika augalų iš jo sėklų. Jį pradėjome populiarinti kaip augalą, kuris yra nereiklus ir labai gražiai žydintis. Plunksnalapį lekėčių dar galima vadinti „pakalnučių medžiu“. Jis labai gražiai žydi ir neturi ryškaus kvapo.  Tai tarsi augalas iš kito pasaulio.

Kai medis nužydi,  atsiranda maišeliai, kuriuose yra valgomi riešutai. Iš pradžių riešutai būna prisiklijavę prie maišelio, bet sunokę jie pradeda skambėti. Rusiškas bei lenkiškas plunksnalapio lekėčiaus pavadinimai („klekačka“ ir „klokočka“) sufleruoja, kad tas augalas klekena. Žmonės tiki, kad plunksnalapis lekėčius atbaido blogas dvasias bei nelaimes, todėl jį sodina kuo arčiau namų. Šį augalą dar vadina laimės medžiu.

Plunksnalapis lekėčius – Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Pietų Lenkijos augalas. Ten jis beveik išnaikintas, griežtai saugomas – net negalima rinkti šio augalo sėklų. Reikia leidimo, norint gamtoje rinkti jo riešutėlius. Pasirodo, Lietuvoje dar prieš karą dvaruose augo plunksnalapiai lekėčiai. [...] Šis augalas yra visiškai atsparus ligoms ir kenkėjams. Jam reikia labiau šarminės dirvos. Labai gražus plunksnalapio lekėčiaus žydėjimas.

– Koks šio augalo dydis?

– Apie 2–3 metrus, nors gamtoje galima rasti ir didesnių. Įdomu, kad Gruzijoje iš plunksnalapio lekėčiaus žiedų ir jaunų lapelių gamina priedą prie mėsos. Sunokusius riešutėlius galima naudoti kaip žirnelius. Nors branduolio minkštimo nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, kedrų riešutuose, riešutėliai yra valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus. [...]

– Medlieva – kitas augalas ne mažiau keistu pavadinimu. Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

– Lietuvoje varpinių medlievų nemažai, bet tai priklauso nuo rajono. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone esama sulaukėjusių medlievų. Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, kur išveistos jo veislės. Jos skiriasi uogų dydžiu ir spalva. Kai kurios veislės žydi kaip ievos, jos nebilo šalnų – gali atlaikyti net 40 laipsnių šalčio.

Skirtingai nei šilauogėms, medlievoms nereikia specialiai ruošti dirvos. Tai būtų didelė investicija. Medlieva – nereiklus augalas. Mes ją platiname kryžmindami su šermukšniu arba gudobele. Tada medlieva pakartoja tos veislės savybes. Tokie augalai pradeda žydėti praktiškai pirmais metais. Uogos būna mėlynos arba raudonos, o jų skonis – kaip šilauogių.

– Ar lietuviškas šio augalo atitikmuo nėra kažkas panašaus į aroniją?

– Aronija tikrai neprilygsta skoniu. Tai yra desertinė uoga.

– Ar Lietuvoje populiarūs tokie augalai?

– Anksčiau reikėdavo aprašyti ir populiarinti kiekvieną augalą, o dabar matome, kaip pas mus atvažiuoja žmonės, kurie mobiliųjų telefonų ekranuose rodo norimo augalo nuotrauką. Pirkėjai dažnai net nežino jo pavadinimo, bet, pamatę pas kaimynus jiems patinkantį augalą, jš nufotografuoja ir prašo tokio paties. Tada mes iš nuotraukos suprantame, kad tai yra kanadinė medlieva. Tai tikrai nereiklus augalas. Paukščiai, žinoma, supranta, kad šis augalas skanus. Jie mūsų konkurentai (juokiasi).

– Šilkmedis – vienas iš retesnių augalų.

– Šilkmedis atkeliavo iš Kinijos. Kadaise buvo uždrausta jį išvežti iš šios šalies. Už tai būdavo skiriama mirties bausmė (ir tam, kuris pardavė šilkmedį, ir tam, kuris jį nusipirko). Lietuvoje auga baltas šilkmedis, ant kurio noksta baltos, oranžinės ir juodos uogos. Juodos uogos yra skanesnės, turi daugiau rūgštelės.

Šilkmedžio uogos yra saldžios, desertinės, minkštos. Jos primena avietes, tačiau šios uogos nėra transportabilios, todėl jų nerasime parduotuvėse. Yra tik vienas kelias – nuskynei uogą ir įdėjai į burną. Šios uogos labai sveikos. Nors jos saldžios, jas galima valdyti net diabetikams. Valgant šilkmedžio uogas ar geriant balto šilkmedžio lapų arbatą, per mėnesį galima numesti keletą kilogramų, nes organizmas neįsisavina angliavandenių.

Pats augalas sulapoja vėlai, tik gegužės antroje pusėje. Uogos noksta birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Yra įvairių šilkmedžio veislių. Jie dideli medžiai, bet gali būti pritaikyti mažam sklypui. Populiariausi yra šilkmedžiai, turintys spyruoklinę lają. Ateityje turėsime žemaūgių šilkmedžių kolekciją.

– Pakalbėkime apie sedulą – šis augalas man žinomas, bet nelabai pažįstamas.

– Daug kas painioja sedulą su kitais augalais. Geltonžiedė sedula – toks pilnas jos pavadinimas. Tai – anksčiausiai pas mus žydintis augalas. Sedula pradeda žydėti kovo pabaigoje. Jos žydėjimas tęsiasi visą mėnesį.

Laukinės sedulos nokina nelabai skanias uogas, bet rusai, ukrainiečiai išvedė daug naujų augalo veislių. Jie nokina raudonas, geltonas, oranžines, geltonas su raudonais šonais uogas, kurios turi desertinių savybių. Pavyzdžiui, uogienė, verdama su kauliuku, yra delikatesas. Tokias uogas galima netgi sūdyti, naudoti vietoj alyvuogių, galima džiovinti ar gaminti kažką panašaus į obuolių sūrį.

Paties sedulos medelio nereikia purkšti ar genėti. Vienintelis trūkumas – sedulos platinamos kryžmadulkos būdu. Tai reiškia, kad greta turi augti du augalai, nes jie reikalauja vienas kito.

– Ką galėtumėte papasakoti apie gudobelę?

– Paklausą turi švelnioji gudobelė, nes ji nokina didžiausius obuoliukus. Daug kas priklauso nuo to, kokį augalą įsigysite – ar padaugintą iš sėklų, ar kryžmintą. Jei gudobelė padauginta iš sėklų, ji gali būti skirtingo skonio. Vaisių derėjimas turėtų prasidėti penktais arba šeštais metais. Jei gudobelė kryžminta – jau antrais metais galima laukti obuoliukų.

Gudobelė, turinti raudonus žiedus su baltu viduriuku ir nokinanti smulkias raudonas uogas labai naudinga – ji labai gražiai žydi ir nokina daugiau uogų. Nesakau, kad baltas žydėjimas yra negražus, bet pastarosios gudobelės žydėjimas ryškesnis, o jos uogos skanesnės. Gudobelės serga tokiomis pačiomis ligomis, kaip kriaušės ar šermukšniai. Vadinasi, purškimas nuo amaro joms reikalingas.

– Ką galėtumėte papasakoti apie putiną?

– Apie jį rašoma labai įvairiai. Lietuvoje putinas auginamas kaip vaistinis augalas, Lenkijoje jis laikomas nuodingu (nuo jo žmonės gali viduriuoti), o Rusijoje putinas yra valgomas. Vis daugiau žmonių supranta, kad putinas yra ir vaistinis, ir maistinis augalas. Putino sultys ir uogienė – tokie produktai, kurių galbūt nevalgysi dideliais šaukštais, bet jie yra delikatesas.

– Vijokliniai augalai panašūs tiek į krūmą, tiek į medį. Ką pasakytumėte apie citrinvytį ir aktinidiją?

– Šie augalai atkeliavo iš Tolimųjų Rytų – Rusijos bei Kinijos. Su citrinvyčiu europiečiai susipažino gana keistomis aplinkybėmis. Jie pastebėjo, kad vietiniai gyventojai, eidami per kalnus, pasiima saują citrinvyčio uogų. Taip jie be jokio maisto ar gėrimo gali eiti dvi paras. Jėgų jiems suteikia džiovintos citrinvyčio uogos. Jos yra tarsi ženšenio pakaitalas, stimuliuojantis mūsų jėgas.

Citrinvytis yra vijoklis, kuriame yra ir vyriškų, ir moteriškų žiedų. Jis kekėmis brandina raudonas uogas. Citrinvytį galima palyginti su raudonaisiais serbentais. Jo uoga yra kelių skonių, nes odelė, minkštimas ir sėklos turi skirtingą skonį. Kadangi augalas nereiklus, jo nereikia dengti nuo šalčio. Tiesa, sodinant citrinvytį, svarbu, kad jo „kojos“ būtų pavėsyje, o „galva“ – saulėje.

– Citrinvytis turi penkis skonius. Čia turbūt unikalus vaisius?

– Jo uoga labai naudinga sveikatai, tačiau nereikia persistengti, nes uogos kelia spaudimą. Kol augalas nedera, pavyzdžiui, iki penkerių metų, galime naudoti jo stiebus ir lapus, iš jų virti arbatą. Pavyzdžiui, galima supjaustyti 50 cm stiebelį ir jį pavirinti 10 minučių. Taip gaunamas skystis, kurio išgėrus su medumi, žmogus jaučiasi energingas ir darbštus.

– Kaip užsiauginti tokį augalą?

– Reikia kreiptis į žmones, kurie tuo užsiima. Augalas nebus kaprizingas, nes jo nereikia dengti, purkšti. Kaip jau sakiau, šaknys ir „kojos“ turi būti pavėsyje, o „galva“ – saulėje. Jį reikia sodinti iš namo vakarinės arba rytinės, bet ne iš pietų ar šiaurės pusės.

– Kalbant apie aktinidiją, daugelis mūsų ją supranta kaip mažesnius kivius ar kažką panašaus.

– Kiviai, kuriuos perkame parduotuvėse, atvežti iš Naujosios Zelandijos, o aktinidija atkeliavo iš Rusijos tolimųjų rytų. Mūsų klimatui atspariausia margalapė aktinidija. Jos uogos žalios ir smulkios. Būna vyriški ir moteriški augalai, bet dabar atsirado veislių, kurioms „vyras“ nereikalingas, tačiau jų uogos smulkesnės ir be sėklų. [...]

Svarbiausia, kad šios uogos turi penkiskart daugiau vitamino C, negu juodieji serbentai. Suvalgę dvi uogas, jau turime vitamino C dienos normą, tačiau valgyti labai daug tokių uogų nereikia, nes nuo didesnio jų kiekio kai kuriems paleidžia vidurius. Margalapė aktinidija yra vienintelis augalas, kuriam per parą užtektų dviejų valandų saulės. [...] Sunokusios uogos krenta. Uogų mėgėjams tai galbūt patogu, bet pramoninei plantacijai tai gali kelti rūpesčių.

– Aptarėme daug naudingų augalų sudėtingais pavadinimais. Kaip dabar turėtų atrodyti sodas? Jeigu jų visų pasodintume po vieną, turbūt prireiktų kelių hektarų. Kaip reikėtų komponuoti tipišką šešių arų sodą? Ką patartumėte?

– Rekomenduočiau įrengti kūrybinį sodą. Galima pasodinti veislinės šeimos obelaitę, tokią pat kriaušę, slyvą. Jeigu norite sodinti šermukšnį, kad šis augalas gražiai derėtų, jo galėtų būti 2–3 veislės. Geltonžiedei sedulai reikia rasti vietos. Galima pasodinti du skirtingus augalus į vieną duobę. Būna, kad viename medelyje įskiepijamos dvi skirtingos veislės, pavyzdžiui, oranžinėms ir vyšninėms uogoms. Jos labai gražiai atrodo. Vienos uogos noksta anksčiau, kitos – vėliau.

– Ar tarp retų medžių gali būti nesuderinamumas?

– Šilkmedį pasodinus pavėsyje, jis tikrai neaugs, bet daliniame pavėsyje gali augti geltonžiedė sedula. Pastebėjome, kad visi medžiai bėga nuo tujų. Pavyzdžiui, obelis linksta, nes ji nenori liesti tujos. Šalia pasodinus tokio paties dydžio obelį ir slyvą, laimės slyva. Augalų suderinamumas yra labai svarbus klausimas.

Jei būtume tikri savo šalies patriotai, pirktume tik lietuviškus šaldytuvus bei televizorius, o tą patį galima pasakyti ir apie lietuviškas vaismedžių ir vaiskrūmių veisles – jos tikrai nenusileidžia atvežtoms iš užsienio, LRT RADIJUI sako Sodininkystės daržininkystės instituto direktorius, biomedicinos mokslų daktaras Audrius Sasnauskas. Pavyzdžiui, pastebi jis, Lietuvoje esame sukūrę labai daug juodųjų serbentų rūšių, o lietuviškos serbentų veislės turi itin daug vitamino C.

– Ar tikrai balandį geriausia sodinti vaismedžius?

– Yra du pagrindiniai sodinimo sezonai – balandį ir spalį. Dėl šalnų nepatariama kaulavaisių pirkti spalio mėnesį, geriau rinktis balandžio mėnesį.

– Dabar dalis sodmenų pardavinėjami konteineriuose (vazonėliuose ar kitokiuose induose). Tai padidina galimybes rinktis augalus ir kitais mėnesiais, ne tik balandį ir spalį?

– Manau, kad ateityje vis daugiau sodininkų pereis prie konteinerinės sistemos. Ši sistema, be abejo, turi ir minusų, ne tik pliusų. Konteineriuose mes nematome augalo šaknų – gal jos peraugusios ir netinkamos sodinti. Trejus metus pabuvęs konteineryje augalas pradeda žūti.

– Kas šiandien aktualu sodininkams mėgėjams?

– Sodininkams mėgėjams aktualu pasirinkti veislę, tinkamą augti mūsų sąlygomis, turguose ir per parodas jie gali pamatyti labai didelę įvairovę. Gali rasti net tokių, kurių dar nežino mokslininkai. Europoje dominuoja penkios veislės: „Golden delicious“, „Gala“, „Jonaglod“, „Idared“ ir „Red delicious“. Iš šios grupės, kuri sudaro didžiąją dalį viso pasaulio asortimento, mes nieko negalime auginti. Tiek „Delicious“, tiek „Jonagold“ yra netinkamos mūsų sąlygomis, nes yra neištvermingos.

Šių veislių vaisai skinami labai vėlai, spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, o pas mus obuolių skynimas baigiasi spalio viduryje. Ispanijoje ir Prancūzijoje žydėjimas prasideda kovo mėnesio pabaigoje, jie turi ištęstą devynių mėnesių sezoną, o mes turime tik šešis mėnesius. Dėl to tų veislių negalime pritaikyti mūsų sąlygoms. Čekiška „Šampion“ veislė taip pat jautri šalčiams, todėl rizikinga ją auginti. Galima rinktis tik „Gloster“.

– Kokios yra bendros pasaulinės tendencijos, ar gausiai auginamos koloninės obelys?

– Koloninės obelys sukurtos gana anksti, Vokietijos, Italijos selekcininkai jas gausiai augina. Tačiau iki šiol pramoninėse ar komercinėse plantacijose jos taip ir neišpopuliarėjo. Pats medžio biologinis amžius nepakankamai geras. Nors mėgėjiškame asortimente galima rasti vis geresnių koloninių obelų veislių.

– Kaip turėtų atrodyti 6 arų sodininko mėgėjo sklypas, kokius vaiskrūmius jis turėtų auginti?

– Lietuvoje tuose 6 aruose galima pamatyti labai įvairių sodų. Vieni stebins originaliais kraštovaizdžio dizaino sprendimais, kiti stulbins išpuoselėtų gėlynų gausa, o treti rinksis tradicinį sodą ir daržą. Tokiame sklype turėtų atsirasti vietos keletui sėklavaisių, kaulavaisių, serbentų, agrastų, šilauogių krūmeliams, valgomiesiems sausmedžiams ar šeivamedžiui. Sklypo pakraštyje gali augti riešutmedžiai arba tiesiog gėlės.

Jaunos šeimos visada galvoja apie nedidelį vaikų kampelį. Jį patariama įrengti ten, kur yra pavėsis, ten galėtų atsirasti ir smėlio dėžė ar sūpynės. Mažame 6 arų plotelyje galima įrengti aikštelę su terasa, kur visa šeima ir draugai galės leisti laisvalaikį.

– Ar įmanoma iš riešutų išsiauginti riešutmedį?

– Riešutmedį galima išauginti iš riešutų, tačiau augalą reikėtų dauginti vegetatyviniu būdų (imant augalo dalis ir skiepijant, sodinant). Iš paties riešutėlio mes negausime tokio pat riešutmedžio, jis nebus toks kokybiškas.

– Šiuo metu vyksta daug mugių, prekybininkai yra sukrutę siūlyti medelynų produkciją, tačiau kaip pasirinkti sveikesnį sodinuką?

– Ar sodinukas sveikas, gali matyti tiesiog į jį pasižiūrėjus. Reikia atkreipti dėmesį, ar mediena nėra suskilinėjusi, ar nėra tamsių dėmelių, kurios gali reikšti ligas. Taip pat sodinukai turėtų būti nepadžiūvę ir nepašalę (įlenkus ūgelį turėtų matytis žalios medienos).

Visi vaismedžiai turi turėti aiškią viršūnę. Šalia viršūnės palikti vertikaliai augantys ūgliai konkurentai turi būti pašalinti, todėl vienmečiai sodinukai turėtų būti nešakoti. Kiekvienas pardavėjas paprašytas gali patrumpinti tas šakeles. O dvimečiai sodinukai turėtų turėti ne mažiau kaip keturias horizontaliai kampu augančias 20–30 cm šakas. Šakos negali būti įlūžusios.

Taip pat visi sodinukai turėtų turėti gerai išsivysčiusias šaknis. Pats šaknyno vidus turėtų būti baltas. Reikėtų nepamiršti, kad nupirktus sodinukus svarbu tinkamai supakuoti, sudrėkinti šaknis.

– Ar prie sodinuko turi būti pririštas augalo pasas ir kas jame turėtų būti parašyta?

– Kiekvienas augalas turėtų turėti pasą. Jei pirkėjas perka iš sertifikato neturinčio medelyno, augalas tokio paso neturės (tiesa, tam tikros tarnybos turėtų susidomėti, ar toks prekeivis iš viso pageidautinas). Augalo pase parašyti pagrindiniai augalo duomenys: pavadinimas (lietuvių ir lotynų kalbomis), išauginimo vieta, data, būsimas derlius. Ši informacija svarbi būsimam pirkėjui, ją perskaitęs žmogus žinos, ar augalas yra kokybiškas.

Negaliu pasakyti, kad nusipirkę vieną ar kitą augalą iš nesertifikuotų medelynų ar mėgėjų prekeivių būsime neapsirikę. Negaliu sakyti, kad ir valstybiniuose ar kituose medelynuose, kurie turi sertifikatus, irgi nėra klaidų – jų visi padaro. Kartais pardavėjas gali būti visai nekaltas ir gali nė nežinoti, kad augalas anksčiau buvo pakliuvęs į infekuotą vietą, todėl gali išdžiūti ar sirgti. Tačiau tikimybė, kad iš sertifikatus turinčio medelyno nusipirktas augalas bus kokybiškas, didesnė. Geriausia pirkti iš tų medelynų, kuriuose augalai auginami, o ne perpardavinėjami.

– Kaip įsitikinti, kad konteineriuose parduodamų sodmenų šaknys yra tinkamos sodinti, ar galima, pardavėjui matant, išimti augalą iš konteinerio ir apžiūrėti?

– Galima pabandyti augalą patraukti, tačiau pavojinga, jei augalas per daug išdžiūvęs. Augalo šaknys neturėtų būti peraugusios ir labai susipynusios, nes, jeigu jos susipynusios, tikėtina, kad augalas auga daugiau negu metus.

– Kokias veisles patartumėte auginti Lietuvos sodininkams?

– Reikėtų rinktis tinkančias augti mūsų regione, Baltijos šalių ar Lenkijos selekcininkų išvestas veisles. Veislės turėtų būti atsparios šalčiui. Jei būtume tikri savo šalies patriotai, turbūt pirktume tik lietuviškus šaldytuvus ir lietuviškus televizorius ir taip keltume savo ekonomiką. Lietuviškos vaismedžių veislės tikrai nenusileidžia užsienio veislėms: rudeninė – „Rudenis“, žieminė – „Skaistis“. Šios veislės pasižymi kompleksišku atsparumu rauplėms ir filostiktozei, yra ištvermingos žiemą ir tinka auginti mūsų ekologiniuose soduose.

Veislė „Auksis“ yra pagrindinė lietuviška veislė, tai mūsų klasika. Ji sukurta 1961 m., gavo Leipcige aukso medalį. Ši veislė labai populiari ir Latvijoje, ir Estijoje, lenkai ją tik dabar atranda. Žinoma, kaip ir visos veislės, ši irgi turi trūkumų – „Auksio“ obuolių odelė minkšta, todėl juos sunku transportuoti. Tačiau didieji sodininkai tai puikiai žino.

Lietuvoje esame sukūrę labai daug juodųjų serbentų rūšių. Pagal serbentų plotus esame treti Europoje. Pernai organizavome pasaulinį juodųjų serbentų kongresą. Gaila, kad šis renginys nesulaukė daug žiniasklaidos dėmesio, tačiau tuo metu buvo pasakyta daug gražių žodžių apie juoduosius serbentus. Valgydami mūsų klimato zonos augalų vaisius, išvengtume alergijų.

– Kokias juodųjų serbentų rūšis rekomenduotumėt Lietuvos sodininkams?

– Pasaulinėje rinkoje dominuoja Škotijos mokslininkų sukurtos „Ben“ serijos veislės. Jos visos naudojamos pramoniniuose augynuose, kuriuose uogos skinamos kombainais. Šios serijos serbentai yra kietos odelės, gerai nukrinta nuo kotelio.

Lietuviškos serbentų veislės turi labai daug vitamino C. „Titanija“ turi apie 50 mg vitamino C, galima rasti veislių, kurios turi net apie 300 mg šio vitamino. Mokslininkai orientuojasi į labai didelį vitamino C kiekį. Taip pat svarbu, kad serbente būtų daug antocianinų (fenolinių junginių ir visų kitų, kurie reikalingi žmogaus sveikatai, turi priešvėžinių savybių). Dėl grožio rekomenduoju rinktis kamieninius serbentus arba agrastus, jie iš tiesų atrodo įspūdingai. Tai savotiška nedidelio sklypo puošmena.

Deja, kuo toliau, tuo rečiau matome sveikų augalų. Labai daug jų serga, yra susimaišę, ateina nauji biotipai, kurie keičia veislių savybes, anksčiau buvusios atsparios veislės tampa neatsparios.

– Kokia žemė tinka vaismedžiams ir kaip juos reikėtų sodinti, galbūt patariama pilti ir kitų žemių?

– Sodo augalams molinga žemė netinka, tačiau priemolis yra tinkamas. Molingoje žemėje drėgmė nesigeria labai gerai, todėl gali kilti pavojus užmirkti. Sodinantiems molingoje žemėje rekomenduočiau į iškastą duobelę ir pripilti kompostinės žemės. Taip pat sodinant patartina didesnes šakas patrumpinti. Nereikia trumpinti pridėtinių šaknelių.

Nors dilgėles, kiaulpienes ir varnalėšas daugelis negailestingai keiksnodami rauna, jos turi didžiulę gydomąją galią, LRT RADIJUI sako provizorė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Ona Ragažinskienė. Anot jos, dilgėlės valo organizmą ir gerina kraują, varnalėšose yra insulino, o kiaulpienės aktyvina kepenų ir tulžies veiklą.

– Ar žmonės daug žino apie varnalėšas, dilgėles ir kiaulpienes?

– Šiuos augalus daugelis negailestingai keiksnodami rauna, šalina iš išpuoselėtų sodybų. Bet tai daro be reikalo, nes šie augalai turi didžiulę gydomąją galią. Didžioji dilgėlė pietiniuose Europos rajonuose jau veši. Šis augalas gali padėti sugrąžinti per žiemą prarastas gyvybines jėgas, atlikti pavasarinę organizmo detoksikaciją. Ypač dilgėles patartina vartoti persirgus kvėpavimo takų ligomis ar gripu.

– Tikriausiai ne šiaip vaistažolių žinovai dilgėlę vadina „jos didenybe“?

– Dilgėlė – tai įvairiausių biologiškai veiklių medžiagų rinkinys. Liaudyje sakoma, kad ankstyvą pavasarį reikia išvalyti organizmą, detoksikuoti jį, gerinti kraują. Dilgėlėje yra daug chlorofilo, kurio cheminė sudėtis analogiška žmogaus hemoglobino sudėčiai, dėl to veikliąsias medžiagas žmogus lengviau įsisavina. Skirtumas tik tas, kad chlorofile yra magnis, o hemoglobine – geležis.

Dilgėlėse taip pat gausu mineralų, polifenolinių darinių, sinerginiu poveikiu pasižyminčių vitaminų, tad geriau išgerti dilgėlių arbatos negu be reikalo leisti pinigus ir pirkti karoteną.

Taip pat norėčiau priminti, kad dilgėlės stiprina plaukus, tad sultimis patariame trinkti galvos odą –sultys ją dezinfekuos ir stimuliuos. Sergant reumatu, galima plaktis dilgėlėmis, tačiau po tokios procedūros jokiais būdais negali maudytis šaltame vandenyje.

Dilgėlių negalima vartoti, jei žmogui padidėjęs kraujo užkrečiamumas, jis turi skrandžio, žarnyno problemų ar serga alerginėmis ligomis. Tokiais atvejais net salotos gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

– Žinome, kad jauni dilgėlių lapeliai nekanda, ar tada ir geriausia jas rinkti?

– Dilgėlės vaistinei žaliavai ruošiamos visą jų vegetacijos laikotarpį. Maistui jų lapus geriausia rinkti iki žydėjimo. Kad apsisaugotume nuo dilginamojo poveikio, perpilkime dilgėles verdančiu vandeniu. Vėliau jas galima dėti į salotas, sriubas, omletus.

Dilgėlės turėtų būti renkamos švarioje aplinkoje. Nė vieno vaistinio augalo žaliava negali būti renkama nei pakelėse, nei prie gyvulininkystės kompleksų ar šiukšlynų. Užterštose vietose dilgėlės kaupia ir blogąsias medžiagas, sunkiuosius metalus.

– Kaip reikėtų ruošti dilgėlių arbatą?

– Dilgėlių lapai džiovinami, o iš išdžiovintos žaliavos ruošiama arbata. Per dieną galima suvartoti iki 6 g vaistinės žaliavos. Į 250–300 ml dedami keli dilgėlių lapeliai.

Sultys yra biologiškai veiklių medžiagų koncentratas, tad dilgėlių sulčių galima suvartoti ne daugiau kaip valgomąjį šaukštą.

– O kokios yra varnalėšos gydomosios savybės?

– Dažniausiai naudojama požeminė varnalėšų dalis – šaknys, kuriose gausu polisacharidų ir fruktozės. Ypač svarbus inulinas. Pastaruoju metu atliekama nemažai mokslinių tyrimų, bet reikia nepamiršti, kad šis augalas nėra farmakopėjinis, jis vis dar tiriamas. Dažniausiai jis vartojamas išoriškai, kosmetologijos tikslams.

– Kodėl kiaulpienės kartais pavadinamos gyvybės eliksyru?

– Kiaulpienė ir žiemą tęsia vegetaciją, vos nutirpus sniegui matome lendančius jaunus daigelius, todėl ji ir pavadinama gyvybės eleksyru. Kiaulpienė turi biologiškai veiklių medžiagų, vitaminų ir kartumynų. Nuo senų laikų kartumynai vartojami kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė.

Beje, sakoma, kad augalai, kurie žydi geltonais žiedais, aktyvina kepenų ir tulžies veiklas.

– Kaip geriausia džiovinti ar kitaip konservuoti dilgėles, varnalėšas ir kiaulpienes?

– Dilgėlių antžeminė dalis – lapai, juos patariama džiovinti. Kiaulpienių antžeminę dalį geriausia vartoti šviežią, o šaknis – džiovinti. Vėliau iš sudžiovintų šaknų galima ruošti kavą ir įvairiausius nuovirus. Lygiai taip pat su varnalėšomis.

Šių trijų augalų šaknys ruošiamos arba ankstyvą pavasarį (būtent dabar, kol neprasidėjusi augalo vegetacija), arba vėlyvą rudenį, kai baigiasi augalo vegetacija. Tada visos biologiškai veiklios medžiagos susikaupia augalo šaknyse.

Kovas yra pagrindinis mėnuo, kai reikėtų sėti beveik visas vienmetes gėles, o sausį reikėjo pasėti begonijas, vasarį – leukonijas, lobelijas, LRT RADIJUI sako Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto lektorius, gėlių žinovas Jonas Vaidelys. Anot jo, renkantis ir auginant vienmetes gėles, kuriomis galime pasipuošti balkonus ir palanges, reikia nepamiršti svarbiausių dalykų (daigeliams reikia neužteršto substrato, tinkamų šviesos, temperatūros bei drėgmės sąlygų) ir nebijoti, kad gali nepavykti: nepasiseks vienais metais – pasiseks kitais.

– Kokias vienmetes dabar jau galima sėti ar gal net jau ir reikėjo tai padaryti?

– Taip, sausio mėnesį reikėjo pasėti begonijas, vasarį – leukonijas. Jau buvo galima pasėti lobelijas. O kovas yra pagrindinis mėnuo, kai reikėtų sėti praktiškai visas ilgos vegetacijos vienmetes gėles.

– Sakote, jau reikėjo pasėti lobelijas. Tad, jei kažkas nespėjo, ar jau per vėlu?

– Lobelijas dar galima pasėti, bet jau reikėtų tai daryti spėriai. Tik jos žydės truputį vėliau.

– Kokia turi būti žemė? Ją reikia pirkti parduotuvėje ar atsinešti iš kiemo ar šiltnamio?

– Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad augalai gyvena taip, kaip ir mes, gyvi organizmai. Todėl daigeliams reikia optimalių sąlygų: tinkamos temperatūros, vandens, šviesos ir, žinoma, maistinių medžiagos. Norėdami augalus apsaugoti nuo ligų, naudotą substratą reikia dezinfekuoti arba išvis nenaudoti, nes jame gali būti ligų sukėlėjų. Taigi geriausia nesukti galvos ir nusipirkti sėjai tinkamo substrato.

– O gal yra tokių vienmečių gėlių, kurios nemėgsta būti persodintos, todėl jas patartina sėti tiesiai į dirvą?

– Taip. Šaknų sistema yra irgi labai aktuali, o negausią šaknų sistemą turi daugokai augalų. Taigi būti persodintos nemėgsta klarkijos, raudonžiedžiai linai, visa nakvišinių šeima, godecijos, kvepiančiosios leukonijos, grakščiosios gubojos.

– Tokia informacija būna užrašyta ant pakelių? Ar reikia pačiam žinoti?

– Dažniausiai reikia pačiam žinoti. Šiandien peržvelgiau sėklų katalogus, kuriuos rekomenduoja pardavėjai. Ten visko yra, pavyzdžiui, labai daug terminologinių klaidų, tad žmogus turi atsargiai viską vertinti. Keista, kad jų nelabai kas kontroliuoja. Nenoriu vardinti, bet kai kurios įmonės yra nesąžiningos.

– Kur laikyti dėžutes su pasėtomis, bet dar nesudygusiomis gėlytėmis?

– Pirmiausia reikia pridengti kokiu nors stiklu ar plėvele ir kiekvieną dieną nuimti, kad išdžiūtų susirinkęs vanduo. Būtų gerai, kad iš apačios būtų šilčiau. Kol sudygs, šviesos nereikia – tik vienas kitas augalas dygsta šviesoje, kiti geriau dygsta tamsoje. Svarbu šiluma – patalpoje turėtų būti 18–22 °C. Palangė nėra gerai, nes vienas šonas šils, kitas – šals. Apskritai buitinės mūsų sąlygos nėra itin geros daigams, nes daigai itin jautrūs šviesos režimui.

– O ką daryti, kai pradeda dygti?

– Kai pradeda dygti, svarbu, kad būtų kuo daugiau šviesos. Jauniems daigeliams šviesa būtina. Paprastai kokiam kvadratiniam metrui papildomai turėtų skiriama apie 200 vatų galingumo lempa. Šiuo laiku sėjant, augalus reikia stengtis pasėti rečiau, kad jie turėtų daugiau ploto, – tada jie mažiau sirgs, greičiau viskas išdžius. O viena didžiausių bėdų – perlaistymas.

– Kokias dar klaidas daro gėlių mėgėjai?

– Be perlaistymo, gali būti per mažai šviesos arba netinkamas dirvos rūgštingumas. Daugumai gėlių dirvos rūgštingumas turi būti 6,2–6,5 pH. Be abejonės, daigelius reikia pradėti ir grūdinti, kad jie neištįstų. Kai yra šilčiau, galima net išnešti į lauką: iš pradžių 10–15 min., vėliau – ir iki dviejų valandų Tai labai sulaikytų tįsimą.

– Ar svarbu atsižvelgti, kurioje pusėje (pietų, šiaurės, rytų, vakarų) yra palangė ar balkonas, kur augs gėlės?

– Vienmečių gėlių grupė įdomi tuo, kad beveik visos, išskyrus kokią nors begoniją, yra šviesomėgės. O šviesūs langai būna daugiau pietinėje, pietvakarinėje, šiek tiek rytinėje pusėje. Šiaurinė pusė vienmetėms gėlėms, galima sakyti, netinka. Tačiau ten galima auginti daugiametes gėles, pavyzdžiui, tokias, kurios lauke nežiemoja, bet kurias vasarą išnešame į lauką: fuksijas, lamstus, aspidistras, tradeskantes. Iš bėdos galima sodinti darželinę našlaitę.

Be to, vėliau ir pietinė pusė nėra pati geriausia, bet kai kurios vienmetės gėlės, tarkim, portulakos, ją pakenčia. Taigi tokioje vietoje gali augti gėlės, kurios turi storus, pūkuotus ar vaškiniu sluoksniu dengtus lapus, nes jie apsaugo nuo saulės. Tik nereikia pamiršti, kad ant lapų vandens lieti negalima – reikia pilti į lovelius.

– Ar šiemet gėlių mėgėjai gali rasti ypatingų naujovių?

– Man labai patiko svyrantys didieji žioveiniai. Žioveinis – tvirtas augalas, augantis į viršų, o šis svyrantis. Taip pat – rutulinė kraspedija, stuburtė – pilkas svyrantis augalas, anksčiau pagal lotynišką pavadinimą vadintas dichondra, Emilija (tankiažiedė), vienmetis lonas. O kas labai mėgsta retus augalus, gali auginti cilindrinę plaušenę (ją vadindavo šiūruokle). Tai į agurką panaši didelė gėlė, kurios išdžiovintus vaisius galima naudoti kaip kempinę. Paminėčiau ir patagoninę verbeną. Be to, galima ir su kaimynais palenktyniauti – auginti ricinmedį ir žiūrėti, kurio užaugs didesnis.

– Ar geriau gėles iš sėklų auginti, ar nusipirkti jau didelių žydinčių daigų ir pasipuošti namus?

– Žinoma, didelė dalis žmonių taip ir darys – pirks didesnius ir pasipuoš, bet jie praras didžiulį malonumą, kurį gautų patys augindami. Manau, kad atisakyti auginti patiems nereikia. Nepasiseks vienais metais – kitais galbūt pasiseks.

Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Tarp jų net trys saulašarių ir trys skendenių rūšys, LRT RADIJO laidoje „Sodai“ sako vabzdžiaėdžius augalus namuose auginanti biologė Gustina Leiputė. Ji pastebi, kad šie augalai dažnai vaizduojami siaubo filmuose, tačiau ramina, kad nei Lietuvoje, nei bet kur pasaulyje vabzdžiaėdžiai augalai žmonių nevalgo, nes dažniausiai jie – vos kelių centimetrų dydžio.

– Kai pas Jus į svečius ateina žmonės, kaip į vabzdžiaėdžius augalus reaguoja pirmą kartą?

– Dažnai žmonės net nesupranta, kad tai vabzdžiaėdžiai augalai, kol jiems neparodai, nepasakai. Jie dažniausiai nustemba, klausia – kaip maitinasi, kaip sugauna maistą, domisi.

– Bet juk tai ne vienintelis maistas – jie juk turi šaknis. Ar jie gali išgyventi be vabzdžių?

– Išgyventi gali. Jie prisitaikę gyventi ten, kur labai skurdus dirvožemis ir kur maisto medžiagų šaknimis jie nesugeba gauti. Dėl to jie prisitaikė lapais susigauti papildomų reikiamų medžiagų, pavyzdžiui, azoto ar fosforo. Be maisto jie kurį laiką gali išgyventi, bet paskui pradeda nykti, prastai ar tiesiog lėtai augti, nežydėti. Po dvejų ar trejų metų augalas gali visai nuskursti ir sunykti.

– Siaubo filmuose dažnai rodomi baisūs, net žmones gaudantis augalai. Dažnai kažkodėl jie būna panašūs į paprastąjį musėkautą, tik gerokai padidinti. Turbūt realiai gamtoje tokių didelių musėkautų nebūna?

– Tikrai taip. Jautrusis musėkautas yra nedidelis augalas, kurio visas aukštis virš žemės būna iki 10 cm. Tokio dydžio augalas laikomas labai didelių. Iš tiesų tai mažas augalas, kuris žmonių niekada nevalgė ir nevalgys. Vabzdžiaėdžiai augalai neįprasta grupė, kuri labai skatina vaizduotę – žolė maitinasi gyvūnais. Iš to tikriausiai ir kyla idėjos, kad galėtų būti didesnis grobuonis, besimaitinantis mėsa. [...] Siaubo filmams jie labai tinka – jie padidinami, pridedami ragai, rankos, judančios lianos. Iš tiesų tai yra augalas, tik jis šiek tiek neįprastas. Ant palangės juos tikrai saugu ir netgi smagu auginti.

– Savo didumu, baisumu jie nepasižymi. Gamtoje natūraliai augantys šie augalai nėra dideli?

– Priklauso nuo to, apie kuriuos augalus kalbame. Didžiausi vabzdžiaėdžiai augalai yra ąsoteniai. Jie sugeba užaugti iki 5–6 metrų. Auga lianomis, o jų gaudyklės – kabantys ąsočiai. Jie gali būti iki 30 cm dydžio. Mažas peliukas jau ten gali įkristi. Kai kurie ąsoteniai netgi sugeba susigauti tokį grobį ir maitintis mėsa.

– Pati turite daug vabzdžiaėdžių augalų, bet musės juk dabar neskraido. Ką darote? Kaip juos maitinate?

– Dalis vabzdžiaėdžių augalų dabar miega, nes jie kilę iš teritorijų, kuriose būna vėsus laikotarpis arba netgi žiemos laikotarpis. Pavyzdžiui, jautrusis musėkautas, kurį daugiausia žmonių žino, kilęs iš JAV, kur žiemos metu būna apie 0°C temperatūra. Kartais būna nedidelės šalnos, todėl jie ten paprasčiausiai užmiega. Kaip ir mūsų klevai ar jurginai, jie pereina į ramybės stadiją. Jiems nereikia nei šviesos, nei maisto.

Su tokiais miegančiais labai paprasta – jų nereikia maitinti, o tie, kurie maitinasi, pavyzdžiui, aktyviai augančias tukles ar heliamforas galima kartais pašerti, bet, kai saulės mažai, augalai lėtai juda, todėl jiems reikia nedaug maisto.

– Labai gražiai skamba – pašerti. Tai kuo šeriate? Kotleto juk neįdėsi.

– Ne, jiems prieskonių nereikia (juokiasi). Augalus galima maitinti, pavyzdžiui, sugaunant musę. Vasarą tai nėra sudėtinga. Užtenka atidaryti langą – vis tiek viena ar kita įskrenda. Jiems nereikia daug maisto – šerti galima kas dvi savaites. Kas augina akvariumines žuvytes, kurias šeria šaldytu maistu, uodo trūklio lervomis, gali duoti šiek tiek šio maisto. Taip pat galima nueiti į žvejų parduotuves ir nusipirkti gyvo maisto – musių lervų ar tų pačių uodo trūklio lervų.

– Ar apskritai sudėtinga vabzdžiaėdžių augalų priežiūra?

– Jiems reikia sąlygų, kad jie galėtų gerai, gražiai augti, žydėti ir klestėti. Pagrindinė sąlyga – substratas turėtų būti netrąšus. Netinka kompostinė, daržo ar gėlėms skirta žemė. Dažniausiai jie auginami natūraliose ir šiek tiek rūgščiose durpėse. Netinka rododendrams skirtos durpės, nes jos paprastai būna su trąšomis. Į vabzdžiaėdžiams augalams skirtą substratą dedamas smėlis, perlitas, vermikulitas – neorganinės substrato dalys, kurios padidina pralaidumą vandeniui, bet neįneša maisto medžiagų.

Kitas dalykas, dauguma šių augalų auga ten, kur natūraliai daug saulės, pavyzdžiui, atvirose pelkėse. Galima pagalvoti ir apie vieną lietuvišką vabzdžiaėdį augalą – saulašarę. Jei einate spanguoliauti, tikrai esate ją matę. Tai augalėliai mažyčiais lipniais lapeliais, kurie auga vidury pelkės. Jokios užuovėjos nuo saulės ten nėra. Tai tokia tipinė uogavietė, kur dirvožemyje mažai maisto medžiagų, daug saulės, minkštas vanduo. Tai labai svarbu.

Laistant vabzdžiaėdžius vandentiekio vandeniu, per metus ar dvejus vien dėl netinkamos vandens kokybės augalas gali sunykti. Be to, priklausomai nuo augalo, kai kuriems reikalingas, kaip minėjau, žiemos poilsis. Musėkautams, saracėnijoms, kai kurioms tuklių ar saulašarių rūšims reikalingas vėsus žiemojimas. Jei musėkautą visus metus paliksime augti ant tos pačios palangės, tikėtina, kad per metus ar kelis augalas sunyks. Jis prisitaikęs miegoti. [...] Dėl šios priežasties reikia žinoti, ką augini.

Ąsoteniams ramybės periodas nereikalingas. Jie kilę iš tropikų, kur visus metus būna pastovi temperatūra, niekada nebūna minusinės temperatūros. Dėl to jiems nuolat reikia šiltesnės temperatūros. Kambario temperatūra jiems labiau tinkama. Svarbu prisiminti, kad vabzdžiaėdžiai augalų nereikia jų tręšti, negalima to daryti. Jei gauna trąšų per šaknis, jie labai greitai sunyksta, nes nėra prie to prisitaikę. Tuo vabzdžiaėdžiai skiriasi nuo kitų kambarinių lapinių augalų.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kokius vabzdžiaėdžius augalus būtų galima auginti šiltnamyje, kad apsigintų nuo baltukų ir nereikėtų naudoti cheminių priemonių?

– Vabzdžiaėdžiai sugauna įvairius kenkėjus, ne tik muses. Ąsoteniai ar saracėnijos labai gerai sugauna vapsvas, tačiau, norint apsiginti taip, kad nereikėtų naudoti cheminių priemonių, vabzdžiaėdžiai augalai netinka, nes jų reikėtų auginti labai daug.

– Svarbiausius principus, kaip prižiūrėti, nusakėte. Turbūt reikėtų detaliau pakalbėti apie populiariausius augalus. Kaip supratau, jautrusis musėkautas – bene populiariausias?

– Taip, sakyčiau, kad Lietuvoje tai yra vienas populiariausių vabzdžiaėdžių augalų. Kitas pagal populiarumą ir tai, kaip dažnai galima atrasti prekybos centruose bei gėlių parduotuvėse, – ąsotenis. Jų abiejų laikymo sąlygos skiriasi.

Jautriajam musėkautui reikia daug saulės, negalima pilti jokių trąšų ir reikalingas ramybės periodas. Ąsoteniui reikalinga tolygi temperatūra – kambario temperatūra jiems tikrai tinka. Pakabinti tiesioginėje saulėje jie gali nudegti. [...] Ne veltui sakau, kad ąsotenis kabinamas, nes tai liana. Net nusiperkus mažą sprindžio dydžio augalėlį, per metus ar dvejus jis gali užaugti iki pusmetrio ar metro. Kadangi šis augalas liana, jis arba svyra, arba lipa. Jei būna pakabinamas prie užuolaidų – įsikabina į užuolaidas ir kaip kačiukas jomis lipa aukštyn.

– Ar šie augalai gali sirgti, ar vis dėlto yra stiprūs?

–  Sirgti gali, bet tai būna retai. Dažniau pasitaiko kitų bėdų. Pavyzdžiui, visas ąsotenių gražumas – kabantys ąsočiai, gaudyklės, kuriose jau yra šiek tiek vandens. Būna, kad žmonės nusiperka parduotuvėje ir po kurio laiko sako – metus ar dvejus neužaugino nė vieno ąsočio. Iš tikrųjų būna, kad dar prekybos centruose ar net ūkiuose, kur ąsoteniai buvo užauginti, juos patręšia. Nereikia jų tręšti ir nereikia persistengti su maistu, nes sotus ąsotenis neaugina ąsočių, tačiau tai ne liga.

Kartais ant ąsotenių lapų atsiranda rudos dėmės. Tai kartais būna grybinis susirgimas. Kartais padeda didesnis vėdinimas, tolygesnis drėgmės palaikymas substrate. Šiaip jie nėra labai sergantys augalai. Natūraliai ąsotenių gaudyklės po kurio laiko numiršta, nunyksta. Jas galima visiškai sudžiuvusias nukirpti, pašalinti.

Musėkauto lapai taip pat kas kažkiek laiko apmiršta. Nereikia stebėtis, jei rudeniop, artėjant žiemai, kai mažėja saulės, augalas natūraliai pradeda naikinti lapus. Tuo nereikia stebėtis, nes augalas tiesiog pereina į ramybės stadiją.

– Ramybės stadija dar tęsiasi. Kada jie pradeda busti? Ar reaguoja į kalendorių, ar į saulę?

– Jei tai musėkautas, jis reaguoja į saulės kiekį, nes tai saulę mylintys augalai. Taip pat ir saulašarė. Geriausia, jei žiemos sezonu augalai laikomi vėsesnėje vietoje, [...] vasarį ar kovą, kai pradeda daugėti saulės, [...] juos ištraukti ir dėti ant palangių. Per savaitę, dvi ar tris jie pabunda, pradeda leisti naujus lapus.

– Jau užsiminėte, kad Lietuvos miškuose galima sutikti saulašarę. Ar dar koks nors vabzdžiaėdis augalas auga?

– Saulašares galima sutikti pelkėse, nes tai yra daug saulės reikalaujantis augalas, bet jų Lietuvoje auga netgi trys rūšys. Taip pat auga trys skendenių rūšys, viena aldrūnės ir viena tuklės rūšis. Dažniausiai skendenis labiausiai patraukia visų dėmesį, kai jį paminiu, nes tai labai „paskenduoliškas“ pavadinimas. Tai iš tikrųjų yra vandens augalas, kuris auga uždumblėjusiuose, užpelkėjusiuose ežeriukuose. Visas jo gyvenimas vyksta po vandeniu, išskyrus žydėjimą. Būna, kad prieini prie kokio ežeriuko, o jo paviršiuje – maži geltoni žiedeliai per centimetrą ar penkis virš vandens pakelti. Tai dažniausiai būna vienas iš žydinčių skendenių.

– Jis savo maistą gaudo tais žiedeliais ar po vandeniu?

– Ne, žiedeliai skirti giminei pratęsti, o visas gyvenimas vyksta po vandeniu. Šis augalas turi nedideles 1–2 mm dydžio pūsleles, kuriose yra vakuumas. Kai koks nors vandens padarėlis – ciklopas, dafnija ar kitokia smulkmė – praplaukia pro šalį ir sujudina jautrųjį plaukelį, pūslelė staigia atsidaro. Kadangi joje yra vakuumas, į vidų įtraukiama viskas, kas yra aplinkui. Su dalimi vandens papuola ir tas vandens gyvis, kurį augalas suvirškina ir jo maisto medžiagas pasisavina.

– Tai – unikalios savybės. Lietuvos raudonojoje knygoje turbūt irgi įrašyti kai kurie šie augalai?

–  Lietuvoje yra tikrai ir saugomų, į raudonąją knygą įtrauktų augalų. Daugumą skendenių galima gana dažnai pamatyti, jei nueinama į tinkamas vietas, kur jie gali augti. Jį atrasti tikrai paprasta, bet reikia žinoti, į ką ir kur žiūrėti.