Susanna Clarke

PIRANEZIS

Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Alma littera, 2022

Kokia yra proto ir magijos prigimtis, ar vienas būtinai turi paneigti kitą? Galbūt svarbesnis klausimas: kuris iš jų pridengtas didesne iliuzija? 2020-aisiais, praėjus šešiolikai tylos metų po debiutinio fantastinio bestselerio „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“, britų rašytoja Susanna Clarke išleido „Piranezį“ – knygą, kuri ne tik suintrigavo autorės gerbėjus, bet ir buvo nominuota premijai „World Fantasy Awards“  ir įvertinta garbingu apdovanojimu „Women’s Prize for Fiction“ . Šiame romane S. Clarke, kurios kūryboje kai kurie kritikai įžvelgia žymios JAV fantastės Ursulos Le Guin vaizduotės radikalizmo apraiškų, ryžtasi išausti dar savitesnę ir spalvingesnę magijos drobę. Ja išklojami įmantrūs „Piranezio“ Pasaulio labirintai.

Neatsitiktinai knygos pavadinime figūruoja istorinės asmenybės, XVIII a. italų architekto, grafiko Giovanni Batisttos Piranesi vardas. Šis kūrėjas garsėjo mistiniais kalėjimų ir Romos miesto peizažų grafikos darbais, kuriems būdingas didingumas ir dramatiškumas. Romano pasakotojas ir protagonistas, save mokslininku vadinantis Piranezis gyvena neaprėpiamą, neišvaikštomą labirintą primenančiame Name – uždarame, privačiame pasaulyje, kuriame – gausybė simbolių. Kai kurios užuominos apie Namo prigimtį leidžia manyti, kad S. Clarke atsargiai mėgina kalbėti apie pačios grožinės literatūros genezę. Galime prisiminti garsųjį argentiniečių rašytoją Chorchę Luisą Borchesą, kurio dažname kūrinyje galima aptikti labirintą – pasaulio, visatos, bet taip pat ir literatūros vaizdinį. Tyrinėdamas, aprašydamas keistą, alternatyvų Namo pasaulį, Piranezis yra apsisprendęs „per savo gyvenimą ištirti kaip įmanoma daugiau Pasaulio“ (p. 15). Veikėjas keliauja klaidžiais ir vis nustebinančiais Namo labirintais, pildo Katalogą, savo stebėjimus ir samprotavimus aprašo bloknotuose. Piranezis žino, kad nuo tos akimirkos, „kai atsirado Pasaulis, jame tikrai gyvavo penkiolika žmonių“ (p. 17). Vienas jų – dukart per savaitę Piranezį aplankantis paslaptingas vyras, pramintas Kitu.

Dauguma skaitytojų pripažino, kad „Piranezis“ tapo ta gelbėjančia knyga, kurią buvo itin malonu skaityti pandeminio nerimo laikotarpiu.

Isaac Asimov

AŠ, ROBOTAS

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Šiandien robotų egzistavimas yra savaime suprantamas reiškinys. Palaipsniui jie tobulėja, įgauna vis įvairesnių formų. Nors robotai pasitelkiami kaip nepamainomi žmonių pagalbininkai pramonės, technologijų ar medicinos srityse, atlieka elementarius dažnam tingiam vartotojui nebepriimtinus buities darbus, tačiau mokslas nuo pat pirmųjų robotų atsiradimo kelia gilesnių klausimų, pvz., ar jie gali turėti sąmonę, savarankiškai mąstyti. Įgyti kažko, ką galėtume pavadinti žmogiškumu. Dirbtinis intelektas (DI) išoriškai gali atrodyti tik chaotiškas laidų raizginys, tačiau jau dabar šio mechaninio, neįtikėtinais tempais besivystančio proto galimybės yra stulbinančios. Galima spėlioti, kiek laisvės ateityje mašinai suteiks žmogus.

Mokslinės fantastikos klasiko Isaaco Asimovo apsakymų knyga „Aš, robotas“ lietuviškai pirmąkart pasirodė dar 1966-aisiais. Ant šiemet pasirodžiusio leidimo nugarėlės rašoma, kad vertimas papildytas senajame leidime cenzūruotomis dalimis. Dar nesuspėjau išsiaiškinti, kokios tai dalys ir kaip cenzūruotas variantas skyrėsi nuo naujojo. Pats faktas atrodo gan intriguojantis.

„Aš, robotas“ įdomus savo struktūra. Pirmasis kūrinys pavadintas „Įžanga“, todėl tarsi tikėtumeisi, kad bus paaiškintos šios knygos atsiradimo aplinkybės, istorija, susijusi su pačiu apsakymų rinkiniu. Tačiau „Įžanga“ jau ir yra pirmasis apsakymas. Jame susipažįstame su mokslininke, „robopsichologe“ daktare Suzana Kalvin, kurią kalbina žurnalistas, rašantis „Tarpplanetinei spaudai“. Daktarės pasakojimai ima jungtis į glaudų istorijų vėrinį. Apsakymų veiksmas vyksta XXI a., todėl kartais nevalingai arba juoko dėlei lyginau kūriniuose aprašomus metus su tais, kuriuos iš tikrųjų išgyvenau ir prisimenu („Dauguma pasaulio vyriausybių nuo 2003 iki 2007 m. uždraudė naudoti robotus Žemėje bet kokiems tikslams, išskyrus mokslo tyrimus“ (p. 39). Pone Asimovai, tu tikrai stipriai nustebtum, jei žinotum, kad mūsų ateitis neturėjo stabdžių…

Daktarė Kalvin samprotauja, kad robotai – „už mus švaresnė ir geresnė rūšis“ (p. 12). „Aš, robotas“ turi švelnaus naivumo, tačiau kai kurios A. Asimovo įžvalgos apie DI tikrai provokuoja.

Tove Ditlevsen

KOPENHAGOS TRILOGIJA

Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. Tyto alba, 2022

Mergaitės negali tapti rašytojomis, sako mažajai Tovei jos tėvas, kadaise pats užgniaužęs ambiciją valdyti žodžio meną. Garsios, šiandien iš naujo atrandamos danų poetės, prozininkės Tovės Ditlevsen memuarų knyga „Kopenhagos trilogija“ yra tylios vieno žmogaus kovos istorija, įnirtingas mėginimas sukilti prieš skurdžios savimonės visuomenę ir jos primetamų absurdiškų normų mechanizmą.

„Vaikystė ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi“ (p. 32), tačiau kol ši makabriška traumų ir nevilties dėžė galutinai neužkalta – galimybių esama. Skaitydami T. Ditlevsen memuarus patiriame įelektrintą, zvimbiančią įtampą: esi kitoks, vidiniame pasaulyje tarpstantis egzempliorius, o vis tiek turi jausti gniuždančią tikrovės gravitaciją, galvoti apie normalumą ir prisitaikymą, saugesnio ir sotesnio gyvenimo perspektyvą. Tovė nori užaugti, bet žino, kad ilgėsis vaikystės. Nuo mažens ji trokšta tapti žinoma poete, tačiau baimė būti išjuoktai, gėda ir kuklumas dažnai kiša koją. Ironiška, kad įžengus į jaunystės tarpsnį netrunkama suvokti, kad ir ši yra „laikina, trapi, nepastovi“, todėl vėl privalu sutelkti visus įmanomus dvasinius resursus, nes ją „reikia tiesiog išgyventi, jokios kitos prasmės ji neturi“ (p. 202). „Žvelgiu į visus tuos nepasikeitusius dalykus ir suprantu, kad nekenčiu pokyčių. Kai viskas aplinkui keičiasi, sunku išlikti savimi“, – rašo T. Ditlevsen, kurią dar paauglystėje aplanko literatūrinis pripažinimas, bet drauge pasiveja ir buities, šeiminio gyvenimo fantomai. Žmogaus siela išvargsta, svyruojantis egzistencijos pagrindas po kojomis vis taikosi išslysti. Pasiryžusi nutraukti neplanuotą nėštumą, T. Ditlevsen visai netikėtai atveria duris į erdvę, kurioje nekenčiamų pokyčių galima išvengti. Vos kartą patirtas anestetikų sukeltas svaigulys tampa skausmingos euforijos inkaru, leidžiančiu likti prisišvartavus užmaršties, nors ir laikinos, užutėkyje.

Trys T. Ditlevsen memuarų dalys yra nuostabus neornamentuoto, šiuolaikiniais filtrais nepagražinto likimo tekstas, kuris nutrūksta ne šioje trilogijoje. Būdama 58-erių, po daugybės psichinių sukrėtimų ir ketvirtų skyrybų, rašytoja paskutinį tašką gyvenime padėjo savo noru.

Rimantas Kmita

UGNIES GIESMĖS. TŪKSTANTIS SIGITO GEDOS VEIDŲ

Tyto alba, 2022

Kaip teigia monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius Rimantas Kmita, ši knyga buvo pradėta rašyti ne nuo tuščio lapo. Anot literatūros kritiko, remtasi savąja disertacija, straipsniais „apie senovės graikų pykčio sampratą ir Gedos kūrybą, apie jo santykius su kitais rašytojais ir apie neišvengiamus bandymus prisitaikyti prie sovietinės tvarkos“ (p. 14). Galima tvirtinti, kad šioje citatoje taikliai ir glaustai nusakyti kone visi monografiją sudarantys sandai. R. Kmita, pasitelkdamas gausią archyvinę medžiagą, ne tik konstruoja pasakojimą apie kūrėjo gyventą laikotarpį ir jį supusią aplinką, bet ir koncentruoja žvilgsnį į poeto vaikystę – ypatingą laiką, kuriame, anot paties S. Gedos, ir reikėtų ieškoti „būdo pradmenų“. Įsiminė jautri, poetiška pirmojo knygos skyriaus pradžia: „Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji“ (p. 25). Manau, tai puiki ir įtraukianti įžanga į vieno reikšmingiausių lietuvių poetų gyvenimo istoriją-rekonstrukciją.

R. Kmita renkasi nuosaikų, kiek įmanomą neutralesnį, labiau eseistikai, o ne moksliniam darbui būdingą kalbėjimo toną, siekdamas S. Gedą ne aprašyti, o suprasti. Ši studija yra „bandymas sujungti kūrybinį pyktį ir kasdienio gyvenimo, kuris neatsiejamas nuo kūrybos, negatyvias emocijas, piktumus, nedariusius nei jo, nei jo artimųjų gyvenimo lengvesnio ar paprastesnio“ (p. 21). Svarbu pastebėti, kad pykčio aspektas yra svarbi šios knygos šaknis. Monografijos autorius nurodo, kad remiasi pačiam S. Gedai svarbiais mokslininkų vardais – Karen Horney, Carlu Gustavu Jungu, Josephu Campbellu ir Haroldu Bloomu, kurie psichologijos matmenį įterpė į plačius kultūros, mitologijos tyrimus. Kad ir kaip sudėtinga būtų liestis prie tokios asmenybės, R. Kmita subtiliai, bet kartu drąsiai leidžiasi į savo tyrimą, rašo apie poeto genialumą, neurozes, baugius vidinius prieštaravimus ir nesantaiką su transformacijas išgyvenančiomis politinėmis santvarkomis. Tai, kas S. Gedą karštligiškai vesdavo į priekį, neretai ir stipriai išbalansuodavo („Pasaulis turi prisitaikyti prie jo, o ne atvirkščiai“ (p. 260). Nes didieji nesutverti kompromisams.

Rose Tremain

GUSTAVO SONATA

Iš anglų kalbos vertė Saulina Kochanskaitė. Baltos lankos, 2022

Šiandienės anglų rašytojos Rose Tremain romaną „Gustavo sonata“ galima pavadinti tobula knyga apie netobulus gyvenimus, nes kokie nors teisingi gyvenimai paprasčiausiai neegzistuoja. Autorė, pasitelkdama skaidrią, juvelyriškai nušlifuotą kalbą, nušviečia skirtingų temperamentų žmonių ydas, kurios, metams bėgant ir asmenybėms bręstant, ima nevaldomai ristis tarsi sniego gniūžtės nuokalnėn, beveik visuomet sukeldamos skaudžių padarinių. Gustavą Perlę, kurio skurdi vaikystė skleidžiasi mažame Šveicarijos miestelyje vos keleri metai po Antrojo pasaulinio karo, motina Emilė moko susivaldyti, nes būtent taip dera „elgtis šiame pasaulyje“ (p. 14). Šalyje, karo apsuptyje deklaruojančioje neutralumą, išsigelbėjimą mėgina rasti nuo sunaikinimo bėgantys žydai. Jiems, klastodamas dokumentus, padeda Gustavo tėvas Ėrichas, kurį patį galiausiai ištinka tragiška lemtis. Tad greitai ima aiškėti, kodėl Emilė išlaiko tam tikrą šaltą atstumą, kai Gustavas susipažįsta su bendraamžiu pianistu Antonu ir jo šeima – pasiturinčiais žydais iš Berno. Laiko skalei kryptelėjus, netrunkame susipažinti su Gustavo tėvais dar prieš jo gimimą, pradedame suvokti, kaip įvykių eiga supynė vieno ar kito personažo gyvenimo pasirinkimų girliandas. Galiausiai veiksmas persikelia į paskutinį XX a. dešimtmetį, Gustavo ir Antono brandos laikotarpį. Veikėjai, didžiąją dalį gyvenimo praleidę tame pačiame Maclingeno miestelyje, vis dar turi savo progų. Ar tikrai liko laiko jomis pasinaudoti?

Kartais atrodo, kad R.Tremain elgiasi tarsi improvizuojanti, bet vis dėlto griežtos kūrinio struktūros nepamirštanti kompozitorė. Tinkamiausiu momentu ji geba sukurti tokių įsimintinų siužeto epizodų, kai džiaugsmas ir liūdesys dramatiškai susilieja arba vienas kitą nepastebimai pakeičia. Rašytojos mezgamas pasakojimas šiame kūrinyje vis keičia perspektyvas ir taip gan lygus, melancholiškas kalbėjimas nepraranda dinamikos. „Gustavo sonata“ – tai istorija apie neatitaisomą istorinių aplinkybių poveikį individualiems gyvenimams ir nepažįstamų žmonių tarpusavio ryšiams, kurie visados kuriami prisitraukiant, puoselėjant ir netikint, kad vieną dieną viską reikės paleisti.

John Perry

PROKRASTINACIJOS MENAS

Iš anglų kalbos vertė Jonas Dagys. Hubris, 2021

Prisipažįstu: iki paskutinės minutės delsiau rašyti šios knygos apžvalgą. Prokrastinacija, arba atidėliojimas, kartais įsėlina į mūsų gyvenimus ir sukelia mažesnių ar didesnių uraganų. Nors ir laukia svarbios užduotys, nesutvarkyti reikalai ir raudonai blyksintys planuokliai, mes kažkaip sugebame sau įteigti, kad visa tai gali palaukti, tad rūpesčius iškraustome į saugią ir patogią ateitį. JAV Stanfordo universiteto filosofijos profesoriaus emerito Johno Perry knygelės „Prokrastinacijos menas“ tekstas, anot knygos vertėjo filosofo Jono Dagio, „parašytas su didele doze ironijos“ (p. 8). Ji atsispindi jau knygos anotacijoje, kurioje cituojamas rašytojas Markas Twainas („Niekada neatidėk rytdienai to, ką gali padaryti poryt“). Kaip akcentuoja J.Dagys, apie prokrastinaciją J.Perry nerašo biheivioristiškai, todėl ir ji pati nėra (tik) atidėliojimas („Tai mūsų – ar bent kai kurių iš mūsų – bandymas tvarkytis su tuo, kas vadinama gyvenimo rutina ar kasdienybe“ (p. 9).

Dar 1995 m. J.Perry, pasirėmęs savo asmenine patirtimi, parašė straipsnį, skirtą žmonėms, kuriuos vargina įprotis atidėlioti. Rašinys buvo aktualus, sulaukė dėmesio ir, remdamasis visais gautais atsiliepimais, autorius išplėtojo savąsias mintis, kurios sugulė į 2012-aisiais pasirodžiusią knygą. Taip originali esė „Struktūrinė prokrastinacija“ tapo pirmuoju skyriumi. Visi prokrastinatoriai atidėlioja tai, kas turi būti padaryta, bet būtent struktūrinė prokrastinacija, anot J.Perry, „yra technika, priverčianti šią neigiamą savybę veikti mūsų naudai“ (p. 22). Niekada nebūna taip, kad prokrastinatorius visiškai nieko neveiktų. Filosofijos profesorius teigia, kad prokrastinatorius „yra motyvuotas imtis sudėtingų, savalaikių ir svarbių užduočių, jei tai leidžia jam nedaryti ko nors svarbesnio“ (p. 22). Pirmasis knygos skyrius padeda suvokti faktą, kad nors ir esi prokrastinatorius, tavasis atidėliojimas yra struktūruotas, todėl padeda nuveikti „daug vertingų darbų“ (p. 31).

Nedidelės apimties knygoje J.Perry sugeba šviesti, pralinksminti ir nuraminti skaitytoją. Profesoriaus praktinė filosofija yra verta perskaityti ir apmąstyti, net jei jūsų laukia svarbesni reikalai.

Andy Weir

PROJEKTAS „SVEIKA, MARIJA“

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Dvylika šviesmečių nuo Saulės sistemos. Kai Railandas Greisas erdvėlaivyje atsipeikėja po dirbtinai sukeltos komos, jis ne tik nežino, kur ir dėl kokių priežasčių atsidūrė. Buvęs mokytojas (dabar astronautas) vargiai prisimena net savo vardą. Gretimuose gultuose – dviejų įgulos narių lavonai, o erdvėlaivis prikimštas pažangiausių technologijų, kurios šios tarpžvaigždinės kelionės metu palaikė trijų keleivių gyvybę. Greiso atmintis pamažu grįžta, veikėjas sužino dalyvaujantis ypatingoje misijoje, kurią turės atlikti, kad išgelbėtų Žemę ir visą žmoniją. Gimtosios Saulės ir kitų kaimyninių žvaigždžių energiją ryjančios ląstelės astrofagai po keliolikos metų sukels katastrofiškų padarinių visoms gyvybės formoms. Tik įgyvendinant projektą „Sveika, Marija“ galima rasti atsakymus, kaip įveikti astrofagų grėsmę, o žinutę apie tai pasiųsti Žemėn. Viena bėda: Railandas šioje kelionėje bilietą turi tik į vieną pusę.

Regis, kalifornietis rašytojas, eksprogramuotojas A.Weiras jau turi ryškią žvaigždę pasauliniame mokslinės fantastikos žvaigždėlapyje. Jis sukėlė milžinišką sci-fi skaitytojų susidomėjimą debiutavęs kaip tarptautinio bestselerio „Marsietis“ autorius, vėliau išleido „Artemidę“, o vos prieš metus pasirodžiusi knyga „Projektas „Sveika, Marija“ tapo ne tik instagramo, bet ir „Goodreads“ ir „Amazon“ hitu. Šis kūrinys eina „Marsiečio“ keliu ir tikrai atitinka griežtus mokslinės fantastikos žanro standartus. A.Weiras skrupulingai aprašo erdvėlaivyje vykdomus eksperimentus, tad knygoje susidursite su gan solidžiais kiekiais matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos žinių. Viena vertus, tai gali pastūmėti praversti puslapius su sausais skaičiavimais ir teorijų gliaudymais. Kita vertus, būtent mokslas kūriniui suteikia tikrovės, įtikinamumo. A.Weiras rodo nuoširdų atidumą moksliniams dėsniams. Jei, pavyzdžiui, erdvėlaivyje reikia sukurti gravitaciją – rašytojas jums išsamiai paaiškins apie šį procesą.

Sudėtinga kalbėti apie šią knygą neišduodant smagiausių siužeto staigmenų. Spalvų kūriniui suteikia amerikietiškas A.Weiro humoras. Kartais – vykęs, kartais – plokštokas, bet neabejotinai įsimenantis.

Timothy Snyder, Nora Krug

APIE TIRONIJĄ

Iš anglų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas. Hubris, 2022

„Istorija nesikartoja, tačiau ji moko“, – knygos prologe rašo filosofijos profesorius, filosofinių knygų leidėjas ir vertėjas Viktoras Bachmetjevas. Grafiniame „The New York Times“ bestselerio „Apie tironiją“ leidime iliustratorė Nora Krug, naudodama savo išskirtinę piešimo techniką, vizualizuoja 20 JAV istoriko Timothy Snyderio pamokų iš XX a. Pasaulis, peržengęs per praėjusio šimtmečio katastrofų lauką, nepasidarė atsparesnis ar išmintingesnis. Tad šiandien turime atsigręžti į trapią demokratiją, kuri dar neseniai buvo klupdoma fašizmo, nacizmo ir komunizmo, ir paklausti, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad istorijos krumpliaračiai daugiau taip stipriai netraiškytų. T.Snyderis apmąsto įvairias XX a. istorines situacijas, kad pademonstruotų, kaip žmonės pasiduoda tironijai arba, priešingai, nuo jos atsispiria. Anot istoriko, bet koks išankstinis paklusnumas jau yra tragedija („Autoritaras didžiąją dalį savo valdžios gauna be pasipriešinimo“ (p. 8).

T.Snyderis teigia, kad piliečiai turi ginti savo institucijas (teismą, laikraštį, įstatymą ar profesinę sąjungą), nes būtent jos „padeda mums išsaugoti padorumą“ (p. 13). Esą žalinga „manyti, kad atėję į valdžią institucijų pagalba, valdantieji negali tų pačių institucijų pakeisti ar sunaikinti“ (p. 15). Knygos „Apie tironiją“ autorius atkreipia dėmesį, kokie svarbūs yra bet kurie bet kokios valdžios rinkimai, ir pabrėžia, kad būtina remti daugiapartinę sistemą ir ginti demokratiškų rinkimų taisykles. T.Snyderis siunčia paprastą žinutę: nė vienas negali atsiriboti nuo politikos, kadangi jau pats gyvenimas „yra politiškas – ne todėl, kad pasauliui rūpi, kaip jautiesi, bet todėl, kad pasaulis reaguoja į tai, ką darai“ (p. 25). Bet kuri patirtis istorijos skalėje yra faktų rinkinys, o faktų atsižadėjimas visada reiškia laisvės atsižadėjimą. „Jei jauni žmonės nepradės kurti istorijos, amžinybės ir neišvengiamybės politikai ją sunaikins. O norint sukurti, teks ją šiek tiek išmanyti“, – reziumuoja T.Snyderis.

Šis komiksas yra nedidelė provokacija. T.Snyderio pamokos organiškai susipina su N.Krug iliustracijomis ir istorija tampa regima, todėl – gyviau apmąstoma.

Andris Kalnozols

MANE VADINA KALENDORIUM

Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys. Odilė, 2022

Prieš porą metų išleistame ir jau spėjusiame išpopuliarėti latvių autoriaus Andrio Kalnozolo romane „Mane vadina Kalendorium“ susipažįstame su Oskaro, „didžiulio žmogaus su nervais“ (p. 159) pasauliu. Personažas, visų dar vadinamas Kalendoriumi, pasižymi unikalia atmintimi, joje jis nešiojasi „visus metų vardus ir datas“ (p. 9), kuriuos išmoko iš kalendoriaus. Veikėjo protas užimtas ne tik šios visos, regis, bevertės informacijos analizavimu (nors įdomu tai, kad praktiškai jos neretai prireikia). Taip pat stropiai Kalendorius rašo dienoraštį, kuriame ne tik dokumentuoja savo kasdienybės fragmentus, kelia teorijas, bet ir kas savaitę medituoja kokį nors vieną jam svarbų žodį. Kalendoriaus gyvenimo ritmas beveik susiliejęs su mažo gimtojo miestelio ritmu, o ir pats personažas į laiko tėkmę žiūri nereikliai, tačiau su tam tikru atsargumu („Laikrodžio neturiu, ir klinikoje sakė, kad man tikrai nereikia, nes dar imsiu daryti nežinia ką. Tegul mažiausias matavimo vienetas man būna diena“ (p. 42). Apie kliniką romane užsimenama ne sykį, tačiau A.Kalnozolas išlieka itin subtilus. Neatskleidžiama, koks sutrikimas, negalia ar trauma kamuoja savito, lėto mąstymo Oskarą. Bet, kitus vertus, kodėl taip dažnai individualiam realybės patyrimui mes skubame priskirti tamsias reikšmes? Apie tai nuolat svarsčiau skaitydamas šį romaną. Juk galbūt net realesnė versija yra ta, kad Oskaras-Kalendorius tiesiog taip, tokiu žvilgsniu, regi pasaulį. Ir veikėjas deda ypatingas pastangas, kad šis taptų geresne vieta būti bent jau artimos aplinkos žmonėms.

Teigiama, kad literatūros kritikai šią knygą lygina su JAV rašytojo Winstono Groomo kūriniu „Forestas Gampas“. Tačiau skaitydamas A.Kalnozolo romaną niekaip neatsikračiau įspūdžio, kad jame daug kas panašu į tai, ką norvegų autorius, naivizmo krypties atstovas Erlendas Loe aprašo nuostabioje knygoje „Naivus. Super“. Čia dvasinę krizę išgyvenęs herojus atsiriboja nuo praeities, įprastų dalykų ir susitelkia į naują pradžią, savaip apmąstydamas sąvokų, daiktų pasaulį ir sudėtingas laiko, erdvės universalijas.

Benjamín Labatut

KAI LIAUJAMĖS SUPRASTI PASAULĮ

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2022

Jeigu, kaip yra sakęs Albertas Einsteinas, Dievas nežaidžia kauliukais su visata, natūraliai kyla klausimas: kas tuomet žaidžia? Ar žaidėjas yra žmogus, kurio ribotumas laike ir erdvėje užprogramuoja trapią prigimtį maksimaliomis pajėgomis veržtis iš kaustančios nežinomybės, nepaisant pavojingos linijos tarp genialumo ir beprotybės? Nuo senų laikų smalsumu degantys protai, apsiginklavę mokslo mačetėmis, skverbiasi gilyn į tankias nepažinių gamtos reiškinių džiungles, siekdami rasti atsakymą, kokia yra tikroji pasaulio sankloda, kas slypi anapus matematinių, fizikinių ar cheminių struktūrų. Žmogiškasis intelektas – savisaugos instinkto netekęs akrobatas, pavojingai balansuojantis ant peilio ašmenų.

Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto knygą, kuri žanriniu aspektu pati primena laboratorinėmis sąlygomis sukurtą chimerą, sudaro atskiros istorijos apie garsius mokslininkus ir jų kvapą gniaužiančius atradimus. Ir rezultatus, kurie šiurpumu kartais pranoko visus lūkesčius. Nepagrįstai pamirštam chemijos genijui Karlui Vilhelmui Scheelei pakako vieno šaukšto, kad nekaltas „prūsiškojo mėlio“ pigmentas pavirstu galingiausiu visų laikų nuodu. Fritzas Haberis, „suplanavęs dujų išpuolį prie Ipro“ (p. 25), Pirmajame pasauliniame kare pasėjusį siaubą, prieš tai išgavo azotą ir per naktį išsprendė viso pasaulio trąšų trūkumo problemą. Fizikas ir astronomas Karlas Schwarzschildas, tūnodamas karo apkasuose, išsprendė A.Einsteino bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis ir pasauliui paliko paslaptingojo singuliarumo sampratą. Tai – tik kelios nuotrupos iš prikaustančio, vaizduotę išjudinančio B.Labatuto kūrinio, kuriame turtingos mokslinės žinios ir keisčiausios teorijos įsilieja į veržlų spalvingos fikcijos srautą. Paskutiniame skyriuje B.Labatutas suteikia žodį personažui, kurį vadina naktiniu sodininku. Nuo visuomeninio gyvenimo nusišalinęs veikėjas matematikas yra tartum visų mokslininkų provaizdis, galiausiai atkeliavęs prie pasaulio supratimo ribos ir nesugebėjęs jos peržengti. Protas paprasčiausiai negali susidoroti su „paradoksais ir prieštaromis“ (p. 158). Nes jo tragiškas unikalumas – žvelgti ir nematyti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

David Diop

NAKTĮ VISŲ KRAUJAS JUODAS

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Baltos lankos, 2022

Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijos vyriausybė iš savo kolonijų, taip pat ir Senegalo, pašaukė apie 200 tūkst. kareivių. Neužteko savanorių, verbavimas buvo gerokai agresyvesnio ir platesnio masto. Kai kurie vyrai, įbauginti, kad iš jų bus atimama žemė, turėjo prieš savo valią vykti į frontą ir kautis už visiškai svetimą šalį. Po daugiau nei šimtmečio prancūzų rašytojas, akademikas Davidas Diopas, augęs Senegale, parašė nedidelės apimties romaną „Naktį visų kraujas juodas“ – negailestingą, aštriomis įžvalgomis pasižymintį kūrinį apie afrikiečius, kurie tarnavo, mirė arba kurių gyvenimai buvo suluošinti vieno kraupiausių žmonijos karų apkasuose. 2021 m. ši „nuostabi tamsi vizija“ buvo įvertinta „International Booker Prize“ apdovanojimu.

Eilinio kario istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja Alfa Ndiajė, dvidešimtmetis vaikinas iš vieno ramaus Senegalo kaimo, kuris, regis, plyti visai kitoje dimensijoje, toli nuo Europą krečiančios katastrofos. Prancūzų armijos gretose Alfa atsidūrė drauge su bičiuliu Mademba Djopu, kuris pačiam pasakotojui yra „daugiau negu brolis“ (p. 10). Šį mūšio lauke mirtinai sužeidžia priešas. Merdėdamas Mademba maldauja vienintelio dalyko – kad Alfa nutrauktų jo kančias. Tačiau Alfa, iš baimės ir „paklusnumo pareigos balsui“ (p. 15) nesuranda vidinės stiprybės savo rankomis nutraukti draugo gyvenimą ir Madembai tenka mirti kančiose. Po daugiau negu brolio mirties Alfos protą ima niaukti beprotybės migla. Personažas, karo sūkuryje susidūręs su absoliučiu nužmoginimu, patyręs sukrečiantį moralės ir vertybių lūžį, pamažu savo vidun įsileidžia pamišimą. Jo vedamas Alfa tampa siaubu ne tik priešo stovyklai, bet ir savo būrio draugams. Naktimis vaikinas pradeda persekioti priešų karius, kuriuos nužudęs pasiima trofėjus – nupjautas rankas.

D.Diopo knyga kupina pasikartojimų, jie istorijos tėkmei suteikia maginių užkalbėjimų įspūdį. Alfa pasakoja ne tik apie karo siaubą. Jis prisimena gimtąjį kaimą, savo artimuosius ir merginą, kuri turėjo jį išleisti į karą. Temstančiame Alfos prote klajojantys prisiminimai apie prarastą pasaulį veikia kaip paskutinė atsvara, kuri galiausiai irgi turės išnykti.

Chiyo-Ni, Taneda Santōka, Saitō Mokichi, Kitahara Hakushū, Miyazawa Kenji, Nakajō Fumiko

6 JAPONŲ POETAI

Sudarė ir iš anglų kalbos vertė Alfonsas Andriuškevičius. Apostrofa, 2022

Ši mini antologija nusipelno dėmesio jau vien dėl to, kad, nepaisant specifinių aplinkybių, rodo išties nuoširdų norą dalytis savo skaitymo patirtimi. Kaip knygos pratarmėje rašo sudarytojas, žinomas poetas, eseistas ir dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, rimtas susidomėjimas klasikine japonų poezija kilo apie 1970-uosius. Iš pratarmės eilučių trykšta skaidrus, kone vaikiškas vertėjo džiaugsmas ir entuziazmas atradus haiku, prozinės japonų poezijos stiliaus, grožį ir talpumą („Pamačiau, koks monumentalus gali būti mažutis kūrinėlis!“ (p. 9). Apie 2-uosius A.Andriuškevičių smalsumas atveda prie angliškų šios poezijos vertimų, kurie „atrodė mažiau nudailinti, pažodiškesni“ (p. 10). Bet jau nuo pat pradžių vertėjas susiduria su kalbos barjeru. Nėra galimybės angliškus vertimus palyginti su originalais, belieka tik intuicija. Taip, amžina grožinės literatūros vertimo ir jo metu patiriamo neišvengiamo prasmės nuostolio problema. Vis dėlto A.Andriuškevičius nusprendžia leistis į avantiūrą, žengti „abejotinu vertimų vertimo keliu“ (p. 11), savo pasirinkimą motyvuodamas tuo, kad tokie poezijos variantai telkiasi kažkur „tarp vertimo iš originalo ir sekimo“ (p. 10).

Knygoje – šešių japonų poetų kūrybos fragmentai. Pasak vertėjo, čia tėra vienas „šimtaprocentinės klasikinės poezijos atstovas“ (p. 11) – XVIII a. rašiusi poetė vienuolė Chiyo-ni. Likęs penketukas žengė savitu keliu, tradicines haiku ir tankų formas modernizavo arba visiškai nuo jų nutolo. Tai vyko jau XX a. kontekste. A.Andriuškevičius trumpai apžvelgia ir svarbesnius kiekvieno iš poetų gyvenimo ir kūrybos niuansus. Budistinio mokymo atspindžių galima aptikti minėtosios Chiyo-ni, o alkoholizmo ir elgetavimo patirčių – Tanedos Santōkos eilėraščiuose. Saitō Mokichi savąsias tankas jungė į ciklus, Kitahara Hakushū vienas pirmųjų pradėjo modernizuoti klasikines poezijos formas. Miyazawa Kenji rašė baltosiomis eilėmis, o Nakajō Fumiko pristatoma kaip avangardininkė, kurios tankos tapo ginklu prieš mirties baimę. Šios poetės kūrybos vertimų vertimai pasirodė stipriausi.

Emmanuel Carrère

JOGA

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos, 2022

Galbūt ir jus suintriguos įrašas ant knygos viršelio. Norvegiško autofikcinio romano asas Karlas Ove Knausgårdas prancūzų rašytoją, režisierių ir kino scenaristą Emmanuelį Carrère’ą įvardija savo įdomiausiu šių laikų rašytoju. Jei mėgstate autofikcinę literatūrą ir tai, kaip joje veikia tikrovės ir pramano ribų trintukas, verta susipažinti su minėto autoriaus romanu „Joga“.

Meditacija, anot E.Carrère’o, yra „vis labiau plintanti praktika, turėjusi būti vienintele šio pasakojimo tema, jeigu gyvenimas nebūtų nusitempęs jo į audringesnius kraštus“ (p. 28). Jau pirmame romano puslapyje pasakotojas, prisipažinęs, kad vylėsi „parašyti subtilią šypsningą knygelę apie jogą“ (p. 15), tuoj pat atskleidžia priežastis, kurios sukliudė tai padaryti. Bet minėtos priežastys (džihadistų terorizmo išpuolis, pabėgėlių krizė, melancholinė depresija) – tik kelios pagrindinės šios knygos temos, kurias kaip tik ir ruošiamasi išplėtoti. Ir tai yra paprastas, gudrus E.Carrère’o manevras, būdingas talentingiems prozininkams. Paskelbdamas apie kūrybinių ambicijų neišsipildymą, bet sudomindamas pažertais intrigos trupiniais, rašytojas beveik iškart pelno skaitytojo dėmesį. Tinklas užmestas. Dar sykį pažvelkite į šios knygos viršelį. Kai jį išvydau pirmąsyk, pagalvojau, kad tai eilinė saviugdos knyga. Bet neapsigaukite, viršelis niekaip nesusijęs su E.Carrère’o papasakota istorija, kurią verta patyrinėti.

Tyrinėjame vieno „aš“ perspektyvą, kas ir yra autofikcinio romano branduolys ir drauge svarbiausias atsakymas, kodėl tokios knygos (pa)rašomos („Mano darbas – mano ego bastionas“ (p. 118). E.Carrère’o romanas atveria milžinišką ego drabužinę, kurioje šis gali kuistis visą dieną, bet taip ir neišsirinkti tinkamo apdaro. Pasakotojas dėlioja savo gyvenimo fragmentų pasjansą, kuriame netrūksta atvirų kortų, vaizduojančių visą įmanomą žmogiškųjų patirčių spektrą („vienintelė tikra mano problema, ir jos esama, bet tai vis dėlto pasiturinčio žmogaus problema, – griozdiškas, despotiškas ego, kurio įsigalėjimą siekiu pažaboti, o kaip tik tam ir sukurta meditacija“ (p. 18). Tarp įkvėpimų ir iškvėpimų – ne tik ji, bet ir pats gyvenimas, kuris visada netobulas.

Antanas Šimkus

VAKARAS DEGA

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Dega vakaras, bet nėra jokios grėsmės. Tik tas, žvelgiantis į liepsną, pasideda dar vieną dienos pabaigos egzempliorių į kondrotišką saulėlydžių kolekciją. Tokį nepanašų į vakarykštį ir tokį iki skausmo pažįstamą, daugsyk regėtą. „Nebemoku mylėti didžiųjų dienų. / Man patinka mažosios“, – ištaria balsas Antano Šimkaus eilėraščio „Nemėgstu didžiųjų“ (p. 12) pradžioje. Dienos „vis išaušta“, po savęs neišvengiamai palikdamos degančius vakarus, „dega dabar visi žodžiai“ (p. 27), kurių pelenai nusėda gyvenime, o persijoti – poezijos tekstuose. Tada ir smilktelėja miglotas suvokimas, kad didžiosios ir mažosios dienos žmogaus gyvenime visko palieka tiek pat, vienodai. Naujausiame A.Šimkaus rinkinyje „Vakaras dega“ galima rasti trumpą atokvėpį nuo šiandienę poeziją krečiančios daugžodystės, triukšmo formų, šoko terapijų. Knygos redaktorius Valentinas Sventickas užsimena, kad A.Šimkaus poezijoje daug vėjo. Taip, knygoje atmosfera vėjuota, šis vėjas keliauja savo keliais, bet netampa skersvėju. Nors tai ir alkanas vėjas, net pats alkis, „Mediniais stebuklais kūrentas, / Dūmų sruogom maitintas“ (p. 30), tačiau patirties sutramdytas, ištreniruotas. Ar kiekviena nauja poeto knyga turi būti žiežirba, kūliaverstis per save, inovacija? Man jau taip nebeatrodo. Tai ne startuolių sfera, kur pegasui ant kaktos prilipdomas ragas. Kiek esu skaitęs A.Šimkaus poezijos, regis, ji mane ruošė tam, ką atrasiu šiame rinkinyje („Iš žodžių neišaugs giria / Tik debesys, lietus ir upė“ (p. 43). Atrandu ramų pokalbį su savimi, tą bandymą fiksuoti nenusakomą momentą tarp ką tik paleistos akimirkos ir iškart jai gimstančio ilgesio. Yra tokių poetų, kurių eilėraščiai kažkaip sukuria šiltą nostalgiją laikui, kuriame neteko gyventi. A.Šimkus – vienas jų. Tai poezija, kurioje sutelpa ta pati neapibrėžiama vėjo stichija, pagirios, koncertuose kaukiama mirtis, nuolatinis įsimylėjimas, kai vis dar yra, kas perspėja: „Neik saulės lydėti, neik, kol dar neišmokai sutikti“ (p. 53). Ir toliau renki savo degančius vakarus, kaupi saulėlydžius „Pasibaigus eilinės imperijos dienai“ (p. 75). Į akis šoka koks nors tebesitęsiančio laiko vėjūkštis. Pačiumpi jį į saujas, papurtai ir išrideni eilėraštį.

Liu Cixin

MIRTIES PABAIGA

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

Pristatant kinų mokslinės fantastikos kūrėjo Liu Cixino trilogijos „Žemės praeities atminimui“ finalinę dalį „Mirties pabaiga“, derėtų tarti keletą sakinių apie pirmąją ir antrąją. „Trijų kūnų problemoje“ Žemė užmezga kontaktą su Trisoliario civilizacija. Ši merdi, nesvetinga ir ieško naujo pasaulio įsikurti, todėl žemiečių signalas yra dingstis didžiosioms kraustynėms į Saulės sistemą. „Tamsiame miške“ žmonija vykdo Virtuozų projektą. Trisoliariečiai visiškai kontroliuoja Žemės informaciją, bet negali įsibrauti į žmogaus mintis. Būtent ten turi būti sukurtas ir paslėptas planas, kaip įveikti Trisoliarį. Įspūdingo užmojo L.Cixino trilogiją vainikuoja „Mirties pabaiga“. Dvi civilizacijos jau išgyvenusios Pasaulio pabaigos mūšio koliziją, bet aišku viena: kosmosas pilnas neišmatuojamos grėsmės, o ji neaplenks nei Trisoliario, nei Žemės („Kai žmonija pagaliau suprato, kad Visata – tamsus miškas, kuriame visi medžioja visus, vaikas, kadaise prie laužo svajojęs apie ateivius, skubiai užgesino liepsną ir drebėjo tamsoje. Net menkiausia kibirkštis kėlė siaubą“ (p. 110). Inžinierei Čeng Sin lemta įveikti laiką ir keliauti per skirtingus Žemės civilizacijos tarpsnius, matyti dramatiškus kultūrinius ir technologinius procesus. Nors žemiečiai pasitelkia visą išmintį ir mokslo laimėjimus, kad galėtų nulaužti išlikimo kodą, tačiau Visatos dėsniai nepermaldaujami. L.Cixinas kuria įtemptą sci-fi trilerį, epinio pasakojimo erdvėlaikis jo rankose – kaip balionas, kuris pučiasi iki neįsivaizduojamų apimčių. Rašytojas virtuoziškai žaidžia mikro- ir makrolygmenimis, kaitalioja perspektyvas ir skaitytojas jau keliauja ne tik trimatėje erdvėje, bet ir kitų matavimų pasauliuose. „Mirties pabaiga“ pasakoja apie nenugalimą gyvybės gajumą, universalų visos Visatos civilizacijų instinktą išlikti („Jeigu yra pakankamai laiko, gyvybė – tvirtesnė už metalą ir akmenį, galingesnė už taifūnus ir ugnikalnius“ (p. 31). Kiekvienas pasaulis užprogramuotas apie save palikti prisiminimą, tačiau tai „sunkiau, negu sukurti pasaulį“ (p. 533). Mano rekomendacija labai banali: L.Cixino trilogiją tiesiog būtina perskaityti. Ir ne tik mokslinės fantastikos gerbėjams.

Vaiva Grainytė

ROŽĖS IR BULVĖS

Baltos lankos, 2022

Amerikiečių rašytojo fantasto Ray Bradbury romano „Pienių vynas“ veikėjas juvelyras Leo Aufmanas mintija, kokia turėtų būti laimės mašina. „Gal ji turėtų tilpti kišenėje? O gal turi tave patį nešioti savo kišenėje?“ – svarsto Leo. Mintis kraupoka, nes ji XXI a. materializuojasi į objektą, tapusį realybę alternatyviai čiuopiančiu, nebenukertamu kiekvieno mūsų protezu. Tai išmanusis telefonas, prigrūstas socialinių tinklų programėlių, kuriose „virtualūs komentatorių liuksai impulso pavidalu pasiekia žinduolišką mūsų brokolį“ (p. 21), „o laimės higienos abėcėlę (…) viešojoje erdvėje skleidžia nušvitę influenceriai“ (p. 8). Rašytojos, poetės, dramaturgės Vaivos Grainytės dvikalbis romanas „Rožės ir bulvės“ – tai tirštai intertekstuali studija apie laimės reiškinį. Tačiau bent jau man šis iš fragmentų sudurstytas kūrinys neturi nieko bendro su romano žanru. Net ir „koliažinis“ skamba pretenzingai, pats naujo žanro išradinėjimas atrodo dirbtinis. Taip, knyga turi savitą formos karkasą, tačiau jos turinys sukelia chaoso įspūdį.

V.Grainytės knygoje yra būrys plokščių personažų ir daugybė laimės apibrėžimų, formulių, formuluočių, sampratų ir patirčių. Pranašumas tas, kad perskaitę „Rožes ir bulves“ savo asmeninę laimės sąvoką neabejotinai praturtinsite, nes knygoje yra gausybė išnašų, kurios nukreipia į įvairius popierinius ir interneto resursus. Visada atrodė keistas sprendimas popierinėse knygose cituoti virtualiųjų šaltinių nuorodas, kurios kūrinio skaitymo metu jau gali tiesiog nebeveikti. Neįsivaizduoju ir skaitytojo, kuris į naršyklę kantriai renka interneto nuorodą iš popierinio puslapio.

Kai kurie V.Grainytės koliažai, deja, man kažkuo primena rašytojo Mariaus Povilo Elijo Martynenko įvaldytus vikipedinius žongliravimus. Šio autoriaus kūryba dažnai nusagstyta iš gūglo ištrauktų faktų perlais, kurie dar atmestinai sugromuliuojami ir pateikiami skaitytojui kaip… kas? Pusfabrikatinė erudicija? Susidaro įspūdis, kad taip tiesiog norima pridengti savo negebėjimą pasakoti, autentiško pasakojimo medžiagos stygių. Atkreipėte dėmesį, kad nieko neužsimenu apie literatūrinę, fiktyvią „Rožių ir bulvių“ dalį? Galbūt todėl, kad ji visa palaidota po sluoksniu eseistikos.

Robert Seethaler

LAUKAS

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2022

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį išleistos Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ vertėjas, poetas Sigitas Geda rašė, kad mirusieji apie pasaulį gali pasakyti beveik viską. Deja, jie – mirusieji, o ir mes, gyvieji, ne visuomet skaitome svetimas epitafijas. Retsykiais mėgstu pasklaidyti minėto kūrinio puslapius, tad buvo malonus atradimas, kad Robertas Seethaleris savo romane „Laukas“ tęsia E.L.Masterso mirusiųjų monologų polifoniją ir netgi pasitelkia vieną „Antologijos“ ištrauką savosios knygos epigrafui. Laukas – kadaise išpirkta nederlinga žemė išgalvotame Paulštate, tapusi amžinojo poilsio vieta šio miestelio vietiniams. Kaip vėliau iškalbingai teigia Karlas Jonas, buvęs tos žemės savininkas ir vienas iš nuolatinių Lauko „gyventojų“, žemė čia „niekam tikusi, bet tik ją mes ir turime“ (p. 120).

Knygos pradžioje regime bevardį žmogų, sėdinti ant kapinių suolelio ir mėginantį išgirsti, ką kalba mirusieji, svarstantį, „kaip būtų, jei kiekvienas tų balsų gautų progą būti darsyk išgirstas“ (p. 9). Greičiausiai jie prabiltų apie tai, kaip buvo gyventa, nes turbūt teisinga manyti, kad „gal tik išgyvenęs mirtį žmogus gali tikrai spręsti apie savo gyvenimą“ (p. 9). Galbūt besiilsintiems Lauke, kur „nėra laiko“ (p. 39), visiškai neįdomi jų praeitis, nes nebelikę jokių mechanizmų ją pakeisti („Kaip įkrinti žmogus į gyvenimą, lygiai taip ir iškrinti“ (p. 143). Vienintelis gyvenimas praėjęs ir dabar galima konstatuoti vienintelę paprastą tiesą, išsakomą Aneli Lorbėr: „apie gyvenimą žinau tik tiek, kad jį reikia gyventi“ (p. 147). Kita monetos pusė – mirtis – atskleidžia ir suteikia skaidrų aiškumą. Tik „ji padaro galą ilgesiui, ir, jei nesipriešini, net ir neskauda“ (p. 147).

Meditatyvus R.Seethalerio romanas suskaidytas į atskiras, tačiau tarpusavyje susisaisčiusias Paulštato mirusiųjų pasakojamas istorijas. Knygos skyriai yra tartum antkapių akmenys su juose iškaltais pasakotojų vardais. Balsas, netgi mirusiojo, yra autentiškas. Žinant taupią ir grakščią R.Seethalerio prozą ir precizišką atidumą detalei, kiekvieno romano veikėjo istorija įgyja unikalią stilistiką ir netgi gali pretenduoti į savarankišką, išgrynintą novelę.

Alejandro Zambra

ČILĖS POETAS

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Rara, 2021

Su paslėptu pasididžiavimu tebesakoma, kad Lietuva – poetų kraštas. Tačiau, kai reikia prisistatyti, save paliudyti poetu, dažnas sutrinka, susikuklina arba kažką neaiškiai mykia, neva tokio švento titulo esąs nevertas. Taip, šitaip gali pareikšti žmogus, kuris rašo poeziją, kuris yra poetas. Galbūt todėl po šios knygos man daug mielesnė atrodo Čilės poetų šeima, kuriai „poezijos rašymas neuždirba pinigų, užtat itin pratęsia jaunystę“ (p. 179). Beveik nuoširdžiai įtikiu, kai Alejandro Zambra savo proza man teigia, kad rašyti eilėraščius Čilėje – tai užsiimti savotišku nacionaliniu sportu („aš esu Čilės prozininkas, ir mes, Čilės prozininkai, rašome romanus apie Čilės poetus“ (p. 278). A.Zambros knygos, kaip jau teko patirti, yra skirtos skaitytojams ir kalba apie skaitytojus. Ypač apie tuos, kurie nesugeba atsispirti rašymo impulsui, yra tarpusavyje konkuruojantys, žodžiais žaidžiantys, naivūs ir nuo kūrybos apsvaigę svajotojai, užaugę šalyje, kurioje dar visai neseniai vešėjo kaustantis Augusto Pinocheto režimas („Staiga išvaduoti iš diktatūros, nužymėjusios jų vaikystę, Čilės penkiolikmečiai į suaugusiųjų gretas žengė pūsdami žolę ir klausydami Silvio Rodríguezo, „Los Tres“ arba „Nirvanos“, o įvairiausias baimes, nusivylimus, traumas ir nuostabas bandė perprasti patys, beveik visuomet pasitelkę pavojingą bandymų ir klaidų metodą“ (p. 14).

Jaunasis Gonsalas, nedrąsiai rašantis pirmuosius sonetus mylimai Karlai, naudoja tą patį metodą, nes kartais taip nutinka, kad nėra „kitos išeities, kaip susitelkti į poeziją“ (p. 15). Bandymų ir klaidų metodas, regis, moko Gonsalą įsijausti ir į įtėvio vaidmenį. Jis kantriai, nepaisydamas nusivylimų, mėgina įžengti į Karlos sūnaus Visento pasaulį, dar nenujausdamas, kokią svarbią žymę paliks augančio berniuko gyvenime. Gonsalo knygos, kurios po išsikraustymo lieka Karlos namuose, vėliau atveria Visentui žodžių galios, poezijos efektyvumo pajautimą. Įsimylėjęs amerikietę žurnalistę Priu, rašančią apie Čilės poetus, Visentas jau aiškiai suvokia, koks įtraukiantis gali būti kūrybos pasaulis, kokie charizmatiški yra tie, kurie kuria eilėraščius ir nenulenkia galvos realybei.

Karl Ove Knausgård

MANO KOVA. KARTAIS TURI LYTI

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Baltos lankos, 2022

Ar pasiilgote šio norvego istorijų? Penktoji romanų ciklo „Mano kova“ dalis – apie keturiolika metų apimantį Bergeno periodą, nors pats autorius sakosi iš šio laikotarpio pamenantis „stebėtinai mažai“ (p. 7). Visgi tai tam tikras Karlo Ove’ės Knausgårdo flirtas, nes prisimena jis tikrai daug ir detaliai, tuo netrunki įsitikinti atsivertęs 592 puslapių tomą. Rašytojas išlieka abejingas chronologinei savo gyvenimo įvykių sekai, tačiau čia priekaištauti neišeina. Nė vienas iš mūsų netgi apie savąjį gyvenimą taip nemąstome. Galbūt tai ir suteikia visai „Mano kovai“ neįpareigojančio dinamiškumo, kai skaitydamas jau aiškiai atpažįsti autoriaus strategiją – nuo maniakiškai tiksliai aprašomų buitiškų smulkmenų šokčioti prie pretenzingai aukštų egzistencinių svarstymų ir abejotinų būties pajautos apibendrinimų. Mano manymu, K.O.Knausgårdas tokiu raiškos būdu sugeba mums labai tiksliai pristatyti ir buvusį save – nė už ką maišto idėjos neišsižadantį, kūrybinio išsipildymo ir aistringos meilės ieškantį devyniolikmetį („O dabar man devyniolika ir visas šis gyvenimas mano“ (p. 27). Tačiau kelias į brandą neišvengiamai kupinas ryškių kontrastų, kuriuos analizuodamas ir aprašydamas autorius demonstruoja tragikomišką jauno žmogaus pasaulio dualumą („Išmaniau tiek mažai, o užmojų turėjau tokių didelių, ir man niekas nesisekė“ (p. 7). Studijuodamas Rašymo meno akademijoje, patirdamas persmelkiančią desperaciją ir vis labiau abejodamas savo prozininko talentu, K.O.Knausgårdas vidinę energiją nukreipia į meilės paieškas. Šioje knygoje susipažinsite net su trimis jaunuolio mylimosiomis, o jausmai joms paliks gilių įdagų rašytojo sieloje.

Įdomu stebėti menininko tapsmą, ir ši figūra nebūtinai lipdosi vien iš pozityvių elementų. K.O.Knausgårdas intensyviai rašo, tačiau kartu tarsi mokosi nerašyti, atmesti visas varginančias kūrybines iliuzijas. Jis vis labiau pažįsta vienatvę ir jos svarbą, tačiau nuolat įstumia save į rašančios bendruomenės katilą. Viską dar labiau komplikuoja pavydas, nevisavertiškumo jausmas, alkoholio skleidžiama tamsa. Bet „širdis niekada neklysta“ (p. 467) ir kartais šios sąlygos pakanka kovai tęsti.

John Milton

PRARASTASIS ROJUS

Iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Johnas Miltonas „Prarastąjį rojų“ pradėjo rašyti 1658 m., gedėdamas po savo antrosios žmonos mirties. Ši epinė poema yra ne tik miltoniška Pradžios knygos interpretacija, tačiau ir mėginimas įprasminti sielvarto – asmeninio ir globalaus – apniktą pasaulį. Sielvarto, kuris nesuskaičiuojamas žmonijos kartas lydėjo nuo tos dienos, kai pirmieji tėvai buvo išginti iš Edeno.

Nereikia ilgų ir didingų įžangų, kad „Prarastasis rojus“ – vienas reikšmingiausių Vakarų civilizacijos opusų. Nereikia slėpti, kad skaitomas ar netgi perskaitomas jis gana retai. Dar sudėtingiau kalbėti apie šio milžiniškos apimties veikalo vertimą į kitas kalbas. Knygos į lietuvių kalbą vertėjas Lionginas Pažūsis pripažįsta, kad „šiais laikais vargu ar rastųsi daug žmonių, kurie ryžtųsi skaityti visą, ištisą didžiulę Džono Miltono poemą“ (p. 12). Neretai netgi garsios leidyklos stengiasi prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos įnorių ir išleidžia gerokai apkarpytas, adaptuotas poemos versijas. Dabar ir mes turime savąją. Internete aptikau vieną šiandienio skaitytojo liudijimą, kad ši poema jam primena Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno „Silmariljoną“, kuris mūsų laikais, be abejo, yra gerokai žinomesnis kūrinys.

Jau pirmosios eilutės sufleruoja, kad poema atskleis „žmogaus nepaklusimą pirmą“ (p. 21). Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus įkomponuojamas platesniame kontekste. Jis aprėpia puolusio ir maištaujančio Šėtono dramą, Jėzaus atėjimo užuominas ir arkangelo Mykolo Adomui rodomas vizijas, su kuo ateityje susidurs žmonių padermė. Šioje poemoje sužavi kūrinio personažų dialogai ir monologai. Už puošnios poetinės kalbos nėrinių slypi paprasti, bet giliamintiški svarstymai apie žmogaus protą, kuris „savaime gali dangų / Paversti pragaru, o šį – dangum“ (p. 26), pažinimo siekio sukeliamą painiavą („Pažįstant gėrį, teks patirt ir blogį“ (p. 89) ir pavojų, kuris yra paties žmogaus viduje. Nes jau pirmieji žmonės kelia klausimų, kurie savo svoriu yra belaikiai („Ar reikia drausti pažinimą? Negi / Jų Viešpats šitai daro iš pavydo? / Ar pažinimas nuodėmė? Mirtis? / Ar nežinojimas yra jų laimė, / Įrodymas tikėjimo, klusnumo?“ (p. 101). 

Marieke Lucas Rijneveld

VAKARO NEJAUKA

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Baltos lankos, 2021

Sielvartas yra takus sprogstamasis mišinys. Kiekvieną žmogų jis užplūsta ir užpildo skirtingai, tol „prašosi daugiau erdvės“ (p. 273), kol nelieka nė vienos neužtvindytos vidinio pasaulio kertės. Ši būsena gali išardyti, sugriauti tvirčiausius gyvenimo orientyrus, panardinti į slopios tamsos paralyžių. Marieke’ės Lucaso Rijneveldo romane „Vakaro nejauka“ sielvartas – daugiaveidis ir transformuojantis, skirtingais pavidalais įsikūnijęs vienoje religingoje olandų šeimoje, kuri išgyvena sūnaus ir brolio netektį. Į ūkininkų kasdienybę įsiskverbusi mirtis iš pradžių primygtinai „reikalauja perkelti, atidėti skausmą“ (p. 31), maniakiškai laikytis įprastos rutinos ir ritualų, toliau griebtis neišvengiamų darbų. Tačiau nepastebimai tragedijos mastas permaino visų šeimos narių gyvenimus, nugramzdina juos į asmenines skausmo ir gedulo sukeltos beprotybės eketes („visas pasaulis darosi juodesnis, (…) mes pametėme kelią ir nėra ko paklausti, kur eiti“ (p. 85). Pagrindinė romano veikėja ir pasakotoja po Matiso mirties atsisako nusivilkti raudoną jopę, nes įtiki, kad netekusi „savo apsauginio sluoksnelio“ (p. 165) susirgs. Mergaitei „jopė – lygiai taip pat pasipriešinimas“ (p. 134), papildoma raudona oda, sauganti nuo vis labiau svetimėjančios aplinkos. Griežto tikėjimo muštro paveikti šeimos vaikai netenka tėvų rūpestingumo ir šilumos. Šie, užsisklendę ir atitolę vienas nuo kito, vis dažniau pamiršta, kad, be maisto, drabužių, atžaloms reikia dėmesio ir meilės. Tėvo ir motinos „galvos veikia kaip tetris ir visi jų rūpesčiai turi rasti tarp kitų sau tinkamą vietą“ (p. 67). Tačiau rūpesčiai skandina kaip tas karvidėse besikaupiantis mėšlas, o trys apleisti, sielvarto sprogdinami vaikai, nežabodami savo bundančių ankstyvų seksualinių fantazijų ir liguisto žiaurumo, eksperimentuoja su numestu ir be priežiūros paliktu pasauliu. Jame negali įvesti visa išgelbėsiančio kodo, nes pasaulis – ne simsų žaidimas. Raudonosios jopės savininkė svajoja kada nors „nuvykti į save“ (p. 97) ir į bambą įsismeigia smeigtuką. Tarsi keistą, naują kūno orientyrą, kuris galėtų parodyti reikiamą kryptį, išvesti iš kaimo, perkelti į „kitą pusę“.

Sylvie Simmons

TAVO ŽMOGUS

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2021

Ruošdamasis į pirmąjį koncertinį turą, Kanados poetas, prozininkas ir dainininkas Leonardas Cohenas paprašė savo geriausio draugo Mortono Rosengarteno pagaminti specialią teatrinę kaukę, kuri suteiks „storą žievę, pridengs jautrumą ir padės išsaugoti dainas neužterštas, bet sykiu bus ženklas, kad viešasis Leonardas yra reginys, karnavalas“ (p. 204). Kaukė turėjo vaizduoti ne kokį nors personažą: ji privalėjo tiksliai atkartoti Leonardo veido bruožus. Tai iškalbus ir simboliškas epizodas iš muzikos žurnalistės Sylvie Simmons parengtos solidžios apimties biografijos „Tavo žmogus“, kurioje aprašomas legendinio menininko, atlikėjo, garsiosios dainos „Hallelujah“ autoriaus L.Coheno gyvenimas. Anot „The Guardian“, meistriška S.Simmons knyga atskleidžia savanaudį žmogų, turėjusį nenugalimo žavesio. Nuo pat mažų dienų L.Cohenas, gimęs ir augęs privilegijuotų Monrealio žydų bendruomenėje, žinojo, kad jo laukia ypatinga ateitis. Knygos puslapiuose dažnai aptiksite L.Coheną pažinojusių žmonių liudijimus, kad šis kūrėjas beveik niekada nesiskyrė su bloknotu ir gitara, nuolat intensyviai, karštligiškai rašė eilėraščius ir dainas. Savo kūryboje L.Cohenas nevengė pavojingai balansuoti tarp sacrum ir profanum. Seksas, dieviškumo paieškos ir depresija – tai dažnai akcentuojama trijulė, kuri „buvo varomoji Leonardo gyvenimo ir darbo jėga“ (p. 73). Tačiau L.Cohenas savyje turėjo stebuklą – išlikimo instinktą, kuris buvo patikimas vedlys beprotiškoje kvaišalų, lėbavimų ir kūrybinių nusivylimų odisėjoje. Šiuo savisaugos instinktu, deja, apdovanoti ne visi kūrėjai.

S.Simmons uoliai dokumentuoja L.Coheno kūrinius – poeziją, prozą ir muzikos įrašus – kaip tos pačios meninės krypties sudedamąsias dalis. Biografijoje gausu interviu ištraukų su amžininkais menininkais, prodiuseriais, L.Coheno aplinkos žmonėmis, taip pat svarbiomis atlikėjo mitologijos figūromis – mylėtomis moterimis. Vis dėlto S.Simmons knyga turi vieną erzinančią savybę. Tai dažnas, pabrėžtinas ir todėl dirbtinai atrodantis mėginimas klijuoti L.Cohenui plevėsos ir mergišiaus etiketę, moteris primygtinai vaizduojant ne kaip asmenybes, o kaip beveides geismo patenkinimo priemones.

Dominykas Norkūnas

TAMSA YRA AŠTUONKOJIS

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Neseniai socialinėje erdvėje išvydau įrašą apie tai, kad knygas kritikuoti galima ne tik taikliai ir šmaikščiai, bet ir nesibaiminant kūrinio apžvalgą baigti viršelio aptarimu. Galbūt gali neišmanyti, ką pašnekėti apie poeziją, bet juk pasitaiko proga blykstelėti kaip išmanančiam knygos dizaino subtilybes. Literatūros kritikai turėtų būti universalūs. Taip, yra tiesos, kad retsykiais pritrūksta kalbinių resursų poezijos gelmės ir tūrio įžodinimui, nes „liežuvis tampa / sena moteriške, vilkinčia pižama“ (p. 7) ir vapa visokias abstraktybes, taip ir nepriartėdamas prie gilių turinių šulinio. Todėl, kai perskaičiau debiutinį poeto, vertėjo Dominyko Norkūno eilėraščių rinkinį „Tamsa yra aštuonkojis“,  ir pats nusprendžiau pasirinkti (tiktai apžvalgos pradžioje) viršelio aptarimo strategiją. Viršelis – pavydėtinai puikus. Apgalvoto minimalizmo, be jokios nereikalingos, įkyrios ar pataikaujančios detalės. Rinkinys – rankai malonaus ir patogaus formato. Knyga, primenanti kruopščiai sumeistrautą juodmedžio papuošalų dėžutę. Bent keletą kartų, vartydamas rinkinio puslapius, mintyse padėkojau niekada prieš tai negirdėtam rinkinio dizaino kūrėjui Jurgiui Griškevičiui.

Na štai, pusę apžvalgos parašiau kontempliuodamas juodąjį viršelį. Kas liko perskaičius D.Norkūno pirmosios knygos eilėraščius? Deja, neįsiminė nė vienas tekstas, prie kurio norėtųsi sugrįžti ir skaityti darsyk. Viena kitą intensyviai keičiančias pabiras, barokiškas metaforas nebūtinai galima vadinti poezija. Pritarčiau knygos anotacijoje pasisakiusio poeto Antano A.Jonyno minčiai, kad D.Norkūno rinkinys nestokoja ekspresionistinių įtampų. Bet būtent tos įtampos išvargina jau po pirmųjų penkių eilėraščių. Poetiniai D.Norkūno tekstai man primena ankštoje tamsoje per ilgai užsibuvusio ir nuo jos tirštumo pamišusio aštuonkojo čiuptuvus, kurie trūkčiodami raitosi erdvėje ir taikosi griebtis bet ko, kad tik (paradoksas) nenuskęstų. Tiesa, D.Norkūnas turi gražių, stiprių pavienių eilučių, tačiau kai jos pradeda raitytis ir pliektis viename tekste, netenka savo blizgesio. Poetas viename pokalbyje  prasitarė, kad poezija jam yra tiksliojo žodžio menas. Šito meno knygoje pritrūko.

Dovilė Raustytė

TOBULŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS

Alma littera, 2021

Praėjusį gruodį tinklalaidėje „Perskaitymai“ buvo apžvelgiamos literatūrinės 2021-ųjų tendencijos. Laidos vedėjai tiesiog spirgėjo norėdami aptariamus kūrinius pritempti prie keisto reiškinio – pandeminės literatūros. Suprantu, kovidas visiems stiprokai kirto per nervų sistemą, bet imti jį įžvelgti visur ir keisčiausiais pavidalais – jau šioks toks paranojos požymis. Iš debiutinio Dovilės Raustytės rinkinio tikėjausi nemažai. Nesu lietuvių prozos mėgėjas, bet ši knyga, vos tik pasirodžiusi, pateko akiratin ir sukėlė smalsumą. Tačiau pradėjęs ją skaityti suvokiau ir aiškią, nuviliančią tiesą. Staiga iš manęs buvo atimtas bet koks kitas šio rinkinio perskaitymo raktas. Liko vienas, turėjęs dygliuoto viruso pavidalą: „viskas tik dėl karantino“ (p. 23).

Todėl, jei „Perskaitymai“ manęs ir neįtikino, kad dabar rašoma naujoviška pandeminė literatūra, D.Raustytės novelės manąjį protą veikė priešingai: jos jį tuo faktu pripildė. Nors, pavyzdžiui, kūrinyje „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ ir vaizduojama netolima ateitis, o virusas tartum nugalėtas (tai, regis, skaitančiajam turėtų suteikt bent hipotetinės, vaizduotę glostančios vilties), nors novelės veikėjai ir diskutuoja, kad „pasaulis du tūkstančiai dvidešimtaisiais keistai elgėsi“ (p. 23), mane tiesiog alergiškai veikė tekste minimi karantinas arba kovidas. Ir ne, novelės neišgelbėja tai, kad kalbama ne apie tą teigiamą testą. Novelė „Kasininkas“ dar stipriau stumtelėja į atsibodusią, iškreiptą pandeminę realybę, o frazė „užsidėti apsauginę veido kaukę“ (p. 44) beveik verčia kaukti iš nevilties. D.Raustytė, išleisdama savo pirmąją knygą kone kovido piko metu, padarė klaidą. Autorė mėgina pataikyti ant bangos (banga – irgi jau beveik keiksmažodis) vaizduodama mūsų dabartinio laiko realijas, taip tarsi norėdama pritraukti skaitytoją, tačiau, mano manymu, viskas literatūroje vyksta ne taip. Rašymas apie virusą ar izoliaciją nebus paveikus tada, kai virusas ir izoliacija vis dar yra mūsų gyvenimuose. Kai kasdien apie kovidą skaitai medijose, girdi savo artimoje aplinkoje. Ir tegul skamba romantiškai, nelengva skaityti grožinius tekstus, kurie tavęs bent trumpam neiškelia iš įkyrėjusio pandeminio egzistavimo.

Sandro Veronesi

TU IR ESI KOLIBRIS

Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Baltos lankos, 2021

„Kiek žmonių palaidota mumyse?“ – paskutiniame italų rašytojo Sandro Veronesi romano „Tu ir esi kolibris“ puslapyje svarsto pagrindinis kūrinio veikėjas oftalmologas Markas Karera. Netrukus ir jo laukia paskutinė kelionė, į kurią leidžiamasi palaidojus spalvingą praeitį su kaltėmis, sielvartais, meile ir visu nepakeliamu dosnaus gyvenimo grožiu. Nuo mažens „gerokai žemesnis nei bendraamžiai“ (p. 20) Markas, švelniai vadinamas Kolibriu, auga ir bręsta žlungančios, nesutarimų purtomos tėvų santuokos pažymėtoje šeimoje, kurios „glebi gerovė“ jau formuoja sudėtingus ir tragiškus jo, brolio ir sesers likimus. Nepaisant to, atrodo, kad gyvenama „gal ir ne pačiame geriausiame pasaulyje, tačiau bent jau tikrai gražiausiame“ (p. 40). Jame netrūksta fatališkų, sukrečiančių nutikimų, kurie neaplenkia ir Marko. „Audros akies“ teorija ne visuomet pasitvirtina.

Neretai nutinka taip, kad ateityje paradoksaliai kartojame šeimoje patirtas klaidas, o jų neregimas bagažas tartum karmos šleifas nusidriekia per tolimesnę mūsų egzistenciją. Paties Marko santuoka dramatiška ir nelaiminga, jis jau seniai myli kitą moterį, tačiau šiems ryšiams lemta gyvuoti tik godžiuose ir aistringuose laiškuose („santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi norint iš anksto sužinoti, kaip viskas baigsis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo“ (p. 81). Regis, visas negandas atsveria tvirti ir empatiški Marko ir jo dukters Adelės saitai, o vėliau – anūkės Miraidžin gimimas. Markas pamažu ima suvokti, kad jam teko ypatingas vaidmuo ne tik šios unikalios mergaitės gyvenime, tačiau ir viso pasaulio ateities spektaklyje.

Ši S.Veronesi knyga turi nesunkiai atpažįstamus klasikinio tapsmo romano (Bildungsroman) dėmenis. Galbūt todėl ją gera skaityti lėtai ir įdėmiai, susigyvenant su pagrindiniu personažu. Ir nors kūrinio struktūrai būdingas postmodernus mozaikiškumas, galiausiai savo vaizduotėje nusipiešiame dinamišką Marko Kareros, žmogaus, tokio panašaus į trapų spalvotą kolibrį, gyvenimo liniją („tu esi kolibris, nes visai taip pat kaip jis eikvoji visą savo energiją, kad liktum vietoje“ (p. 269). Tam neretai reikia nekolibriškos drąsos.

Leidėjų nuotr.

Merlin Sheldrake

RAIZGUS GYVENIMAS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Baltos lankos, 2021

Kol spirganti žmonių fantazija aptikti nežemiškų būtybių sukoncentruota į nesvetingą visatos tamsą, visai čia pat (netgi ant mūsų kūnų) vyksta daug įdomesnių, vaizduotės riboženklius laužančių dalykų. „Raizgiame gyvenime“ britų biologas, rašytojas dr. Merlinas Sheldrake’as komponuoja žavingą odę grybams, kurie „yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės“ (p. 11). Galima sakyti, kad patys grybai yra klausimai, ne tik „įsikūnijęs apetitas“ (p. 247). Deja, bet mokslas labai lėtais žingsniais žengia į šių organizmų karalijos valdas: šiandien galime kalbėti vos apie 6 proc. visų grybų rūšių. M.Sheldrake’o knyga yra nuostabos ir entuziazmo kibirkščių, ekstravagantiškų faktų ir beprotiškų teorijų prikimštas įvadas į tai, kas jau yra žinoma apie grybų pasaulį.

Ir visa čia sutelkta informacija tikrai susuka galvą, nes grybai, kaip ir raizgusis jų micelis, paprasčiausiai neišsitenka jokiose mūsų suvokimo ribose. „Stulbina tik praraja tarp to, ką tikimės pamatyti, ir ką pamatome, kai iš tiesų žiūrime“, – teigia M.Sheldrake’as. Grybų kasdienybė pilna veiklų, šie smegenų neturintys sutvėrimai „įvaldę daugybę sudėtingų būdų spręsti įvairias problemas“ (p. 27). Grybai „gyvena panirę į tirštą cheminės informacijos lauką“ (p. 43), aktyviai ir plačiais mastais tyrinėja aplinką, mezga naudingus ryšius ir tobulina „miško internetą“, o su kitais floros ir faunos atstovais susišneka „vartodami chemijos žodyną“. Jiems jauku ir patogu simbiozėje, jie neišrankūs ekstremaliausioms gamtos sąlygoms. Atskleidžiamos ir nuo seniausių laikų gyvavusios grybų ir žmonių flirto subtilybės. Svarstoma, ar psilocibinių grybų, geriau žinomų magiškų grybukų pavadinimu, vartojimas nebuvo reikšmingas faktorius, nulėmęs žmogiškosios sąmonės nubudimą ir visos žmonijos civilizacijos aušrą.

Mūsų sužalotai planetai vis labiau kaistant ir einant velniop, iškyla dar didesnis poreikis peržvelgti matomus ir nematomus ryšius su grybais. Galbūt grybai ir nesuvirškins viso mūsų palikto šlamšto, tačiau radikaliosios mikologijos judėjimas teikia vilčių, kad žmogus gali pasikliauti laiko patikrinta draugyste.

Leidėjų nuotr.

Louise Glück

LAUKINIS VILKDALGIS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. Alma littera, 2021

Sodo metaforos šaknys raizgosi per amžius, siekia neatmenamus biblinius laikus, kai pirmieji žmonės dar neturėjo maišto spyglio ir džiaugėsi dosnia dovana, vadinama rojumi. Tačiau „kai mus pirmąkart / išvijo iš rojaus, tu sukūrei / jo kopiją, truputį kitokią, / skirtą mums pamokyti, / bet visiškai į tikrąją panašią“ (p. 15). Manau, kad JAV poetės Louise Glück poezijos rinkinio „Laukinis vilkdalgis“ eilėraščiai iš dalies kalba apie pastangas nuryti žmogiškąjį kartėlį ir priimti susitaikymą, kad gyvenimas ir mirtis po Išvarymo visada buvo, yra ir liks inkrustuoti aukštesnės jėgos sutvertoje kopijoje, iškultivuotame, nugenėtame gamtos ir kultūros simuliakre, kuris neturi nieko bendro su kadaise prarastu rojumi („Kad ir ko tikėjotės, / nerasite savęs sode, / tarp žydinčių augalų. / Jūsų gyvenimai nesisuka ratu kaip jų“ (p. 39). Dievas atėmė iš žmogaus amžinybę, įdavė mirtingumą ir patalpino į aplink cirkuliuojančius ciklus cikluose.

Anot poetės, literatūros kritikės Stephanie Burt,  L.Glück aprašomas sodas – tarsi išvalyta erdvė ar scena, kur savuosius vaidmenis atlieka seniausios literatūrinės metaforos ir metų laikų kaita. Rinkinio eilėraščiai yra atskirų personažų (sodo augalų, sodininko, gamtos reiškinių ar dieviškojo prado) monologai. Augalai prabyla tekstuose, pavadintuose jų vardais („Notrelė“, „Žibuoklės“ etc.). Kituose eilėraščiuose iš sodininko perspektyvos kreipiamasi į kūrėją (vis pasikartojančios „Aušrinė“ ir „Vakarinė“). Kūriniuose, kurie pavadinti pagal gamtos reiškinius arba metų laikus („Vaiskus rytas“, „Žiemos pabaiga“ etc.), referuoja ne kas kitas, o aukščiausioji esybė. Nors L.Glück rinkinys kai kur man pasirodė persmelktas krikščioniškos egzaltacijos, įdomu, kad skaityti tai visiškai netrukdė. Retsykiais lydėjo keistas įspūdis, kad skaitau savitą, L.Glück parašytą Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ versiją. Į šią knygą minėtas poetas sudėjo tariamo Spūn Riverio miestelio gyventojų epitafijas, beveik 250 išgalvotų gyvenimų.

Džiugu nuosekliau susipažinti su Nobelio premijos laureatės poezija, džiugu ir tai, kad poeziją išbando ir didžiosios Lietuvos leidyklos.

Leidėjų nuotr.

Italo Calvino

MARKOVALDAS

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. Rara, 2021

Miesto žmogau, kiek tavyje yra Markovaldo? Ar tave taip pat persekioja ir terorizuoja „aštriabriauniai ir nedraugiški kasdienybės dalykai“ (p. 28)? Skaitant Italo Calvino apsakymų rinkinį „Markovaldas“, gan greitai ima aiškėti nepatogi tiesa: betoninio miesto būvio tarsi neveikia metų laikų kaita. Galbūt tai mes, skubos genami miestiečiai, prarandame subtilų gebėjimą tą kaitą pastebėti ir ją patirti („Markovaldas juto sniegą esant bičiulišką: ši gamtos stichija panaikino sienų narvą, kuriame įkalintas tekėjo Markovaldo gyvenimas“ (p. 24). Nors lietuviškame leidime to nėra, paprastai ši knyga turi ir iškalbingą paantraštę – „Metų laikai mieste“. Ir nors optimisto Markovaldo „akis menkai tebuvo pritaikyta miesto gyvenimui“ (p. 7), o kasdienybė susidėjo iš sunkaus darbo fabrike, rūpinimosi gausia šeima, iššūkių ir nepriteklių, tai nesunaikino jo, didmiesčio romantiko, dvasios, kuri įtikėjo „tobulai giedra gamtos vizija“ (p. 15).

20 trumpų apsakymų atskleidžia nuotaikingus jautriojo, nuolat į kurioziškas situacijas patenkančio Markovaldo ir jį supančių artimųjų, kitų miestiečių nuotykius. Markovaldas – naivus fantazuotojas ir akylas stebėtojas, jis nepaliauja ieškoti „kitokio miesto ženklų – žievės, žvynų, materijos ir gyslelių miesto, išnyrančio iš po dažų, betono, stiklo ir tinko miesto“ (p. 111). Tačiau šis personažas ne tik stebi, grožisi ir vertina. Dažname apsakyme netikėtai paaiškėja, kad Markovaldas kuo puikiausiai moka išlaukti tinkamos akimirkos, kada galės nuo gyvenimo atsiriekti naudos griežinėlį. Tiesa, ne visuomet ta nauda jo rankose išsilaiko.

I.Calvino, žvelgdamas į pokario Italiją (pirmieji rinkinio apsakymai parašyti netrukus po Antrojo pasaulinio karo) giedru Markovaldo žvilgsniu, regi tai, kas dar labiau suvešės ir valdys šiomis dienomis: beprotišką skubą, laiko stygių ir besaikį vartojimą, kai vis giliau klimpstama į „aplink sruvenančias materialines gėrybes“ (p. 127). Miesto žmogus tampa graudžiai panašus į vieno knygos apsakymo triušį, kalėjime gimusią būtybę, kurios „laisvės troškimas nesiekė plačių horizontų“ (p. 67). Ritmiškai kalamas „pirkti, pirkti, pirkti“ stiprėja ir iš šeštojo dešimtmečio atsirita iki mūsų laikų.

Leidėjų nuotr.

Mindaugas Kirka

DANGUS UŽSITRAUKIA LEDU

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Žinia apie kasmetį „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą, kurio tradiciją puoselėja Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, šiemet turėjo rūgštų skandalėlio prieskonį. Atmesti visi (net 53) poezijos rankraščiai. Pats konkursas – pratęstas. Komisija buvo neperkalbama: nė vienas eilėraščių pluoštas nevertas knygos. Po šio incidento kažkas pamurmėjo socialiniuose tinkluose, kažkas – prie bokalo pasibaigus kokiam nors literatūriniam vakarui. Tačiau rudenį, po konkurso pratęsimo, PK serija turėjo dar vieną debiutantą. Nors man neapsiverčia liežuvis Mindaugą Kirką vadinti debiutantu. Jo eilėraščiai, kuriuos šiandien randame rinkinyje „Dangus užsitraukia ledu“, kultūrinėje spaudoje šmėžavo beveik prieš dešimtmetį, buvo girdimi tuose pačiuose literatūriniuose vakaruose. Žinau ir tai, kad M.Kirkos poezijos buvo laukiama knygos pavidalu. „Visad jaučiau kad egzistuoja pusiausvyra“ (p. 12), rašo poetas. Knygoje ji svarbi ir jaučiama. Kaip ir pasvertas mylinčio žmogaus atsargumas, reikiamas nutylėjimas stipriausiu vidinės dramos momentu ar klausimas, kurį užduoti reikia tik deramą akimirką („Ar yra daugiau / Kas lauktų taip atkakliai / Kaip laukia mirtis“ (p. 48).

Pirmasis eilėraštis yra rinkinio viršelis, kurio autorė – dailininkė, grafikos dizainerė Jolanta Vareikaitė. Pats knygos pavadinimas, galintis būti bent jau haiku nuotrupa ar net savarankišku tekstu, įrėžtas žiemiško kolorito erdvėje tarp sustingusio dangaus ir įšalusios žemės. Šaltas peizažas tarsi tyčia sukurtas skleistis neišsemiamai lyrinio subjekto vienatvei, kuri yra viena dominuojančių rinkinio temų („tai iš kur tavęs tiek / vienatvės pilnoji“ (p. 27). Kita tema, persmelkianti M.Kirkos knygą, yra ruduo. Metų laikas, sustiprinantis, įaitrinantis kasdienes egzistencijos pajautas, laikinumo, baigties nuotaikas („Sukuosi kažkur tarp šito rudens“ (p. 71). Aiškiai suvokiama, susitaikoma, kad „pastebimai keičiasi – – / Tik metų laikai“ (p. 71). Aplink – nesibaigianti kartotė. Gyvenama, mylima, išduodama, rašomi eilėraščiai. Bet kartotė įsibrauna ir į M.Kirkos poeziją. Viena vertus, tai tarsi rodo pirmojo rinkinio išbaigtumą. Kita vertus, kartojimasis visada rizikuoja prišaukti nuobodulį.

Leidėjų nuotr.

Tomas Vaiseta

CH.

Baltos lankos, 2021

Jeigu man tik leisite (esu mandagus kaip Šarlis), pradėsiu iš toliau, bet tuo pat metu paliesiu ir vieną naujojo Tomo Vaisetos romano temų. Mane vis dar nuoširdžiai glumina lietuvių literatūrinis nevisavertiškumo kompleksas. Tie atvejai, kai mūsų autorių knygos palydimos tokiomis reikšmingomis formuluotėmis kaip „lietuviškasis Bukowskis“, „lietuviškasis Camus“ ar pan. Kam tie patogūs, iliuziniai autoritetų ramentai? Ar tai yra kažkoks literatūros svarbos matas? Trikdo ir erzina literatūrologo prof. Pauliaus Vaidoto Subačiaus pritempimai, kad T.Vaisetos „Ch.“ „ingredientai“ yra Bulgakovas, Kafka ar netgi Joyce’as. Atleiskit, bet tokie šlakeliai gėrimą ne pagardina, o pagadina. Ir tai iliustruoja mažojo žmogaus idėją, apie kurią kalbama romane „Ch.“ („kuo mažesnis žmogus, tuo didesnį pasaulį jis nori sukurti“ (p. 145). Kuo mažesnis esi, tuo labiau apie save turi rėkti tam pasauliui, kad būtum išgirstas. Bet ar reikia būti kažkuo kitu?

T.Vaisetos romanas yra šaunus kalbinis nuotykis, lėtai įsisiūbuojanti kalbos puota, kuo puikiausiai išsiverčiantis be kviestinės grandų chebrytės. T.Vaiseta niekad nerašys kaip vienas jų, o to ir nereikia. Jis rašys kaip T.Vaiseta, ir plepaus, keliaaukštėmis sakinio konstrukcijomis kalbančio pasakotojo Šarlio kaukė, mano galva, yra gerokai originalesnė nei nuvalkiotas kafkiškas domino. Šarlis, o ne paslaptingasis Režisierius, yra tikrasis kalbos matematikas. „Ch.“ – labirintiškas, klaidus, įdomių idėjų ir keisčiausių teorijų prikimštas kūrinys. Lyg iš užuominų gijų audžiamas, kuriamas teatras-gamykla, kur „aktoriai nevaidina, nemoka vaidinti“ (p. 97), tačiau stropiai stengiasi gyventi savo gyvenimą iki pat mirties. Kiekvieno žmogaus, nuo gimimo iki paskutinio atodūsio įkalinto aktoriaus vaidmenyje, tikslas yra labai panašus į vienintelį meno kūriniui reikšmingą tikslą. Tai – užbaigtumas, nes „mirtis visada yra išbaigta“ (p. 132). Visi turi savąsias Pabaigas, kurios kruopščiai meistraujamos tamsiuose kambariukuose ir laukia finalinio įvažiavimo į sceną. „Ch.“ turi rafinuoto nuobodulio ir kultūringos beprotybės. Vaisetiškas kokteilis, kurio paragauti – bent šiek tiek – tikrai reikėtų.

Leidėjų nuotr.

Lina Buividavičiūtė

TAMSIEJI AMŽIAI

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Mes „niekada neatsikratysime / pliko vėjo vaiduoklių“ (p. 7), pasąmonės ir atminties kertėse tūnančių, savo pasirodymo kantriai laukiančių tamsių pavidalų, kuriuos kadaise nuskandinome, kurie yra kiekvieno iš mūsų neatsiejama dalis. Rašant apie antrąją poetės Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygą „Tamsieji amžiai“, regis, neišvengiamas žodis „tamsa“ ir visa, kas yra ją lydintys partneriai. Kita vertus, „tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ (p. 63). Rašant nepavyks gudrauti, kad tai lengvas, neįpareigojantis pasiskaitymas, kaip sykį teko girdėti, jog poezija gali būti tiesiog „vieno vakaro reikalas“.

L.Buividavičiūtės rinkinio eilėraščiai yra tamsus, geliantis vanduo, semiamas iš akmeninio, apniokoto, praamžiško šulinio. Ir tai ne vienos asmeniškos patirties sklidinas šulinys. Tai neišsemiami genties vandenys, kurie lyrinį subjektą kadaise perliejo ir tebelaisto kolektyviniu patyrimu. L.Buividavičiūtei pavyksta suimti ir universalizuoti skausmingiausius, žalojusius bei perkeitusius jaunos moters patyrimus, kurios iki maksimumo įtemptame, polifoniškame balse slepiasi Jezabelė, Lilita, Kirkė ar Triero ragana (eilėraštis „Jezabelė“, p. 15). Manau, nėra sutapimas, kad knygos viršelio iliustracijoje galima įžvelgti moters įsčias.

„Tamsiuosiuose amžiuose“ atsikartoja žvėries motyvas. Tai talpus, daug nepatogių briaunų turintis įvaizdis, galintis reikšti tiek ankstyvame amžiuje pažintą Eroso šėlsmą, tiek vidinių demonų svitą, kuri lydi gyvenime. Knygos skyrius „Sindromai“ siejasi su pirmuoju L.Buividavičiūtės poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir sufleruoja apie pastangas toliau bandyti įžodinti specifinę, nepaleidžiančią temą. Kūno sutrikimai, dvasinių pakrikimų ir obsesijų momentai, savojo laikinumo suvokties nuostaba – L.Buividavičiūtės antrajame rinkinyje nėra jokių tabu, savąja poezija ji žengia į itin subtilias teritorijas, lietuvių literatūros tradicijoje nuodugniau dar netyrinėtas. Čia kalbu apie paskutinį rinkinio skyrių „Nemeilė“, kuris aitrina savo kraštutiniu atvirumu ir tematiniu sudėtingumu. Nors gali nuskambėti keistai, tačiau šioje tamsaus kolorito knygoje man atokvėpio ir šviesos momentu pasirodė skyrius „Miestai ir žvėrys“.

Leidėjų nuotr.

David Foster Wallace

UŽMARŠTIS

Iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas. Rara, 2021

Ant jūsų stalo – naujo prekės ženklo šokoladinis batonėlis. Pabandykite pasitelkti visą savo vaizduotę ir parašyti apie šį saldų objektą maždaug 100 puslapių tekstą. Pageidautina – grožinį. Davidui Fosteriui Wallace’ui atlikti tokį kūrybinį pratimą buvo vieni juokai. Pirmasis aštuonių apsakymų rinkinio „Užmarštis“ kūrinys „Ponas Tešlius“ – pavartosiu banalų lietuviškų portalų antraščių žodį – sprogdina. Ir drauge sukelia neviltį, kad visa ta hiperbarokinė rinkodaros ar chemijos terminologija, kuri ir yra didžioji dalis minėto apsakymo įdaro, taip ir liks neperkandama.

Ir, tiesą pasakius, lieka. Po tokio teksto išsineši tik migloto supratimo nuotrupas, tačiau ir keisto susižavėjimo nuotaiką. Taip, D.F.Wallace’o proza iš tikrųjų primena šiuolaikiškai modernų, pašaipų ir aikštingą makaroniką. Tai dar XIV a. pabaigoje atsiradęs literatūros tekstui, kuris parašytas derinant keleto kalbų elementus, apibrėžimas. Man atrodo, kad čia ir slypi šio autoriaus prozos skaitymo azartas: skaitai, kažkuria pavyzdingai kramsnojančių smegenų dalimi nujauti, kad viskas prieš akis tėra rašytojo išmonės patiektas produktas, sluoksniuotas kvazi žodyno ir išsigalvotų apibrėžimų batonėlis, tačiau vis vien patiki literatūrinio konstrukto realumu. Siurrealumą sukelia ne situacijos netipiškumas, įprastos tikrovės perkeitimas, bet pati kalbos vartosena. D.F.Wallace’as savo arsenale turi tikrai įspūdingo ilgio sakinių. O apsakymas „Dvasia nėra žaizdras“ – tartum parašytas visiškai kito autoriaus. D.F.Wallace’as jame nebevartoja triuškinančios, surogatinės kalbos, tačiau demonstruoja, kaip viename tekste, lyg grotelių į kvadratus padalytame mokyklos lange, sąveikauja skirtingiausi mikro- ir makronaratyvai. Dar kitokia prozinė variacija laukia vos keleto puslapių (tiesiog nesuvokiamas kontrastas „Ponui Tešliui“) kūrinyje „Nudegusių vaikų įsikūnijimai“, kuris pritrenkia lakoniškumu ir skausmo koncentratu. Šis amerikiečių rašytojas nelinkęs kartoti savęs.

D.F.Wallace’o apsakymų pabaigos gali sukelti įspūdį, kad autorius laiku nesugeba įjungti stabdžių. Bet ir tai žavu: ruošiantis padėti tašką, negalvojama, ar parašiutas išsiskleis, ar ne.

Leidėjų nuotr.

Osamu Dazai

NETEKĘS TEISĖS BŪTI ŽMOGUMI

Iš japonų kalbos vertė Saulė Budrytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Kartais susimąstome, kas per padaras yra žmonių visuomenė, kurios dalimi esame. Sudėtingas, daugiafunkcis organizmas? Taisyklių ir normų rinkinys? Laisvė ar diktatas? Japonų moderniosios literatūros klasiko Osamu Dazai romano „Netekęs teisės būti žmogumi“ protagonistą Jodzo Obą vieną dieną aplanko nušvitimu pavadintinas įtarimas, „ar tik visuomenė nėra tas pats individas“ (p. 122)? Jeigu visuomenė – tik neaiškių kontūrų vaizduotės fantomas, kuriuo kiekvienas atskiras narys vienoje ar kitoje situacijoje prisidengia, kodėl tuomet jos vaidmuo toks svarbus? O.Dazai knyga nuo pat pirmųjų puslapių dirgina, duria savo aštriais klausimais.

Jodzo, kurio į tris užrašų knygas telpanti gyvenimo istorija papasakota iš neutralaus pasakotojo pozicijos, įkūnija antivisuomenę. Jau iš pažiūros nerūpestingoje vaikystėje Jodzo patiria, kokia „neperprantama žmonių kasdienybė“ (p. 13). Jis anksti ima suprasti, kad pasaulis (didžiulis vandenynas, iliuzija) kelia nesuvokiamą baimę ir su juo susitaikyti arba jį perprasti yra neįveikiama užduotis. Jodzo asmenybė šarvuojasi: atsiranda įprotis meilikauti ir meluoti, visuomet viskam pritarti ir įtikti, nors tuo pat metu jauną, neapsisprendimų ir fobijų deformuojamą žmogų slegia aplinkinių primityvumas ir nenatūralumas. Bręstantis Jodzo pasislepia po savotiška juokdario kauke („tikrasis mano veidas buvo šito neklaužados antipodas“ (p. 27), kuri tarsi palengvina vaidmenį veidus nuolat mainančioje visuomenėje ir iš dalies padeda paslėpti savąjį susvetimėjimą.

Dailininko kelią pasirinkti trokštantis Jodzo ieško pabėgimo būdų („svaigalai, tabakas, prostitutės, visi šie dalykai yra itin puiki priemonė nors kuriam laikui išsklaidyti savo žmonijos baimę“ (p. 59), tačiau „šiame iš žmonių sudurtame pasaulyje“ (p. 137) visi išėjimai yra iliuziniai. Net jeigu tai būtų savižudybė, pasibaigusi nesėkme. Jodzo painiojasi priklausomybių tinkluose, toliau gyvena „gėdos kupiną gyvenimą“ (p. 13), kol galiausiai, po įvairių sukrėtimų, yra „diskvalifikuojamas“ iš visuomenės žaidimo ir, pripažintas pamišėliu, netenka „teisės būti žmogumi“ (p. 174). Nors, kita vertus, Jodzo atveju, galbūt tai netgi laimėjimas.

Leidėjų nuotr.

W. G. Sebald

AUSTERLICAS

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2021

Kaip gerai, kad šito nepraleidau. Mintis, kuri vis šmėžavo skaitant visiškai negirdėto vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo romaną „Austerlicas“. Panašus įspūdis, pamenu, lydėjo prieš kelerius metus, kai skaičiau tuomet dar nežinomų Johno Williamso „Stounerį“ ar Roberto Seethalerio „Visą gyvenimą“. Ypatingas paprastų, aplink veik nepastebimų žmonių istorijomis, kurios ilgam nugulė į atmintį ir bičiuliams bei pažįstamiems rekomenduojamų knygų sąrašus.

Žakas Austerlicas – paslaptingas, melancholiškas, XX a. Europos istorijos tragedijų ir gilios vienatvės paliestas žmogus, ilgą laiką draudęs „sau tyrinėti savo tolimąją praeitį“ (p. 335). Romano pasakotojas atsitiktinai sutinka architektūra besidomintį Austerlicą vienoje geležinkelio stotyje (stotys, beje, atlieka svarbų vaidmenį visoje knygoje) ir taip prasideda ilgus metus epizodiškai truksiantys jų susitikimai bei pašnekesiai. Romane kalbama apie žmogiškosios tapatybės ir savasties trapumą, kaip greitai, baugiomis formomis, šie dėmenys dar ankstyvame amžiuje gali būti užgožti, asmenybei net nespėjus išsiskleisti ir geriau savęs suvokti („Nuo vaikystės ir jaunų dienų (…) aš nežinojau, kas iš tikrųjų esu“ (p. 64). Artinantis neišvengiamam Antrojo pasaulinio karo chaosui, vos kelerių metukų Austerlicas per specialią žydų vaikų gelbėjimo operaciją, vadinamąją Kindertransport, traukiniu iš Prahos pervežamas į Londoną, kur, gavęs kitą vardą, apgyvendinamas naujoje šeimoje. Vis dėlto neįprastai suvokiamas laikas („kartais visas jo gyvenimas susitraukdavo į aklą tašką be trukmės“ (p. 169), intuityvios, netgi mistiškos nuojautos, netikėtai užklystos erdvės ar atrasti objektai pamažu, po gabalėlį, restauruoja užtamsintą Austerlico atmintį, kol galų gale praskleidžia širmą į dramatišką tikrosios, per karą išblaškytos šeimos praeitį. Siaura Žako egzistencinė erdvė, daugybę metų jį saugojusi lyg patikima gynybinė sistema, ilgainiui tampa pralaidi viskam, kas siejosi su jo „asmenine priešistore“, o per gyvenimą kaupta „pakaitinė, kompensacinė atmintis“ (p. 202) ima nebeveikti. Taip Austerlicas leidžiasi į klaidų savojo prarasto laiko ir asmeninės istorijos labirintų tinklą, gerai nežinodamas, kur tai nuves.

Álvaro Enrigue

STAIGI MIRTIS

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2021

„Rašydamas nežinojau, apie ką ši knyga“, – pasigirsta užkulisinis autoriaus balsas 195-ame „Staigios mirties“ puslapyje. Tačiau čia meksikiečių rašytojas Á.Enrigue kiek pasikuklina, nes iš tikrųjų jis parašė knygą apie Istoriją, paversdamas ją vienu svarbiausių šio kūrinio personažų. Istorija yra nuožmus, negailestingas vaikas, nerūpestingai žaidžiantis milžiniškoje smėlio dėžėje, kurioje gimsta, klesti ir subyra žmonijos civilizacijos. Ir bijokite: galiausiai vieną dieną pradings „ištisi pasauliai, paskendę kraujo ir šūdo klanuose, kuriuos palieka Istorija, kai išprotėja“ (p 112). Ji – tai amžinas, varginantis teniso mačas, kuriam vykstant taisyklės gali nežymiai, tačiau lemtingai keistis. Iš tikrųjų mūsų „istorija yra parašyta taip, kad mes tikėtume, jog A veda prie B ir todėl turi prasmę“ (p. 238). O rašytojas tuo tarpu išskleidžia platų panoraminį pasakojimą, kuris yra „blaškantis pirmyn ir atgal, kaip žaidžiant tenisą“ (p. 195).

Šioje istorinių faktų ir pramanų kupinoje knygoje Á.Enrigue atidžiai tyrinėja sąsajas tarp kolonializmo, kontrreformacijos, meno, skirtingų kultūrų ir kalbos, kertinį Europos ir Naujojo pasaulio susidūrimą pademonstruodamas per spalvingus, šiurkščius ir nutrūktgalvius veikėjus, „kurie viską sudirba nė patys to nesuprasdami“ (p. 82). Galima sakyti, kad Istorija yra nuolat daromos klaidos, aibė apsirikimų. Kita vertus, ji mielai užleidžia aikštelę ir suteikia galimybę klysti net ir tokioms didingoms bei atkaklioms asmenybėms kaip actekų imperatorius Moktesuma ar ispanų konkistadoras Hernanas Kortesas. Nes argi žmonių sielos nuo pat pasaulio pradžios nėra geismo, godulio ir žiaurumo prikimšti metafiziniai teniso kamuoliukai? Kol realiai fiktyviame teniso mače grumiasi pagiriotas italų dailininkas Karavadžas ir impulsyvusis ispanų poetas Kevedas, o Mečuakano vyskupas Vaskas de Kiroga indėnų buityje praktiškai mėgina pritaikyti Tomo Moro „Utopiją“, Istorija smagiai švilpiniuoja ir sprendžia, koks bus kitas ėjimas. Ji žino: „bet kokiame žaidime sukti nenaudėliai turi pranašumą, ir tai tiesiog nepakenčiama“ (p. 196). Laimi blogi vaikinai ir blogos merginos. Pabaigoje visos imperijos krinta po jų kojomis.

Jaan Kaplinski

BALTI DRUGIAI NAKTIES

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Kauko laiptai, 2021

Šių metų literatūriniame festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ knygą tamsiai mėlynais viršeliais mačiau ne vienose rankose. Iš toli atrodė, kad ant viršelio nutūpęs stambus baltos spalvos rytietiškas hieroglifas arba... drugelis. Tačiau tokią (gal net neatsitiktinę?) iliuziją sukūrė estų poeto, filosofo ir literatūros kritiko Jaano Kaplinskio vardo ir pavardės inicialai. Šiandien skaitome pomirtinį autoriaus eilėraščių rinkinį, nes „Balti drugiai nakties“ pas mus tyliai suplazdėjo praėjus vos keletui mėnesio nuo J.Kaplinskio iškeliavimo Amžinybėn. Jos nuorodų ir nuojautų, dvelktelėjimų ir kvėptelėjimų gausu ir šio santūraus, meditatyvaus, kalbos elegancija stebinančio poeto tekstuose („ir išeidamas ten tu vėl sutinki begalinius pilkus savo vaikystės / šiokiadienius“ (p. 32).

Į budizmą, būties kontempliaciją linkusio J.Kaplinskio lyrinio subjekto dėmesys beveik visiškai nukreiptas į gamtos pasaulį ir savęs vietą jame. Tik žmogaus vieta čia jau nuo pat gimimo pažymėta neišvengiamo laikinumo simboliu („Koks banalus šis pasaulis tik vargu ar mes čia amžinai / laikas bėga alsuoja vasariška šutra ir ramybe“ (p. 56). Vis dėlto ten, kur tarpsta nihilizmas ir neviltis, įmanoma ir nebūties paguoda, savęs ištirpdymas didžiulėje vienybėje, kuri pati yra niekuo nepagrįsta, iliuzinė („Dangus ten aukštybėse ne dangus o tuštuma kaip iš pat pradžių“ (p. 59). Kaip pastebi britų poetas, romanistas Adamas Thorpe’as, pragaras ir dangus J.Kaplinskio eilėraščiuose yra jaudinančiai susipynę. Jo poezija – negailestinga ir kartu kupina raminančios, perkeičiančios šviesos, o tekstuose sutelktas retas didelio intelekto ir žmogiško paprastumo mišinys. J.Kaplinskio poezija apibūdinama kaip parašyta Europos humanisto, labai gerai perpratusio Rytų kultūras. Eilėraščiuose poetizuojami paprasti kasdienybės dalykai ir reiškiniai, poezija rašoma šnekamąja kalba, be perviršinių, sudėtingų metaforų – pats J. Kaplinskis tai palygino su šamano kelione. Mus supanti ir užpildanti tikrovė, anot poeto, yra „kaip kamuolys / žaidžiantis su žaidėju“ (p. 68). O žaidimo pabaigoje ne taip ir svarbu, „ar dviem žodžiais pasakiau viską / ar visais žodžiais – ničnieko“ (p. 81).

Leidėjų nuotr.

Dejan Atanacković

LUZITANIJA

Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Sofoklis, 2021

Nors galiniame serbų rašytojo Dejano Atanackovićiaus knygos viršelyje rašoma, kad romanas „Luzitanija“ paremtas tikra istorija, vis vien negali atsikratyti įtarios minties, jog ir šis teiginys tėra atsainiai mestelėtas pramanas. Realius įvykius ir vietas, tikras istorines asmenybes ir dokumentinių šaltinių nuotrupas D.Atanackovićius maišo lyg spalvotas medines kaladėles, kol galiausiai iš jų surenčia sudėtingo, keisto ir mįslingo pasaulio maketą. Viskas, kas yra tarp šių kaladėlių, – tai nepaprasta autoriaus išmonė, kuri sutvirtina ir papildo makabrišką statinį. Šis daugiabriaunis romanas kursto nuolatinę abejonę: ar yra bent kokia tranšėja, einanti tarp sveiko proto ir beprotybės, „nes galų gale ir pats žmogus arba atsiduria toje pusėje, kuri įvardija, arba pats yra įvardijamas, o kas yra liga, jeigu ne pavadinimas“ (p. 72). Visgi žymiai kebliau yra atsakyti, koks yra beribės žmogiškosios kvailybės vaidmuo.

Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame Belgrade veikianti psichiatrijos ligoninė pasiskelbia valstybe valstybėje, ji pabrėžtinai nesitapatina su jokia teritorija ir „laikosi susivienijimo per susitraukimą principo“ – „gyvuoja šimte dvidešimtyje savo piliečių“ (p. 104). Šie piliečiai – tai ligoninės personalas ir pacientai, kurie, pasiskirstę vaidmenimis, įkūrę atitinkamas ministerijas ir, bemaž nekreipdami dėmesio į išorėje likusį chaosą, gyvena spalvingoje atskirtyje. Galima sakyti, kad Luzitanija – „sėkmingiausio valstybės projekto pavyzdys“ (p. 143), utopinė bendruomenė, kurios narių istorijos fragmentiškai skleidžiasi romane. Personažai tikrai atrodo atkeliavę iš kokios nors kreivų veidrodžių karalystės, jų fantasmagoriški likimai draikosi po knygos puslapius, tad skaitant  „Luzitaniją“ reikia atidumo, nes tik taip įmanoma sumegzti siūlų galus. Ilgainiui tampa aišku, kad „pasaulis grindžiamas ne faktais, o tikimybėmis“ (p. 120), kad, remiantis Luzitanijos logika, „leistina kiekvieną, net ir keisčiausią idėją laikyti teisėta ir tikra“ (p. 84). O  žvėrių kaukės simbolizuoja pamatinį žmonijos siaubą: „kiekviename iš mūsų tūno gyvulys“ (p. 158), nesvarbu, kaip kruopščiai jį bandytume paslėpti po tariamu normalumu – savo biografija.

Kate Elizabeth Russell

TAMSI VANESA

Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Baltos lankos, 2021

Leidėjų nuotr.

Prieš trejus metus, kai debiutinis Kate Elizabeth Russell romanas „Tamsi Vanesa“ dar tik buvo pristatomas potencialiems leidėjams, #metoo judėjimas jau visu smarkumu krėtė pasaulį. Iš pradžių autorė nerimavo, ar įvykių kontekstas nepakenks knygos pasirodymui. Kūrinys su savąja tema nesunkiai galėjo būti įstumtas į visų skandalingų istorijų traukinį ir gana pigiai pelnyti reikiamos reklamos bei dėmesio. Tačiau pati K.E.Russell save nuramino ir įtikino, kad visgi dešimtmetį trukęs ieškojimų ir rašymo periodas privalo virsti gera knyga. Mano subjektyvia nuomone, „Tamsi Vanesa“ tokia ir yra. Romanas, kuris skleidžiasi lėtai, pamažu keisdamas savo komplikuotą pavidalą, lyg į vandens stiklinę kaptelėjęs juodo rašalo lašas.

2000-ieji, privačios mokyklos mokinei Vanesai – penkiolika, kai jos gyvenime pasirodo kone trigubai vyresnis literatūros mokytojas Džeikobas Streinas. Imli, save ir pasaulį analizuojanti maištinga paauglės sąmonė neaiškiai suvokia savo lolitiškumą, kad jos viduje „tūno kažkas tamsaus – kažkas ten tūnojusio visada“ (p. 185). Netrukus paaiškėja, kad yra dvi tamsos, ir jos pavojingai signalizuoja viena kitai. Džeikobas Streinas, susidomėjęs mokyklos autsaidere, mėginančia rašyti poeziją, subtiliomis manipuliacijomis veikia Vanesą, kol galiausiai tarp jų įsiplieskia nuo pašalinių akių slapstomas uždraustas romanas. Nė viena pusė dar nežino, kaip greitai jų pragaištingas santykis pakeis abiejų gyvenimus. Vanesa giliai tiki, kad Džeikobo Streino akyse yra nepakartojama („Pasirodo, turiu ypatingų galių, kurių pagalba galiu priversti tai įvykti. Galiu jį valdyti“ (p. 105), ir nenujaučia, kad yra ne pirmoji, atsidūrusi mokytojo spąstuose.

2017-ieji, Vanesa gyvena sudėtingos praeities griuvėsiuose ir sunkiai kovoja su realybe – darbu viešbutyje, priklausomybėmis ir nuolatiniu kamuojančiu klausimu: kas nutiko tarp jos ir Džeikobo Streino? Visus tuos metus Vanesos sąmonė sukosi paauglystės traumos karuselėje, tačiau toksiški ryšiai su Džeikobu Streinu vis dar palaikomi („Nes aš dar tebesu ten. Ir niekaip negaliu pajudėti pirmyn“ (p. 84).

„Tamsi Vanesa“ – nepatogus pleistras ant žaizdos, kurį norisi nudraskyti ir atitolinti žaizdos gijimą, tačiau kartu tai ir ilgo asmenybės sveikimo istorija.

Vytautas Pliura

ŠVELNUMAS PRAGARE

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Kitos knygos, 2021

Leidėjų nuotr.

„Supratau, kad jo žaizdos – akivaizdžiai išorėje, o manosios – / visai tokios pat, tiesiog viduje“ (p. 92). Lietuviškų šaknų turintis JAV poetas ir dramaturgas Vytautas Pliura, nors poeziją pradėjo rašyti gan vėlai, tačiau savo išpažintinėje kūryboje spėjo įprasminti negyjančias vidines žaizdas ir įsisenėjusius sielos randus. V.Pliuros eilėraščių subjektas nusimeta visus tabu, jo balsas springdamas artikuliuoja gėlą, įniršį, neapykantą sau ir neteisingam pasauliui, tačiau drauge tyliai mėgina šauktis artumo, šilumos, meilės, trokšta būti išgirstas ir suprastas. Keliuose eilėraščiuose kartojasi gėdos, jaučiamos į save žvelgiant veidrodyje, motyvas. Nepritampančiam žmogui aplinka virtusi susvetimėjimo persmelkta erdve („Privalėjau tave išgelbėti / Bet tada įdėmiai apsižvalgiau aplinkui / Ir supratau, kad aš ir pats – Laplandijoj“ (p. 62). Tu esi pažymėtas, o tavąją tapatybę kitiems apibrėžia tik dėvimi ryškūs praido marškinėliai.

Ilguose, laužytų formų poeto tekstuose atskleidžiamos homoseksualaus, savo kūnu prekiaujančio vyro patirtys, kartojasi bėgimo iš ankštos gimtųjų namų erdvės į didmiestį epizodai, eilėraščiuose stropiai dokumentuojami mylimieji ir eiliniai meilužiai. V.Pliura nešykšti iškalbingų detalių apie normalia laikomą vadinamųjų natūralų visuomenės dalį, kurioje įprastai veši panieka, netolerancija, nesiskaitymas su netradicinės orientacijos žmonėmis („Jei esi homoseksualus, tau leidžiama suprasti, kad tu – / paskutinis padugnė“ (p. 134), tačiau, kad ir kaip paradoksalu, būtent šioje terpėje apdairiai slapstomas geismas, sadizmas, iškreiptos fantazijos, kurias trokštama įgyvendinti su homoseksualais („Pasaulis iššoktų iš savo orbitos, jei tik kas sužinotų, / kas iš tikrųjų LANKOSI… mano namuose“ (p. 98). Lyrinis subjektas neretai praranda savikontrolę, jis fantazuoja apie teroristinius išpuolius (eilėraštis „Sapnavau, kaip susprogdinu Diko Klarko šou“), manifestuoja smurtą ir naikinimą (eilėraštis „Žudykit heteroseksualus“). Visgi skaitant V.Pliuros poeziją aiškėja, kad visas šis impulsyvus maištas ir kraštutinumai – iš desperacijos ir negebėjimo ką nors iš tikrųjų pakeisti. Telikęs tik čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje.

Yoko Ogawa

ATMINTIES POLICIJA

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Baltos lankos, 2021

Atmintis – lyg komoda su begale stalčiukų, kurių kiekviename slypi prisiminimai. Kartais prireikia nemažai pastangų, kad atvertas prisiminimas prabiltų. Alegoriniame japonų rašytojos Yoko Ogawos romane „Atminties policija“, kuris pirmą kartą publikuotas dar 1994 m. (simboliškai praėjus dešimtmečiui nuo orveliškų 1984-ųjų) piešiama bevardė sala, kurioje vyksta nepaaiškinami išnykimai: iš žmonių gyvenimų atsitiktine tvarka dingsta įvairūs daiktai ir dalykai. Po kiekvieno išnykimo, tarsi užmarščiai įtvirtinti, privalu sunaikinti ir objektus, kurie gali grąžinti prisiminimus. Tačiau „visuomenėje esama išskirtinių žmonių“ (p. 27), kurie turi sugebėjimą atminties neprarasti. Būtent jie ir tampa slaptosios policijos, vadinamųjų atminimų medžiotojų, taikiniu. Knygos pasakotoja, rašanti romanus, nujaučia, kad pavojus gresia ir jos knygų redaktoriui ponui R. Mergina, kurios motina skulptorė, kadaise taip pat buvo viena iš gebančių prisiminti, rizikuoja ir padeda redaktoriui pasislėpti savo namuose įrengtame slaptabutyje. Pats ponas R. yra vaikščiojantis prisiminimų bagažas, o įsikūręs slėptuvėje, šią paverčia savotišku atminties artefaktų rezervuaru, kuriame kaupiami išnykę ir uždrausti naudoti objektai („Čia būsi saugi. Juk čia išsaugoma visa prarasta atmintis“ (p. 330). Mano manymu, tai įdomus atminties metaforos įkūnijimas.

Y.Ogawa savo ankstyvajame romane užgriebia ir tyrinėja stebėtinai daug temų: prisiminimų, draugystės, artumo, autentiškumo, susvetimėjimo, tapatybės, kūrybos, kontrolės ir kt. Atminties policijos, kaip represijas vykdančios institucijos, įvaizdis atkeliauja iš mums gerai žinomų distopinių kūrinių. Pvz., saloje deginamų išnykusių knygų epizodas aiškiai susišaukia su Ray Bradbury mokslinės fantastikos romanu „451 Farenheito“. Y.Ogawos kūrinio veikėjai prisimena ir netgi pažodžiui cituoja vokiečių rašytoją Heinrichą Heinę („Žmonės, kurie degina knygas, anksčiau ar vėliau ima deginti žmones“ (p. 236). Kūrinys skaitomas greitai ir sklandžiai, turi pagaulių įtampos akimirkų ir netgi grotesko elementų (salos gyventojams išnyksta įvairios kūno dalys), visgi man jame pritrūko gelmės ir retsykiais norėjosi, kad rašytoja dar giliau panirtų į tą klampią atminties liūno temą.