Dainuojančių mimų duetas "Neteisėtai padaryti" jau metus stengiasi užkariauti Lietuvos klausytojų ausis ir širdis. Aktorinis meistriškumas, netikėti palyginimai ir metaforos, muzikiniai gebėjimai ir tiesiog gera nuotaika kiekvieną koncertą paverčia mažu spektakliu.

Apie tai ir dar daugiau – pokalbyje su grupės "Neteisėtai padaryti" nariais. Grupės branduolį sudaro aktoriai R.Petrauskas ir Š.Gedvilas.

– Sulaužėte mitą, kad mimai yra nebylūs. Kaip nusprendėte uždainuoti?

– Viskas prasidėjo, kai įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir davėme mimų tylos įžadus. Per šešerius tylos metus prisikaupė tiek visko daug, kad tiesiog sprogome ir to sprogimo pasekmė yra grupė "Neteisėtai padaryti".

– Apie ką labiausiai norėjote kalbėti garsiai?

– Iš tiesų tai mes norime ne tik kalbėti. Savo pasirodymais mes norime įsiurbti klausytojus į menamą mimų pasaulį, parodyti, kuo mes gyvename iš tiesų. O per dainas, per koncertus dainuojame apie tai, kas mums rūpi, ką matome aplinkui, tačiau viską atskiedžiame nuoširdumu, ironija ir pokštais. Tokiu būdu per gerą nuotaiką žmonės po truputį yra įtraukiami į menamą pasaulį.

– Jūs scenoje ne tik atliekate dainas, bet kartu esate ir aktoriai, ar vertinate tai kaip pranašumą prieš kitus atlikėjus?

– Taip, mes esame pranašūs, bet ne panašūs.

– Kaip manote, ar teatrališkumas yra duotybė?

– Teatrališkumo savyje turi kiekvienas žmogus, tik ne kiekvienas tai žino. Reikia nebijoti išversti savo vidaus į išorę ir tada teatrališkumas pasirodys.

– Esate įvairiapusiški, atliekate skirtingų muzikinių stilių dainas, ar visi stiliai jums vienodai artimi?

– Iš tiesų tai mes atliekame vieną ir tą patį stilių – mimų roką. Esame kol kas vieninteliai pasaulyje tokio stiliaus muzikos išradėjai ir atlikėjai. O mimų rokas pasižymi viskuo, kas geriausia iš kitų stilių.

– Rugpjūčio 21d. Kaune koncertuosite dainuojamosios poezijos festivalyje "Senamiesčio Žiogas", kokią programą planuojate, ko galėtų tikėtis klausytojai?

– Klausytojai tikrai gali tikėtis geros nuotaikos ir pozityvumo pliūpsnio. Taip pat tikrai pasistengsime, kad ir klausytojai per koncertą su mumis šokinėtų kaip žiogai.

Rytoj Kaune čirps VIII sezono dainuojamosios poezijos festivalis "Senamiesčio Žiogas". Šis koncertas – priešpaskutinis šią vasarą.

Koncerto klausytojus aksominiu balsu užburs aktorius ir atlikėjas Kostas Smoriginas, taip pat koncertuos žmogų-orkestrą apdainuojantis Vidas Bareikis, pirmą kartą festivalio scenoje pasirodys dainuojantys mimai "Neteisėtai padaryti", o jaunieji atlikėjai Ieva Kasperevičiūtė ir Justinas Dargis savo meile muzikai ir poezijai įkvėps kiekvieną apsilankiusįjį.

Įspūdingais vaidmenimis teatre, sėkminga režisūra ir neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi tapusiomis dainomis gerbėjus žavintis K.Smoriginas į festivalio sceną lips jau aštuntąjį kartą. Nėra abejonių: kaip ir kiekvieną sykį, šįkart publika jį taip pat pasitiks audringomis ovacijomis – juk nuolat užsiėmusio menininko koncertas yra visada laukiama dovana jo gerbėjams.

Pripažintas patyręs menininkas scena dalysis su jaunu, bet jau pripažinimą pelniusiu daugiaplaniu atlikėju V.Bareikiu. Aktorius, režisierius, muzikantas festivalyje "Senamiesčio Žiogas" pasirodys pirmą kartą ir pristatys savo naująjį albumą "Žmogus, bet Šuo". Kūrėjas teigia, kad naujame albume savo vietą rado ne tik naujos, klausytojams negirdėtos, bet ir gerai žinomos dainos. Kodėl ir apie ką šis albumas, klausytojai sužinos klausydami V.Bareikio atliekamų dainų.

Teatrališki ir šmaikštūs "Neteisėtai padaryti" šiemet taip pat debiutuos festivalyje. Kas ir kaip juos neteisėtai padarė? Profesionalūs mimai Rokas Petrauskas ir Šarūnas Gedvilas pasakoja, kad viskas labai paprasta – mimai nekalba ar tuo labiau nedainuoja. Tačiau šie mimai ne tik prakalbo, bet ir uždainavo. Dainuoti pradėję mimai pasiryžę viską atiduoti publikai – prajuokinti, priversti susimąstyti, galbūt net sugraudinti ir leisti pažvelgti į viską aplinkui kitu kampu.

Jaunieji atlikėjai I.Kasperevičiūtė ir J.Dargis – duetas, kuris žada išmokyti klausytojus kasdien džiaugtis paprastais dalykais, kadangi patys atlikėjai tai daro jau ketverius metus.
Priešpaskutinio renginio metu Ryšių kiemelį "837" papuoš Marijos Giliovos iliustracijų darbų paroda, o kūrybinės raiškos centras "Uniqum" kvies pačius mažiausius lankytojus į kūrybines dirbtuvėles pasigaminti vėjo gaudyklų iš natūralių medžiagų – gamtos dovanų.

Liepos 24-ąją Kaune vyks festivalio "Senamiesčio žiogas" trečiasis renginys. Šia proga – interviu su jame koncertuosiančia dainininke Neda.

– Žiūrint į Jus scenoje atrodo, kad Jūs ten gyvenate, viską taip giliai jaučiate. Ar paprasta išgyventi tą virsmą, o galbūt tai ateina tiesiog savaime?

– Kiekvienas koncertas prasideda nuo ... užkulisių, kuriuose gali būti visko. Bloga slogi nuotaika, skaudantis dantis, jaudulys, bloga žinia prieš pat koncertą, nesusipratimai, susierzinimas arba atvirkščiai – pakili gera nuotaika, liudijanti, kad aš pasiruošusi eiti su žmonėms dalintis muzika, ištransliuoti žinutes, kurios yra labai skirtingos, jos gali būti ir šmaikščios, ir liūdnos, ir gilios,prasmingos.

Nežiūrint į nuotaikas, scenoje viskas pasikeičia, ten būni dėmesio centre, į tave žiūri pasiruošę klausytis būrys žmonių, kurių tu neturi teisės nuvilti bent jau profesionalumo požiūriu. Čia atbunda nežinia iš kur atsiradusi energija, užplūsta mintys ir tu organiškai iškeliauji į kažkokį paslaptingą muzikos ir žodžio pasaulį, kuriame jautiesi labai ir labai gerai. Aš scenoje jaučiuosi labai užtikrinta ir pasitikinti. Labai tikiu tuo, ką noriu pasakyti, todėl stengiuosi dainuoti tai, kas man labiausiai patinka, ką jaučiu, kas prie dūšios, galų gale tai, kas man pavyksta.

Dar labai svarbu su kuo eini į sceną. Olegas Ditkovskis yra mano scenos partneris, kuris be galo jaučia mane, mes esame vienas kumštis. Būtent su juo man yra be galo smagu koncertuoti, ir scenoje su juo jaučiuosi saugi, užtikrinta.

– Puikiai valdote ne tik balsą, bet ir fleitą. Labiau patinka dainuoti ar groti?

– Balsas ir fleita yra du lygiaverčiai muzikos instrumentai. Jie abu labai skirtingi, su balsu nepadarysi tokių dalykų, kuriuos galima išstransliuoti su fleita, ir atvirkščiai. Atsiranda didesnė muzikos spalvų paletė ir dėl to esu labai laiminga, kad prie dainavimo galiu priderinti dar ir fleitos improvizacijas. Mūsų subtilus akustinis duetas įgauna daugiau muzikinių atspalvių, kai be vokalo ir gitaros atsiranda dar vienas instrumentas. Jis tik praturtina mūsų programą, tuo labiau, kad esu profesionali fleitistė, galiu žaisti su šiuo instrumentu laisvai, aš neapsiriboju tik kelių natelių subtiliais pragrojimais, aš mėgstu su fleita net "pasitaškyti" netradiciniais metodais, išleidžiant ne klasikinius garsus. Man tai labai patinka, nes tada gali įžvelgti ir džiazo elementų, ir man tai  yra nesvetima, giliai širdyje vistiek jaučiuosi džiazo muzikantė.

Nėra blogo žanro, yra tik blogas atlikimas ir kokybė. Stengiuosi išlikti profesionalė visuose žanruose, kurių imuosi ir lygiai taip pat visiškai neapsiimu dainuoti ar groti tai, ko aš nesuprantu ar nejaučiu to žanro manieros ir stiliaus. Tiek fleita, tiek vokalas yra be galo spalvingi instrumentai, pasiduodantys bet kokiam žanrui, ir tai yra nuostabu. Koks bebūtų koncero stilius, beveik visada fleita keliauja į scena su manim kartu.

– Jūsų balso tembras ir stilius išskirtiniai, ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ar jau esate atradusi tikrąją save?

– Dėl balso išskirtinumo ačiū už komplimentą. Tai mano siekiamybė būti nepanašiai į nieką, tik būti savimi. Eksperimentuoti visada įdomu, džiazo projektuose, kuriuose aš dalyvauju, visada daug netikėtumų, visada atrandi kažką naujo, ypatingai, kai atsiranda nauji žmonės, nauji kūriniai, stiliai, charakteriai. Manau, nebus tokio momento, kai jau galėsi pasakyti, kad va, tai yra tikrai mano ir aš jau atradau savąjį aš. Man yra nuobodu muzikuoti tik viename žanre, todėl mano koncertų grafike gali atrasti labai įvairių ir skirtingų programų. Jeigu kalbėti apie mūsų duetą su Olegu, tai netgi tos pačios dainos, kurios lyg ir neturi pasikeisti, kartais keičiasi labai kardinaliai. Gali keistis dainos forma, nuotaika, charakteris.

O labiausiai gali pasitikrinti, ar daina tinkama, pagal publikos reakciją. Kai kurios dainos šlifuojamos ilgus metus ir vis tiek jauti, kad dar ne tobula. Kiekviena daina – lyg spektaklis, kuriame gyveni, jame esi gyvas, nes tu pats kiekvieną dieną keitiesi, keičiasi tavo požiūris į tuos pačius dalykus. Nori  nenori, bet jei dirbi, aktyviai koncertuoji – tobulėji, ir tai yra variklis, kuris tau neleidžia užsnūsti.

– Aplink žmonės pasinėrę ieškojimuose, kaip Jums atrodo, ko labiausiai trūksta žmonių kasdienybėje?

– Sunku atsakyti į šį klausimą, kodėl žmonės ištisai ieško savęs. Gali būti, žmonės ne visada jaučiasi "savo lėkštėje", t.y. gyvena ne su tais žmonėmis, arba gyvena su žmonėmis, kurie tik atima jų energiją ir nieko neduoda atgal, tada jie tampa bejėgiai. Daug žmonių dirba darbą, kurio nemėgsta, tai turėtų veikti jų dvasinę būseną. Manau, kiekvienas žmogus turi išmokti įsiklausyti į savo vidų, tai ne kiekvienam duota. Gyvenimas, deja, ne tik malonumai, tai ir rūpesčiai, ligos, mokesčiai, smaugiančios paskolos, konfliktai. Visa tai slegia, silpnesni suserga depresija, stipresni kovoja. Jei kažką nori pakeisti, tai ir gali. Niekas nepasikeis, jeigu tik aimanuosi ir nieko nedarysi (šypsosi).

– Vadiname kasdienybe pilka, kokia spalva Jūs nudažytumėte ją ir kodėl?

– Gyvenimas yra be galo spalvotas. Tik ne kiekvienas tai mato arba mato tik pilkas spalvas. Čia viskas priklauso nuo dvasinio pasaulio, požiūrio į gyvenimą, vertybes. Daug kas priklauso nuo gyvenimo būdo, supančios aplinkos, žmonių ir įsitikinimų.

Galima įžvegt grožį ir tamsiose spalvose, netgi į mirtį galima reaguoti filosofiškai, bet ne tragiškai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Menas – pamatyti gražius dalykus, bet gali to išmokt, jei labai norėsi pats.