Neseniai T.Antony išrinkta Liuksemburgo metų lydere už humanitarinę veiklą švietimo ir moterų teisių srityje. Prieš dvejus metus Moterų Ekonominis Forumas jai suteikė dešimtmečio moters titulą, o Paryžiaus menų koledžas – garbės daktaro laipsnį.

Titulai nieko nereiškia

"Kiekvieno žmogaus balsas svarbus. Todėl kiekvienas iš mūsų yra tam tikra prasme lyderis" – atsiimdama apdovanojimą teigė Tessy. Jos manymu, labai svarbu mokėti klausytis ir būti kukliam. – Kaip ir visi esu gyvenime padariusi klaidų, tačiau stengiuosi tobulėti. Išmokau savo interesus palikti antrame plane ir mažiau kalbėti". To, kad nuo šiol nebebus princesė, 33-ejų moteris nesureikšmina: "Titulas neturi nieko bendro su tuo, kas esi. Koks skirtumas, kas tavo vyras, kieno pavardę nešioji, reikšminga tik tai, ką pasiekei savo jėgomis."

Už Liuksemburgo Princo Louiso ji ištekėjo 2006-aisiais, jiedu susilaukė Princo Gabrieliaus ir Princo Noaho, kuriems dabar 13 ir 12 metų, tačiau kartu išgyvenę dvylika metų apsisprendė nutraukti santuoką. Tessy su sūnumis šiuo metu gyvena Londone, ir jiems visiems ten labai patinka. Ypač tenykščiai muziejai ir parkai, be to, tai labai saugus miestas. Buvusi princesė atsidėjo motinystei, darbui ir visuomeninei veiklai. Ji yra verslininkė (įsteigė verslo konsultacijų bendrovę, taip pat yra socialinio verslo įmonės bendraturtė), filantropė, aktyvistė.

Princesės statusas man išties pasitarnavo – žmonės labiau linkę išklausyti ir padėti.

Pareigų ji turi išties daug: bendradarbiauja su Jungtinių Tautų ŽIV / AIDS programa (joje atstovauja jaunų moterų ir paauglių mergaičių interesus, yra jų patarėja), aktyviai dalyvauja nevyriausybinės organizacijos "Psichologinės paramos grupė" veikloje, įvairiuose labdaros bei paramos projektuose Liuksemburge ir Londone. Na, ir žinoma "Profesoriai be sienų", socialinio verslo įmonė, kurią ji įkūrė su dviem bendraminčiais. Jos tikslas – pagerinti aukštojo išsilavinimo prieinamumą skurdžiose šalyse steigiant jose vasaros ir kitokias mokyklas.

"Tikiuosi, kad pasikeitusi mano padėtis nesutrukdys toliau sėkmingai rinkti lėšas šiems projektams. Princesės statusas man išties pasitarnavo – žmonės labiau linkę išklausyti ir padėti, kai prisistatai kaip karališkosios šeimos narė, tai tenka pripažinti", – sako T.Antony. Pastarieji treji metai, kol vyko skyrybų procesas, jai nebuvo lengvi. Dabar bando kurti naują gyvenimą kartu su vaikais. Su Princu Louisu jiedu liko artimi, kiek tai susiję su berniukais, veikia išvien, kaip viena komanda, kurios tikslas – kad jie turėtų laimingą, visavertę vaikystę ir paauglystę.

Buvo tipiška liuksemburgietė

Kol apie ją sužinojo pasaulis, Tessy buvo paprasta mergina, Liuksemburgo gyventoja. Ji turi brolį dvynį, vyresnę seserį ir dar du brolius, irgi dvynius. Baigusi vidurinę, studijavo technikos mokslus Petange aukštojoje mokykloje. Pasekusi sesės ir brolio dvynio Ronny pavyzdžiu, neilgai trukus įstojo tarnauti į gimtosios šalies armiją. To labai norėjo jų tėvas, o ir patiems rūpėjo save išbandyti. Aštuoniolikmetė Tessy greitai užsitarnavo kapralo laipsnį ir išvyko į NATO taikdarių misiją Kosove, vienintelė moteris iš savo šaukimo.

Tuo didžiavosi, tačiau tai kartu ir įpareigojo dar labiau stengtis. Iš misijos parsivežė ne vieną medalį už gerą tarnybą, nors teko patirti nemažai išbandymų vyriškoje kariškių kompanijoje. Būta įvairiausių iššūkių, naudingų patirčių, ten ji išmoko būti savarankiška, pakovoti už save, geriau save pažino. Taip pat suprato, kiek daug ji gali, įgijo pasitikėjimo. Sutiko daugybę puikių žmonių iš viso pasaulio, su daugeliu iki šiol palaiko ryšius. Būtent tarnaudama ji susipažino su savo būsimuoju vyru Princu Louisu, kuris tada taip pat joje tarnavo.

T.Antony laisvai šneka keturiomis kalbomis – liuksemburgietiškai, prancūziškai, angliškai ir vokiškai. Baigusi tarnybą netrukus tapo mama, ištekėjo, po metų susilaukė antrojo sūnaus, pasinėrė į šeimos gyvenimą. Vaikams paūgėjus įstojo į Londone esantį Amerikos tarptautinį universitetą, pasirinkusi tarptautinių santykių programą. Taip pat lankė papildomus psichologijos kursus, turi traumų psichologo sertifikatą, o magistro laipsnį įgijo Londono universitete, kur studijavo institucijų diplomatiją, magistro darbą rašė biologinio terorizmo tema.

Scanpix nuotr.

Ji teigia, kad visoms moterims rekomenduotų paragauti kariškio duonos, nes tai puiki gyvenimo mokykla. Studijuoti tarptautinius santykius Tessy paskatino tai, kad jos tėvas dalyvavo vietinėje politikoje ir siekė šia veikla sukurti geresnį gyvenimą, aplinką pirmiausiai savo šeimai, o kartu ir kitiems savo miesto gyventojams. Jis buvo dukters įkvėpimo šaltinis, pavyzdys, kuriuo norėjo sekti nuo pat mažens. Nuo septynerių mergaitė domėjosi politika, žinojo visų šalies politikų vardus ir pavardes, kasdien žiūrėdavo žinių laidas.

Tessy kartais su savimi pasiima ir sūnus, nes mano, kad tai yra puiki proga parodyti jiems tikrąjį pasaulį.

Ragina mokytis kalbų

T.Antony dažnai tenka įvairiose auditorijose kalbėti apie išsilavinimą, tad šia tema ji turi naudingų įžvalgų, paremtų asmenine patirtimi. Pavyzdžiui, ji visiems jauniems žmonėms pataria mokytis kuo daugiau kalbų, nes šiais laikais tai vienas didžiausių pranašumų darbo rinkoje. Ypač jeigu turite tam gabumų, nepaleiskite jų perniek, ragina. Ji pati jau mokykloje be didelio vargo išmoko keturias kalbas, kuriomis laisvai rašo, skaito ir kalba. Tai net svarbiau nei moksliniai laipsniai, kurie nebėra taip vertinami kaip anksčiau, įsitikinusi buvusi princesė.

Ji didžiuojasi, kad gimė ir augo šalyje, kur kiekvienam prieinamas mokslas, ir suvokdama jo svarbą nusprendė pagelbėti skurdžių šalių gyventojams, suteikti jiems galimybes mokytis, tokias, kokias pati turėjo. Jos kartu su dviem pažįstamais prieš keletą metų įkurta organizacija – socialinio verslo įmonė "Profesoriai be sienų" vadovaujasi principu "Įkvėpk, lavink, įgalink". Pradžia buvo sunki, nes visi turi šeimas, vaikus, kitus darbus. Šiai veiklai skyrė vėlyvus vakarus, naktis, ankstyvus rytus, laisvą valandą tarp kitų užduočių, laisvas dienas.

Per trejus metus jiems kartu su būriu savanorių pavyko suorganizuoti penkias vasaros mokyklas, tris Siera Leonėje, po vieną Tailande ir Ugandoje, pirmajame Afrikos moterų universitete. Ši organizcija veikia keliomis kryptimis – siekia įkvėpti trečiųjų šalių gyventojus, ypač moteris siekti išsilavinimo, padeda sudaryti tam palankesnes sąlygas, atskleisti talentus ir moko tenykščius dėstytojus, mokytojus. Į visas šias šalis keliavo ir T.Antony. Buvo atsidūrusi ir pavojingose situacijose – užklupta audrų, potvynių, gaisrų, teko įveikti biurokratines kliūtis.

Ji mano, kad svarbu viską pamatyti savo akimis, pačiai patirti, kad žinotų, ką reikia tobulinti ir kaip, įvertinti vietinių žmonių poreikius, problemas. Žinoma, tomis kelionėmis dalijasi visi trys partneriai, bet vis tiek joms tenka skirti nemažai laiko. Tessy kartais su savimi pasiima ir sūnus, nes mano, kad tai yra puiki proga parodyti jiems tikrąjį pasaulį, susipažinti su šia veikla. Nors jie dar tik vaikai, mama stengiasi juos įtraukti į tai, kuo užsiima pati, jie dažni įvairių konferencijų, kitų formalių renginių, susijusių su filantropija, edukacija dalyviai.

Stengiasi auginti atsakingai

Kartu ji su berniukų tėvu stengiasi nepaversti jų suaugusiaisiais per anksti, nori, kad turėtų normalią vaikystę ir paauglystę, ypač turint galvoje, kad Gabrielius ir Noahas yra karališkosios šeimos nariai, jau dabar turintys princų titulus, tad ateityje jų laukia nemažai įvairių įpareigojimų. "Norime jiems suteikti viską, kas svarbiausia – atiduoti visą savo meilę, leisti pasidžiaugti viskuo, kas įdomu ir smagu jų amžiaus vaikams", – aiškina Tessy. Norime, kad jie užaugtų pasitikintys savimi, laimingi, daug žinotų, būtų džentelmenai, gebėtų atjausti, mokėtų dalytis.

Ji bėgioja, važinėja dviračiu, lanko jogos ir pilateso užsiėmimus. Mėgsta klausytis muzikos, ypač džiazo.

Mylinti mama labai jais didžiuojasi. Tai galima matyti iš socialinėse paskyrose talpinamų sūnų nuotraukų ir įrašų apie juos. Nors ji su vaikais įsikūrusi Londone, o jų tėvas gyvena Paryžiuje, jie gana dažnai susitinka. Vis dėl to didžioji dalis vaikų priežiūros gula ant Tessy pečių. Panašiai buvo ir iki skyrybų, ir tai įvardijama kaip viena jų priežasčių. Princas Louisas, baigęs komunikacijos studijas Londone, visus metus svarstė, kuo norėtų užsiimti, tačiau nesugebėjo susirasti darbo, nes yra žinomas asmuo ir tai nėra paprasta, kai tuo metu žmonos karjera klostėsi puikiai.

Ji dirbo ir dar rašė disertaciją, o kartu rūpinosi namais ir vaikais. Daug kartų norėjo viską mesti, tačiau užsispyrė ir magistro diplomą gavo. Vis dėl to pašlijusių santykių nepavyko sulipdyti. Skandalingoji porelė ir vėl tapo apkalbų objektu, kaip ir tada, kai būdami nesusituokę susilaukė pirmojo sūnaus. Faktas, kad pirmasis didžiojo Liuksemburgo hercogo anūkas yra nesantuokinis ne juokais įsiutino karališkąją šeimą. Kilo kone konstitucinė krizė, princas Louisas atsisakė didžiojo hercogo titulo. Po pusmečio vestuvės visgi įvyko, nors Tessy ir neturi mėlynojo kraujo.

Scanpix nuotr.

Iš santuokos jai liko prie mergautinės pridurta karališkosios šeimos pavardė – de Nassau. Moteris tikisi, kad po kelis metus trukusio skyrybų maratono, kurį lydėjo kova dėl pinigų vaikams išlaikyti, pagaliau atgaus ramybę, pasitaisys santykiai su artimaisiais. Po vedybų ir vėliau, jos adresu buvo išpilta nemažai purvo, buvę bendramoksliai, pažįstami pardavinėjo spaudai pikantiškas istorijas iš jos praeities, iš dvynio brolio buvo tyčiojamasi darbe, o vyresnysis brolis su ja kurį laiką net nesikalbėjo. Tėvai, sesuo taip pat sulaukė nepageidaujamo dėmesio.

T.Antony labai užsiėmusi, tačiau randa laiko ir sportui. Ji bėgioja, važinėja dviračiu, lanko jogos ir pilateso užsiėmimus. Mėgsta klausytis muzikos, ypač džiazo. Vis dar reguliariai groja saksofonu, tai vienas iš jos laisvalaikio užsiėmimų. Kaip ir pasivaikščiojimai su vaikais gamtoje. Taip pat šiuo metu ji rašo pirmąją knygą. Sūnūs Gabrielius ir Noahas taip pat sportiški, abu šį pavasarį kartu su mama dalyvavo bėgime, skirtame Vėžio fondo jubiliejui, kuriame buvo renkamos lėšos jo projektams. Berniukams tai labai patiko, o Tessy paaiškino, kad tokiu būdu siekia, jog jie suprastų, kaip svarbu yra palaikyti kitus, būti bendruomenės dalimi.

Tessy Antony-de Nassau apie:

Moterų teises. Dar vaikystėje suvokiau, kad su moterimis ne visuomet elgiamasi teisingai, kad šioje srityje esama daugybės stereotipų. Pavyzdžiui, kai buvau maža, mėgau važinėtis riedlente, tais laikais tai buvo laikoma berniukišku užsiėmimu, todėl mano draugų dauguma buvo berniukai. Mačiau, koks jų požiūris į mergaites, kaip jie su jomis elgiasi, ir man tai nepatiko. Nebuvau skriaudžiama, įsibaiminusi, bet supratau, kad turiu būti labai stipri. Elgtis pagarbiai, tačiau mokėti už save pakovoti ir užstoti kitus, kai matai, kad jie patys negali apsiginti. Dažnai gindavau draugus, iš kurių tyčiodavosi.

Pašaukimą. Savo šaukime į kariuomenę buvau vienintelė moteris. Neneigsiu, tai buvo išbandymas. Du kartus buvau tapusi seksualinio priekabiavimo ir smurto objektu, viena iš šių istorijų baigėsi tuo, kad teko sulaužyti priekabiautojui nosį. Tai manyje pažadino pašaukimą atstovauti moterims, kai jos pačios to negali. Ši veikla man teikia didžiulį pasitenkinimą.

Charakterį. Nesu supermoteris, ir tikrai nesu tobula. Neturiu kantrybės, tad, matyt, išlenda mano tėčio italo genai. Kiekvieną dieną mokausi. Sutinku daugybę puikių moterų iš viso pasaulio, tad turiu daug gerų pavyzdžių. Kiekviena iš jų yra unikali ir visos mane labai įkvepia.

Išsilavinimą. Manau, jis yra įrankis, padedantis bendrauti, bendradarbiauti, augti tavo asmenybei, įgyti pasitikėjimo, įgūdžių, patirties. Mano gyvenime, ir mano vaikų, jis labai svarbus ir aš noriu tuo pasidalyti su kuo daugiau žmonių. Štai kodėl įkūriau organizaciją "Profesoriai be sienų". Noriu, kad kiekvienas turėtų galimybę siekti išsilavinimo, nes tik taip galima siekti bendruomenės ir visuomenės tobulėjimo.

Namus. Savo namais laikau tiek gimtąjį Liuksemburgą, tiek Londoną, kur dabar gyvenu. Nors jie ir labai skirtingi. Žinoma, mano širdis yra ten, kur gyvena tėvai, dvynys brolis, kiti šeimos nariai, draugai, kur aš užaugau. Bet Londonas man irgi artimas, nes jame auga vaikai, ilgą laiką gyvenu, dirbu ir aš pati. Jie čia laimingi, tad jų laimė kartu yra ir mano laimė.

"Brexit". Aš taip pat dėl to jaudinuosi. Matome, kokią neigiamą įtaką jis daro šalies ekonomikai, svaro kursui. Žmonės sumišę, įskaudinti, jiems neramu dėl ateities.Tikiuosi, kaip ir kiti čia gyvenantys užsieniečiai, kad išstojimo iš ES procedūra bus pasirinkta tokia, kuri atneš kuo mažiau žalos.

Mėgstama citata. Pirmosios afroamerikietės astronautės Mae Jemison žodžiai: "Neprašyk leidimo tam, ką nori daryti."

Vargas atsiperka

Vis labiau populiarėjantis zero waste (išvertus iš anglų k. – be atliekų) gyvenimo būdas keičia mūsų įpročius. Šiemet įsigaliojęs draudimas prekybos vietose nemokamai dalyti plastikinius pirkinių maišelius – dar viena paskata keisti požiūrį ir tapti sąmoningesniems. Apskaičiuota, kad vidutiniškai per metus vienas žmogus sunaudoja 226 labai lengvus ir 34 lengvus plastikinius pirkinių maišelius.

Būtent jie aplinkai daro didžiausią žalą. Plastikiniai maišeliai – sunkiai atskiriami nuo kitų atliekų, todėl tik maža jų dalis yra surūšiuojama ir perdirbama, o atsidūrę gamtoje nesuyra daugelį metų.

Visi vienkartinio plastiko gaminiai turi niekam pavojaus nekeliančių giminaičių. Plastikiniai maišeliai – taip pat. Kuo gi juos galime pakeisti? Paprasčiausia išeitis – popieriniai maišeliai, kurių galime rasti daugelyje prekybos vietų. Tačiau geriausias pasirinkimas – siūti medžiaginiai maišeliai.

Tiesa, tinka ne visiems pirkiniams. Perkant mėsą, žuvį, uogas, žalumynus, uogas, be plastikinių maišelių, plėvelės ar dėžučių išsiversti sunkiau. Tačiau įmanoma, jei atsinešime metalinę, stiklinę dėžutę arba stiklainį. Taip, vargo daugiau, bet jei tikrai norite tausoti gamtą, pasistengti verta.

Kai kurie žmonės pažengę dar toliau – stengiasi nepirkti produktų, sufasuotų į vienkartinius plastikinius butelius, dėžutes. Tiesa, prekybos centruose jų pasirinkimas nėra toks didelis, kaip norėtųsi. Tačiau ūkininkų krautuvėlėse, turgavietėse galima įsigyti ir pilstomų aliejaus, pieno, grietinės, ir nesupakuotų kiaušinių, makaronų, netgi kruopų. Atsineši savo butelį, stiklainį, dėžutę – ir viską susidedi.

Kai perki batus ar drabužius

Dilemų iškyla ir perkant ne maisto prekes. Tarkime, tas, kurios yra didesnių gabaritų. Buitinei technikai, namų ūkio, statybinėmis prekėms supakuoti, jeigu nenorime imti didelio plastikinio parduotuvės maišo, tinka popierius.

Iššūkių netrūksta ir įsigyjant drabužius. Striukės, palto nesutalpinsi į daugkartinį medžiaginį maišelį. Į jį nesinori grūsti ir sijono, kelnių, švarko. O jei perkame sniego baltumo megztinį ar marškinius? Ne kartą naudojami medžiaginiai maišeliai nėra idealiai švarūs, be to, minkšti. Idealu būtų popierinis maišas su rankenėlėmis, todėl jei, prekybos centras tokio nepasiūlo, teks nešiotis savą.

Vengiant plastiko nesinori imti ir plonesnių plastikinių maišiukų tada, kai perkame smulkius daiktus, ypač kojines ar apatinį trikotažą. Žinoma, galima juos susidėti į didelį medžiaginį maišelį ar tiesiai į rankinę, tačiau tai nepatogu. Išeitis – turėti mažesnių popierinių, medžiaginių maišelių. Internetinėse parduotuvėse siūlomi specialūs įvairaus dydžio maišelių rinkiniai, skirti apsipirkti.

Įkvėpė japonų patirtis

"Mane sukrėtė per televiziją matytas reportažas apie žuvusius delfinus – jų skrandžiuose rasta dešimtys kilogramų plastiko, – dalijasi Dalia Kavaliauskienė, kurios įkurtas lino salonas "Jaukūs namai" pradėjo prekiauti natūralaus lino maišeliais nefasuotiems produktams. – Turėtume būti sąmoningi ir pagalvoti, prie ko veda masiškas plastikinių maišelių naudojimas ir neatsakingas žmonių požiūris – jis pražūtingas pasauliui. Kiekvienas žmogus turėtų pradėti nuo savęs. Lino maišeliai – mažas žingsnelis link gerų pokyčių."

Sumanymą siūti lino maišelius produktams sudėti įkvėpė ir japonų patirtis: ne vienus metus glaudžius ryšius su Japonija palaikančios D.Kavaliauskienė ir jos dukra Asta patikino, kad čia net didmiesčiuose japonai prekes išradingai susipakuoja į plono audinio skepetaites – įvairiai sulenkdami ir perrišdami padaro originalius, patogius krepšelius.

"Sovietiniais laikais visi naudojo reto tinklo rezginėles, kurios, nors ir buvo patogios, tilpo į delną, atrodė klaikiai. Neatsitiktinai žmonės ėmė dairytis gražesnių krepšių – geriausios lauktuvės iš užsienio buvo spalvingi plastikiniai maišeliai. Turėjo praeiti 30 metų, kol žmonija suprato, kokie jie žalingi. Pastaruoju metu mūsų visuomenėje įsivyravo graži tendencija sugrįžti prie savo šaknų, tradicijų – autentiškumo, o linas – mūsų senolių buities pagrindas, paveldas, gamtos dalis", – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Draugiškas aplinkai sprendimas

"Linas – ilgaamžis pluoštas, todėl rūpestingai prižiūrimi maišeliai tarnaus ne vienus metus. Tradiciškai lino gaminiai kietesni, standesni nei medvilnės, tačiau po kelių skalbimų jie suminkštėja, tampa labai švelnūs, malonūs, – tikina lino tradicijas puoselėjanti D.Kavaliauskienė. – Šiuolaikiškas lino audinys gaminamas taikant pažangias technologijas, todėl maišelius galite skalbti net ir skalbimo mašinoje."

Lino maišelių patogumą netruks įvertinti kiekviena šeimininkė. Optimalus jų dydis – A4 formato ir perpus mažesnis, orientuotas į tai, kad dažniausia skirtingų produktų žmonės perka po 0,5–1 kg. Maišeliai turi patogius raištelius, todėl sudėti nefasuoti pirkiniai – pomidorai, svogūnai, saldainiai ir kiti produktai tikrai neišbyrės. Tvarkingai sulankstyti ir raišteliais perrišti maišeliai neužima daug vietos kišenėje ar rankinėje. Jų audinys – retas, plonas, tačiau itin tvirtas ir stiprus – šiomis savo savybėmis natūralus linas 2–3 kartus lenkia medvilnę. Labai svarbu, kad produktai tokioje pakuotėje kvėpuoja, todėl kai kuriuos jų, pavyzdžiui, nupirktus svogūnus tokiame maišelyje galite laikyti ir ilgiau, kol sunaudosite.

Tapyba – per siaura sritis

Vengrijoje gimusi A.Denes užaugo Švedijoje, o paauglystėje persikėlė į JAV, kur iki šiol tebegyvena. 88-erių Agnes teigimu, šie biografijos faktai nulėmė, kad tapo menininke. Persikėlusi į naują šalį ir nemokėdama svetimos kalbos Agnes kurį laiką jautėsi izoliuota, nutildyta. Jai neliko nieko kito, kaip tik susikoncentruoti į vizualųjį meną.

A.Denes studijavo tapybą Naujojoje mokykloje ir Niujorko Kolumbijos universitete, surengė keletą parodų ir pardavė nemažai savo darbų. Išbandė įvairias technikas, kad įsitikintų, jog nė viena jai nėra artima ir suprastų, kad tapyba – per siaura sritis, varžanti fantaziją ir kūrybiškumą. Todėl, jos pačios žodžiais tariant, nulipo nuo sienos ir nuėjo į aplinkos meną. Tiesa, tais laikais, apie 1960-uosius, aplinkosauga ir ekologija buvo naujiena, niekas netikėjo, kad tai yra svarbu. Jau patys pirmieji A.Denes kūriniai buvo bandymas atkreipti į šias problemas visuomenės dėmesį, tikintis, kad tai paskatins žmones keisti elgesį.

Ją stebina, kad net šiais laikais yra neigiančių klimato kaitą, ignoruojančių realybę. Labiausiai menininkę, kurios kūrybą sunku įsprausti į vieno ar kito žanro rėmus, išgarsino aplinkosauginės instaliacijos. Jos nebuvo vien tik meniniai manifestai, išsiskyrė visų pirma tuo, kad siūlė tam tikrus sprendimus, kuriuos įmanoma pritaikyti realiame gyvenime. Daugelis jų buvo pralenkusios laiką, todėl ne visiems suprantamos.

Jautėsi nesuprasta

Kolegos, žvelgdami į Agnes darbus, taip pat dažnai tik gūžčiojo pečiais. Kai kurie sulaukė pripažinimo tik praėjus ilgam laikui. A.Denes jautėsi kitų menininkų ignoruojama ne tik dėl idėjų inovatyvumo, bet ir dėl to, kad yra moteris, nes tada meno pasaulyje dominavo vyrai.

"Niekada nebuvau priskiriama kažkokiai kategorijai. Nepriklausiau jokiems judėjimams, grupėms, visada dirbau viena. Turiu daug draugų, bet jie nesusiję su mano profesine veikla. Buvau ir esu vienišė", – prisipažįsta menininkė.

6-ajame dešimtmetyje ji buvo ištekėjusi, tačiau po kurio laiko išsiskyrė. Turi vieną sūnų, Robertą Frankelį. Garbaus amžiaus A.Denes tikina, kad jai vis dar patinka jos pačios kompanija. "Kai būnu viena, rašau arba skaitau, mąstau, mokausi. Gilinuosi į mokslą, filosofiją, lingvistiką, poeziją, psichologiją, istoriją, geografiją, muziką, noriu perprasti visa ko esmę, toks mano instinktas", – dalijasi mintimis. Jos kūryboje itin jaučiama matematikos įtaka. Skaičiai yra mus supančio pasaulio pagrindas, aiškina matematiką siekianti paversti matomomis struktūromis, suteikti jai vizualinę formą menininkė.

Nuo 1980-ųjų ji gyvena Manhatane esančiame didžiuliame lofte, kuris labiau primena sandėlį nei gyvenamąjį būstą, nes yra tiesiog prikimštas Agnes darbų, maketų, brėžinių, knygų, nuotraukų. Ant vienos sienos kabo jos įspūdingas šešerius metus kurtas darbas – biblijos citatomis, išverstomis į Morzės abėcėlę, išmarginta juodo organinio stiklo plokštė, ant kitos – trikampio formos ofortas, padalytas į daugybę mažų trikampių, ant kurių užrašyti egiptietiški hieroglifai.

Provokuojantis kūrinys

"Kviečių laukas – Konfrontacija" – tai pati žinomiausia A.Denes aplinkosauginė instaliacija, sukurta 1982 m. Ji, kaip ir daugelis kitų konceptualių jos darbų, gyvavo tik keturis mėnesius, kol tuščiame sklype finansiniame Niujorko rajone, kur anksčiau buvo sąvartynas, pasėjo ir užaugino kviečius. Apie ją primena tik nuotraukos, ypač populiari ta, kurioje kviečių lauke, įsiterpusiame tarp dangoraižių, įamžinta pati menininkė, su džinsais ir languotais marškiniais.

Šis provokuojantis žemės meno kūrinys siekė pabrėžti kontrastą tarp urbanistinio ir kaimo peizažų, finansų ir žemės ūkio, rankų darbo ir meninės vertės. Ir, ko gero, buvo vienas pirmųjų daržininkavimo mieste pavyzdžių. Kartu tapo simboliu, liudijančiu, kaip greitai viskas didmiestyje keičiasi. A.Denes prisimena, kad kurdama šį projektą dirbo po 16 valandų per parą. Kadangi neturėjo pinigų, jai padėjo tik savanorių grupelė.

Nebuvo laiko nei pavalgyti, nei išsimiegoti. O kur dar rūpestis, kad kviečiai ne tik išdygtų, užaugtų, bet ir subręstų, nenuskurtų. Kaip jai įprasta, prieš imdamasi šio projekto menininkė atidžiai išstudijavo, kaip reikia paruošti dirvožemį, kaip tinkamai šią kultūrą prižiūrėti. Kadangi ten daugelį metų buvo laidojamos atliekos, žemė buvo pilna metalo, plastiko, padangų gabalų. Tad užduotis buvo ypač sudėtinga, tačiau, neįtikėtina, po kelių mėnesių toje vietoje tiesiog vešėte vešėjo auksinės kviečių varpos.

Matematinių miškų koncepcija

Norėdama matematiką paversti matoma, Agnes praleido daugybę laiko prie brėžinių. "Tiesiog leidau skaičiams diktuoti formą", – paprastai paaiškina. Tada jai ir kilo matematinių miškų idėja. Juose tūkstančiai medžių sodinami ne atsitiktine tvarka, o pagal matematinėmis formulėmis paremtą raštą, struktūrą. Vienur (Melburno miške Australijoje) – tai taisyklingos spiralės, kitur (Ìlejervio miške Suomijoje) – aukso sekcija (erdvės padalijimas į segmentus tam tikra patrauklia akiai proporcija).

"Medžius sukūrė gamta, matematiką – žmonės. Sujungus šiuos du komponentus sukuriamas gražus žmonijos ir gamtos aljansas", – kalba apie kūrybos filosofiją. Neatsitiktinai ir Suomijoje, ir Australijoje matematiniai miškai pasodinti buvusių sąvartynų vietose, menininkei rūpi švari aplinka. Dar vieną tokį mišką ji planavo pasodinti Niujorke, Kvinso rajone, vietoje buvusių atliekų sandėlių. Jame turėjo augti 100 tūkst. medžių, bet projektas nesulaukė miesto valdžios palaikymo ir finansavimo.

Jos sukurtų miškų Suomijoje ir Australijoje likimas skirtingas. Pirmasis, pavadintas Medžių kalnu, tapo paminklu ekologijai, jį globoja šalies prezidentas, 400 metų čia uždrausta bet kokia veikla. 420 m ilgio, 38 m aukščio piramidės formos kalnas iškilo 1992 m., jis apsodintas 11 tūkst. pušų. Melburno miške 6 tūkst. medžių pasodinti suformuojant 5 spirales. Jis iki galo nepabaigtas, kiek apleistas. Šio projekto tikslas – sustabdyti dirvožemio eroziją, tai Australijoje didelė problema.

Medžius sukūrė gamta, matematiką – žmonės. Sujungus šiuos du komponentus sukuriamas gražus žmonijos ir gamtos aljansas.

Naujų idėjų nepritrūksta

Naujausios A.Denes instaliacijos sukurtos 2015-aisiais. Tai Gyvoji piramidė, iškilusi Sokrato skulptūrų parke Niujorke, ir dar vienas meno ikona tapęs kviečių laukas, pasodintas Milano centre, 5 ha žemės plote. Žaliuojanti 10 m aukščio piramidės formos struktūra, ant kurios esančiuose loveliuose prisodinta laukinių augalų – žolių ir gėlių – tapo tikra parko puošmena, kaip futuristinis miražas iškylančia tarp medžių. Ja gali gėrėtis ir aplinkinių namų gyventojai, ir parko lankytojai.

Kviečių laukas Milane buvo tuo metu vykdytos urbanistinės miesto atnaujinimo programos dalis. Šį projektą, kuriuo siekta atkreipti dėmesį į aplinkosaugos iššūkius, miestų žaliųjų erdvių išsaugojimo svarbą, skleisti dalijimosi maistu idėją finansavo keletas privačių fondų. Jis sulaukė didžiulio susidomėjimo, tačiau kaip ir jo pirmtakas Niujorke, gyvavo tik kelis mėnesius, kol buvo nupjautas, liko įamžintas tik jį mačiusiųjų atmintyje, nuotraukose bei filmuotoje medžiagoje.

Naujų idėjų po kelių metų 90-ties sulauksiančiai A.Denes netrūksta. "Turiu mažai laiko, reikia skubėti", – juokiasi ji. Menininkė tikisi, kad dar suspės įgyvendinti sumanymą sukurti dviejų pusrutulių formos lauko labirintą, statinį iš akmenų, panašų į Stonhendže, dar daugiau piramidžių, kurių struktūra ir filosofija ją labai domina. "O galbūt tai nutiks jau kitame mano gyvenime", – šmaikštauja. Šiemet jos dar laukia didelė asmeninė paroda, kurią surengs garsioje Niujorko galerijoje "Shed".

Nerimauja dėl klimato kaitos

Paskutinė didelė Agnes paroda "Piramidžių karalystėje" vyko 2015 m., joje eksponuoti piramidžių piešiniai, atspaudai, iš įvairių medžiagų sukurtos piramidžių struktūros. Kai kurios buvo žmogaus dydžio, pagamintos iš organinio stiklo, o į vidų pripilta užteršto vandens. Tad ryšys su aplinkosauga, ekologija jos kūryboje išlieka. "Tai, apie ką kalbėjau prieš keturis dešimtmečius, vienintelė iš menininkų palaikydama mokslininkus, kurie prognozavo klimato kaitą, tapo realybe", – sako ji.

Prieš kelerius metus po Niujorką uragano Sandy metu užplūdusių potvynių moteris ėmėsi darbo: parengė dirbtinių salų ir smėlio kopų, kurios iškiltų ties Rokvėjaus paplūdimiu, projektą. Jos galėtų tapti barjeru, apsaugančiu miestą nuo gamtos stichijų, kurios vis dažniau ištinka. Kritikų teigimu, šis projektas, kurį sudaro ne tik brėžiniai, bet ir maketai, balansuoja tarp rimto mokslinio darbo ir meno kūrinio. Ji yra sukūrusi ir daugiau darbų, kurių idėja – kaip išgyventi gamtos katastrofas.

Jaunoji karta jos neatpažįsta, daugeliui nieko nesako ir A.Denes pavardė, tačiau jai tai menkai rūpi. Menininkė, šešių knygų autorė mielai dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur dažnai kalba apie kūrybiškumo svarbą mūsų gyvenime.

"Tik kūrybiškumas ir inovacijos šiandieniame pasaulyje padės išlaikyti švytuoklę. Taigi, kurkite, niekada nesustokite. Kūryba yra mūsų visų viltis", – ragina žemės meno pionierė, kurios darbų yra įsigijusios žinomos pasaulio meno galerijos ir muziejai.

A.Denes apie tai, kas jai rūpi

Man gaila žmonijos, nes manau, kad esame patekę į didelę bėdą.

Esame tokie talentingi, tačiau tokie trumparegiai.

Mane jaudina sparčiai augantis gyventojų skaičius pasaulyje, ir neišvengiamos šio proceso pasekmės – kaip juos reikės išmaitinti, aprūpinti švariu geriamuoju vandeniu.

Globalinis atšilimas ir grįžimas į ledynmetį – procesai, vykstantys vienu metu. Aš apie tai galvojau prieš 40 metų, projektuodama ateities miestus. Tačiau tada tai niekam nerūpėjo. Artėja laikas, kai būsime priversti to imtis.

Kai šiandien sunaikiname žemės sklypą, medį ar padarome kitą žalą gamtai, turime ją atkurti. Tačiau neužtenka pasodinti pavienių medžių, nes jie nevirs mišku. Turime kurti miško ekosistemas, kurios svarbios, kad galėtų išgyventi kitos gyvūnų ir augalų rūšys.

Kiekvienas mano meninis projektas yra bandymas spręsti vieną ar kitą aplinkosauginę problemą.

Padėjo įgimtas užsispyrimas

Praėjusių metų pabaigoje P.Whitson grįžo iš paskutinės savo kosminės misijos. 58-erių astronautė kosmose yra išbuvusi 665 dienas. Per tą laiką gavo maksimalią leistiną radiacijos dozę, todėl daugiau skraidyti nebegali – išauga onkologinių ligų rizika. Ji ir toliau dirbs NASA (Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje) su kosminėmis programomis, atliks mokslinius tyrimus, kaip ir prieš tapdama astronaute.

Peggy iš pradžių tapo biochemike, nes tik 1978 m., kai NASA suformavo pirmąją moterų astronaučių grupę, atsirado galimybė įgyvendinti savo svajonę. Ji buvo ką tik baigusi universitetą ir įsidarbinusi NASA Johnsono kosminiame centre mokslo darbuotoja, kai padavė savo pirmąjį prašymą į astronautų programą. Jis buvo atmestas. Mergina nenuleido rankų ir kreipdavosi vėl kaskart, kai tik buvo renkama nauja grupė. Tai tęsėsi net dešimt metų ir tik penktasis bandymas buvo sėkmingas.

P.Whitson kolegų vadinama Amerikos kosmoso nindze neatsitiktinai, ji mokėsi ir treniravosi, o paskui dirbo su didžiule aistra, įveikė visas įmanomas kliūtis. Pirmasis pakilimas į kosminę erdvę buvo kažkas nenusakomo, tai, ko negali įsivaizduoti, prisimena ji. Žemės traukos jėgos nebuvimas aplinką, kurioje tenka būti ilgus mėnesius, paverčia visiškai nepažįstama, tenka visko mokytis iš naujo, kaip vaikystėje. Tai buvo netikėta, tačiau pranašumų yra daugiau nei trūkumų, tikina astronautė.

Svajojo apie picą

Kai kas nors paklausia, ko P.Whitson labiausiai pasiges visą laiką gyvendama žemėje, moteris atsako, kad visų pirma nesvarumo būklės, taip pat užburiančio Žemės rutulio vaizdo, matomo iš kosmoso, ir galimybės vienai išeiti pasivaikščioti kosminėje erdvėje individualiu erdvėlaiviu.

Tarp patyrimų, kuriuos mažiausiai norisi prisiminti, yra naudojimasis tualetu būnant kosminėje erdvėje ("Detalių jums geriau nežinoti", – yra sakiusi ji) ir specifinis maistas, kurio skonis, kad ir ką valgytum, po kelių savaičių tampa visiškai vienodas. Artėjant į pabaigą paskutinei misijai, kuri truko 288 dienas, Peggy niekaip negalėjo nustoti galvojusi apie picą.

Iš tiesų romantikos astronautų kasdienybėje ne tiek jau daug. Kasdien po dvi valandas tenka sportuoti su treniruokliais, kad nesunyktų kojų ir kiti raumenys, mat, esant nesvarumo būklei, jų tiesiog neprireikia, o nieko nedarant po poros mėnesių jų jau nebūtų įmanoma atkurti. Rankų raumenys turi būti labai stiprūs, nes jiems tenka didžioji fizinio krūvio dalis.

Pati smagiausia misijų dalis – pasivaikščiojimas kosminėje erdvėje. Tam prireikia daug jėgų, nes kostiumas labai sunkus, tačiau tai atperka nuostabūs vaizdai. Ypač Žemės. "Būtent tokiomis akimirkomis suvoki, kad ji – vienintelė ir dėl to mes turime ja rūpintis", – sako astronautė.

Jai labai patinka moksliniai tyrimai, kuriuos vykdė misijų metu. Jai teko auginti ir kamienines ląsteles, stebėti, kaip jos prisitaiko prie nesvarumo būklės, ir kinišką kopūstą. Tai pavyko, ir daržovės skonis buvo visai neblogas.

Ateities gyvenimas – Marse

Peggy dalijasi įspūdžiais, kad laikas kosminėje stotyje bėga labai greitai. Kasdieniai darbai – tiek moksliniai, tiek tiriamieji, tiek buitiniai – tarsi susilieja. Nebegalvoji nei apie tai, kad esi kosminėje erdvėje, nei apie tai, kad atlieki svarbią misiją.

Paskutinės misijos metu dirbdama prie saulės panelių Peggy netikėtai pamatė jose savo atspindį: ji vilkėjo specialų kostiumą, už nugaros matėsi Žemės planeta, ir tada šovė mintis – aš tikrai astronautė! "Tai užmiršti, nes tiesiog dirbi", – sako ji.

P.Whitson sunku susitaikyti su mintimi, kad greičiausiai jau nebepakils į kosmosą, nebepamatys gimtosios planetos iš toli, nebesimėgaus nenusakomu lengvumu, kurį jauti sklandydamas ore. Kalbant apie tai, jos akyse pasirodo ašaros. Labiausiai palaiko mintys, kad ji kasdienėmis pastangomis Žemėje, dirbdama NASA, prisidės prie kosminės erdvės tyrinėjimų. "Juk mums visiems svarbu, kad jie tęstųsi eksperimentai Mėnulyje, paruošiantys mus ateities gyvenimui Marse", – mano Peggy.

Pagal griežtą dienotvarkę įpratusi gyventi visus pastaruosius penkiolika metų ir skaičiuoti laiką nuo vienos misijos iki kitos, legendinė astronautė pagaliau gali labiau atsipalaiduoti, daugiau laiko skirti sau, šeimai, namams, kurie yra Hjustone. Jos šeima – tai vyras Clarence'as F.Samsas, NASA mokslininkas, taip pat biochemikas. Moteris už jo ištekėjusi jau 28 metus, o susipažino jie kartu studijuodami. Ilgi išsiskyrimai tarpusavio santykiams nepakenkė, porą sieja šilti jausmai ir abipusis supratimas. Išsiilgusi bendravimo su tėvais, seserimi leidžia daug laiko ir su jais.

Mergaitė iš atokios fermos

Kažin kaip būtų susiklostęs P.Whitson gyvenimas, jei ne lemtingoji televizijos laida apie pirmuosius astronautus, išsilaipinusius Mėnulyje. Kartu su vyresne seserimi Kathy ir tėvais ji gyveno mažame Ajovos valstijos miestelyje Mount Ayr.

Jie turėjo nemažą ūkį, kuriame visi sunkiai dirbo nuo ryto iki vakaro. To, kad tik įdėjus daug pastangų įmanoma pasiekti tikslą, mergaitė išmoko dar vaikystėje, kai padėdavo tėvams. Pavyzdžiui, pardavinėjo fermoje užaugintus viščiukus.

Tai buvo būdas užsidirbti. Jau tada būsimoji astronautė troško susitaupyti pinigų lėktuvo pilotavimo pamokoms. Ją įkvėpė jau pats pirmasis skrydis su tėčiu, ką tik gavusiu piloto mėgėjo licenciją, virš gimtųjų laukų. Vėliau mergina ėmė taupyti lėktuvo bilietui, kad galėtų išvykti į universitetą. Moterų astronaučių dar nebuvo, tad planavo tapti mokslininke. 1978 m. įstojo į Ajovos Wesleyan koledžą studijuoti chemijos ir biologijos. Tėvai, paprasti žmonės, ją visuomet palaikė ir drąsino.

Gavusi bakalauro laipsnį mokslus tęsė Hjustono Rice universitete, magistro studijoms pasirinko biochemiją. Gabi studentė laimėjo ne vieną apdovanojimą, stipendiją. Todėl sunkumų įsidarbinti NASA padalinyje nekilo. Mokslinė veikla patiko ir sekėsi, tačiau ji nedvejodama iškeitė ją į astronautės profesiją, kai tik atsirado galimybė. Nuo tada, kai pradėjo mokytis pagal NASA astronautų rengimo programą iki pirmojo skrydžio į kosmosą prabėgo beveik dešimtmetis. Jei ne įgimtas užsispyrimas, didžiulis noras pasiekti užsibrėžtą tikslą, kažin ar nebūtų nuleidusi rankų.

Praėjusį lapkritį P.Whitson pelnė žurnalo "Glamour" Metų moters apdovanojimą. Retas atvejis, jį atsiimdama vilkėjo ne astronauto kostiumą, o elegantišką juodą ilgą suknelę, kuri jai puikiai tiko. Nei šis titulas, nei rekordai astronautikos srityje nepakeitė svarbiausių Peggy charakterio savybių, už kurias ją gerbia ir myli kolegos. Visų pirma nepaprasto kuklumo. Žurnalistų paprašyta pateikti savo trumpą biografiją apie laimėjimus, rekordus ji net neužsimena, ir atsako trimis žodžiais: Peggy Whitson, astronautė.

P.Whitson gyvenimo principai

1. Atrasti dalyką, kuriam jaučiate aistrą.

2. Užsibrėžti su juo susijusį tikslą.

3. Dirbti, kol jį pasieksi.

4. Pasiryžti išeiti iš komforto zonos.

5. Viskas įmanoma, bet tam gali prireikti laiko.

Iš gyvenimo

Kosminėje stotyje astronautė randa laiko ir kulinariniams eksperimentams. Pavyzdžiui, iš šaldytų tortilijų iškepė obuolių pyragą.

Misijų metu penktadieniais sau ir kolegoms astronautams ji rengdavo kino vakarus.

Laisvalaikiu žemėje P.Whitson labiausiai mėgsta kilnoti svorius, važinėti dviračiu, lėkti vandens slidėmis ir žaisti krepšinį.

Dar vienas jos hobis – sodininkystė. Tai paskatino ir kosminėje stotyje pabandyti auginti daržoves.