Pasak muziejininkų, baltiškoje kultūroje visos tradicijos ir papročiai būdavo susiję su gyvenamąja aplinka, su gamta, jos ciklais.

Anksčiau, kai nebuvo kalendoriaus, advento laiką nustatydavo pagal žvaigždes – Sietyno padėtį. Kai jis vakarais pradėdavo tekėti rytuose, žmonės žinodavo, kad prasideda adventas. Tai tamsusis metas, kai saulės labai nedaug, todėl tikėta, kad ją kažkas pagrobė, kad ją įkalino ir ją reikia išvaduoti, todėl buvo daug draudimų, kad tik neiškriktų pasaulio tvarka. Baltiškoji kultūra buvo glaudžiai susijusi su agrarine kultūra, todėl žmonėms labai svarbu buvo, kad ir su gyvuliais sektųsi, ir javai, visos kitos kultūros gerai užderėtų, nes tai nešdavo šeimai gerovę.

Tradicinėje lietuvių kultūroje advento vakarai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, pakinktus taisant, virves vijant. Vaikai eidavo kaimynų kviesti, sakydami, kad "šiandien pas mus vakarosime". Tos trobos šeimininkė iškepdavo kugelio, duonos, išvirdavo šustinio. Susirinkę pindavo vyžas, dirbdavo kitus darbus.

Dzūkai, susirinkę vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas – čia išliko labai senoviškų advento dainų, kurias nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj. Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus: "Akla višta", "Žiedo dalijimas", "Voverėlė". Vis dėlto pasilinksminimai buvo santūrūs, ir piršlybos būdavo draudžiamos, tiesa, jaunieji tuose susiėjimuose atsargiai žvalgydavosi sau poros, bet piršliauti pradėdavo tik po Kalėdų, po Trijų karalių.

Fotobanko nuotr.

Advento metą paįvairindavo prieššventiniai turgūs, kurie dar ir išskirtinai vadinami būdavo: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Jie vykdavo kas savaitę, pradedant pirmuoju advento šeštadieniu. Pirmajame, šeškaturgyje, prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo išrinktajai jame pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, lenktinį peiliuką. Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldaturgis. Ten buvo įmanoma rasti visa, ko prireiks šventiniam stalui: medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus.