– Galime pakalbėti apie gatvių remontą. Kada šiais metais Kaune jis prasidės ir gal net nebuvo nutrūkęs kai kuriose gatvėse?

– Tam tikrose vietose tiek Raudondvario plente, tiek Karaliaus Mindaugo prospekte, kol galėjo iki tų didžiųjų šalčių, o paskui iki snygių vyko tam tikri darbai. Dabar jie tikrai yra apstoję, vienur yra ir sustabdytos sutartys – tai leista iki kovo 15-osios. Manome, kad kovo 15 ir bus ta diena, kai pagrindinė technika grįš į gatves. Pernai metais padarėme daug darbų, nemažai jų yra neužbaigtų. Visų pirma, turime Taikos prospektą užbaigti. Pernai metų rekordinis finansavimas, turbūt ir miesto pasiruošimas priimti tokį finansavimą, sutapo daug aplinkybių ir turėjome rekordinius metus tiek darbų, tiek finansavimo prasme. Džiaugiuosi, kad pavyko neprarasti tų pinigų, o padaryti tuos darbus. Šiemet daugiau kalbame apie tęstinių projektų užbaigimą – Taikos prospektas, pradėjome metų pabaigoje Raudondvario plente šaligatvių tvarkymą, Karaliaus Mindaugo prospekto šaligatviai, Daukanto gatvė. 

Turbūt svarbiausias būtų Vilniaus gatvės kapitalinis remontas, kur jau kelintą kartą mums nepavyksta parinkti rangovo ir darbų pobūdis yra pakankamai specifinis.

Reikia užsibaigti tęstinius projektus ir norime startuoti su tam tikrais naujais projektais. Turbūt svarbiausias būtų Vilniaus gatvės kapitalinis remontas, kur jau kelintą kartą mums nepavyksta parinkti rangovo ir darbų pobūdis yra pakankamai specifinis. Tikimės, kad mėnesio bėgyje tas rangovas bus ir pagaliau galėsime startuoti su gatvės sutvarkymu. 

– Tai darbai pavasarį prasidėtų, jeigu pavyks rasti rangovą?

– Jeigu viskas pavyks, tai manau, kad net nelauksime pavasario, kadangi ten technologiškai yra numatyta pagal projektą palyginti tašytų akmenų dangą, tai tie darbai galėtų vykti nelaukiant pavasario. 

– Tiesiog grindinio akmenys bus sulyginami, kad nebūtų iškilimų?

– Taip, sulyginami. Norime ir išsaugoti. Tas akmuo yra paveldo saugomas, bet norime tuo pačiu pritaikyti ir visuomenės poreikiams. Pirminiai svarstymai buvo, kad galbūt ten daryti per vidurį pravažiuojamą juostą, bet ten per didelis eismas, vasaros kavinės, staliukais užstatyti šaligatviai. Tikrai pėsčiųjų eismas yra pakankamai intensyvus ir tai nebūtų iš esmės problemą išsprendę. Priėmėme tokį, mano galva, unikalų sprendimą. Dar nelabai esame matę tokio pritaikymo. Esame pavyzdžius pasidarę ir tikrai manau, kad tai pasiteisins ir turėsime išsaugoję tą unikalų akmenį ir jį pritaikę šioms dienoms, kad jis galėtų ir toliau tarnauti ir rodyti tą pačią formą, kada jis buvo nutašytas.

Aloyzas Pakalniškis. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Vilniaus gatvė bus visiškai uždaryta, kol vyks remontas? Visiškai, aišku, negalima – žmonės gyvena.

– Visiškai nebus uždaryta, bet turime iki Europos kultūros sostinės dar šiuos metus, tai tikimės, kad metų pabaigoje bus padaryta didžioji dalis darbų. Esame kalbėję su kavinių savininkais, modeliavę įvairius scenarijus dėl galimybės daryti nuo Laisvės alėjos iki Vilniaus gatvės, nuo Birštono gatvės iki Rotušės. Apsisprendėme, kad reikia daryti vienu metu, kadangi darant etapais arba gabalais nepatogumų patirs ir tie, kurie nepapuola į tą etapą. Bus vienas etapas, patekimas turės būti užtikrintas į kavines. Kiek jos veiks, turbūt dabar sudėtinga pasakyti, bet lauko kavinės greičiausiai, kad neveiks Vilniaus gatvėje šiais metais. 

– Ir šiaip verslui sunkūs laikai, dar čia... Ką jau padarysi, taip sutapo. Bet kavinėms Vilniaus gatvėje išties liūdnas metas.

– Sudėtinga, bet po rekonstravimo ir jos džiaugsis, ir lankytojai džiaugsis. 

– Tai kaip supratau ketinama baigti iki tada, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė – iki 2022 metų?

– Pagrindinius darbus – taip. Gal liks pavasarį kažkokie pripjaustymai, dar kol neturime rangos sutarties modeliuojama, kad pagrindiniai darbai yra dangų, tiksliau to požemio padarymas, inžinerinių tinklų ir dangų suklojimas įvyks šiais metais.

– Pilies žiedo, kaip supratau, laukia kažkokios rekonstrukcijos?

– Verta paminėti, kad tai yra turbūt intensyviausia miesto transporto atkarpa. Ruošiamės dabar, norime kovo mėnesį jau turėti rangovą. Pačius pagrindinius darbus, kurie bus susiję su eismo apribojimu, vykdyti birželio pabaigoje ir maždaug iki rugpjūčio 20 dienos. Tai yra labai skausminga transporto arterija mieste, ją norime sutvarkyti, norime pagerinti pralaidumus tiek į Senamiesčio pusę prie Jonavos žiedo, prie Šauklių ir Gertrūdos sankryžos. Tam tikrus pakitimus norime padaryti ir tai padarysime. 

– O kas ten bus konkrečiai daroma?

– Visų pirma – pagrindų atnaujinimai, lietaus nuotekų sutvarkymas. Planuojama šiek tiek perorganizuoti eismą, perkeliant pėsčiųjų perėjas padidinti sankryžų pralaidumą, kadangi plėstis su ta gatve neturime galimybių, nes tai yra paveldo teritorija. Turėjome tam tikromis eismo organizavimo priemonėmis daryti – vienur bus susiaurinama, kitur paplatinama, vienur perėjos perkeliamos. Kiek transporto specialistai darė tuos modeliavimus, tikrai turėtų pagerėti situacija. Dabar tokių dalykų kaip užsikemša eismas ir kažkas iš Gertrūdos gatvės į Šauklių gatvę ir sustabdo visą eismą, tokių atvejų neliks ir pralaidumas padidės keliasdešimčia procentų. 

– Ten jau bus visai uždaryta ar tik sumažintas pravažiavimas?

– Visai uždaryti turbūt tokios galimybės ir prabangos neturėsime. Turėsime praleisti bent jau viešąjį transportą. Manau, kad bus panašiai, kaip Kęstučio gatvės atveju. Tik gal tas atvejis buvo paprastesnis, kadangi tai ne tokio intensyvumo gatvė. Manau, kad turėsime užtikrinti viešojo transporto pravažiavimą, o visą kitą transportą nukreipsime aplinkinėmis gatvėmis. Gal ir Senamiestyje tam tikru momentu per Rotušės aikštę padidės tam tikri apkrovimai, tačiau neturime labai daug alternatyvų šitai jungčiai. Arba per Savanorių kalną nukreipsime, per Nuokalnės gatvę.

– P. Kalpoko gatvė kaip tik irgi uždaryta.

– Taip, Kalpoko kol kas bus uždaryta, planuojame antroje vasaros pusėje paleisti. 

– Antroje vasaros pusėje? Bet kada žiedas bus uždarytas?

– Jis bus uždarytas birželio gale. Bus kelių savaičių prasilenkimas, bet P. Kalpoko gatvė nėra gal tokia svarbi. Labiau Nuokalnės gatvė – mes baigiame dviračių takų klojimo darbus. Šiais metais pabaigsime Tvirtovės alėją. Tas transportas ir pagrindiniai srautai turės judėti. 

Tvirtovės alėjos važiuojamąją dalį pabaigėme tvarkyti pernai metų pabaigoje, dabar mes esame persikėlę jau kitapus Sukilėlių prospekto – į Klinikų teritorijos pusę, tai transporto eismui tai įtakos nebeturės, ta vieta yra sutvarkyta, tam pasiruošta ir manau, kad viskas pavyks sklandžiai.

– Kiek Pilies žiedo rekonstrukcija turėtų užtrukti?

– Iki rugpjūčio 20 dienos. Planuojame pradėti paruošiamuosius darbus maždaug kovo-balandžio mėnesį – tai yra susiję su kontaktinio tinklo perkėlimais ir su lietaus nuotekų pertvarkymais, apšvietimo sistemų pertvarkymais. Kelininkų pagrindiniai darbai ir į važiuojamąją dalį jie turėtų išeiti ne anksčiau kaip vasaros pradžioje, kai sumažėja transporto eismas. Vėlgi, neturime tikslios informacijos, kada mokyklos padės pilnu veikti ir kada prasidės vasaros atostogos, bet modeliuojame, kad birželio gale jau turėtume išleisti kelininkus į važiuojamąją dalį, pradėti transporto ribojimus, kad juos užbaigtume iki rugsėjo 1 dienos. Šaligatviai manau, kad bus ir rudenį tvarkomi, bet tikslas yra paleisti transportą pilnu pajėgumu iki rugsėjo 1-osios.

– Čia toks, ko gero, didžiausias prioritetinis darbas?

– Teisingai, jis gal nebus pinigais pats brangiausias, bet transporto prasme ir sudėtingumo ir organizavimo, kad praleisti bent jau viešąjį transportą ir užtikrinti darbų kokybę, tęstinumą ir tilpimą į terminus, tai manau tikrai bus įdomus projektas ir tikiuosi, kad viskas pavyks laiku. 

– Europos prospekto, kaip supratau, link Mėsos kombinato nuo Veiverių gatvės žiūrint, irgi laukia rekonstrukcija?

– Taip, mes esame Europos Sąjungos lėšų pagalba sutvarkę Kalvarijos gatvę. Europos pats prospektas iki Veiverių gatvės jau seniau buvo sutvarkytas. Ties Mėsos kombinatu buvo palikta atkarpa, turime rangos sutartį. Ten vyksta tam tikri pervažos baigiamieji projektavimo darbai. Planuojame pavasarį, kovo mėnesį, startuoti su darbais ir iki metų pabaigos sujungti tą atkarpą su Kalvarijos gatve.

– Žemaičių gatve, kaip suprantu, anapus Savanorių prospekto irgi planuojamas remontas nuo Prisikėlimo bažnyčios žiūrint kitoje Savanorių pusėje.

– Jau užbaigėme praėjusiais metais. 

– Savivaldybės pranešime buvo rašyta, kad dalis Žemaičių gatvės.

– Žemaičių gal ties P. Kalpoko viaduku. Su viaduku susiję, bet irgi jau už Kalpoko viaduko tie darbai kiek buvo suplanuoti pagal projektą, buvo pernai metais.

– Gal kažką dar svarbaus praleidau?

– Verta paminėti, kad Studentų skverą planuojame sutvarkyti. Tai likusi Vienybės aikštės atkarpa prie Vytauto Didžiojo universiteto. Toliau užbaigti Daukanto gatvę.

– Apie Studentų skverą. Ten daug darbų laukia? Nes jis turi būti kaip tęstinumas jau dabar sutvarkytos Vienybės aikštės?

– Taip, jis yra idėjinis, tiek ir projektiniuose pasiūlymuose tęstinis. Tiek medžiagos, tiek formos. Tai bus tam tikri panašūs dalykai, atkartojantys jau įgyvendintą projektą, šiek tiek pritaikytas studentų reikmėms. Sprendiniai yra panašūs, jie bus vientisi ir dar labiau derės ta vieta su baigta tvarkyti Daukanto gatve. Manau, kad tas rajonas ir ta teritorija blizgės.

– Kiek ten truks darbai?

– Studentų skvere iki metų pabaigos planuojame. Dabar yra įvykę projekto viešinimai, jie praėjo be tam tikrų niuansų. Manome, kad kovo mėnesį turėsime statybą leidžiantį dokumentą ir pirksime rangos darbus. Kvadratūros ar kiekio prasme yra 4-5 tūkst. kv. m, tikimės, kad tuos darbus padarysime iki metų pabaigos. Tuo labiau, kad kai buvo įgyvendinama Vienybės aikštė Karo muziejaus pusėje, savivaldybė irgi gana aktyviai dalyvavo, pirko granito medžiagas, tai mes jau tos patirties turime ir manau, kad viskas pavyks sklandžiai.

– Santakos parkas. Irgi ten turėjote problemų, kaip supratau, keičiate rangovą?

– Santakos parkas yra kito – Aplinkos apsaugos skyriaus – kuruojamas projektas, bet mano žiniomis ten irgi bus šiais metais įgyvendinti darbai.

– Žodžiu, darbingi metai, kaip jau įprasta Kaune laukia.

– Taip.

– Ar galima šį snygį vadinti stichine nelaime?

– Manau, kad ne. Tas juokelis gal nėra visai tinkamas, nes pasiruošta tiek dėl druskos atsargų, tiek dėl technikos. Visuomenė turėtų suvokti, kad nėra tikslinga laikyti nei technikos, nei žmonių, nei medžiagų jeigu sninga vieną kartą per ketverius ar penkerius metus. Tai yra ekonomiškai neefektyvu. Savivaldybė su „Kauno švara“ turi sudarę tam tikrą prioritetinį ir neprioritetinį sąrašą, yra modeliuojamos įvairios situacijos prie vienokių ar kitokių sąlygų.

Matome stichijos pabaigą ir tikimės, kad viskas bus gerai.

Dabar yra sudėtingiausia, kai pirmiausia turi būti užtikrintos įkalnės, eismas pagrindinėmis gatvėmis, turime nesustabdyti viešojo transporto. Tais kriterijais vadovaujantis ir modeliuojamos tos situacijos. Be abejo, ir šaligatviai – tik tai užtrunka ilgiau, kadangi yra tam tikros siauros vietos. Jeigu barstytuvas važiuodamas gali ištiesti du plūgus ir paimti maždaug šešių metrų plotą, tai šaligatvių technika yra smulkesnė ir šaligatvių valymas užtrunka ilgiau. Bet, kaip ir minėjau, pirmiausia reikia užtikrinti saugumą važiuojamojoje dalyje, kadangi ten ir nelaimės įvyksta skaudžiausios ir laiko gaišatys dėl transporto sustojimo yra labiausiai kenkiančios ekonomikai ar žmonių, prekių vėlavimui.

Matome stichijos pabaigą ir tikimės, kad viskas bus gerai. Gavau pranešimą, kad jau pradėtos valyti ir mažesnio intensyvumo gatvės. Manau, kad viskas yra gerai ir tai nėra netikėti ir neapgalvoti dalykai, tik ne viskas įvyksta per vieną ar dvi valandas.

– Taip, kai toks snygis, su gamta jau nepasiginčysi. Teko skaityti, kad net 600 tonų druskos buvo išbarstyta per vieną parą. Tai didžiuliai kiekiai. 

– Taip, buvo barstoma praktiškai be perstojo. Vėlgi, yra tos technologinės plonybės, kada matant, kad bus gausus snygis, temperatūra yra pliusinė, tai turi druską išberti dar prieš, kad nebūtų taip vadinamas primuštas sniegas, kadangi tuos guzus būna labai sunku privažinėtus nuimti. Dar turi truputį pasnigti, kad suveiktų druska ir tą vadinamą pliurzę nustumti. 

Aloyzas Pakalniškis. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Prisimenu daugybę metų, kai žmonės dažnai piktinasi, kad sniegas nėra nustumdomas, tik druska pabarstoma. Bet prie tam tikrų oro sąlygų tie stumdytuvai gali suplukti ir susidaryti ledas. 

– Jie gali ir suplukti. Geriausia, jeigu yra pliusinė temperatūra ir sniegas, tai pasistengti išberti prieš užsningant. Ir pradėjus snigti, jeigu matomas ilgas snygis, tai maždaug po trijų valandų yra išvažiuojama, kadangi jeigu tik pradėjus snigti pradėsi važinėti su plūgu, tai du centimetrus nustumsi sniego ir už dviejų valandų turėsi tą pačią problemą. Jeigu barstytuvas neišvykęs į pagrindines gatves, tai greičiausiai tam yra loginiai paaiškinimai ir parinktas vienoks ar kitoks scenarijus. 

Jeigu barstytuvas neišvykęs į pagrindines gatves, tai greičiausiai tam yra loginiai paaiškinimai ir parinktas vienoks ar kitoks scenarijus.

– Šitą reikia žinoti vairuotojams, nes kai yra sudėtingos vairavimo sąlygos, žmonės yra labiau įsitempę ir nervingi. Tuomet mintyse pradeda barti „Kauno švarą“ ir savivaldybę, kad nevalo gatvių, nors jų, kaip jūs sakote, su plūgu tuo metu negalima stumdyti, nes tiesiog bus ledas ir bus dar sudėtingesnės eismo sąlygos.

– Taip. Teisingai.

– Ar nėra druskos stygiaus tokiais kiekiais barstant? Prisimenu prieš keliolika metų būdavo dar tokių atvejų, kai „Kauno švara“ pritrūkdavo, dabar lyg ir pasiruošusi atsargų. 

– Mano žiniomis, tikrai ne. Jos yra pakankamai ir planuojami papildymai. Toje vietoje jokios problemos ir grėsmių nematome.

– Sniegą pranašauja jau ne tokį intensyvų, bet ir savaitgalį dar gali snigti ir pašals, tai sniegas netirps ko gero. Darbų dar laukia?

– Dabar tikslas – išsivalyti tą sniegą, kad eismas nesutriktų. Toliau, kai turime kelių dienų langą, yra daromi kokybiški valymai, kai valomi ir kelkraščiai, ir vidurinės važiuojamosios dalys. Tarp snygių taip pat vyksta intensyvus darbas. Skambino ir iš sporto įstaigos šiandien, kad vyksta treniruotės – nėra galimybės įvažiuoti. Darome tuos mažesnius darbelius, jeigu pagrindinėse gatvėse apsitvarkome, einame ir padedame kitoms viešosioms įstaigoms, kad su jomis susisiekimas būtų patogesnis. 

– Šaligatviai, laiptai ypatingai apsnigti ir pavojingi, sunkiai praeinami. Ar nebuvo minčių pritraukti papildomai žmonių, dirbančių viešuosius darbus?

– Tokie žmonės su mumis dirba. Atsakingų darbų pati „Kauno švara“ jiems nesiryžta duoti, kadangi ten yra tam tikrų problemų. Jeigu kalbant apie laiptus, tai prioritetas – brigados ryte eina, nukasinėja, barsto laiptus. Tai būtent nuo laiptų ir nuo viešojo transporto sustojimo stotelių yra pradedami darbai. 

– Paminėjote mažas gatveles. Būna Žaliakalnyje, kad po sniego susiplukia, pasidaro praktiškai ledas, tačiau nei barstoma, nei valoma net ir tuomet, kai nėra snygio, kuomet pagrindinis dėmesys tenka didžiosioms miesto gatvėms.

Mieste yra 1600 gatvių, iš jų 200 ar 300 yra prižiūrimos ir tikrai į visas gatves atvykti galimybių nėra.

– Taip, mieste yra 1600 gatvių, iš jų 200 ar 300 yra prižiūrimos ir tikrai į visas gatves atvykti galimybių nėra. Kaip minėjau, yra du ar trys scenarijai, bet visų gatvių tikrai neišvalysime ir niekada taip nedeklaravome, kad darysime. Reikėtų pasitikrinti, apie kurią gatvelę jūs kalbate.

– Ten visas tinklas. Aš čia Žaliakalnį paminėjau kaip man geriausiai žinomą rajoną. Bet kiekvienas turbūt kur platesnis siaurų gatvelių tinklas – kiekviename rajone turbūt tos pačios problemos. Na, bent druskos pabarstytų, nes mažiausia įkalnė, kalniukas ir jau nugludintas ledas tampa problematiškas.

– Taip, tose sudėtingiausiose vietose, kurias esame identifikavę, „Kauno švara“ pastato dėžes su smėlio, druskos mišiniu. Bet tai dažniausiai būna kažkokios įkalnės, įvažiavimai, kur jaučiame metai iš metų tam tikras problemas ir kur technika negali operatyviai nuvažiuoti. Turime keliasdešimt smėlio dėžių Kauno mieste ir tiek su pačiais gyventojais esame sutarę arba „Kauno švaros“ brigada privažiuoja ir pabarsto. Yra tam tikrų lokalių taškų, bet į kiekvieną gatvę tikrai nesakome, kad atvažiuojame. Tokių galimybių kol kas neturime ir turime užtikrinti pagrindinio transporto skeleto funkcionavimą, kad mieste nesustotų gyvenimas.

– Bet kaip minėjote, kad dėžė būtų pastatyta su smėliu ar druska, gyventojai turėtų ar į savivaldybę ar į „Kauno švarą“ kreiptis su prašymu?

– Kreipiasi į savivaldybę ir mes užsakome „Kauno švarai“. Gyventojai turėtų nurodyti tam tikrus motyvus – ne kad savo kiemą barstys, o kad ta vieta probleminė. Mes patikriname tą problemą, kad nebūtų piktnaudžiaujama ir padarome tuos darbus.

– Komentaruose tenka skaityti, kad geriau skaldele barstytų, o ne druska. 

– Visų pirma skaldelės, kurią turi šiaurės šalys, pas save neturime. Į Lietuvą ji yra įvežama, jeigu kalbame apie granitinę skaldelę. Mūsų temperatūrinis režimas yra toks... Skandinavijoje užšalo, praktiškai vieną ar du kartus atšilo ir jie turi žiemą, jie turi išpiltą skaldą vieną ar du kartus. Mes turime jautrių situacijų, kai pliusinę temperatūrą keičia minusinė, pasninga. Manau, kad ir ta skaldelė nebūtų tokia efektyvi. Pirmas dalykas yra kaina, antras – temperatūrinis režimas. Mes kovojame su užšalimo ir atšilimo ciklu. Reikia labai preciziškai viską padaryti tam tikru momentu, kad supluktas sniegas neprisiklijuotų ir neturėtume problemų.

– Žodžiu, ekonomikos ir meteorologinės priežastys.

– Taip, mes esame tai pabandę daryti Rotušės aikštėje gal pernai ar užpernai. Kai nėra daug sniego visai pasiteisina, ji trinasi kartu su sniegu. Tam tikrais epizodais mes ją panaudojame, bet tikrai ne masiškai. Aišku, yra ir kitos paskui problemos, kad reikia tada lietaus surinkimo šulinėlius valytis nuo akmenėlių arba skaldelės. Smėlis savo ruožtu gal lengviau išsiplauna ar jo ne tiek būna. 

– Kalbant apie virusą dažnai minimi karo terminai: frontas, priešakinės linijos. Būtų galima pasakyti, kad jūs esate priešakinėse ar pačiose sunkiausiose linijose. Ir ypač sunku, kaip jūs ir rašėte socialiniame tinkle, kad jau serga ir jūsų kolegos, guli reanimacijos skyriuje.

– Iš tiesų padėtis rimta ir nors ta karo terminija galbūt labiau groteskiška, bet ji iš tiesų atspindi realią padėtį. Galbūt skaitytojus ir žiūrovus tie terminai vargina arba kai kas sako, kad mes įsijaučiame. Bet žinote, reikėtų ir suprasti, ir atleisti, nes žmonės tikrai labai sunkiai dirba. Kai eini gatve, gal ir laikaisi reikalavimų, bet nematai tos didelės koncentracijos ligonių, tik tada viskas atrodo paprasta.

Dar daugiau – kai matai 85, gal net 90 žmonių iš 100 sergančius lengvai, irgi kyla tas įtarimas, kad čia gal nėra taip viskas rimta. Mes matome tuos dešimt iš 100 sunkių arba vidutiniškai sergančių. Ir turime pripažinti, ir tai sakėme nuo pat pradžių, kad liga bjauri, sunki ir neretai gydydamas tuos dešimt ligonių tikrai pasijauti kaip mūšyje, kur neturi nė minutės detaliau pamąstyti, turi būti sumanus, ieškoti inovatyvių sprendimų, nes virusas spaudžia stipriai, žmonės tikrai žūsta akyse.

Tai ne pasivaikščiojimas, ne filosofavimas kur nors po obelimi. Tai  greitas, staigus darbas, nes kiekviena uždelsta minutė kainuoja gyvybę. Terminas "frontas" čia visiškai tinka. Žinoma, per pasaulio istoriją, net ir praeitame šimtmetyje, panašių ligų tikrai yra buvę. Ir šitą ligą mes tikrai įveiksime, bet kiek tai užtruks, pamatysime.

Profesorius Andrius Macas. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kaip jaučiasi tie dešimt ligonių iš 100, kuriuos minite? Ką išgyvena žmogus, kai jau patenka į reanimacijos skyrių, į jūsų rankas?

– Stengiamės, kad jie kiek galima ilgiau nepatektų į reanimaciją. Nors paprastai artimieji galvoja, kad kuo anksčiau žmogus pateks į reanimaciją, tuo bus geriau.

Jeigu grįžtume į tuos laikus, kai nebuvo tokios pandemijos, atrodė logiška – intesyviosios terapijos skyriuje daugiau slaugytojų, kurie stebi visas organizmo sistemas. Ir tai visiškai teisinga. Bet nenoriu, kad žmonės žavėtųsi net ir nepandeminiu laikotarpiu intesyviąja terapija – nors naudojamos aukštos technologijos, bet ji žmogui turėtų būti taikoma kiek galima trumpiau, nes yra ir šalutinių reiškinių – galima hospitalinė infekcija ir jos plitimas, žmonių sąmonės būklės ir savijautos, net ir psichologinės savijautos, klausimai yra ne patys geriausi. Net ir ne pandemijos laikotarpiu.

O dabar intensyvioji terapija perkrauta, tokio lygio paslaugas kaip nepandeminiu laikotarpiu yra sunku organizuoti: kostiumai, apranga, riboti judesiai – ką gali paprastai padaryti normaliu metu, čia beveik nieko negali padaryti. Žinoma, labai daug daroma, bet tai kainuoja itin daug resursų, žmogiškų judesių.

Todėl stengiamės, kiek galima, ilgiau žmones išlaikyti skyriuje – tai visomis prasmėmis jiems naudinga. Sunkių ligonių turime, ir taip yra ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Jurbarke ar Tauragėje, – visur tokia pati schema. Lygiai tokia ji ir Londone ar Niujorke – kad kiek galima daugiau žmonių išvengtų intensyviosios terapijos. Bet kai jau būtina, ligoniams ji turi būti taikoma.

– Ir kas vyksta taikant intensyviąją terapiją? Gal žmonėms, kurie iki galo  nesuvokia šios ligos grėsmės, pavojingumo, tai padės atverti akis?

– Iš tiesų sutrikusias pagrindines organizmo funkcijas, be kvėpavimo funkcijos, labai stengiamės valdyti skyriuose.

Bet didžiausias procentas žmonių, kurie taikoma intensyvioji terapija, gydomi dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kitaip tariant, dėl dusulio – labai žiauraus dusulio, deguonies bado.

Kaip tai atrodo? Visų pirma, žmogus ne visada jaučia, kad tai yra dusulys – jis jaučia dažnesnį kvėpavimą, silpnumą kojose, jaučia, kad jam trūksta kvapo, kad sunku atsisėsti lovoje, nueiti iki tualeto – taip būna namuose. Šitie simptomai išlieka tie patys, tik labiau agresyvūs, labai labai sunkūs.

– Esate rašęs, kad jūsų kolegos gydytojai irgi guli reanimacijoje ir prašo: tik neintubuokite.

– Jie žino, toks natūralus supratimas, kad kol žmogus neintubuotas, jo šansai, turime pripažinti, yra gerokai geresni negu tuo metu, kai prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. Šis aparatas, arba pati ventiliacijos procedūra, suteikia papildomo laiko, kad žmogus galėtų pasveikti nuo viruso.

Bet vis dėlto ligos eiga, jos progresavimas tęsiasi. Tai, kad bus pradėti ventiliuoti plaučiai, nereiškia, jog pasipils kažkoks kosminis dujų mišinys ir žmogus pradės sveikti. Tai reiškia, kad žmogaus būklė tragiškai sunki ir nebūtinai ji pagerės: vieniems laimime laiko ir jie pradeda sveikti, kitiems, deja, niekuo nebegalime padėti. Ir tai yra mūsų kasdienybė šiuo metu.

– Apie intubaciją gal ne visi ir žino.

– Intubacija – vamzdelio įvedimas į žmogaus trachėją ir prijungimas prie aparato, kuris pradeda pūsti orą. Tuo metu, kol pučiamas oras, ligonis turi būti užmigdytas, atpalaiduotas, kad nesipriešintų tam įpūtimui. Jis neguli kaip įkaltas, jį reikia vartyti, kad nebūtų pragulų. Mes ligonius privalome perversti ant pilvo, nes tada daugeliui žymiai pagerėja ventiliacijos ir kraujotakos rodikliai.

Personalui tai labai sudėtingas darbas – įsivaizduokite: reikia užmigdyti pacientą, perversti stengiantis, kad vamzdelis nenuspaustų nei kvėpavimo takų, nei burnos tam tikrų struktūrų, nei veido.

Darbas sudėtingas. Prijungus pacientą prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, prasideda ilgos dienos laukimo, kada jis pradės sveikti.

– Kiek laiko tai trunka? Žmogus juk visą laiką negali būti užmigdytas.

– Būtent. Žinote, mes labai tikimės, kad šeštą–aštuntą dieną galėsime ligonį pažadinti ir tą vamzdelį ištraukti. Anksčiau to tikėtis sudėtinga.

– Vadinasi, žmogus vidutiniškai savaitę miega?

– Čia tik pradžia. Paskui prasideda: ar mums sekasi iš karto, ar žmogaus būklė nors kiek gerėja, ar ta liga ir atsakas į ją tęsiasi. Ir tai gali tęstis 30, 60 dienų... Labai įvairiai.

– Ir tiek laiko žmogus būna užmigdytas?

– Taip, gali būti, kad užmigdytas bus sausį, o pažadintas gegužę. Čia visai suprantama – tokia liga.

– Skamba kraupokai, tiesą pasakius.

– Taip, bet liūdniausia, kad gali būti, jog gegužę žmogaus neliks. Žinote, tie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai, kad ir kokie jie išmanūs, vis tiek nėra natūralus fiziologinis veiksmas.

Paprastesnių infekcijų ir ligų atveju tai labai naudinga: per anesteziją naudojame dirbtinę plaučių ventiliaciją – 2–3 valandos, chirurgas atliko veiksmą, pacientas žadinamas, jis gražiai bunda, plaučiai nepažeisti, išleidi jį į prabudimo palatą, kaip žmonės mėgsta vadinti, arba į tą pačią intensyviąją palatą perkeli.

Bet šios ligos atveju, tais sunkiais atvejais, mes kalbame apie savaites, mėnesius.

– Juntamas poveikis ir smegenims?

– Stengiamės išsaugoti žmogui visą fiziologinį komfortą – kiek yra įmanoma. Bet esate teisus, jeigu centrinės nervų sistemos pažeidimų ir išvengi, periferinės nervų sistemos – ne. Pavyzdžiui, turime tokį pavadinimą – kritinių būklių polineuropatija, kai ligoniui, pažadintam po mėnesio, bus sunku vaikščioti, jam kaip kosmonautui, sugrįžusiam iš kosmoso, iš tos nesvarumo būklės, reikės išmokti vėl vaikščioti.

Turbūt puikiai žinome, kad kai sergi kažkokia liga, karščiuoji penkias–septynias dienas, po to jau lyg ir viskas gerėja, tu vaikštai, bet tave mėto. Ir tai yra patirtis tik namuose, o čia 7–10 kartų ilgesnis gydymas gali būti.

Intubacija yra dramatiškiausias dalykas. Iš tiesų daug sistemų tenka koreguoti. Matote, mes taip tyliai džiaugiamės, jeigu žmogaus plaučių būklė nepažeista visiškai, tada turi ir daugiau laiko. Būna, kad liga pažeidžia žarnyną, gali pažeisti inkstų funkciją, net ir nervų sistemą, bet tu vis tiek turi laiko. Ta kvėpavimo pažaida yra pats dramatiškiausias dalykas sergant šia liga.

Tai ne pasivaikščiojimas, ne filosofavimas kur nors po obelimi. Tai  greitas, staigus darbas, nes kiekviena uždelsta minutė kainuoja gyvybę.

– Ir kaip minėjote: ligonį reikia ir vartyti, ir maitinti dirbtiniu būdu, ir visus kitus gamtinius reiškinius sutvarkyti.

– Taip, ir be tinkamos mitybos pasveikti neįmanoma. Žmogus turi turėti energijos, gauti maisto medžiagų, kad galėtų kovoti su liga.

– Ar padeda savanoriai, ar juos priimate?

– Priimame, ir tų savanorių kiekviena gydymo įstaiga pasirenka tam tikrą kiekį, bet aš noriu, kad suvoktume – jeigu tai būtų savanorystė, kur reikia šluoti gatvę mieste, viskas būtų paprasta.

Bet čia yra kitaip. Tai reiškia, kad gydymo įstaiga privalo prisiimti atsakomybę už savanorį, už jo sveikatą. Vis tiek išlieka rizika, kad ir jis gali susirgti. Tai atsakomybė, kad jis būtų aprengtas, kiek galima labiau saugus, kad būtų naudingas ir padėtų ten dirbantiems ir besigydantiems.

Turime suprasti, kad jeigu mane įleistų į kokią nors įmonę, aš nelabai žinočiau, ką ten reikia daryti, – galėčiau tik pašluoti grindis. Tai irgi labai reikalinga ir tai savanoriai daro. Turiu pasakyti, kad ligoninės negaili resursų ir dalį savanorių net kviečia įsidarbinti.

Labai trūksta pagalbinių darbuotojų. Pavyzdys: reikia paversti ligonį. Yra gydytojas, slaugytoja ir antra slaugytoja – to neužtenka, būtų gerai, kad  būtų dar du pagalbiniai darbuotojai, kurie pagelbėtų. Šitų rankų labai reikia.

– Taip įpratome, kad COVID-19 dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau liūdna praktika – tiek Jonavoje jūsų kolega 54 metų, tiek esate minėjęs apie Europoje sergančią garsią anesteziologę, kuri apskritai maratonininkė, sveikuolė. Tai apie tą amžių, nes jauni įsivaizduoja, kad man čia nepavojinga.

– Turiu paminėti, kad mes džiaugiamės, jog ta daktarė, mokyta iš Europos yra pasveikusi. Tikrai liudija savo patirtimi tos ligos rimtumą, tragiškumą ir yra kaip ambasadorė po šito pasveikimo. Ji tikrai ištraukė tą sėkmingą bilietą, mums buvo didelis atokvėpis, nes jeigu jos būtume netekę, tai būtų turbūt ypatingai didelis smūgis. Bet natūralu, kad vyresni žmonės serga ir šiaip turi gretutinių ligų, ir netgi ne tiek didelė šita infekcija net be kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, ji yra pavojinga.

Dažnai atrodo, kad šiuolaikinė medicina yra visagalė, bet ligos eiga tiek būna arba staigi, arba atkakli, kad tu žiūri į tyrimus ir yra protu nesuvokiami rodikliai.

Aišku, dalis vyresnių žmonių labai sunkiai serga būtent kvėpavimo funkcijos nepakankamumu ir suprantama, kad žmogaus kompensacinės galimybės vyresniame amžiuje yra mažesnės. Tai yra natūralu, tačiau visgi yra baisu, kai labai daug matome sunkiai sergančių vidutinio amžiaus žmonių. Net Kaune turime daug sunkiai sergančių žmonių – 34, 35 metų. Taip, jie serga be reanimacijos, bet jeigu jų paklausinėtume, tai suvoktumėte, kokie tai yra sunkūs ligoniai. Taip, jie pasveiksta, bet dalis ir 30 metų amžiaus grupėje, ir netgi iki 30-ies turi riziką mirti. 

Dažnai atrodo, kad šiuolaikinė medicina yra visagalė, bet ligos eiga tiek būna arba staigi, arba atkakli, kad tu žiūri į tyrimus ir yra protu nesuvokiami rodikliai. Tai, ką mes skaičiuojame iki vieneto – pavyzdžiui 0,5 – o vienetas jau blogai. O čia staiga gauni dvidešimt. Tokį skaičių. Sunku protu suvokti. Žinomi tokie skaičiai, bet jie atsiranda akimirksniu. Arba vienas rodiklis, kuris turėtų būti iki penkiolikos, staiga pasidaro 6 tūkstančiai. Tie rodikliai rodo, kaip ta liga agresyviai keliauja per pasaulį ir per žmogaus organizmą. 

– Ir ta liga nauja, dar iki galo neištirta, komplikacijos irgi, net ir pasveikusiems nežinia, po kiek laiko atsilieps. Čia vėlgi atskira tema turbūt, ar ne?

– Taip, turbūt turime sakyti, kad bendrai koronavirusas nėra nauja virusų grupė ir žmonės diskutuoja socialiniuose tinkluose, kad gal bando pagąsdinti senu virusu, kuria dirbtines idėjas ir sąmokslo teorijas. Žinote, aš galiu jums irgi sakyti, „Volkswagen“, „Ford“ ar bet koks kitas automobilis ir prieš 50 ar 100 metų buvo, bet jeigu jūs pažiūrėtumėte, kaip jie tobulėja. Virusai irgi eina per savo atranką ir jie taip tobulėja, kad turime naują modeliuką. Ir tas naujas modelis yra 2019 metų gamybos, greitas, miklus ir reikia rasti priešnuodžius. Tie priešnuodžiai irgi, neturime prarasti optimizmo, labai staigiai ieškomi. Tas vakcinų klausimas yra tikrai labai sėkmingas. Bus visko, bus ir nesėkmių, bet visgi ieškojimai yra labai greiti. Bet mums reikia laimėti laiko, kad kaip galima daugiau žmonių nesusirgtų, jei sirgtų, tai sirgtų lengviau ir kaip galima daugiau išgelbėti.

Žinote, kur yra didžiausia bėda? Kai žmogus neigia – plikomis rankomis į tą laužą puola, nori įrodyti, kad taip nebus. Kiek mes turime netekę Lietuvoje žmonių, kurie buvo aktyviai neigiantys viruso egzistavimą, kurie buvo aštrūs pasisakymuose...

– Paminėjote vakciną. Jūs pats patekote į tą grupę ir ar skiepijotės?

– Taip, aš patekau į tą grupę pagal nustatytas Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas, ten labai aiškūs kriterijai. Tai visų pirma, Lietuva buvo apsisprendusi, kad pirmiausia skiepys medikus ir tai yra logiška, nes matome, kad netekčių jau dabar daug tarp gydytojų, slaugytojų ir padėjėjų. Tai yra suprantama, kad jie ir toliau galėtų veikti, dirbti ir nesustoti. Tai pirmas kriterijus buvo tie, kurie dirba covid skyriuose – ar paprastame, ar intensyvios terapijos skyriuje. Ir kadangi mūsų klinikai irgi tenka dirbti covid reanimacijoje, mes net turime savo atskirą poskyrį, tai taip ir planavome, kad visos slaugytojos ir gydytojai, kurie ėjo, eina ir eis, bus skiepijami.

Man pavyko patekti į tą sąrašą, nes labai nekantriai laukiame, kad visi, net ir tie, kurie nedirba šioje reanimacijoje, gautų tą galimybę. Taip pat labai atsargiai vertiname, turime kolegų, kurie turi sunkią gretutinę ligą, puikiai gydomą, galbūt simptomų nėra, bet pavojus didelis ir mes šiuos gydytojus ir slaugytojas stengiamės turėti. Yra šalių, kurios pasirinko modelį, kad iš pradžių pradės nuo vyresnių, o tik po to sugrįš prie jaunesnių, bet, pavyzdžiui, mūsų klinikoje mes pirma paskiepijome labai jauną gydytoją, kuri neturi gal ir 25 metų, ji yra sveika, gerai jaučiasi, bet yra sirgusi tokia liga, kur mes negalime – tiesiai šviesiai turime sakyti – rizikuoti jos gyvybę, o ji turi dirbti ir dirbs. Gal ne toje reanimacijoje, bet atliks anestezijas.

Niekada nežinai, koks pacientas bus, nors jis ir patikrinamas, bet gali įvykti, kad jam išsivystys arba bus tik vėliau nustatyta ta liga. Ieškome sprendimų, sąžiningumas šioje vietoje yra ypač jautrus. Jūs turbūt girdėjote, ir kitose šalyse kokie yra skandalai, kai pasiskiepija žinomi žmonės, bet visai ne tuo tikslu, kad reklamuoti, aišku, teisingai, gal paskatinti skiepytis, bet turbūt kad savo kailį išgelbėti. Tada vaizdas yra blogas ir norisi, kad Lietuvoje tokių atvejų nebūtų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Ar buvo kolegų, kurie atsisakė skiepytis?

– Yra žmonės, kurie tikrai svarsto. Labai gerbiu jų nuomonę, suprantu. Bet matote, jeigu svarstymas yra argumentuotas arba net viduje toks rimtas, o ne tik neigimas, tai yra malonu bendrauti. Ir visuomenėje yra žmonių, kurie sveria, skaito, skaičiuoja. Šiuo metu sako „ne“, bet jie dėlioja argumentus ir puiku, jeigu žmogus apsispręs rudenį ar kitą pavasarį, net jeigu ir tikrai turėdamas galingus argumentus ir nesiskiepys, bet elgsis socialiai tinkamai: laikysis rekomendacijų, nebandys visko paneigti ir turbūt pasityčioti iš to, kas rekomenduojama, tada bus viskas tvarkoje. Gali ir nepasiskiepyti, nematau čia tragedijos. Žinote, kur yra didžiausia bėda? Kai žmogus neigia – plikomis rankomis į tą laužą puola, nori įrodyti, kad taip nebus. Kiek mes turime netekę Lietuvoje žmonių, kurie buvo aktyviai neigiantys viruso egzistavimą, kurie buvo aštrūs pasisakymuose...

Visi mes mandrai norime pasakyti, šiek tiek pasijuokti, pasidrąsinti. Tai čia nieko tokio, bet kai mes einame tokiu agresyviu keliu neigdami ir po to ištinka liga, labai norėtųsi, kad tie žmonės, kurie iš sunkios formos pasveiksta, kad jie liudytų tos ligos rimtumą. Jeigu jau papuolė, tai tegul pasako, ar tikrai jo nėra.

– Pats rimtai svarstėte: ar skiepytis, ar ne?

– Ne, aš rašiau, kad lauksiu iš vakaro, jeigu reikės stovėsiu eilėje. Tikrai galvojau, atsakingai svėriau, matavau, ar neturiu kažkokių simptomų. Nes jeigu atsiranda simptomai, tada jau tenka sustoti, nesiskiepyti. Daug čia bus tų sprendimų, teks ir pakartotinai pasiskiepyti, nes priklauso du skiepai pagal tą vakciną, kuri šiuo metu yra atvažiavusi į mūsų šalį. Tikrai sėkminga ir patirtis kitų šalių yra labai įspūdinga.

Kiekvieną dieną autobusas žmonių žūsta, skaičiuokime autobusais.

– Bet štai minite, kad kai kurie jūsų kolegos turi savų argumentų ir iš jūsų kolegų tikėčiau mokslinių argumentų, kodėl jie ketina nesiskiepyti.

– Labai protingai – jie nesako, kad nesiskiepys, bet yra kelių gamintojų vakcina. Kiekvienas turi savo nuomonę. Man, sako, labiau patinka ta vakcina – ir paskui ilga diskusija kelių valandų. Kitas sako kategoriškai ne: man ta patinka. Ir tą polemiką smagu matyti. 

– Bet ji mokslinė yra? Aš labai bijau, kad iš jūsų pasakymo vėl neatsirastų sąmokslo teorijų, kad medikai nesiskiepija.

– Matote, kiekvienas turi savų argumentų, bet medicinos darbuotojų tarpe jie yra labai grįsti. Vienas sako: noriu, pavyzdžiui, skiepytis šita vakcina, nes ja ateityje bus paremtas ir vėžio gydymas. Kitas sako: man įprasta yra seno (na, ji nė kiek ne seno) tarkime kitų virusų pagrindu sukurta vakcina, nes ji man atrodo priimtinesnė ir pažįstama. Ir tie argumentai dėstomi su lentelėmis. Tas vyksta ir labai smagu klausyti.

Yra ligų, nuo kurių gali diskutuoti, ar skiepytis, ar rizikuoti. Ligos, kurios duoda laiko, pavyzdžiui, ligos, kurios sukelia onkologinius sutrikimus, kurios gal išsivystys po 10-15 metų. Tai čia yra visai pagrįstas žmogaus noras įsigilinti, pasvarstyti, bet kai turime tokias žaibiškas ligas, čia tiesiog nėra daug ką diskutuoti, čia reikia staigiai priimti sprendimą, gerbiant kiekvieno nuomonę. Iliustruoti noriu pasiutligės atveju, kuris tikrai labai puikiai žinomas: nepasiskiepijus, susirgus pasiutlige, yra 100 proc. žūtis. Tai niekas nediskutuoja, kad reikia pasiskiepyti. Jeigu jau apkandžiojo – net nėra abejonių. Vienas kitas gali būti pasveikimas iš tūkstančio ar 100 tūkst. žmonių.

Šitos ligos atvejų pasveikimų 85 turbūt puikiai praeis, žūti iš tų dešimties ar penkiolikos gali tik keli. Atrodo, galime rizikuoti. Bet suprantate, srautas žmonių atplaukia ne po du žūstantys, o dešimtimis, realiai Lietuvoje šiuo metu ties žūties riba kiekvieną dieną yra 200, 300 ir tik taip nutinka, kad 20-40 žūsta, į jų eilę stoja kiti žūčiai. Tai per didelis skaičius... Kiekvieną dieną autobusas žmonių žūsta, skaičiuokime autobusais.

tTk lova nieko negydo, čia reikia, kad vyktų aukščiausiomis technologijomis paremtas gydymas. Toks yra darbas.

– Autobusais, ar tai, kad vos ne kas pusvalandį Lietuvoje miršta žmogus, nors aišku kiti sako, kad čia jūs kaip mirties priežastį rašote.

– Čia visiškas pramanas. Čia gali dar diskutuoti, jeigu guli vienas ligonis, nori parodyti, kad tu čia gydai... Ne, dabar visi mieliausiai norėtų nematyti nė vieno tokio atvejo. Ir tikrai gydytojai labai nori nerašyti šitos ligos, kad tik nėra šitos ligos. Ne, yra. Didžiausias troškimas, kad neturėtume nė vieno reanimacijoje tokio ligonio ir galėtume vietoje vieno tokio gydyti dešimt paprastų. Mielai imtume be jokio papildomo apmokėjimo, kad tik galėtume ramiai gyventi. Tokia yra jausena bendrai medikų tarpe.

– Kokia situacijoje Kauno klinikose jūsų skyriuje su vietomis? Apie tai daug buvo kalbama, tai geriausia, kai apie tai kalba žmonės, kurie žino, ką sako.

– Matote, vietos beveik visos yra užimamos. Yra paliekamas tam tikras rezervas ir jei yra didesnis srautas žmonių, jos didinamos. Taip yra sostinėje, taip yra ir bet kuriame Lietuvos mieste. Taip, pagal specialybę mes esame anesteziologai-reanimatologai. Mūsų ligoninėje anesteziologai atlieka anestezijas, taip esame pasiskirstę. O intensyvios terapijos gydytojai –reanimatologai – atlieka reanimatologinę arba intensyviąją terapiją. Tai vienas iš reformos pakeitimo, reorganizavimo žingsnių buvo tai, kad mūsų klinika pradėjo teikti intensyviąją terapiją, tos kompetecijos tikrai užtenka ir labai ji greitai progresuoja. Bet į intensyviąją terapiją esame priversti kviesti slaugytojas, kurios yra ne intensyviosios terapijos, jau orientuojamės į tolimesnę plėtrą. Ir ne tik reanimatologų darbui reanimacijoje, bet ir kitų specialybių gydytojų.

Jeigu jūs paimtumėte Kauno ligoninę, tai ten COVID-19 infekciją gydo visu skyriumi kardiologai. Tai yra tikrai didžiulis darbas, kurį atlieka gydytojai, iki šiol to darbo nedarę. Taip, medicinos principai yra tie patys, bet įsivaizduokite, jeigu tu esi pediatras, o Vilniuje pediatrai gydo suaugusius žmones. Ir Kaune gydo vaikų intensyvios terapijos gydytojai suaugusius žmones. Tai yra dideli iššūkiai, plėtra vyksta, taip daroma, kad kiek reikia tų lovų vis plečiama ir atidaroma. Bet matote, tik lova nieko negydo, čia reikia, kad vyktų aukščiausiomis technologijomis paremtas gydymas. Toks yra darbas.

– O pačių lovų netrūksta?

– Ne. Čia problemos nėra. Esmė, kad lova būtų – tai čia nulis. Bet kad prie tos lovos stovėtų slaugytojai, gydytojai, padėjėjai, kurie visi išmanytų tą darbą... Taip, tai yra padaroma ir daroma, bet noriu, kad irgi galvotume: jeigu taip įvyks, kad liga mus prispaus, kad vien tik šitiems ligoniams, jų palikti negalėsi, juos visus reikės gydyti, tai jeigu kažkam reikės kitos pagalbos, visai ne šitos ligos gydymui, jo galimybės bus... Matote, planinių operacijų tenka mažinti, net ir kai kurių kitų planinių procedūrų tenka mažinti. Žmogaus pasveikimas lyg ir atidedamas.

Duodu pavyzdį: jaunas vyras, kalbamės. Yra pažeistas peties sąnarys, ne onkologija, bet beprotiški skausmai. Ką reikėtų padaryti? Reikėtų atlikti peties raumenų susiuvimo operaciją, kuri normaliai atliekama per dvi valandas. Bet kadangi personalas yra taip užkrautas ir perkeliamas gydyti COVID-19 sergančius ligonius, tai ta planinė operacija atidedama. Reiškia, du-trys mėnesiai. Teisingai, ji turi būti atidėta, bet du-trys mėnesiai jaunam vyrui tragiškas skausmas, kurį busime priversti valdyti Lėtinio skausmo centre arba mūsų Lėtinio skausmo klinikoje, nors žmogus visai darbingas, ne lėtinis ligonis, bet jo kelias du-tris mėnesius bus labai sunkus. Ir tuo laikotarpiu jo darbingumas bus labai mažas, tai čia dar mažiausia problema – na, kaip nors. Bet jo savijauta bus bloga, rizika patirti lėtinį skausmą didėja ir mes kalbėsime apie žmonių sergamumą kitomis ligomis ir pamatysite, kiek bus bėdų ir visas pasaulis apie tai kalba. Bet kito sprendimo nėra. Kitas sprendimas yra sumažinti ligos plitimą, egzistavimą arba visai išgydyti. Tai mes labai laukiame to pasikeitimo ir vienintelis būdas yra, kaip matote, vakcina. Žmonės ir užsidaryti nenori, ir pavargsta, visa tai galima suprasti.

– 30 metų praėjo, kai visi susitelkėme, prie bokštų budėjome, į Baltijos kelią važiavome. Nieko neturėjome materialine prasme paėmus, bet buvome laimingi, nes buvome vieningi ir žinojome, kokio tikslo siekiame. Šiandien, kuomet šaldytuvai pilni, stogas virš galvos, visko yra, rankas ir kojas turime, darbą susirasti galime ir vis tiek nelaimingi. Jeigu tu ieškai negatyvių dalykų, tu ir Kanarų salose gyvendamas surasi – tai bus per karšta, tai vanduo per sūrus. Kaip žmonėms pabandyti pasakyti, kad tiesiog išlikime ramūs ir susitvarkys tos visos bėdos?

Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti.

– Taip, mes esame patyrę, kokia galia yra vienybėje. Juk tankus tai sustabdėme ne ginklais – dainomis, susikabinę rankomis, malda. Dalykais, kurie atrodo prieš ginklus kaip humoras. Ir visgi tai buvo stipresnis ginklas nei tankai. Mes pasaulyje pristatomi kaip laimės kūdikiai, kaip unikalus demokratijos triumfas, nes per tokį trumpą laiką atstatyti visuomenę praktiškai sulyginant su Vakarų kraštais, kurie jau 200 metų demokratijos tradiciją turi, yra beveik kaip stebuklas. Jeigu pasižiūri pasaulio statistikas, mes esame pirmame penkiasdešimtuke beveik visais klausimais. Daug analitinių straipsnių pristato Baltijos valstybes kaip patvirtinimą, kad demokratija veikia. Tai yra teisinga žmonijos atrasta kartu su gyvenimu sistema. Mes esame pavyzdys, kad išvis tokie dalykai veikia. 

Mes turėtume tai prisiminti ir vertinti, nes mūsų brolių ir seserų kraujas – partizanų, tų, kurie sušalo Sibiro platybėse, tiesiog šaukė į mus – ar jūs juokaujate? Jūs skundžiatės ne kad trūksta vieno ar kito dalyko, kur gyvybės ir mirties klausimas sprendėsi visai neseniai prieš keletą dešimtmečių, kad mes šitą laisvę turėtume. Dabar turime ją saugoti, nes jeigu murmančių skaičius didės, mes prarasime vienybę. Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti. Jie paskelbs, kad štai, mūsų kaimynai nestabilūs, susipriešinę, tai žinote, ką? Mes jiems padėsime. Ir vėl iš naujo ta pati dainelė, kurią mes jau turėjome. Praktiškai vienybė yra nacionalinio saugumo klausimas Lietuvoje, nes kraštas yra labai nedidelis. Ir jeigu susipriešiname, jei vienas kitą ujame, negerbiame, tai galima sakyti, mes rizikuojame laisvės ir nepriklausomybės istorija. Mes rizikuojame savo krašto likimu.

– Tie partizanai irgi turbūt turėjo nusiskundimų, kad keliuose kvadratiniuose metruose artimu atstumu turėjo būti. Ir vandens nebuvo, ir nusiprausti nebuvo kur. Ir šaltoka, ko gero, ten žiemomis girioje sėdėti buvo. Bet jie sėdėjo. Ir žinojo, kad kiekvieną dieną gali žūti, ir ne tik žūti, bet ir nukankinti gali būti. Bet jie turėjo tikslą – laisvą Lietuvą. Mes šiandien gyvendami laisvoje Lietuvoje esame nepatenkinti, kad su kauke reikia vaikščioti.

Mūsų egzaminas šiandienos yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume.

–  Taip, aišku žmonės į tokią kalbą kartais reaguoja dar didesniu pykčiu: jums tai gerai, jūs turite pavalgyti, stogą, štai mano problemos, mano ligos. Turime pripažinti, kad išbandymai, sunkumai mūsų nėra palikę. Bet kaip sunkumo nepadaryti problema – šiandien yra klausimas. Sunkumas yra įprastas dalykas, net Viešpats Dievas turėjo sunkumų, kaip ten pagalvoji. Bet kaip nepadaryti problemų? Tai reiškia, neužkietinti sunkumo iki tokio lygio, kad mes nebesusikalbame, nebegalime kartu gyventi, vienas kito gerbti. Mažas kraštas, nedidelė visuomenė, mums iš tikrųjų turėtų būti vienybę lengviau laikyti nei šimtams milijonų žmonių.

Mūsų šiandienos egzaminas yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume. O toliau, kaip jūs sakote, rankas ir kojas turime, vis tiek gali prasimanyti, užsidirbti, kitiems padėti ir tikrai gyventi taip, kaip nori, kaip tavo vaizduotė neša ir turėti tą gyvenimo versiją, kuri yra viena geriausių žiūrint pasaulio kontekste, negu, pavyzdžiui, gyvenant totalitaristinėje visuomenėje, kur tu negali net savo nuomonės pareikšti, susitikti, kalbėtis, keliauti. Įvertinti tai, ką turime – šiandien turbūt yra šitos visos pandemijos pamoka.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Vilties kultūra. Esate apie ją kalbėjęs. Ir tą vilties kultūrą, kai kalbame apie visuomenės psichinę sveikatą, tą nerimą, kuris, be jokios abejonės, visų mūsų namuose šiandien tvyro. Labai trūksta lyderystės iš politikų pirmiausia. Bet lygiai taip pat ir iš jūsų – Dievo tarnų – pusės, to žodžio, to nuraminimo. Aš nesakau, kad jūs kažko nepadarote, aš tiesiog manau, kad daugelio žmonių akys gręžiasi į tuos dvasinius, moralinius lyderius, kurių, deja, Lietuvoje nėra daug. 

– Taip, mes turime atkreipti dėmesį, kad ta vilties kultūra turi būti lavinama. Kaip ir kiti gebėjimai – mes juos laviname pastangomis. Taip ir čia – turi būti lavinamas gebėjimas ne bloga pabrėžti, bet galbūt ieškoti gero, ir pabrėžti, ir parodyti. Taip, Bažnyčia irgi galėtų tos kultūros skelbimo praktiką daryti. Aišku, politiniai lyderiai irgi turi prisiminti, kad jie tarnauja kurdami vienybę. Visi dalykai yra tvarkoje, jie tvarkysis pakeliui, jeigu mes turėsime tą patį pagrindą. Ta vienybės dvasia, troškimo vieni kitiems padėti, tvarkys ir teisę, ir ekonomiką, nes jeigu žmogus šviesoforo signalo laikosi iš baimės – yra vienas dalykas, bet jeigu jis laikosi iš meilės, kad nesužeistų kito žmogaus, yra visai kita motyvacija.

Žmonės aišku turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi.

Mes turime prisiminti, kad motyvacija yra dar svarbesnis dalykas, kurį turime perteikti žmonėms, negu vieni ar kiti niuansai iš ekonomikos ar politikos. Šiandien mūsų uždavinys visiems kartu mokytis vilties meno, jeigu jį taip galima pavadinti, žiūrėti, kokie žodžiai byra iš lūpų – ką aš siūlau kaip sprendimą ir ką aš darau, kad pasaulis būtų geresnė vieta gyventi, ar prisidedu? Jeigu nieko neprisidedu, tai bent patylėkite ir netrukdykite tiems, kurie prisideda, nes jiems nuotaiką gadinate ir tada atimate jėgą. Jūsų darbas tada ramiai pabūti, jeigu nieko gero nepasakai. Jeigu ką nors gero turite – prašom, į eterį kalbėkite, nes tai yra nacionalinis turtas. Žmonės, aišku, turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi. 

– Ką patartumėte tikintiesiems? Gal išpažintį atlikus lengviau pasidarytų ar bažnyčioje šventas mišias išklausius? Dabar tos galimybės neturime, kaip elgtis?

– Vis tiek Kalėdos yra dvasinė šventė, širdies. Prisiminti, kad esame Dievo mylimi, kad jis aplankė šį pasaulį ir nori, kad mes taip pat jį aplankytume. Tas aplankymas ne tik fizinis, kad ateiti į bažnyčią, bet jis yra dvasinis – atsivėrimas maldai, bendrystei, kuri yra egzistencinio pobūdžio. Pagalvoti apie gyvenimo dovaną, apie Kūrėją. Kalėdos šiemet yra su išbandymu, bet jeigu tu pasižiūri į tą Kalėdų istoriją, kuri aprašyta Evangelijoje, ten irgi buvo išbandymas – Marija gimdo antisanitarinėmis sąlygomis, su spaudimu. Ciesoriaus įsakymas visiems susirašyti, nėščios irgi eina 150 kilometrų, kaip jos atveju, ir gyventojų surašymas vyksta. Tada mes žinome įsakymą išžudyti berniukus – turi praktiškai čia ir dabar krautis daiktus ir bėgti į Egiptą – net visai į kitą kraštą, priverstiniai pabėgėliai, tremtiniai.

Tai fonas Kalėdų buvo toks pat. Ne tik angelų giesmė. Šiemet išgyvename štai šitą Kalėdų istorijos dalį ir galbūt daugiau atkreipsime dėmesį, kad jose taip pat buvo įtampa, taip pat negalėjo šeimos, giminės aplinkoje būti pasitiktas kūdikis. Bet tai nesutrukdė nei naujai istorijai, kurią mes vadiname mūsų era, nei sutrukdė tam džiaugsmui, kuris vis dėlto įvyko ir buvo perkeistas pasaulis per šito įvykio reikšmę. Panašiai šiandien ir mes turėtume į Kalėdas žiūrėti. Sunkumai, suvaržymai. Negalime ateiti į bažnyčią, bet pažvelkime į dvasinę šitos šventės tikrovę – juk tai buvo Dievo troškimas ateiti į žmonių tarpą ir jo didelis lūkestis, kad jis bus priimtas.

Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes pirmiausia esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename.

– Ir kančioje gražūs dalykai gimsta. O gal tik kančioje? 

– Kartais tik per kančią gražūs dalykai gimsta. Iš tikrųjų viskas, kas šitame pasaulyje sukurta, yra atėję per kančią –  kūrybinę kančią, kančią susitarti dėl bendro tikslo ir tas sunkumas nesustabdė žmonių kurti miestų, tiesti kelių, atrasti vakciną. Galėjome numoti ranka: nieko nebus, be dešimties metų jokių vakcinų. O vis dėlto susivienijus galima pasiekti, pasirodo, neįtikėtinų dalykų. Gal tai ir yra pamoka, kad mumyse yra tokios kūrybinės galios, kurios mes nesame atradę, kurios dar nėra išlaisvintos. Jeigu tai yra įmanoma per tokį trumpą laiką, tai gal ir kiti dalykai yra įmanomi.

– Požiūrio klausimas, kaip jūs sakote. Gal mes kaip tik ant gražių dalykų slenksčio esame. Koks jūsų palinkėjimas žmonėms švenčių proga?

– Brangieji, esame nuostabios šventės dalyviai. Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes, pirmiausia, esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename. Tai reiškia, kad laimėjome toje loterijoje, kuri vadinasi būtis ir patirtis gyvenimo, tikrovės šio pasaulio. Tai turime prisiminti, ypač per Kalėdas, nes jos yra Dievo ir žmogaus susitikimo šventė. Viešpats įžengė į žmonijos istoriją, kad mums atvertų dalykus, kurie džiugina širdį, kurie dovanoja viltį ir įkvepia gyventi. Norisi palinkėti šv. Kalėdų proga jums visiems įkvėpimo ir džiaugsmo, kuris tebūna jūsų gyvenimo būdas ir stilius. Ačiū ir gražių Naujųjų metų.

– Gruodis. Ir visus mus neramina klausimas, kokia gi bus žiema: šilta ar šalta. Todėl ir pasikvietėme žinomą gamtos mylėtoją Marijų, kad jis mums pasakytų, kur šiuo metu laikosi lydekos – prie žolių ar duobėse?

– Aš manau, kad dar prieš savaitę jas buvo galima rasti prie žolių, jos buvo iškišusios snapus į krantą ir kai kurie vaikinai pagaudavo netgi metro gylyje. Bet, sakyčiau, kad dabar, po šalnų, jos šiek tiek atsitraukė ir aš jų asmeniškai ieškočiau gyliuose. Tiesą sakant, mes praeitą ketvirtadienį gaudėme 15 metrų gylyje, turėjome kibimą, tik neištraukėme lydekos.

– Gruodis yra laikas, kai ruošdavaisi arenoms, ar ne? Pats darbymetis normaliais laikais.

Tu suvoki, kad tas gyvenimas, kurį gyvenai ir kuris atrodė nekeičiamas ir elementarus, amžinas, staiga apsivertė žemyn galva ir tu psichologiškai pradedi jaustis nereikalingas.

– Taip. Grįžtant prie žvejybos, tai mes su bičiuliu sėdėjome valtyje ir sušalome, nors buvom lyg ir apsirengę. Kalenome dantimis ir sakome: kas gi čia darosi? Ir staiga mes susivokėme, kad gyvenime nesame tokiu metu žvejoję lydekų. Jis kadangi irgi iš pramogų verslo, tai visą laiką mes būdavome koncertuose, repeticijose, televizijos projektuose. Tai mes niekada neturėdavome tam laiko. O dabar kuo puikiausiai gaudai ir nustebęs esi, kad gruodis ant nosies, o mes dar gaudome lydekas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Dabar pramogų verslas neturi pinigų, bet turi žiauriai daug laiko.

– Negyveni Radžio nuotaikomis, kuris jau ten bankrutuoja?

– Ne. Kad Radžis irgi, kiek skaičiau tą interviu, jis išlaiko čigonišką poliotą ir neatrodo, kad labai verktų.

– Yra nostalgija, pasiilgsti? Aš žinau, kad tau būdavo labai brangūs tie koncertai. Brangūs ne pinigine (gal ir pinigine), bet dūšiai jie būdavo labai mieli.

– Nepasakyčiau, kad labai pasiilgstu arenų, nes jos asocijuodavosi su tokiu nerimu ir psichologine įtampa, bet aš manau, kad daugelis mūsų pasiilgsta koncertinio gyvenimo, nes tai buvo tavo dalis. Tavo gyvenimo dalis. Ir čia kaip tas posakis, kad pradedi vertinti tai, ką prarandi, dabar tai suvoki, nes tavo sieloje tarsi skylė. Nes atėmė dalį tavo gyvenimo, vardan ko tu gyvenai. Čia tas pats kaip kokiam mustangų prajodinėtojui pareiški, kad jis nereikalingas, nes visur traktoriai.

Tu suvoki, kad tas gyvenimas, kurį gyvenai ir kuris atrodė nekeičiamas ir elementarus, amžinas, staiga apsivertė žemyn galva ir tu psichologiškai pradedi jaustis nereikalingas. Tavo gyvenimas kurį laiką, kol nepersigrupuoji ir nesusigalvoji, ką veikti, toks beprasmis pasidaro. Aš dar turiu atsitraukimą, bet įsivaizduokite kokį muzikantą, kuris visą gyvenimą nieko nedarė, tik tobulino savo amatą: grojo fortepijonu ar arfa. Ir staiga jis supranta, kad yra visiškai nereikalingas ir savo gyvenimą paskyrė velniai žino kam. Atėjo kažkoks nematomas virusas ir viską suvartė taip, kad tu tiesiog net neturi kam rodyti savo įgūdžių.

– Tai jūs kaip jūs, bet tas visas aptarnaujantis personalas. Ten išvis prastai. Kiek, pavyzdžiui, dirbdavo pas tave prie arenos pasiruošimo?

– Daug, žinoma: šviesa, garsas. Šiaip viskas stoja – visa grandinė nuo administratorių iki grimerių, garso, šviesos, bilietų pardavėjų, prižiūrėtojų, samdomų vairuotojų, kurie veždavo tai, ką reikia. Sunkiausia yra ne tokiems, kaip aš, kurie mėgaujasi tam tikru statusu „žvaigždutės“ kažkokios Lietuvoje, bet yra muzikantai, kurie dažnai yra juodadarbiai, samdomi ir t. t., kurių koncertai yra pagrindinė duona. Kai jaunesni, tai aišku, velniai nematė, jaunesniam viskas atrodo labiau pobarabanu, bet vyresni, manau, išgyvena pakankamai sunkius laikus.

– Ar patiko viduramžio krizė: „aš pastačiau jai vyno, moku elgtis su merginom“? Bet viskas baigėsi ne taip, kai tau 40. 

– Aš nežinau, gal nereikia to sakyti būtuoju laiku. Gal ji man dar tęsiasi. Mano draugai kai kurie jaunesni prieina ir sako: „Marka, aš dabar žinau, apie ką tu dainavai. Tada nesupratau, o dabar aš žinau“. Ten buvo noras gal labiau padainuoti ir pasišaipyti iš savęs, kad tu nori atrodyti šaunus tarsi 10-20 metų atgal.

– Bet sakyk, yra visgi su tuo problema?

Žinai, kas guodžia? Kad visi vienodai sensta.

– Yra, žinoma. Smegenys sensta lėčiau negu mūsų kūnas. Būtų teisinga ir tvarkinga, jei viskas vienodai vyktų, bet aš nežinau, ar visų gyvenimuose. Bet, kiek teko girdėti, tai visų. Ypač vyras, lieki toks pat vaikėzas. Ir kartais nesugebi įvertinti, kad tu negali jau to daryti arba tau nepatartina taip elgtis, kaip kadaise. Bet žinoma, visi mes norime būti amžinai jauni ir čia toks ironiškas dualizmas tarp to, kuo tu norėtum būti ir to, kas esi. Žinai, kas guodžia? Kad visi vienodai sensta. 

– Na, moterys – jos tik jaunėja.

– Aišku, bet šiaip, kai žiūri filmus ir matai savo dievukus arba panašius vienmečius kaip tu, ir tada sakai: va, Johny Deppas irgi sensta. Kažkaip lengviau su tuo susitaikyti, nes visi einame ta pačia linkme. 

– O šiaip tave amžius gąsdina?

– Manęs negąsdina amžius. Mane gąsdina galimos ligos ir fiziniai trūkumai. Gąsdina, kad nebetiek jėgų turi, tas tau nepatinka. Mane gąsdina raukšlės, ar kad tu negražus, ar kad galiausiai nupliksi. Bet tu nori sugriūti kuo vėliau. 

– „Upeliais laistosi alus, jaučiuosi tarsi išprotėjęs, galėtų šitaip tęstis amžinai“. 

– Ta daina buvo, kai ant Bryano Adamso melodikos uždėtas lietuviškas mano tekstas. Jis iš to laikmečio, kai viskas atrodė nusispjaut ir galėjai nemiegoti savaitėmis ir darbas nerūpėjo, ir niekas gyvenime nerūpėjo išskyrus draugus ir kažkokius nuotykius. 

– Nepasiilgsti vakarėlių per naktį?

– Ne. Tiesą sakant, aš jų tiek mačiau, kad spėjau atsivalgyti ir pavargti. Taip kad jie jau nekelia man kažkokio entuziazmo.  

Aš žmogus, kuris nelinkęs kvykčioti, kai kažkas pavyksta ir nelinkęs verkti, kai kažkas nepavyksta.

– Vakar žiūrėjau tavo įvairius vaizdo įrašus ir vienas iš jų buvo iš „Auksinių svogūnų“ 2009 metais, kai išlydėjai A. Baukutę, Donaldą, Ingą. Tuomet tai jautriai viskas atrodė, ar ne? Asta, sėdėdama scenoje, apsiverkė iš principo. Ir aš pamenu savo emociją, kai žiūrėjau, tuomet tas vaizdo įrašas buvo labai populiarus. O vakar žiūriu: jo, išėjo chebra į Seimą, ko jie čia taip graudinasi?

– Tuo metu gal mes labiau artimesni buvome, dirbome kartu labai dažnai. Bet, kita vertus, gal ir mes labiau vėtyti ir mėtyti. Turiu omenyje, tuo metu išėjimas į politiką man atrodė, kad tu perlipi į kitą barikadų pusę. Nes visą laiką lyg ir šaipeisi iš tos valdžios, o dabar pats eini ten – kažkuria prasme man taip atrodė. Bet, kita vertus, iš dabartinės perspektyvos tu pasižiūri ir Seime per tuos dešimt metų yra buvę keistesnių narių negu Arūnas Valinskas ar Donalda. Tai tokio keistumo nekelia, nes, matyt, tai reiškia, kad politika gerokai paregresavo per tuos metus, nes mūsų jau niekas nestebina. Net nustojome piktintis, nes tiesiog kažkaip viskas eina savo vaga. Ir supranti, kad visų bepročių neužtvenksi ir kam tai daryti? 

– Bet šie rinkimai gal šiek tiek šviesesnį tą politinį paveikslą nutapė?

– Aš žmogus, kuris nelinkęs kvykčioti, kai kažkas pavyksta ir nelinkęs verkti, kai kažkas nepavyksta. Pažiūrėsime po ketverių metų. Pagal mano pasaulėvaizdį tai taip, sakyčiau, kad maniškiai laimėjo rinkimus. Bet maniškis kažkada ir Eligijus Masiulis buvo, tai niekada nežinai, kas gali atsitikti. Mes jau per daug matę ir per daug kartų nuvilti. Manau, kad reikia duoti žmonėms dirbti ir tikiuosi, kad jie pateisins tuos lūkesčius, o kaip gausis – velnias žino.

– Ar pats esi galvojęs apie politiką?

– Aš niekada negalvojau, kad eičiau. Ir man buvo siūlymų kažkada, bet aš juos visus atmečiau. Aš neatmetu tos prielaidos, kad galbūt kažkada visai eičiau, jei būtų kažkokia chebra, bet tai turėtų būti ateityje, kai aš būsiu senas ir niekam nereikalingas išskyrus Seimą. Bet kol kas absoliučiai apie tai negalvoju. 

– Bet jau galvojai, jeigu neatmetei galimybės? Kažkas naujo, nes anksčiau tu sakydavai, kad: ne, ne, į politiką tau jau ne.

– Aš nežinau, aš senstu ir durnėju. Aštuonios narkozės, ko tu nori? 

– „Ar kvaila mintis, lyg sena meilužė ryte dar aplanko. Laimės pilną parašyti dainą“?

– Čia daina apie Naujuosius metus realiai buvo. Buvo nuotaika gera, Naujieji metai, džiaugsmas, viltys. 

– Bet šiaip parašai pastaruoju metu daug? Pastaraisiais metais džiugini mus naujomis dainomis.

– Ne visos jos dabar populiarios, bet taip. Tau tiesiog linksma rašyti tas dainas. Kai kurios pavyksta, kai kuriomis aš patenkintas, kai kurios gal nelabai, bet tai normalu, jos nueina į nežinią. 

– O kurią tu čia tokia nepavykusia, atsiprašau, laikai?

– Pavyzdžiui daina apie koroną. Aš gal tikėjausi, kad ji gaus daugiau susidomėjimo. Kita vertus, gal ji tokia ir buvo, praėjo kaip laikraščio antraštė, kaip aktualija, kuri baigėsi ir viskas. Gal ir normalu. Kita vertus nebuvo ji kažkoks hitinis dalykas, ji buvo labiau idėjinis dalykas. 

– Labai ši daina man siurrelistinė: „Gravitavo švelniai kaip su sparnais, kaip ant spranžinų, ten galėjai būti tu. Tenorėjo meilės, tenorėjo nuotykių, tatoo su drambliuku ir pasigert“. Ir tas vaizdo klipas pieštas.

– Čia yra kelio daina. Vaikinas ir mergina kažkur pabėga, bėga iš namų. Ir man atrodo, kad čia viskas prasidėjo nuo pirmųjų frazių, kad: „trenkė durimis, išmetė raktus, namo ji nebegrįš“. Ir aš nežinau, iš kur tai atėjo, bet, matyt, kažkur važiuojant man tai susidėliojo galvoje. Aš pagalvojau, kad tai puiki pradžia pradėti dainą ir ji vystėsi. Aš norėjau, kad tai būtų tam tikra prasme trumpa istorija, kaip mažas apsakymas. Kažkuria prasme, kad eitų kaip ir normalus įvykis, kad vaikinas pabėgo, kaip ir kriminalinė istorija. Gali būti, kad čia man yra padaręs įtakos koks nors Tarantino. Kaip yra jo filmas „Nuo aušros iki sutemų“, kur pusė filmo lyg ir normalus filmas ir paskui atsiranda vampyrai. Tai čia irgi, tiesiog tu pasakoji istoriją, kur vaikinas, mergina prisidirba, atsiranda policija, jie bėga, juos gaudo.

Ten yra potekstė, matyt irgi kito filmo, „Telma ir Luiza“, kur dvi moterys bėgo nuo šito pasaulio. Čia yra pasąmonės srautai, kurie kartais išeina tokia dabar jau virtusia simbolika. Ir jie kažkur bėga, ir, matyt, žūsta, pabaiga galvoji: „okay, žuvo ir kažkaip neįdomu“. Reikia kažkokio, kaip tu ir sakai, kažkokio siurrelizmo. Ir staiga: davai, tegul ten būna Dievas arba ateivis, arba nežinau kas ten. Dailininkas Rimas Valeikis nupiešė kažkokį baubą. Čia tiesiog norėjau papasakoti istoriją ir, tiesą sakant, aš norėčiau daugiau tokių dainų sukurti.

Kūrėjas nesutvertas tik tam, kad darytų tik šlagerius, hitus ir linksmas dainas. Jis nori pabandyti, paekspermentuoti, nori įlįsti ten, kur dar nebuvo.

Čia gal inspiruota yra tokių atlikėjų kaip Johny Cashas ar Nikas Cave'as. Šiaip amerikiečių lyrikoje yra labai daug tokių dainų, kur daina pasakoja istoriją. Mes linkę dainuoti apie tokius abstrakčius dalykus, naudoti metaforas, bet anglosaksų lyrikoje yra labai daug dainų, kur tiesiog pasakoja istoriją, kažkas kažką nužudė, pabėgo, pakorė, tiesiog išsiskyrė su vyru ir tu likai su vaikais. Tu kuri mažą pasaką. Tiesą sakant, aš galvojau išleisti albumą tokių dainų, kur kiekviena daina būtų kažkokia istorija. Čia, matyt, buvo toks išbandymas, man patiko toks žanras ir norėčiau pabandyti daugiau.

– Apie albumą pakalbėjai. Kaip ir laikas jau būtų, šešeri metai praėjo nuo paskutinio.

– Jis realiai yra. Yra visa medžiaga naujam albumui ir jis guli. Mes planavome jį išleisti lyg 2019 metų pabaigoje. Bet kažką aš sustabdžiau, ar ten paskutiniai štrichai buvo, mes nespėjome. Tada galvojome, kad leisime 2020 metų pradžioje. Tada atėjo korona ir supratai, kad niekam čia nereikia išvis. Ir tiesiog tos dainos guli. Dabar yra mintis, kad gal parašyti tada antrą dalį ir tada bus dvigubas albumas. Tada, kai išsilaižysime žaizdas po visų šitų virusų, jeigu išsilaižysime, tada tiesiog išmesti į rinką. 

– Ar klausytojai išgirs dar negirdėtų dainų tavo albume?

– Taip, žinoma. Ten bus keletas, kurios jau buvo eteryje, bet dalis bus visiškai negirdėtos. 

– Gal išduosi ir pavadinimą?

– Aš neturiu dar albumo pavadinimo. Tebūnie tai „Raudonskruostis dramblys“.

– Berods prieš devynerius metus esi sakęs, kad albumas yra tas pats, kas išleisti vizitinę kortelę, tik labai brangią, nes šiais laikais nėra prasmės albumo leisti.

– Jeigu žiūrėti tik pragmatine prasme, tai greičiausiai nėra prasmės, nes pagal dabartinę visą situaciją žmonės dabar praktiškai nebeklauso albumų, nes muzikos yra toks siaubingas kiekis, kad tau tiesiog reikia įrašyti vieną gerą dainą. Kai anksčiau leisdavai albumus, žinoma, retas albumas būdavo tuo metu, kad visos dainos būtų absoliutūs hitai. Labai retas albumas. Dažnam albumui būdavo vadinami filleriai, kur penkios dainos padorios, penkios – užpildyti tuštumą.

Tai dabar iš esmės atrodo beprasmiška ir niekam nereikia, nes tiesiog reikia įrašyti vieną dainą, hitą, kurį gros visos radijo stotys ir kuris surinksi „Youtube“ kažkokį kiekį tūkstančių like. Tada tu vėl kažkuria prasme ant bangos. Mes kažkada net svarstėme: ar nevertėtų iš esmės turėti dvi–tris geras dainas ir padaryti jas taip tobulai, kad negalėtum prisikabinti. Sudėti visą energiją, darbą ir laiką būtent į jas, užuot vargus su dešimt dainų ir žinant, kad 80 proc. jų niekas neklausys.

– Na, su dviem dainomis tu į areną neatvažiuotum. Kad ir tobulom. 

– Taip, bet jeigu į metus po vieną–dvi dainas tai per dešimt metų tu žiūrėk jau turi dvidešimt dainų. Žinoma, žmogus yra kūrėjas. Yra, aišku, tų, kurie kepa tik hitus. Bet kūrėjas nesutvertas tik tam, kad darytų tik šlagerius, hitus ir linksmas dainas. Jis nori pabandyti, paekspermentuoti, nori įlįsti ten, kur dar nebuvo. Jis nori sukurti tokią emociją ir dar kitokią. Be jokios abejonės, jis žino kurdamas, kad visos dainos nebus plačiai dainuojamos ir pagal jas nelinguos pasitinkant krepšininkus arba giminės baliuje, bet jis nori tai padaryti, nes jam pačiam tai svarbu ir jeigu jam dar atsiranda klausytojai, dėl to jis ir kuria. 

– Galų gale, tu ir negali žinoti, kaip dainą priims klausytojai. 

– Taip. Kita vertus, dažnai tu nujauti, nes, sakysime, linksma dainuška visada eis geriau. Jeigu tu kalbi apie rezonansą visuomenėje, tai visada eis geriau negu giliamintiškas kūrinys. Taip tiesiog mes sudėti.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Laikas toks, kad ant gerumo pramuš. Gal ir kaimynas su buteliu vyno ateis.

Kai namuose kuri, sėdi vienas ir rašai tekstą, man kartais gaunasi, kad įeini į tokį labirintą, kuriame užsizulini.

– Taip, tai čia Kalėdos. Jei Kalėdos, matyt, ir kaimynas, ir dovanos, ir butelis vyno. Šitą dainą parašėme seniai. Daina, beje, pirmiausia buvo parašyta angliškai. Bet paskui kažkaip mus Aurelijus Silkinis mums kažkaip sakė, kad reikia įrašyti lietuviškai. Ir tada studijoje netoli Kauno aš atvažiavau įrašinėti, dar neturėjau teksto. Aišku, tuo metu muzikantams įrašai reiškė vieną, kad bus linksma – pirma atšvenčiame, o paskui įrašysime. Tai chebra ten visą naktį linksminosi. O aš kartais prieidavau prie jų, taurę paimdavau, anekdotą papasakodavau ir paskui vėl išeidavau parašyti. Per naktį aš parašiau tekstą. Paryčiais, nedaug miegoję, paėmėme ir įrašėme.

– Žiūrėk, tu atskleidei visą kūrybos procesą, kaip sukurti nemirtingą šlagerį. Reikia geros kompanijos, vienos kitos taurės ir draugo operatoriaus. Turi ir klipą, ir šlagerį.

– Taip, matyt ta emocija kartais labai svarbu. Kartais gerai tą tekstą kurti kažkur, kur gyva. Tiesą sakant, man ne pirmą kartą taip gavosi. Kai namuose kuri, sėdi vienas ir rašai tekstą, man kartais gaunasi, kad įeini į tokį labirintą, kuriame užsizulini. Tu nerandi išėjimo. Įeini į kažkokį transą, kur tarsi smegenys užsiblokuoja ir vaikštai tuo pačiu ratu, bet nieko įspūdingo. Bet, pavyzdžiui, dainos apie Kalėdas, tiek „Trys milijonai“, tiek „Nebetyli sirgaliai“ tekstai buvo rašomi skirtingais atvejais ir skirtingose vietose.

Daina „Nebetyli sirgaliai“ – atsimenu pirmą dalį aš įdainavau, o paskui mes išskridome į Filipinus su draugais ir antrą posmą aš parašiau Helsinkio viešbutyje, nes mūsų skrydį atšaukė. Mes kažkur gyvenome viešbutyje Helsinkyje, kur, aišku, baliavojo chebra, o man reikia rytoj atiduoti tekstą ir uždainuoti per telefoną. Ir ten eidavau parūkyti į viešbučio dušą paleidęs karštą vandenį, kad nesuveiktų signalizacija, nes galvodavau, kad, jeigu kyla garai, tai susimaišys su cigarečių garais. Ten būtent gimė antras posmas. Net įdomiau tokiam chaose. Kadangi gyvenau tam kambaryje su tokiu draugu, tai jis visada aiškindavo, kad „be manęs tu nieko nebūtum parašęs ar aš reikalauju autorinių už tą dainą, turi įrašyti mane prie bendraautorių, nes aš tau pasakiau visą antrą posmą“. Juokais.

– Pokalbio išvada paprasta: žiūrėkime į dalykus paprasčiau.

– Kartais taip. Kartais dalykai turi gimti organiškai per daug rimtai į juos nežiūrint.

– Kokia eglute šiais metais džiuginsite kauniečius?

– Jau turbūt visi girdėjo, bet šiemet sumąstėme padaryti saldžias Kalėdas ir eglutę papuošti dekoracijomis, kurios primintų cukrinius pyragėlius. Arba, kitaip tariant, visa tai, kas mums leidžia svajoti, pavyzdžiui, žiūrint į dangų ir įsivaizduojant, kad ten cukraus vata, cukriniai avinėliai arba kažkokie oriniai pyragėliai ir panašiai. Tą svajonę sumąstėme perkelti ant eglutės šakų.

– Arba, kaip skaičiau, dar palyginote su morengu. Jūsų mėgstamas desertas, mano taip pat.

– Taip, aš nuo vaikystės labiausiai mėgstu šitą desertą. Jis ir gražus, ir tuo pačiu labai skanus. Netgi prieš darydama eskizą aš priešais save pasidėjau morengą. Ta tekstūra, spalva, kvapas… Norisi, kad kažkokia intencija būtų.

– Gaila, kad žiemų jau nebeturime su sniegu ir pusnimis, nes prie to morengo, įsivaizduoju, kad labai ir sniegas derėtų.

– Kai mes susinešėme visas dekoracijas į Rotušės aikštę, aš net padariau nuotrauką ir parašiau: prisnigo. Nes iš tikrųjų jis turi tą sniego įspūdį. Aš manyčiau, kad snigs ar nesnigs, bus ta žiema ar ne, bet mes Rotušės aikštėje turėsime to sniego – saldaus, cukrinio.

– Gaila, kad šie metai išskirtiniai ir eglutės įžiebimas šį šeštadienį vyks nuotoliniu būdu. Žmonių į Rotušės aikštę nekviečiate, o eglutės įžiebimą kviečiate stebėti prie televizoriaus ekranų, ar ne?

Čia nėra kažkoks tarpusavio konkuravimas ar laimėjimai svarbūs. Ne. Čia svarbu nuotaika, emocija, kurią aš kaip kūrėja galiu perteikti ir džiuginti save, savo artimuosius.

– Taip, savivaldybė turi savo saugumo planą ir labai kviečia visus stebėti gražų koncertą per televiziją, kur bus akcentuotas eglutės įžiebimas. O pačią eglutę visada bus galima pamatyti ramiai vaikštant po miestą ir aikštę. Aikštė didelė, o aš jau ir minėjau, kad mūsų eglutė yra tokia, kad ji graži ir dieną. Apžiūros laikas gali išsitęsti į ilgesnį ir nereikės grūstis, o tiesiog gražiai pasivaikščioti po aikštę. Joje taip pat bus išdėliota dekoracijų. Norisi paversti aikštę atviruku, kur žmogus sau už nugaros galėtų susikurti šventinį vaizdelį. Jeigu ir nebus mugių, didelių susibūrimų, bet tą nuotaiką jie tikrai suras.

Jolanta Šmidtienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Tai turbūt ir reikia akcentuoti, kad žmonės vėliau galės ateiti prie eglutės. Nes skaičiau ir internete atsiliepimų: „kam tą eglę puošti, jeigu ji įžiebiama nuotoliniu būdu“. Taip, įžiebiama nuotoliniu būdu, bet paskui bus galima prie jos ateiti.

– Taip, nes visada didžiausia koncentracija būna per renginį. Ne paslaptis, žmonės ir grūdasi, ir tai tikrai neužtikrintų jokio saugumo. O šiaip po aikštę pasivaikščioti, daug žmonių gali praeiti ir pamatyti eglutę, pasidžiaugti ja. Žinoma, su apsaugos priemonėmis.

– Kaip suprantu, bus galima ne tik pačią eglutę pamatyti, bet ir į ją įeiti?

– Pro ją bus galima praeiti. Viduje lauks dar vienas siurprizas.

– Neišduosite – koks?

– Net nežinau… Kad jau visi žino turbūt. Viduje mes sugalvojome padaryti mažą miestą, kuris bus iš tikro cukraus, tikrų morengų. Aišku, truputį bus dengtas, kad per stiklą nelaižytume. Bet viduje bus cukrinė instaliacija.

– Kaip jau minėjote, šiais metais nebus Kalėdų miestelio, kalėdinė mugė nešurmuliuos. Bet ar tai koregavo jūsų planus galvojant apie pačios eglutės koncepciją?

– Iš tikrųjų pirmieji mūsų eskizai buvo optimistiniai, dar pavasarį. Vasarą, kai pasitvirtinome pačią idėjos koncepciją, tai visko buvo daugiau. Aikštė būtų užsipildžiusi truputį kitaip. Bet aišku, ir ekonominė situacija, ir galimybės dėl saugumo truputėlį pakoregavo pačią kompoziciją. Prie kompozicijos bendro konteksto truputį prisideda ir kultūros sostinės kolektyvas. Mano matymas perspektyvoje truputį keitėsi, bet iš esmės bus daugiau ne miestelis, kuris šurmuliuoja, bet atvirukas.

– Ir ramybės oazė?

– Ramybės oazė tikrai. Kažkada labai seniai mes A. Valančiaus gatvės parkelyje esame darę tokius laukiančius avinėlius kalėdiniu laikotarpiu. Ir jie tarsi sakraliai, po medžiais boluojantys, atsisukę į vieną pusę, keliaujantys, laukiantys avinėliai. Žinokite, iki dabar žmonės, kurie buvę, matę, vis primena man juos: kada grįš tie avinėliai? Dabar ir grįš tie avinėliai, tik jie ramiai lauks Rotušės aikštėje geresnių laikų.

– Šią eglutę gaminate, darote iš izolono – ekologinės medžiagos. Skaičiau, tą medžiagą jau išsibandėte kiek anksčiau A. Valančiaus gatvėje?

– Taip, aš visada stengiuosi išsibandyti, nes negali žinoti, kaip ji laikysis, kaip tepsis, nesiteps, atlaikys vėjus ir panašiai. Medžiaga tikrai labai patvari ir graži. Ji iš arti šiek tiek net primena porcelianą. Tikiuosi, kad tuos papuošimus būtų galima paskui kažkur ir daugiau pritaikyti.

– Tai jau dvylikta eglutė, kurią puošiate Kauno miestui. Ar sunku savyje rasti vis naujų idėjų?

– Idėjų ieškoti nereikia, jos kažkaip savaime mane susiranda. Tik sakau: nelaikykite manęs už rankų.

– Nelaikyti už rankų ir piniginę atverti, ar ne?

– Visada ieškai, kaip išreikšti savo kūrybinius sumanymus. Iš tikrųjų daug jų galbūt ir nebūna įgyvendinti, bet aš esu dėkinga Dievui ir likimui, kad man sudarė tokias sąlygas. Nors aš pati esu tekstilininkė ir turiu kitą kūrybinę kryptį ne tik per Kalėdas.

– Ne tik per Kalėdas dirbate, ar ne?

Žmonės turi kažką kalbėti, jiems įdomu – nejaugi vien tik apie politiką ir apie ligas? Tegul kalba apie eglutę, tegul barasi, pykstasi. Eglutė nuo to nenukentės ir man karūna nuo to nenukris.

– Taip, bet mane, ko gero, visi žino kaip kalėdinių eglučių kūrėją, o kaip menininkę profesionalioje srityje gal mažiau. Bet tai nėra blogai, nes, manyčiau, kai profesionalus menininkas prisiliečia prie miesto dekoracijos, tai ji ir tampa kitokia, išskirtinė. Nes verslas yra verslas, o meninis sprendimas visada būna kitoks. Todėl žmonės matomai mėgsta ir nori. Čia nėra kažkoks tarpusavio konkuravimas ar laimėjimai svarbūs. Ne. Čia svarbu nuotaika, emocija, kurią aš kaip kūrėja galiu perteikti ir džiuginti save, savo artimuosius. Ir jeigu tai patinka kitiems, aš labai džiaugiuosi.

– Paminėjote laimėjimus. Kauniečiai jau įpratę, kad mūsų miesto eglė vis tampa gražiausia Lietuvoje. Ar jums pačiai yra svarbu šie rinkimai ir šie titulai?

– Iš tikrųjų tai nei rinkimai, nei titulai.

– Bet čia žmonių simpatijos, čia patys tikriausi rinkimai.

– Man gražiausias dalykas – kai žmonės ateina ir man dėkoja. Ir sulaukiame geros emocijos, geros energetikos, kuri neatpirks jokių medalių ir jokių titulų. Jeigu aš daryčiau dėl titulų, tai būtų kažkoks pataikavimas, žiūrėjimas, ką kiti daro. Ne. Darome savo kryptį, stengiamės dėl savęs. Malonu, kai tau praneša, kad gražiausia išrinko. Visiems malonu tie dalykai. Ir, matyt, kauniečiams smagu.

– Be abejo, pasididžiavimas miestu. Šventiniu laikotarpiu eglutė tampa kaip ir miesto simboliu.

– Taip, nors ir trumpam laikui, tai kaip ir kita tema, kuri leidžia pamiršti kitus nemalonius dalykus. Bet jeigu galvojant iš kitos pusės, tai yra žmonių varžybos. Žmonės turi kažką kalbėti, jiems įdomu – nejaugi vien tik apie politiką ir apie ligas? Tegul kalba apie eglutę, tegul barasi, pykstasi. Eglutė nuo to nenukentės ir man karūna nuo to nenukris. Tegul ir paskutinę vietą… Bet aš dariau tai, kas man patinka, kas gražu. 

– Iš širdies tai darote, net neabejoju. 2012 metais jūsų sukurta eglutė buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Ji buvo pagaminta berods iš 42 tūkst. plastikinių butelių. Ar tai nepaskatino, ar nekilo noras ir toliau kažkokių rekordų siekti?

– Specialiai tų rekordų siekti nėra tokio tikslo, nes tam reikalinga ir komanda speciali, nes čia ir darbas didelis daromas. Ir netgi ta eglutė buvo ne mūsų nuopelnas – mes nesistengėme, kad ji kažkur papultų. Tiesiog tikriausiai kažkas iš mūsų tautiečių „paskundė“ mus. Tada buvo atsiųsta komisija, pareikalavo iš mūsų daugybės dokumentų. Turėjome bėdos, nes dar reikėjo surinkti visokius dokumentus. Čia, žinokite, sudėtingas procesas. Jeigu tuo užsiimti, tai reikia specialiai daryti rekordą, rinkti popierius, dokumentus, čekius, vesti statistiką. Tais metais taip išėjo, kad ne mes patys, o už mus pačius buvo padaryta.

– Ne savo noru įsivėlėte, ar ne?

– Įsivėlėme, aišku, malonu. Dabar ir ta eglutė, ir kitos vis atsiranda pasaulio dizaino visokiuose leidiniuose. Tai pamalonina, nes, ko gero, tai padarė tam tikrą reklamą ir man, ir Kaunui, kaip miestui, kuris pasidarė kažką išskirtinio vienas iš pirmųjų. Mes turime labai daug sekėjų, man labai daug rašo. Vienas net Argentinos miestas man rašė turbūt po metų, kai ta eglutė buvo padaryta ir paskelbtas Gineso rekordas. Jie man parašė laišką, paprašė brėžinių, paaiškinti, kaip tai padaryti. Ir visa miestelio bendruomenė visus metus renka butelius, juos pjausto, dalijasi, kas ką išrado, kas ko pridirbo. Ir per Kalėdas gaunasi tokia bendruomenės šventė, jie viską suneša ir pagamina eglę. Aišku, prototipą, ji kitokia, mažesnė ir spalvų atsiranda. Jie man vis atsiunčia nuotraukas, kaip jiems gavosi, kaip jie džiaugiasi. Dabar prie tos eglės „priaugo“ visko – ir visokių gyvūnų, ir visokių dalykų. Bet pažiūrėkite, jau beveik dešimt metų jie tęsia šitą tradiciją ir džiaugiasi.

Aš visada už tą gerąją emociją – kuo anksčiau mes savo buitį pasipuošime, kuo daugiau švieselių, virpesio… Tai kodėl to nepadaryti ir anksčiau? Tai – ne blogas, o geras dalykas.

Kas yra ta tikroji Kalėdų dvasia? Tai nėra nupirkta, valdžios padovanota eglutė: mūsų tiek kainavo, kitų tiek kainavo. Iš tikrųjų siekiamybė, kad eglutė yra miestiečių, mūsų. Ja reikia dalytis mums, kurti. Koks gali būti slėpimas, kokia ta eglutė bus, jeigu mes ją patys darome. Tai žmonės net turi galimybę patys prie to prisidėti, nes tas džiaugsmas bus dvigubas. Kadangi dabar karantinas, savanorių nelabai galime daug pritraukti, tai mes skatiname, mokiname ir vaikus – iš cukraus namuose darykite kompozicijas, fotografuokite ir dėkite „Photoshop“ būdu, ir matysite, kaip čia įdomiai gaunasi. Kūrybinis procesas tarsi šalia tos eglutės. Ir tada eglutė pataps mūsų visų, o ne Šmitienės padaryta ar valdžios nupirkta ir pastatyta už beprotiškus pinigus. Būtų labai smagu, jeigu tas procesas būtų visos bendruomenės reikalas ir savo darbų negali labai kritikuoti – tada tik džiaugiesi.

– O niekada nebuvo noro natūralią eglę puošti? Dabar ant stovo ta eglė konstruojama.

– Taip, buvo eglė pati pirmoji mūsų pinta, šerkšno eglė. Ji buvo natūrali, bet yra didelė problema – Rotušės aikštė yra gana didelė erdvė ir aukšti pastatai, jie ganėtinai arti. Ir pastačius 10–15 metrų eglutę ji atrodo mažytė, ta erdvė ją tarsi „suvalgo“. Norint rasti tokią eglę yra ganėtinai sudėtinga, o be to ir gaila gražaus medžio, nes tai yra vertybė miške. Karkasas yra galbūt labiau ekologinis sprendimas, nes karkasą mes jau naudojame penkerius metus. Jis yra 24 metrų aukščio. Kur tu rasi tokią eglę? O eglė yra gyva, nes ji visa yra iš miškininkų atvežtų šakų. Ji sudėliota iš gyvų eglišakių. Netgi mūsų karkasas yra nestandartinis. Atkreipkite dėmesį – jis yra eglės formos. Nėra tik konusas, yra šakos padarytos, mes dar ir šakas dedame, specialias iškišame. Aš noriu, kad būtų kuo arčiau tikrovės. Ir dar tai įgalina padaryti įėjimą į vidų. Tu atsirandi tarsi po eglute.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Pas save namuose spėjate eglutę pasipuošti?

– Taip, pas mane jau stovi eglutė ir visa papuošta zefyrais. Tikrais.

– Kada šiaip rekomenduotumėte eglutę puošti? Pas jus, sakote, jau yra. O dar mėnuo iki Kalėdų liko.

– Matote, man reikėjo ją pasipuošti, nes ten ir atvirukus padarau, ir pavyzdžius siunčiu tiems patiems vaikučiams, kaip galima pasigaminti papuošalus iš labai paprastų dalykų ir turėti labai originalią, kvepiančią eglutę. Aš manyčiau, kad čia yra kiekvieno apsisprendimo ir tradicijos reikalas. Vieniems yra smagu pabusti Kūčių ar Kalėdų rytą ir rasti netikėtai eglutę, o kitiems tai yra iš anksčiau ateinantis laukimas. Aš visada už tą gerąją emociją – kuo anksčiau mes savo buitį pasipuošime, kuo daugiau švieselių, virpesio… Tai kodėl to nepadaryti ir anksčiau? Tai – ne blogas, o geras dalykas. Tai – kaip puošmena, kaip inercija į geresnę ateitį – tegul ji atsiranda anksčiau.

Paprastai mes namuose pasipuošiame prieš porą savaičių. Visada anksčiau, o ne iš vakaro. Ir man augant, būnant mažai, tėvelis būdavo anksčiau parneša iš miško eglutę ir ją laiko balkone, kaip dabar atsimenu. Ir kiekvieną dieną būdavo: kada, kada, kada? Aišku, statome savaitgalį kažkurį, bet vis tiek: kada? Ir visada to laiko būdavo per mažai, kad ir ji stovi, ir spygliai nubyrėję… Bet to laiko būdavo per mažai.

– Pas mus šeimoje irgi nuolat ginčai, nes aš noriu kuo anksčiau papuošti, kad švenčių laukimas malonesnis būtų. Žmona neleidžia, gal šią laidą pažiūrėjusi ir pakeis savo nuomonę…

– Pakeiskite nuomonę. Ką dabar per tą langą matai: tamsu, apsiniaukę. Tos švieselės, vainikas, ar šaka – gražu. 

– Šią savaitę paskelbta, kad Kauno ligoninėje, pagal seną pavadinimą Kauno 2-ojoje ligoninėje, esančioje Šilainiuose ir jos padaliniuose, pasiekta kritinė riba.

– Pasakyčiau analogiją – esame kaip kovinis laivas kovoje prieš tą pandemiją. Plaukiame, bombarduoja virusas iš visų pusių, skylių pramuša, mes jas lopom, taisom. Panikos, pakrikimo komandoje nėra, bet rūpesčio, vargo, prakaito tikrai yra daug išliejama. Žmogiškosios ribos kai kurių darbuotojų iš tikrųjų jau yra pasiektos. Reikia mums ir pastiprinimo, ir didesnių pajėgų šitai kovai. Matome, kad vien tik atraminių ligoninių jau nepakanka. Gerai, kad jau įsijungė ir rajono ligoninės, mano žiniomis – Prienai, Jurbarkas, Marijampolė.

– Didžiausia problema – žmogiškasis faktorius? Serga nemažai ir medikų, kai kurie jau ir saviizoliacijoje. Kiek iš viso serga, kiek saviizoliuojasi?

Sunkesni ligoniai pas mus praguli ir iki mėnesio. Jie yra sudėtingesni, jų gretutinės ligos ūmios.

– Apskritai mūsų ligoninėje serga 30 darbuotojų. Infekcinių ligų skyriuje, kur ir vyksta ta kova su COVID-19, manau, tai didelė sėkmė ir aukšta medikų kvalifikacija, kad ten niekas neserga, nebūta protrūkių, kad iškristų būtent šis skyrius. Bet iškrenta kiti skyriai. O saviizoliacijoje yra 100 žmonių dėl artimų kontaktų – nebūtinai ligoninėje, bet ir visuomenėje, kadangi paplitimas yra labai didelis, kaip visi žinome. Infekcinių ligų skyriuje didelių protrūkių nėra, bet krūviai yra labai dideli, reikia pastiprinimo iš kitų skyrių, o tai reiškia, kad reikia riboti kitas medicinos paslaugas. Labiausiai planines. 

– Jūs esate ligoninė, kurioje yra vienas didžiausių srautų covidinių ligonių. Kiek šiuo metu pas jus ligoninėje asmenų guli intensyvios terapijos skyriuje?

– Šiuo metu – 102. Iš jų 50 su deguonies kaukėmis, jiems reikia papildomo deguonies tiekimo. Ir užpildyta COVID-19 reanimacija tame pačiame korpuse. Nuo kitos savaitės reanimacijos pajėgos bus plečiamos. Deja, jau kitame padalinyje – irgi Šilainiuose. Gydytojai vadina švariom ir nešvariom zonom, tai ten yra švarioji reanimacija ir penkiolika lovų bus atiduota COVID-19 pacientams.

Tame pačiame korpuse, Šilainiuose, taip pat numatyta papildomų 30 lovų irgi COVID-19 ligoniams, laikinai stabdoma neurologijos, kardiologijos, geriatrijos, ginekologijos – tik operacijos, bet akušerijos, gimdymo paslaugos bus teikiamos toliau, nes jos yra atskirame korpuse, ten bus sustabdytos tik planinės ginekologinės operacijos. Šilainių padalinyje iš stacionarių bene ir lieka akušerija, o toliau daugiau mažiau COVID-19 pacientai. Taip pat chirurginiai, urologiniai pacientai, kuriems reikia intervencinių ir sergantys COVID-19, tai bus paliktas postas būtent tokiems pacientams. Ir skubi pagalba ten COVID-19 bus teikiama.

Laimei, turime kitų padalinių – miesto centre – Laisvės alėjoje, Hipodromo gatvėje – buvusi Respublikinė Kauno ligoninė arba dar senesnei kartai tai – 3-ioji ligoninė. Ten visos paslaugos yra vykdomos. Tiesa, Šilainiuose dar vykdomos ir ambulatorinės paslaugos. Jos kol kas nenutrauktos – veikia odos ir venerinių ligų poliklinika ir konsultacinė poliklinika. 

Saulius Tvirbutas. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Bet, kaip suprantu, COVID-19 sergantiems pacientams skirtų lovų skaičius senka?

– Infekcinių ligų skyrius užpildytas vien COVID-19 ligoniais. Jau senokai pasiekė ribą. Dar ten yra rezervo, keliasdešimt lovų bus galima talpinti, bet jis iš esmės yra paskirtas COVID-19 ligoniams. Ir numatyta neigiama plėtra į kitus korpusus Šilainiuose. 

Mes dar susitvarkome, susidorojame, bet situacija kaistanti, todėl Šilainiuose dalis paslaugų skirta COVID-19 ligoniams.

– Problema turbūt ir su gydytojais? Ne paslaptis, kad COVID-19 sergantys žmonės, kurie atsigula į ligoninę turi ir gretutinių ligų, kurias reikia taip pat gydyti. Tam reikalinga atitinkama medikų kvalifikacija. Ar nepritrūksite specialistų?

– Reikia specialistų. Iš tikrųjų ir infektologų reikia. Tame korpuse, kur minėjau, Infekcinių ligų skyriuje, jų taip pat galimybės yra peržengtos. Jie dirba aukščiau savo galimybių. Anksčiau, šaltojo sezono metu, natūralu, padaugėdavo pacientų su gripo komplikacijomis, įvairių kitų ūmių peršalimo ligų. Tuo pačiu sutalpindavome virškinamojo trakto, žarnyno infekcijų ligonius. Dar būdavo skyrius, kuriame apie 30-40 vietų vaikams skirta. Tokiu metu būdavo 50-60 ligonių ir būdavo manoma, kad medikams tenka didelis krūvis. Nors palyginus su dabartine liga, su tuo, ką jie dabar daro, tai būdavo sąlyginai lengva – nereikėdavo apsaugų tokių sudėtingų ir tokio lygio, priežiūra kita, tie ligoniai užsibūdavo trumpiau – iki savaitės, sunkiausi ligoniai būdavo dešimt dienų, paskui simptomatika palengvėdavo ir jie būdavo išleidžiami namo. Būdavo rotacija. 

Sunkesni ligoniai pas mus praguli ir iki mėnesio. Jie yra sudėtingesni, jų gretutinės ligos ūmios. Vieniems deguonies reikia arba bet kada gali prireikti, nes kraujyje gali nukristi deguonies kiekis. Žodžiu, darbo specifika visiškai kitokia, o jų jau dvigubai daugiau nei turėta piko sezono metu. 

Medikų krūvis milžiniškas, o infektologai dirba virš savo galimybių ribų. Jie stiprinami ir iš kitų skyrių, bet vėlgi, tie medikai turi ir savo pacientų, kitų skyrių lovų užimtumas yra 80 proc. Tai reiškia, kad visa ligoninė dirba visu pajėgumu, ten taip pat reikia žmonių ir darbo pajėgumų. Todėl, deja, kai kurių paslaugų jau ir atsisakome, kai kuriuose padaliniuose mažiname tą skaičių.

– Dabar sirgti kitomis ligomis turbūt nelabai palankus metas.

– Būsiu atviras, nėra palanku. Mes dar susitvarkome, susidorojame, bet situacija kaistanti, todėl Šilainiuose dalis paslaugų skirta COVID-19 ligoniams. 

– O epidemiologai vieningai sutaria, kad dar tikrai nepasiektas COVID-19 sirgimo pikas, dar gali būti ir žymiai blogesnė situacija.

Tai yra sunki, ūmi liga, kai kuriems reikia ir dirbtinės plaučių ventiliacijos, bet tai nėra kokia nors mistinė infekcija. Specialaus gydymo nėra.

– Tas ir baugina. Mūsų medikai sako, kad reikėtų plačiau žiūrėti į tą ligą – nesukrauti visko vieniems infektologams. Tai yra sunki, ūmi liga, kai kuriems reikia ir dirbtinės plaučių ventiliacijos, bet tai nėra kokia nors mistinė infekcija. Specialaus gydymo nėra. Daugiau gydoma simptomatika ir paūmėjusios gretutinės ligos.

Ne veltui ir Sveikatos apsaugos ministerija yra išleidusi įsakymą, kad COVID-19 ligonius gali gydyti ir kitos terapinių ligų licencijas turinčios įstaigos. Todėl ir įsijungė dabar rajonų ligoninės. Galėtų ir daugiau ligoninių į tą kovą įsitraukti. Tiesiog reikia numatyti izoliacines palatas ir toliau gydyti su tom ūmiomis, gretutinėmis ligomis. Mūsų infektologai susiduria su iššūkiais, kviečia įvairius terapeutus. Turime sunkių ligonių, kuriems ne tiek koronavirusas kelia pavojų, kiek paūmėjusios ligos. Net ir kai kurių terapeutų mes ne visų galime turėti kai kurių ligų – pavyzdžiui, onkologijos specialistų neetatinių mes neturime. 

– Bandau įsivaizduoti, kaip medikams, kurie visą dieną su kombinezonais, kaukėmis, dirba viršydami žmogiškųjų galimybių ribas ir girdi kalbas, kad koronavirusas yra išpūstas burbulas. Tai kaip ten iš vidaus atrodo tas „išpūstas burbulas“?

– Jie turbūt ir nelabai klauso, nes jeigu reaguoti emociškai, tai ir pikta, ir juokinga, ir graudu. Iš tikrųjų skyriai mūsų užpildyti. Dabar mada filmuoti kitas ligonines, bet šiais, technologijų laikais, tu gali bet ką prikurti, prifantazuoti ir prikalbėti. Iš tikrųjų situacija sudėtinga, aš pats dalyvauji ligoninės ekstremalių situacijų grupėje, kuri jau veikia visą pandeminį laikotarpį. Iškyla visokių klausimų – kaip pertvarkyti infrastruktūrą, užtikrinti įėjimus, išėjimus. Yra ne tik medicininių reikalų – kad nepritrūktų apsaugų, reikia įvairios įrangos ligoniams pervežti – reikia guldyti į specialius gultus su gobtuvu, kad jie neskleistų viruso vežant į kitas patalpas. 

Esu paminėjęs, kad tie sąmokslo teoretikai džiaugtųsi, jei taip ir būtų – kad čia nieko nėra. Mes nesirinktume ir neitume visi iš proto, to laivo negelbėtume kaišiodami skyles, kad nepaskęstume ir teiktume pagalbą ne tik COVID-19 pacientams, bet ir visiems kitiems ligoniams. Kitos ligos niekur neišnyko. Jų yra daug, pacientų irgi yra daug. 

Freepik.com nuotr.

– Paminėjote apsaugos priemones. Ar buvo išmoktos pavasario pamokos, kai ligoniams praktiškai visko trūko?

– Dabar mes apsirūpinę ir pirkimai praktiškai nestringa. Matyt, čia buvo tada, kai buvo Kinija ir gamyba sustojusi. Dabar tų priemonių yra. Tai, žinoma, kainuoja – tai ligoninėms irgi skausmingas dalykas, jos nėra pigios. O išnaudojama jų labai daug – šimtais per parą. Vienam ligoniui maždaug 4-6 apsaugos komplektai – chalatai, kombinezonai, akiniai (jie tiesa, dezinfekuojami ir pakartojamas jų naudojimas), respiratoriai, pirštinės. Visa tai po vieno vizito pas pacientą išmetama. 

– Jūs bene pirmoji ligoninė Lietuvoje, kuri kreipėsi pagalbos ieškodama savanorių. Kokia situacija? Ar jau yra atsiliepusių žmonių ir kokių savanorių reikia?

– Berods per vieną parą parą atsiliepė 70 žmonių. Yra daug kilnių žmonių, kurie pasiryžę savanoriškai pagelbėti. Kol kas pristabdėme, nes tai nereiškia, kad susirinkome būrį ir siunčiame jį, kur reikia. Vis tiek reikia tam tikro instruktažo. Manau, kad neskubėsime į infekcinių ligų korpusą siųsti savanorių, nes ten darbo specifika kita. Bet jie labai praverstų, kai bus imami ne tik specialistai, bet ir pagalbiniai darbuotojai, slaugytojų padėjėjos į tą korpusą, dirbančios pilnu etatu kituose padaliniuose. Tas atsilaisvinusias vietas savanoriai galbūt tikrai galėtų užimti. Yra daug darbo su pacientais, kurie sunkiai juda, jiems reikia padėti ir į vežimėlį pasodinti. Yra ir sunkiasvorių pacientų – reikia nemažai ir fizinės jėgos. 

– Darbas tikrai ne iš maloniųjų ir smagu girdėti, kad per parą atsiliepia 70 žmonių. Jie pasiruošę padėti medikams. Atsimename, kad ir pavasarį maitinimas buvo, ir tomis kaukėmis kiek kas galėjo stengėsi padėti. Solidarumo dvasia, pasirodo, dar yra visuomenėje.

– Dalis visada yra, kurie kuria sąmokslo teorijas, bet čia gal kaip savigyna, psichologinė baimė. Visada būdavo tokių žmonių, sąmokslo teorijų tikėtojų ir jų skleidėjų. Vieni dėl įdomumo, kiti iš baimės ar kitų psichologinių problemų. O kai visuomenėje krizės kyla, tai turbūt dar paūmėja. O socialiniai tinklai leidžia dar labiau atsiskleisti tokioms keistoms idėjoms. Bet tuo pačiu yra teigiama pusė, kuri gal mažiau matoma, mažiau ryški. Kasdieniai dalykai mums gal ne tiek sukelia jausmų, kiek baimę sukeliančios žinios. Tokių žmonių tikrai yra – tai yra džiugu. 

– Kokia situacija jūsų ligoninėje ir apskritai medicinos įstaigose?

– Darbo turime ir jis nepaprastai įtemptas. Mūsų ligoninėje, pasakyčiau, padėtis yra kontroliuojama. Turime 75 covidinius pacientus, kiekvieną dieną maždaug dešimt atvyksta naujų, aštuoni–devyni yra išrašomi. Todėl ir sakau, kad situacija kontroliuojama, nes pas mus pačioje pandemijos pradžioje buvo toks susitarimas, kad mūsų gydymo įstaigoje bus 100 tų vadinamų covidinių lovų. Tačiau, pradėjus labai didėti atvejų skaičiui, praėjusį penktadienį ministro įsakymu buvo patvirtinta, kad mūsų įstaigoje bus priimama dar 30 covidinių ligonių, t. y. iš viso 130. Taigi, kaip ir minėjau, visą savaitę turime apie 72–75, tai įtampos, kad tų lovų trūktų nėra tik artimiausioms kelioms dienoms.

Kiekvieną dieną tu išeini kaip į karą – nežinai, ką rasi, kaip reikės mobilizuotis ir į kurią pusę savo veiklas pakreipti.

Tačiau pagrindinė problema, kaip visi supranta, yra personalas. Šiuo požiūriu padėtis yra tikrai įtempta. Aš esu atsakinga ir vadovauju gydytojų ir rezidentų darbo komandų sudarymui. Tačiau pagrindinė problema yra su slaugytojomis ir slaugytojų padėjėjomis. Tuo užsiima kiti administracijos žmonės. Bet sukaupti personalą tiek etatų, kad būtų suteikta kvalifikuota paslauga 130 pacientų 24 val. per parą, septynias dienas per savaitę, reiškia nuimti žmones iš kitų skyrių mūsų ligoninėje, nes kitaip tikrai tų žmonių tiek nebus.

Įprastai mūsų ligoninėje buvo 50 lovų infekcinių ligų skyrius, turėjome dvylika infektologų etatų, kurie tame skyriuje dirbo. Dabar mes turime priimti vietoj 50 ligonių 130. Yra sudarinėjamos komandos iš infektologo, vidaus ligų gydytojo, kardiologo, gydytojų rezidentų. Infektologas yra tarsi komandos lyderis, kuris vadovauja trijų–keturių žmonių grupelei. 

– Yra ir žmogiškasis faktorius. Gydytojai irgi žmonės, jie irgi bijo.

– Tas baimės faktorius turbūt gydytojams dabar yra mažiausiai reikšmingas, kadangi mes dirbame su apsaugos priemonėmis, jų turime, visi išmoko jas teisingai naudoti. Mes, infektologai, tuos įgūdžius turėjome jau iš labai seniai. Ne baimė, sakyčiau, o didžiulis nuovargis, įtampa ir tai, kad į viską reikia žiūrėti labai lanksčiai. Kiekvieną dieną tu išeini kaip į karą – nežinai, ką rasi, kaip reikės mobilizuotis ir į kurią pusę savo veiklas pakreipti. Kiekvieną kartą tu išeini į nežinomybę ir nors mes maksimaliai stengiamės sustyguoti komandinį darbą, tačiau iššūkių yra kiekvieną dieną. Krūviai ir įtampa yra tikrai be galo dideli.

– Žvelgiant į netolimą perspektyvą turbūt nėra abejonės, kad sergančiųjų tik daugės, krūviai didės, lovų mažės. Kokios jūsų prognozės?

– Visi bendromis jėgomis turime padaryti taip, kad mums neprireiktų juodžiausio scenarijaus, kad nereiktų uždaryti stadionų, viešbučių ir ten guldyti tuos covidinius pacientus. Mes turime padaryti viską, kad sustabdytume tuos skaičius ir nebeleistume jiems augti. Visų pirma, kai išgirstame tuos skaičius, reikėtų žinoti, kiek yra besimptomių atvejų, ir kiek – simptomus turinčių atvejų. Tada nuo tų atvejų, kurie turi simptomus, reikia žinoti, kad maždaug 10 proc. artimiausiu laiku tikrai atsidurs stacionare. 

– Dabar jau kalbama, kad ir 1 ir 1,5 tūkst. per dieną yra ne riba. Ir tai pateikiamos vos ne kaip optimistinės prognozės.

– Matote, aš esu klinicistė ir ne epidemiologė. Visi epidemiologiniai skaičiavimai nėra mano sritis. Aš neskaičiuoju ir daugiau mažiau žinau tiek, kiek žinome mes visi iš viešosios erdvės, iš specialistų. Mes nuo ryto iki vakaro dirbame su ligoniais ir su organizaciniais darbais, kurių yra be galo daug. Žinau tik viena – mes turime padaryti, kad išsitektumėme covidinėse lovose. Dabar jau yra praplėstas tas kiekis – numatyta 30 lovų Marijampolėje, 20 lovų Jurbarke. Kad tik mums užtektų tiek. Ir tai jau, kad mobilizuotume personalą, mes turime atsisakyti mūsų gydymo įstaigoje tam tikrų planinių paslaugų, kadangi turime paimti personalą iš kitų skyrių. Tada, savaime aišku, kiti skyriai nebegali dirbti tokiais krūviais, kokiais yra įpratę dirbti. Žmogiškasis išteklių resursas yra baigtinis ir tai yra tikrai didžiulė problema.

Auksė Mickienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Todėl ir paminėjau tuos prognozuojamus skaičius. Kaip suprantu, jau dabar netoli ta riba, kai nebebus iš kur paimti naujų specialistų.

– Taip. Einamuoju momentu situacija yra be galo sunki, bet nepasakyčiau, kad ji yra kritinė. Kalbu tik apie savo gydymo įstaigą. Mes esame penkios atraminės ligoninės ir kiekvienoje teritorijoje, kaip matote, epidemiologinė situacija yra šiek tiek skirtinga. Kuris regionas pasieks greičiau tą lovų maksimumą, kuris ne taip greitai – viską parodys tai, kaip vystysis šita situacija. Todėl visuose regionuose, visose grandyse turime daryti viską, kad pažabotume šitą reikalą. 

Žinote, tie klausimai ar duos ar neduos karantinas naudos... Turbūt atsakymą į tą klausimą mes turime jau visi.

– Ar lokalus karantinas, įvestas Kaune ir kitose savivaldybėse, jūsų nuomone, duos naudos? Kokių priemonių dar reikėtų imtis?

– Žinote, tie klausimai ar duos, ar neduos karantinas naudos... Turbūt atsakymą į tą klausimą mes turime jau visi. Mes jau turėjome karantiną ir visos priemonės davė labai gerą rezultatą. Mūsų pirmosios bangos atsakas į pandemiją buvo tikrai vienas geriausių Europoje. Viskas buvo pradėta laiku ir suvaldyta labai puikiai. Dabar niekas – jokia šalis – nenori visuotinio karantino, nes mes žinome, kiek tai kainuoja. Pirmasis buvo neišvengiamas, nes mes turėjome reikalą su visiškai nepažįstamu virusu, tikrai niekas nežinojome, ką daryti. Pirmasis karantinas buvo būtinas. 

Dabar mes norime pasiekti panašų rezultatą, tik su švelnesniu karantinu, švelnesniais apribojimais. Tai reiškia, kad laikytis apribojimų mes turime dvigubai ar trigubai atsakingiau. Tikėkimės, kad susigriebėme ir viską darome ne per vėlai. 

– Kalbant apie žmonių sąmoningumą dažnai pateikiamas Skandinavijos pavyzdys. Jeigu jiems yra pasakyta laikytis saugaus atstumo, dėvėti kaukes – jie to ir klauso. Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie apskritai neigia koronaviruso pavojingumą. Koks būtų jūsų žodis tokiems asmenims?

– Einamoje situacijoje kaip žmogus aš turiu tikrai mažai laiko tokiems apmąstymams. Tačiau pagalvoju, kad nei vienas žmogus nemėgsta prievartos, nurodymų, įsakymų, kažkokių griežtų apribojimų. Bet kad jų nereikėtų, turėtų vidinės žmogaus paskatos versti laikytis to, ko reikia laikytis. Kuo bus daugiau iniciatyvos, geranoriškumo, susiklausymo ir sąmoningumo iš pačių žmonių, tuo mažiau reikės visų apribojimų. 

Jūsų palyginimas su skandinavais yra labai geras ir teisingas. Jeigu visuomenė yra subrendusi, kultūringa, pasitikinti vienas kitu, ekspertais, visų sprendimų priėmėjais – jie ir klauso kaip visuomenė. Jie daro viską taip, kad padėtų vieni kitiems. Mes turime gerą progą parodyti – ar iš tikrųjų esame tokie subrendę, kaip visuomenė, kaip Skandinavijos šalių žmonės, ar mes esame tokie, kuriems reikalingos reguliacijos. Aš visada tikiu, kad mūsų žmonės yra protingi, atsakingi, išmintingi. Jie juk tikrai nori, kad išsaugotumėme sveikatos sistemą kitų ligų gydymui, kurios yra taip pat labai svarbios.

Jam galbūt tai yra paskutinės dienos jo gyvenime ir tu negali prie jo pabūti, negali jo pamatyti. Išbūti namuose laukiant savo artimo žmogaus pasveikimo 17, 20 ar 64 dienas, kai per tą laiką tu nei karto jo negali pamatyti...

Jaučiu tarsi kažkokią priešpriešą – žmonės pavargo nuo covido ir atsiranda sakančių, kad covidas – ne vienintelė liga, yra ir kitos ligos. Tai tarsi kažkoks supriešinimas, kad vienos ligos svarbesnės, kitos ne tokios svarbios. Taip neturi būti. Sunkus covidas yra nepaprastai sunki liga. Maždaug 80 proc. infekcijos atvejų yra lengvi ir praeina savaime, tačiau sunki infekcija – ta, kuriai reikia stacionaro, yra labai sunki liga. Mes matome, kad tas sunkios covido ligos segmentas sukelia didžiulę problemą tiek sveikatos sistemai, tiek visai ekonomikai, tiek kitoms sveikatos paslaugoms. Todėl tikrai reikėtų mažiau tokių kalbų, o daugiau susitelkimo.

– Jūs turbūt tikrai neturite daug laisvo laiko skaityti komentarus. Tačiau susidaro įspūdis, kad priešiškumas koronavirusui ar tai informacijai visuomenėje yra sustiprėjęs. Neigimo faktorius – padidėjęs. Sakoma, kad tai mažiau pavojinga už gripą, eilinis susirgimas, kodėl deda mums tuos antsnukius ir t. t. Turbūt tokiems žmonėms geriausias atsakas yra konkretūs pavyzdžiai. Jūs minite sunkias koronaviruso formas. Kiek maždaug laiko žmogus praleidžia ligoninėje ir ką jis jaučia?

– Mes padarėme analizę savo pirmosios bangos pacientų, kurių buvo 100. Vidutiniškai jie išgulėjo septyniolika dienų. Ilgiausiai žmogus buvo išgulėjęs 64 paras. Aš tikrai nelinkėčiau niekam atsidurti covidiniame skyriuje. Kai anksčiau sakydavo, kad erkinis encefalitas nesunki liga, tai sakydavau, kad ateikite – parodysiu, kaip tai atrodo. Gaila, kad dabar negaliu to pasakyti, nes covidiniai skyriai yra uždari ir pakviesti svečių į juos negalime. Tačiau niekam nelinkėčiau atsidurti tame skyriuje – ten žmonės yra nelankomi, žmonės serga nepaprastai sunkiai, guli septyniolika dienų.

Jeigu tavo artimasis guli – gali su juo palaikyti tik minimalų kontaktą telefonu. O tai yra seni žmonės – tu negali aplankyti savo artimo žmogaus. Jam galbūt tai yra paskutinės dienos jo gyvenime ir tu negali prie jo pabūti, negali jo pamatyti. Išbūti namuose laukiant savo artimo žmogaus pasveikimo 17, 20 ar 64 dienas, kai per tą laiką tu nei karto jo negali pamatyti... Aš tikrai nenorėčiau, kad niekas iš mano artimų žmonių gulėtų tame skyriuje ir kad man tektų savo artimųjų rate turėti covidu sergantį ligonį. Tai yra psichologinis, bet, manau, labai svarbus aspektas. 

Paskutinę savaitę, kaip jau sakiau, turime 75 pacientus. Maždaug 38–40 iš jų reikia deguonies. Tai reiškia, kad jie serga sunkiai. Likę pacientai yra ant tos ribos – reikės ar nereikės. Mes juos sekame, daliai prireikia. Tie pacientai, kuriems reikalinga deguonies terapija, kurie karščiuoja, kuriems skiriami antibiotikai, lašelinės ir visas tas gydymas... Reikia jų pačių paklausti, ar jie išėję iš stacionaro traktuotų ir kitam papasakotų, kad tai buvo lengva liga ir kad tai yra tiesiog kaip gripas. 

– Puikiai žinote mitą, kad ši liga yra pavojinga tik vyresnio amžiaus žmonėms.

– Kalbėjome, kad pastaraisiais mėnesiais, per antrąją bangą visoje Europoje – tai pat ir Lietuvoje – matome, kad serga jauno ir vidutinio amžiaus žmonės. Daugiau nei vyresnio amžiaus žmonės. Tą mes matome savo stacionare. Labai didelė dalis šiuo metu esančių pacientų yra tarp 40 ir 65 metų. Tų labai garbingo amžiaus – 70, 80 metų ir vyresnių – jų yra iki 30 proc. Didelė dalis yra vidutinio amžiaus pacientai.

Girdėjome viešoje erdvėje, kad tų dar jaunesnių – dvidešimtmečių, trisdešimtmečių – sergamumas dabar yra labai didelis ir kad tai yra jokia problema – tai jiems lengvas gripas. Taip, tačiau reikia žinoti, kad jie viruso perdavimo grandinėje vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį. Neseniai buvo publikacija iš JAV duomenų, kur buvo nustatyta, kad kai prasideda pakilimas jaunesnėje amžiaus grupėje, tada pakilimo banga pasiekia 60 metų ir vyresnio amžiaus žmones po maždaug trijų–keturių savaičių. Tai reiškia, kad mūsų socialiniai kontaktai yra neišvengiami, ir tik laiko klausimas, kada pakilimas jauno amžiaus grupėje pereis į pakilimą rizikos grupėje. 

Freepik.com nuotr.

Tas jaunimas, kuris eina į barus, ūžia ir nenori pakeisti savo gyvenimo būdo, suserga covidu ir serga tikrai lengvai tarsi gripu, jie yra pernešėjai, perdavėjai ir jų vaidmuo visuomenėje viruso platinimo aspektu yra nepaprastai svarbus.

– Dabar ir Vėlinės ant nosies, giminių susitikimai...

Šita pandemija įeis į istoriją ir mūsų kartai teko ir nelaimė, ir tam tikra prasme iššūkis išgyventi – nepalyginami dalykai su tuo, kas buvo iki šiol.

– Šito tikrai reikia labai vengti. Mes, infekcinių ligų gydytojai, iki covido labai gerai žinojome, kad visos peršalimo ligos, plaučių uždegimai prasideda po Vėlinių savaitgalio. Pasikeičia oras, yra dažnai šalta, žmonės sušąla. Šiais metais į tai reikėtų pažiūrėti labai atsakingai. Bendravimų, susitikimų uždarose erdvėse reikėtų maksimaliai vengti šį ilgąjį savaitgalį, nes tai yra didžiulis veiksnys viruso perdavime. Mes visi labai gerbiame šią tradiciją ir į tai žiūrime labai jautriai, bet šiais metais turėtų suveikti sveikas protas daugiau nei emocijos. Atviroje erdvėje yra viskas saugiau, tačiau tie susibūrimai po to... Reikėtų vadovauti sveiku protu, o ne emocijomis. 

– Norėčiau grįžti prie jaunų žmonių temos. Jie perserga lengvai, bet būna, kad komplikacijos pasiveja ir po kelių savaičių. Kokios tos komplikacijos būna?

– Nelabai galiu kalbėti iš praktikos apie tuos žmones, kurie serga lengvai, nes dirbu stacionare ir mes matome tik sunkius ligonius, o sergančius lengvai gydo šeimos gydytojai. Jie su jais bendrauja ir iš savo asmeninės praktikos žino, kaip jie greitai pasveiksta ir ar kažką jaučia, ar ne. Aš tai žinau ne iš praktikos, o iš studijų, literatūros, publikacijų. Jos teigia, kad jaunų žmonių – tarp 20 ir 35 metų – sveika užsitęsia iki dviejų–trijų savaičių: temperatūra nukrenta, tačiau jeigu buvo dusulys – jis išlieka ilgai, kosulys, nuovargis, silpnumas taip pat išlieka ilgai. Ta problema yra iškeliama – jų nedarbingumas, iškritimas iš socialinio gyvenimo taip pat trunka ilgai – maždaug dvi, tris savaites. Tai yra tikrai žymiai ilgiau nei gripo infekcijos metu. 

– Ar tikite panacėja – vakcina – greitu jos atsiradimu?

– Manau, kad vakcina bus kertinis sprendimas šitos pandemijos suvaldymui. Tuo neabejotinai tikiu ir visi laukiame, kada bus ta vakcina. Tačiau esu iš tų žmonių, kurie negalvoja, kad tai gali būti labai greitai. Bet tai yra mano asmeninė nuomonė. Man atrodo, kad dar kurį laiką jos teks palaukti. Aš suprantu, kokie tai yra sudėtingi procesai ir suprantu, kad yra dedamos visos pastangos, kad tai būtų kuo geriau, greičiau. Tačiau manau, kad tai nebus, kaip kad kažkas kalbėjo – šių metų pabaigoje. Turi būti garantuotas ir saugumas, ir efektyvumas. Kai kurios vakcinos yra kuriamos ant vadinamųjų senų platformų, t. y. tokių panašių vakcinų mes esame turėję, tačiau kitos kuriamos vakcinos yra visiškai naujos kartos, naujos generacijos.

Infekcinių ligų specialistai tokias epidemijas, pandemijas, žinojome tik iš vadovėlių. Gyvename istoriniais laikais. Per mano darbo laiką infekcinių ligų srityje, tai yra trečioji sveikatos krizė: 2009 metais buvo kiaulių gripo pandemija – gerai atsimenu, kaip viskas vyko ir kaip buvo organizuojamas atsakas. Praėjusiais metais buvo tymų protrūkis. Nepasakyčiau, kad nėra tekę susidurti su tokiomis krizėmis. Bet šita pandemija įeis į istoriją ir mūsų kartai teko ir nelaimė, ir tam tikra prasme iššūkis išgyventi – nepalyginami dalykai su tuo, kas buvo iki šiol. 

– Šiandien „Kauno dienos“ studijoje aiškiai jaučiamas sieros kvapas, kadangi pas mus svečiuojasi artimas šėtono giminaitis – tikiuosi neįsižeisite – A. Užkalnis.

– Man labai patiko jūsų pristatymas, nes paprastai žmonės klausia, kaip mane pristatyti, ir pradeda vardinti visokius arba titulus, arba visas profesijas, visus užsiėmimus, kurie yra mano, ir tada man reikia rinktis. Kas aš esu iš tikrųjų? Aš esu visi tie dalykai, kuriais mane vadina: ir kotletų rašytojas, ir žurnalo leidėjas, ir koldūnų pardavinėtojas. Manęs neužgauna, kai pavadina bet kuo iš tų dalykų. Man žymiai labiau norisi, kad mane kas nors kada nors originaliai pavadintų. Dabar mano svajonė išsipildė.

– Aš net galvojau, nuo ko čia pradėti: ar nuo jūsų darbų, ar nuo jūsų asmenybės. Jei nieko prieš, gal nuo jūsų, nes atrodo, kad daug kur esate kalbėjęs, bet man vis kirba toks dalykas, kaip mano mama sako, kad žmogui ant veido yra parašyta, kas jis toks: jūs gi geras žmogus iš tikrųjų.

– Man taip yra sakę. Ir galvoju, kad iš esmės tikriausiai esu geras, nes man atrodo, kad darau ir gerų darbų ir šiaip blogo tai nelabai linkiu žmonėms.

– Suprantu, kad darote gerus darbus, tačiau priemonės, kuriomis jūs tuos gerus darbus pasirenkate, ko gero, jums tą šėtoniškumo atspalvį ir prideda, ar ne?

– Tikriausiai, kad taip. Žmonės man dažnai sako tą dalyką, kad galėtumėte ir kitaip reikšti mintis arba galėtumėte kitaip tą patį dalyką išdėstyti. Ironija yra tame, kad jeigu aš dėstyčiau dalykus taip, kaip tie žmonės man siūlo, arba kaip jiems atrodo, kad būtų geriau, tada aš tiems patiems žmonėms būčiau visiškai neįdomus. Aš esu kalbėjęs apie save, kaip apie tą tortuką, kuris yra šaldytuve, prieš kurį neatsilaiko mergina turinti viršsvorio, ji suvalgo tą tortuką vakare ir nekenčia to tortuko, ir nekenčia savęs, bet tą projekciją į tortuką lengviau traktuoti. Yra toks mechanizmas, kad mes dažnai nemėgstame žmonių, kurie pakankamai tiksliai pasako tuos dalykus, kurie mums patiems kelia nerimą. Ir kai žmonės tuose piešiniuose aiškiai atpažįsta save, tai atsiranda tokia nusipurtymo reakcija.

– Jūsų straipsniai dažnai kupini sarkazmo, ironijos, kartais net ant patyčių ribos balansuoja arba ją ir peržengia. Gal todėl ir esate nemėgstamas, kad žmonėms sakote tiesą? Aš apibendrinau, kad nemėgstamas, bet yra kas jus ir mėgsta.

– Vienų nemėgstamas, kitų mėgstamas. Aš tikriausiai pasirenku ją sakyti labai negailestingai, bet iš kitos pusės, tokia ir yra visuomeninio kalbėtojo funkcija. Ir kai aš girdžiu tokius pasiūlymus, kad jeigu būtumėte geras autorius, tai niekas neįsižeistų arba geras humoras neturi nieko įžeisti, tai čia tas pats, kaip sakyti, kad geras dantistas dantų negręžia, jo niekas nebijo arba geram chirurgui peilio nereikia.

– Ar nepavargstate nuo savęs to viešo, ironiško, sarkastiško Užkalnio? 

– Be abejo, kad pavargstu, nes tai yra vaidmuo, kuris yra sąmoningai kuriamas ir tai yra nenatūralus elgesys ta prasme, kad turi būti nuolatos apgalvotas. Aš negaliu pasisakinėti taip, kaip man galbūt jaučiasi tuo momentu. Negaliu leisti visko pasakyti. Stengiuosi kuo mažiau leistis į asmeniškumus, daugiau nutylėdamas, pastumdamas tuos žmones į šalį nuo savęs, nes tai labai siurbia energiją. Yra tokia pagunda, nes publika to labai nori. Būna susitikimai su skaitytojais ir ateina iš publikos toks noras, išreikštas netgi žodžiais: o ką jūs manote apie tą ir tą visuomenės veikėją? Jie žino, kad galbūt praeityje aš esu atsiliepęs stipriai apie tą žmogų arba jo darbus, arba jie žino, kad požiūriai labai skiriasi.

Pats sau tikriausiai aš atvykau per vėlai, o Lietuvai turbūt per anksti. Bet negi aš dabar atsisėdęs sėdėsiu ir lauksiu, kol man paruoš Lietuvą tokią, kokios aš noriu?

Yra žmonėse pirmykštis noras pamatyti viešas peštynes. Žmonėms tai yra patrauklu, tokiu instinktyviu lygiu, kai matosi peštynės. Neatsitiktinai tiek žmonių susirenka žiūrėti bokso – jie nori tos energijos, pačios intrigos. Tai didelė pagunda į ten įeiti, nes yra didelė pagunda reitingų, žiūrėjimo prasme. Tai yra visiškas auksas, bet – kvailio auksas. Po viešų rietynių nieko nelieka, tiesa negimsta, nieko nepasilieka, kas galėtų sukurti kažką gero.

– Apie jus sužinojau, kai rašėte apie keliones, buvo išties įstabūs straipsniai. Įsivaizduoju, kad labai sunkią naštą sau užsidėjote keisdamas stilių, žanrą ir dabar nuo to nelabai ir pabėgsite.

– Taip, tas mano stilius lengvai pas mane atėjo, kadangi mane labai žavėjo britų laikraščių kolumnistai ir aš praleidau beveik šešiolika metų D. Britanijoje kasdien skaitydamas ir iš jų mokydamasis. Tai žmonės puikiai rašantys, bet, kaip daugeliui yra žinoma, laikraščio kandumas, sarkazmas ir patyčių riba arba net jos peržengimas garsėja visoje Europoje. Amerikietiški laikraščiai neturi tokio kandumo ir sarkazmo. Nei prancūziški, nei itališki, nei vokiški. Nieko panašaus į laukinių žvėrių kautynes, kurios yra angliškuose laikraščiuose. 

Man įdomu, kaip jaunoji karta, dabartiniai penkiolikmečiai, kas mane stebina, kad jie mane skaito. Niekada negalvojau, kad jie yra mano adresatas, bet, pasirodo, yra skaitančių. Bet tie dabartiniai penkiolikmečiai to senojo Užkalnio iš 2007-2009 metų neprisimena, nežino, apie ką yra šneka, jie tų straipsnių nematė, kai kurie gal nebuvo ir gimę tais laikais. Jie turi visiškai kitokį vaizdą. Kalbant su žmonėmis, kai susitinku su savo senais skaitytojais – ar mane mėgstančiais, ar ne – jie visi yra skaitytojai, aš matau ir atpažįstu, kad jie tikėjosi prieš save pamatyti net ne dabartinį mano vaidmenį, bet tai, kas jiems užsifiksavo, kai skaitė pirmąjį mano straipsnį.

Įdomu, kaip veikia žmogaus protas. Yra populiarus pasakymas apie mane, kad Užkalnis eina po Lietuvos restoranus, yra nepatenkintas ir visus sudirbinėja. Statistinis faktas yra toks, kad teigiamų apžvalgų yra virš 75 proc. Tačiau žmonėms didžiausią įspūdį padaro negailestinga recenzija, kuri laikas nuo laiko būna. Ji yra įdomesnė, nes apie labai nevykusį restoraną tiesiog gaunasi vaizdingiau parašyti. Lygiai tas pats filmuose ir teatre – neigiami personažai visada yra spalvingesni. 

– Jūsų vietoje sėdėjo garsus aktorius Liubomiras Laucevičius ir sakė lygiai tą patį, kad ir žiūrovui įdomiau žiūrėti, ir aktoriui įdomiau vaidinti blogiuką, kadangi jis yra spalvingesnis.

– Taip, ten gali surasti įvairių metaforų, palyginimų, nuo kurių publika literatūrine prasme gauna daugiau peno vaizduotei. Kai maistą palygini su konservuotu gelžbetoniu pomidorų padaže. Apie gerą restoraną irgi galima įdomiai rašyti ir man smagiau rašyti apie gerus. Ir skaniai būnu pavalgęs. Kitu atveju galvoji – ar aš už šitai pinigus mokėjau. Ten yra daugiau vienasluoksnis, linijinis rašymas – galvoji vis naujas raiškos priemones, kaip papasakoti, kodėl patiko ir kas buvo gerai.

Produktyvumas ir savęs organizavimas man yra labiau išmoktas elgesys negu gamtos duotas. Gamtos man duotas labiau chaotiškumas ir panašūs dalykai.

– Grįžtant prie ankstesnio mūsų pokalbio – jūs per anksti su tokiu žanru atvykote į Lietuvą. Nors net nežinau, ar Lietuva kada nors bus pasiruošusi tokiam žanrui.

– Pats sau tikriausiai aš atvykau per vėlai, o Lietuvai turbūt per anksti. Bet negi aš dabar atsisėdęs sėdėsiu ir lauksiu, kol man paruoš Lietuvą tokią, kokios aš noriu? Atvirkščiai, man atrodo, kad aš per devynerius metus nuo grįžimo į Lietuvą ir gana didele asmenine kaina susirinkęs populiarumą, skaitomumą, žiūrimumą, turiu pakankamai didelę privilegiją, kad galiu kalbėti ne tik apie reitinginius dalykus ir ne tik reitinginiu tonu. 

Aišku, kad kebabai visada bus labiau skaitomi, arčiau kiekvieno nei parfurmerija arba mano podcastai apie politiką ar socialinius dalykus. Tačiau, man atrodo, čia yra kartu ir privilegija, ir pareiga – kai jau užsidirbi tokį vardą, kai turi labai daug skaitytojų, man atrodo, būk malonus, ir atlik tam tikrą socialinę misiją, kai gali sau leisti kažką daryti jau nebe dėl reitingų. 

– Paprieštarausiu pats sau: iš principo jūs galite rašyti, ką norite, vis tiek būsite skaitomas. Kalbėdamas apie visuomenės nepasiruošimą jūsų aštriam stiliui, galvoje turėjau neapykantą, nukreiptą į jūsų asmenį – skaitome komentaruose, nuskamba ir viešoje erdvėje. Kaip jūs pats manote, ko daugiau turite – ar vadinamųjų heiterių ar gerbėjų?

– Labai sunku pamatuoti, nes žmonės yra skirtingi savo raiška. Heiteriai ateina į internetinę erdvę, o gerbėjai yra labiau asmeniški. Net dabar einant iš Gedimino gatvės į studiją, gal 55-erių metų moteriškė, sustabdė ir sako: rašykit ir toliau, ir dar kiečiau rašykit ir toliau varykit, mes skaitom ir mylim. Pamojavo ranka ir nuėjo. Tokių dalykų pasitaiko dažniau. Priklauso nuo dienos ir vietos – ar tavęs labiau nekenčia, ar labiau myli. Kadangi emocinis poveikis nuo pareikštos neapykantos yra didesnis nei teigiamas poveikis nuo gyrimo ir gerų žodžių, tai pradeda atrodyti, kad daugiau turi nekentėjų arba jie labiau veikia tavo gyvenimą.

Labai atgaivina susitikimai su jaunimu ar vyresnių klasių moksleiviais, studentais, renginiai, kuriuos aš iki covido darydavau, paskui tie dalykai priverstinai susitraukė, bet aš labai tikiuosi vėl tai toliau daryti. Tai yra visiškai nepiniginga veikla – jeigu ką ir sumoka, tai pasidengia benzino išlaidos, bet ten aš pasikraunu energijos ir grįžtu jausdamasis reikalingas ir mylimas ir būna pilnas bakas dvasinio benzino. Tai duoda energijos ir norą sėsti prie stalo ir rašyti. 

– Kalbant apie rašymą – jūs esate labai produktyvus. Straipsniai, minėtos laidos, knygos. Jūs esate disciplinuotas žmogus – dabar jau laikas rašyti ir turite parašyti konkretų skaičių spaudos ženklų – ar įkvėpimo žmogus?

– Aš natūraliai nesu disciplinuotas, tas dalykas daugiau yra iš reikalo, nes aš turiu labai daug visko padaryti ir tai, ką pažadėjęs, stengiuosi padaryti. Daugelis žmonių dar pamiršta tuos tekstus, kuriuos aš rašau į „Užkalnio žurnalą“. Žurnalas storas ir kiekviename numeryje būna apie aštuoniolika mano tekstų. Leidybos rūpesčiai savo keliu. Produktyvumas ir savęs organizavimas man yra labiau išmoktas elgesys negu gamtos duotas. Gamtos man duotas labiau chaotiškumas ir panašūs dalykai. Nuo įkvėpimo laukimo tikriausiai atpratino tas darbas BBC, nes realiame pasaulyje rašantys, redaguojantys žmonės yra labai produktyvūs ir jeigu jie pradėtų laukti įkvėpimo, tai niekas jų nelauktų – jie pasiliktų laukti įkvėpimo, o pasaulis judėtų tolyn. Man tenka prisiversti.

Vienintelis taktinis metodas, kurį aš turiu jeigu nesirašo – imi kitą temą, kurios tuo metu nori. Stengiuosi rašyti tai, apie ką tuo metu rašosi ir galvojasi geriausiai, kadangi mano giluminis įsitikinimas yra – įdomu skaityti tada, kai autoriui įdomu rašyti. Kai autorius jautėsi smagiai. Jeigu autorius iš savęs spaudė, save kankino, tai dažniausiai atsispindi ir kūrinyje. Turi būti lengvumas ir malonumas, be malonumo, kurį patiria autorius, nebus malonumo ir skaitytojui. 

Esu ne intravertiškas, o intravertų pasaulyje save laikyčiau vienu iš prezidentų. Su vėliava ir armonika galėčiau eiti intravertų minios priekyje, jeigu būtų toks dalykas kaip intravertų minia.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Prie jūsų darbų reikia paminėti ir įrašus feisbuke. Kažkam kitam pakaktų dalintis tuo, ką jis yra parašęs kitur, ir tai jau būtų didelis srautas socialiniuose tinkluose. Tuo tarpu jūs labai daug rašote vien tik feisbukui. Ši vieta mane žavi jūsų gebėjimu pastebėti tai, ką mes ir taip visi matome – švenčių kultūra, supermamyčių pasaulis, emigrantų tema – bet jūs surandate ką pasakyti, naujų spalvų ir metaforų, kurių, vargu, ar kas nors Lietuvoje galėtų jums prilygti. 

– Yra ir kitų gerų autorių, dabar tikrai daugiau nei anksčiau. Man atrodo, kad dvi savybės, kuriomis aš galėčiau gana ramiai pasigirti, tai būtų smalsumas ir pastabumas. Man atrodo, kad daugelis lietuvių yra labai nesmalsūs, o dar kiti yra labai nepastabūs – jie plaukia per gyvenimą, o tas dėmesys yra paskleistas kažkur aplinkui ir nesukoncentruotas. Aš nuo vaikystės prisimenu, kad buvau labai smalsus ir atkreipiantis dėmesį.

Pavyzdžiui, absurdiški dialogai, kai ateina svečiai, o paskui išeina teta Janina ir mama jai nori atiduoti tris rublius už tai, ką ji nupirko ir atnešė, ji sako, kad ne ir jos gali koridoriuje prasistūmdyti keletą ar keliolika minučių aiškindamosis beprasmyje spektaklyje dėl tų trijų rublių. Kai kiti vaikai užsiimdavo kažkuo kitu, aš tuos suaugusius stebėdavau ir žiūrėdavau, klausydavau. Tie tipažai jau tada susiklostė, užsifiksavo ir beliko juos tik aprašyti. Žmonės stebisi mano rašytomis knygomis apie vėlyvąjį sovietmetį arba apie ankstyvuosius nepriklausomybės laikus ir apie buities istoriją: iš kur tu tiek visko atsimeni? Tai su vaikais man būdavo neįdomu, per balius aš sėdėdavau prie stalo su suaugusiais, klausydavau, ką jie šneka ir skaitydavau visų gėrimų etiketes, kurie būdavo padėti ant stalo. Man, aišku, nieko to konjako punčo nepylė ar kitų birzgalų ano meto, bet etiketes visas perskaitydavau – man būdavo įdomu. Jeigu mama ištraukdavo kokio „Šiaulių lydyto sūrelio“, aš perskaitydavau, kas ant etiketės parašyta. 

Galbūt todėl, kad esu ne intravertiškas, o intravertų pasaulyje save laikyčiau vienu iš prezidentų. Su vėliava ir armonika galėčiau eiti intravertų minios priekyje, jeigu būtų toks dalykas kaip intravertų minia. Kadangi intravertai minia nesibūriuoja, tai vienas ir žingsniuočiau. Aš buvau pakankamai drovus vaikas, su tuo drovumu labai noriai pats kovojau lįsdamas į priekį – jei bijau viešo kalbėjimo, tai per visus mokyklos renginius aš būsiu pirmas, kuris, nors ir drebėdamas, lips ant scenos. Nors ir drebėdamas, bet kad savyje tai nugalėčiau. Jeigu bijai aukščio, tai lipi kuo aukščiau, kad būtų kuo baisiau, kad savyje tai perlaužtum.

Aš negaliu ramiai žiūrėti televizoriaus – dokumentinių ar meninių filmų – turiu šalia turėti plančetę arba telefoną, kad jeigu būna kažkoks žodis, kurio aš nežinau ar sąvoka, kuri man kėlė klausimų prieš kurį laiką, bet nespėjau pasidomėti, aš turiu tuoj pat čiupti ir pasiskaityti apie tai. Paskui iš to gimsta straipsniai ir idėjos, o žmonės klausia: iš kur tai žinai? Argi tu žinai apie viską? Kiek suglumina, kai mane pašiepiamai vadina visažiniu arba, kad Užkalnis rašo apie viską. Ne, toli gražu ne apie viską. Taip, temų daug, renesansinio universalumo yra – kur tas pats žmogus ir grodavo, ir kurdavo muziką, ir piešdavo, ir lipdydavo – bet man yra daug neišbraidytų temų. Keista, kad kuo labiau artėju prie savo 50 gimtadienio, kuris bus kitą mėnesį, tuo dažniau žmonės nustemba, kad man yra tiek metų, visiems aš esu užsifiksavęs 38-eriais ar 41-eriais. 

– Tai nuo tada, kai jūs grįžote iš D. Britanijos, kai jus pažino lietuviai?

Kaune yra geriausia iš Lietuvos miestų aura. Čia man ramu ir komfortiška, aš labai mėgstu čia būti.

– Gali būti ir taip. Nors anais laikais ir atrodžiau kiek kitaip – ir svorio, ir veido apvalumo buvo daugiau. Žmonės kartais paklausia apie kokią nors temą: kaip tau šovė į galvą rašyti? Kada pradėjai tuo domėtis? Tu jiems pasakai, kad ta tema domiuosi jau dvidešimt metų, kaip, pavyzdžiui, parfumerija. Aš ja pradėjau rašyti po kokių septyniolikos metų gana aktyvaus kvepalų kolekcionavimo. Visus tuos septyniolika metų aš nieko nerašiau, o tik skaičiau ir gėriau į save. O žmonės sako: palauk, kiek tau metų? Ir aš sakau: man šiemet bus 50. Tada žmogaus akyse matosi, kad jis tave ne taip įsivaizdavo, ne tie skaičiai galvoje buvo. Ypatingai dažnai žmonės tai komentuoja, kai ateina kalba apie vėlyvąjį sovietmetį arba ankstyvuosius nepriklausomybės laikus, sako: tu Sąjūdžio laikais po stalu vaikščiojai, iš kur tu galėjai žinoti? Ne, aš gimęs 70-aisiais metais, aš aštuoniolika metų gyvenau sovietinėje Lietuvoje. Tada žmonės: aha, taip, nu gal. 

– Kvepalai jūsų gyvenime, ko gero, atsirado dėl jūsų kelionių. Kiek šalių esate apkeliavęs, ar bandėte kada nors skaičiuoti? 

– Aš bandžiau skaičiuoti ir, man atrodo, būtų tarp 50 ir 60. Tai nėra labai daug. Aš esu daug keliavęs, bet ne į labai didelį šalių skaičių. Tikriausiai buvau visose Europos šalyse, išskyrus Rumuniją ir Albaniją. Į daugelį šalių aš vėl ir vėl grįždavau ir ten mano kelionės labiau eidavo į gylį negu į šalių skaičių. Yra žmonių Lietuvoje, kurie yra apkeliavę 160. Nemanau, kad daugeliui yra pavykę Japonijoje būti trylika kartų. Sakyčiau, kad kelias šalis pažįstu labai giliai: Japonija, JAV, Italija, D. Britanija. Begales kartų teko būti tokiose keistose šalyse kaip Azerbaidžanas ir Armėnija. Ten yra tekę dažnai su darbais važinėti, kartais net yra tekę būti kelis kartus per savaitę. 

– Apie Kalnų Karabachą, ko gero, daug galėtumėte pasakyti, bet galbūt neišsiplėsime ta tema.

– Ne, neišsiplėsime. Tarp kitko, šiandien įrašiau podcastą „Kalba Užkalnis“, kur buvo paliesta ta tema, kaip vienas iš didžiųjų mūsų laikų neatsakytų klausimų. Yra klausimai, į kuriuos nėra gero atsakymo. Vienas iš tų klausimų yra Artimuosiuose Rytuose arba kaip sutaikyti „Brexito“ priešininkus ir šalininkus. Kalnų Karabachas – tokia tema, kuri yra kraujuojanti tema 30 metų, kai daugelis buvo daugmaž pamiršę ir galvojo, kad čia yra seni reikalai – nieko čia ne seni reikalai. Turime vėl karą, praktiškai Europoje. Galiu pasakyti tik tai, kad taika tikrai nesibaigs.

– Apie malonesnius dalykus. Kaip suprantu, jūsų širdyje ypatingą vietą užima JAV. Nebuvo minčių ten su visam persikelti?

– Tų minčių yra ir dabar, tik kad dabar mano auditorija, verslai yra čia. Man norėtųsi kuo greičiau įgyvendinti tokį variantą, kad ten aš reguliariai leisčiau didžiąją dalį laiko, o čia grįžčiau mėnesiui, gal šešioms savaitėms, išleisti eilinio „Užkalnio žurnalo“ numerio ir padaryti kitų darbų. Tenka balansuoti, nes vis dėlto esu lietuviams rašantis autorius. Lietuviškai kalbantis žmogus.

– Bet, kaip suprantu, nesate tas, kuris pasiilgstate tėviškės kvapo?

– Ne, aš nepasiilgstu tėviškės kvapo. Aš pasiilgstu čia savo veiklos ir savo aktualumo. Kaip jau sakiau, mano amžiuje nebūtų labai komfortiška pradėti viską iš naujo. Nieko blogo su tvorų dažymu nėra, bet nenorėčiau nuo to pradėti arba dirbdamas pagalbiniu darbuotoju automechanikos dirbtuvėse. Viskas būtų įmanoma, jei man būtų devyniolika metų, bet man tiek nėra, ir aš turiu kitus užsiėmimus. Aš prarasčiau dirbti tik tai, kas patinka.

Tai neatėjo labai greitai, bet tai yra mano didysis prizas už visas pastangas, kad dabar aš galiu dirbti tik tai, kas man malonu ir smagu. Tai duoda labai didelę laisvę, duoda galimybę į įdomius pokalbius, kaip šitas, atvažiuoti visiškai negalvojant: ką aš galėjau su šiuo laiku nuveikti produktyvesnio, kur būčiau uždirbęs pinigų, o dabar atvažiavau į Kauną ir per tą pusdienį jokių pinigų neuždirbsiu. Aš pinigus uždirbsiu galbūt kitą pusdienį arba rytoj, o man čia atvažiuoti yra malonu ir tai yra pokalbis, kuris man svarbus, aktualus ir teikia didelį malonumą. Kai esi tokioje pozicijoje, nesinori to atsisakyti, bet JAV aš labai pailsiu emociškai, man patinka žmonių nusiteikimas, daugelis dalykų ten patinka, norėčiau ateityje ten dar daugiau laiko leisti.  

Be abejo, dabar, kai yra šie covidiniai metai ir kai JAV yra persunktos tiek politinių kovų, tiek viruso, tai nelabai būtų prasmė ten veržtis. Tas virusas ir pasikeitusios ekonominės aplinkybės privertė koncentruotis į verslą čia, nes daugelis dalykų, kurie buvo anksčiau lengvesni, dabar yra ne tokie lengvi. Rezultatai galbūt pasiekiami tie patys, bet jie reikalauja daugiau pastangų ir daugiau laiko. 

– Persikelkime iš JAV į Kauną. Jūsų gimtasis miestas. Žiūrint iš Vilniaus perspektyvų, koks jums Kaunas atrodo šiandien?

– Kaunas yra geriausias Lietuvos miestas. Kaune yra geriausia iš Lietuvos miestų aura. Čia man ramu ir komfortiška, aš labai mėgstu čia būti. Aš žinau, kad patys kauniečiai neypatingai kompleksuoja dėl įsivaizduojamų ar tikrų trūkumų. Bet kiti žmonės, ypatingai vilniečiai, mėgsta labai iš aukšto kalbėti apie kauniečius, apie Kauno manieras, nuotaikas, kauniečių verslumą. Nematau čia ypatingai blogų ar nepatrauklių dalykų. Atvirkščiai, man Kaunas, Žaliakalnis, Senamiestis, yra labai arti širdies. Aš vaikštau tomis gatvėmis, man norisi ranka braukti tvoras ir namų sienas. Čia yra gera vibracija. Galbūt todėl, kad Kaunas neišsiplėtė taip beatodariškai, kaip išsiplėtė Vilnius.

Vilnius buvo ir liko sparčiausiai augantis miestas, yra dalys, kurių aš visiškai nebepažįstu – jis išsiplėtęs taip toli. Tie žmonės gyvena savo gyvenimą ir dažnai galima pamatyti Vilniaus pakraščių gyventojus, kurie atsiranda miesto centre. Jie atrodo kaip turistai. Yra žmonių, kurie iš Pašilaičių ar Pilaitės neišlenda niekada – ten prekybcentris yra, vaikų mokykla irgi ten, darbas galimai irgi ten arba į darbą važiuoja aplinkkeliu į kokį kitą pakraščio rajoną ir viskas tuo užsibaigia. Kaunas yra labiau vientisas. Buvimas vilniečiu dažnam yra būtinybės dalykas arba automatiškai pavykęs dalykas. Kai ateina šventės arba ilgasis savaitgalis, ką daro vilniečiai: pas tėvukus į tėviškę, tada miestas lieka pustuštis. Kaunas tikrai žymiai mažiau koncentruoja tų žmonių, kurie būtų suvažiavę iš visos Lietuvos. 

– Net šiek tiek nustebau sulaukęs tokio šilto jūsų atsiliepimo apie Kauną, nes Vilnius yra europietiškesnis miestas. Kauną būtų galima privincionalumu, nežinau, ar apkaltinti. Bet ar jums neatrodo, kad takoskyra tarp Vilniaus ir Kauno didėja ir gilėja?

Stresą sukelia įtampa, nerimas. Tie dalykai atitinkamai sukelia depresines nuotaikas ir nuo šitų dalykų nepabėgsi, tabletės lengvai neišgersi. Yra tablečių, bet tai nėra ilgalaikis sprendimas.

– Ji didėja ir gilėja, nes dinamika yra į vieną pusę. Vilnius plečiasi visos likusios Lietuvos sąskaita. Taip pat ir Kauno sąskaita. Dažniausiai tai, kas priauga Vilniuje, tai išeina iš Kauno. Man dažnai norėtųsi, kad iš viešųjų Lietuvos intelektualų ne vien Rytis Zemkauskas būtų kaunietis ir gyventų Kaune. O dėl europietiškumo aš pasiginčyčiau. Pavyzdžiui, Vienybės aikštė. Aš labai norėčiau, kad kažkas panašaus būtų Vilniuje. Kaunas turi „nuostabią“ tradiciją pulti pačius sėkmingiausius projektus. Aš prisimenu, kiek buvo puolamas Kauno „Akropolio“ projektas.

– Pats projektas nuostabus, bet jis nusiurbė žmones iš centro, iš Laisvės alėjos.

– Jis nusiurbė žmones iš centro, iš Laisvės alėjos, bet reikėjo piktintis ne nusiurbimu, o galvoti, kaip subalansuoti. Mes matome, kad tie srautai susibalansavo, nebuvo taip baisu. 

– Kauno problema kita – skaniai pavalgyti nėra kur, bent jau pasak jūsų.

– Maisto prasme Kaunas yra gana provinicialus, galbūt dėl to, kad visada buvo mažas užsieniečių srautas arba tie užsieniečiai, kurie atvažiuodavo į Lietuvą ir pasilikdavo, jie nusėsdavo vis dėlto Vilniuje. Tačiau Kaune yra geriausias Lietuvos restoranas – „Agave“ Rotušės aikštėje. Tai yra vienas geriausių mano matytų meksikietiškų restoranų. Kaune dabar situacija taisosi, bet buvo tradicija, galbūt ateinanti iš sovietinių laikų, pradėti galvoti apie restoraną nuo sietynų ir nuo interjero. Žmonės dažniausiai taip galvodavo. 

Nepamirškime, kad aukšto lygio restoranų paslaugų, kurių dėka jie išsilaiko, yra tokie pirkėjai kaip Prezidentūra ir užsienio ambasados – savo furšetams, renginiams. Jie dažniausiai užsako iš tokių restoranų, kurie ne tik, kad prisiduria iš savo šito egzistavimui, bet susiformuoja naujas finansinis stuburkaulis, tai duoda naują perkamąją galią, nes tos perkamosios galios, kuri eina gatve ir užeina pavakarieniauti arba užeina dienos pietų, neužtenka, kad išlaikytų kažką tikrai stipraus, išmanaus, kad mokėtų atlyginimus profesionaliems žmonėms. Kaunas, deja, neturi nei ambasadų, nei šalies mastu valdžios įstaigų. Man atrodo, kad būtų labai nuostabu, kad bent jau dalis viešojo administravimo persikeltų į Kauną, nes kartu su šituo persikelia pinigai, perkamoji galia ir iš perkamosios galios atsiranda geri dalykai.

–  O dabar pokalbio temą pakeiskime kardinaliai. Jūs pastaruoju metu daug kalbate, kad lankotės pas psichiatrą ir tai darote sąmoningai – ne todėl, kad norite pasipuikuoti ar pasikelti populiarumą – įtariu, kad kitą tikslą turite.

– Tai būtų gana brangus pasipuikavimas. Kadangi gyvenu pakankamai didelio streso sąlygomis: tiek dėl savo asmeninių būdo savybių, tiek dėl profesijos, heiterių ir ne visada malonaus bendravimo su tais, kurie mane skaito. Stresą sukelia įtampa, nerimas. Tie dalykai atitinkamai sukelia depresines nuotaikas ir nuo šitų dalykų nepabėgsi, tabletės lengvai neišgersi. Yra tablečių, bet tai nėra ilgalaikis sprendimas. O ilgalaikis sprendimas yra darbas su savimi. Vienas didelis tikslas yra, kad žmonės pradėtų atviriau apie tai kalbėti, nes labai didelė dalis mano pažįstamų scenos, ekrano, viešų žmonių dirba su savimi su psichoterapeuto pagalba, bet apie tai labai vengia šnekėti, nes nenori stigmos. 

Iš viešų žmonių atviriau kalbėjusį galima paminėti aktorių Marių Repšį. Nežinau, ar dešimt surinktume. Kiti reaguoja į tai gana baikščiai. Jie žino patys, kad jiems reikia, jie daro tai, kas jiems yra teisinga, bet kalbėti apie tai vengia. Kas mane įkvepia, kad po kiekvieno mano viešo pakalbėjimo apie tai, man vis parašo keli žmonės, kurie sako, kad jūsų dėka aš išdrįsau nueiti, nesakiau niekam, bet pats prieš save išdrįsau. Dabartinis gyvenimo tempas, įtampos, stresai, kurie yra tiek mūsų nacionaliniame charakteryje, tiek apskritai vakarietiškame gyvenimo būde, kurį mes turime, jie neišvengiamai sukelia iššūkių, kurie susiję su mūsų psichine sveikata. Tai yra absoliučiai neišvengiama. Psichinė sveikata tai nėra, kaip iš seno žmonėms atrodo, durys be rankenų arba tramdomieji marškiniai arba kažkas, kam daro tris kartus per dieną injekcijas ir jis guli kaip daržovė ir žiūri į lubas.

Psichinė sveikata tai nėra, kaip iš seno žmonėms atrodo, durys be rankenų arba tramdomieji marškiniai arba kažkas, kam daro tris kartus per dieną injekcijas ir jis guli kaip daržovė ir žiūri į lubas.

Vakarų šalyse tradicija prisižiūrėti ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą yra jau pakankamai senai ir nieko nebestebina tokie dalykai. Bet, kaip aš sakau, mes per tris nepriklausomybės dešimtmečius sugebėjom nueiti labai ilgą kelią, anksčiau visus labai stebino tie keistuoliai, kurie važiuodami pagrindiniu keliu praleisdavo važiuojantį iš šalutinio. Mes nuėjom labai ilgą kelią, esam tikrai geresniame pasaulyje, turint omenyje Lietuvą.

Prisiminkime, kai buvo pirmosios akcijos „Darom“ – žmonės šeipėsi ir klausė: čia bus nauji subotnikai? Ar tam mes nepriklausomą Lietuvą sukūrėme, kad už dyką šiukšles rinktume parkuose? O dabar žmonės pasidarė labiau pilietiški, tas kelias irgi buvo nueitas. Man atrodo, ir šiuo klausimu tas kelias irgi gali būti nueitas, bet jis nebus nueitas be tam tikrų pastangų. Tai, kad tuo klausimu susilaukiu komentarų: seniai žinojau, kas psichas, arba jam psichoterapeuto nepakanka, jį reikia hospitalizuoti; tai nėra labai skausminga kaina ir aš ją pasiruošęs sumokėti, jeigu tai kažkam padės ir jeigu po žingsnelį mes ateisime į geresnį, švelnesnį ir jautresnį pasaulį, kur mes būsime geri sau. Jeigu žmogus yra sau pats negeras ir nerūpestingas, pats savęs nebrangina ir negerbia, tos geros energijos kitiems ir nelieka.