Vasario 26 dieną, 18 val. Lietuvos rusų dramos teatre, žiūrovai galės pamatyti vienintelį kartą šį sezoną Vilniuje rodomą spektaklį, kurio centre – tragikomiškas vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Aktoriai Dainius Gavenonis, Dovilė Šilkaitytė, Ina Kartašova, Kristina Andrejauskaitė ir Lukas Petrauskas dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.
– Kalbant apie spektaklio pavadinimą, kaip manote, ką autonomija reiškia spektaklyje, o ką ši sąvoka reiškia jums, kuo ji svarbi ir turint omenyje jūsų kuriamų veikėjų gyvenimo liniją? Ar ši autonomija apskritai įmanoma gyvenant šeimoje?
D. Gavenonis: Aš visaip galvojau... Galbūt tai būdas išgyventi tavo laisvei, mėginimas išsaugoti savąjį aš. Mes susiduriame su daug mažų ir didelių sistemų, kurios įtraukia, o tu privalai neprarasti tikrojo savęs. Ši rizika atsiranda nuo pat pirmų žmogaus gyvenimo dienų. Tik ką gimusio kūdikio akyse mačiau šį didelį nerimą, nepasitikėjimą sistema, kurioje jis ką tik atsirado, nujausdamas, kad šis pasaulis kesinsis į jo esybę. Paskui atsiranda darželis, mokykla, vaikas pradeda žiūrėti dar kitomis akimis. Kalbant apie spektaklį, mano veikėjas tikėjo esąs labai autonomiškas, norėjo toks būti, tačiau tai lėmė jo trumpą gyvenimą. Karjeristas, verslininkas, tikintis, kad galima nueiti savo įsivaizduojamą kelią netoleruojant tam tikros sistemos, pavyzdžiui, šeimos bei žmonos. Man, kaip žmogui, autonomija, matyt, reiškia tą patį, ką ir daugeliui – dalinę laisvę, kuri leidžia vienu metu ir jaustis laisvam, ir tuo pačiu galinčiam gyventi kažkokioje sistemoje, visuomenės ląstelėje, kurioje privalai būti – ar tai būtų šeima, šalis, profesija, ar teatras. Mat visiška laisvė griauna kito žmogaus laisvę.
D. Šilkaitytė: Su režisieriumi mes kiekvienas asmeniškai daug kalbėjomės šia tema – apie tai, kas yra autonomija šeimoje, kai nuolatos esi apsuptas žmonių, tačiau vis dėlto privalai turėti ir savo asmeninę erdvę. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo erdvę, tik viskas priklauso nuo asmenybės – kiek šios autonomijos jam reikės. Man asmeniškai autonomijos reikia daug, mėgstu vienatvės akimirkas, poilsį jų metu. Mano veikėjos situacija kiek kitokia. Ji trokšta artumo, daugiau laiko būnant kartu su savo žmogumi, tačiau vyrui ji nereikalinga. Jis tolsta, o ji veržiasi link jo. Taigi, ši autonomija beveik priverstinė, nulemta esamų aplinkybių.
I. Kartašova: Autonomija reiškia nepriklausomybę, kuri yra labai reliatyvi. Laisvė elgtis, galvoti, veikti, gyventi. Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito teisės. Kad ir kur gyventų žmogus, jis visuomet priklausomas nuo aplinkos, jos padiktuotų sąlygų. Man asmeniškai autonomija susijusi su bandymu išlaviruoti, prisitaikyti, neįžeidžiant kitų ir maksimaliai išsaugant save. Šeimoje šie aspektai taip pat yra aktualūs, nes nuolat esi spaudžiamas, veikiamas atsakomybių. Žmogus iš principo negali būti laisvas, nebent savo viduje geba susikurti vidinį pasaulį, kuriame šildosi, bando išsaugoti save.
K. Andrejauskaitė: Man regis, spektaklis susideda iš daug autonomijų. Yra autonomiška šeima, šeimoje gyvenantys žmonės su sava autonomija. Skirtingos asmenybės, vienos įsileidžiančios savo artimus šeimos žmones, o kitos – ne. Man asmeniškai autonomija tiek spektaklyje, tiek asmeniniame gyvenime siejasi su privačia erdve, kuri turi tam tikras moralines ribas. Raudoną liniją, kurios nevalia peržengti, siekiant išvengti tragiškų pasekmių. Spektaklyje ši linija yra peržengiama, iš to ir kyla visos problemos. Tėvo autonomija, jo žiaurumas, brutalumas, nesiskaitymas su kitais.
L. Petrauskas: Nepaisant to, kad mes visi esame labai skirtingi ir autonomijos ribas slankiojame savaip, man atrodo, būti pilnai autonomiškam nėra įmanoma – tai parodoma ir spektaklyje. Visuomet būsi nuo kažko priklausomas, taip pat ir nuo šeimos. Tačiau išlieka klausimas, ar ji suteikia tau džiaugsmą, ar tampa našta. Vienam autonomijos reikia būnant su artimaisiais, kitam šeima – graži gyvenimo užuovėja, kuri suteikia jėgų. Man buvo labai įdomu analizuoti savo veikėjo siužetinę liniją. Jis yra vienintelis personažas, kuris galėjo būti autonomiškas nuo savo šeimos, mat pasirinko Dievą, tapo kunigu. Vis dėlto, net žinodamas, kad gali nebeatnaujinti šių ryšių, suvokdamas, kokia sudėtinga jo šeimos situacija, kiek daug žmonių dėl jos kenčia, kokie sudėtingi santykiai tarp brolių, mano veikėjas sugrįžo. Galbūt dėl altruistinių paskatų, nujausdamas, kas gali įvykti, tačiau to nepaisydamas.
– Spektaklyje nesudėtinga pastebėti akivaizdžias paraleles tarp šeimos institucijos ir šalies vidinio gyvenimo, lengvai įpinamus valstybės istorijos skaudulius (patriotizmo, kartų konflikto, diskriminacijos). Kurios iš šių problemų bei temų jums, kaip žmonėms ir kūrėjams, šiuo metu atrodo aktualiausios ir įdomiausios?
D. Gavenonis: Žinote, ten viskas taip persipynę, tiek visko su užuominomis į tiek daug problemų, kad, man atrodo, kiekvienas iš mūsų, lietuvių, neišvengiamai ras kažką, kas būtų su juo susiję. Įdomu, kad pradėjus dirbti su Árpádu Schillingu , ėmė atrodyti, jog visos šios problemos, apie kurias galbūt galvojai anksčiau, norėjai kalbėti, dabar vėl naujai ir labai stipriai „užkrėtė“. O ar taip iš tiesų jautiesi – sunku pasakyti. Tai ir yra režisierių talentas – priversti įsijausti į visas šias problemas, kad jomis patikėtum taip, tarsi jos tau būtų jau seniausiai rūpėjusios. Man pasirodė labai įdomi kartų tema. Kai prie vieno stalo sėdi senelis, tėvas ir sūnus. Pastarasis kalba apie tai, kas jam šiandien svarbu, tėvas teigia, kad sūnus yra neteisus, o senelis tyli. Man atrodo, čia atsispindi mūsų šalies, šeimos istorija. Aš juos visus tris suprantu. Sunku pasakyti, kas dėl to kaltas: laikotarpis, patirtis, ar amžius. Galbūt tas jaunas žmogus, kuris nesupranta, kodėl reikia galvoti taip ir ne kitaip, po dvidešimties metų prieštaraus savo sūnui, o tapęs seneliu nutils. Stebėdamas šią kartų temą, atseki, kad ir su tavimi vyksta labai panašūs procesai, todėl galbūt ir norisi išsaugoti tam tikrą autonomiją. Nes iš tikrųjų, kodėl tu, būdamas senelis, tyli?
D. Šilkaitytė: Man asmeniškai spektaklyje labiausiai išryškėjusi yra kartų skirtumo problema, jų nesusikalbėjimas. Pavyzdžiui, Masalskio personažas, kuris nesupranta jaunimo kalbų apie Mačiūno filmus, dokumentiką, tarp jų vyksta visiškas nesusikalbėjimas. O štai jaunimas į šią bei kitas situacijas žvelgia labai laisvai. Kalbant apie temą, man visuomet įdomiausia atrodydavo vyro ir moters santykių, jausmų išraiškos tema. Spektaklyje ji atskleidžiama per skirtingas poras. Pavyzdžiui, Neringos Varnelytės veikėja išgyvena tylią, nuolankią meilę vyresniam vyrui. O mano kuriamą veikėją neviltis, meilės trūkumas, baisus vienatvės skausmas, matant, kaip mylimas žmogus tolsta, priveda prie gėrimo.
I. Kartašova: Tas buvimas, kai susikerta praeitis, dabartis ir ateitis. Skirtingos kartos, vertybės, gyvenimo sąlygos. Neseniai skaičiau labai įdomų straipsnį apie tendencijas, susijusias su skirtingomis kartomis. Ši karta, kuri atėjo iki 2018 metų, yra visiškai skirtinga nuo praėjusiųjų, ji ypatingai pažeidžiama. Tarsi ji turėtų prisiminimus tos kančios iš praeities, tarsi būtų atėjusi su karma iš tų skausmingų, sudėtingų laikų, kuriais anksčiau gyveno. Iš čia ir kyla tie konfliktai, nesuvokimas, kaip vertinti praėjusią istoriją. Tarkim, pagrindinio herojaus tema, kas buvo tavo senelis: ar jis buvo didvyris, ar žydšaudys? Imkim kad ir partizanų temą, kuri mūsų visuomenėje nušviečiama iš skirtingų pozicijų. Mane pašiurpino, kaip užpuolami žmonės, nors mes niekada taip iki galo ir negalėsime suvokti, kokiomis sąlygomis, aplinkybėmis jie gyveno, kaip pats pasielgtum tose situacijose. Žmogus yra visoks – ir silpnas, ir abejojantis, ir palūžęs, ir pasiaukojantis.
K. Andrejauskaitė: Kalbant apie problemas, manau, kad ryškiausias būtent šis valstybės atspindžio aspektas. Valstybė susideda iš žmonių, iš šeimų, šeimos ląstelė veikia valstybę. Šis chaosas spektaklyje atspindi ir chaosą valstybėje. Su visais moraliniais iškrypimais. Toje pačioje šeimoje rasime ir vadovus, ir patarnautojus, ir nuolankiuosius. Mane asmeniškai sudomino vaikų tema, jų santykiai bendraujant tarpusavyje. Šis šeimos nesusiklostęs gyvenimas, paveikęs vaikus, jų moralinis skirtumas, kuomet broliai, užauginti tų pačių tėvų, tampa labai skirtingais žmonėmis, negeba susikalbėti.
L. Petrauskas: Ta esminė problema, matyt, ir susijusi su spektaklio pavadinimu – kaip kiekvienas sprendžia savo autonomiją, kur ji yra ir kas jį padarys autonomišką, laisvą nuo kitų. Laimingą. Ko jam reikia, kad jis taptų laimingas? Pats spektaklis, man atrodo, daugiausia krypsta į patriotizmo temą, kuri yra labai sunki, mat pasaulis sudarytas ne tik iš juodo ar balto. Įdomiai atsiskleidė santykis tarp jauno ir senyvo žmogaus, pavyzdžiui, anūko ir senelio pokalbis, kuriame išryškėja patirčių ir požiūrių skirtumai. Šiandien daugelis geba tik kalbėti, kai tikras patriotiškumas susijęs su darymu. Tačiau, kai nesi įmestas į kritinę situaciją, tuomet vis dėlto labai sudėtinga vertinti savo patriotizmą, kiek šios kalbos apie meilę šaliai pasitvirtintų veiksmais, kiek iš tiesų turėtum valios pasipriešinti.
– Teko girdėti, kad dirbant prie spektaklio, režisierius Á. Schillingas jums suteikė daug improvizacinės laisvės. Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo veikėją, kūrybinį procesą: su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami savo vaidmenis?
D. Gavenonis: Kurti vaidmenį man buvo labai įdomu, nes veikėjas, Valentino verslo partneris, man buvo pakankamai tolimas, ypač įdomu suprasti jo minčių ribotumą, tam tikrą primityvumą, savyje talpinantį ne tiek ir daug „stalčiukų“. Pavyzdžiui, vienoje scenoje jis ateina į teatrą, kurį mes vaidinam, žiūri jį ir sako: „Štai tokio teatro aš tikrai nesuprantu.“ Mat jis supranta savo siaurumą, kad pasaulis tobulėja, žmonės vaikšto į teatrus, žiūri tokius spektaklius. Taigi, jo žmona dėl to ir sako: „Tokio spektaklio tu niekada nesuprasi, nes tu manęs nesupranti.“
D. Šilkaitytė: Kai jau buvo aišku, kokį veikėją aš vaidinsiu (Dainiaus žmoną), su dideliais iššūkiais nesusidūriau, darbas klostėsi lengvai. Man visuomet teatre svarbiausias būdavo procesas, o ne rezultatas. Ir šis procesas su talentingu režisieriumi yra labai įdomus, laisvas. Á. Schillingas jaučia didelę pagarbą aktoriaus profesijai, o tai išlaisvina mūsų kūrybą. Geri režisieriai, man regis, turi savotiško gudrumo, jie žino, kaip prieiti prie aktoriaus, kad jis atsipalaiduotų ir atskleistų geriausias savo puses. Gali net pats nustebti, kad sugalvojai tam tikrą sprendimą.
I. Kartašova: Kai sužinojau, kad būsiu ragana, taip apsidžiaugiau, nes visą gyvenimą norėjau suvaidinti raganą. Tačiau pradžioje mes su kolegėmis nesuvokėme, kad užsiimsime juodąja magija, privesiančia prie viso šio tragizmo, prakeiksmo, prisidedančio prie savęs naikinimo. Buvo labai įdomu ir tuo pačiu sudėtinga įsijausti į šią situaciją, kurti veiksmą per improvizacijas. Aš pati nesuprantu, kaip man pavyko įeiti į šį vaidmenį, aplinkybes, – viskas vyko labai intuityviai. Vienoje scenoje kažkodėl atsistojau ant pirštų galų ir pradėjau eiti, kas režisieriui labai patiko, pasipainiojo kėdė, aš ją nuspyriau, girdžiu, kaip Kristina klykia, žiūriu, ką ji ten daro, ir tuo pačiu baisu pasižiūrėti (juokiasi). Nežinau, kiek praėjo laiko, kol išdrįsau pamatyti, ką daro kitos kolegės. Kaskart mūsų mizanscena labai keisdavosi, būdavo sudėtinga ją atlikti, visada išlikdavo improvizacinis netikėtumas. Ji tapo stabilesnė, likus kelioms savaitėms iki premjeros.
K. Andrejauskaitė: Man įdomiausia, kad šį spektaklį mes sukūrėme visi kartu be medžiagos, išankstinio žinojimo, apie ką „Autonomija“ bus. Mano veikėja nepriklausė šeimai, ji buvo močiutės draugė, turėjusi raganišką, ritualinę paskirtį, pakeičiant kitų veikėjų likimą per burtus. Mano vaidmuo buvo savotiškas iššūkis man pačiai, tačiau iššūkius aš mėgstu, visuomet įdomu, kas gi išeis.
L. Petrauskas: Režisierius man suteikė gana daug informacijos apie mano veikėją: tai, kad jis yra atsiskyręs nuo šeimos, kad jis yra kunigas, turintis savyje daug pykčio. Mano didžiausias galvos skausmas buvo būtent artimojo žmogžudystės idėja, kuri man niekaip netelpa į galvą. Negalėjau pateisinti šio netyčinio pykčio proveržio, kurio metu įvyksta nusikaltimas. Šis suvokimas, kad tapai nusikaltėliu, pirmą kartą išklydai iš dorovės kelio, kuriuo tikėjai sėkmingai einąs, man pasirodė labai sudėtingas ir slegiantis.
– Lengviau dirbti su jau esamu dramaturginiu tekstu ar vis dėlto improvizaciniu būdu kuriant spektaklio siužetą, charakterius? Įsibėgėjus kūrybiniam etapui, sužinojus apie vaidmenis nebuvo noro įkūnyti kitą herojų?
D. Gavenonis: Kai gyvenime ar darbe susiduri su seniai pripažinta dramaturgija ir turi ją įgyvendinti, tada labai smagu nerti į tokią kelionę, kur visiškai neaišku, į kurią pusę eisime. Visi ateina su savais sumuštiniais ir kuprinėmis, laukia, į kurią pusę ves režisierius. O režisierius iki paskutinės minutės šias koordinates laiko paslaptyje ir viską pakreipia taip, kad iš mūsų pasakojimų jis pradeda kurti pjesę. Ar jis iš anksto mus kreipė tam tikra linkme – sunku pasakyti. Kuriant spektaklį, apima bendrumo jausmas. Jauti, kad esi šios istorijos dalis ir kitoje vietoje tikriausiai net ir negalėtum būti. Žinote, čia tiktų kumščio metafora – yra penki pirštai, o tu atstovauji nykščiui, be kurio istorija nepasipasakos, nors tu gali būti ir smilius, ir mažasis pirštelis. Gavęs savo veikėją, džiaugiesi, kad gali prisidėti prie šio spektaklio pasakojimo, nes jis sudarytas iš skirtingų gyvenimo istorijų, praeities, to, kas galbūt tave domino anksčiau ir domina dabar. Visos šios istorijos gimsta kitų veikėjų lūpose ar veiksmuose, tačiau tu vis tiek jautiesi išsipildęs.
D. Šilkaitytė: Ar bus lengva improvizuoti, ar sudėtinga – labai priklauso nuo paties režisieriaus. Árpádas Schillingas vesdavo mus labai atsargiai, turėdamas tikslingas užduotis ir atpasakodamas aplinkybes, kuriose turime būti. Pavyzdžiui, per atranką jis mums liepė eiti į sceną po vieną, tačiau tik tiems, kurie nori. Nebūdavo nei spaudimo, nei skubėjimo – leisdavo būti tose aplinkybėse, kol kažkas po truputį išsirutulios. Taigi visi išeidavome trumpam, ir gimdavo labai įdomios situacijos. Pirmas dvi savaites gaudavom užduotis be suformuluoto teksto, būdavom testuojami per jas, bandant susipažinti su mūsų asmenybėmis. Dėl šio subtilaus priėjimo prie mūsų nekilo minčių kurti kitą herojų.
I. Kartašova: Žiūrint, koks tekstas: jei pjesė gera, tai darbas būna vienas malonumas, o jeigu pjesė vidutiniška, silpna, tuomet pasitarnauja improvizacija. Įdomu abiem atvejais. Man visuomet atrodė, kad „Autonomijos“ spektakliui pritrūko laiko, kuris būtų leidęs kūrinį geriau subrandinti. Bet kuriant taip labai dažnai nutinka. Dėl to net ir po premjeros mes padarėm naują repeticiją, sutvarkėm pirmas scenas, spektaklis sutrumpėjo dvidešimčia minučių, tačiau labai tikslingai. Apskritai spektaklis pradeda pilnai egzistuoti, parodžius jį kokius dešimt kartų. Kalbant apie veikėjus, noro įkūnyti kitą personažą tikrai nebuvo, nes, kaip ir minėjau, labai apsidžiaugiau gavusi raganos vaidmenį. Man atrodo, režisierius vaidmenis paskirstė labai tikslingai. Pavyzdžiui, mergaitės Viktorijos vaidmuo... kaskart žiūrėdavau, kaip ji dirba. Klausau, kaip dirba Valentinas, mat tuo metu jau po savo mizanscenos guliu po stalu, bandydama atgauti kvapą. Nematau jų, bet jaučiu, kaip jie vaikšto, girdžiu jų intonacijas. Man buvo didžiulis malonumas stebėti, kaip vaidina kiti.
K. Andrejauskaitė: Jūs žinote, nelengva ir taip, ir taip. Įdomus buvo šis aspektas, kad pradžioje nežinojome, kokie bus veikėjai ir kuriuos jų kiekvienas iš mūsų kursime. Mūsų etiudams būdavo padiktuojamos temos, aplinkybės, tačiau visa kita kuriama improvizuojant. Tarkim, aš jau daugmaž žinojau, kokius veikėjus kurs kolegos, tačiau savo vaidmens nežinojau labai ilgai. Galvojau, kad pagal amžių galėčiau būti motina, tačiau gavau visai kitokį vaidmenį su visais šiais raganiškais užkeikimais. Būna, kūrybos metu pagalvoji, kad, jeigu kurtum kitą vaidmenį, akcentuotum šiek tiek kitus kampus. Tačiau šie apmąstymai yra natūrali kūrybinio proceso dalis.
L. Petrauskas: Iš tiesų priklauso nuo situacijos. Kai kuriems aktoriams kur kas geriau kurti improvizuojant, nes tuomet turi daugiau saviraiškos laisvės, tačiau tai ne visada lengva. Šiuo atveju režisierius, kaip geras psichologas, mokėjo prie kiekvieno iš mūsų prieiti asmeniškai ir įstatyti į teisingas vėžias, pagauti mus psichologiškai. Dėl to neturėjau noro kurti kitą vaidmenį.
– Režisieriaus kūryba turi bendruomenės teatro bruožų – „Autonomijos“ šeimos istorijoje rasime ir praeities istorijos reabilitavimą, ir marginalizuotų socialinių grupių problemų iškėlimą. Ar matote kokių nors skirtumų tarp darbo su užsienio ir Lietuvos režisieriais? O galbūt atvirkščiai lietuviškas teatras (temų, kūrybinio proceso atžvilgiu) pernelyg nenutolęs nuo užsienio tendencijų?
D. Gavenonis: Aš manau, kad kažkokios didelės takoskyros nėra. Užsienio kūrėjai mąsto labai panašiai kaip ir mes, dažnai net nustembi, kad žmogus, atvažiavęs iš kažkur labai toli, pasakoja apie tau svarbius dalykus, apie kuriuos neseniai pradėjai daug galvoti. Mane visuomet stebina, kaip šios idėjos, temos, šiandieninio gyvenimo vertinimas pasklinda po pasaulį labai panašiais požiūrių kampais. Tiesa, galbūt anksčiau mūsų teatras buvo uždaresnis, turėjo kažkokį akademinį šleifą, tačiau tikiu, kad jau seniai šis šleifas ištirpo, jau seniai mūsų režisieriai eksperimentuoja, keliaudami skirtingomis teatro kryptimis. Mene svarbi įvairovė. Manau, kad ją turi ir mūsų publika, ir užsienio.
D. Šilkaitytė: Tiesą pasakius, aš neišskirčiau lietuvio ir užsieniečio kūrybos, viskas priklauso nuo režisieriaus asmenybės. Lietuvos scenoje rasime gana daug režisierių, dirbančių panašiais metodais, kai jauti lygiavertį santykį bendraujant, kuriant, nors galiausiai režisierius vis tiek veda norima linkme. Galbūt vienintelis skirtumas tas, kad, dirbant su užsienio režisieriais, jaučiama šiek tiek didesnė laisvė, tolerancija, o Lietuvoje yra buvę visko. Visgi viskas priklauso nuo žmogaus.
I. Kartašova: Žinote, aktorius yra kaip molis, turi prisiderinti ir paklusti režisieriaus rankoms, perprasti jo norus, siekius. Norom nenorom su kiekvienu režisieriumi būna labai skirtingų situacijų, darbinių metodų. Isterikų, nesiskaitančių su kitais, ar kantrių, pagarbių, mokančių iškomunikuoti savo mintis režisierių rasime visur. O temos, man regis, yra bendražmogiškos.
K. Andrejauskaitė: Priėjimas prie darbo skirtingas, tačiau tuo pačiu ir panašus. Pavyzdžiui, dirbant su a. a. E. Nekrošium, viskas prasidėdavo nuo etiudų, ieškojimų, nors tekstas būdavo paruoštas iš anksto. Dirbant su Árpádu Schillingu, man vienintelė naujiena buvo teksto nebuvimas. Tačiau laisvės, bendradarbiavimo požiūriu jautiesi panašiai. Visgi tai nereiškia, kad darbas su kitu režisieriumi, atvykusiu iš užsienio, bus analogiškas. Formuosis jau kitos patirtys, nes viskas susiveda į žmogaus, su kuriuo dirbi, asmenybę.
L. Petrauskas: Kalbant apie Á. Schillingą, įdomu yra tai, kad jis atkeliavo iš dabar gana sudėtingą situaciją išgyvenančios Vengrijos, einančios antidemokratijos keliu. O šis žmogus yra absoliutus demokratas, jis visus išklauso, mato, nesmerkia, stengiasi pastebėti, kas yra gerai. Tas juntama ir dirbant prie spektaklio. Šios temos, kurios atsiskleidė „Autonomijoje“, manau, yra gana universalios, aktualios visai Europai ir ne tik. Be to, Árpádas labai gerai išmano Lietuvos istoriją, gali veltis į giliausias diskusijas su juo. Žinoma, galbūt su kitais režisieriais tos patirtys būtų visai kitokios. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.
