Festivalio rengėjų teigimu, šventiniam renginiui, vykstančiam nuo 2009-ųjų, buvo iškilęs pavojus dėl visuomenėje pasigirstančios fejerverkų kritikos.

„Kartą pašventę, ežiukų tikrai neišgąsdinsime, kasdien juos gąsdinam gerokai smarkiau. Vingio parke ir taip pilna triukšmo, mašinos, koncertai, kiti renginiai vyksta tikrai dažnai. Nekalbant apie naktimis kriokiančius motociklus. Jei jau kažką drausti, tai geriau juos. Tad nustokime baimintis, nesusikaustykime, leiskime pasidžiaugti fejerverkų menu“, – ragino festivalyje pasirodymą surengsiantis Samas.

Jam antrino festivalio „Vilniaus Fejerija“ direktorius Gytis Lagunavičius, pasidžiaugęs, jog buvo įsiklausyta į mokslininkų argumentus.

„Chemijos daktarai atliko tyrimus ir nustatė, jog profesionalios pirotechnikos poveikis žmonėms ir aplinkai yra minimalus ir visuomenėje dažnai perdėdamas. Šiuos žodžius išgirdo ir savivaldybės valdininkai, fejerverkai yra legalūs, tad turime visas galimybes daryti savo šou. Rugsėjo 24 dieną visus kviečiame grožėtis įspūdingu, maksimaliai kokybišku ir saugiu reginiu“, – žurnalistams sakė G. Lagunavičius.

Lietuvos chemikų draugijos pirmininko, docento daktaro Rimanto Vaitkaus kartu su kolegomis ruoštoje pažymoje apie pirotechnikos gaminių įtaką aplinkai pažymima, jog profesionalūs fejerverkai, jei jų rengimo tvarka yra reglamentuota, sukelia tik minimalią oro ir dirvos taršą, o „triukšmo lygis yra kur kas mažesnis dėl didesnio atstumo nuo žiūrovų ir tobulesnės naudojamos įrangos“.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Lietuvos pirotechnikų asociacijos pirmininkas Ovidijus Barkauskas ragino kalbėti ne emocijomis, o rimtais argumentais. „Pilna tyrimų, kurie rodo, jog šiuolaikinių fejerverkų išskleidžiamas anglies dvideginis sudaro vos 0,7 proc. viso per metus pasaulyje išmetamo šios medžiagos kiekio. Lyginant, transporto imtis sudaro atitinkamai 39 proc, pramonės – dar daugiau. Šiuolaikiniai fejerverkai atitinka visus ES reikalavimus ir direktyvas. Taigi dėl saugumo esame išties ramūs“, – tvirtino O. Barkauskas.

Festivalio „Vilniaus Fejerija“ organizatoriai pažymėjo, jog didžioji dalis renginio programos bus demonstruojama fejerverkų festivalyje „Pyronale“ Berlyne, išsiskiriančiame itin aukštais saugumo ir ekologijos standartais. Jų esą bus laikomasi ir Vilniuje.

„Festivalio kulminacija – fejerverkų profesionalų „Blikas“ įspūdingas ir jaudinantis šou – buvo rodytas garsiausiuose Europos festivaliuose, pelnęs ne vieną apdovanojimą, tad mums tai bus rimčiausias jėgų išbandymas norint dar geriau pasirodyti Vingio parke“, – teigė festivalio „Vilniaus Fejerija“ prodiuserė Nijolė Ruzgienė.

Organizatoriai praneša, jog rugsėjo 24 d. Vingio parke vyksiančiame festivalyje padangę užlies ugnies ir fejerverkų spalvos bei raštai, skambės muzika. Šių metų muzikinėje programoje dalyvaus Lietuvos grupė „BIX“. Konkursinėje programoje varžysis pirotechnikų komandos iš Meksikos, Lenkijos ir Rumunijos. Programą vainikuos „Blikas“ – žėrintis fejerverkų karolių vėrinys, lydimas genialios klasikinės muzikos.

„Kompetentingų šalies chemikų pateikta pažyma įrodė, jog fejerverkų poveikis žmonėms, orui ir gyvūnams yra gerokai perdėtas. Kalbama būtent apie profesionalius gaminius, kuriuos naudoja tam paruošti žmonės. Tai svarbi naujiena, nes šiam spalvingam ir itin populiariam šventiniam renginiui, vykstančiam nuo 2009-ųjų, buvo iškilęs pavojus dėl visuomenėje pasigirstančios fejerverkų kritikos, baimių ir net siūlymų juos drausti. Tačiau mokslininkų argumentai veikia, fejerverkai yra legalūs, o mes, į juos  įsiklausę, vėl pakviesime visus pasigrožėti maksimaliai kokybišku ir saugiu reginiu“, – sakė festivalio „Vilniaus Fejerija“ direktorius Gytis Lagunavičius.  

Lietuvos chemikų draugijos pirmininko, docento daktaro Rimanto Vaitkaus kartu su kolegomis ruoštoje pažymoje apie pirotechnikos gaminių įtaką aplinkai pažymima, jog profesionalūs fejerverkai, jei jų rengimo tvarka yra reglamentuota, sukelia tik minimalią oro ir dirvos taršą, o „triukšmo lygis yra kur kas mažesnis dėl didesnio atstumo nuo žiūrovų ir tobulesnės naudojamos įrangos”.

Pažymoje taip pat priduriama, jog siekiant dar labiau sumažinti fejerverkų daromą įtaką, būtų tikslinga nustatyti fejerverkų naudojimo taisykles, pavyzdžiui, numatant tik tam tikras jų naudojimo vietas, reglamentuojant garsinių fejerverkų triukšmo lygį ir pan.

Apie tai, kad fejerverkų žala aplinkai yra perdėta, tvirtinama ir Vokietijoje atliktoje studijoje. Joje rašoma, jog Federalinės aplinkos apsaugos agentūros (UBA) vertinimu, fejerverkų išskiriamas anglies dioksido (CO2) kiekis yra nereikšmingas“, o šiuolaikiniuose fejerverkuose naudojami chemikalų kiekiai nekenkia nei žmonėms, nei aplinkai.

Festivalio „Vilniaus Fejerija“ organizatoriai pažymi, jog didžioji dalis renginio programos bus demonstruojama fejerverkų festivalyje PYRONALE Berlyne, išsiskiriančiame itin aukštais saugumo ir ekologijos standartais. Jų esą bus laikomasi ir Vilniuje. „Festivalio kulminacija – fejerverkų profesionalų BLIKAS įspūdingas ir jaudinantis šou – buvo rodytas garsiausiuose Europos festivaliuose, pelnęs ne vieną apdovanojimą, tad mums tai bus rimčiausias jėgų išbandymas norint dar geriau pasirodyti Vingio parke“, – teigė G. Lagunavičius.  

Organizatoriai praneša, jog rugsėjo 24 d. vyksiančiame festivalyje žiūrovai išvys padangę užlies ugnies ir fejerverkų spalvos bei raštai, skambės muzika. Šių metų muzikinėje programoje dalyvaus Lietuvos grupė BIX. Konkursinėje programoje varžysis pirotechnikų komandos iš Meksikos, Lenkijos ir Rumunijos. Programą vainikuos BLIKAS – žėrintis fejerverkų karolių vėrinys, lydimas klasikinės muzikos.

Nuo pat karo pradžios kovo 24-ąją Lvivas tapo stambiausiu pabėgėlių centru Ukrainoje. Mieste nevyksta karo veiksmai, tačiau kartkartėmis iš rytų pusės atskrenda raketos, oro pavojaus sirenos dirba kasdien, mieste gausu uniformuotų žmonių. Vietiniai, tie. kurie neišėjo kariauti į priešakines linijas, savo frontą laiko mieste, padėdami šimtams tūkstančių mieste gyvenančių karo pabėgėlių, organizuodami pagalbą kariuomenei. Tuo užsiima ir miesto Lėlių teatras, kuriame Eltos žurnalistas praleido savaitę.

Kaip sako Lvivo gyventojai, teatro rūsys yra pati linksmiausia slėptuvė mieste. Čia galima ne tik saugiai praleisti laiką, bet ir stebėti repeticijas, spektaklius ar net dalyvauti ukrainietiškų šokių vakaruose. Teatro patalpose glaudžiasi ir kelios dešimtys pabėgėlių, laikoma ir paskirstoma humanitarine pagalba, daugiausia atvežama iš Lietuvos.

Teatras kaip karo atspindys

Lvivo lėlių teatro direktorė Ulyana Moroz pasakojo, kad kai prasidėjo karas, teatrui svarbiausia buvo neprarasti to, ją jie turėjo.

„Mes suslėpėme visą vertingesnę techniką, išjungėme šildymą, ir ėmėme laukti. Laikas ėjo skausmingai lėtai, tad nutarėme kažką daryti. Suvokėme, kad vyrams, kurie išėjo kariauti, trūksta daugybės dalykų, pradedant miegmaišiais, baigiant maistu. Mūsų teatras įsikūręs puikioje vietoje, senamiesčio širdyje, ji ideali tam, kad žmonės iš viso miesto čia galėtų nešti daiktus. Paskelbėme, kad teatras gali būti pagalbos kariuomenei surinkimo punktas. Taip viskas ir prasidėjo“, – sakė direktorė.

Jos teigimu, tuo pat metu teatro aktoriai pradėjo savanoriauti padėdami pabėgėliams ir pranešė, kad Lvivo geležinkelio stotis perpildyta, ten susigrūdę šimtai žmonių. Buvo iškelta idėja – priimkime bent dalį tų pabėgėlių, čia, teatre.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

„Iš pradžių suabejojau, mes ne viešbutis, neturime sąlygų apgyvendinti žmones. Bet man buvo pasakyta, ten dar blogiau. Moterys, vaikai stotyje laukia paromis, net atsisėsti vietos ten nebuvo, nekalbant apie miegą, maistą, higieną. Na, ir sako man, sugalvok ką nors“, – šyptelėjo U. Moroz.

Planavome priimti kelias dešimtis mamų su vaikais, o išėjo, taip, kad mūsų patalpose apsigyveno kone šimtas žmonių su vaikais, šunimis, katėmis, lagaminais.

Teatro direktorei kilo mintis panaudoti mažąją vaikams skirtą salę, kur yra kondicionierius, o grindys ten išklotos minkšta medžiaga.

„Nors šildymas atjungtas, turėjome pledų, turėjome šiokią tokią vietą miegui, nusprendėme atverti duris tiems, kam to labiausiai reikėjo. O norinčiųjų buvo daugybė. Planavome priimti kelias dešimtis mamų su vaikais, o išėjo, taip, kad mūsų patalpose apsigyveno kone šimtas žmonių su vaikais, šunimis, katėmis, lagaminais, kuriuose – visas šeimų gyvenimas. Teatras buvo perpildytas žmonėmis, jie buvo visur, ne tik salėje, bet ir koridoriuose, fojė, ant scenų“, – sakė U. Moroz.

Teatro direktorės teigimu, pirmosiomis karo dienomis, šalyje buvo jausmas, kad saugių vietų čia nebėra.

„Rusai smūgiavo visuose rajonuose, žmonės bėgo, nusidriekė kilometrinės eilės, Lvivas buvo tiesiog persmelktas panikos, baimės, nerimo. O teatras tapo mažu viso to atspindžiu. Pas mus vyko nuolatinis judėjimas, vieni išvykdavo, kiti atvykdavo, ir taip tęsėsi maždaug iki kovo pabaigos“, – sakė ji.

Moteris prisipažino, kad darbas keliais frontais, priimant pabėgėlius ir renkant paramą kariuomenei, teatro bendruomenę visiškai išsunkė.

„Turėjome įveikti daugybę iššūkių, įrengti dušą, miegamąsias vietas, pavyzdžiui, paklodes susiveikėme iš scenai skirtos medžiagos, ją tiesiog karpėme gabalais, bet visa tai dar reikia ir išskalbti, išdžiovinti, o juk šalta. Galų gale ryžomės įjungti šildymą, nors tai beprotiškai brangu ir pavojinga karo metu. Tuo metu turėjome tokią svajonę, kad galbūt tai tęsis tik kelias savaites, deja, ji neišsipildė“, – sakė U. Moroz.

Vietoj aktorių matė lavonus 

Anot direktorės, pirmosiomis karo savaitėmis teatras net negalvojo vykdyti kultūrinės veiklos.

„Komanda išsibarstė, persiorientavome ten, kur tuo metu reikėjo labiausiai – kas skirstė paramą, kas skalbė, kas šlavė, kas rūpinosi vaikais, kas išėjo kariauti. Apie spektaklius ir repeticijas tuomet nė kalbos nebuvo. Juo labiau kad pas mus apsistoję žmonės, ypač vaikai, buvo totaliai išsekę. Tai buvo siaubingas vaizdas“, – sakė ji.

U. Moroz iš tų dienų ryškiausiai mena teatro erdvėse gulinčius vaikus. „Aš pati turiu tris mažus vaikus, jie niekada neguli, beveik nebūna ramiai, nebent jiems įjungtum kompiuterinius žaidimus. O čia – jie gulėjo nejudėdami, nieko neveikdami, visiška apatija. Tik po kelių dienų jie pradėjo atsigauti, smalsauti, vaikštinėti. Tuomet ir pasakiau aktoriams, reikia juos užimti, kitaip ir iš teatro nelabai kas liks. Pradėjome su jais piešti, žaisti, bet, žinoma, to buvo mažoka“,– juokėsi moteris.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Tuomet į Lvivo lėlių teatrą atvyko režisierė Irena iš Bučos, taip pat karo pabėgėlė, ir pareiškė norą pastatyti spektaklį, kuris padėtų apmalšinti vaikų potrauminį sindromą.

„Tai buvo pagal specialią, beje, kartu su lietuvių kolegomis sukurtą, metodiką pastatytas kūrinys, tarsi ramybės kupolas su meditacine muzika, stipriai išreikštomis rankomis, kurios tarsi glosto vaikus. Jokio siužeto, jokio aktyvaus įtraukimo. Tas spektaklis po mėnesį trukusios beprotybės mus atgaivino kaip menininkus. Mes jį vaidinome slėptuvėje rūsyje, kaukiant oro pavojaus sirenoms, čia susirinkdavo tiek mažieji iš miesto, tiek ir „mūsiškiai“ vaikai. Beje, graudžiai ironiška, kad jis vadinasi „Saulėtas dangus“, – sakė U. Moroz.

Suluošinta ištisa karta ir dievai žino, kiek metų turės praeiti po šio prakeikto karo, kol žmonės vėl ims jaustis normaliai.

Teatro direktorė prisiminė įspūdžius, kai spektaklį žiūrėjo čia prisiglaudę mažieji iš Charkivo vaikų namų.

„Pasirodymo pradžioje aktoriai guli po didžiule peršviečiama balta medžiaga, tada po truputį pradeda judėti, formuoti įvairias figūras, medžiaga virsta dangumi ir panašiai. Tačiau tik prasidėjus spektakliui šie vaikai ėmė šaukti – čia lavonai! Mums visiems buvo šokas, supratome, kad šią mizansceną turime nedelsiant keisti. Kita pasirodymo dalis buvo susijusi su kibirėliais, kuriuose barška akmenukai, vienas berniukas užsidėjo tą kibirėlį ant galvos ir pareiškė, kad čia jo namai. Ir niekaip negalėjome jo iš ten ištraukti. Juk jis namuose. Įsivaizduojate, kaip karas paveikė tuos keturmečius, kokias traumas jie patyrė, kas dedasi jų galvelėse. Suluošinta ištisa karta ir dievai žino, kiek metų turės praeiti po šio prakeikto karo, kol žmonės vėl ims jaustis normaliai“, – sakė Ulyana.

Svajoja apie visaverčius spektaklius slėptuvėje

Lvivo lėlių teatras iki šiol išlieka svarbus logistikos centras, į kurį yra gabenama ir kur paskirstoma humanitarinė parama iš Lietuvos.

„Bendradarbiavimas su Lietuva prasidėjo seniai, dar Maidano laikais. Tada per mano brolį, kuris baigė karinius mokslus D. Britanijoje, susipažinome su Vygintu Usinsku. Šis žmogus jau daug metų padeda Ukrainai, ir šio karo metu su savo komanda užsiima paramos logistika į fronto linijas bei evakuoja žmones iš karo zonų. Jis mus davė daug neįtikėtinų užduočių, pavyzdžiui, per kelias valandas susiruošti priimti šešiasdešimt aklų vaikų iš evakuoto internato. Tai yra neįtikėtinai sunkus darbas“, – teigė U. Moroz.

Šiuo metu teatras atnaujino spektaklių rodymą, tačiau dėl oro pavojaus dauguma pasirodymų ir repeticijų vyksta slėptuvėje.

„Beveik visą savo kūrybinę veiklą perkėlėme į rūsį. Bet čia nėra nei normalaus teatrinio apšvietimo, nei garso. Sukamės praktiškai rankdarbiais, savadarbėmis priemonėmis. Perkelti tai, ką turime didžiojoje salėje, praktiškai neįmanoma, tad svajojame apie profesionalią garso ir apšvietimo sistemą. Tai leistų mums kokybiškai dirbti net ir kaukiant oro pavojaus sirenoms“, – sakė U. Moroz.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Su lietuvių dovanotais kompiuteriais galime normaliau funkcionuoti ir kaip teatras, ir kaip įstaiga, bandanti padėti kariaujančiai Ukrainai.

Direktorė pasidžiaugė neseniai paramos organizacijos „Šviesos kariai“ gautais kompiuteriais ir spausdintuvais. „Žinote, teatras ir apskritai kultūra pas mus visais laikais nebuvo aptekęs finansavimu, o karo metu apskritai esame basi, vos kvėpuojame. Iki tol turėjome tik prieštvaninius daiktus, kuriais praktiškai negalėjo naudotis nei buhalterija, nei kasa, nei mūsų technikai, nes viskas iškart „pakibdavo“. Su lietuvių dovanotais kompiuteriais galime normaliau funkcionuoti ir kaip teatras, ir kaip įstaiga, bandanti padėti kariaujančiai Ukrainai“, – teigė U. Moroz.

„Jie naikina mus kaip tautą“

Lvivo lėlių teatre nuolat glaudžiasi nuo šimto iki kelių dešimčių pabėgėlių. Trumpiausiai čia gyvena moterys su vaikais, per kelias dienas jos sulaukia evakuacinio transporto į Vakarų šalis, vyrai tuo tarpu užtrunka ir keletą mėnesių, susitvarko dokumentus, yra paskiriami tarnauti ar susiranda darbą.

Vienas ilgiausiai teatre gyvenančių karo pabėgėlių charkivietis Igoris Surkovas sakė, kad jam labai pasisekė. „Visų pirma mano šeima sveika ir gyva, jau persikėlė į Vokietiją, antra, gavau darbą čia pat, teatre. Kaip savanoris palaikau tvarką, pristatau maisto paketus, budžiu priimamajame, padedu, kur reikia, o dirbu scenos montuotoju, kol vietos vyrukas išvykęs kariauti“, – sakė teatrinį išsilavinimą turintis, Charkivo universitete sceninio judesio dėstytoju dirbęs vyras.

Nuo kovo vidurio teatre gyvenantis I. Surkovas sakė, kad pastaruoju metu čia ramu. „Karo pradžioje teatre nebuvo nė metro laisvo ploto, visur gulėjo žmonės. Dabar jų gerokai mažiau, tačiau bet kuriuo metu viskas gali pasikeisti. Lvive kartkartėmis nukrinta raketa, dažnai įjungiamos oro pavojaus sirenos, bet situacija dar pakenčiama. Juolab pagaliau čia šilta“, – sakė Igoris.

Vyro gimtąjį miestą Charkivą rusai intensyviai bombardavo nuo pat pirmos karo dienos. „Buvo didžiulė sumaištis, apie savaitę negalėjome išvykti iš miesto, nes visi keliai užsikimšę. Trečią karo dieną centras jau buvo praktiškai sugriautas, žuvo daug žmonių, supratome, kad šansų miestas jau nebeturi. Tapo akivaizdu, kad rusai elgiasi pagal geriausias Hitlerio ir Čingischano tradicijas, ruošiasi eiti iki galo, nušluoti mus su visomis moterimis ir vaikais, išnaikinti mus kaip tautą“, – teigė Igoris.

Vyrui pritarė šalia ant čiužinių gulinčios moterys, ką tik atvykusios iš Charkivo. „Žinote, sunku kalbėti. Mūsų gražus miestas žūsta akyse, milijonas žmonių pabėgo, šimtai, jei ne tūkstančiai jau žuvo. Neseniai rusai sugriovė ligoninę ir mokyklą, bombarduoja parkus, net cerkves ir kapines, dieną naktį griaudi sprogimai. Dieve, jie net mirusiųjų nepalieka ramybėje. Tai ne karas, ne teritorijos užkariavimas, tai net blogiau nei genocidas, tai velnio išmonė “, – su ašaromis akyse sakė septyniasdešimtmetė Tatjana.

Moteris pasakojo, kad mėnesį gyveno slėptuvėje ir meldėsi, kad neateitų rusai. „Dukra su anūkais buvo evakuota iš mokyklos, mus lietuviai išvežė kiek vėliau, atsidūrėme čia ,teatre, dabar laukiame autobuso į Kauną, ten jau apsigyveno ir mano anūkėliai, negaliu sulaukti, kol juos pamatysiu“,– - sakė charkivietė.

Sirenos gaudžia ir galvoje

Keturiasdešimt dvejų metų Denisas Kajukas iš Kryvoi Rogo Lėlių teatre glaudžiasi jau apie mėnesį ir kaip pats sako, dar nėra normaliai išsimiegojęs. Naktimis vyras blaškosi po teatro patalpas, o užmigęs sapnuoja košmarus ir garsiai šaukia. To priežastis – Denisas nežino, kur yra jo dešimtmetė dukra.

Mes ir patys išties daug ko nežinome, kas dedasi mūsų miestuose, mūsų valdžia taip pat daug ko nepasako.

„Taip išėjo, kad ją iš bombarduojamo miesto išvežė praktiškai be mano žinios. Nenoriu plėstis, bet jos mama geria, dukra nesirūpina, mes esame išsiskyrę. Dukrytė turėtų būti kažkur netoli Lvivo, čia yra keletas pabėgėlių centrų, skirtų vaikams, bet kol kas negaunu jokių žinių, kur tiksliai ji yra. Tai veda mane iš proto. O dar tos sirenos galvoje. Skirtingai nei Lvive, Kryvoi Roge jos gaudžia nuolatos ir labai garsiai, girdėjau jas gerą mėnesį kasdien, o būdamas čia kartais jau nesuprantu, ar girdžiu tikras sirenas, ar jos tik įsivaizduojamos, nebeatskiriu“, – prisipažino teisininko ir muzikanto išsilavinimą turintis vyras.

D. Kajuk mano, kad karo metu dezinformacija ateina ne tik iš karą pradėjusios Rusijos, nežinioje laikomi ir patys ukrainiečiai. „Su Rusija viskas aišku, ten žmonės ir taip yra tarsi zombiai. Bet mes ir patys išties daug ko nežinome, kas dedasi mūsų miestuose, mūsų valdžia taip pat daug ko nepasako, bent jau oficialiais kanalais. Esu savo šalies patriotas, suprantu, karo metas ir panašiai, bet tai, kad negaunu jokios informacijos apie savo dukrą, tai jau virš visko. Bet kokiu atveju dabar turiu du tikslus – susirasti dukrytę ir padėti Ukrainai kuo tik galiu, galiu dirbti bet ką“, – tikino karo pabėgėlis.

Dauguma jų apgyvendinama netoli miesto istorinio senamiesčio įsikūrusioje gyvūnų prieglaudoje. Čia apsilankęs Eltos žurnalistas stebėjo, kaip gyvena iš karo zonų atgabenti šunys ir katės, kurie, anot savanorių, dažnai ištraukti tiesiai iš griuvėsių, savaitėmis valkatavę ir badavę. Taip pat prieglaudoje rūpinamasi sužeistais laukiniais gyvūnais, gandrais ir kitais paukščiais.

Priglausta tūkstančiai

Tik įėjus į šunims skirtą nemažą patalpą, pasigirsta kurtinantis lojimas. Vieni keturkojai blaškosi voljeruose, kiti guli ir stebi prašalaitį abejingomis akimis. Pasirodžiusi prieglaudos savanorė Nata Turko paaiškino, kad čia gyvena šunys iš karo siaubiamų Ukrainos zonų, tad ramybės čia nebūna.

Paklausta, kaip praeina laikas prieglaudoje, savanorė teigė, kad priklauso nuo dienos. „Dirbu čia nuo kovo pabaigos. Visko būna. Vieną dieną viskas gerai, savanoriai sklandžiai dirba, turime pakankamai pašaro, per kitą iš subombarduotos Irpenės (miestas netoli Kyjivo) atvažiuoja šimtas šunų, ir tada prasideda. Dauguma tų gyvūnų turi psichinių ir fizinių problemų, juos reikia gydyti, nekalbant jau apie tinkamų sąlygų užtikrinimą. Lakstome po 12-16 valandų, nuovargis didžiulis“, – pasakojo savanorė N. Turko.

Šiuo metu Lvivo gyvūnų prieglaudoje gyvena apie tris šimtus šunų ir kačių, o iš viso nuo karo pradžios čia buvo priglausta per tris tūkstančius keturkojų. Savanorės teigimu, gyvūnai čia suvežti iš visos šalies, daugiausia iš rytinių regionų, kur vyksta aktyviausi karo veiksmai.

„Yra šunų iš Charkivo, Donbaso, kačių iš Mariupolio, taip pat turime lapių ir gandrų iš Kyjivo apylinkių, yra ir kitų laukinių gyvūnų. Kalbant apie naminius gyvūnus, dalies jų šeimininkai žuvę arba dingę be žinios, dalis pabėgo į Lvivą, bet neturi sąlygų jais rūpintis, tad palieka čia. Vienu metu esame turėję vien šunų apie tris šimtus ir dar kačių mažiausiai du šimtus. Buvo tikrai ankšta. Prasčiausia tai, kad neaišku, kas bus toliau, bet greičiausiai gyvūnų srautas nemažės“, – sakė N. Turko.

M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

Laukia bet kokios paramos

Pasak N. Turko, dauguma gyvūnų prieglaudoje vidutiniškai gyvena apie mėnesį, kai kurie čia užtrunka vos dieną kitą. „Ši vieta yra tarsi logistikos centras, čia sandėliuojamas pašaras, skirtas kitoms Ukrainos prieglaudoms. Gauname paramos iš visos Europos, taip pat ir iš Lietuvos. Dalis gyvūnų ten pat ir išvežama, dažniausiai į Lenkiją ir toliau į Vokietiją, pasiekia net Portugaliją. Išvykusius gyvūnus netrukus pakeičia nauji, tai tarsi nesibaigiantis ratas. Tiesa, šiuo metu su pervežimais turime bėdų, nes priimtas įstatymas, jog vienas ukrainietis per sieną gali gabentis tik penkis gyvūnus“, – sakė mergina.

Jos teigimu, nors šiuo metu prieglaudos sandėlyje pašaro ir medikamentų gyvūnams yra, jo nuolat trūksta. „Apetitai yra didžiuliai, atsargos greitai išsenka, tad mums nuolat reikia pašaro, ypač geresnės kokybės, skirto sergantiems gyvūnams, didesnio maistingumo ir pan., taip pat įvairių vaistų, visgi dauguma mūsų šunelių yra ligoniai. Turime kontūzijos atvejų, atvirų žaizdų, lūžių, visko ir nesuskaičiuosi. Tad laukiame bet kokios pagalbos, mūsų durys atviros visiems“, – pabrėžė N. Turko.

Mergina pridūrė, kad asmeniškai jai skaudžiausia matyti psichologiškai palaužtus šunis. „Kai prie jų prieini, jie ima žaloti save, kiti panirę į apatiją, neėda. Nors, atrodo, jau esi mačius visko, bet tas vaizdas vis tiek pakerta kojas“, – sakė N. Turko. 

Šunys populiaresni

Katėms skirta patalpa gerokai mažesnė, čia palyginti ramu. Tarp voljerų sukinėjasi savanorė Lilija. „Čia mano zona, antrieji namai. Myliu jas visas kaip savo. Kiekvieną apeinu, pakalbinu, pašeriu. Joms reikia daug dėmesio ir šilumos. Jos patyrusios siaubingų dalykų, jei papasakotų, jums ausys užsiraitytų. Bet jos tyli, tik nori pažaisti ir po to būti ramiai“, – iš lėto pasakoja Lvivo gyventoja.

Lilija sakė, jog dabar jos žinioje apie aštuoniasdešimt kačių, anksčiau buvo dvigubai daugiau. „Vienos išvežtos gydytis, kitos atsidūrė Vokietijos, Lenkijos prieglaudose. Tos, kurios liko, tiesiog laukia. Galbūt jos svajoja grįžti namo, tik kažin, ar tai atsitiks. Jos atvežtos iš Charkivo, Irpenės, Bučos, šios vietos vis dar netinkamos tokioms nuostabioms būtybėms“, – sakė Lilija.

Savanorė pasakojo, jog kartais kates priglaudžia ir vietos gyventojai. „Štai vakar moteris pasiėmė dvi kates. Apskritai sulaukiame to dėmesio iš miestiečių. Ateina žmonės šunų pavedžioti, kartais ir pas maniškes užsuka. Deja, šunys visgi pirmauja“, – skėstelėjo rankomis užkietėjusi kačių mylėtoja Lilija.

M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

Atvežė pusę tonos pašaro

Lietuviai, teikdami pagalbą nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje, nėra paskutinėje vietoje. Apie tai liudija ir Lvivo gatvėse neretai matomi automobiliai lietuviškais numeriais ir humanitarinės pagalbos ženklais.

Čia mano zona, antrieji namai. Myliu jas visas kaip savo. Kiekvieną apeinu, pakalbinu, pašeriu.

Kaip sakė Juozo Gabrio vardo paramos organizacijos „Šviesos kariai“ koordinatorė Renata Ambrazaitienė, vien per šią organizaciją iš Lietuvos per kelis mėnesius į Ukrainą buvo atvežta daugiau kaip pusė tonos pašaro šunims ir katėms.

„Daugiausia orientuojamės į pagalbą civiliams ir kariams, bet gyvūnai taip pat rūpi. Juolab, jog kai kurie kariai dirba su šunimis, teritorinės gynybos atstovai, kiti daliniai eina per išlaisvintus miestus, kur pilna valkataujančių gyvūnų, juos čia pat šeria, taip pat surenka, padeda nugabenti į prieglaudas. Kiek galėdami prisidedami prie to proceso, kiekviena auka, net maišelis pašaro, yra svarbi“, – sakė R. Ambrazaitienė.

Kaip teigė pro šalį einantys Lvivo gyventojai, tai yra pats naujausias ir liūdniausias miesto monumentas. „Spaudžia širdį kaskart čia praeinant. Be to, tai objektas, kuris nuolat plečiasi ir auga. Todėl jis toks skaudus mums visiems“, – Eltai sakė dvidešimtmetis Danilas.

Jaunas vyras pridūrė, jog nepaisant to, kartu tai yra ne tik skausmo, bet ir vilties siena.

Dalis gėlių sieną aplankančių miestiečių prie jos stabteli, persižegnoja, uždega žvakę. Taip padarė ir pagyvenusi moteris, kuri prisipažino, kad čia yra ir jos artimo giminaičio atvaizdas. „Nenoriu sakyti, kas jis. Man trūksta žodžių, tiesiog meldžiuosi už jo sielą ir laukiu, kol visa tai pasibaigs“, – sakė neprisistačiusi praeivė.

Monumente Rusijos agresijos Ukrainoje aukoms yra kelios dešimtys žuvusiųjų nuotraukų. Nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios šalyje žuvo tūkstančiai civilių žmonių, Jungtinių Tautų duomenimis, jų skaičius siekia mažiausiai 2,2 tūkstančio.

Miestelio bendruomenės pirmininkas Romanas Furda naujienų agentūrai ELTA teigė, kad žmonių aukų buvo išvengta, aplink elektrinę sugriauta keletas pastatų. Jo teigimu, sprogimas sutrikdė traukinių eismą, šiuo metu vyksta infrastruktūros atstatymo darbai, įvykio vietoje visą dieną dirbo gaisrininkai ir gelbėtojai.

R. Furda duomenimis, balandžio 25-ąją raketomis buvo apšaudytos dar mažiausiai dvi geležinkelio stotys gretimose Ukrainos srityse. Jo teigimu, tai buvo iš anksto suplanuota Rusijos armijos ataka, kuri bet kuriuo metu gali pasikartoti. Jos tikslas – paralyžiuoti Ukrainos geležinkelių darbą.

Miestelio bendruomenės vadovo teigimu, į elektros paskirstymo stotį buvo paleistos mažiausiai trys raketos, vieną jų sunaikino Ukrainos karinių oro pajėgų priešraketinės pajėgos, kita pataikė šalia jėgainės. Spėjama, kad raketos skriejo iš pietryčių pusės.

Pakalbinti miestelio Krasne gyventojai teigė, kad nuo sprogimo sudrebėjo jų namų langai, pakilo didelis dūmų stulpas. „Sprogimo garsas buvo sunkiai nusakomas, mes tuo metu buvome namie, sudrebėjo visas butas. Išbėgome į lauką, o ten – dūmai, jie matėsi ir už dešimties kilometrų“ – teigė Krasne gyventoja Liuba.

Kitas Krasne gyventojas Oleksejus sakė, kad pastaruoju metu oro pavojaus sirenos girdėti kiekvieną dieną, bet gyventojai į jas mažai kreipė dėmesį. „Bet dabar, tik išgirdę signalą, iškart bėgame į slėptuves, tas sprogimas išgąsdino visus. Ukrainoje nebėra saugių vietų“, – sakė 47 metų ukrainietis.

Žurnalistai į sprogimo zoną nebuvo įleisti. Miestelis Krasne yra apie 50 km atstumu nuo Lvivo. Pirmadienį oro pavojaus sirenos buvo įjungtos visoje Ukrainoje.

Karas Ukrainoje sukėlė didelį gyventojų nesaugumo jausmą – daugelis puolė rūpintis maisto ir grynųjų pinigų atsargomis, tačiau pilnos lentynos buvo ne visose parduotuvėse, ne visuose bankomatuose buvo reikiamas kiekis banknotų.

Grynųjų išimta dvigubai daugiau

„Situacija Ukrainoje neprognozuojama, reikia ruoštis blogiausiam. Vakar vakare mieste apėjau kelis bankomatus, grynųjų gavau tik trečiame. Draugas Vilniuje sakė, jog kai kurie bankomatai vakar apskritai neveikė. Neramu, kad sistema apskritai užlūš“, – nuogąstavo panevėžietis Antanas Ruzas.

Lietuvos banko atstovai ramina, kad visos bankinės sistemos veikia sklandžiai, grynųjų pinigų atsargos Lietuvoje pakankamos.

„Lietuvos bankas, kredito įstaigos ir pinigų pervežimo įmonės dirba padidintu pajėgumu. Lietuvos bankas, kaip ir pinigų pervežimo bendrovės, dirbs ir savaitgalį ir užtikrins sklandų grynųjų eurų tiekimą į bankomatus“, – Eltai sakė Lietuvos banko atstovai.

Situacija Ukrainoje neprognozuojama, reikia ruoštis blogiausiam.

Lietuvos banko duomenimis, vasario 24-ąją šalies bankomatuose grynųjų pinigų buvo išsiimta dvigubai daugiau nei dieną prieš tai. Išsiimamos sumos neviršija įprastų.

„Dalis bankomatų ištuštėja greičiau nei įprasta, todėl juos prižiūrinčios įmonės nespėja laiku papildyti įrenginių banknotais. Dedamos visos pastangos, kad bankomatų aprūpinimas grynaisiais pinigais vyktų kuo operatyviau“, – rašoma Lietuvos banko atsakyme.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Gauna signalų dėl žaliavų trūkumo

Prekybos centrų atstovai patvirtino, kad augančius pirkėjų srautus ėmė fiksuoti nuo ketvirtadienio popietės.

„Palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, ketvirtadienį mūsų tinkle jie buvo apie 9 proc. didesni. Populiariausiomis prekėmis tapo įvairios kruopos, konservai, didelės talpos vandens buteliai, dėl to lentynos tuštėjo sparčiau nei spėjome jas pildyti. Su analogiška situacija jau buvome susidūrę ir pandemijos pradžioje“,– sakė „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.

Jos teigimu, tai natūrali žmogiška reakcija į įvykius Ukrainoje ir ji gali tęstis dar kelias dienas. Po kelių dienų intensyvesnio apsipirkimo, vėliau žmonės kurį laiką perka mažiau“, – teigė „Maximos“ atstovė.

Į pastabą, kad kai kuriuos lentynos „Maximose“ šiomis dienomis yra apytuštės, E. Dapkienė pripažino, jog yra pavienių signalų, kad gamintojams gali iškilti kai kurių maistinių žaliavų trūkumų.

„Dėl ko tam tikrą laiką parduotuvėse gali nebūti kai kurių prekių ženklų. Jau dabar gamintojai ieško alternatyvų, kur pirkti žaliavas, tačiau prisitaikymas prie esamų aplinkybių gali užtrukti. Nepaisant to, dar kartą norime pabrėžti, kad būtiniausių prekių trūkumo neprognozuojame“, – sakė E. Dapkienė.

Jos teigimu, dėl įvykių Ukrainoje „Maxima“ nusprendė išimti tiek rusiškos, tiek baltarusiškos kilmės prekes bei stabdyti tolesnius užsakymus iš šių šalių tiekėjų. 

„Iki šiol rusiškos kilmės prekių pardavimai sudarė 0,8 proc. nuo visų mūsų prekybos tinklo pardavimų. Didžiausią Rusijoje pagamintos produkcijos pardavimų dalį sudaro alkoholiniai gėrimai, sausi pusfabrikačiai ir padažai bei karamelės. Mažesnę dalį – arbatos pakeliuose bei sausa bakalėja, pavyzdžiui, saulėgrąžos“, – sakė E. Dapkienė.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Ragina neperlenkti lazdos

Prekybos tinklo „Iki“ parduotuvėse per pastarąsias dvi dienas lankytojų srautai išaugo dešimtadaliu, tiek pat ūgtelėjo ir vidutinis prekių krepšelis. „Populiariausios prekės – miltai, aliejus ir kruopos. Jų pardavimai šoktelėjo labiausiai“, – sakė tinklo atstovė V. Budrienė.

„Iki“ atstovės nuomone, ši situacija primena pirmąsias COVID-19 pandemijos dienas, kai žmonės puolė pildytis ilgai negendančio maisto atsargas.

Populiariausios prekės – miltai, aliejus ir kruopos.

„Norime paraginti žmones laikytis ramiai, mūsų tiekimo grandinė tvirta, nes situacijai ruošiamės jau senokai, vos tik prasidėjus kalboms apie galimus Rusijos veiksmus Ukrainoje. Prekių tikrai nepritrūks. Greičiau gali atsitikti situacija, jog dalis žmonių ir vėl tuos pačius grikius valgys ištisus metus“, – samprotavo V. Budrienė.

Pasiteiravus, ar „Iki“ nežada atsisakyti rusiškų prekių, V. Budrienė pažymėjo, kad prekybos tinklas jų dalį nuosekliai mažina jau penkerius metus. „Iš esmės mūsų asortimente iš rusiškų prekių praktiškai beliko tik degtinė. Žvelgiant ateitį, ketiname daugiau nebeužsakinėti jokių prekių iš šalies agresorės“, – tvirtino „Iki“ atstovė.

Atsisakoma rusiškų prekių

Prekybos centruose „Rimi“ ketvirtadienį, lyginant su praėjusių metų ta pačia diena, pardavimai išaugo penktadaliu.

„Pirkėjai daugiausia įsigijo mėsos produktų, daržovių, kruopų, konservų, vandens, kūdikių maisto, higienos priemonių bei daugelį kitų prekių. Jų pritrūkti neturėtų, nes papildomu ilgo galiojimo prekių tiekimu pradėjome rūpintis jau prieš kurį laiką – lentynos yra papildomos gavus naujas prekes. Tuo atveju, jeigu iškiltų laikinų tiekimo nesklandumų, aktyviai bendradarbiausime su tiekėjais ir kartu ieškosime sprendimų, kaip mūsų pirkėjams operatyviai užtikrinti prekių pasiūlą“, – sakė „Rimi“ atstovė Gabrielė Šerėnienė.

Ji pažymėjo, kad solidarizuojantis su Ukraina ir ukrainiečiais, kurių daugelis yra „Rimi Baltic” darbuotojai ir klientai, taip pat būdamas griežtai prieš karinę agresiją ir Rusijos pradėtą invaziją į Ukrainą, tinklas stabdo rusiškų prekių tiekimą į savo parduotuves.

„Šiuo metu „Rimi Lietuva“ parduotuvių asortimente Rusijoje pagamintos prekės sudaro mažiau nei 1 proc. Nors tai ir labai nedidelė produktų dalis, įvertindami šiuo metu Ukrainoje susidariusią kritinę situaciją nusprendėme stabdyti Rusijoje pagamintų prekių pirkimus, tiekimą ir prekybą – prekės bus pašalintos iš lentynų visose beveik trijuose šimtuose mūsų parduotuvių“, – teigė G. Šerėnienė.

Apie rusiškų prekių atsisakymą taip pat paskelbė prekybos tinklas „Norfa“. Tu tarpu „Lidl Lietuva“ atstovė ryšiams su visuomene Lina Skersytė akcentavo, jog rusiškų prekių savo asortimente apskritai neturi.

„Pastaruoju metu vairuoti Vilniuje tapo išties pavojinga, praktiškai bet kur gali papulti ant duobės ar asfalto plyšio. Per 15 metų dar nesu matęs tokios situacijos. Pavyzdžiui, Juodajame kelyje ar Molėtų plento pradžioje – duobės ant duobės, vairavimas kaip amerikietiškuose kalneliuose, jei užšoksi, važiuoklės remontams išleisti šimtus ar tūkstančius eurų“, – sakė Pavilnio rajone gyvenantis vairuotojas Dainius Labutis.  

Fotografu dirbantis vilnietis pripažįsta, kad duobės yra pažymimos ir tvarkomos, bet dangos įtrūkimai tokie dažni, jog tvarkytojai nespėja reaguoti. „Šalia Pavilnio, tuoj už posūkio, žiojėjo bent kelios didelės duobės, jas užpylė tik po trijų dienų, pats mačiau, jog per tą laiką toje vietoje nukentėjo ne vienas automobilis“, – teigė vyras.

Trupa ir gatvės, ir šaligatviai

Sostinės gatves prižiūrinčios įmonės „Grinda“ atstovas Egidijus Steponavičius paaiškino, kad tokia situacija susidarė dėl neįprastai didelių ir dažnų oro temperatūrų skirtumų.

Kai tirpsmo vanduo kaupiasi dangų mikroplyšiuose ir staigiai užšąla, asfaltas „išsproginėja“ – kasnakt atsiranda daug naujų duobių.

„Kitaip nei pernai, šią žiemą kone kiekvieną parą temperatūra svyruoja tarp teigiamos ir neigiamos. Kai tirpsmo vanduo kaupiasi dangų mikroplyšiuose ir staigiai užšąla, asfaltas „išsproginėja“ – kasnakt atsiranda daug naujų duobių. Nors dauguma jų nėra didelės, išties kelia nepatogumų eismo dalyviams“, – sakė jis.

E. Steponavičiaus teigimu, daugiausia naujai atsiveriančių duobių fiksuojama tose gatvėse, kuriose asfalto danga buvo atnaujinta seniausiai ir kur stebimi intensyvūs sunkiasvorio transporto priemonių eismo srautai. „Kita vertus, atidesni vaikščiotojai jau pastebėjo, kad tokia žiema nepalanki ne tik asfalto, bet ir betono dangoms: besikartojantys atšilimo-užšalimo ciklai panašiai sutrupina šaligatvio plyteles ir gatvių trinkeles“, – pastebėjo „Grinda“ atstovas.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Proveržis – tik pavasarį

Kelininkai avarinių – keliančių pavojų eismo saugumui – duobių remontą pradėjo dar gruodžio viduryje. Žiemą, nedirbant asfalto gamykloms, duobės tvarkomos šalto asfalto mišiniais. Tam papildomai naudojamas regeneruotas karštas asfaltas, specialistais sako, kad tokiu atveju galima užtikrinti geresnę darbų kokybę.

„Reikia atkreipti dėmesį, kad nepakanka duobes „paslėpti“ keliomis saujomis frezuoto asfalto: siekiant tinkamai sutvarkyti avarines duobes, būtinas tiesus kraštų pjūvis, nuodugnus duobės išvalymas, tinkamas kraštų apdorojimas specialiosiomis medžiagomis. Tik tokiu atveju galima tikėtis kokybiško rezultato. Būtent dėl šios priežasties pagrindiniai gatvių remonto darbai prasidės pavasarį – nusistovėjus teigiamai temperatūrai, išėjus įšalui ir pradėjus dirbti asfalto gamykloms“, – sakė E. Steponavičius.

Pasak „Grindos“ atstovo, pastaruoju metu duobes tvarkančių ekipažų skaičius yra padidintas, suformuotos papildomos brigados, organizuojamas darbas pamainomis. Pirmiausia tvarkomos duobės intensyviausio eismo srautų A, B ir C kategorijų gatvėse, taip pat gatvėse, kuriomis vyksta viešojo transporto eismas. Nuo sezono pradžios Senamiestyje, Naujamiestyje, Žirmūnuose, Antakalnyje buvo sutvarkyta apie 600 kv. m duobių.

Ne tik pažymėti, bet ir įvertinti

Apie prastą Vilniaus gatvių būklę vairuotojai signalizuoja ir socialiniuose tinkluose bei navigacijos programėlėse. Vienoje populiariausių jų „Waze“ duobes žyminčių ikonėlių yra kone kiekvienoje sostinės gatvėje, pranešimų apie kliūtis kelyje gausu ir programėlėje „Tvarkau miestą“.

Pasak E. Steponavičiaus, šiuo metu gatvių remonto specialistai išbando naują informacijos fiksavimo ir pasidalijimo priemonę, kuri leidžia ne tik pažymėti avarinės duobės vietą, bet ir vizualiai įvertinti pažeidimų mastą.

Vilniaus mieste gatvių ir šaligatvių dangą tvarko trys bendrovės – „Grinda“, „Kerista“ ir „YIT Lietuva“.

„Kūrybinis procesas užtruko, nes teko peržiūrėti ne mažiau nei tūkstantį valandų archyvinės medžiagos, valandomis kalbėtis su šeimos nariais. Tie pokalbiai man davė drąsos. Tai buvo itin atsakingas darbas, juk kalbame apie Lietuvos legendą. Filmas yra apie gyvenimą, jis apima šviesiąją ir pačią energingiausią maestro profesinio ir asmeninio gyvenimo dalį. Tą, dėl kurios visi jį pažinojome. Kartu, tikiuosi, Vytautą iš naujo atras ir jaunesnė karta“, – penktadienį kino teatre „Pasaka“ vykusioje spaudos konferencijoje sakė A. Lekavičius.

Filmo pristatyme dalyvavusi maestro dukra Eglė Kernagytė sakė, kad filmas ją stipriai sujaudino ir dar kartą priminė, kokia stipri ir įvairiaspalvė tai buvo asmenybė.

Tuo tarpu Vytautas Kernagis jaunesnysis atkreipė dėmesį, kad filme parodyta tai, apie ką visuomenė labai mažai žinojo.

„Vytauto santykiai su mūsų mama visuomet buvo po tam tikra skraiste, žmonės apie juos žinojo iki tam tikros ribos, o čia ta „Kinijos siena“ šiek tiek atitraukta, atsiskleidžia mažai kam žinomi asmeninio gyvenimo aspektai“, – sakė V. Kernagio sūnus.

V. Kernagio draugė ir kolegė aktorė Larisa Kalpokaitė tvirtino, kad žiūrėdama filmą ne kartą pravirko.

„Vytautas buvo mano jaunystė ir mano ašaros. Prisiminimai gyvi ir šiandien, ir pats Vytas man yra gyvas. Jis turėjo neįtikėtinai stiprų energijos motoriuką, o mūsų draugystė buvo paremta poezija ir humoru. Galbūt dėl to jo išėjimu negaliu patikėti iki šiol“, – sakė L. Kalpokaitė.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Žinomos moters vyras aktorius Jonas Braškys prisimena V. Kernagį kaip visuomet teisingą žmogų.

„Jis visada sakė tik teisybę, tiek kitiems, tiek ir sau. Ne visi žino, kad Vytas labai norėjo tapti režisieriumi, dramos žmogumi. Ir kartu jautė, kad šioje srityje nebus pirmas. Tad pasukęs į estradą, iš karto tapo viskuo viename – ir režisieriumi, ir aktoriumi, ir scenaristu. Pamenu jo mintį, kad būti tokio plataus profilio estrados artistu yra dar sunkiau, juk už personažo nebepasislėpsi“, – teigė J. Braškys.

Kino kritikė Izolda Keidošiūtė prisipažino filmo dar nemačiusi ir šiek tiek baiminasi jį žiūrėti.

„Bijau nepamatyti kažko svarbaus apie Vytą, kad kažkas bus praleista. Tai buvo tokia didelė asmenybė, kad aprėpti visko, ko gero, neįmanoma. Kai su juo susipažinau dramos būrelyje, iš karto įsimylėjau, ačiū Dievui, greitai praėjo, ir tapome tiesiog geriausias draugais su juo ir ypač su Dalia (V. Kernagio žmona). Su šia pora visad galėjau ir pasitarti, ir paverkti ant peties. Jie buvo mano įkvėpimas“, – sakė I. Keidošiūtė.

Kino kritikė prisiminė, kad V. Kernagis itin mėgo jos mamos eklerus ir neretai jais pasilepindavo.

„Dar buvo knygos, Vytas dievino detektyvus, o tais laikais jų gauti nebūdavo lengva. Tad stengdavausi parūpinti jam knygų, jis labai jomis džiaugdavosi“, – sakė I. Keidošiūtė.

Paklausti, kokios V. Kernagio frazės ar patarimai įstrigo labiausiai, maestro vaikai paminėjo bekompromisį žodžio laikymąsi ir posakį „Duok durniui kelią“.

Dokumentinio filmo „Kernagis“ premjera plačiajai publikai įvyks vasario 15 d.