Tokią išvadą, išanalizavęs praėjusį savaitgalį vykusį politinį performansą, Rusijos vadinamą prezidento rinkimais, daro Levados centro vadovas Denisas Volkovas. Jo analizė praplečia nuomonę, kad Rusijoje yra stipri antiputiniškai nusiteikusi visuomenė.
Palaikymo šuolis
Šio visuomenės nuomonių tyrimo centro atstovai sako pasitikintys savo atliekamų apklausų rezultatais – esą tinkamai parinkta metodika leidžia atskleisti respondentų nuostatas. Jie kategoriškai nesutinka su nuomone, kad šiandien Rusijos gyventojai slepia savo visuomenines preferencijas ir, širdyje būdami prieš Vladimirą Putiną, apklausų metu iš baimės reiškia jam palaikymą.
Balsavimo rezultatus didžia dauguma nulėmė plataus masto invazija į Ukrainą. Karas, kurį, sekdami elitu, dauguma rusų suvokė kaip Rusijos ir Vakarų konfrontaciją, dvigubai pagerino V. Putino rinkimų perspektyvas.
Rusų, norinčių, kad jis būtų perrinktas dar vienai prezidento kadencijai, skaičius išaugo nuo 42 proc. 2021 m. pabaigoje iki 78 proc. 2023 m. pabaigoje. Atviro tipo apklausa (kai respondentams siūloma patiems įrašyti politikų pavardę) rodė, kad rusų, norinčių balsuoti už V. Putiną, skaičius per tą patį laikotarpį išaugo nuo 32 proc. iki 58 proc.
Dar 2023 m. lapkritį apklausos teigė, kad V. Putinas per rinkimus greičiausiai surinks daugiau nei 80 proc. balsų – skaičiuojant tuos žmones, kurie tuo metu ketino eiti į rinkimus ir buvo apsisprendę dėl kandidato. Anot sociologo, tai neturėtų stebinti: karinio konflikto fone smarkiai išauga nacionaliniai patriotiniai jausmai; esant tam tikroms sąlygoms tai gali pasireikšti bet kurioje šalyje.
Pasikeitė motyvas
Rusijoje visuomenės nuomonės apie prezidentą konsolidacija pasireiškė ne tik jo reitingų augimu, bet ir pastebimais atskirų grupių pokalbių turinio ir tono pokyčiais.
2019–2021 m. V. Putinui simpatizuojantys tokių diskusijų dalyviai toli gražu ne visada sugebėdavo aiškiai argumentuoti savo palaikymą, dažnai atsakydami į klausimą: „Kas kitas, jei ne Putinas?“. „Tačiau prasidėjus karo veiksmams atsakymai pasikeitė; lojalios daugumos akyse V. Putinas tampa pagrindiniu ir nepakeičiamu Rusijos gynėju nuo JAV ir jos sąjungininkių NATO keliamos egzistencinės grėsmės. „Jei ne Putinas, Vakarai mus prarytų“, – įvairias šios pozicijos variacijas pastaruosius dvejus metus dažnai girdėjome grupinėse diskusijose", – rašo jis „Forbes“ portale.
Nepasinaudojo proga
Anot pripažinto sociologo, kurio nepriklausomą poziciją režimas yra „įvertinęs“ užsienio agento statusu, paramą V. Putinui galėjo šiek tiek susilpninti spalvingos kitų kandidatų į prezidentus rinkimų kampanijos. Naujiems politikams yra pavykę padidinti savo populiarumą pasinaudojus registruotiems kandidatams suteikiamu eterio laiku. 2012 m. tokiu kandidatu buvo verslininkas Michailas Prochorovas, už kurį balsavo beveik 8 proc., 2018 m. – komunistų atstovas Pavelas Grudininas su beveik 12 proc. Tačiau šį kartą nieko panašaus neįvyko.
Rinkimuose ne itin žinomi politikai, kurie per du kampanijos mėnesius nesugebėjo paaiškinti daugumai rinkėjų, už ką jie pasisako. Tad vasario pabaigoje beveik du trečdaliai respondentų negalėjo atsakyti į klausimą, kieno interesams atstovauja ultranacionalistas Leonidas Sluckis, komunistas Nikolajus Charitonovas ar Vladislavas Davankovas iš liberalios partijos „Naujieji žmonės“. Trys ketvirtadaliai rinkėjų nieko negalėjo pasakyti apie Borisą Nadeždiną, kuris nebuvo registruotas kandidatu.
Apie V. Putiną to paties negalėjo pasakyti tik 8 proc. Net apie Aleksejaus Navalno politiką, kurį dauguma rusų vertino atsargiai, du trečdaliai respondentų vis dėlto turėjo šiokį tokį supratimą.
V. Davankovas pritraukė jaunesnių ir labiau išsilavinusių rinkėjų balsus, vidutinio amžiaus rinkėjai – L. Sluckiui, o N. Charitonovas pelnė vyresnio amžiaus rinkėjų simpatijas.
Bene didžiausia intriga – kas užims antrąją vietą – subliuško. Apklausos rodė, kad trijų alternatyvių kandidatų reitingai per visą kampaniją svyravo tarp 3–4 proc. – tiek, kiek galiausiai ir buvo paskelbta pasibaigus balsavimui.
Eksperto teigimu, bent kiek ryškesnę rinkimų kampaniją vykdė tik V. Putinas. Nors jis galėjo būti tikras dėl pergalės, menka prezidento šalininkų mobilizacija galėjo sukelti nerimą valdžioje esantiems politiniams technologams. „Mūsų duomenimis, praėjusių metų lapkritį tik 33 proc. rusų buvo užtikrinti, kad dalyvaus balsavime, tiek pat ketino dalyvauti, 12 proc. dar nebuvo apsisprendę. Tačiau iki vasario pabaigos vien tų, kurie buvo tvirtai įsitikinę, kad balsuos, dalis padidėjo pusantro karto – iki 50 proc.", – sako D. Volkovas.
Prieštaringos vertybės
Kartu su didėjančiu sąmoningumu ir pasirengimu balsuoti augo ir pasitikėjimas, kad reikalai šalyje juda teisinga linkme – taip manančių skaičius išaugo nuo 64 proc. spalį iki 75 proc. vasarį. Prie didelio rinkėjų aktyvumo šiek tiek prisidėjo ir opozicijos surengta akcija „Pusiaudienis prieš Putiną“.
Kalbas, kad B. Nadeždinas, už kurį pasirašyti norėję rusai taip pat stovėjo ilgose eilėse, gali būti naujasis opozicijos lyderis, anot sociologo, dar ankstyvos. Jis neanalizuoja šio politiko santykių su valdžia, siūlo į B. Nadeždiną pažvelgti vien tik kaip į visuomenės nuomonių objektą. Jei atidžiau patyrinėtume B. Nadeždino šalininkus (apie 8–9 proc. pritaria jo veiklai, potencialus prezidentinis reitingas neviršija tų pačių 3 proc.), paaiškėtų, kad jie yra gana lojalūs valdžiai.
„Tarp B. Nadeždino simpatikų yra nemaža dalis „Vieningosios Rusijos“ ir kitų parlamentinių partijų rėmėjų, pusė jo auditorijos pritaria V. Putino veiklai, 43 proc. pritaria Rusijos karių veiksmams Ukrainoje, tačiau tarp jo šalininkų vis dėlto vyrauja parama taikos derybų idėjai (74 proc.)“, – sako ekspertas.
Anot jo, daugumos protestuojančių rinkėjų balsus surinko V. Davankovas. Už jį balsuota Maskvos, Sankt Peterburgo ar Novosibirsko rajonuose, kur gyvena daug intelektualų, užsienio miestuose, kuriuose susitelkė daug naujosios bangos emigrantų (Astanoje, Jerevane ar Barselonoje). Tą patį liudija ir socialinių apklausų duomenys.
„Jei ne Putinas, Vakarai mus prarytų“, – įvairias šios pozicijos variacijas pastaruosius dvejus metus dažnai girdėjome grupinėse diskusijose.
Rinkimų analitikai Ivanas Šukšinas ir Romanas Udotas ir žurnalo „Važnyje istorii“ („Svarbios istorijos“) žurnalistai sako, kad apie 22 mln. balsų, kurie, kaip skelbiama, buvo atiduoti už V. Putiną, buvo suklastoti. Visi jie Rusijos centrinės rinkimų komisijos duomenis išanalizavo atskirai, pasitelkdami tą patį Kislingo-Špilkino metodą, kai lyginami rinkimų apylinkių, kuriose buvo skirtingas rinkėjų aktyvumas, balsavimo rezultatai.
I. Šukšinas mano, kad rinkimų komisijų nariai, suklastodami duomenis, sumažino už V. Davankovą atiduotų balsų skaičių. Pasak jo, V. Davankovas iš tikrųjų galėjo gauti 11 proc. balsų.
Vasario pabaigoje apklausos parodė, kad būtent tarp V. Davankovo šalininkų, palyginti su kitų kandidatų elektoratu, buvo mažiausiai valdžią palaikančių asmenų (34 proc.), o antikarinės nuotaikos buvo stipriausios: Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmams pritarė tik apie 28 proc. rinkėjų, o trys ketvirtadaliai pasisakė už karo veiksmų nutraukimą ir perėjimą prie taikos derybų.
Vis dėlto nėra jokių garantijų, kad V. Davankovas ateityje sugebės išlaikyti opozicijos elektorato simpatijas, ypač – po jo naujausių nedviprasmiškų pareiškimų apie besąlygišką V. Putino ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų palaikymą.
Nežinojimas nebepateisinamas
Šis balsavimas padėjo užsitikrinti Kremliui alibi: dabar niekas negalės sakyti, kad karą remia tik V. Putinas ir jo aplinka. Net jei dešimtys milijonų balsų buvo suklastoti, tai, kad žmonės vis tiek balsavo už prezidentą, kuris rinkimų kampanijoje pozicionavo save kaip karo kandidatą, atspindi visuomenės nuomonę apie invaziją į Ukrainą. Tokios nuomonės laikosi istorikas Alexanderis Friedmanas, kurio teigimu, net terminas „Putino karas“ nebėra aktualus.
Jis kategoriškai nesutinka su teiginiais, esą Rusijos gyventojai neturi informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta fronte, ir yra propagandos aukos.
„Taip, daugelis yra valstybinės propagandos aukos, tačiau šiandieninės Rusijos negalima lyginti su Trečiuoju Reichu ar stalinistine Sovietų Sąjunga, net su dabartine Kinija. Žmonės vis dar turi prieigą prie informacijos. Jie turi „Telegram“, „YouTube“, jiems prieinami alternatyvūs informacijos šaltiniai. Jie gali sužinoti, kas vyksta Ukrainoje. Ir daugelis tikriausiai nujaučia, kokie blogi dalykai ten iš tikrųjų vyksta. Ir vis dėlto dešimtys milijonų žmonių balsavo už Putiną. Putiną, kuris atsakingas už šią politiką, Putiną, kuris laikomas karo nusikaltėliu ir kurio atžvilgiu išduotas arešto orderis. Ir tai, deja, yra skaudus faktas. Jo vykdomai politikai pritaria ar bent jau pritaria dauguma", – sakė A. Friedmanas ntv.de.
Tęs pavojingus žaidimus
Istorikas antrina kitų ekspertų nuomonei, kad po tariamų rinkimų Rusijos gyventojų akyse užsitikrinęs legitimumą, V. Putino režimas bus dar brutalesnis šalies viduje ir Vakarų atžvilgiu.
Branduolinio karo scenarijų A. Friedmanas laiko galimu, tačiau jis anaiptol nėra savaime suprantamas. V. Putinas yra įsitikinęs, kad Vakarai yra silpni, tad grasinimais gali pasiekti savo tikslų ir nesukeldamas pasaulinio karo.
Situacija istorikui primena Pirmojo pasaulinio karo išvakares. Jei, kaip V. Putinas, žaidi su tokiais pavojingais dalykais, gali sukelti karą to nenorėdamas. Situaciją A. Friedmanas apibūdina australų istoriko Christopherio Clarko metafora, kurią jis taikė ano meto didžiosioms valstybėms. Jos buvo tarsi lunatikės, galvojo galinčios balansuoti virš bedugnės; buvo įsitikinusios, kad įtampa kontroliuojama ir kad konfliktas nesiplės. Tačiau staiga pusiausvyra sugriuvo ir kilo Pirmasis pasaulinis karas.
„Jis žino, ką reiškia pasaulinis karas ir kokių pasekmių jis gali turėti. Jis sąmoningai žaidžia šiomis baimėmis, tikėdamasis, kad Vakarai pasiduos ir įvykdys jo reikalavimus. Manau, kad būtent to jis dabar ir siekia“, – sako A. Friedmanas.
