Nuo pasakojimų apie Kauną funikulieriuje iki Jono Meko filmų programos Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje – šventės veiklų spektras bus platus. Ekskursijų, kino peržiūrų, kūrybinių dirbtuvių ir pokalbių kupiną dieną vainikuos grupės "Pilnatys" koncertas, vyksiantis 20 val. KMN.

Grupė "Pilnatys" – ketvertas iš Vilniaus, kurį sudaro Karolis Čaras, Domas Morkūnas, Marius Meilūnas ir Tomas Loiba. Nors grupės muziką galima apibrėžti kaip laviruojančią tarp neopsichodelikos, lo-fi, soft ir indie roko stilių, tuo ji neapsiriboja. Kaip įvardija pati grupė, čia – ir tėvų spintose rastų "The Beatles" vinilų atspindžiai, dvelkiantys nostalgija 7-ojo dešimtmečio estetikai, ir ilgi pasisėdėjimai su draugais prie jūros, leidžiantis saulei.

Grupė vis dažniau skamba pokalbiuose apie šiuolaikinį lietuvišką roką, o šiemet kovą "Pilnatys" išleido savo debiutinį EP "Žuvys", kuriame – penkios svajingos, bėgančio laiko ir kasdienybės paradoksų įkvėptos dainos. Šį albumą, beje, galima išgirsti ir virtualioje erdvėje – "Spotify" ir "Bandcamp" platformose.

Pokalbis apie rokenrolą, albumo "Žuvys" įrašymo procesus ir kaimyniškumą – su grupės vokalistu ir dainų kūrėju M.Meilūnu. "Jei būni atviras, gyvenimas įkvepia pats savaime", – apie kūrybinius įkvėpimus pasakoja muzikantas.

– Kaip pristatytumėte grupę "Pilnatys" pirmąsyk apie ją girdinčiam žmogui?

– Lengvas, svaigus, lietuviškas rokenrolas arba draugų ketvertukas, puikiai leidžiantis laiką su muzika.

– Kodėl būtent "Pilnatys", o ne, pavyzdžiui, "Jaunatys"?

– Pavadinimas "Pilnatys" gimė Juodkrantėje, vakare ant pakrantės suoliuko, žiūrint į Kuršių marias. Jos bangavo, švietė mėnulis, ant vandens paviršiaus atsirado keistas raibuliuojančių mėnulių takas. Tuo taku ir žengiame per muzikos pasaulį. O atsakant į jūsų klausimą tiesiogiai – turbūt pilnatis daug paslaptingesnė už jaunatį.

– Neseniai išleidote savo debiutinį EP "Žuvys". Galbūt galėtumėte apie jį papasakoti? Kas įkvėpė jo dainas?

– Albumo pagrindą nusprendėme įrašyti keliolikos kvadratinių metrų bute prie jūros. Erdvė keletui dienų buvo paversta į autentišką studiją – visur, kur tik pažvelgsi, mikrofonai, sintezatoriai, gitaros, pedalai. Begalybė gyvatiškai susiraizgiusių laidų. Buvo išvien žavu ir baisu. Lovų čiužiniai virto vokalinėmis būdelėmis, stalas – klepo stovu, foteliuose įsitaisė pultai ir kubai.

Kaimynystėje svarbiausia gerbti vienas kitą ir nebijoti kalbėtis. Ir kartkartėmis nelauktai nunešti pyragą.

Žodžiu, viskas buvo naudojama absoliučiai ne tam, kam būtų skirta, pasaulis keletą dienų virto į totalų kūrybinį chaosą. Iš viso to chaoso, pridėjus diskusijas, ilgus pasivaikščiojimus prie jūros ir keletą butelių vyno, ir išplaukė "Žuvys" EP. Dabar pagalvojus, rodos, kad įkvėpti "Žuvų" EP per daug nereikėjo. Dainos tarsi pačios susikūrė, išlipo į krantą, įsirašė ir dabar jau išplaukė gyventi savo gyvenimo.

– Viename interviu minėjote, kad grupei buvo svarbus perėjimas nuo anglų prie lietuvių kalbos. Kaip pasikeitė grupės balsas, uždainavus lietuviškai?

– Dažniausiai tekstuose bandau apie sudėtingus dalykus kalbėti kiek įmanoma paprasčiau. Mąstau ir bendrauju daugiausia lietuviškai. Rodos, kad šios kalbos niuansus jaučiu kiek geriau. O gerų tekstų grožis ir slypi tuose smulkiuose niuansuose. Subtilumo ir paprastumo pradėjome siekti ir muzikoje. Juk taip lengva visko perkrauti. Norisi atsisakyti to, kas nereikalinga, ir susikoncentruoti tik į tai, kaip geriau perteikti dainos nuotaiką, idėją.

– Klausantis jūsų muzikos, prieš akis iškyla buvimas prie jūros, skambant "The Beatles" ir kitokiam 7-ojo dešimtmečio rokui. Kokios muzikinės grupės ar judėjimai jus įkvepia?

– Labai taiklus pastebėjimas, hipių era tikrai padarė nemažą įtaką. Pasiklausom ir šiuolaikinės psichodelikos bei jaunų lietuviškų grupių. Keista, bet pastaruoju metu, kuriant naująjį albumą, įkvėpimo ieškome ir egzotiškesnėse vietose, pavyzdžiui, klasikinėje muzikoje ar eksperimentinėje 9-ojo dešimtmečio Japonijos muzikoje. Bet, tiesą sakant, šiais laikais, kai visur tiek daug triukšmo ir muzikos, didžiausias įkvėpimas – tyla.

– O kas įkvepia anapus muzikos, kasdienybėje?

– Kelionės, bendravimas. Kažkaip kuo toliau, tuo įdomiau gyventi. Manau, jei būni atviras, gyvenimas įkvepia pats savaime. O domimės viskuo – nuo "Žalgirio" iki Žižeko.

– Kas toliau laukia "Pilnačių"?

– Artimiausi planai – gegužės gale tris kartus aplankyti Kauną, birželio 8 d. sugroti festivalyje "Postcosmos". O birželio 12 d. surengsime solinį koncertą Vilniuje, "Lofte". Koncertų vasarą numatoma tikrai nemažai, tačiau rudenį planuojame išleisti naują albumą, taigi, vos tik atsiradus laisvo laiko, jis skiriamas kūrybiniams ieškojimams.

– Šįsyk į Kauną atvykstate groti Putvinskio gatvės dienoje, švenčiančioje kaimyniškumą ir bendruomenių istorijas. Kaip sutariate su savo kaimynais? Ir ko palinkėtumėte V.Putvinskio gatvės kaimynams?

– Visų pirma, tikrai labai žavu, kai bendruomenė sugeba taip susiburti ir švęsti – tad linkėtume išlaikyti ir toliau puoselėti šią tradiciją. Aš dėl savo triukšmadariškos muzikantiškos prigimties, matyt, nesu pats geriausias kaimynas pasaulyje. Bet stengiuosi kompensuoti pasisveikinimais, durų prilaikymais, jaukiais trumpais pokalbiais laiptinėje, ir kol kas, matyt, sekasi, nes niekas į radiatorius netranko ir policijos nekviečia. O kaimynystėje, kaip ir bet kurioje kitoje bendravimo formoje, manau, svarbiausia gerbti vienas kitą ir nebijoti kalbėtis. Ir kartkartėmis nelauktai nunešti pyragą.

Artimiausiu metu paaiškės meno sąjungų, organizacijų ir institucijų pasiūlyti kandidatai, iš kurių laureatą rinks Kauno menininkų namų sudaryta komisija. Šiemet tiek profesionalai, tiek publika kviečiami aktyviai dalyvauti renkant naują nominaciją – Įsimintiniausią Kauno miesto kultūros iniciatyvą. Laureatai bus viešai paskelbti vasario 4 d.

Apie šių rinkimų tradicijas, naujoves ir viziją pasakoja Kauno menininkų namų direktorė Rūta Stepanovaitė, besivilianti, kad siūloma naujovė padės iniciatyvoms ne tik surasti naujų lankytojų, bet ir skatins profesionalų bendradarbiavimą Kauno kultūros lauke.

– Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimai šiemet vyksta jau 21-ą kartą. Daugeliui ši Kauno menininkų tradicija puikiai pažįstama, tačiau galbūt galėtumėte papasakoti apie jos ištakas?

– 2018 m. pradžioje, minėdami 20-uosius – jubiliejinius – rinkimus, organizavome diskusijas, kurių metu aptarėme ir Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimų ištakas. Ši tradicija buvo suformuota esant poreikiui suburti menininkus, kurie rinktų labiausiai pasižymėjusius savo kolegas. Pirminė praktika tęsiama – kasmet kandidatus siūlo Kauno meno kūrėjų sąjungos, susivienijimai ir organizacijos, kurios atstovauja miesto kultūros ir meno kūrėjams.

Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimai buvo kasmetė, viena didžiausių menininkų švenčių, apdovanojimų iškilmės griausmingai užbaigdavo rinkimų procesą. Bėgant laikui, keitėsi ne tik rinkimų formatas, bet ir Kauno menininkų namai – plečiame savo veiklos tikslus, kompetencijas, jas auginame. Renginių organizavimo funkcijas jau porą metų siekiame papildyti: prisidedame prie miesto kultūros politikos formavimo ir kultūros procesų koordinavimo mieste. Todėl ir Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimams iškėlėme papildomus tikslus – reprezentuoti aktualius, šiuolaikiškai kuriančius Kauno miesto menininkus, ženkliai prisidėti prie jų kūrybos viešinimo. Atsisakydami uždarų menininkų iškilmių, resursus skiriame profesionaliai laureatų kūrybos sklaidai žiniasklaidoje, taip pat nugalėtojams įteikiame vienkartines stipendijas.

Profesionalų vertinimas yra tai, ką kiekvienas profesionalus kūrėjas gali įtraukti į savo kūrybinių pasiekimų sąrašą. Tokie ir panašūs apdovanojimai, pažymėjimai daro įtaką menininko kūrybos vertei, ją augina.

– Rinkimų laureatų sąrašas – įspūdingas: nuo aktorės Jūratės Onaitytės ir smuikininko Vilhelmo Čepinskio, išrinktų 1998 m., iki architekto Gintaro Balčyčio, praėjusių metų laureato. Kokias Kauno kultūros lauko tendencijas pastebite šiame sąraše?

– Manau, kad tam tikras tendencijas atskleidžia ne tik laureatų, bet ir pretendentų sąrašas, kuriame atsirado nemažai jaunųjų Kauno miesto kūrėjų, kylančių profesionalų. Šiems menininkams nominacijos faktas jau yra nemažas laimėjimas, nes visų pirma tai  vyresniųjų kolegų, teikiančių kandidatūrą, įvertinimas. Optimistiškai nuteikia ir 2018-ųjų metų patirtys, komisijos sprendimu įvertinus architekto Gintaro Balčyčio pasiekimus: pats laureatas įvardijo tai kaip besikeičiančios žmonių mąstysenos rezultatą ir pasidžiaugė, kad tai kartu atspindi ir teigiamus architektūros, kuri yra dažnai vertinama tik kaip nekilnojamasis turtas, pamirštant estetinę bei funkcinę reikšmę, ir kokį poveikį tai turi žmogui, miestui, pokycius. Taip pat galėčiau pastebėti, kad laureatų bei nominantų kūryba ir jos sklaida dažnai peržengia Kauno miesto ribas. Tokia yra realybė – dauguma menininkų, norėdami plėsti akiratį, savo patirtis, tampa kosmopolitais, formuojančiais naują kūrėjo identitetą.

– Kokie pagrindiniai rinkimų kriterijai?

– Teikdami kvietimus kūrybinėms sąjungoms, susivienijimams ir organizacijoms, skatiname atsižvelgti ne tik į viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus, bet ypac – į praėjusiųjų metų reikšmingiausius pasiekimus, kurie prisidėjo prie Kauno kultūros lauko plėtros, kartu garsino Kauno miesto vardą už jo ribų. Labai svarbu suvokti Kauno miesto kultūros sceną, jos dinamiką, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kaip ji atrodo nacionaliniame, regiono ar tarptautiniame kontekste. Dažnai pabrėžiame ir tai, kad rinkimai skirti pažymėti ir aptarti profesionaliajai kūrybai, meistrystei, kuri kartu turi atliepti ir šiuolaikines tendencijas, tiksliau, būti reakcinga, paveiki ir aktuali.

– Kaip formuojama rinkimų komisija?

– Keletą kartų kito rinkimų formatas: ilgai laureatus rinko Kauno menininkų namų meno kolegija, jai priklausė ir dalis jau minėtų kūrybinių sąjungų atstovų. Siekiant rinkimų skaidrumo, o ir išformavus Meno kolegiją, nuspręsta kasmet sudaryti naują, pageidautina, nepriklausomų įvairių sričių atstovų komisiją. Ši komisija formuojama atsižvelgiant į pateiktas kūrėjų kandidatūras, jų veiklos kryptis – siekiame, kad kiekvienai jų atstovautų savo sričių profesionalai: architektūrologai, menotyrininkai, muzikologai ir kiti. Šių metų sausio mėnesio antrąją savaitę paaiškės visi pasiūlytieji kandidatai, kartu ir komisijos nariai. Keletą kartų balsavimo teisė buvo suteikta ir plačiajai publikai, Kauno miesto gyventojams, kurie yra tiesioginiai ir turbūt nuoširdžiausi menininkų kūrybos vertintojai. Ši praktika atskleidė įdomių patirčių: publikos nuomonė kardinaliai skyrėsi nuo profesionalų, o ir tokie įvertinimai ypač džiugina pačius menininkus. Vis delto profesionalų vertinimas yra tai, ką kiekvienas profesionalus kūrėjas gali įtraukti į savo kūrybinių pasiekimų sąrašą. Tokie ir panašūs apdovanojimai, pažymėjimai daro įtaką menininko kūrybos vertei, ją augina.

– Jubiliejinius praėjusių metų rinkimus lydėjo diskusijų ciklas, kuriame buvo nagrinėjamas santykis tarp meno ir komercijos, meno kūrėjo statusas šiandien bei meno premijų gausa ir nauda. Ko galime tikėtis šiemet? Kokios temos šiuo metu aktualios?

– Praėjusiais metais siekėme permąstyti rinkimų tradiciją, pasiūlyti tai, ko, galbūt, galėjo trūkti. Pažymint kūrėjų nuopelnus, labai svarbu kalbėti ir apie kūrybos prielaidas bei sąlygas jai rastis. Todėl neatsitiktinai nusprendėme paklausti, kokia yra meno kūrėjų situacija Lietuvoje ir kokie yra menininkų poreikiai, kaip tai atsispindi valstybės kultūros politikoje ir kaip ji įgyvendinama. Džiugu, kad renginių metu išgirdome ne tik pozityvių, bet ir kritinių nuomonių. Keldami nepatogius klausimus, galime aiškiau įvardyti problematiką,  kartu ir paskatinti pačius meno lauko dalyvius aktyviau prisidėti prie sprendimų paieškos, konkrečių veiksmų įgyvendinimo. Šiais metais, atsiradus dviem nominacijoms – individualaus menininko ir iniciatyvos, tęsime diskusijų formatą, nagrinėsime aktualią joms problematiką. Šie renginiai padeda menininkams ir kūrėjams, kolegoms susitikti ir kartu aptarti rūpimus klausimus.

– Šiemet taip pat pristatote naujovę – Įsimintiniausios Kauno kultūros iniciatyvos rinkimus. Kas paskatino šį sprendimą?

– Kauno miestas ir rajonas nuo seno garsėja kultūros renginiais ir reiškiniais, kurie jau tapę ikoniniais. Tačiau, stebint Kauno miesto kultūros plėtrą pastaraisiais metais, neįmanoma nepastebėti daugybės naujų iniciatyvų, kurioms įgyvendinti buriasi menininkai, kultūros specialistai, kuratoriai ir vadybininkai. Šios iniciatyvos dažniausiai yra neinstitucinės, kyla iš apačios, paprastai tik kūrėjų iniciatyva, yra nekomercinės ir atliepia konkrečius miesto, rajono ir jų gyventojų poreikius arba, atvirkščiai, padeda atrasti visiškai naujus, nepažintus kultūros ir meno formatus. Šioms iniciatyvoms gyvybiškai svarbus įvertinimas, veiklos viešinimas, taip pritraukiant ne tik žiniasklaidos ar vietinės auditorijos ar savivaldos dėmesį, bet ir simboliškai patvirtinant, kad tai, kas yra daroma, yra svarbu. Iš kitos pusės, džiaugiantis kultūros pagyvėjimu mieste, svarbu nepamiršti ir konkrečiai įvardyti, kas yra daroma bei kaip ir kodėl. Tad tikimės, kad naujovė padės ne tik atrasti tam tikras iniciatyvas jų veiklų potencialiems lankytojams, kultūros vartotojams, bet ir atskleis kolegas, skatins profesionalų bendradarbiavimą, keitimąsi žiniomis ir kitais resursais.

Laukiama siūlymų

* Kandidatus Įsimintiniausios Kauno kultūros iniciatyvos nominacijai kviečiama teikti iki sausio 16 d. (imtinai).

* Nominacijų teikimo formą galima rasti KMN interneto svetainėje www.kmn.lt skiltyje "Renginiai", pasirinkus "Miesto renginius".

* Paaiškėjus nominantams, bus skelbiamas viešas balsavimas internetu ir paštu.

* Daugiau informacijos – e.paštu. kmn@kmn.lt arba skambinti tel. (8 37) 223 144.

Po performanso dalyvių laukia subtili šventinė programa, kurioje bus pristatomos KMN informacijos centro naujienos, reziumuojami praėję metai ir aptariamos ateities vizijos. D.Neubacheris ir L.Zerbstas mokėsi Brėmeno menų universitete. D.Neubacheris įvairiose skulptūrose nagrinėja skaitmenizacijos, tapatybės, socialinio menininko vaidmens klausimus, o L.Zerbsto praktikoje figūruoja darbas su erdve ir šiuolaikinio produktyvumo klausimais. Performansą "Behind Closed Doors" menininkai vysto su kompozitoriumi Arūnu Perioku, ir šokio teatro "Aura" šokėjais Julija Mintaute, Matthew Woodcock-Livingstonu ir Mei Chen.

L.Zerbstas (L.Z.) Kaune lankosi jau ne pirmą kartą, D.Neubacheriui (D.N.) tai – pirmoji ilgesnė viešnagė mieste. Šis interviu – apie menininkų kuriamą performansą, įžvalgas apie Kauną, socialines medijas ir virtualias tapatybes.

– Kaip sugalvojote kandidatuoti į KMN rezidencijų programą, iš kur apie ją sužinojote?

D.N.: Lukas man papasakojo apie šį projektą ir išsyk susižavėjau jo idėja. Iki tol buvau apsilankęs mieste labai trumpam – vienąkart pasivaikščiojau po Kauno senamiestį. Lukas čia pažįsta daug žmonių.

L.Z.: Praėjusiais metais, bendradarbiaudamas su savo gerais draugais iš "bodytalk", politinio šokio teatro kompanijos iš Vokietijos, bei "Aura" turėjau progą susipažinti su Kauno kultūriniu lauku – čia buvau du mėnesius. Laiką praleidau puikiai, nes vyko ir Kauno bienalė. Labai džiaugiausi renginiais KMN – juose man artimas širdžiai požiūris į šiuolaikinį meną. Taip pat sužavėjo ir pastatas: modernizmo lukštas, savyje talpinantis daugybę laiko ir architektūros sluoksnių. Nudžiugau, pamatęs KMN atvirą kvietimą ir pateikiau paraišką būti rezidencijų programos dalimi.

– Kokia šio performanso, prie kurio dirbate, idėja? Ko gali tikėtis žiūrovai?

D.N.: Performansas žvelgia į natūralų prasmės ir reikšmės atradimą naudojantis kitų žmonių dėmesiu. Jis kelia mūsų motyvacijos klausimus: kas mus motyvuoja dalytis, reklamuoti ir formuoti savo skaitmenines, viešas tapatybes. Kūrinyje į tai žiūrima iš įvairių perspektyvų, kartu parodomi maniakiniai malonumai ir tamsios prarajos, atsiveriančios su, regis, nereikšmingu ir paviršutinišku veiksmu anoniminei, virtualiai publikai.

L.Z.: "Behind Closed Doors" – tai internetinių scenų mišinys, paverstas šokiu, muzika ir vaizdo menu. Performansas pasakoja savęs modeliavimo, dėmesio ir vertinimo naratyvus – esminius žmogiškojo kapitalo internete veiksnius. Socialinė medija tampa natūraliu reiškiniu. Mes neišvengiamai esame viešojoje erdvėje. Šiuo performansu mes atskleidžiame trintį ir jėgą tarp privačiojo "aš" ir globaliojo "mes", naudodami KMN kaip savęs reprezentavimo erdvę. Tarsi baltojo internetinio kubo sceną, kuria norime dalytis su publika.

– Nors kartu studijavote, jūsų meninės praktikos gana skirtingos. Tai – pirmasis projektas, prie kurio dirbate kartu. Kaip kilo tokia mintis?

D.N: Mudu pažįstame vienas kitą jau daug metų. Mūsų praktikos jungia tai, kas materialu ir nematerialu, nagrinėja erdvę, tai pat erdvinę ir asmeninę reprezentaciją.

L.Z.: Taip, šis projektas atskleidė, kokios skirtingos mūsų praktikos! Visgi galvojame, kad galime vertinti vienas kito darbo ir mąstymo procesus. Asmeniškai mane labai domina korporacijos, kuriose visos pusės sunkiai susišneka. Suvesti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama – iššūkis. Bet, mano nuomone, tai – pats geriausias pagrindas sukurti kažką naujo.

– Papasakokite daugiau apie kūrybinį procesą.

D.N.: Iš pradžių buvo keista paleisti savo įpročius, negalėti remtis savo asmeninėmis strategijomis. Tačiau išėjus iš savo saugios erdvės ir prisitaikius prie labiau tyrimu ir pačiu procesu paremtos praktikos, tai tapo išties vertinga patirtimi.

L.Z.: Ši nuostabi proga dirbti su puikiais kauniečiais menininkais privertė mus galvoti, kad performanso formatas – geriausias mūsų visų darbo laukas. Nors dažnai susiduriu su naratyviniais performansais ir man yra tekę dirbti su teatru, savarankiškas naujo kūrinio vystymas yra puiki patirtis tiek man, tiek Danieliui. Didžiausias iššūkis buvo suvienyti skirtingus visų požiūrius į meną viename kūrinyje eksperimentuojant su jo formatu.

– Pasikvietėte kartu dirbti garso menininką A.Perioką, dar žinomą sceniniu slapyvardžiu KojosSopa, taip pat judesio menininkus J.Mintautę, M.Woodcock-Livingston ir Mei Chen iš šokio teatro "Aura" trupės. Koks kiekvieno indėlis šiame kūrybiniame procese?

L.Z.: Mūsų kompozitorių Arūną pažįstu nuo praėjusių metų. Jis man paskolino savo būgnus ir tapome gerais draugais – taip pat nutarėme, kad bendradarbiausime, jeigu turėsime šansą. Arūnas mėgsta muziką ir yra puikus muzikantas, be to, turbūt vienintelis suvaldo technologinį šio performanso chaosą... Birutė Letukaitė, šokio teatro "Aura" vadovė, parėmė mūsų projektą "paskolindama" tris šokėjus. Mes nenorėjome būti režisieriais, labiau domino su jais kurti, jų klausytis ir diskutuoti. Julija, Mei ir Matthew sugalvojo daugybę nuostabių idėjų performanso veiksmui ir siužetui.

D.N.: Atlikėjai gavo užduotį atkartoti tai, kaip jie save reprezentuoja įvairiuose kontekstuose – patikrinus savo socialinių medijų paskyras, pavyzdžiui – ir mes pastebėjome, kad jie itin skirtingai formuoja savo skaitmeninius profilius. Tai buvo mūsų kūrinio pradinis taškas – viena vertus, jis nagrinėja labai asmeniškas, intymias atlikėjų gyvenimo detales, kita vertus, jis yra visiškai surežisuotas; šis dvilypumas sukuria nuostabią atmosferą, kuri yra tiek pažįstama ir jauki, tiek šalta ir suplanuota. Visi menininkai dirbo fantastiškai ir visiškai įsitraukė į šį procesą.

– Ar jūsų kuriamas performansas – dovana KMN 47-ojo gimtadienio proga? Kaip jaučiatės dirbdami šioje daug skirtingų etapų ir istorijos sluoksnių apsuptoje vietoje?

L.Z.: Architektūrinis KMN koliažas – itin įspūdinga darbo medžiaga. Viduje nėra to, ką žada išorė. Tačiau manau, kad pakeisti erdvę yra natūraliau negu ją tiesiog išsaugoti. Ypač name, kuris regėjo didžiąją praėjusio amžiaus dalį. Įdomu tai, kad namas vien savo būtimi veikia kaip savosios istorijos archyvas. Kaip žmogaus smegenys. Mums dirbant KMN, sutikome architektę, tyrinėjančią skirtingus sienų sluoksnius. Kalbėdamas su ja, paklausiau, kiek metų jos ką tik atkrapštytam sluoksniui. Ji atsakė: "Ne daugiau 30, bet štai čia radau kai ką tamsesnio." Turbūt mumyse giliau visada yra kažkas tamsesnio.

Savęs demonstravimas, ypač menininkams, tampa itin svarbus – ir štai kodėl socialinės medijos yra itin populiarios. Dabar tai, kalbant apie karjerą, kartais yra netgi svarbiau už tikrą karjeros darbų aplanką.

– Lukai, savo meninėje praktikoje daug analizuojate erdvės klausimus, kuriate įvietintas instaliacijas. Jūs, Danieli, įprastai renkatės skaitmenines medijas. Šiame kūrinyje susitinkate dar kitame, performanso, formate. Kaip nusprendėte pasirinkti būtent tokią formą šiam kūriniui įgyvendinti?

D.N.: Nesakyčiau, kad mano meninė praktika yra itin komfortabili. Didžiąją dalį laiko ji kaupia energiją iš trinties su reprezentacijos klausimais bei konkurencingos savęs, kaip menininko, reprezentacijos būtinybės. Savo kūryba noriu kelti kritinius klausimus apie post-skaitmeninius fenomenus, jų politines ir socialines pasekmes. Tačiau performatyvus menas man kol kas yra naujas formatas, reikalaujantis apčiuopiamų socialinių įgūdžių bei visiškai priklausantis nuo kūniškumo. Būtent tai, žvelgiant iš skaitmeninės perspektyvos, man atrodė ribojantis veiksnys. Tačiau kūniškumas ir įkūnijimas yra autentiškiausi ir intensyviausi procesai. Ekrano barjero perkopimas ir dėmesys tiesioginiams judesiams atrodė kaip daug žadantis pokytis ir įdomus eksperimentas.

– Kūrinyje kalbate apie socialinį menininko vaidmenį ir spaudimą būti produktyviam, neišvengiamybę kurti savo įvaizdį socialiniuose tinkluose. Ar patys susiduriate su šia problematika?

D.N.: Privatizuotos ir kuruotos platformos bei jų ekonominė ir politinė reikšmė išties išauga. Kalifornijos ideologija save maskuoja su demokratinėmis ir libertarinėmis vertybėmis, žadėdama individualius apdovanojimus. Tačiau neskaidrūs, nuolatiniai, daug darbo reikalaujantys šviežio skaitmeninio turinio produkcijos procesai, taip pat – algoritmo viršenybė, visgi nutaria, kas laimės. Kuruoti savąjį "aš" ir brandinti savo asmenybę lengvai suprantamu, tiesioginiu būdu tampa labai vertingu įgūdžiu. Staigiai išpopuliarėti virtualioje erdvėje atrodo kaip pati paveikiausia strategija, taip pat ir laikiniausia. Išmanieji telefonai tapo pagrindiniais šios dėmesio ir tarpasmeninio susidomėjimo politikos veiksniais. Todėl savęs demonstravimas, ypač menininkams, tampa itin svarbus – ir štai kodėl socialinės medijos yra itin populiarios. Dabar tai, kalbant apie karjerą, kartais yra netgi svarbiau už tikrą karjeros darbų aplanką. Deja, ši platforma yra itin ribota ir negali aprėpti sudėtingesnių ar konceptualesnių meninių darbų, kurie netelpa į vienodus rėmus. Šių platformų poveikio pasekmės tampa realesnės už pačią realybę. Jaučiu, kad kolegos menininkai, institucijos ir privačios galerijos tampa priklausomos nuo virtualaus susidomėjimo bei stengiasi spręsti šiuos iššūkius.

– Kita svarbi šio performanso ašis – santykis tarp atlikėjo ir publikos. Kokį santykį jūs kaip menininkai tarp šių veiksnių pastebite ir kokį norėtumėte rinktis?

D.N.: Performansas tiesiogiai žvelgs į šį klausimą ir stengsis jį suvienyti su kitais klausimais. Riba tarp žiūrovo ir atlikėjo sutirps, kaip ir riba tarp vartotojo ir kūrėjo – post-skaitmeninėje visuomenėje čia nebelieka dualizmo. Publika, atlikėjai tampa turinio kūrėjais ir vartotojais.

– Beveik visą lapkritį rezidavote Kaune. Kokie įspūdžiai apie miestą?

D.N.: Kol kas esame paskendę darbuose ir dar neištyrinėjau miesto taip, kaip norėčiau. Esu įstrigęs Senamiesčio, kuriame esu apsistojęs, Kauno menininkų namų ir kavinės "Kultūra" trikampyje. Tačiau lankiausi socialiniame centre "Emma", kur turėjau progą susipažinti su Kauno subkultūromis, taip pat – Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, kurioje stebėjau šokio kūrinį. O dar pokalbiai su "Taxify" vairuotojais...

– Ko palinkėtumėte KMN gimtadienio proga?

D.N.: Toliau puikiai dirbti ir išlaikyti drąsą remti meno projektus už saugių, normatyvių ir komercinių meno praktikų. Ir ypač išlaikyti empatišką paramą, kurią jautėme būdami čia. Ačiū jums.

Kauniečių kasdienybe tapę miesto centre esantys varpai šį savaitgalį vyksiančio festivalio metu aidės klasikos, elektronikos ir liaudies muzikos ritmais, atskleidžiančiais platų šio instrumento galimybių spektrą.

Bokšte svečiuosis festivalio svečių ir viešnių būrys, sukviestas šių metų programos sudarytojų ir dalyvių, Kauno karilionininkų Austėjos Staniunaitytės ir J.Vilnonio: Monika Kaźmierczak (Lenkija), Erikas Kure (Danija), Tiffany Ng (JAV) ir S.Žilevičius (Lietuva).

Be nuo 1983-iųjų karilionu grojančio J.Vilnonio neįsivaizduojamas Kauno karilionas. 33 metus šį instrumentą prakalbinantis S.Žilevičius – Klaipėdos kariliono meistras. Abiejų kelias kariliono link buvo skirtingas, tačiau atsidavimas šiam instrumentui ir entuziazmas iki šiol neišblėso. S.Žilevičiaus (S.Ž.) koncertas vyks rugsėjo 1 d. 16 val., o J.Vilnonis (J.V.) varpais skambins rugsėjo 2 d. 13 val.

– Koks buvo jūsų kelias link šio instrumento?

J.V.: Prie šio instrumento priartėjau ganėtinai natūraliai – daugybę metų bendradarbiavome su Giedriumi Kuprevičiumi. Jis ir Viktoras Kuprevičius buvo mano mokytojai, davę daugybę naudingų praktinių, teorinių patarimų. Daug metų koncertavau su V.Kuprevičiumi, dalydavomės koncertų grafiką.

S.Ž.: Kaip ir visus vaikus, mama mane išsiuntė į muzikos mokyklą. Pianino grupėje visos vietos buvo užimtos, tad pasiūlė groti akordeonu. Sakiau mokytojai ir mamai – nebenoriu groti akordeonu... Ir atsirado vieta groti fortepijonu. Po studijų Vilniaus muzikos technikume gavau paskyrimą į tuometę konservatoriją. Ir atvažiavau dirbti į Klaipėdą, kur iki šiol dirbu pedagoginį darbą. Karilionu groti mokiausi Magdeburge, o mane ten išsiuntė ir dėl to, kad Klaipėdoje planavo statyti karilioną. Varpus galėjome nusipirkti tik Rytų bloke, o štai čia jie buvo gaminami Vokietijoje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje – red.past.) – juk buvo sovietmetis. Šie varpai buvo nulieti Šilingo varpų gamykloje Apoldoje. Juokinga istorija – varpus siuntė du kartus, o mes vis išbrokuodavome. Trečią kartą meras sakė: "Šitą jau imkite." O iki tol karilioną tebuvau matęs Kaune, pas V.Kuprevičių – jis pirmasis mane supažindino su šiuo instrumentu. Mane išsiuntė į Kauną, užlipau į bokštą, o jis kaip tik tuo metu ten mokė groti J.Vilnonį. Taip pat sakė: nesutik būti vieninteliu miesto karilionininku, nes visos vasaros, atostogos ir šventės bus parduotos karilionui.

– Išties groti karilionu – nemenkas įsipareigojimas. Jis skamba ir per valstybines šventes, ir kitomis progomis.

S.Ž.: Nuo 1987 m., kai pradėjau groti Klaipėdos karilionu, nėra buvę šeštadienio ar sekmadienio, kurio metu nebūtų skambėję varpai – išskyrus tada, kai abu miesto karilionininkai buvo išvykę į pasaulio kongresą. Ateina daug žmonių pasivaikščioti pačiame kariliono bokšte – galvoja, kad groja kažkokia plokštelė, įjungiama mygtuku. O kai jiems parodai, papasakoji istorijas, visi sako: "Oho, būtinai ateisime į festivalį." Kaune irgi rodysite karilionininkus ekrane – kai publika mato, kad groja žmogus, yra įdomiau. Mes matome publiką ir ji mus mato.

– Juk grodamas karilionu nematote publikos. Ar jos netrūksta? Viename interviu teigėte karilionininkai bokšte kaip paukščiai – arčiau Dievo, arčiau dangaus...

S.Ž.: Publiką jauti. Kariliono garsas sklinda visur – toliau, arčiau, priklauso nuo vėjo, lietaus ir kitų aplinkybių. Mes žinome, kad mūsų klauso. O būdami bokšte, esame aukščiau visų – sėdime ir grojame.

Tai yra vienas unikaliausių ir rečiausių instrumentų pasaulyje. Daugybė šalių jo net neturi. Nuolatos koncertuojančių karilionininkų pasaulyje yra nedaug.

– Kuo ypatingas šis instrumentas?

J.V.: Visų pirma, tai yra vienas unikaliausių ir rečiausių instrumentų pasaulyje. Daugybė šalių jo net neturi. Nuolatos koncertuojančių karilionininkų pasaulyje yra nedaug, apie kelis šimtus. Mes vieni kitus pažįstame, palaikome ryšius, nes tai yra nelabai didelė bendruomenė. Svarbi ir kariliono vieta – jis dažniausiai skamba miestų aikštėse. Nors, pavyzdžiui, yra įvairių instrumentų: Prancūzijoje yra vežiojami karilionai, galintys atsirasti netikėčiausiose vietose. Mūsų svajonė Lietuvoje buvo išsinuomuoti tokį karilioną ir pagroti juo netikėtose vietose – Petrašiūnuose, Šilainiuose, Birštone... Ten, kur žmonės nesitiki išgirsti tokio instrumento. Man teko groti įvairiose šalyse, yra buvę įdomiausių situacijų. Pavyzdžiui, Rostoke: ten esantis karilionas įrengtas ant namo sienos, o pati klaviatūra yra kavinėje apačioje, tad atlikėjas groja jos vitrinoje. Išties visi instrumentai skiriasi, analogiškų instrumentų nėra. Skiriasi net jų skambesys – vieni turi aštresnį, kiti – gilesnį skambesį. Kauno karilionas yra unikalus – 35 varpai yra belgiški, o naujieji 14 varpų buvo gaminami Nyderlanduose, taikantis prie senųjų varpų skambesio. Verta pažymėti, kad Antrojo pasaulinio karo metais buvo nusitaikyta išlydyti šiuos varpus – juk tiek tonų bronzos! Tačiau jiems nepavyko.

– Įkūrus karilioną Kaune, jo varpams buvo suteikti simboliniai kovų pavadinimai. Iš tiesų dažnai apie varpus kalbama kaip apie būtybes su jausmais, turinčiais vardus. Ar turite savo mėgstamiausius varpus Kauno karilione?

J.V.: Ne, vis dėlto grojama visais varpais, sunku turėti favoritus. Vidurinį ir žemą registrus naudoji dažniau, o aukštą – šiek tiek rečiau.

– Kaip jaučiatės grodamas bokšto viršuje ir nematydamas publikos?

J.V. Tai įpratimo reikalas. Pradžioje, vos pradėjus mokytis groti karilionu, buvo šiek tiek nejauku lipti į aukštą bokštą, paskui – groti tokiame aukštyje. Regis, netgi turėjau aukščio baimę, tačiau, pavažinėjus po visą pasaulį, šis jausmas išnyko.

– Kokią programą šiemet festivalyje atliksite?

J.V.: Šiemet atliksiu naujų kūrinių repertuarą, kuriame ryškiai figūruoja prancūzų kompozitorius Erikas Satie. Tai itin įdomus ir originalus kūrėjas. Jo kūrybinis kelias – unikalus, o kūryba išsiskiria iš viso XIX a. pabaigos – XX a. pradžios konteksto. Visą savo gyvenimą jis grojo restorane. Jo kūryboje yra tam tikro muzikinio primityvizmo, jį galima laikyti minimalizmo pradinininku. E.Satie buvo didelis mistifikatorius: jo kūrinių pavadinimai turi daug asociacijų su senovės Graikijos kultūra, o kiti – išgalvoti, iki šiol nesuprantama, ką jis turėjo omenyje. Tad E.Satie muzikoje – itin daug gylio. Lietuvoje jo niekas nėra grojęs, tad šiemet bus naujai mano paruoštų kūrinių premjera. Grosiu Carlą Orffą, vėlyvesnį kompozitorių, kurio komponavimo principai sutampa su E.Satie. Skambės ir vienas Claude'o Debussy kūrinys.

S.Ž.: Šis koncertas bus skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Lietuvišką muziką grojame per visas progas – mūsų muzika visgi yra šiek tiek liūdna, daug visko išgyvenusi. Jeigu grosi ją publikai, tiesiog vaikščiojančiai aplinkui, nežinančiai, kas yra karilionas, visi pagalvos, kokius čia maršus groji... Pažįstami muzikai sako: "Jeigu girdime, kad lietuviška muzika – tai šventė." Pagalvojau, kad šiemet yra proga visą koncertą groti lietuvišką muziką. Paprastai mūsų koncertai trunka pusvalandį, o dabar bus visa valanda lietuviškos muzikos. Pradėsiu Juozo Naujalio kūriniu "Lietuva brangi". Pradėjęs sudarinėti programą, ėmiau sau kelti šimtmečio klausimą. Sumaniau, kad paskirstysiu 100 metų į dešimt dalių. Viduryje – žinomiausios liaudies dainos, o pabaigsiu savo kompozicijomis. Skambės "Telšių klumpakojis" – kad būtų šiek tiek linksmiau. Dar verta paminėti, kad vienas pirmųjų mano aranžuotų kūrinių buvo Balio Dvariono "Tema ir variacijos" – jį ruošiau studijoms Magdeburge. Šis kūrinys taip pat skambės šeštadienio koncerte. Ir, be abejo, neišvengiamas G.Kuprevičiaus kūrinys – "Preliudas in memoriam M.K.Čiurlioniui". Bus įdomu išgirsti, kaip jį sugros kolegė iš Lenkijos M.Kaźmierczak.

– Kokią muziką mėgstate groti labiausiai?

J.V.: Labiausiai mėgstu groti baroko muziką. Johannas Sebastianas Bachas man yra nepralenkiamas, nes iki šiol sunku suvokti, kaip tais laikais buvo pasiekta tokio komponavimo tobulumo.

S.Ž.: Šeštadienio ir sekmadienio koncertuose mėgstu groti klasiką – baroką, romantikus. Vis dėlto labiausiai patinka romantikai – Fryderykas Chopinas, Sergejus Rachmaninovas.

– Kokią regite kariliono, kaip instrumento, ateitį?

J.V.: Šių instrumentų pasaulyje daugėja. Anksčiau karilionus turėjo kelios šalys – Olandija, Prancūzija, Belgija, o dabar šie instrumentai dygsta kone kaip grybai po lietaus. Karilionas buvo intensyviai tobulinamas XX a. Man teko groti Izraelyje, Meksikoje, neseniai gavau bendradarbiavimo pasiūlymą iš Estijos – nors estai ir neturi kariliono, yra norinčiųjų mokytis groti. Neseniai atsirado karilionai Lenkijoje, Gdanske. Atsiranda ir naujų atlikėjų, auga susidomėjimas pačiu instrumentu, dažniau vyksta koncertai. Išlieka svarbus žmogiškasis faktorius – šią muziką, sklindančią iš bokšto, atlieka ten esantis žmogus, realiuoju laiku.

S.Ž.: Kaip ir visų instrumentų – jis vystosi ir vystysis toliau. Karilionas nuolatos tobulėjo. Juk ir Kauno karilionas buvo atnaujintas. Dabar Klaipėdoje turime kariliono treniruoklį, leidžiantį repetuoti taip, kaip nori, – kad ir niekas negirdėtų. Juk fortepijonu grodamas nerepetuoji koncertų salėje! O Kaune jūs turite 49 varpus...

– Per ilgametę savo karjerą jums teko groti daugybėje šalių, daugybe instrumentų. Galbūt galite papasakoti istoriją iš savo koncertinės veiklos?

J.V.: Papasakosiu apie padarinius to, kas būna, kai klausytojai nemato, kaip groja atlikėjas. Būdavo, atvyksta ekskursijos iš visos Sovietų Sąjungos apžiūrėti kariliono. O paskui mūsų klausia: kaip jums pavyksta tampyti tuos varpus? Jie galvodavo, kad karilionininkas groja prisirišęs daugybę varpų ir juos tampydamas. Matote, Rusijoje yra tokia tradicija, kurioje išties taip grojama, tad jie galvojo, kad pas mus taip pat vyksta.

S.Ž.: Kiekvienas koncertas yra istorija – bus istorija, kai atvažiuosiu pagroti į Kauną, pamatysime, kokia! Kai grojau Amerikoje, turėjau koncertą Čikagos botanikos sode – tarp tvenkinių, salelių. Vienoje tų salelių buvo pastatytas kariliono bokštas. Turistai plaukioja laivais, geria kavą, vaikšto aplinkui... Parepetavau. Paskui apžiūrėjome botanikos sodą, papietavome – ir kad pasipylė lietus prieš koncertą! Perkūnija, žaibai. Ir man neleido groti dėl metalinių konstrukcijų bokšte. Vis dėlto ant kariliono pulto manęs laukė honoraras ir padėkos laiškas. Tad tokia neįvykusio, bet įvykusio koncerto istorija.

O kita istorija – buvau pakviestas į festivalį Sankt Peterburge. Paprašiau, kad duotų instrumento parametrus iš anksto. Keturios oktavos – galvoju, puiku, visai kaip pas mus. Nuvažiuoju groti, užlipu repetuoti – ir žiūriu, kad apačioj nuo "do" iki "sol" yra tik kojomis, o ne rankomis. O pas mus visur yra! Tai turėjau varijuoti tarp rankų ir kojų... Ir suvažiavę karilioninkai iš Maskvos ir Amerikos iš manęs juokėsi. Bet svarbiausia, kad gerai baigėsi – ir, tikiuosi, kad šeštadienį gerai baigsis. Nes pas jus užlipti į tą bokštą – tai kaip į obelį...

Nuo 2010 m. "RättBuss" autobusas veikia kaip mobilūs namai kultūrai, kolektyvizmui, vakarėliams, aktyvizmui, karaokei ir kaip alternatyvus keliavimo būdas. Per šiuos veiklos metus autobuse vyko performansai, protestai ir kino peržiūros, jis keliavo tiek arti, tiek toli ir jame veikė biblioteka bei baras.

Rezidencijos Kauno menininkų namuose metu "RättBuss" kolektyvo nariai bei kviestiniai menininkai dalysis savo praktikomis ir patirtimi: renginyje dalyvaus garso menininkas Zanas Hoffmanas (JAV), vokiečių grupė "Lady Blue Beard", bus inicijuojamas alternatyvaus Kauno turizmo zinas, liesis pokalbiai ir, žadama, šaltibarčių.

Noras keliauti kartu kyla vos pamačius "RättBuss" nuotraukas: išvertus iš švedų kalbos, "RättBuss" apytiksliai reiškia teisingą autobusą. Tad nesvarbu, kur važiuoji ir kiek laiko keliauji, šis autobusas – visada teisingas pasirinkimas.

Kol "RättBuss" riedėjo per Europą, vienas kolektyvo įkūrėjų Peteris Oijensas, save vadinantis ilgaplaukiu, nostalgijos kupinu autobuso aktyvistu, vairuotoju ir teatro prodiuseriu, rado laiko pasikalbėti apie grupės keliamą problematiką bei autobusu turo ypatumus.

– Kaip prasidėjo jūsų veikla? Kodėl pasirinkote būtent autobusą?

– Visa tai prasidėjo nuo šiek tiek naivios minties, kad būtų šaunu keliauti visiems drauge. 2010 m., nusipirkus autobusą, ši idėja tapo realybe – keliavome Europoje, staiga turėjome nuosavą erdvę, ir draugams bei menininkams talkinant šis autobusas tapo kultūriniais namais ant ratų.

– Kiek autobusų esate pakeitę nuo 2010 m.?

– Esame turėję tris autobusus: geltoną, auksinį, o dabar mūsų autobusas yra mėlynas!

– Ar kritinio turizmo idėjos yra aktualios Švedijoje?

– Kadangi Švedijoje egzistuoja tos pačios problemos – komercializmas, vartotojiškumas bei vietų išnaudojimas – kritinis turizmas ir turizmo kritika yra itin aktualu. Kritinis turizmas (arba alternatyvusis turizmas) vis dėlto egzistuoja to paties turizmo burbule ir apie šiuos procesus visada turime mąstyti reflektyviai. Šis procesas veikė ir mūsų kelionės metu.

– Kaip suderinate meną su aktyvizmu? Ar "RättBuss" – tai meninis būdas užsiimti aktyvizmu ir šiai veiklai taip pat išlaikyti edukacinį aspektą?

– Per mūsų veiklos metus "RättBuss" ne kartą keitėsi, taip pat keitėsi ir mūsų veiklos postūmiai – jie priklauso nuo projektus inicijuojančių žmonių. Užsiimti menu autobuse savaime yra aktyvizmo forma, kadangi mes išsyk kuriame vietą menui. Tad nematome to kaip dichotomijos.

– Esate išbandę daugybę savo veiklos formatų: jūsų autobusas yra buvęs baru, kino teatru, karaokės baru ir protesto vieta. Kuris formatas jums yra priimtiniausias ir priimtiniausias jūsų publikai?

– Paskirtis keičiasi, nes keičiasi pats "RättBuss": autobuso paskirtis visuomet skiriasi tarp žmonių, dalyvaujančių "RättBuss" nuo pat pradžių. Iš esmės veiklos, kurios yra netikėtos, bet įgyvendinamos autobuse geriausiai atspindi visus mūsų tikslus.

Kritinis turizmas vis dėlto egzistuoja to paties turizmo burbule ir apie šiuos procesus visada turime mąstyti reflektyviai.

– Kuo unikalios šios kolektyvinės praktikos? Ar jaučiate, kad pasikeitė žmonės, su kuriais dirbate ir kurie lankosi jūsų renginiuose?

– Keliavimas kartu keičia žmones, nes jie turi sugyventi vieni su kitais ir su pačiu autobusu kaip su erdve. Užtenka pakeisti autobuso dekorą ir išsyk pasikeičia normalaus elgesio autobuse taisyklės. Būtent tai, iš mūsų patirties, plečia žmonių, besilankančių renginiuose, akiratį.

– Šiandien, kai miestai savo įvaizdžiui kurti ir kultūriniam kapitalui kaupti pasitelkia tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, pvz., gatvės menas, subkultūros ir pan., tampa svarbu kalbėti apie alternatyvias vietų ir žmonių pažinimo strategijas. Kodėl renkatės būtent šias temas savo darbui ir kokiomis keliavimo praktikomis tikite?

– Tai gerokai didesnė problema. Turime kalbėti apie gentrifikaciją, kapitalizmą ir komercializmą. Turizmas taip pat yra tarsi trumpesnis takas į žmonių ir vietų pažinimą.

– Kur dabar esate? Kaip sekasi ture?

– Šiuo metu esame Brno ir daug prakaituojame! Turas sekasi puikiai, kai kurie keleiviai su mumis keliauja nuo pat pradžių, o kiti su mumis rieda dvi savaites. Mes matėme ežerus, pilis, skvotus, kultūrines organizacijas, queer klubus, atviro lauko festivalius – galiu toliau vardyti! Visi mūsų sutikti žmonės buvo nuostabūs ir dirbo kaip viena komanda.

– Turą baigiate Kaune. Kokie jūsų lūkesčiai šio miesto žmonėms?

– Tikimės, kad jie pamatys ne tik mus, bet ir autobusą!

Kelionė į nežinia kur

Renginio pradžią žymės 16 val. vyksiantis Z.Hoffmano performatyvus turas autobusu "Kaunastones", įkvėptas šiuo metu vykstančių šaligatvių renovacijos darbų Kaune. Pasak garso menininko, šis turas tyrinėja miesto ritmą ir užfiksuoja jo potencialą kurti savitus naratyvus – su humoru ir ironija, būdinga Kaune sparčiai populiarėjančio muzikanto kūrybai. Dėl riboto dalyvių skaičiaus, ekskursijos dalyviai yra kviečiami registruotis el.paštu menas@kmn.lt.

17 val. ankstyvos vasariškos vakarienės kvies kūrybinės šaltibarščių dirbtuvės ir pokalbis su "RättBuss" kolektyvu. Keliaujančio festivalio komanda dalysis savo meninėmis praktikomis ir įvairia veikloje sukaupta patirtimi.

Pasak "RättBuss", šio keliaujančio festivalio metu jie bando sukurti kažką kitokio, tačiau tai sekasi ganėtinai sunkiai. "Kaip mes galime parduoti kelionės bilietus be fiktyvių, sukurtų įvaizdžių, nesvarbu, kad tai alternatyva? Siekiame sukurti programą, kurioje galėtume susipažinti su vietomis ir žmonėmis, nematomais reklamose, tačiau ar mums sekasi? Neigiamas poveikis aplinkai, egzotifikacija ir supaprastinti įvaizdžiai, tačiau kartu pažiūrų plėtimas, geresnis tarpusavio supratimas ir daugeliui geriausia gyvenimo patirtis – kaip visa tai išspręsti?" – klausia kolektyvas.

Sąmoningo keliavimo problematiką tęs 18.30 val. veiklą pradėsianti alternatyviojo Kauno turizmo zino studija. Atviros diskusijos metu bus klausiama, kaip mėgautis miestu nepaverčiant jo vartojama preke, taip pat aptariami parduodami miesto įvaizdžiai ir tyrinėjamos alternatyvos populiariems maršrutams ir gentrifikacijai. Studija kelia klausimą: kokie miesto ženklai, vietos ar žmonės nėra populiarios ar patrauklios, bet mums labai brangios ir autentiškos? Kaip jas išsaugoti? Kas turi teisę kurti miestą? Kartu su miestiečiais, vietiniais menininkais ir mąstytojais bei renginio svečiais iš užsienio diskusijoje vystomos idėjos materializuosis savadarbiame leidinyje (zine).

Finalinis dienos akcentas – vokiečių soulo popmuzikos ir neofolkmuzikos grupės "Lady Blue Beard" koncertas. Pagrindiniai grupės įkvėpimo šaltiniai – Davidas Bowie, Lou Reed ir kiti roko chameleonai. Tačiau Klauso Fischerio, Katharinos Lattke ir lietuvės Gintės Milvydaitės trio kuriamos muzikos skambesys nėra tik vintažinis, praeities įkvėptas rokas – šiuo metu į turą Lietuvoje išsiruošusios grupės aranžuotės atveria kelią džiazui, šiuolaikinei popmuzikai ir kitoms netikėtoms muzikinėms kombinacijoms. Tiesioginiai grupės įkvėpėjai yra "Dirty Projectors", Feist ir Michaelas Jacksonas.

Dalyvavimas renginyje – nemokamas. Renginys yra Kauno menininkų namų rezidencijų programą lydinčių renginių ciklo dalis. 2018 m. pradėjusi veikti ši rezidencijų programa, skirta pristatyti aktualius šiuolaikinius menininkus, kuratorius, kultūrinio lauko tyrinėtojus, veikiančius Lietuvoje ir užsienyje, Kauno miesto gyventojams bei svečiams.

Pernai rudenį išleistame albume "Lietava" paskelbė muzikinį manifestą, laviruojantį tarp praeities tradicijų ir nuolat kintančios dabarties. Dueto koncertuose ši praeitis atgyja šešiolikos instrumentų skambesiu: girdime kerdžiaus rago, dambrelio, Sekminių ragelio, žvejų lentos, Labanoro dūdos melodijas.

Sausį muzikinio žurnalo "The Wire" įsimintiniausių 2017 m. įvykių suvestinėje aprašytas lietuvių kūrėjų projektas į Kauną atvyksta po sėkmingo turo Jungtinėje Karalystėje, kurio metu albumas buvo pristatytas reikliai Edinburgo, Birmingamo ir Londono publikai. "Įspūdingas koncertas. Jo rezultatas – magiška valanda, kai publika pasineria į instrumentų ir gamtos įrašų sąveiką: atmosfera, kurioje susiduria folkmuzika ir gamta", –  apie pasirodymą Edinburge rašė škotų meno ir kultūros žurnalas "The Wee Review".

Visi instrumentai yra keliaujantys ir kintantys pasaulio piliečiai, užsukę ir pas mus, šiek tiek mutavę dėl naudojamos medienos.

Viena svarbiausių dueto idėjų – tai "kintančios folkmuzikos" (angl. "shifting folk") koncepcija, besistengianti išlaikyti folkmuzikos aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje. "Pasaulis keičiasi – todėl kisti turėtų ir folkmuzika. Ji turi būti gyvas organizmas. Nes gyvename dabar", – įsitikinęs D.Strupinskas.

Pokalbyje su "Santaka" D.Strupinskas pasidalijo įspūdžiais iš neseniai įvykusio dueto turo Jungtinėje Karalystėje, albumo įrašymo istorijomis ir savo įžvalgomis apie folkmuziką.

– Kokia buvo jūsų ir Sauliaus Petreikio bendradarbiavimo pradžia?

– Prieš trejus metus Saulius pasiteiravo, ar galėčiau sukurti atmosferinių garsų rinkinį, kaip papildymą jo atliekamai instrumentinei muzikai. Tuo metu buvau dar mažai pažįstamas su folkscena, norėjau išvengti pernelyg tiesmuko žanrų mišinio, tad įkalbėjau Saulių atsisakyti elektronikos, apkrautų aranžuočių ir pasiūliau įrašyti dokumentinio žanro albumą, kuris atskleistų kiekvieno instrumento unikalią garsinę spalvą.

– Jūsų bei S.Petreikio kūrybinės biografijos – itin įspūdingos. Jūs į "Lietavą" atėjote iš elektroninės muzikos terpės, o S.Petreikis – instrumentinės muzikos virtuozas. Kokie šių skirtingų muzikinių sferų ir patirčių bendradarbiavimo ypatumai?

– Nedominuojant ir nuoširdžiai bendradarbiaujant skirtis tarp šių muzikinių sferų pradeda nykti. Tembrai, kūrinių formos, įvairūs improvizacijos aspektai supanašėja. Esminis skirtumas, kad vienam reikia elektros, o kitas gali be jos apsieiti. Na, ir pasitelkiami komunikacijos būdai.

– Projektas "Lietava" – unikalus tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste. Kokie jo įkvėpimo šaltiniai?

– Unikalaus garso paieškos, noras suprasti jo istoriją ir galimybė šiek tiek to garso įsisavinti.

– Albume pristatote šešiolika tradicinių lietuviškų instrumentų. Koks buvo jų atrankos procesas? Gal turite mėgstamą instrumentą, kuriam šiame albume neliko vietos?

– Turėjome ribotą laiko tarpą, tad įrašinėjome instrumentus, kuriuos tuo metu pavyko gauti iš įvairių liaudies meistrų, Sauliaus asmeninės kolekcijos, muziejų. Mano mėgstamiausiam instrumentui vietos albume atsirado. Tai švilpa. Muzikantas, grodamas pagrindinį toną, dar gali žaisti virštoniais. Jausmas lyg kontroliuotum akmens sukeltus vandens raibulius ir nukreiptum juos norima kryptimi.

– Kiekvienas instrumentas albume turi savo charakterį, istoriją, ištisą garsų peizažą. Koks buvo šių siužetų kūrimo procesas?

– Iš anksto kreipėmės pagalbos į kelis muzikologus. Jie aprašė mūsų pasirinktus instrumentus, suteikė jiems kontekstą. Įrašų metu į tai atsižvelgėme. Tarkime, istoriškai žvejų lenta būdavo skambinama įleidus ją į Kuršių marių eketę... Tai ir važiuojame "ant marių", tris valandas pjauname skylę lede, leidžiame lentą gilyn ir... įrašas vyksta!

– Albumo dizainas – itin minimalistinis, tai atsispindi ir jo kūriniuose. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie minimalistinę "Lietavos" estetiką bei idėjas?

– Galima nesutikti, bet mes laikomės nuomonės, kad visi instrumentai yra keliaujantys ir kintantys pasaulio piliečiai, užsukę ir pas mus, šiek tiek mutavę dėl naudojamos medienos. Manau, albumo dizainerė Lauryna Narkevičiūtė rado neutralų vizualinį vidurį su švelniu lietuvišku poskoniu.

– Pirmieji projekto koncertai vyko Jungtinėje Karalystėje. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši šalis? Kaip tradicinius lietuviškus instrumentus sutiko tenykštė publika?

– Albumą išleido britų kompanija "The state51 Conspiracy" ir pakvietė atvykti jo pristatyti. Buvome sutikti labai šiltai. Britanijos publika šiek tiek pavargusi nuo rėkiančio turinio, todėl galimybė paklausyti nuogo instrumento jiems buvo maloni patirtis. Po koncertų diskutuodavome su auditorija. Išvada – mūsų instrumentai labai panašūs. Apibūdinimai "lietuviškas" ar "angliškas" – tik techninės variacijos. Vieniems jos atrodo labai smulkios, kitiems milžiniškos.

– Pasaulis keičiasi – todėl kisti turėtų ir folkmuzika, teigiate projekto svetainėje. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie kintančio folko (angl. "shifting folk") idėją ir garso ekologiją?

– Pabandysiu iliustruoti. Vienam sugroti visą koncertą soliniais instrumentais sudėtinga: reikia tiek fizinės ištvermės, tiek gebėjimo išlaikyti publikos dėmesį. Todėl turo metu atsargiai pradėjome naudoti papildomų elektroakustinių garsų, kurie publikos įgeidžiu vis garsėjo, o pabaigoje tapo kone lygiaverte medžiaga.

Turbūt reikėjo apeiti didelį kūrybinį ratą, kad Sauliaus noras sujungti šias iš pažiūros skirtingas disciplinas įvyktų organiškai (ekologiškai) ir galų gale folkmuzika adaptuotų savyje naujus XXI a. instrumentus.

– Koncertas Tarptautinėje kultūros dienoje "Echosistemos" –  pirmasis jūsų projekto pasirodymas Lietuvoje. Kokie projekto "Lietava" ateities planai?

– Dar nežinau, bet tikiuosi, kad susidėlios aplinkybės įprasminti "shifting folk" mintį ir įrašyti kažką naujo.

Tarptautinę žmogaus teisių dieną, gruodžio 10 d., laikinojoje "Romuvos" kino salėje įvyksianti filmo premjera Lietuvoje pakvies į neeilinę muzikinę kelionę su išties išskirtine asmenybe. Silvana užvaldė Skandinaviją kaip audra su bekompromisiais pareiškimais prieš visas priespaudos formas, aštriais dainų žodžiais ir dėmesiu socialinėms problemos, taip įkūnydama jaunosios kartos balsą. Filmo antraštė "Silvana – Väck mig när ni vaknat" (liet. pažadink mane, kai prabusi) – citata iš populiarios Silvanos dainos.

Režisierių Mikos Gustafson, Olivios Kastebring ir Christinos Tsiobanelis filmas seka Silvaną nuo pradžių, atskleisdamas jos kelionę nuo niekam nežinomos reperės iki žmogaus teisių aktyvistės: apdovanojimus, savasties paieškas, kone mitinį ryšį su Beatrice Eli, garsiąja Švedijos dainininke ir santykį su mama lietuve Lilia Bakanauskaite.

Tačiau po metų rampos šviesoje Silvana palūžta: jai nusibosta būti ženklinamai "stiprios moters etikete" ir ji nusprendžia atskleisti kitą savo pusę, įrodančią, kad nėra superherojų – yra tik žmonės. Šis žvilgsnis į lietuvių kilmės Švedijos muzikos ikoną – bekompromisis, kaip ir pati Silvana.

Šis pokalbis su populiariąja repere – apie kūrybą, žmogaus teises ir ryšį su Lietuva.

– Kas jus atvedė iki muzikos ir repo kaip saviraiškos būdo? Kaip pradėjote repuoti?

– Poeziją ėmiau rašyti būdama dvylikos. Visada jaučiau saviraiškos poreikį ir repas buvo vienas iš būdų tai daryti. Augdama klausiau daug hiphopo ir save atrasdau kai kuriuose dainų žodžiuose, bet ne iki galo – dauguma dainų žodžių buvo parašyta vyrų ir skirti vyrams. Aš ėmiau kurti muziką, nes tokių kaip aš muzikos industrijoje nebuvo. Aš žinojau, kad mano balsas turi būti išgirstas, nes tokių kaip aš yra daugiau. Aš privalėjau mums visiems atstovauti.

– Koks buvo šio filmo kūrimo procesas? Kaip jautėtės, būdama dokumentinio filmo centre?

– Niekas iš mūsų nežinojo, kad šis filmas taip išpopuliarės. Mes nežinojome, kad jo premjeros įvyks kino salėse visame pasaulyje. Kai buvau paklausta dėl filmavimo, maniau, kad filmavimo grupė mane filmuos porą dienų. Bet filmuojant aš pati užaugau kaip menininkė ir dienos tapo savaitėmis, savaitės tapo mėnesiais, mėnesiai tapo metais... Buvo keista ir kartais linksma būti filmuojamai.

– Filmas taip pat pasakoja apie jūsų ryšį su savo mama, jos paramą jums ir jūsų kūrybinei veiklai. Ar ji jus įkvepia tęsti kovą už socialinę lygybę ir toliau kurti?

– Taip, mano mama visada mane rėmė. Kai studijavau psichologiją ir viena gyvenau universiteto bendrabutyje, ji man nupirko įvairios muzikos įrašų technikos tam, kad namie turėčiau savo mažytę studiją. Daugelį savo pirmųjų įrašų įrašiau būtent ten – ir viskas dėl mano mamos.

Silvana Imam/Mantaray Film nuotr.

– Pirmasis jūsų koncertas Lietuvoje įvyko 2016 m. Kaip jautėtės, lankydama Lietuvą, ar tai buvo tam tikras grįžimas namo? Ar manote, kad jūsų lietuvių kilmė – jūsų tapatybės dalis?

– Buvo nuostabu! Mane sutiko itin šiltai ir aš labai didžiavausi savo kilme, kai koncerto metu mačiau tiek daug jaunimo, besiklausančio mano muzikos! Kurdama meną, savyje visada turiu Lietuvą ir Siriją. Tai galima rasti ir mano muzikoje, ypač mano albume "Naturkraft", kurio pradžioje mano mama lietuviškai padeklamuoja eilėraštį apie mane. Ta daina vadinasi "Lietuva".

– Lietuvos koncerto metu su savimi išdidžiai turėjote LGBTQ+ vėliavą, jūsų dainų žodžiuose – antirasistinių, feministinių ir queer idėjų sankirta. Ar manote, kad muzika yra būdas skleisti šias idėjas?

– Visų pirma, tai nėra tiesiog idėjos. Mano gyvenimas nėra idėja, mano gyvenimas yra tiesiog mano gyvenimo laikas. Man nesvarbu, jeigu žmonės manęs nemėgsta už tai, kas aš esu. Aš kuriu meną ir muziką apie savo gyvenimą, savo jausmus ir mintis apie visuomenę. Ar klaustumėte heteroseksualių vyrų, repuojančių apie moteris, ar jų muzika yra būdas skleisti tam tikras idėjas?

– Kalbant panašia linkme, 2010 m. Lietuvos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Kai įstatymų kūrėjai neatspindi visuomenės nuomonės ir žmogaus teisių, kaip galima efektyviai skleisti politines idėjas pro šį barjerą?

– Aš nesuteikiu teisės šaltos širdies, siauro požiūrio politikams ir įstatymų kūrėjams galios mane paveikti. Aš darau tai, ką noriu, ir kuriu tai, ką noriu. Aš noriu išlaisvinti žmones, o jie nori mus kontroliuoti. Matote, mūsų gyvenimo misijos visiškai skiriasi. Aš nematau jų kaip barjero, kadangi manau, kad jie yra žmonės, neatspindintys pasaulio.

– Nesenai įvykusiame televizijos interviu Švedijoje klausėte: "Kas gali sau leisti nebūti politiškai aktyviam?" Galbūt galėtumėte apie tai papasakoti daugiau?

– Jeigu kas nors mano, kad jiems nereikia užsiimti arba rūpintis tiek politika, tiek socialinėmis problemomis, tai reiškia, kad jie užima tokią poziciją, kurioje jiems nereikia tuo rūpintis. Ir jeigu tau nereikia tuo rūpintis, tai reiškia, kad tu esi itin privilegijuotas. Tu turbūt turi maisto ant stalo, pinigų banke ir vyriausybę, kuriai rūpi. Bet matote, visuomenei nerūpi moterys, nebaltaodžiai žmonės, LGBTQ žmonės ir kitos mažumos. Buvimas moterimi nėra savaime buvimas mažuma, žinoma, bet ši patriarchalinė sistema mus engia visais įmanomais būdais. Tad taip, jeigu man pasakoma, kad "man nerūpi politika", tai reiškia, kad tarp mūsų nėra daug bendro.

– Pabaigai – kokie jūsų ateities planai? Koncertai, albumai, kino projektai?

– Šiuo metu esu studijoje ir įrašinėju naująjį savo albumą, kuris bus išleistas ateinančiais metais – jį pristatysiu koncertinio turo metu. Taip pat baigiu savo pirmąją knygą: 350 puslapių su savo nuotraukomis, dainų žodžiais ir istorijomis apie tai, kaip kuriu savo muziką. Ten yra mano piešinių, nors kol kas nesu Pablo Picasso. Kol kas (juokiasi). Turiu slaptą kino projektą, bet apie jį kol kas negaliu pasakoti, pamatysite jį už poros metų!

Į Kauną atvykstantis iraniečių kilmės filmo režisierius Alireza Khatami yra dirbęs su tokiais Irano kino grandais kaip Asgharas Farhadi ir šiuo metu dėsto Čikagos De Paulio universitete.

"Užmaršties eilės" – tai magiškojo realizmo įkvėpta drama, žiūrovus nukelianti į Jorge's Luiso Borgeso novelių pasaulį, kurios pagrindinis veikėjas – senyvas atokaus morgo prižiūrėtojas – prisimena viską, išskyrus vardus. Jo kasdienybė – mylimos gėlės ir žmonės, ieškantys dingusių savo artimųjų. Po gretimame mieste įvykusio protesto policijai šiame morge suslėpus aukas, prižiūrėtojui į rankas patenka nežinomos jaunos moters palaikai. Šios moters laidotuvės virsta neįtikėtina odisėja su mistišku duobkasiu, renkančiu mirusiųjų istorijas, sena moterimi, ieškančia prarastos dukters, ir katafalko vairuotoju, persekiojamu praeities šmėklų. Anot A.Khatami, augusio Irano ir Irako karinio konflikto metu, "Užmaršties eilės" – tai tikrų įvykių įkvėpta istorinės amnezijos, atminties politikos ir užmaršties refleksija, atiduodanti duoklę tiems, kurie kovoja už pamirštųjų atminimą.

Šis pokalbis su A.Khatami – apie jo meilę kinui, tarpininkui, kuris, jo nuomone, yra nepavaldus kalbai.

– Kas įkvėpė jus pasirinkti kiną kaip atminties, užmaršties ir traumos tyrinėjimo tarpininką bei meninę kalbą?

– Aš buvau jaunas poetas, kuris pasiėmė ne tą knygą iš bibliotekos ir įsimylėjo kiną. Mažoje savo miesto Darabo (Iranas) bibliotekoje buvau kone išsėmęs visas poezijos knygas ir tada pasiskolinau knygą "Nebylys, turėjęs svajonę". Tai gerai žinomas eilėraštis farsi kalba. Iš pradžių maniau, kad tai poezijos rinkinys, tačiau namie supratau, kad ši knyga yra scenarijų ir novelių kolekcija. Perskaitęs jas, tariau sau: "Tai yra poezija." Buvo nuostabu suprasti, kad savo mintis galima reikšti per tarpininką, nepavaldų kalbai.

Atminties klausimas iš tiesų yra pasikartojimo klausimas. Žmogus kartoja įvykius savo mintyse ir būtent tai mes vadiname atmintimi. Kinas yra pasikartojimo mašina – joks kitas meno mediumas nėra taip priklausomas nuo pasikartojimo. Egzistuoja neteisingas suvokimas, kad atmintis reiškia atkurti įvykį būtent taip, kaip jis ir įvyko – atmintis yra visada susijusi su vaizduote. Kaip ir atmintis, kinas atkuria įvykius per vaizduotės prizmę. Dėl to kinas man buvo pats geriausias tarpininkas kalbėti apie atmintį ir traumą.

– Šiame kontekste visada prisimenu rašytoją ir poetą Roberto Bolano, besiskundžiantį, kad vos atsiradus meno kūriniui iš Lotynų Amerikos, jis išsyk padedamas į tam tikrą dėžutę. Išties jūsų filmą "Užmaršties eilės" norisi vadinti magiškojo realizmo atstovu. Ar sutinkate su šiuo apibrėžimu? Ar tai pernelyg ribojanti sąvoka?

– Kai rašau arba režisuoju, aš negalvoju apie šias sąvokas: tiesiog rašau ir režisuoju filmą, kuris dar neegzistuoja. Kaip ir veikėjas mano filme, morgo prižiūrėtojas, neprisimenantis vardų, aš negaliu įvardyti kategorijos, kuriai priklauso mano filmas. Tikiuosi, kad jis priklauso daugybei kategorijų kartu jų išvengdamas.

Kaip ir atmintis, kinas atkuria įvykius per vaizduotę. Dėl to kinas man buvo pats geriausias tarpininkas kalbėti apie atmintį ir traumą.

– Norėtųsi jūsų darbus priskirti turtingai Irano kino tradicijai, ypač dėl jūsų darbo su režisieriumi A.Farhadi. Ar regite save kaip šios tradicijos tąsą?

– Šios kategorijos aš nesuprantu. Šalys yra įsivaizduotos linijos. Pavyzdžiui, jeigu eitum nuo Liubavo link Pietų, kur pasibaigia Lietuva ir prasideda Lenkija? Jeigu paeitum dar 5 m, ar tai kažką pakeistų? Filmų kategorizacija pagal jų kilmę nėra itin tikslinga.

Dirbdamas su ponu A.Farhadi išties daug iš jo išmokau. Jo filmai panašesni į Cristiano Mungiu negu į Abbaso Kiarostami. Pastarojo panašesni į Yasujirō Ozu. Sohrabas Shahidas-Salesas, dar vienas kino kūrėjas iš Irano, jo darbai yra panašesni į Robert'o Bressono negu į bet ko iš savo gimtosios šalies. Istorijos perkopia sienas, kalbas ir nacionalines tapatybes. Aš ilgai mokiausi iš daugybės kino grandų ir atidaviau jiems pagarbą savo kūryboje. Vienas kino kritikas rašė, kad "Užmaršties eilės" yra filmas, kurį Abbas Kiarostami būtų sukūręs, jeigu būtų vartojęs LSD. Turbūt taip aš tęsiu Irano kino tradiciją.

– Pagrindinis jūsų filmo veikėjas – vyras, prisimenantis viską, išskyrus vardus – skamba kaip J.L.Borgeso novelių personažas. Ar J.L.Borgesas įkvėpė "Užmaršties eiles"?

– J.L.Borgesas rašo apie Funesą, turėjusį ypatingai gerą atmintį, norėdamas nagrinėti dinamiką tarp filosofinės minties ir mokslo. Ši istorija mane tikrai įkvėpė, bet mano personažas neprisimena vardų, jis atsisako dalyvauti įvardijimo politikoje ir tiesiog apleidžia šią kategoriją. Šiame filme aš nagrinėjau ir stengiausi suprasti atminties politiką. Savo kūryboje naudoju intertekstualinius žaidimus, kad išplėsčiau savo pasakojamų istorijų horizontą.

– Atminties išsaugojimo ir visuomeninių atminties bei užmaršties procesų klausimas – itin ryškus šiuolaikiniame diskurse. Kokia jūsų nuomone apie šiuos klausimus? Ar mus kamuoja per daug atminties, o gal atvirkščiai, galbūt mes per daug pamirštame?

– Kaip jau minėjau, atmintis nėra tiesioginis įvykio prisiminimas – ji visada susijusi su vaizduote. Dėl to jos autentiškumas išgyvena nuolatinę krizę, apsuptas jėgų, kurių kiekviena nori kontroliuoti praeities įvykių naratyvą. Esantieji centre savo naratyvą skelbia garsiau negu esantieji paraštėse.

Tobulėjant technologijoms, mes viską įrašinėjame. Iš vienos pusės, mums nebeleidžiama pamiršti, ir tai yra didžiulis žmogiškosios mąstysenos pasikeitimas. Nesu tikras, ar gebame tai puikiai kontroliuoti. Prireiks laiko, kad susigyventume su šiuo nauju fenomenu.

– "Užmaršties eilės" pasibaigia švente: nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Ar tai jūsų fantazija? Ar ryškus pasisakymas dabartiniame nelengvame politiniame kontekste?

– Savo mintyse neskiriu fantazijos nuo realybės, man jos yra itin susijusios kategorijos. Tačiau aš norėčiau atšvęsti mažą pasipriešinimo veiksmą pasaulyje, valdomame jėgų, toli už mano kontrolės ribų. Aš negaliu pakeisti daugybės procesų ir dalykų, tačiau ir nenoriu lankstytis sistemai.

Kas: Tarptautinis Kauno kino festivalis. Atidarymo seansas – filmas "Užmaršties eilės".

Kur: „Romuvos“ kino salėje (Kęstučio g. 62).

Kada: lapkričio 30 d. 19 val.