-
Lietuvis emigrantas Anglijoje jaučiasi be galo vienišas 10
Londono Viktorijos stotis daugeliui lietuvių yra pradžia šiame didmiestyje. Būtent čia jie atvyksta autobusais, traukiniais, išsibarsto po šį didįjį miestą ir pradeda savo naują istoriją.
Laida „Emigrantai“ sulaukė laiško iš 30-mečio Ernesto Graželio, kuris gyvena Anglijoje ir jaučiasi be galo vienišas. Specialiai iš mažo miestelio Anglijos provincijoje jis atvyksta į Londoną tam, kad susirastų mylimą moterį.
„Vis tiek Londone daugiau merginų, yra iš ko rinktis. Mano miestas nedidelis ir merginų ten ne tiek daug. Tos, kurios yra, jau užimtos. Tikiuosi, kad gal ką nors pavyks rasti čia“, – viliasi Ernestas.
Jis įsitikinęs, kad beveik devynis milijonus gyventojų turinčiame Londone privalo atsirasti bent viena tokia, kuriai jis patiks. Deja, iki šiol šios paieškos buvo bevaisės, vis kažkas nepavykdavo.
„Kad esu senbernis, tai aš tą girdžiu. Man tiesiog ant širdies lipa... Bet ką padarysi, jei neatsiranda rimta mergina? Tų rimtų santykių buvo prieš kelis metus, bet, deja, mūsų keliai išsiskyrė“, – prisimena vyras.
Provincijoje – geriau
Kai išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją Ernesto įsivaizdavimas apie šią šalį buvo visai kitoks. Čia gyvenę pažįstami jį įtikino, kad viskas bus paprasta, tereikia atvykti ir prasidės tikroji laimė. Deja, realybė ne tokia saldi.
„Gauni tuos pirmus pinigėlius, atrodo, lyg ir nemažai, bet kai gyveni mėnesį... Ir nusileidi kažkaip... Net susitaupyti nelabai išeidavo“, – pasakoja Ernestas.
Išvykdamas iš Lietuvos jis buvo pasiruošęs imtis bet kokių, net ir pačių sunkiausių ar labai nemalonių darbų. Atvykęs į Škotiją lietuvis dirbo žuvies fabrike: „Žuvies briketai ateina iš Kinijos ar iš kažkur, juos ten pjausto, kepa aliejuj ir visa kita. Mano darbas buvo tas mašinas, įrengimus plauti. Dirbau naktimis nuo 10 val. [vakaro] iki 6 val. [ryto].“
Ernestas pasakoja, kad fabrikų darbininkai savo darbų nevertina, todėl dažnai juos keičia. Vis ieško, kur lengviau. Taip darė ir jis pats: „Teko bandelių fabrike dirbti: stovi prie linijos ir kokią vyšnią uždedi ant bandelės ar kokio kremo užtepi. Iš tikrųjų tai sunkus darbas buvo. Naktimis irgi dirbi, 8 svarus mokėdavo už valandą.“
Bandelių fabrike iškentęs tik mėnesį iš kito lietuvio jis gavo patarimą išmėginti save kitoje mūsų tautiečių pamėgtoje srityje – statybose, tačiau ten nesijautė laimingas: „Visi dirba kaip robotai, nevertina tavęs kaip darbuotojo, varinėja iš vietos į vietą.“
Kai gerai nemoki vietos kalbos, kai neišmanai darbo teisės, kai neturi užnugario – tobulos darbo vietos ieškosi ilgai, gal net porą metų, „Emigrantams“ aiškina Ernestas.
Tik po šešerių metų jis pagaliau jaučiasi atradęs vietą, kur per daug nesikankina. Pasak jo, daug geriau dirbti Anglijos provincijoje nei didmiesčiuose.
„Aportmutas – toks mažas, gražus miestukas, Klaipėdos dydžio. Jūra šalia, švaresnė nei mūsų Baltija. Žmonės daugmaž panašūs. Vairuotojai mandagūs, nepalyginsi su mūsiškiais lietuviais. Ten dirbu iki šiol. Pradėjau nuo 8 svarų [...], o dabar duoda 14 svarų už valandą“, – pasakoja lietuvis, kuris dabartiniame darbe – irgi statybose – sako darantis daug dalykų: „Ir armatūrą rišu, ir polius pjaunu.“
Ernestas vadina melagiais tuos, kurie giriasi Anglijoje įsigiję prabangius būstus arba sako, kad čia gyvenimo sąlygos geresnės nei Lietuvoje. Po vieną šioje šalyje gyvena tik patys turtingiausi, o visi kiti privalo turėti kambariokus, kitaip nuoma būtų per brangi: „Nuomojamės butą su draugu, na, ir dar vieną lietuvį priėmėm, kad būtų pigiau būtų.“
Trūksta artimo žmogaus
Anglija yra vienišių šalis, sako Ernestas. Trisdešimtmetis pastebėjo, kad merginos į šią šalį dažniausiai atvyksta su antrosiomis pusėmis, o štai vyrukai daugiausia vieniši. Todėl susiporuoti labai mažai šansų.
Pagrindinė antrosios pusės paieškų vieta yra internetas. Lietuvis naršo įvairiausiuose pažinčių puslapiuose, naudoja specialias programėles, tačiau rezultatai labai liūdni.
„Į vieną kitą pasimatymą nueini, bet kažkaip nesusiderinam. Tiesiog mes kitokie žmonės, jos ieško kažko kito. Aš apie lietuves kalbu, o anglės nelabai man prie širdies. Jos stiliaus nelabai pajaučia. Ir kalbos barjeras... Be to, lietuviai ir anglai skiriasi ir mentalitetu, ir gyvenimo supratimu“, – įsitikinęs Ernestas.
Liūdna, kad nėra žmogaus, su kuriuo galėtum susitikti, kavos išgerti ir pabendrauti apie viską.
Vienatvės jausmas Ernestą kankiną kiekvieną dieną, ypač žiūrint televiziją, kur rodo daug laimingų įsimylėjėlių. Kai kitas poras mato laimingas, jis irgi užsinori turėti tą vienintelę, kuriai galėtų kartoti žodį „myliu“.
„Liūdna, kad nėra žmogaus, su kuriuo galėtum susitikti, kavos išgerti ir pabendrauti apie viską. Trūksta tokio artumo, žmogaus, su kuriuo yra gerai“, – neslepia „Emigrantų“ pašnekovas.
Šis klaipėdietis bando atkalbėti visus, kada nors svajojusius išvykti gyventi į užsienį. Jo nuomone, tai klaida, kuri gali sugadinti gyvenimą: „Tikrai čia nėra jau tokie pyragai: čia atvažiavęs uždirsi tą 1500 eurų, bet laimingas nuo to tikrai nepasijusi.“
Kartais, kai pagalvoja, kad meilės niekada taip ir nesuras, Ernestas pasvajoja sutikti bent gerą draugą, bendramintį žmogų, su kuriuo atrastų kažkokių panašių pomėgių. Bet ir paprastos draugystės čia nesiseka užmegzti.
„Tikri draugai būna nuo vaikystės. O šiaip kažkur susipažinus – darbe ar panašiai – nelabai susidraugausi“, – mano Ernestas.
Nesupranta, ką blogai daro per pirmą pasimatymą
Tie trumpi savaitgaliniai atvykimai į Londoną – vienintelė ir greičiausiai paskutinė lietuvio išeitis kažką sutikti. Jis išvažinėja visą miestą, lankosi skirtingose rajonuose, užsuka į muziejus, aplanko lietuvių gausiai gyvenamus rajonus. Visur dairosi ypatingos merginos.
Tos, kurios iš pradžių susidomi vienišu vaikinu, netrukus ima ir nuo jo nusisuka. Ernestas niekaip negali suprasti, kodėl – ką blogo pirmų pasimatymų metu jis padaro.
„Ką pasakoju? Kad esu paprastas, geras žmogus, linksmas, bendraujantis. [...] Papokštauju. Mano slapyvardis viename portale – Linksmutis“, – pasakoja emigrantas.
Ernestas tikisi, kad pamačiusios jo istoriją „Emigrantų“ laidoje merginos pačios ims jo ieškoti: „Turėtų būti šviesiais plaukais arba brunetė, mėlynos akys... Čia jau per daug fantazuoju... Na, svarbiausia, kad būtų neaukšta, nes aš pats nedidelis – tik metro septyniasdešimties.“
Tai, ką sau asmeniškai prisiekė Ernestas, panoro pakartoti ir viešai. Jis sako, kad būsima mergina tikrai bus lietuvė.
„Lietuvaitės geros šeimininkės, daro balandėlius gerai, cepelinus, bulvinius blynus, kotletus, ko aš nesugebu. Jos supranta mano požiūrius, mėgsta tą muziką, kurią aš mėgstu“, – mano Ernestas.
Jis neslepia, kad damos ieškojo ir grįžęs į tėvynę, dairėsi Klaipėdoje ir kituose miestuose, tačiau nei viena nepanoro sekti jam iš paskos į Angliją: „Jos sako: nevažiuosiu į jokią Angliją, patriotė esu. Galbūt gerus darbus dirba ir nėra reikalo važiuoti.“
Pristatydamas save Ernestas sako, kad turi daug gerų savybių, dėl ko jaunos gražuolės turėtų rikiuotis į eilę prie jo: „Moku maistą gaminti skaniai: vištieną daryti, kiaušinienę moku iškepti, bulves labai skaniai iškepu ir plovą dar.“
Tačiau, pripažįsta jis, kai kurios charakterio savybės moteris gali nervinti, todėl dėl jų nori įspėti: „Kartais esu įkyrus, atkaklus. Jeigu mergina patinka, tai jai ir rašau, stengiuosi prikalbinti pasimatyti. Įkyrumas – blogiausia mano savybė. Visko noriu greitai ir čia. [...] Alkoholio nelabai mėgstu, man geriau kokį šokoladą suvalgyti.“
Dar Ernestas prašo paminėti, kad jis, sunkiai lenkdamas nugarą statybose, tikrai nesiruošia skirti išlaikymo vienišoms mamytėms ar tiesiog toms, kurios tikslingai medžioja vyrus su pinigais.
Ilgais, vienišais vakarais kartais šis trisdešimtmetis jau galvoja apie tai, kad reikėtų iš Anglijos pabėgti ir pačiam. „Jeigu grįžčiau, tai dėl kelių priežasčių: jeigu man atlyginimo mokėtų kokius 700 eurų ir jeigu kokia simpatija būtų verta dėmesio“, – sako Ernestas ir priduria, kad kažkada sugrįžti į Lietuvą tikrai norėtųsi.
Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Lietuvė rengia Čikagos priemiesčio ponias: sėkmingą verslą pradėjo be jokio plano 4
Net namo Hinsdeilyje nenusipirksi taip paprastai. Neužtenka turėti šimtus tūkstančių ar net milijoną dolerių – būtent tiek jie čia kainuoja. Reikia gauti vietinės bendruomenės pritarimą, gyventojai turi sutikti, kad čia atsikeltų kažkas naujas. Būna kruopščiai patikrinama biografija. Tad galite net neabejoti, kad visi, kas čia atsidūrė, tikrai to nusipelno.
Hinsdeilis vadinamas ne tik vienu turtingiausių, bet ir saugiausiu bei švariausiu Čikagos priemiesčiu. Nekeista, kad čia patekti nori visi. Ne tik gyventi, bet ir užsiimti verslu.
Lietuvė Rimgailė Ačienė – viena tų laimingųjų. Ji neturi čia namo, bet prieš keletą metų atidarė drabužių parduotuvę. Aštuonerius metus Amerikoje gyvenanti moteris sako, kad ši šalis visiškai pakeitė jos gyvenimą.
„Mano anyta čia gyvena jau labai daug metų – kokius 27-erius. Kai susipažinau su vyru, ji labai norėjo, kad mes atvažiuotume gyventi pas ją. Ir taip susiklostė, kad ji sutvarkė mums dokumentus ir mes išvažiavome pabandyti laimės čia“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.
„Visur reikia gyventi“
Iš Kauno kilusi moteris sako niekada neidealizavusi Amerikos ir negalvojusi, kad šioje šalyje pildosi svajonės. Prieš išvykdama, ji puikiai suvokė atsidursianti visiškai kitokioje kultūroje, kur pritapti bus labai sunku.
„Mums nei buvo blogai Lietuvoje, nei mes važiavom čia, tikėdamiesi kažkokio stebuklo. Visur reikia gyventi. Ir nebuvo čia taip paprasta. Pradžioj, aišku, buvo kaip atostogos, viskas labai gražu, viskas įdomu, o paskui tiesiog realybė ir viskas“, – sako Rimgailė.
Visiška nežinomybė – štai ką reiškia emigracija, teigia moteris. Ir savo išgyvenimus Amerikoje ji lygina su loterija, kur gali arba laimėti, arba labai skaudžiai pralaimėti. Bet, kad sužinotum, kaip bus, turi praeiti daug metų.
„Vyras gavo darbą lietuvių kompanijoje. Tai buvo distribucijos kompanija, kuri vežė lietuviškus produktus, tokius kaip maistas ir gėrimai, iš Lietuvos į Ameriką, o aš pradžioje nieko nedariau, paskui mokiausi. Kai atvažiavom, mūsų pirmam vaikui buvo 17 mėnesių, tai nebuvo pasirinkimo, reikėjo būti su juo namuose. Ir tuo metu aš išnaudojau laiką mokydamasi. Baigiau psichologijos magistrą. Ir planas buvo eiti dirbti. Bet gyvenimas pasuko kitais keliais“, – atskleidžia emigrantė.
Gyvenimą pakeitė laiškas su teigiamu atsakymu
Viskas ne pagal planą – taip tapimą verslininke pavadina Rimgailė. Ji sako niekada nesvajojusi dirbti prekyboje, tačiau netikėtai kilusi idėja greitai virto realybe.
„Idėja apie butiką [į galvą] šovė per naktį. Aš visą laiką juokiuosi, kad tai buvo nėštumo hormonai, nes aš tuo metu laukiausi antrojo vaiko. Aš niekada neturėjau minčių apie butiką ar kažką tokio. Tiesiog visą laiką man patiko lietuvių mada, lietuvių skonis, stilius. Tą veiklą sekdavau „Facebook“, matydavau, kas naujo, ir man to trūko čia. Ir mūsų lietuvės draugės ar kitos europietės kažką visą laiką siųsdavosi tai iš Europos, tai iš Lietuvos. Ir kai apsirengia, visą laiką [sulaukia klausimo] – iš kur čia? Ai, iš Europos. Na, viskas aišku, čia nieko tokio negausi.
Reportažo stop kadras
Ir vieną vakarą man tiesiog kilo tokia idėja... Vėl žiūrėdama naujas kolekcijas, vyrui užsiminiau – kodėl nepabandžius čia atvežti? Vyras sako – tai daryk. Aš atsisėdau vakare prieš eidama miegoti, parašiau pirmą el. laišką vienai mėgstamai dizainerei ir nuėjau miegoti. Iš ryto atsikėliau, buvo atsakymas „taip“, – prisimena emigrantė.
Laiškas, kuris pakeitė gyvenimą, – taip iš Lietuvos gautą atsakymą vadina Rimgailė. Prieš atidarydama parduotuvę ji nerašė jokio verslo plano, nedarė jokių skaičiavimų, o tiesiog klausė vidinio balso.
„Pagauta euforijos išsiunčiau dar gal 15 el. laiškų ir per tą pačią dieną atėjo atsakymai, kad visi suinteresuoti. Ir viskas – pasidarė toksai kamuolys, kuris pradėjo riedėti ir viskas natūraliai tiesiog išsirutuliojo. [...] Iš pradžių namie buvo sandėliukas, [drabužiai] plisdavo per lietuvius. Paskui namai pavirto į sandėlį, reikėjo ieškoti patalpos, kur žmonėms būtų patogiau atvažiuoti, kur būtų maloniau. Tada atsirado mažas butikėlis Hinsdeilyje, o šiemet išsikėlėme į didesnes patalpas“, – pasakoja Rimgailė.
Didžiausias komplimentas – klausimas, kur pirko
Mūsų šalies dizainerių drabužiai, kuriais ėmė prekiauti Rimgailė, iš karto sulaukė pasisekimo. Pirmiausia tarp Čikagos apylinkėse gyvenančių lietuvių, vėliau juos pastebėjo ir amerikietės. Pasak „Emigrantų“ pašnekovės, nors atrodo, kad Amerikoje yra visko, iš tikrųjų daug ko čia trūksta, tik reikia laiku tai pastebėti.
Vos tik atvykusi Rimgailė pastebėjo, kad Amerikos rinkoje labai daug nekokybiškų, beverčių daiktų. Ji sako, kad čia gali apsipirkti pigiai, bet kokybė bus tragiška.
„Didžioji dalis, pažiūrėjus į etiketes, yra „Made in China“. [...] Aišku, priklauso nuo parduotuvių. Yra parduotuvių, kur tu sumokėsi 100 dolerių ir kokybė nebus labai gera, bet yra, kur sumokėsi 500 dolerių ir ta kokybė bus daug geresnė, nors toj pačioj Kinijoj pagaminta. Bet, pvz., toms pačioms amerikietėms tai, kad audinys europietiškas, kad pagaminta pačioje Europoje, jau yra didžiulis privalumas“, – aiškina Rimgailė.
Moters teigimu, jaunimas kokybės ir išskirtinių modelių nevertina, o vyresnės amerikietės varžosi, kad tik atrodytų kuo originaliau. Ji priduria, kad didžiausias komplimentas vietinei moteriai – klausimas, kur ji pirko suknelę. Tai reikš, kad drabužis tikrai unikalus.
„Skiriasi ir stilius, ir skonis. Negali sakyti, kad amerikiečiai neturi skonio ar stiliaus. Visko yra, bet europietiškas skiriasi. Atskirsi visą laiką. [...] Tos pačios amerikietės, kurios ateina čia pirkti, juokiasi – aš tai niekam nesakysiu, kur apsiperku, nes nenoriu, kad ateitų mano draugės čia ir visko prisipirktų, noriu būti vienintelė. Joms tiesiog patinka tas išskirtinumas“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Atėjusios pirmą kartą beveik niekada neperka
Hinsdeilį, kuriame gavo mažas kambario dydžio patalpas, Rimgailė visą laiką vadino svajonių vieta. Ji sako žinojusi, kad jos prekės labai patiks vietinėms ponioms, kurios nori būti išskirtinės.
Pagrindinė miestelio gatvė lietuvei labai primena senąją Europą, kur klesti maži drabužių ir aksesuarų salonai. Pasak Rimgailės, tokių gatvių nerastume nei pačioje Čikagoje, nei kituose miesteliuose aplink ją.
Rimgailė pasakoja, kad šiame miestelyje žmonės gyvena taip, kaip rodo serialuose apie turtingus amerikiečius. Tarsi dirbtinai sukurtas idealus pasaulis, kur visi visą laiką šypsosi, kur neegzistuoja problemos.
„Čia tikrai gyvena turtingi žmonės. Išsilavinę žmonės, bankininkai, verslų savininkai, gydytojai. Labai daug gyvena tokių, kur neaišku, kas jie tokie ir ką jie veikia... Nedirbančios [moterys] ryte čia bėga krosiuką, eina su draugėmis atsigerti kavos, vaikšto su šunimis, vaikus į mokyklą išleidę eina apsipirkti“, – apie miestelio kasdienybę kalba Rimgailė.
Ji teigia, kad tokiose vietose labai svarbu pritapti prie bendruomenės, įgauti žmonių pasitikėjimą, parodyti, kad esi jų lygio.
„Amerikietės neperžengia tos ribos, kad atsiskleistų iki galo. Lietuvaites aš jau visas pažįstu, visas jų šeimos istorijas žinau: kur keliavo, ką darė, apie vaikus ir pan. O amerikietės santūresnės. Apskritai amerikiečiai, nors atrodo labai atviri, iš tiesų yra gana santūrūs ir konservatyvūs.
Kai pirmą kartą ateina į butiką, labai retai kada iš karto perka. Pirmą kartą jos tik apčiupinėja, pagiria, apžiūri ir išeina. Sako – I`ll be back [sugrįšiu]. Jos nori priprasti. Jos žino parduotuves, kur visą laiką perka, ir jos visada eina tenai ir perka net nesimatavusios. O čia pirmą kartą apsižiūri, bet paskui, kai sugrįžta, lygiai taip pat – jau perka ir nesimatavusios. Prie visko jos turi priprasti“, – aiškina lietuvė.
Dažnai girdi klausimų apie Lietuvą
Nors lietuviškų prekės ženklų bei dizainerių pavardžių amerikietės nežino, joms negaila už gaminį iš mūsų šalies sumokėti kiek daugiau. Pasak Rimgailės, užrašas „Made in Lithuania“ joms reiškia ekologiją ir kokybę.
„Kokybės ir kainos santykis amerikietes tikrai tenkina. Jos galėtų mokėti daug daugiau. Bet, kaip sakau, mano klientės yra ir lietuvaitės, ir europietės, ir rusaitės, ir ukrainietės, ir italės. Tad nesinori išpūsti burbulo iš tų kainų. Man geriau, kai žmonės apsiperka, būna laimingi ir sugrįžta, negu kai ateina kartą į mėnesį kartą ir vos tegali kažką nusipirkti“, – savo požiūrį atskleidžia Rimgailė.
Išrinkti vieno populiariausio drabužio verslininkei neįmanoma, ji sako, kad Hinsdeilio moterys perka beveik viską. Daugelis pirkėjų net negalvoja, kur kokiai progai priderins drabužį, jeigu patiko – tiesiog ima.
„Žinokit, perka viską. Ypatingai atėjus naujoms kolekcijoms, perka po pusę kolekcijos. Nes žino, kad jeigu dabar nenusipirks, rytoj nebegaus. Turime tikrai mažai vienetų, nebūna čia 10-ies vieno daikto vienetų“, – „Emigrantams“ sako lietuvė.
Turtingų ponių stiliaus konsultante tapusi Rimgailė dažnai girdi klausimų apie Lietuvą. Ypač nuolatinės klientės domisi, kur yra mūsų šalis, kas joje ypatingo. Verslininkė sako labiausiai mėgstanti pasigirti miškais, ežerais ir Nidos kopomis.
„Kai kurie ateina ir sako: o, aš ieškojau „Google“, kaip atrodo Lietuva. Kokia graži šalis, norėčiau ten nuvažiuoti“, – pasakoja Rimgailė.
Jau ketverius metus nuosavai parduotuvei vadovaujanti Rimgailė džiaugiasi, kad parduoda vis daugiau ir daugiau. Tačiau įspūdingų turtų ši lietuvė sako nesusikrovusi. Ji teigia, kad smulkiuosius verslininkus slegia dideli mokesčiai: „Jie duoda tau uždirbti, bet ir pasiima atgal labai daug.“
Du vaikus auginančiai verslininkei svarbiausia užsidirbti pragyvenimui, kažko daugiau ji ir nesitiki. Nors sako, kad pasitaiko tikrai neeilinių pasiūlymų. Juk ne veltui Amerika vadinama galimybių šalimi: „Gavau pasiūlymą iš Holivudo dalyvauti „Music Awards“, jie ten išvakarėse turi prabangių aksesuarų pristatymą įžymybėms ant raudonojo kilimo. Prekių ženklai gali save pristatyti įžymybėms, kažką padovanoti ir taip save reklamuoti.“
Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Išsižadėjo ponios gyvenimo ir išvyko į Airiją: skaičiuoja dienas, kol grįš atgal 11
„Iš tikrųjų irgi galėjau turėti visiškai kitokį gyvenimą, nes mano vyras buvo verslininkas. Lietuvoje turėjome didžiulį namą, mašinas. Aš išėjau ir viskas liko. [...] Negailėjau jokių daiktų. Užtenka susirgti, kažkas atsitinka ir tau jų absoliučiai nereikia“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja ji.
Emigravo, kad išlaikytų dukras
Anksčiau Vilmai netrūko nieko, daug kas jai pavydėjo ir manė, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai gyvena tobulai. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas, sako į Airiją išvykusi moteris. Po gražia išore buvo daug purvo, nuoskaudų ir ašarų.
„Ko man tiktai labai gaila? Kad per vėlai supratau, kad turiu išeiti. Man labai gaila dukrų, jaučiuosi skolinga joms, kad jos matė tokį mūsų gyvenimą. Kai galutinai išsiskyriau, manęs dukros klausė, kodėl joms leidau matyti tokį gyvenimą“, – prisimena emigrantė.
Palikusi vyrą Vilma savo noru atsisakė prabangios aplinkos, tačiau jokio konkretaus plano, kas bus toliau, neturėjo. Jis sako visų pirma net negalvojusi emigruoti, nes jautėsi turinti daug veiklos ir gimtajame Panevėžyje.
„Aš išėjau pas mamą, o dukros liko name, nes jos turėjo atskirus kambarius, mokykla joms buvo arčiau. Taip ir bėgiodavau ryte, vakare ar per pietus, kad pamatyčiau tas dukras, kad nuneščiau kažką pagaminusi. Taip pabėgiojau gal pusę metų“, – kasdienybę prisimena lietuvė.
Į Airiją ją pradėjo kviestis draugė, o Vilma, apsvarsčiusi visas galimybes, pasiūlymą priėmė. Dviejų dabar jau suaugusių dukrų mama sako pajutusi atsakomybę, kad ne kas kitas, o būtent ji turi pasirūpinti jų ateitimi. Vilmos dukros buvo jau bepradedančios studijuoti ir ji nenorėjo, kad studentės, norėdamos pragyventi, turėtų dar ir dirbti.
Stop kadras
Išvyko apie šalį nežinodama nieko
Kas bus emigravus, ką reikės dirbti, kaip susikalbėti su vietiniais žmonėmis, kokia ta šalis – Airija, – į šiuos klausimus Vilma neturėjo atsakymų. Tačiau vis tiek nepabijojo išvykti.
„Tikrai nežinojau ir net nesigilinau, kur važiuoju. Tiesiog man draugė atsiuntė adresą ir iš Rygos išskridau į Dubliną. Naktį palaukiau oro uoste, vėliau ten susiradau autobusą, kuris važiuoja čia, į Korką“, – pasakoja lietuvė. Anksčiau Lietuvoje ji buvo baigusi anglų kalbos kursus, bet, kaip sako, jos anglų kalbos žinios buvo labai menkos.
Draugės dėka Vilma gavo kambarinės pareigas pačiame didžiausiame ir populiariausiame Kinseilio viešbutyje. Valyti sujauktų kambarių buvusi parduotuvių vadovė neišsigando. Ji sako, kad nė minutės nevaidino ponios ir tiesiog ėmėsi darbo.
Emigrantė nori paneigti kalbas, kad Airijoje dirbti lengviau nei Lietuvoje. Ji sako, kad atvirkščiai – svetimoje šalyje gerokai daugiau sunkumų, su kuriais tenka kovoti kiekvienam emigrantui. Pasak Vilmos, ne kiekvienas tokį krūvį, su kokiu jai tenka susidoroti, atlaikytų. Todėl visiems emigravusiems pataria rinktis kuo sveikesnį gyvenimo būdą, kokį propaguoja ir pati.
„Sveikesnis gyvenimo būdas padeda. Aš mėsos nevalgau. Iš tikrųjų labai didelė tiesa, kad tai suteikia labai daug energijos iš vidaus. Ir darbe manęs dažnai klausia, iš kur tu turi tiek jėgų“, – pasakoja lietuvė.
Ji sako iš tolo apeinanti lentynas, kuriose sudėti įvairūs pusgaminiai ir visą maistą gaminanti namuose.
Svarbiausia – dirbti ir užsidirbti
Buvusi verslininko žmona sako susitaikiusi su tuo, kad Airijoje nėra laiko pramogoms. Norėdama čia išsilaikyti, padoriai pailsėti ji gali tik pusdienį per savaitę, nes iškuopusi viešbučio kambarius septynias dienas per savaitę dar imasi privačių butų ir namų tvarkymo.
Vilma nesupranta kitų emigrantų, kurie giriasi, kad Airijoje sugeba daug prisitaupyti. Ji vardina sumas, kokias už pragyvenimą šioje šalyje tenka susimokėti daugeliui lietuvių.
„Vieno kambario nuoma dabar kainuoja 500 eurų ir čia be papildomų mokesčių. Tai, sakykim, jau 500–600 eurų mažiausiai reikia vien tik už vieną kambarėlį mokėti. Įsivaizduokit, kiek reikia uždirbti. Ir tu nežinai, su kuo tu gyvensi“, – pabrėžia Vilma.
Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje.
Jokių konkrečių tolimesnių gyvenimo planų lietuvė dar neturi, tačiau savo svajonėmis pasidalinti nebijo.
„Pareigos man visiškai nesvarbu. Man svarbu pinigai – užsidirbti atitinkamai pagal tai, kiek savęs įdedu, nes jeigu dirbu, tai dirbu taip, kad po manęs viskas turėtų blizgėti“, – pabrėžia emigrantė ir prisipažįsta, kad labiausiai norėtų grįžti į prekybą, kurioje sukosi Lietuvoje.
Lietuvą randa vis gražesnę ir turtingesnę
Nors Airijoje ji dirba jau septynerius metus, šios šalies ji niekaip nesugeba pamilti, ji sako besijaučianti čia svetima: „Mano siela yra Lietuvoje. Čia gražu, bet man tai yra svetima. [...] Taip, aš tikrai gerbiu tos šalies įstatymus, gyvenimą ir žmones, bet aš esu lietuvė, aš myliu Lietuvą.“
To, ką uždirba valydama, Vilmai vis nepakanka. Išlaidų atsiranda vis daugiau ir daugiau, todėl emigrantė dar nesideda lagaminų atgal. Visų pirma iš susitaupytų pinigų ji nusipirko butą Lietuvoje, tada – kelis kartus daugiau, nei turėtų, sumokėjo už jo remontą, nes vis apgaudavo statybininkai.
Išsinuomavusi nedidelį dviejų aukštų namuką Kinseilio pakraštyje Vilma „Emigrantams“ sako, kad to, ką dabar turi, jai visiškai pakanka. Ir ji tikrai nesvajoja apie kažkokią ypatingą prabangą kaip kitos moterys. „Man nereikia jokių prabangių dalykų, aš neturiu, pavyzdžiui, auksinio žiedo su deimantais. Kam jis man? Kad aš ir galėčiau nusipirkti, nepirkčiau, nes jis man nei sveikatos, nei laimės, nei grožio nesuteiks“, – pabrėžia lietuvė.
Nuolat grįžtanti į Lietuvą aplankyti dukrų, Vilma sako pajutusi, kad mūsų šalis tampa vis gražesnė ir turtingesnė. Kartais jai net atrodo, kad lietuviai gyvena geriau už airius.
„Gražesnė, prabangesnė, turtingesnė negu ta, kurią palikau išvažiuodama“, – akcentuoja ji.
Vilma net neabejoja, kad emigrante amžinai nebus. Kaip ir planavo nuo pat pradžių – būtinai grįš pas savo dukras į Panevėžį, į miestą, nuo kurio kadaise pabėgo. „Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje. Galvoju, kad dar padirbsiu tuos 3 metus, kad užsidirbčiau Airijos pensiją ir tada jau grįšiu“, – šypsosi lietuvė.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Viešbutukui Airijoje vadovaujanti lietuvė: niekada neišponėjau ir neišponėsiu 2
Iš mažo kaimelio netoli Klaipėdos kilusi R. Disey LRT TELEVIZIJOS laidoje „Emigrantai“ pasakoja 2010-aisiais patyrusi didelę gyvenimo krizę.
„Pieno kombinate Klaipėdoje gaminau ledus, prasidėjo krizė. Buvo sunku, ypač tokioje situacijoje, kai vaikas pareina iš mokyklos, atidarai šaldytuvą, o jame nieko nėra“, – su liūdesiu prisimena reportažo herojė.
Grimzdama į skaudžiausius prisiminimus R. Disey pasakoja ilgai nedrįsusi kreiptis pagalbos į socialinės paramos skyrių, tačiau, kai pagaliau ten nuvyko, pagalbos nesulaukė. Moteris iki šiol graužiasi, kad Lietuvoje negalėjo rasti darbo, ir vis svarsto – ar per mažai pastangų dėjo, ar tiesiog sutiko netinkamus žmones.
Už pagalbą juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis moteris yra dėkinga tetai ir seseriai. Pastaroji ją padrąsino laimės ieškoti Airijoje. Pats žiauriausias sprendimas, kurį pašnekovei tuo metu teko priimti, buvo skyrybos su vienturčiu sūnumi. Skaudančia širdimi ji nusprendė, kad vežtis sūnų į šalį, kurioje net neįsivaizdavo, kas laukia, buvo per daug rizikinga.
„Tas laikotarpis iš mano gyvenimo yra tarsi išbrauktas“, – apibendrina R. Disey.
Priimti sprendimą emigruoti moteriai buvo be galo sunku. Gyventi kažkur toli, svetimoje šalyje ji niekada nenorėjo. Jautėsi prisirišusi prie gimtųjų Klaipėdos apylinkių, o ypač prie ten gyvenančių draugių. Reportažo herojė prisimena, kad tuo metu visa Europa išgyveno didžiulę krizę, todėl ji puikiai suvokė, kad kur bevažiuotų – visur bus sunku.
Atvykusios į Airiją lietuvės ant lėkštutės pateiktas darbas nelaukė. Po 1,5 mėn. trukusių paieškų ji darbą susirado pakabinusi skelbimą parduotuvėje. Dieną ji dirbdavo valytoja, o vakare restorano virtuvėje.
„Apie du mėnesius ištvėriau, bet paskui jau nebegalėjau, buvo per sunku“, – pirmus mėnesius užsienyje prisimena R. Disey. Pasak jos, valytojos pareigos svetimoje šalyje – pati žemiausia grandis, kur turi labiausiai stengtis ir negali padaryti nė vienos klaidos.
Pirmuosius metus Kinseilyje lietuvė vadina išlikimo metais. Gerai anglų kalbos nemokėdama ir neturėdama jokio užnugario, ji čia turėjo įrodyti, kad gali dirbti geriau nei bet kas kitas. Netrukus R. Disey susipažino su savo būsimu vyru ir tapo jo kolege viešbutyje.
Sutiktas vyras suteikė pilnatvės
Laidos „Emigrantai“ herojė neturi laimės istorijos, kaip Airijoje jai netikėtai pasisekė. Tiksliau atvirkščiai – ji galėtų valandų valandas pasakoti, kaip sunkiai teko dirbti, kad tik gautų pinigų sau ir sūnui. Tačiau vis tik šiai šaliai ji be galo dėkinga, nes būtent čia sutiko savo gyvenimo meilę, vyrą, kuris iš pagrindų pakeitė jos gyvenimą.
Airijoje dar seniau už R. Disey gyvenanti jos jaunesnė sesuo turėjo drąsos supiršti du vienišus žmones. Ir tada prasidėjo graži lietuvės gyvenimo pasaka. Netikėtai atsiradusio vyro dėka sunkiai valytoja dirbusi moteris pagaliau pajuto pilnatvę ir ramybę. Lietuvę sužavėjo airio geraširdiškumas. Pasak jos, vyras galėtų paskutinį kąsnį kitam atiduoti.
Reikia labai daug darbo įdėti ir nėra taip, kad tu pradėjai verslą ir tau milijonai krenta į kišenę.
Po kelerių pažinties metų pora susituokė. Nors vyras kilęs iš pasiturinčios šeimos – jokios ištaigingos puotos nebuvo. Užsispyrusia žemaite save vadinanti R. Disey prašo negalvoti, kad vyras ją apipylė turtais – jie abu iš pradžių dirbo samdomą darbą viename iš Kinseilio viešbučių ir norėjo būti nepriklausomi nuo vyro šeimos.
Vis tik lietuvės uošvio pagalbos buvo nemažai. Būtent vyro tėvas pasiūlė jai atidaryti viešbutuką Kinseilio centre, name, kuris nuo seno priklauso tai airių šeimai. R. Disey mano, kad daug žmonių jai gali imti pavydėti ir pradėti negražiai apkalbinėti, neva kaip lengvai ji Airijoje susitvarkė gyvenimą.
„Reikia labai daug darbo įdėti ir nėra taip, kad tu pradėjai verslą ir tau milijonai krenta į kišenę. Reikia ir mokesčius sumokėti, ir visą kitą. Mūsų su vyru atlyginimai yra fiksuoti, negalim gauti tiek, kiek užsigeidžiam“, – atvirauja lietuvė.
Verslas istoriniame name
Pasakodama apie šeimai priklausančius svečių namus R. Disey negali atsižavėti šio statinio istorija.
XVIII a. menančiame pastate išsaugoti autentiški langai, grindys ir kitos detalės. Šį senovinį stilių, pasak pašnekovės, ypač vertina vyresnio amžiaus turistai.
R. Disey pasakoja, kad jos namais tapęs Kinseilio miestelis visus čia atvykusius turistus tarsi užburia. Net pusę pasaulio apkeliavę žmonės dažnai jai sako, kad nieko gražesnio nėra matę.
„Čia kaip Palanga ar Nida vasarą – gražu, saulėta. Nemažai žmonių sugrįžta ir antrą kartą“, – apie populiarų Airijos kurortą pasakoja moteris.
Čia kaip Palanga ar Nida vasarą – gražu, saulėta. Nemažai žmonių sugrįžta ir antrą kartą.
Svečių namuose R. Disey su vyru bando kurti jaukių namų atmosferą, kad visi atvykę jaustųsi apsistoję pas seniai matytus gimines ar pas šeimos narius. Lietuvė pasakoja, kad praėjusį sezoną turistų buvo tiek daug, kad ji viena jau nebespėjo suktis, todėl pasisamdė pagalbininkę.
Dabar R. Disey apgailestauja tik dėl vieno – kad per 8-erius emigracijos metus tik kartą buvo grįžusi į gimtąją Lietuvą. Tąkart ji grįžo pasiimti sūnaus. Lietuvė tikina savo šalies nepamiršusi, tačiau neturinti laiko keliauti.
Sūnaus laimė yra svarbiausias dalykas 39-erių metų emigrantei. Tik dėl jo ji atvyko į Airiją ir čia pakeitė savo pačios gyvenimą. Kas bus toliau – iš mažo kaimelio kilusi moteris nedrįsta spėlioti.
„Mamai yra svarbiausia, kad sūnus laimingas. Gavau gyvenimiškos patirties, dabar nieko nebijau. Galėčiau važiuoti, kad ir į Afriką gyventi. Aš darbo nebijau ir galiu užsidirbti pinigų“, – optimistiškai kalba lietuvė.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
-
JAV mokytojaujantis lietuvis – apie Leniną ir Staliną klasėje, budinčią policiją 10
„Mokykloje, kurioje dirbu, yra 4000 vaikų. Man tai atrodo nenormalu – per daug vaikų vienoje vietoje“, – teigia Juozas.
Daugybę pavojingų situacijų išgyvenęs 46 metų mokytojas įspėja, kad jo pasakojimas daug ką gali šokiruoti. Anot emigranto, tai, kas vyksta Čikagos mokyklose, Lietuvos žmonės matė nebent per veiksmo filmus: „Turi paspausti raudoną mygtuką – kviesti apsaugą. Jeigu apsauga nesusidoroja, kviečiama policija, kuri laukia apačioje.“
Išvykti ragino net mokiniai
Tačiau savo istoriją Juozas pradeda nuo Lietuvos, kai dirbo du darbus ir svajojo susikurti gerą gyvenimą tėvynėje.
„Iki 1997 metų mokykloje dirbau mokytoju, o naktimis – socialiniu darbuotoju sutrikusio intelekto žmonių pensionate. Dirbau du darbus, turėjau daug iniciatyvos, energijos. Išgirdau, kad Lietuvoj yra tokia galimybė: jei neturi gyvenamo ploto, gali eiti į Vilniaus savivaldybę ir užsirašyti paskolai gauti kaip jaunas dirbantis žmogus. Mano kolegė gavo ir sako – bandyk ir tu.
Taigi nuėjau į Vilniaus savivaldybę, į kažkokį butų skirstymo skyrių. Pareigūnei pasakiau, kad dirbu du darbus, dar rasiu ir trečią ar ketvirtą ir [paklausiau], ar yra šansas įsigyti savo būstą – ne dykai, tiesiog imti paskolą. Ji man pasakė tiesiai šviesiai – esi naivus, niekam tavo pastangų nereikia ir važiuok iš čia“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.
Skaudūs nepažįstamos pareigūnės žodžiai įstrigo visam gyvenimui – jautėsi lyg iš jo tyčiotųsi. Supratęs, kad vis dėlto savo eilės dėl buto nesulauks, Juozas supyko ant visos valstybės.
Didžioji emigracijos banga tada tik prasidėjo, visi aplinkui kalbėdavo, kad visur kitur, tik ne namuose, yra gerai. Juozas prisimena, kad net jo mokiniai ragino jį kuo greičiau išvykti.
„Mokykloje gaudavau 400 litų, tai čia buvo didžiausia mano alga, nors dirbdavau 5 dienas per savaitę, o dirbdamas socialiniu darbuotoju gaudavau 800–900 litų. Mokyklos algą atiduodavau už nuomą, gyvendavau iš socialinio darbuotojo algos. Net vaikai mokykloje sakydavo – mokytojau, ką jūs čia veikiat? Sakau – dirbu savo darbą, kurį myliu“, – pasakoja Juozas.
Prieš priimdamas skaudžiausią savo gyvenime sprendimą emigruoti vyras daug kartų skaičiavo savo pajamas, svarstė, ką dar galėtų padaryti, kad uždirbtų nors kiek daugiau: „Uždirbdavau tik tiek, kad tiesiog pragyvenčiau. Mama sakydavo – taupyk šaldytuvui ar pan. Sakau – mama, aš neturiu kur gyventi, kam man tas šaldytuvas? Jeigu reikės keltis, kaip aš jį pervešiu?“
Algos mokėjimas užstrigo, kai baigė atidirbinėti už skolą
Juozas įsitikinęs, kad socialiniu darbuotoju negali dirbti žmogus, kuris pats jaučiasi blogai, kuriam pačiam reikia pagalbos. O būtent taip jis jautėsi.
(Reportažo stop kadras)
„Mane pradėjo erzinti rutina, aplinka, kurioje dirbau. Supratau, kad turiu išeiti, bet neturiu kur. Ir, kai atsirado šansas išvažiuoti, aš sakau – va, gyvenimas pats duoda bilietą“, – prisimena Juozas.
Dar viena priežastis, kodėl Juozas norėjo pradėti naują gyvenimą užsienyje – jo homoseksualumas. Tada, prieš septyniolika metų, gėjams Lietuvoje buvo labai sunku.
„Tiesiog tas kitų apgaudinėjimas, nenoras meluoti, negalėjimas būti savimi irgi labai dusino. Išvažiavimo priežastis nebuvo viena – buvo ir ekonominė, ir asmeninė priežastis. Visa puokštė susidėjo, tad viską palikau ir išvažiavau“, – sako emigrantas.
Tais laikais patekti į Ameriką buvo itin sunku, vizų taip lengvai neduodavo, o norinčiųjų ambasadoje stovėdavo eilės. Todėl Juozas, kaip ir daugelis kitų, ieškodavo įvairių spragų, kaip gi patekti į tą svajonių šalį.
„Mums [vizas] suorganizavo vieno Amerikos lietuvio kompanija – neva mus samdo kaip stažuotojus į Ameriką pusei metų. Už tai turėjome jam sumokėti. Bet tokių pinigų Lietuvoj neturėjome – 3 tūkst. buvo žvėriški pinigai. Tai tiesiog sakėme – kai atvažiuosim, atidirbsim, kažkiek duosim kas mėnesį. Ir kas įdomu – mums mokėjo uždarbį iki to laiko, kol mes atidavinėjom jam tuos 3 tūkst. Kai pradėjom baiginėti atidavinėti, algos mokėjimas pradėjo strigti“, – atskleidžia Juozas, kuris dirbo „geradario“ namų statybos versle.
Vyras „Emigrantams“ pasakoja, kad jie tuomet suorganizavo streiką: „Tai buvo pirmas ir paskutinis mano streikas gyvenime. Aš buvau išrinktas lyderiu su juo kalbėtis akis į akį [...], kadangi aš mokytojas. Sako – tu moki kalbėti, eik, mes visi stovėsim, o tu sakyk kalbą. Mes sustojome ratu ir aš pasakiau, kad reikalaujam pinigų, kuriuos uždirbom. Nereikalaujam pinigų į priekį. Mes dirbdavom po 12–15 val. šešias dienas per savaitę. Sunkus fizinis darbas. Ir jis tada man pasiūlė duoti į galvą“, – nelengvomis gyvenimo akimirkomis dalijasi Juozas.
Vis dėlto darbdavys Juozui neužvožė, o tik pagrūmojo ir pradėjo „pilti“ pažadus – esą kitą savaitę parduos namą ir sumokės: „Mes keturi iš šešių sakome – ne, neisim į darbą, kol neužmokėsi. Mes niekada tų pinigų negavome ir aš supratau, kad laukti beviltiška. Tuomet atvažiavau į Bostoną dirbti dažytoju, po to Long Ailendas, Niujorkas, Naujasis Džersis, Čikaga.“
Rūpinasi mokiniu autistu
Iš pradžių Juozas galvojo, kad Čikaga bus tik laikina stotelė. Svajojo vėl grįžti gyventi į Niujorką, tačiau tvarkydamasis legalizavimosi Amerikoje dokumentus suprato, kad pakeisti valstiją nebus taip jau lengva.
„Buvau truputį naivus – maniau, kad gauni mokytojo sertifikatą ir jis galioja visoje Amerikoje. Pasirodo, visai ne. Mokytojo sertifikatas, įgytas Ilinojuje, kitoje valstijoje negalioja. Turi iš naujo laikyti egzaminus“, – paaiškina Juozas.
Pastaruosius šešerius metus Juozas dirba valstybinėje vidurinėje mokykloje viename iš pavojingiausių Čikagos priemiesčių. Jis sako, kad gatvėmis ten geriau nevaikščioti, nes tokiose vietose pilna ginkluotų ir neprognozuojamų žmonių.
„Esu mokytojo asistentas darbui su specialių poreikių vaikais, kurie turi fizinių, psichologinių problemų arba negalių, arba emocinių sutrikimų. Yra jautrių, yra sergančių depresija, yra iš asocialių šeimų ir yra labai emociškai nestabilių. Tai irgi savotiška negalia, nes tokiam vaikui reikia skirti daugiau dėmesio. Bet aš šiaip esu atsakingas už vieną mokinį, kuris yra autistas. Aš esu tas žmogus, į kurį jis remiasi, kuris suteikia pirminę pagalbą, ieško išeities arba kviečia psichologą, apsaugą ar dar kažką.
Mokykla gali sau tai leisti, nes jis yra specialių poreikių vaikas ir jis turi turėti asmeninį asistentą. Bet jei, pvz., klasėje viskas gerai, jam gera diena, tai aš galiu padėti visiems kitiems vaikams, bet aš turiu neužmiršti, kad jis yra“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ sako Juozas. Jo teigimu, tokiose mokyklose kiekvienam mokytojui būna priskiriami keli ypatingi, daugiau dėmesio reikalaujantys vaikai.
Autistas berniukas mokykloje pasitiki tik lietuviu mokytoju. Jie kiekvieną dieną daug laiko praleidžia kalbėdamiesi apie gyvenimą, diskutuoja pačiais įvairiausiais klausimais, kurie nebūtinai susiję su mokomais dalykais.
„Jis visiškai neturi humoro jausmo, jam negali meluoti, apsimetinėti. Man tas labai patinka, su juo viskas turi būti tikra, aišku, labai tiesu. [...] Jis negali atlikti užduoties, kuri man atrodo gana elementari, jam reikia labai daug laiko, mane galbūt jis sunervina. Aš to neparodau, bet jis tą pajaučia. Jis sako – dabar tu pyksti. Ir jei aš jam meluosiu – bus negerai. Turiu jam pasakyti – taip. Ir turiu kažkaip paaiškinti situaciją, kodėl pykstu, tačiau jo neįžeisdamas“, – darbo subtilybes atskleidžia Juozas.
Jis pasakoja, kad kuo toliau – tuo mokyklose daugiau specialių poreikių mokinių. Psichologinių sutrikimų ir ligų sąrašas nuolat plečiamas, tad bent koks agresyvesnis ar judresnis vaikas gali laisvai gauti kokią nors diagnozę.
Rusų kalba – tarsi burtų lazdelė
Šešerius metus dirbantis su itin aktyviais vaikais Juozas jau išmoko tvarkytis net pačiose sudėtingiausiose situacijose. Svarbiausia – sako jis – viską daryti kuo ramiau, be isterijos ir pykčių, nes rėkiant mokinių nuraminti nepavyktų.
(Reportažo stop kadras)
„Net jei pažįsti vaiką, nežinai, kas gali sukelti jo [audringą] reakciją. Štai vienas vaikas šiandien dainuoja Justino Bieberio dainą ir kitus jis velniškai nervina. Kiti vaikai, kurie yra emociškai jautrūs, gali pulti į paniką, gali pradėti muštis ar patys daužytis į sieną. Vien tik dėl jo dainavimo. Tada turi kažkaip tam vaikui paaiškinti, kodėl jis negali dainuoti, rasti erdvę, kurioje jis galėtų išsidainuoti ir nurimti“, – sako Juozas.
Lietuvis mokytojas turi sukūręs ypatingą savo sistemą, kuri dar nė karto jo nepavedė: „Aš turiu kabinetą, tad sakau – eik ten, dainuok 5 minutes, rėk, daryk, ką nori, bet po 5 minučių turi susitvardyti ir tylėti. Taigi tokį susitarimą padarom, jis nueina, ten dainuoja, sušoka ir išeina, sako – man geriau. Ir tada jis sėdi ramus tą valandą ir nenervina kitų.“
Juozas atskleidžia ir dar vieną savo emigrantišką privalumą, kuris jam itin dažnai pagelbėja.
„Aš moku rusų kalbą labai gerai. Kadangi daugiausiai dirbu su imigrantų vaikais, kurie daugiausia yra iš Pietų Amerikos, jiems labai patinka, kad moku rusų kalbą. Pvz., jeigu trūksta fantazijos, nėra kuo juos užimti, o matau, kad vaikams važiuoja stogas, pradedu kalbėti rusiškai. Jiems tai kaip stebuklų lazdelė. Jiems rusų kalba žinoma iš vaizdo žaidimų, iš filmų, iš dabartinės politinės situacijos. Aš kalbu ta kalba, kuria kalba Vladimiras Putinas! Vau! Jie galvoja, kad aš esu gangsteris, šnipas, mafija, kad esu very cool.
Pavyzdžiui, vienas vaikas atėjo į mano klasę, bet iš tikro jis atėjo manęs paliesti, sako – aš dar nebuvau sutikęs žmogaus iš to pasaulio. Sakau – paliesk, aš realus. Tiesiog tokios komiškos situacijos. Pvz., daug vaikų iš Pietų Amerikos, ypač iš Meksikos, turi rusiškus vardus – Sašos, Ivanai, Natašos, Tatjanos, Marinos. Jie net nežino, kad jų vardai rusiški“, – pasakoja Juozas.
Rusiška kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonėms pažįstama tik iš filmų apie Šaltąjį karą arba iš dokumentikos apie Sovietų Sąjungą. Tai, kad Juozas gyveno toje santvarkoje, daugeliui vaikų atrodo neįtikėtinai keista, todėl mokiniai nuolat prašo papasakoti istorijų iš tų laikų.
„Aš turėjau Staliną klasėj. Turėjau Leniną klasėj. Tai Leninas – dar suprantu, Leninas buvo teisininkas. Pamatęs sąraše, galvojau – gal blogai [užrašyta], gal ant jo ID [teisingai] parašyta. Ne, parašyta Lenin. [...]
Bet kai Staliną klasėj pamačiau... Stalin – pirmas vardas. Ne pavardė, bet vardas. Sakau – ar žinai, iš kur tavo vardas? Jis nežino, sako – no idea. Kiti klasėje truputį žinojo. Ir jis taip žiūri, klausosi... Sakau – viskas gerai, tai ne tavo kaltė. Tiesiog tas vardas neturi geros auros. Sakau, tu bent jau į Rytų Europą nevažiuok“, – pasakoja Juozas.
Padeda ginkluota policija
Vyras neslepia, kad imigrantų vaikų pilnoje mokykloje nuolat kyla įvairių pavojų. Todėl jis džiaugiasi, kad palaikyti tvarką pedagogams padeda ginkluota policija: „Yra 2–3 policininkai su pilna amunicija. Kiekvieną dieną stovi.“
Nuolatiniai šaudymai Amerikos mokyklose yra didžiulė visą šalį kamuojanti problema. Iš vargingų šeimų kilę paaugliai ginkluojasi nuo 12 ar net 10 metų. Jie seka savo tėvų pėdomis.
Jeigu kas nors iš vaikų svaidosi ginklu, jeigu vyksta muštynės ar kita nusikalstama veikla – mokytojams kištis į tokius dalykus draudžiama.
„Mokykloje draudžiami gaujų ženklai, o jie turi savo kirpimus, tatuiruotes. Jeigu matom, kad vaikas turi tatuiruotę, tam tikrą išsiskutimą, jis siunčiamas namo, jis turi tai panaikinti, neįleidžiamas į mokyklą. Tada vaikai palieka įrašus tualete ar kažkur kitur, ir tada ieškoma, kas juos paliko“, – pasakoja Juozas.
Jeigu kas nors iš vaikų svaidosi ginklu, jeigu vyksta muštynės ar kita nusikalstama veikla – mokytojams kištis į tokius dalykus draudžiama. Jeigu nesusitvarko mokykloje budintys pareigūnai – privaloma kviesti sustiprintas policijos pajėgas.
Homoseksualūs vaikai mokykloje gali būti savimi
Amerikos vidurinėse mokyklose ypatingai ugdoma tolerancija, visa sistema veikia taip, kad tik tarp vaikų nekiltų patyčios ar kokia nors diskriminacija. Homoseksualumo pats neslepiantis Juozas pasakoja, kad tiek odos spalva, tiek lytinė orientacija mokiniams seniai nėra patyčių objektas. Tuo klausimu visi vieni kitus gerbia.
„Turime gėjų dieną ketvirtadieniais. Yra keli mokytojai, yra kabinetas, kur [susirenka] vaikai, jei turi kažkokių klausimų ar nori suburti tokį klubelį, nori pabendrauti, padiskutuoti. Mano mokykloje daug imigrantų iš Pietų Amerikos vaikų, jie labai religingi – katalikai. Dažniausiai vaikai iš tokių šeimų namuose negali būti savimi. Vienintelė erdvė, kur jie gali būti savimi, – mokykla. Jiems čia nereikia apsimetinėti“, – tvirtina Juozas.
Mokytojas gėjus – čia taip pat niekam nedaro didelio įspūdžio. Visi kolegos žino apie Juozo seksualinę orientaciją: „Čia tas pats, kas ateiti be plaukų ar ateiti su plaukais.“
Homoseksualumo neslepiantys pedagogai Amerikos mokyklose net turi savo skiriamąjį bruožą – ženkliuką, kad į juos drąsiai galėtų kreiptis tokie pat mokiniai.
Savo darbu Juozas patenkintas, nors prisipažįsta, kad ir Amerikoje mokytojai uždirba stipriai per mažai. Jis sako, kad turtingu Amerikoje netapo: „Amerikos mastu – ne, bet kai pasakau savo sąskaitą Lietuvoje, tai jie mano, kad esu labai turtingas. Bet man užtenka, visų pinigų vis tiek neuždirbsi.“
Gyvenimas Čikagoje ir jos apylinkėse nėra lengvas, sako Juozas. Čia beveik dešimt milijonų gyventojų, nuolatinės automobilių grūstys, didžiulis žmonių judėjimas vargina, bet ilgainiui imi prie to priprasti.
„Aš į darbą atvažiuoju vos ne valanda anksčiau, kad išvengčiau spūsčių. Aš geriau darbe laukiu valandą, bet žinau, kad nevėluosiu, man nereikia nervintis, niekas nepypina. Čia keletą kartų pavėluoji ir tave gali išmesti iš darbo“, – pasakoja emigrantas.
Septyniolika metų Lietuvoje negyvenantis mokytojas pas šeimą į Raseinių rajoną grįžta itin retai. Per visą tą laikotarpį – vos tris kartus: „Tolima kelionė, Amerikoje reikia daug dirbti. Ir kad galėtum sau leisti išvažiuoti, turi planuoti pusei metų į priekį, nes Amerikoje pasiimti mėnesio arba dviejų atostogas yra nesuvokiama. Aš dirbu 6 dienas per savaitę. Manęs niekas neverčia, bet aš dirbu darbą, kuris man patinka. Be to, yra ekonominis stimulas. Aš žinau – jei noriu kažką turėti, tai reikia dirbti.“
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.