Vietos užtenka visiems

„Bendrabučiuose, remiantis penkerių metų studentų skaičiaus vidurkiu ir Kauno technologijos universiteto (KTU) bendrabučių vietų skaičiumi, mūsų universitetas gali apgyvendinti 31 proc. priimtų studentų – šiuo metu turime 2 569 vietas dvylikoje bendrabučių. Studijų laikotarpiu bendrabučių užimtumas svyruoja nuo 92 iki 96 proc. KTU studentų prašymai yra visiškai patenkinti – turime ir šiek tiek laisvų kambarių, į kuriuos priimame ir kitų aukštųjų mokyklų studentus“, – artėjant Rugsėjo 1-ajai pasakojo KTU atstovas spaudai Mantas Lapinskas.

Pasak pašnekovo, šiuo metu kelti kainų už gyvenimą bendrabučiuose neplanuojama, o kainos svyruoja nuo 60 iki 153 eurų per mėnesį.

„Bendrabutyje yra labai skirtingų kambarių, pati gyvenu senesniame, nerenovuotame. Pradžioje, kai atvažiavau, buvo tikrai liūdnas vaizdas. Dėl to apsisprendžiau pakeisti kambarį ir apsigyventi viena. Tvarka bendrabutyje griežta, bet kas negali įeiti“, – pasakojo bendrabutyje gyvenanti KTU studentė Eglė Liubancaitė. Paklausus, ar neiškilo problemų dėl to, kad nori gyventi viena, pašnekovė teigė: „Moku brangiau, kad gyvenčiau viena.“

„Gyvenimo sąlygos bendrabutyje geros, nes bendrabutis vienas geriausių iš KTU bendrabučių pagal savo vidaus būklę. Blokų sistema primena, kad už tvarką atsakingi jo gyventojai. Inventorius tvarkingas, atsiradus gedimui, jį pašalina meistrai. Esu patenkintas sąlygomis, kambariu, yra viskas, ko reikia“, – džiaugiasi studentas Paulius Narmontas.

Pastebėjome, kad padaugėjo užklausų tiek iš lietuvių, tiek iš užsienio studentų.

Pokytis kylant kainoms

„Pastebėjome, kad padaugėjo užklausų tiek iš lietuvių, tiek iš užsienio studentų, nors manome, kad priežastys yra ne tik padidėjusios būsto nuomos kainos, bet ir nuomojamojo būsto pasiūlos sumažėjimas, tai studentus gena į bendrabučius“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Studentų reikalų departamento direktorius Mantas Simanavičius.

Jo teigimu, kainos už gyvenimą VDU bendrabučiuose nuo rugsėjo 1 d. vidutiniškai kyla 15 proc., atsižvelgiant į pabrangusias energijos ir paslaugų kainas.

„Manome, kad didžiąją daugumą studentų, kurie pageidauja gyventi bendrabučiuose, mes apgyvendinsime, tačiau bus studentų, kurie, deja, vietos gali negauti, bet manome, kad per rugsėjį situacija stabilizuosis. Toks ciklas yra kasmetis: rugpjūtis ir rugsėjis yra itin užimti, vėliau situacija keičiasi, ir visi, kurie nori gyventi bendrabutyje, apsigyvena. Šiais metais šis procesas gali šiek tiek užsitęsti“, – pastebėjo M.Simanavičius.

Pirmenybė pirmakursiams

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Komunikacijos tarnyba informavo, kad universiteto bendrabučių nuomos kainos kol kas išlieka nepadidintos.

„Matoma tendencija, kad studentai labiau domisi galimybe apsigyventi universiteto bendrabučiuose. Ne pirmo kurso studentai, norintys apsigyventi bendrabučiuose, apgyvendinami tada, jei bendrabučiuose yra laisvų vietų. Pirmenybė yra teikiama pirmakursiams“, – aukštosios mokyklos poziciją išdėstė LSMU Komunikacijos tarnyba.

„Gyvenau LSMU 9-ajame bendrabutyje, Vilijampolėje, rajonas nelabai saugus, sutemus buvo baisu vienai išeiti į lauką. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl išsikrausčiau. Dušai yra rūsyje, tad einant į juos ar iš jų, būdavo galima sutikti į bendrabutį grįžtančių studentų. Pasirodė keista, kad į dušą galima eiti tik iki vidurnakčio“, – gyvenimo LSMU bendrabutyje patirtimi dalijosi iš ten išsikrausčiusi Ieva.

Anot jos, virtuvės viename aukšte buvo dvi, tad galimybių pasigaminti maisto studentai turėjo. Bendrabutyje yra įrengta erdvė mokytis, tad tie, kurie negali susikaupti savo kambaryje, eina mokytis ten.

„Atvažiavus pirmą kartą, buvo paskirtas dvivietis kambarys, o atvykus antrą kartą, jis kažkodėl pakeistas į trivietį“, – pašnekovė stebėjosi dėl apgyvendinimo bendrabutyje tvarkos.

„Tokios varžybos, skirtos raideriams mėgėjams, surengtos pirmą kartą. ROOKIE iššūkis – patobulėti iš paprasto plaukiko iki pro atleto lygio, – paaiškino Dovydas Rekštys, vandenlenčių parko „Vanduo Marse“ įkūrėjas. – 50 vaikinų ir 15 merginų pasiryžo šiam iššūkiui. Kitąmet tikimės sulaukti dar daugiau dalyvių ir varžybas rengti dvi dienas.“

Kartu su parko „Vanduo Marse“ komanda varžybas organizavo ir vandenlenčių sporto mokykla „Handle the Water“, kuriai vadovauja daugkartinis Lietuvos čempionas Domantas Kazickas. Jis teisėjavo „ROOKIE Challenge“ varžybose.

Vandenlenčių sporto parkų Lietuvoje daugėja, todėl šio sporto entuziastai raginami intensyviau treniruotis, o geriausius savo rezultatus parodyti varžybose sezono pabaigoje. Jose nesvarbus dalyvių amžius – visi plaukia vienoje grupėje. Vyrai ir moterys atskirai išbando savo jėgas. „ROOKIE Challenge“ laimėtojais tapo Darius Reingoldas ir Goda Simanavičiūtė.

Paklausus D.Rekščio, ar visi šiųmečių varžybų dalyviai – šio sezono naujokai, pašnekovas mini, kad tarp dalyvių buvo ir plaukusių anksčiau, sugrįžusių į šį sportą po kelerių metų pertraukos. Didžioji dalis varžybų dalyvių vandenlenčių sportu užsiima pirmąjį sezoną. Jie intensyviai rengėsi pasirodymui, padedami trenerių, o į varžybas atvyko su šeimų palaikymu.

Patirtis: J.Bušauskaitei ir J.Liutkutė plaukia jau antrą sezoną, todėl nedvejodamos susigundė dalyvauti varžybose. / L. Borotinsko nuotr.

Per kiek laiko įmanoma pasiruošti varžyboms? „Tobulėti galima žaibiškai, bet reikia būti fiziškai pasirengusiems, daug plaukti, skirti laiko triukams išmokti“, – vardija būtinas sąlygas D.Rekštys.

Gydytoja Jūratė Liutkutė plaukia jau antrą sezoną. „Ruoštis varžyboms neteko labai ilgai, bet užtruko apsispręsti, – prisipažįsta „ROOKIE Challenge“ dalyvė. – Buvau pasiėmusi trenerių pamokų. Specialistai žino, kokius triukus daryti, už ką daugiau taškų duoda, mato tavo silpnąją ir stipriąją puses. Prieš varžybas jaučiau nemenką stresą. Atrodo, kai plauki su treneriu, žinai, ką daryti, atsipalaiduoji, o varžybose – kas kita.“

Julija Bušauskaitė į varžybas užsiregistravo paskutinę minutę. Jai tai – antras plaukimo sezonas, todėl šiek tiek jaudinosi, bet stojusi ant vandenlentės susikaupė.

„Anksčiau esu lankiusi gimnastiką. Prisitaikyti prie šio sporto buvo keblumų, bet prie jaudulio ir žmonių dėmesio esu įpratusi, – teigia Julija. – Mėgstamiausia mano figūra – transferis. Buvo labai gera jausti trenerių, parko darbuotojų palaikymą.“

Vandenlenčių parko „Vanduo Marse“ treneris Mykolas Galinis žavėjosi varžybų dalyvių entuziazmu. „Prie kelių dalyvių pasirodymo pridėjau ranką, – šypsosi treneris. – Dalyviai tikrai užsidegę šiuo sportu, aktyviai treniravosi. Labai džiugu stebėti juos varžybose ir žinoti, kad esi prisidėjęs prie mokinių tobulėjimo. Nors jie ir mėgėjai, bet, žiūrint į tai, kas vyko ant vandens, tikrai buvo karšta.“

Pats M.Galinis vandenlenčių sportu užsikrėtė prieš penkerius metus. Intensyviai treniruodamasis greitai pasiekė profesionalo lygį ir ėmė treniruoti kitus vandenlenčių entuziastus.

Viešasis transportas – vienas populiariausių, pigiausius ir patogiausių būdų keliauti mieste. Važinėjant autobusais, troleibusais, greit priprantama prie vieno ar kito patogaus maršruto. Kartais jie yra nutraukiami dėl mieste vykdomų kelio darbų. Pavyzdžiui, šiuo metu eismas ribojamas Nemuno gatvėje, kuria laikinai nevažiuoja ir viešasis transportas. Maršrutai, vykdomi per šią kelio atkarpą, yra koreguojami.

„Sunkumų koreguojant maršrutus sukelia ir tai, kad daugelį maršrutų centre, kaip ir Nemuno gatvėje, aptarnauja troleibusai – šios transporto priemonės gali judėti tik gatvėse, kuriose yra kontaktinis tinklas. Dėl šios priežasties buvo laikinai sustabdytas 1-ojo maršruto eismas, 7-asis maršrutas laikinai pakoreguotas, o 5-ąjį ir 15-ąjį maršrutus laikinai pakeitė autobusai. Remonto darbų pabaiga planuojama rugsėjį“, – portalui kauno.diena.lt teigė „Kauno autobusų“ viešųjų ryšių specialistė Greta Makūnaitė.

Maršrutai koreguojami atsižvelgiant į metų laiką.

Anot „Kauno autobusų“ parko atstovės, koreguoti maršrutus tenka gana dažnai – tiek dėl intensyvesnių gatvių remonto darbų, tiek dėl keleivių keliavimo ypatumų.

„Maršrutai koreguojami atsižvelgiant į metų laiką. Vasarą kai kuriais maršrutais transportas važiuoja rečiau, nes keleivių srautai mažesni – moksleiviams ir studentams vasaros atostogos, dauguma miestiečių atostogauja. Vasarą viešojo transporto paklausa sumažėja, tačiau prasidėjus naujiems mokslo metams maršrutus koreguojame, kad sugrįžusiems būtų patogu keliauti tiek į mokymo įstaigas, tiek į darbus“, – tikino G.Makūnaitė.

Tomo Raginos nuotr.

Koks tas Burbulų dėdė, jei neleistų burbulų? Tačiau linksmasis svečias ne tik pats skraidino į dangų didžiulius oro burbulus, bet ir vaikus ragino išbandyti. Mažieji buvo pakviesti įsitraukti ir į ledo eksperimentus. Juoko, šurmulio netrūko, gretimų namų gyventojai aplipo langus stebėdami, kas čia vyksta.

„Labai smagu! Kokie laimingi vaikai, galėdami ir pabendrauti, ir kažką naujo pamatyti“, – dalijosi iš gretimo namo su šeima stebėti Burbulų dėdės pasirodymo atėjusi Vilma Sandanavičienė.

„Idėja kilo, kai karantinas uždarė žmones namuose, o atlikėjai neturėjo erdvės pasirodyti, – projekto „Kultūra į kiemus“ ištakas prisiminė Goda Karbanskytė, bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė. – Tada ir pradėjome rengti pasirodymus, kuriuos būtų galima stebėti iš balkonų ar pro savo buto langus. Tai buvo labai sėkmingas projektas, įvertintas dviem tarptautiniais apdovanojimais.“

Koordinatorė tikina, kad kauniečiai noriai įsitraukia į kultūrines veiklas. „Kaune labai erdvūs kiemai, jų savininkai noriai sutinka priimti svečius ir labai džiaugiasi kultūrinėmis programomis. Sulaukiame daug prašymų, kad ši iniciatyva ir toliau būtų tęsiama“, – pasakoja G.Karbanskytė.

Projektas Laisvės alėjoje sudomino praeivius, o įdomi idėja – bučiuotis per stiklą – nepaliko abejingų. Bučiniai rinkti laikantis saugumo: kiekvienas bučinį pasiuntęs žmogus fotografuotas atskirai, per stiklą, o po kiekvieno bučinio langas dezinfekuotas.

Bučiniai buvo daugiaprasmiai. Visų pirma, jais norėta padėkoti tiems, kurie šiemet pakylėjo Kauną į naują lygmenį o Europai siųsti bučiniai tarsi įpareigojo ir toliau, pasibaigus projektui „Kaunas 2022“, tęsti pasakojimą apie kupiną kultūros mūsų miestą.

„Išties labai įdomu, dar neteko dalyvauti panašioje veikloje, – prisipažino projekto dalyvė Aistė Seniutaitė. – Tai man pasirodė šiuolaikiška, naujoviška, modernu. Savanoriai ir fotografas labai draugiški, pozityvūs, nekantrauju pamatyti nuotraukas.“

Savanoriui Andriui Lukšaičiui patirtis dalyvaujant šiame projekte priminė socialinį eksperimentą. „Bučinys parodo žmonių atvirumą šiais laikais, nes pasiryžti bučiuoti stiklą po pandemijos yra ganėtinai drąsus žingsnis“, – sako noriai prie kampanijos prisidėjęs vaikinas.

Naglio g. 12 namo kieme eksponuojama paroda „Širdis“ – tai jaunos dailininkės Urtės Jasenkos, prisistatančios Yaska Art, ir fotografo Sauliaus Kmito darbai, kviečiantys stabtelėti skubantį šių dienų žmogų. Vitražinė piešinių ir fotografijų serija primena nerūpestingas dienas pajūryje – šokinėjimą per bangas, vėjo taršomus plaukus, pėdas svilinantį smėlį.

Kad ir kaip toli gyventume nuo jūros, jos buvimą šalia galime jausti kiekvieną dieną.

„Kad ir kaip toli gyventume nuo jūros, jos buvimą šalia galime jausti kiekvieną dieną. Nereikia keliauti, kad ją pamatytum, ji čia pat su tavimi! Tavo širdyje!“ – teigia jaunoji menininkė U.Jasenka.

Paroda, anksčiau eksponuota kelte „Nida“, plaukiančiame iš Klaipėdos į Smiltynę, buvo projekto „Kultjūra“ dalis. Tapusi „Kaunas 2022“ bendruomenių programos dalimi, šią vasarą džiugino kauniečius: iš Žaliakalnio persikėlė į Petrašiūnus.

„Gerai parinkta erdvė, darbai gražiai išeksponuoti ant mėlynųjų paviljonų, puikiai matomi“, – džiaugiasi petrašiūniškius rugpjūčio 8–14 d. džiuginusia paroda bendruomenės seniūnė Asta Chanko.

– Baigei meno istoriją, kritiką ir medijas, lietuvių filologiją ir leidybą. Kodėl pasirinkai šias studijas?

– Studijas rinkausi pagal tai, kas man labiausiai patiko mokykloje, o tai buvo lietuvių, vokiečių ir anglų kalbų pamokos. Nenorėjau studijuoti kokios nors užsienio kalbos, todėl pasirinkau gimtąją. Meno istorija, kritika ir medijos buvo mano gretutinės studijos, kurias pasirinkau jau pirmame kurse, nes norėjau naudotis VDU suteikta proga studijuoti du dalykus vienu metu. Aišku, meno istorijos paskaitų turėjau daug mažiau nei savo pagrindinių filologijos studijų, bet man to pakako ir studijuojami dalykai mane domino. Manau, studijose svarbiausias dalykas yra paties studento interesai: svarbu, kad jam studijos būtų įdomios.

– Lietuviai jau susipažinę su pasaulyje gerai žinomu slemu – sakytinio žodžio poezija – ir pamėgę jį. Kas tave paskatino tapti slemeriu?

– Vis dar užlipu ant scenos kaip slemeris, nors galvojau, kad mikrofoną kabinsiu ant vinies, kai tapau Kauno menininkų namų slemo vedėju. Man per daug linksma dalyvauti slemuose, todėl, jeigu nevedu slemo, tai bent jame dalyvauju. Neleidžiu sau būti žiūrovu, nes jaučiu pareigą slemuose kurti arba padėti kurti gerą atmosferą, kadangi esu slemo fanatikas. Viskas prasidėjo 2018-ųjų spalį, kai pirmą kartą lipau ant slemo scenos Kaune. Užlipęs supratau, kad man čia viskas patinka: publika, kitų slemerių pasirodymai, slemo taisyklės, visiška laisvė išsidirbinėti scenoje, tekstų tobulėjimas ir nuolatinis rašymo ir skaitymo procesas. Dalyvauti mane paskatino noras nelaikyti savo kūrybos stalčiuje.

– Iš kur semiesi idėjų poezijai?

– Dažniausiai idėjų paraunu iš kasdienybės: netikėta mintis, pokalbyje išgirstas pareiškimas arba įvykis gatvėje. Taip pat mūza gali būti ir konkretus įvykis arba mano politinė / identitetinė / absurdiška pozicija ir koks nors žmogus, pavyzdžiui, mano mylimoji, arba koks nors navatnesnis buvęs kambariokas.

– Ar lipdamas ant scenos jauti įtampą?

Slemas yra kaip šventė: čia vienu metu vyksta išleistuvės, laidotuvės, jubiliejus ir vestuvės, todėl labai natūraliai susiformuoja draugystės ir meilės ryšiai.

– Įtampa visuomet yra, tačiau mane ji veikia labai teigiamai – aš toks bizgy nuo jos priklausomas (bizgy – biškį – truputėlį, – aut. past.).

– Kaip sutari su kitais kūrėjais?

– Slemo bendruomenė yra šeima, nes pats slemas yra kaip šventė: čia vienu metu vyksta išleistuvės, laidotuvės, jubiliejus ir vestuvės, todėl labai natūraliai susiformuoja draugystės ir meilės ryšiai. Na, o jeigu kalbame ne apie slemą, tai džiaugiuosi ir kitomis progomis bendrauti su kūrėjais: skaitymai, konkursai, Europos kultūros sostinės atidarymas. Visos pažintys brangios, nes žmonės, kuriuos sutinku, yra tikri bendražygiai, todėl džiaugiuosi progomis kartu paskaityti, pasiklausyti ar palaikyti vienas kitą.

– Mokai žmones rašyti. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės, o gal gana lengvas?

– Kūrybinio rašymo dirbtuvės yra puikus reiškinys tiems, kurie nori pramankštinti savo fantaziją ir gebėjimą rašyti spontaniškai. Savo dirbtuvėse nemokau žmonių rašyti tam tikru žanru, ir nėra kažkokių mokymų, kaip konkrečiai rašyti. Visi mano dirbtuvių dalyviai ateina norėdami rašyti ir tai yra didžiausia dovana. Esu vedęs dirbtuves moksleivių grupei, kuri buvo suinteresuota labiausiai todėl, kad juos išleido iš pamokų, tad vesti tas dirbtuves buvo sudėtingiau. Jie neatėjo savo noru, o aš nenoriu žmonių versti rašyti. Dirbtuvėms parenku tam tikrą temą: pavyzdžiui, absurdo kūrimas, identiteto paieškos ar tabu naikinimas, ir per šias temas leidžiu pasireikšti dalyvių vaizduotei. Jie atlieka mano sukonstruotus pratimus tam, kad dirbtuvių pabaigoje būtų parašytas vienas ar keli tekstai, kuriuos dalyviai galėtų naudoti arba tobulinti ir džiaugtis savo rašymo pažanga.

– Ilgai ruošiesi kūrybinio rašymo dirbtuvėms?

– Pasiruošti nesunku, kadangi viskas, ko reikia, tėra aiškus kūrybinių dirbtuvių pratimų planas, o visa kita tėra mezgamas ryšis tarp manęs ir dalyvių. Užtenka kelių dienų pasiruošti.

– Kiek laiko užtrunka parašyti eilėraštį?

– Patys eilėraščiai parašomi gana greitai – per kelias minutes, tačiau idėjos tekstams ateina skirtingais intervalais. Būna, vieną mėnesį rašau gana dažnai, paskui kelis mėnesius išvis nerašau. Kai nuolat dalyvaudavau slemuose, situacija būdavo kitokia, nes tekdavo kiekvieną mėnesį parašyti bent po tris tekstus, ir tai man labai patiko. Dažnu atveju noras lipti ant scenos yra pati geriausia motyvacija rašyti tekstus.

Rašyti kažkuo remiantis, cituojant ir dar pagal struktūrą man buvo kančia: lyg glostyčiau lentos gabalą tam, kad rakščių prisivaryčiau.

– Esi iš Šiaulių ir rašyti pasirinkai šia tarme, kodėl?

– Ne visi mano darbai yra šiaulietiška tarme, bet net jei ir būtų, tai kažko labai nepakeistų, nes kalbėdamas vis tiek kirčiuoju pagal įpročius. Būtų buvę malonu bakalauro darbą parašyti šiaulietiškai, nes esu labai neformalus žmogus, rašyti kažkuo remiantis, cituojant ir dar pagal struktūrą man buvo kančia: lyg glostyčiau lentos gabalą tam, kad rakščių prisivaryčiau. Naudojuosi savo tarme, nes man svarbus kūrėjo identitetas, tai pagyvina tiek mano tekstus, tiek jų skaitymą. Taip savaime kuriamas ir įvaizdis – daugelis mane asocijuoja su Šiauliais ir su antimis, tad, galima sakyti, populiarinu gimtąjį miestą ir vandens paukščius.

– Ar pasitaiko parašyti eilėraščių, kurie nepatiktų pačiam? Kuris yra mėgstamiausias?

– Būtų be galo keista, jeigu mano kūryba man nepatiktų, nes tuomet nenorėčiau ja dalytis. Jeigu man nepatinka tai, ką parašau, tuomet nei skaitysiu šitą tekstą, nei dalysiuosi juo, po kurio laiko tiesiog pasmaugsiu jį, kai niekas nemato, ir pakasiu lavoną kompiuterio ar telefono šiukšlinėje. Na, o mėgstamiausias kūrinys yra totalus mano identiteto atvaizdas – „Antys yr“.

– Prieš porą metų duotame interviu esi minėjęs, kad nori išleisti romaną. Kaip sekasi išpildyti svajonę?

– Per tiek laiko apsigalvojau, dabar jau labiau noriu išleisti poezijos knygą. Man neduota tiek kantrybės, kad galėčiau rašyti didelės apimties prozos darbus. Žaviuosi prozininkais ir jų antgamtiškomis savybėmis netingėti.

Apie slemo varžytuves

* Poezijos slemas – tai poezijos varžytuvės, kurių metu poetai atlieka savo parašytus kūrinius prieš gyvą auditoriją ir teisėjus. Atliekamų kūrinių formatas gali būti itin įvairus.

* Pasirodymai poezijos slemuose vertinami pagal atlikėjo entuziazmą ar įsitraukimą, stilių ir turinį, poetai gali dalyvauti individualiai arba komandomis. Iš auditorijos dažniausia išrenkami penki teisėjai, kurie vertina dalyvių pasirodymus. Kartais poetai vertinami pagal auditorijos įsitraukimą ir triukšmingumą.

* Poezijos slemai prasidėti Čikagoje 1984-aisiais. Pirmosios varžytuvės buvo skirtos poezijos rečitaliams iš akademinės aplinkos į plačiąją visuomenę perkelti.

* Pirmuoju poezijos slemu Lietuvoje laikomi 2008 m. „Trubadūro Bacevyčios“ (Kęstučio Bacevičiaus) iniciatyva surengti skaitymai kartu su vaikais ir anarchistais gimtojo Šakių rajono sodyboje. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis oficialus slemas Mokytojų namų kiemelyje Vilniuje, kuris buvo renginio „Su knyga per kultūrinę Europą. Lietuva“ dalis.

* 2009 m. du Lietuvos atstovai – Darius Jurevičius-Zaizras ir Žygimantas Kudirka-Mesijus – dalyvavo Europos slemo čempionate Berlyne.

* 2012 m. išleista knyga „Slemas Lietuvoje!“ (sud. Darius Jurevičius, „Kitos knygos“).

– Kaip tapote šios sporto šakos treneriu?

– Greitojo riedėjimo treneriu tapau šiemet baigęs Lietuvos sporto universiteto mokslus, šios sporto šakos discipliną. Prieš tai keletą metų vedžiau riedėjimo užsiėmimus pradedantiesiems, bet tik suaugusiesiems, nes neturėjau pedagoginio išsilavinimo.

– Kokius riedučius patartumėte rinktis pradedantiesiems riedutininkams?

– Šia tema vyksta aktyvių diskusijų. Vienos nuomonės nėra, bet galiu pabrėžti kelis aspektus. Reikėtų rinktis žinomo gamintojo riedučius. Bateliai turi būti patogūs, bet ne per minkšti. Norintiems nesužaloti silpnų čiurnų vertėtų rinktis kūno rengybai (angl. fitness) skirtus  riedučius, mažesniais ratukais (76, 80, 84 ar 90 mm skersmens). Riedučių batai turi būti ne per minkšti, gerai fiksuoti čiurnos ir blauzdos sritį. Jie neturi būti per dideli ar per maži: dideli sukeltų riziką patirti traumą, per maži žalotų pėdos anatominę formą. Riedučių važiuoklė geriau metalinė, aliuminė, nepatarčiau rinktis plastikinės, kuri turi lankstumo, bet neatlaiko didesnių apkrovų ar svorio. Ratai turėtų būti 80/84/90 mm skersmens, poliuretano mišinio kietumas – A83/86. Kuo didesnis skaičius – tuo kietesni. Per minkšti rateliai A76 ir pan. sunkiai riedės, teks įdėti daugiau pastangų važiuoti. Per kieti A88 ir daugiau gali sukelti nemalonų vibravimą į pėdą, didelį triukšmą riedant nelygia gruoblėta danga.

– Vaikai ant riedučių: nuo kelerių metų galima pradėti?

– Net baigęs mokslus, į šį klausimą neradau atsakymo. Tai labai individualu, nes reikia įvertinti vaiko fizines galimybes, besiformuojančius kaulus, motoriką, vaiko aktyvumą. Mes priimame į vaikus nuo penkerių metų. Pastebėjau, kad dažnai vaikai sunkiai išstovi ant riedučių ne dėl to, kad negali išlaikyti pusiausvyros, o todėl, kad jų raumenys nesusiformavę dėl nuolatinės pasyvios veiklos. Tenka pradėti stiprėti be riedučių, kadangi nepasiruošus galima pažeisti vaiko kaulų sistemą.

– Tarp kokio amžiaus žmonių šis sportas populiariausias?

– Riedutininkų klubas „Riedėk.lt“ turi gerą šūkį: „Tu negali būti per senas riedučiams!“ Todėl ir teigiama, kad riedėti gali visi, kurie yra jaunatviškos sielos ir moka bent kiek išsilaikyti ant riedučių. Lietuvoje riedučius mėgsta suaugę žmonės, jiems tai aktyvaus laisvalaikio ir galvos pravėdinimo po darbų forma. Vaikus ir jaunimą riedėti labiau skatina tėvai.

– Kiek laiko užtrunka išmokti gerai riedėti?

– Mūsų mokymo programa apima 8 užsiėmimus po 1,5 val. Esame parengę metodinę programą, tačiau – viskas labai individualu. Kai kuriems taip ir nepavyksta išmokti, nes juos riboja baimės ar fizinės negalios. Vaikams skirtus užsiėmimus labiau orientuojame į žaidimus, pvz., „Voras ir dūzgės“. Šie užsiėmimai trunka po valandą.

– Kokius saugumo principus dažnai užmiršta riedutininkai?

– Apsaugas – jas naudoti yra tarsi nemadinga. Dažnai neįvertinama ar nesuvokiama, kaip vyksta eismas parkuose ir takeliuose, pernelyg greitai patikima savo galimybėmis riedant nuokalnėmis ar naktį. Taip pat neįvertinama danga, kuria riedama, o joje gali pasitaikyti nelygumų, duobių ar kitų kliūčių. Nukentėjus riedutininkams, neretai kalti būna kiti eismo dalyviai – pėstieji, vedžiojantys augintinius su ilgais pavadėliais, įvažose išnyrančios transporto priemonės ir pan.

– Kokių klaidų daro pradedantieji riedutininkai?

– Viena dažniausių klaidų – prieš riedėjimą nedaroma pramankštos, o joms reikėtų skirti bent 10–15 min. Kita klaida – pasirenkami netinkami riedučiai. Daug kainuojanti klaida – nenaudojama apsaugų, ypač riešų ir šalmo.

– Ar profesionalusis riedučių sportas lengvas, ar populiarus?

– Tai – vienas sunkiausių sportų. Norint sportuoti profesionaliai, reikia kultivuoti ir kitas sporto šakas: važiavimą plento dviračiais, plaukimą, slidinėjimą, čiuožimą. Taip neleidžiama nusilpti riedėjimo sportui reikalingiems raumenims, išjudinami tie, kurie ne taip aktyviai juda riedant. Deja, Lietuvoje riedučių sportas nepopuliarus, palyginti net su kitomis nepopuliariomis sporto šakomis. Neturime funkcionuojančios federacijos, užtektinai trenerių, instruktorių. Nesulaukiame savivaldybių dėmesio, sunku rasti rėmėjų, nes ši sporto šaka mažai žinoma. Taip pat neturime sąlygų, sportuojame ten, kur papuola, kur saugiau. Visą inventorių treniruotėms, įrangą tenka įsigyti už savo lėšas.

Smagiausia riedėti parkuose

Smagu: J.Slusnienei ir jos dukrai Austėjai riedučiai – mėgstamiausia pramoga / J. Slusnienės asmeninio archyvo nuotr.

Jolanta Slusnienė sako, kad riedučiai ją seniai žavėjo, tačiau niekaip nesiryždavo pamėginti. Praėjusią vasarą nutarė – laikas! Drauge su dukra Austėja lankė riedėjimo treniruotes. Už tai, kad drąsiai atsistojo ant riedučių, jos dėkingos treneriui Mariui Brazauskui. Pramokus riedėti, tai tapo mėgstamiausia laisvalaikio pramoga. „Iki tol važinėjus dviračiu, du ratus pakeisti į aštuonis nebuvo sunku“, – šypsosi moteris, pirmą kartą savarankiškai išriedėjusi po kelių treniruočių. Pasak Jolantos, tai buvo trumpi pariedėjimai po parkus. Dabar jau rieda atsipalaidavusi, mėgaujasi pačiu važiavimu, kai nereikia apie jį galvoti. Ilgiausias nuriedėtas atstumas – 20 km. Dažniausi maršrutai – miesto takai ir parkai: „Draugystės“, Kalniečių, Vytauto, Ąžuolyno.

Norėjo neatsilikti nuo vaikų

Patirtis: A.Raščius su dukromis riedučiais įveikia 10–20 km / A. Raščiaus asmeninio archyvo nuotr.

Algirdas Raščius rimčiau ant riedučių atsistojo prieš ketverius metus. „Pradėjau mokytis, kad neatsilikčiau nuo vaikų. Tiesa, ankstyvoje jaunystėje kelis kartus buvau pabandęs, bet neužsikabinau“, – prisipažįsta pašnekovas. Mokėsi iš „YouTube“, draugų, vėliau lankė grupines slalomo riedučių treniruotes. Anksčiau riedučiais vėžinosi ir žmona, bet kartą skaudžiai griuvo ir dabar nebepavyksta jos prikalbinti. Tačiau dukrų įkalbinėti nereikia. „Jos pačios mane ragina važiuoti, – šypsosi sportiškas tėvas, mokytis važiuoti riedučiais pradėjęs, kai jo ikikmokyklinukės išmoko riedėti. – Taigi ne aš jas įtraukiau, o jos mane.“ Visi drauge stengiasi išvažiuoti bent kartą ar du per savaitę. Kartu su dukromis nuvažiuoja 10–20 km, o vienas – ir 40 km. „Būtinai pasiimu riedučius, jei važiuoju į Birštoną, Druskininkus ar Palangą“, – sako A.Raščius. Kaune neretai jam draugiją palaiko bendradarbiai.