Ateitis – parduotuvės be kasų

Sovietmečiu eilės parduotuvėse buvo didelės, nes buvo mažas pasirinkimas, o šiais laikais eilės susidaro piko metu, sako bendrovės „Strongpoint“ išmaniųjų parduotuvės sprendimų grupės vadovas Povilas Kepalavičius. Jo žodžiais, eiles gali sumažinti savitarnos kasos, savitarnos skenavimo įrenginiai, kai pasiėmus įrenginį pasirenkami ir iškart skenuojami produktai, o apmokama arba telefonu, arba kasoje.

„Savitarnos kasos jau paplito, o savitarnos skenavimo įrenginius mes diegiame Estijoje, tad laiko klausimas, kada jie ateis į Lietuvą. Mūsų mažmeninės prekybos tinklai šia sistema domisi, ji paplitusi Vakarų Europoje“, – pastebi P. Kepalavičius.

Savitarnos kasos jau paplito, o savitarnos skenavimo įrenginius mes diegiame Estijoje, tad laiko klausimas, kada jie ateis į Lietuvą.

Jo teigimu, savitarnos kasas renkasi jaunesni pirkėjai – žmonės iki 29 metų tris keturis kartus dažniau linkę eiti į savitarnos kasą.

„Naujas sprendimas – „Amazon Go“. Tai parduotuvė visai be kasų: užeini, pasiimi tai, ko reikia, ir išeidamas gauni čekį. Nors grynieji pinigai Lietuvoje vis tiek sudaro 80 proc., vis dėlto jie jau traukiasi. Žinoma, tokios parduotuvės bus ne rytoj, bet kada nors taps realybe, nes technologijos tobulėja“, – priduria P. Kepalavičius.

Specialisto pastebėjimu, eiles taip pat lemia atsiskaitymo būdai ir tipai, pvz., apmokėti grynaisiais pinigais užtrunka ilgiau. „Dar viena diegiama naujovė – grynųjų pinigų valdymo sprendimai, kai eliminuojamos visos klaidos ir iš karto atiduodama grąža. Tarkim, pinigus duodate ne kasininkei, o sudedate į aparatą. Kai transakcija baigiama, atiduodama visa grąža. Taip pagreitinamas darbas, eliminuojamos klaidos ir vagystės iš kasos“, – aiškina P. Kepalavičius.

Toks sprendimas, pabrėžia jis, palengvintų ir kasininkų darbą, nes nereikėtų kasoje esančių pinigų perskaičiuoti, nebūtų klaidų.

Savitarnos kasą apgauti sudėtinga

„Daug kas galvoja, kad savitarnos kasą galima lengvai apgauti. Bet iš tikrųjų yra atvirkščiai, – teigia P. Kepalavičius. – Tarkim, pomidorai gali būti kelių rūšių ir skirtingai kainuoti. Kiekviena savitarnos kasų zona turi savo prižiūrėtoją, kuris ekrane mato, kad jūs pasirinkote pomidorus, ir gauna pranešimą – patikrinkite, ar išsirinko tuos.“

Be to, aiškina specialistas, įdiegus kasas, paruošiama duomenų bazė, suvedamas kiekvienos prekės svoris: „Kas kartą pardavus produktą, kasa „mokosi“ – identifikuoja prekę ir žiūri svorio vidurkį, pagal kurį algoritmas išveda paklaidą, kiek gali skirtis prekės svoris. Tada tokie nesklandumai dingsta.“

Paklaustas, kodėl kartais kainos lentynose ir čekyje skiriasi, P. Kepalavičius sako, kad tai daroma nepiktybiškai: „Prekyba – nuolat kintantis verslas. Norint pakeisti kainą parduotuvėje, ją turi kažkas sugalvoti ir suvesti centriniame biure, tada informuoti parduotuvę, nusiųsti sistemoms ir pan. O parduotuvės personalas turi pakeisti kainas prie lentynų. Tai užima daug laiko, todėl gali būti tam tikrų neatitikimų.“

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomojo direktoriaus Lauryno Vilimo teigimu, yra ir  piktavalių vartotojų –  apie 1 proc. prekių yra sugadinama, sudaužoma pavagiama. „Vis dėlto pokyčiai vyksta – visuomenė tampa sąmoningesnė, o poreikis savintis prekes menkėja“, – pastebi jis.

P. Kepalavičius aiškina, kad vagystės skirstomos į keturis tipus – tai išorinės ir vidinės vagystės, klaidos ir administraciniai neatitikimai. L. Vilimas priduria, kad vidinės vagystės – tai pačių parduotuvės darbuotojų vagystės: „Vagysčių buvo, yra ir, matyt, bus. Be abejo, nuolat tobulinamos apsaugos, priežiūros, kontrolės sistemos, taikomos įvairios technologijos. Bet kad tokie atvejai visiškai išnyks, negalima sakyti.“

Advokatas Nikas Borneika priduria, jei iš anksto įsigytos kelionės žmogus atsisako dėl asmeninių priežasčių, kelionės organizatorius atlyginti nuostolius privalo tik tada, jei pagrindžia savo išlaidas.

– Kalbant apie iš anksto perkamas atostogų keliones, galima daryti prielaidą, kad atostogos ir rizika – glaudžiai susiję dalykai. Tad į ką atkreipti dėmesį, kad nenukentėtume?

N. Borneika: Kiekvienas vartotojas turi iš anksto perskaityti ir išanalizuoti visas sutarties sąlygas, pasidomėti kelionių organizatoriumi – ar jis patikimas, kokie atsiliepimai. Kelionių organizatoriai, kuriems išduoti pažymėjimai, leidžiantys verstis tokia veikla, skelbiami Turizmo departamento puslapyje. Be to, jei yra specialių pageidavimų, prieš sudarant sutartį, paprašyti, kad jie būtų įtraukti. Kitaip sakant, rūpintis savo teisėmis reikia nuo pat pradžių, dar iki pasirašant sutartį.

– Kokios yra turisto teisės ir pareigos?

Turisto pareiga – perskaityti sutartį. Kita pareiga – jei atsitinka kas nors, nepamiršti rašyti pretenzijų kelionės organizatoriui ir susirinkti įrodymų (filmuoti, fotografuoti).

S. Kuzienė: Kaip minėta, pareiga – perskaityti sutartį. Kita pareiga – jei atsitinka kas nors, nepamiršti rašyti pretenzijų kelionės organizatoriui ir susirinkti įrodymų (filmuoti, fotografuoti). Labai dažnai vartotojai mums rašo elektroniniu paštu arba paskambina iš kitos šalies ir teiraujasi, ką daryti, kaip spręsti problemą. Tada mes operatyviai galime patarti, ką daryti, pasakyti, į ką atkreipti dėmesį. Jei atostogaudami nerandate kelionių organizatoriaus atstovo, rašykite el. paštu, SMS, skambinkite. Privalumas tas, kad, kai perkate kelionės paketą, visos pretenzijos (ir dėl skrydžio, ir dėl viešbučio, ir dėl transportavimo) adresuojamos vienam asmeniui.

Jei problemų kyla keliaujant savarankiškai, reikia kreiptis tiesiai į viešbučio administraciją arba tiesiai į vežėją. Bet šiuo atveju mes turime Europos vartotojų centrą. Jei keliaujate po Europą, visada galima kreiptis į jį. O jei esate ne ES šalyje, tada rizika didesnė ir vertėtų iš anksto pagalvoti apie draudimą.

– Ką reikia žinoti apie draudimą?

S. Kuzienė: Yra buvę atvejų, kai vartotojai skambina ir sako, kad negali išvykti dėl ligos, bet organizatorius atsisako atlyginti nuostolius. Bet pagal teisės aktus taip ir yra – liga ar kiti nesklandumai yra aplinkybė, susijusi su pačiu vartotoju, todėl organizatorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Tokiu atveju taip pat reikia pagalvoti apie draudimą. Bet, prieš pasirašant draudimo sutartį, reikia perskaityti, nuo ko draudžia ta sutartis, nes yra labai daug nedraudiminių atvejų.

– Kartais žmogus priverstas atsisakyti kelionės pats. Kaip elgtis tokiu atveju?

N. Borneika: Turistas turi žinoti, kad, atsisakęs kelionės pats, jis turėtų padengti kelionės organizatoriaus nuostolius. Bet tokie nuostoliai negali viršyti vienos kelionės kainos, o organizatorius privalo nuostolius pagrįsti. Neužtenka pasakyti „mes patyrėme nuostolių ir pinigų negrąžinsime“. Kelionių organizatorius turi dokumentais pagrįsti, kokių išlaidų turėjo (pvz., viešbučio rezervacija, vizų pagaminimas) ir pagal tas išlaidas galima apskaičiuoti nuostolius. Jei nuostoliai nepagrindžiami, organizatorius turėtų grąžinti visą turisto sumokėtą sumą.

– Bet čia tik teismo sprendimu?

S. Kuzienė: Ne, galima kreiptis ir mūsų tarnybą. Mes taip pat iš kelionių organizatoriaus reikalaujame dokumentų, pagrindžiančių nuostolius.

– O jei kelionių organizatorius pats atšaukia kelionę?

N. Borneika: Kelionių agentūra atšaukti kelionę gali tik dėl svarbių priežasčių. Tarkim, įstatyme nurodyta, kad tai galima padaryti, jei nesusirenka iš anksto numatytas keleivių skaičius. Bet yra sąlyga – vartotojas iš anksto turi būti informuotas, kad taip gali būti. Tada organizatorius turi grąžinti pinigus arba pasiūlyti alternatyvą (vartotojas gali jos atsisakyti) ir neprivalo atlyginti turisto patirtų nuostolių. Kitais atvejais kelionių organizatorius privalo atlyginti ir turisto nuotolius.

Jei traukinys, autobusas, keltas ar lėktuvas vėluoja, visada rekomenduojame kreiptis į vežėją ir reikalauti kompensacijos.

– Kokios vartotojo teisės kalbant apie transportą (autobusus, keltus, lėktuvus, traukinius)?

S. Kuzienė: ES yra kiekvienos srities reglamentai, numatantys tam tikras keleivių teises. Taigi nesvarbu, kokiu transportu keliaujama, visų keleivių teisės tokios pačios, tik šiek tiek kitokios kompensacijos. Jei traukinys, autobusas, keltas ar lėktuvas vėluoja, visada rekomenduojame kreiptis į vežėją ir reikalauti kompensacijos.

– Kaip žinoti, kur kreiptis?

S. Kuzienė: Pagal teisės aktus reikia kreiptis į paslaugos teikėją – oro arba el. paštu. Rašant svarbu nurodyti tikslius faktus: laiką, kryptį, vėlavimo laiką ir prašyti kompensacijos. Ir tik vėliau galima kreiptis į atitinkamą instituciją. Šiuo atveju ginčus nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Jei vežėjas registruotas ne Lietuvoje, nagrinėja Europos vartotojų centras.

– Kokias teises turi negalią turintys žmonės?

S. Kuzienė: Tokias, kaip ir bet kuris kitas keleivis. Yra patvirtinti atskiri teisės aktai dėl neįgaliųjų ar riboto judėjimo žmonių teisių. Jei lėktuvu ruošiasi skristi riboto judrumo asmuo, apie tai reikia įspėti vežėją prieš 48 val., aviakompanija turi viskuo pasirūpinti.

Tai reikia pranešti ir kelionių organizatoriams, nes, jei kelionė pažintinė, autobusas gali būti nepritaikytas. Apie autobusą turi informuoti organizatorius. Pagal poreikius ieškoma ir atitinkamo kambario.

Jei negalią turintis žmogus ruošiasi vykti autobusu, apie tai pranešti galima per trumpesnį laiką – 36 val. Vežėjai privalo keleiviui padėti įlipti, išlipti. Kiek žinau, Lietuvos vežėjai jau įsigiję ne vieną autobusą, pritaikytą neįgaliesiems.

– Ką daryti, jei kelionių agentūra parodo vienokius vaizdus kataloguose, o nuvykus randama visiškai kitokia situacija?

S. Kuzienė: Reikia fiksuoti – fotografuoti, filmuoti. Nors žmonės važiuoja ilsėtis, bet, patekus į tokią situaciją, nereikia nuleisti rankų. Jei vartotojas nepateiks jokių įrodymų, nė viena institucija negalės konstatuoti fakto, kad taip buvo.

Jei viešbutis yra Turkijoje, nieks nevažiuos ir nežiūrės, kaip ten yra. Tuo turi būti suinteresuotas pats vartotojas. Jei norima, kad būtų atlyginta žala, reikia pasistengti, o nufotografuoti nėra sudėtinga.

– Kaip nufotografuoti, jei neatitinka kambario dydis?

S. Kuzienė: Esame turėję skundą dėl kambario dydžio. Tuomet kreipėmės į kelionių organizatorių ir prašėme pateikti viešbučio planą, kuriame matytųsi, kokio dydžio yra kambariai, ar tas nusiskundimas pagrįstas.

Bėda ta, kad žmonės neatsižvelgia į kataloguose pateiktą informaciją. Kambario plotą viešbučiai skaičiuoja pridėdami ir balkono, sanitarinio mazgo plotą. Tai sudėjus, plotas būna didesnis nei tik kambario. Kiek esu mačiusi, kataloguose visada parašyta, kas įeina į kambario plotą.

– Jei nustatomas pažeidimas, kas žmogui kompensuoja nuostolius?

S. Kuzienė: Tai turėtų kompensuoti kelionių organizatorius. Jei pažeidimas nustatytas, tai privaloma. Dėl klaidinančios reklamos mes visada kreipiamės į Konkurencijos tarybą, kuri teisės aktais įgaliota pasisakyti ir įvertinti, ar reklama klaidinanti, ar ne.

Ne kartą yra buvę, kad taryba nustatė, jog reklama klaidinanti. Tokiu atveju taryba priima sprendimą tenkindama vartotojo reikalavimą, o kelionių organizatorius privalo atlyginti nustatytą kompensaciją.

Kai kada siūlau pretenzijas pateikti vietoje, yra tikimybė, kad tai bus išspręsta. Pavyzdžiui, jei viešbučio kambarys neišvalytas, prirūkytas ir pan., reikėtų informuoti tiek viešbučio administraciją, tiek organizatoriaus atstovą. Kartais kaip kompensacija pasiūloma ekskursija. Taigi nereikia laukti kelionės pabaigos, bet pateikti pretenzijas jos metu.

– Rekomenduojate viską užfiksuoti. O kaip užfiksuoti, kad kambarys prirūkytas?

S. Kuzienė: Šiuo atveju reikia rašytinės pretenzijos, kuria organizatoriui būtų pranešta, kad kambarys prirūkytas, šalia yra triukšmo šaltinis, sugedęs kondicionierius ir t. t. Garso įrašai taip pat negali visko užfiksuoti, todėl būtina rašyti pretenziją, kviestis atstovą ir tokiu būdu spręsti problemą.

– Kalbant apie maitinimą kelionės metu, kas nurodo, kad tai įskaičiuota? Ką reikia apie tai žinoti?

S. Kuzienė: Viešbučiai dažniausiai užsisakomi savarankiškai internetu. Paprastai vartotojui atsiunčiama užsakymo informacija, kurioje yra aprašymas, ar įeina maitinimas, koks jis. Tokia informacija pateikiama ir perkant organizuotą turistinę kelionę.

Turizmo paslaugų teikimo sutartyje turi būti aprašytas pasirinktas maitinimo tipas. Dažniausiai naudojamas raidžių trumpinys, o paaiškinimai pateikiami kataloge, kuris duodamas kartu su sutartimi. Prieš pasirašant sutartį reikia atkreipti dėmesį, kokie priedai pateikiami, o jei jų nėra, reikėtų pareikalauti.

Kataloguose ir atmintinėse yra daug informacijos, kuri paaiškina, koks bus kambario, maitinimo tipas. Visi trumpiniai yra paaiškinti ir lengva suprasti, ką tu įsigyji.

Anot jos, plastikinė tara rodo, kad aliejus nėra aukštos kokybės, save gerbiantis gamintojas produktą fasuos į tamsų stiklinį butelį.

Kartumas ir apkartimas – skirtingi dalykai

Reikia turėti kuo įvairesnio aliejaus, o svarbiausi jo kriterijai – tai rafinuotas ar nerafinuotas aliejus, LRT RADIJUI sako I. Drulytė. Jos teigimu, reikia pagalvoti, kurį aliejų galima kaitinti, kuris – tinka salotoms ir pan., kokios jo maistinės savybės ir skonis.

I. Drulytė pasakoja, kad kai kuriems aliejams būdingas specifinis kvapas ir skonis: „Pavyzdžiui, geros kokybės alyvuogių aliejui būdingas kartumas, aitrumas, pikantiškumas ir vaisiškumas. Tai parodo, kad aliejuje daug antioksidantų, polifenolių. Tačiau šis kartumas malonus, jis nepalieka blogų pojūčių ir jį reikia atskirti nuo apkartusio aliejaus skonio. Apkartęs aliejus – sugedęs, tai didelis skirtumas.“

Anot I. Drulytės, reikia mokėti atskirti tikrą, natūralų aliejaus kartumą nuo apkartimo: „Gero alyvuogių aliejaus kartumas malonus. Kartumas juntamas burnos priekyje, o aitrumas – gomuryje. Jis sausas, nepalieka jokio papildomo prieskonio. Kitoks yra oksiduotų, pasenusių riebalų kartumas – jis nemalonus, besiveliantis.“

R. Sadūnaitė tvirtina, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba dažnai gauna vartotojų skundų dėl apkartusių aliejų. Anot jos, aliejaus kartumas yra skirtingai interpretuojamas. „Gurmanas kartumą suvoks vienaip, o eilinis, neišlavinto skonio vartotojas – kitaip, nes jų kartumo jutimas skiriasi“, – teigia pašnekovė.

Aliejus, pasak R. Sadūnaitės, apkarsta tada kai sensta ir oksiduojasi: „Jei aliejaus gamintojas nustatė, kad uždaroje pakuotėje produkto tinkamumo vartoti terminas – nuo vienerių iki dvejų metų, tai atidarius ją, aliejus turi būti suvartotas per vieną mėnesį.“

Blogiausia vieta aliejui – prie viryklės

R. Sadūnaitė pataria aliejų pirkti nedidelėje pakuotėje, kad jį galima būtų sunaudoti per mėnesį. Kitaip, į atidarytą butelį patenka deguonies ir aliejus oksiduojasi, sensta, keičiasi jo savybės ir jis apkarsta. Būtent apkartimas, anot jos, vienas iš senėjimo rodiklių.

Kalbėdama apie aliejaus pakuotes, R. Sadūnaitė taip pat tvirtina, jog Europos komisija yra priėmusi sprendimą, kad alyvuogių aliejus mažmeninės prekybos tinkle negali būti realizuojamas didesnėje nei penkių litrų pakuotėje: „Penkių litrų pakuotes dažniausiai perka viešojo maitinimo įstaigos, o vartotojui namuose pakanka ir litro pakuotės.“

Pašnekovė teigia, kad svarbu aliejų laikyti toliau nuo saulės šviesos ir šilumos šaltinio. „Pati blogiausia vieta – prie viryklės. Vieta aliejui turi būti tamsi ir vėsi. Jei aliejų veikia papildoma šiluma, jis greičiau sensta“, – dalinasi žiniomis R. Sadūnaitė.

Paklausta, ar yra skirtumas tarp aliejaus, skirto virimui, kepimui ar salotoms, R. Sadūnaitė sako, kad gamintojas aliejui suteikia paskirtį: „Tai parašoma ženklinimo etiketėje, tad perkant aliejų, svarbu į ją atkreipti dėmesį. Ten turi būti parašytas aliejaus pavadinimas, gamintojas, tinkamumo vartoti terminas ir aliejaus vartojimo instrukcija. Perkant reikia žinoti, kad aliejus bus reikalingas.“

Pasirinkimą lemia įpročiai

I. Drulytė tvirtina, kad, renkantis aliejų, reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia jo sudėtis. „Vertingosios aliejaus savybės yra dėl nesočiųjų riebalų – polinesočiųjų ir mononesočiųjų. Tiek vieni, tiek kiti žmogui yra reikalingi ir naudingi. Mononesočiųjų aliejų rūšys – rapsų ir alyvuogių“, – aiškina pašnekovė.

Kepimui, anot jos, pasirenkami riebalai, kuriuose daug sočiųjų riebalų, pavyzdžiui, kokosų aliejus. Tai, pasak I. Drulytės, naujas produktas ir žmonėms įdomu jo paragauti. Be to, šis aliejus pasižymi tuo, kad yra atsparus aukštai temperatūrai, tinka kepti ir gali pakeisti sviestą ar kt.

Kaip sako R. Sadūnaitė, kokosų aliejus prieštaringai vertinamas dėl to, kad yra neįprastas: „Per daug metų įpratome prie saulėgrąžų aliejaus, jo skonio ir kvapo. Štai kokosų ar palmių aliejai yra kitokio skonio, kuriuos vieni mėgsta, o kiti – ne.“

R. Sadūnaitės tvirtinimu, nerafinuotas aliejus yra grynas, neperdirbtas ir neapdorotas. „Be to, jis turi stiprų specifinį kvapą, kurį ne visi toleruoja. Jei žmogus įpratęs vartoti rafinuotą aliejų, jis nepriims nerafinuoto, nes šis bus jam per aštrus, kartus ir pan. Tačiau gurmanai, mėgstantys išbandyti naujus skonius, dažniau renkasi nerafinuotą aliejų“, – pasakoja ji.

Plastikinė tara rodo žemą kokybę

Anot R. Sadūnaitės, save gerbiantis gamintojas gerus aliejus turi fasuoti į stiklinę tarą: „Geras alyvuogių aliejus pilamas tik į tamsaus stiklo butelius arba sandarią metalinę pakuotę. Tokios pakuotės apsaugo nuo saulės spindulių, aliejus ilgiau lieka šviežias. Jei butelis stiklinis, bet šviesus, – tinkamumo vartoti terminas trumpėja. Plastikinė tara rodo, kad aliejus nėra aukštos kokybės.“

Paklausta, ar verta pirkti rafinuotą aliejų, R. Sadūnaitė sako, kad jis tinka kasdieniam naudojimui. Tačiau, jei norima aliejaus įpilti į salotas ar pasigaminti ką nors skanesnio, reikia aukštesnės kokybės aliejaus.

Kanapių aliejus, pasak R. Sadūnaitės, yra senas, bet dabar atgimęs produktas – jį naudojo mūsų protėviai, o dabar smulkieji ūkininkai ėmė auginti pluoštines kanapes ir spausti iš jų aliejų. „Negerai tai, kad, patikrinus išspaustus aliejus laboratorijoje, juose matome padidėjusį benzpireno (kancerogeninė medžiaga) kiekį. Toks aliejus netinkamas vartoti“, – aiškina specialistė.

Geriau mažiau, bet tinkamo aliejaus

I. Drulytė tikina, kad riebalai nėra absoliutus blogis, organizmui jie reikalingi. „Mūsų svoris auga tada, kai vartojame riebalus netinkamai. Tačiau polinesotieji riebalai, esantys aliejuose ar žuvyse, yra būtini“, – įsitikinusi pašnekovė.

Aliejus, anot I. Drulytės, tikrai gali sumažinti blogojo cholesterolio kiekį: „Mano minėti mononesotieji riebalai, esantys kai kurių aliejų sudėtyje, turi šią savybę – jie mažina blogojo cholesterolio kiekį. Šiomis savybėmis pasižymi ne tik kanapių, alyvuogių, bet ir rapsų, sezamų aliejus. Pasirinkimas tikrai yra.“

Anot R. Sadūnaitės, vienas gyventojas Lietuvoje per metus sunaudoja vidutiniškai 15,6 kg aliejaus, daugiausiai – saulėgrąžų ir rapsų. Kretoje vienas gyventojui per metus tenka 34 litrai alyvuogių aliejaus: „Visi girdėjome apie Viduržemio jūros regiono gyventojų sveikatą ir gerą būklę. To tikrai negalima pasakyti apie Lietuvos gyventojus. Jei vartojame aliejų, geriau mažiau, bet gero, kokybiško ir pilnaverčio.“

Detektyvai įstatymu nepatenkinti

Nuo šių metų pradžios įsigalėjęs LR privačios detektyvinės veiklos įstatymas reglamentavo labai jautrią sritį, LRT RADIJUI sako detektyvas Olegas Rimanas. Ši sritis, anot jo, jautri dėl sąsajų su asmens privatumu. Žinoma, priduria jis, dirbti vadovaujantis kitais teisės aktais buvo sudėtinga, tačiau šis įstatymas visų problemų neišsprendė, jos liko: „Įstatymas nėra lengvai suprantamas. Mes tikėjomės, kad bus išspręsta daugiau procedūrinių klausimų, bet įstatymas gana bendras ir jį reikia sistemiškai aiškinti.“

O. Rimano teigimu, ne kiekvienas, save vadinantis privačiu detektyvu, gali suprasti įstatymą, o tie, kurie norėtų tapti detektyvais, laukia ir stebi, kokia situacija susidarys rinkoje. Pašnekovas pateikia Serbijos pavyzdį, kurioje toks įstatymas įsigaliojo prieš dvejus metus ir šalyje kol kas yra vos vienas detektyvas, kuriam leista teikti tokias paslaugas. Pas mus, Lietuvoje, sako detektyvas, situacija yra panaši.

Detektyvas R. Zaleckis teigia, kad Lenkijoje privačios detektyvinės veiklos įstatymas priimtas 2006 m. ir, pagal statistinius duomenis, paslaugų rinką sudaro apie 3,5 mlrd. eurų. Paskaičiavus, sako pašnekovas, Lietuvos rinkoje tai sudarytų apie 23 mln. eurų, dirbtų keliasdešimt detektyvų ir būtų sukurta daug darbo vietų. „Nauda tikrai yra didelė ir kitos valstybės tai pastebi. Privatūs detektyvai išieško skolas, sėkmingai konkuruoja, apsaugo paslaptis, ieško dingusio turto ir pan., o čia rinka dar tik skinasi kelią, paslaugos nėra paklausios“, – paaiškina R. Zaleckis.

Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. M. Gušauskienė džiaugiasi, kad pagaliau atsirado privačios detektyvinės veiklos įstatymas ir tokios paslaugos dabar gali būti teikiamos legaliai. Visgi, priduria ji, įstatymas yra labai abstraktus ir pakankamo teisinio reguliavimo dar nėra: „Didžioji dalis nuostatų nesiderina su galiojančiais teisės aktais, daugelis jų gali būti labai laisvai interpretuojamos. Kiekviena šalis gali tai suprasti taip, kaip nori.“ O tai, priduria ji, sudaro palankias sąlygas žmogaus privatumo pažeidimui.

Laviruoja ties teisėtumo riba

Kalbėdama apie privačių detektyvų teikiamas paslaugas, M. Gušauskienė teigia, kad kai kurios iš jų galbūt dėl neapibrėžtumo ar netinkamo reguliavimo laviruoja ties teisėtumo riba. R. Zaleckis teigia, kad tai nėra didelė bėda, nes ir įstatymo, ir detektyvinės veiklos paskirtis yra padėti fiziniams ir juridiniams asmenims teisėtai ginti savo teises bei laisves: „Detektyvas negali šiaip sau imti ir tikrinti asmens informacijos, jei klientas neturi tam teisėto intereso.“

Paklaustas, kaip detektyvai nusprendžia, ar klientas turi teisėtą interesą, R. Zaleckis sako, kad remiamasi ketvirtajame straipsnyje išdėstytais principais ir vertinama, ar informacija klientui tikrai yra reikšminga ir padėtų ginti jo teises. „Jei interesas netinkamas, informacija klientui nebūtų teikiama. Be to, klientas pats įsipareigoja naudoti ją tik reikiamu tikslu, tad mes imamės apsaugos priemonių žmogaus, apie kurį renkame informaciją, apsaugai“, – pasakoja detektyvas.

Tačiau M. Gušauskienė sako, kad renkant informaciją apie kitą žmogų svarbiausias dalykas yra jo paties duotas sutikimas. Net kreipiantis į oficialias valstybines institucijas kito asmens duomenys trečiajai šaliai suteikti nebus, tvirtina specialistė. O detektyvai, priduria ji, neturi tokių valstybinių įgaliojimų, kaip, pavyzdžiui, teisėsaugos pareigūnai.

O. Rimanas pateikia pavyzdį apie civilinius ginčus: „Šiuo atveju įstatymo leidėjas numato galimybę kreiptis į valstybės instituciją ir, grįžtant prie kreipimosi pagrindų, jei yra teisėtas interesas ir teisėtas tyrimas, o detektyvas turi valstybės išduotą leidimą, tam tikros institucijos turėtų nagrinėti šį klausimą.“ Detektyvas sako, kad dažnai sulaukia užsakymų iš juridinių asmenų. Jie, pasak specialisto, siekia įsitikinti, kad gali saugiai veikti, domisi savo konkurentais, rūpinasi verslo saugumu ir pan.

„Dažnai pasitaiko atvejų dėl tėvų ir vaikų santykių. Tėvams kyla įtarimas apie vaiko draugų kompaniją, narkotikų vartojimą, dalyvavimą nusikalstamoje veikloje – norima ištirti aplinką“, – sako O. Rimanas. Šiuo atveju, tvirtina jis, vaiko nereikia įspėti apie tai, kad jo asmens duomenys bus nagrinėjami, nes už vaiką atsako tėvai. Pasak detektyvo, patys tėvai neturi pakankamai įrankių, žinių ir patirties, tad šios paslaugos kreipiamasi į specialistus.

M. Gušauskienė teigia, jog privačios detektyvinės veiklos įstatyme numatyta, kad tėvai, globėjai ar įtėviai gali patikrinti vaikų elgesį, tačiau tuo pačiu bus surinkta ir informacija apie kitus vaikus, jų veiklą, gyvenamąją vietą ir pan., o tai – kišimasis į privatų gyvenimą. Šiuo atveju, priduria teisininkė, įstatymas nėra tobulas, o tokia veikla tikrai pažeidžia asmens privataus gyvenimo ribą. R. Zaleckis nepritaria tokiai nuomonei ir sako, kad informacija renkama siekiant tiek fizinio, tiek psichologinio asmens saugumo, kai kiti būdai ir priemonės nėra pakankami.

Nagrinėjami ne visi prašymai

O. Rimanas pasakoja, kad į jo įmonę besikreipiantys klientai kviečiami apsilankyti ir pasikalbėti – taip išsiaiškinama, ar paslauga bus suteikta ar ne. „Kartais po pokalbio su žmogumi jo atsiprašome ir sakome, kad paslaugos suteikti negalėsime. Taip nutinka, jei, pavyzdžiui, atsiranda mūsų ir teisėsaugos interesų konfliktas, jei klientas yra nusikalstamojo pasaulio atstovas“, – teigia detektyvas.

Privatus detektyvas, pasak O. Rimano, turi būti užsidegęs šia veikla, antraip jis negalės atlikti reikiamų paslaugų. Toks asmuo turi gebėti būti psichologu, o kartais į konsultaciją atėję žmonės sako, kad jiems užteko pokalbio: „Tai ne dėl to, kad žmogus išsigando kainos ar ko nors kito. Jei ateina jaunas žmogus, norintis patikrinti būsimo sutuoktinio patikimumą, mes bandome pasielgti kaip psichologai – sakome, kad jei pasitikėjimo nėra jau santykių pradžioje, ar verta investuoti pinigus į tokį dalyką. Juk žmogus arba tiki, arba netiki.“

Paklaustas, kokie reikalavimai keliami privatiems detektyvams, norintiems užsiimti šia veikla, O. Rimanas sako, kad jų yra keturi, išdėstyti įstatyme. Tai – nepriekaištinga reputacija (patikrinama specialių institucijų), kursai, išsilavinimas ir egzaminas. Kalbėdamas apie privačių detektyvų paslaugų kainas, specialistas sako, kad konkrečių nuostatų, kiek kainuoja viena ar kita paslauga, nėra: „Visuomet reikia suprasti problemą, atsižvelgti, kokia tai paslauga, nes kai kada išlaidos skaičiuojamos valandiniais įkainiais ir pan.“

Pasak O. Rimano, patalpų patikra dėl neteisėtai įrengtų pasiklausymo priemonių gali kainuoti 200 eurų už valandą, 400 eurų – už dvi valandas. Atsižvelgiama į tai, ar tyrimas vyks Vilniuje, Klaipėdoje, o gal Londone. Tuomet, sako detektyvas, bus skaičiuojamos įvairios išlaidos, kurios gali būti pasiūlomos po pirmojo pokalbio su detektyvu. „Įkainius turi konkretūs darbai, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų atpažinimo testai, kurių vaistinėje nenusipirksi. Jie atliekami ne pagal šlapimą ar seiles, bet aplinką – pagal čiupinėjamus daiktus, kurie būna atnešti į mūsų biurą ir tikrinami“, – pasakoja pašnekovas. Mažiausia paslaugų suma, anot jo, gali siekti 70–80 eurų, didžiausia – kelis tūkstančius eurų.

Darbas vertinamas skirtingai

Nors privatūs detektyvai susilaukia ir skeptiškų nuomonių, O. Rimanas teigia, kad klientai, sulaukę paslaugų, tikrai patvirtintų, kad detektyvai nėra apgavikai: „Mes padėjome įvairiems klientams, susidūrėme su stambių krovinių dingimais, be žinios dingusių asmenų paieška. Esame aptikę jų pėdsakus, radę juos savo kanalais.“

R. Zaleckis priduria, kad detektyvinės paslaugos šiuo metu yra teisinės, tad klientui pateikti dokumentai, nustatyti faktai, užfiksuota informacija turi teisinę reikšmę ir žmogus gali tuo pasinaudoti. Tai, anot pašnekovo, klientui tikrai reikšminga, o už nereikalingą paslaugą net nebūtų mokama.

Visgi, teisininkė M. Gušauskienė yra kitokios nuomonės, ir tvirtina, kad kai kurių veiksmų, kuriuos detektyvai atlieka, daryti jie negali, tam reikia sankcijų. Ji sako, kad detektyvas gali atlikti apklausą, tačiau reikia įvertinti, kokią įrodomąją galią ji turės procese: „Jei kalbame apie civilinį procesą, tai detektyvo apklausa jokios procesinės reikšmės, įrodomosios galios neturės. Juk tai atlikti gali ir notaras. Šiuo atveju, kai apklausą atlieka detektyvas, kyla patikimumo klausimas. Detektyvo atlikta apklausa neatitiks įrodymams keliamų reikalavimų.“

Sutuoktinių sekimas – reta paslauga

O. Rimanas sako, kad sutuoktinių sekimas toli gražu nėra populiariausia paslauga, o ir paties žodžio „sekimas“ detektyvai labai nemėgsta. „Tokia veikla veikiau yra informacijos rinkimas civilinėms byloms“, – teigia detektyvas. Jei sutuoktiniai nori išsiskirti, pasakoja jis, tokia galimybė jiems yra numatoma. O jei santuokos žlugimo priežastis, pavyzdžiui, neištikimybė, priklauso vienam iš sutuoktinių, kitas žmogus to įrodymus turi surinkti pats.

„Žmogus kreipiasi į advokatą, bando tai daryti pats, surašomi dokumentai, kreipimaisi ir pan., tačiau faktinių aplinkybių surinkti nepavyksta. Tuomet ir kreipiamasi į detektyvus“, – paaiškina specialistas.

Detektyvai, priduria O. Rimanas, su advokatais aptaria, ar įrodymai bus vertingi ir pateikti teisėjui. Pasak pašnekovo, dažniausiai visa tai yra tarsi mediacija – po tam tikros papildomos informacijos, nepažeidžiančios privatumo, dvi pusės susėda prie stalo ir randa bendrą sprendimą: „Tai lengvas vienas kitos psichologinis šantažas ir kartu jie pasiekia konsensusą, problema dažniausiai išsprendžiama.“

Kavinės draugiškesnės gyvūnams nei jų šeimininkams

Nemažai Lietuvos kavinių ir barų klientams siūlo nemokamai atsigerti vandens, bet taip daro ne visos maitinimo įstaigos, sako Lietuvos kavinių ir barų asociacijos prezidentas Raimondas Pranka. Anot jo, kavinių savininkų sprendimus dažniausiai lemia finansiniai motyvai.

„Vienos kavinės skaičiuoja, kiek joms kainuotų pasiūlyti lankytojams nemokamai atsigerti vandens, o kitos atsižvelgia ir į tai, kad toks gestas patiktų klientams“, – teigia jis ir priduria, kad kavinės draudžia klientams atsinešti savo vandens, nes buteliuke iš tikrųjų gali būti ne vanduo, o, pavyzdžiui, alkoholinis gėrimas.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius neslepia, kad, užėjęs į kavinę ar barą, jis neretai paprašo stiklinės vandens, bet gauti pavyksta ne visada. „Padavėja(s) dažniausiai kažkur nubėga, o grįžęs atgal atsiprašo ir sako, kad tokios paslaugos kol kas nėra. Tada tenka nusipirkti vandens ar kito gėrimo“, – sako jis.

R. Pranka pats yra kavinės savininkas ir teigia savo klientams siūlantis nemokamai atsigerti vandens. Jam atrodo juokinga, kad žmogus, atėjęs į kavinę kartu su gyvūnu, gali drąsiai paprašyti dubenėlio vandens, ir jo niekada neprašys susimokėti, o iš kliento, paprašiusio stiklinės vandens sau, dažnai prašoma keliasdešimties centų ar net kelių eurų. Jo teigimu, kitose šalyse kavinės savo klientams vandens siūlo kur kas dažniau nei Lietuvoje.

„Lankantis užsienyje, neretai tenka matyti, kad kavinėse visada būna paruošta vandens. Kartais, jei labai troškina, į kavines užsuka žmonės, kurie neketina nieko pirkti, bet tiesiog nori atsigerti vandens. Ir darbuotojai juos mielai vaišina“, – sako R. Pranka.

Jis teigia, kad kavinių savininkus, nenorinčius savo lankytojų pavaišinti stikline vandens, galėtų išauklėti patys klientai, rinkdamiesi kitas maitinimo įstaigas. R. Prankos teigimu, kavinės neuždirba didelių pinigų iš mineralinio vandens, todėl, užuot siekus uždirbti kelis eurus parduodant mineralinio vandens buteliuką, barų ir kavinių savininkams reikėtų dėti daugiau pastangų, kad paliktų gerą įspūdį savo klientams.

„Juk pagrindiniai produktai – ne vanduo, o maistas, alus ir kiti alkoholiniai gėrimai. Lankytojai greitai išauklės barus“, – teigia jis.

Vanduo iš čiaupo – ne tik pigus, bet ir kokybiškas

Anot R. Prankos, vandens savikaina nėra didelė – brangiau kainuoja įdedami vaisiai. „Jei per dieną išdalini 10 litrų vandens, jo savikaina per mėnesį siekia maždaug 24 centus. Jei į stiklinę įdedi citrinos, per mėnesį susidaro apie 100 eurų. Dar šiek tiek kainuoja ir kiti vaisiai, tad, sudėjus visas išlaidas, per mėnesį tektų išleisti 120 eurų“, – tvirtina Lietuvos kavinių ir barų asociacijos prezidentas.

B. Miežutavičius pateikia dar tikslesnius skaičius. „Vilniuje litras vandens iš čiaupo kainuoja 0,0065 cento. Tiesa, dar šiek tiek kainuoja papildomas padavėjo darbas, indų paruošimas bei plovimas, bet apie vandens savikainą net neverta kalbėti“, – teigia Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.

Anot jo, vanduo iš čiaupo yra ne tik pigus, bet ir kokybiškas – netgi skanesnis už buteliukuose parduodamą mineralinį vandenį. B. Miežutavičius sako, kad, nors lietuviai nėra labai taupi tauta, jie sunaudoja nedaug geriamojo vandens. „Europoje esame minimi kaip viena mažiausiai geriamojo vandens sunaudojančių šalių“, – stebisi jis.

Europoje nedaug tokių šalių, kaip Lietuva

R. Prankos teigimu, turistai nemėgsta vandens iš čiaupo, nes nežino, kad Lietuvoje jis kokybiškesnis nei kitose Europos šalyse. Anot jo, valstybė turėtų dėti daugiau pastangų, kad žmonės sužinotų apie puikią mūsų geriamojo vandens kokybę. 

„Europoje nedaug tokių šalių, kaip Lietuva. Pavyzdžiui, Talinas geria ežero vandenį, Rygoje 80 proc. vandens imama iš Dauguvos, Varšuvoje – iš Vyslos, Berlyne – irgi iš upės. Ten stalo vanduo veikiausiai yra saugus, geras, bet jo gavyba visai kitokia nei pas mus“, – priduria B. Miežutavičius.

R. Pranka teigia, kad kiekviena maitinimo įstaiga privalo turėti sertifikatą, kad joje tiekiamas švarus vanduo. Anot jo, tokius leidimus išduoda Visuomenės sveikatos centras: „Jie tikrina vandens sudėtį, atlieka cheminę analizę, siekdami išsiaiškinti, ar vanduo tinkamas vartoti.“

B. Miežutavičius nėra tikras, ar, pavyzdžiui, šalia tarpmiestinių kelių esančios kavinės visada tiekia kokybės reikalavimus atitinkantį vandenį. Tačiau, jo teigimu, į miesto vandentiekių remontą investuota nemažai lėšų, tad vanduo, tiekiamas iš centralizuotų geriamo vandens tiekimo sistemų, tikrai yra kokybiškas.

„Jau praėjo tie laikai, kai mes kalbėdavome, kad viename mieste ar jo rajone vanduo geras, o kitame prastesnis. Pavyzdžiui, Vilniuje nebėra nė vienos geriamo vandens tiekimo stoties, kurioje iš vandens nebūtų pašalinamas magnis ir geležis, – teigia Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas. – Šie elementai blogindavo geriamo vandens kokybę. Nors sveikatai jie nekenkia, tačiau vanduo, liaudiškai tariant, būdavo negražus.“

Anot jos, įvykus nelaimei, nelegaliai įdarbintas darbuotojas negaus socialinių garantijų, o darbdaviui grės didelės baudos. Jos kolegė Irina Janukevičienė teigia, kad, norint įsidarbinti sezoniniam darbui, privalu pasirašyti sezoninio darbo sutartį, numatančią tokias pačias garantijas, kokios nurodomos įprastoje darbo sutartyje.

Sezoninių darbų specifika

Pasak VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojos I. Janukevičienės, sezoniniais laikomi tokie darbai, kuriuos dėl klimato ar gamtinių sąlygų galima atlikti tik tam tikru metų laikotarpiu.

„Yra visas sąrašas darbų, kuriuos dirbant galima sudaryti sezoninio darbo sutartį. Jis patvirtintas vyriausybės nutarimu. Šiuo metu yra 31 sezoninio darbo rūšis, – sako specialistė. – Šį sąrašą galima rasti internete. Kalbant apie vasaros sezoną, labai populiarūs žemės ūkio, statybos (mūrijimo, betonavimo, išorės apdailos, kelių tiesimo) darbai.“

I. Janukevičienė pabrėžia, kad, prieš priimant žmogų į sezoninį darbą, privaloma sudaryti sezoninio darbo sutartį. Tokia sutartis savo požymiais ir turiniu mažai skiriasi nuo kitokiems darbo santykiams skirtų sutarčių.

„Tiesa, yra keletas ypatumų, kuriuos reikia žinoti sudarant sezoninio darbo sutartį. Pavyzdžiui, sezonas gali būti ne ilgesnis nei aštuoni mėnesiai. Tačiau galima priimti darbuotoją ne vienam, o keliems sezonams iš eilės“, – aiškina I. Janukevičienė.

Pasak jos kolegės, taip pat VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojos R. Petrauskaitės-Banienės, darbo užmokestis už sezoninį darbą negali būti mažesnis nei šalyje nustatytas minimumas ir jis turi būti mokamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Be to, dirbantiems sezoninį darbą nustatytos 11 nepertraukiamo poilsio valandų per parą ir 35 valandos per savaitę, tačiau jos nebūtinai turi būti savaitgaliais. R. Petrauskaitė-Banienė sako, kad dėl užmokesčio bei viršyto darbo valandų skaičiaus kartais būna nusiskundimų.

„Būna, kad darbdavys moka mažiau, negu nustatyta, arba neatsiskaito už viršvalandžius“, – teigia specialistė.

Anot jos, sezoniniam darbui gali būti įdarbinami verslo liudijimus turintys asmenys.

„Tačiau reikėtų atskirti civilinius santykius, kurie gali atsirasti turint verslo liudijimą tarp subjektų, ir darbo santykius. Jei tarp darbdavio ir darbuotojo yra darbo teisinių santykių požymių (susitarimas dėl konkretaus darbo užmokesčio, darbo vietos, funkcijų atlikimo, paklusnumo darbdavio nustatytai tvarkai), tokius santykius būtina įforminti ne civiliniu susitarimu, bet darbo sutartimi“, – teigia R. Petrauskaitė-Banienė.

I. Janukevičienės teigimu, už sezoninių darbuotojų draudimą moka darbdavys, t. y. kaip ir dirbant pagal įprastą darbo sutartį. Be to, jis taip pat turi apmokyti darbuotoją saugos reikalavimų. Anot jos, kalbant apie darbo santykių reguliavimą, sezoninis darbas pasižymi tuo, kad tiek darbuotojui, tiek darbdaviui paprasčiau nutraukti darbo sutartį.

„Pavyzdžiui, darbuotojas, norėdamas nutraukti sezoninio darbo sutartį, turi raštu įspėti darbdavį tik prieš 5 kalendorines dienas, nors įprastinis įspėjimo terminas 14 darbo dienų. Tada darbdavys jį atleidžia savo noru, – teigia I. Janukevičienė. – O darbdavys savo ruožtu gali nutraukti darbo sutartį su sezoninį darbą dirbančiu darbuotoju, jei, pavyzdžiui, sezoniniai darbai sustabdyti ilgiau kaip 2 savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas.“

R. Petrauskaitė-Banienė priduria, kad, sezoniniam darbuotojui dėl ligos neatvykus į darbą ilgiau nei mėnesį, darbdavys neįspėjęs gali jį atleisti be įspėjimo. Bet tokiu atveju darbdavys įpareigotas sumokėti vieno mėnesio išeitinę išmoką.

Įdarbinant nepilnamečius būtinas sutikimas

Anot I. Janukevičienės, Lietuvoje sezoniniam darbui gali būti įdarbinami ne jaunesni nei 14 metų asmenys. Priimdamas į darbą 14 ar 15 metų asmenį, darbdavys privalo gauti bent vieno iš jo tėvų bei paauglio sveikatą prižiūrinčios medicinos įstaigos leidimą. Be to, jei moksleivis dirba mokslo metų metu, reikalingas ir mokyklos leidimas.

R. Petrauskaitės-Banienės teigimu, darbdaviams nėra ypatingų kliūčių norint įdarbinti nepilnamečius, bet tam tikri apribojimai visgi yra taikomi. Pasak jos, Lietuvoje laikomasi Europos Sąjungos nustatytų reikalavimų.

„Pavyzdžiui, nepilnamečiams draudžiama skirti dirbti viršvalandžius naktį ar leisti juos į komandiruotes. Be to, paskirti nepilnamečius dirbti švenčių dienomis darbdavys gali tik su jų sutikimu. Pilnametystės neturintys darbuotojai patys gali pasirinkti atostogų laiką“, – sako VDI atstovė.

I. Janukevičienės teigimu, skirtingai nei už sezoninį darbą, studentai negauna atlygio už studijų metais atliekamą praktiką: „Atliekant praktiką, pasirašoma trišalė sutartis tarp studento, įmonės ir mokymo įstaigos. Tai nėra darbo santykiai, ir užmokestis nėra mokamas.“

Tačiau bandomasis laikotarpis, kai žmogus, dažnai dar studijuodamas arba neseniai baigęs studijas, pradeda dirbti kokioje nors įmonėje, turi būti įformintas darbo sutartimi.

„Sudarydamos darbo sutartį, šalys gali susitarti dėl bandomojo laikotarpio, kuris gali trukti ne ilgiau nei tris mėnesius. Išbandymas gali būti tiek darbdavio, tiek darbuotojo iniciatyva. Būna, kai darbuotojas nori pasižiūrėti, ar jam tiks šis darbas, o ir darbdavys – patikrinti darbuotoją. Arba abiejų šalių iniciatyva“, – sako I. Janukevičienė.

Pasak jos, bandomuoju laikotarpiu darbuotojui suteikiamos tokios pačios garantijos kaip įprastai, tačiau paprastesnė darbuotojo atleidimo iš darbo tvarka. I. Janukevičienė sako, kad bandomuoju laikotarpiu darbdavys gali atleisti darbuotoją ne tik dėl konkrečių nusižengimų, bet ir dėl to, kad šis atrodo netinkamas tokiam darbui.

„Jei darbuotojas nesugeba atlikti darbo, įspėjęs prieš 3 darbo dienas, darbdavys gali jį atleisti iš darbo dėl nepatenkinamų rezultatų. Taip pat ir darbuotojas gali savo noru palikti darbą. Jei darbas nepatiko ir darbuotojas nenori daugiau dirbti, jis gali įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą prieš tris, o ne prieš 14 darbo dienų“, – teigia I. Janukevičienė.

Nepasirašius sutarties kyla rizika

Pasak pašnekovių, sezoninio darbo sutartį būtina pasirašyti net tada, jei sezoninio darbo laikotarpis trunka vos kelias savaites. Jų teigimu, nepasirašius darbo sutarties, kyla rizika ne tik darbuotojui, bet ir darbdaviui, nes už nelegaliai priimtą darbuotoją gresia didelės baudos.

„Darbdavys rizikuoja priimdamas dirbti be darbo sutarties. Galbūt jis neapdraus darbuotojo, nemokės mokesčių ir jam bus pigiau, bet reikia turėti omenyje, kad už tai numatyta administracinė atsakomybė. Ar darbas legalus, ar ne, sprendimą priima teismas“, – teigia R. Petrauskaitė-Banienė.

Ji priduria, kad jei darbuotojas įtaria, jog darbas gali būti nelegalus, reikia kreiptis į VDI, nes, dirbdamas nelegaliai, darbuotojas gali nukentėti finansiškai.

„Pirmiausia, darbuotojas gali nukentėti dėl nesąžiningo darbdavio, kuris gali nesumokėti darbo užmokesčio. Jei darbuotojas nebus oficialiai įdarbintas ir, neduok Dieve, įvyks nelaimingas atsitikimas ar žmogus susirgs, jis negaus jokių socialinių garantijų“, – sako R. Petrauskaitė-Banienė.

Tokiu atveju, pataria specialistė, galima kreiptis su skundu į VDI, kuri atliks tyrimą. Jeigu ji nustatys nelegalaus darbo požymių, imsis priemonių – darbdaviui grės administracinė atsakomybė, baudos. Antra, priduria R. Petrauskaitė-Banienė, asmuo gali kreiptis į VDI teritorinių skyrių darbo ginčų komisijas. Jei bus įrodyta, kad darbas buvo atliekamas ir atitinkamas darbo užmokestis buvo iš anksto suderėtas, komisija gali priimti sprendimą ir išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį.

Pasak VDI atstovės, prieš įsidarbindamas sezoniniam darbui, darbuotojas gali pradėti dirbti tik pasirašęs darbo sutartį.

Taip pat, pabrėžia R. Petrauskaitė-Banienė, apie įtariamus nelegalaus darbo atvejus būtina informuoti VDI: „Galima rašyti elektroniniu paštu info@vdi.lt arba skambinti pasitikėjimo telefonu 2139750 bei konsultaciniu telefono numeriu 2139772.“

„Anksčiau spuogus siedavome tik su paauglyste ir galvodavome, kad jie praeis, o dabar supratimas labai pasikeitė. [...] Ta liga labai išplito ir tikrai nėra nė vieno žmogaus, kuris per gyvenimą nebūtų turėjęs bent kelių spuogų. Vis dėlto, gydant aknę, gydytojai dermatologai tikrai nerekomenduos soliariumo arba saulės“, – pabrėžia profesorė.

– Saulės reikia, kad organizmas pasigamintų vitamino D, tačiau piktnaudžiavimas ja gali turėti neigiamų pasekmių. Taigi kiek laiko užtenka pabūti saulėje?

– Saulė mums suteikia ir energijos, ir džiaugsmo, ir darbingumo, ir geros nuotaikos, bet labai svarbu žinoti, kad spindulių perteklius yra žalingas: gali atsirasti įvairių odos pakitimų ir pažeidimų, sumažėti imunitetas (pasireiškia herpesinfekcija), taip pat galima susirgti odos vėžiu ar kitomis ikivėžinėmis ligomis. Vitaminas D, be abejo, labai svarbus – visi gydytojai galėtų patvirtinti, kad kone 90 proc. lietuvaičių šio vitamino tikrai turi per mažai. Vis dėlto oda vitamino D gali pagaminti tik tam tikrą kiekį, tad, net jei saulėje būsite ilgai, vitamino D nedaugės. Kad jo pasigamintų, saulėje užtenka pabūti 10–15 min., o jei vis tiek trūksta, reikia gerti papildus.

– Kas lemia žmogaus odos jautrumą saulės spinduliams? Juk saulė ne visus veikia vienodai.

– Mes skiriamės akių ir plaukų spalva, odos atspalviu. Yra trys odos fototipai, o lietuvaičiams būdingiausias antras ir trečias, kai akys mėlynos, plaukai šviesūs ar peleniniai, oda šviesi ir labai greitai rausta. Tai požymis, kad odoje mažai pigmento melanino, kuris ląstelių branduoliuose esančią genetinę medžiagą apsaugo nuo žalingų ultravioletinių spindulių.

– O kuo rizikuoja mėgstantys degintis soliariumuose?

– Dermatologai visai nerekomenduoja lankytis soliariumuose, tai praktiškai draudžiama. Jau 2009 m. Pasaulio sveikatos organizacijos svetainėje buvo didelėmis raidėmis parašyta, kad ultravioletiniai spinduliai pripažinti kancerogenais. Atlikus studijas paaiškėjo, kad sirgti melanoma pradėjo ir jauni žmonės – jei jaunas žmogus (iki 35 metų) reguliariai (apie 20 ir daugiau kartų per metus) lankosi soliariume, rizika susirgti ne tik odos, bet ir akių dugno melanoma padidėja iki 75 proc.

– Tai leidžia spėti, kad žmonės neskaito įspėjimų, iškabintų soliariumuose?

– Arba neskaito, arba turi savo filosofiją: man labai norisi, manęs tai neliečia, aplinkoje tokių pasekmių nėra. Be to, dažnai painiojama šviesos terapija su soliariumo terapija – nors dauguma psichologiškai geriau jaučiasi pagulėję šviesoje, bet jie neįvertina rizikos. Beje, soliariumų paslaugomis negalima naudotis asmenims, neturintiems 18 metų, jie ten turėtų būti neįleidžiami net su tėvų sutikimu. Bet prieš keletą metų, kol nebuvo griežtesnės tvarkos, būta daugybė atvejų, kai 11–13 metų paaugliai vieni kitiems arba tėvai savo vaikams dovanodavo soliariumų kuponus. Tai nesuvokiama ir rodo, kad mes nelabai sąmoningi, turime mažai žinių ir negalvojame, kas bus po 5–10 ar 20 metų.

– Kaip vertinate tai, kad paslauga teikiama, o kontrolės, priežiūros nėra?

– Reikėtų apeliuoti į paties žmogaus pasirinkimą ir supratimą – jeigu jam labai norisi, niekas neužkirs to kelio. Merginos, kurios jau daug metų reguliariai lankosi soliariumuose, pačios pastebi, kad jų oda ne pagal amžių pradeda senti: praranda drėgmę, yra sausesnė, ne tokia švytinti, spindinti. Kitas dalykas – kad blauzdų, dilbių srityje atsiranda įvairių balkšvų dėmelių, šerpetojimų. Nors taip paprastai nutinka sulaukus 50–60 metų, dabar su tokiomis problemomis susiduria ir jaunos merginos. Taigi buvimas saulėje, soliariumai labai stipriai skatina fotosenėjimo procesą.

– O ar teisingas teiginys, kad saulė arba soliariumas gali padėti naikinti spuogus?

– Tiesa yra ta, kad saulės spinduliai spuogus padžiovina, o jei atostogaujama prie sūrios jūros, oda ir dezinfekuojama, taigi vasarą iki 90 proc. žmonių aknė palengvėja. Tačiau rudenį viskas grįžta su kaupu. Anksčiau spuogus siedavome tik su paauglyste ir galvodavome, kad jie praeis, o dabar supratimas labai pasikeitė – mes turime labai daug pacientų (tiek moterų, tiek vyrų), kurie pirmą kartą suserga 25–35 metų.

Manau, kad tai labai susiję gyvenimo tempu, mityba, nuolatiniu stresu (dabar, beje, stresuoja ir darželinukai), žinome, kad moterims tai labai susiję su cikliškumu ir visada paūmėja prieš menstruacijas. Taigi ta liga labai išplito ir tikrai nėra nė vieno žmogaus, kuris per gyvenimą nebūtų turėjęs bent kelių spuogų. Vis dėlto, gydant aknę, gydytojai dermatologai tikrai nerekomenduos soliariumo arba saulės.

– Kaip reikėtų naudoti kremus nuo saulės?

– Jei saulėje būnate, kai ji aktyviausia, apsauga būtina, nes visada šešėlyje nebūsite. Pasitepti apsauginiu kremu reikia 20 min. prieš einant pasivaikščioti, degintis ar dirbti. Kūnui skirtas kremas turėtų būti SPF 30, o veidui, plaštakoms, dekoltė, viršugalviui (vyrams) – SPF 50, nes saulė per paskutinius penkerius metus tikrai tapo piktesnė. Be to, tepantis reikia kremo nepagailėti, tolygiai patepti visas kūno vieteles, net pažastis, moterys turi nepamiršti pasitepti po krūtimis. Taip pat neužtenka pasitepti kartą per dieną – kremas tepamas kas dvi valandas, nes jis nusitrina į drabužius, prakaituojant, maudantis.

Reikia žinoti, kad kremas, kad ir kaip sąžiningai jį teptume, vis tiek 100 proc. mūsų neapsaugos. Jis apsaugos nuo nudegimo, bet tam tikra dalis spindulių vis tiek sugebės prasiskverbti į gilesnius odos sluoksnius. Taigi saulės piko metu nuo 11 val. iki 16 val. geriau būti šešėlyje ir nepamiršti, kad apskritai kepintis saulėje nerekomenduojama.

– O kaip saugoti nuo saulės vaikus?

– Vaikams iki 3 metų išvis nerekomenduojama degintis – nereikėtų jų išrengti ir paleisti nuogučių bėgioti paplūdimyje. Prieš einant pasivaikščioti, reikia patepti vaikui rankas, veidą ir sprandą kremu, kurio SPF 30, uždėti kepurę ar užrišti skarytę, taip pat būtini akiniai, apsaugantys nuo ultravioletinių spindulių (jokiu būdu ne paprasti plastmasiniai). Taigi vaikams galioja tos pačios taisyklės, tik tiek, kad vaikų oda daug greičiau nudega – jeigu jos nesaugome, saulės poveikis dar stipresnis.

– Ar tikrai apsauginius kremus nuo saulės reikia pirkti vaistinėje?

– Mes, gydytojai, labiau pasitikime produktais, kurie parduodami vaistinėje, nes jie atitinka nustatytas normas. Tačiau žmonės kremus perka ne tik prekybos centruose, bet ir Gariūnuose, kioskeliuose – ten jie dažnai stovi vitrinoje, saulėje, todėl sugenda ir visiškai neapsaugo ar gali alergizuoti.

– O ar kremas reikalingas soliariume?

– Soliariumuose naudojami įdegį skatinantys kremai. Mediciniškai tai – fotosensibilizuojančios medžiagos. Dėl jų oda tampa dar imlesnė saulei, kas yra ne taip jau pageidautina.

– Į kokius odos pakitimus reikia atkreipti dėmesį ir kreiptis į gydytojus?

– Savigydos pasekmės dažnai būna skaudžios, tad geriau kreiptis į gydytoją, kai daugiau nei du mėnesius negyja žaizdelės, šlapiuoja (ypač atvirose kūno vietose), jei esate vyresni nei 55 metų, daug būnate saulėje, turite daug pigmentinių darinių, šlakų, šeimoje kažkas sirgo odos vėžiu arba melanoma. Rizika didesnė daug dirbant saulėje – jūrininkams, sportininkams, lauko darbuotojams, kelininkams, žolės pjovėjams. Be abejo, dabar, pakitus žmonių įpročiams, suserga vis jaunesni. Taigi odą reikėtų apžiūrėti kartą per mėnesį ir, pamačius kažką įtartino (jei keičiasi apgamo kontūras, spalva, dydis, pradeda kraujuoti), reikia skubiai kreiptis į gydytoją.