Baravykų manijai pasiduoda net tikri grybų žinovai – mikologai. Didžiausias grybų tyrinėtojų rūpestis – kad žmonės neprisivalgytų žalsvųjų musmirių. Man tai primena iš vaikystės kažkur nupieštą vaizdą: bobutė palydi seneliuką į lėktuvą ir griežtai taria: "Seni, tik nesėsk ant propelerio!" Šiaip normalus žmogus nekreipia dėmesio į musmires. O grybų studijavimas ir pažinimas užsikonservavus nuo koronaviruso galėtų tapti įdomiu užsiėmimu.

Be musmirių galima daug kuo apsinuodyti. Plaušabudės savo nuodais nedaug tenusileidžia nuodingiausiems grybams. Plaušabudes pažinti padeda jų du požymiai: suskilinėjusi, plaušuota kepurėlė ir specifinis kvapas. Kvapą įvairiuose kraštuose vertina skirtingai. Visi sutinka, kad tai bjaurus kvapas. Katalikiškuose kraštuose pauostę tą grybą nieko kitam nesako, tiesą atskleidžia tik vokiečiai – tai spermos kvapas. Pas mus apie tai užsiminus būtum apšauktas iškrypėliu. Aukštosios plaušabudės lakšteliai ir kotas tuo šviesesni, kuo jis jaunesnis.

Baltasis balsvis. Tai valgomas grybas, bet jo išvaizda daugelį atbaido. Nors jaunas grybas yra labai gražus, bet jo koto sijonėlis ir koto apačios sustorėjimas sukelia įtarimų dėl panašumo į musmirę. Atidžiau panagrinėję kotą, nerandame išnaros būdingos musmirėms. Bėda, kad šio grybo baltumas išnyksta greitai, jis dažniausiai būna kreminis, pilkas. Dėl to jo pavadinimas lyg ir netenka prasmės.

Dygliuotasis pumpotaukšlis yra valgomas grybas, bet nelabai kas norėtų valgyti grybą su ežio kailiniais. Sugalvojus valgyti, tektų žirklėmis nukirpti plaukus, įsitikinti, ar jis neturi ežio kvapo. Šiaip, tai miško papuošalas, kurio neverta nei rauti, nei naudoti maistui. Juo labiau kad tai retas grybas.

Dygliuotasis pumpotaukšlis

Daug kas įsivaizduoja, kad kempinės yra daugiaamžės ir auga aukštai ant medžių. Kempininiai grybai gali būti vienamečiai ir augti net ant žemės. Matyt, pats gražiausias kempininis grybas – tikrinis blizgutis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, Lietuvoje retai kam yra žinomas. Kinijoje ir Japonijoje iš to vienamečio kempininio grybo daromi preparatai, gydantys net nuo vėžio. Pas mus šį grybą naikinti ir kam nors naudoti draudžia įstatymas. Tikram gamtos mylėtojui niekad nekiltų ranka prieš šį gražuolį. Vieną grybą esu radęs ant kelmo, o jo vaizdas ilgam išliko mano atmintyje. Rodėsi, lyg kelmas tiestų man ranką, norėtų su manim pasisveikinti. Negi kirsi tą ranką?

Kempininis grybas

Visuomenei pranešta, kad kitąmet bus vykdoma kelio nuo Kauno hidroelektrinės (HE) iki Ateities plento statyba. Mane neramina maždaug pusės kilometro kelio atkarpa ties Petrašiūnų progimnazijos stadionu. Toje vietoje gal 50 m ruože, pušyno pakraštyje, įsikūrusi smiltyninių gvazdikų kolonija. Šis augalas papuola į Europos Bendrijai svarbių rūšių sąrašą.

Smiltyninis gvazdikas yra gajus augalas, prisitaikęs gyventi sausuose pušynuose, neturtinguose dirvožemiuose. Gležnutis gvazdikas neatlaikytų konkurencijos su daug galingesniais kaimynais ir žūtų. Jis auga tokiuose plotuose, kur negali išgyventi kiti.

Senais laikais, kai nebūdavo kitokių būdų pasipuošti gėlių darželius prie namų, jį žmonės parsinešdavo iš miško. Tai augalas, kuriam tereikia smėlio, saulės, jis gali augti ir smėlėtuose pievelių plotuose. Šis gvazdikas, kaip ir kiti jo broliai, perkelti į kultūrinę terpę, puikiausiai auga bet kokioje lengvesnėje nerūgščioje žemėje. Vienintelė sąlyga – juos reikia ravėti, apsaugoti nuo piktžolių.

Tiesiant naują kelią ir norint bent kiek atitaisyti gamtai padarytą žalą, reikėtų gvazdikus perkelti į panašią augavietę už atliekamų darbų zonos, o galbūt ir į kitą geležinkelio pusę – į Kauno marių regioninio parko valdas.

Šie gvazdikai auga žaliais lopinėliais po keliasdešimt ir daugiau individų, juos reikėtų išskirstyti bent po kelis. Botanikos sodo ir dekoratyviniais augalais užsiėmusių įmonių specialistai turi sukaupę patirties ir tam reikalingų priemonių.

Viliuosi, kad aistringi gamtos mėgėjai, metę į šonus tuščias kalbas, paims kastuvus į rankas ir atliks Europai, kartu ir mums visiems labai reikalingą darbą. Tereikėtų savivaldybės specialistams suorganizuoti talką. Būtų gražu apsaugoti nuo sunaikinimo ir labai dekoratyvius ten pat augančius šakotuosius šiaudenius.

Šie metai – išskirtiniai, riešutų užderėjo gausiai. Yra tik viena ypatybė – jų geriausia ieškoti ant jaunų krūmelių apatinių šakų.

Gamtininkui svarbiausia pamatyti ant šakelių kabančias riešutų kekes, juos nuskynus išgvildyti parudavusius vaisius. Visai nesvarbu, kiek jų parsinešime namo, svarbu, kad dalyvautume svarbiame miško raidos etape. Jei nedaug jų parsinešu, daugiau palieku išalkusiems miško gyventojams: voverėms, kėkštams ir daugeliui kitų.

Šiais metais riešutauti išsiruošiau prie gražuolės Žiglos. Pirmiausia aplankiau storiausią Lietuvoje, valstybės saugomą gamtos paveldo objektą – Žiglos maumedį. Pasitikslinau jo kamieno apimtį – 3,27 m. Tokio storio maumedžiai Lietuvoje nežinomi. Padariau išvadą, kad maumedžiu nelabai kas domisi – prie kamieno neseniai iškirstų lazdynų atžalos buvo aplipusios kekėmis.

Medis auga septynių maumedžių grupėje, aplinkui daug šimtamečių pušų. Čia galima pajusti senos, galingos girios dvasią. Tarp medžių įspūdingai susiraitę reti augalai – didžiosios dantenės ir apyrečiai – kvapieji lipikai. Gaila, kad jie jau peržydėję.

Gamtininkas P.Vitkauskas primena, kad dabar pats metas pasirinkti riešutų, o riešutavimas turi tapti nuotaikingu poilsiu gamtoje.

Ankstesniais metais, kai labai trūkdavo pievų gyvulių pašarui, miškuose rasdavosi daug pievų plotelių, apšviestuose miško pakraščiuose įsikurdavo derlingiausi lazdynai. Dabar aikštelių mažiau, tačiau visai neblogai riešutauti vaikštant miško keliukais. Vieno keliuko pakraštyje pamačiau paparčius. Tai paprastoji šertvė, retas augalas, tačiau labai negeras lazdynų draugas – šertvė auga tik užtamsintose vietose.

Vaikščiodamas po mišką pamačiau daug įdomybių: kėkštų išdaigų su kankorėžiais, vabzdžių pakenkimų, skroblų lapus pavertusių mistinėmis garbanomis. Nepalaikau tų tautiečių, kurie šluoja miškus, baravykus matuoja bagažinių kiekiu. Riešutų užtenka tiek, kiek telpa kišenėse, arba, kaip vaikystėje – prisikišti į užantį. Riešutavimas turi tapti nuotaikingu poilsiu gamtoje.

Vakarų Europoje visi paliegę vertingi seni medžiai yra saugomi trosais. Pas mus tokios priemonės žinomos, bet projektų vykdytojams tai per daug brangi priemonė, jie lengviau pinigus gauna už sausų šakų patrumpinimą.

Pavyzdys – Trainiškio ąžuolas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Iš užsienio atvažiavę ir vietiniai specialistai supuvusio medžio kamieną išskutinėjo, paliko skardos storio kamieno vamzdį. 23 m aukščio medis augo visai prie sodybos pastatų. Ypač brangiai kainavęs medis nuvirto po kelių metų. Tik Dievulio noru jis griuvo tolyn nuo sodybos.

Jeigu būtų bent vienas galvojantis žmogus, reikėjo tvirtinti trosus, kad apsaugotų sodybą. Moksliški kamieno skutinėjimai tik pagreitino medžio krizę. Specialistai buvo suinteresuoti garsaus ąžuolo ir nacionalinio parko reklama, jų darbus stebėjo saugomų teritorijų specialistų delegacijos. Visi išvažiavo, palikę žmones su už tvoros potencialiomis daugiatonio medžio aukomis.

Man teko vaikščioti vakarų Europos gamtiniais takais. Prie įėjimo – perspėjimai, kad, pučiant vėjui, lyjant, lankytis draudžiama. Briuselio priemiestyje prie žymiojo linksmių (laukinių hiacintų) miško stendas net trimis kalbomis įspėja apie gamtinius pavojus, nurodo tinkamai elgtis miške.

Pas mus prie svarbesnių gamtinių takų įrengiami brangiausi stendai, kuriuose – ne visada įdomūs tekstai. Ir lyg tarp kitko įterpiama eilutė saugotis virstančių medžių.

Pavasarį eidamas Kauno marių pakrantės takeliu pastebėjau netikėtą vaizdą – išverstus medžius prie neseniai įrengtų stendų. Medžiai galėjo užvirsti ne tik ant stendų, bet ir ant lankytojų galvų. Todėl stendų tekstai turėtų prasidėti: dėmesio, dėmesio, saugokite save ir kitus!

Jeigu sugebėsime pasirūpinti vienas kitu, sumažės pavojų.

Medžiai milžinai ne tik džiugina mūsų akis. Jie yra aprašyti, jų dydis išreikštas skaitmenimis, juridiškai įteisinami. Tiksliau sakant, išskirtinių dydžių medžiai yra suskirstyti į gamtos paminklus, valstybės saugomus gamtos paveldo objektus ir savivaldybių saugomus gamtos paveldo objektus.

Gamtos paminklu galima skelbti medį, kurio kamieno apimtis viršija 6 m. Keletas jų auga ir Kauno apylinkėse. Visų pirma – Braziūkų kaimo liepa Motinėlė, jos kamieno apimtis – net 8,4 m. Tiesa, medžių įvertinimui svarbią reikšmę turi istoriniai, kultūriniai dalykai, medžių būklė, aukštis. Aukštadvario Adomo Mickevičiaus ąžuolas teturi 4,4 m, tačiau jis susijęs su pasaulinio lygio asmenybe.

Valstybės saugomais gamtos paveldo objektais skelbiami ąžuolai, kurių apimtis viršija 4 m, tačiau praktiškai ši riba yra didinama. Prieš dešimt metų skelbtos vidutinės tokių ąžuolų apimtys sudarė 5,28 m. Liepų vidutinės apimtys mažesnės – 4,6 m.

Visa, kas pasakyta, – tik apie ąžuolus ir liepas. Kitų medžių dydžiai yra priklausomi nuo tų medžių gamtinių parametrų. Pavyzdžiui, obelis, arba kadagys neišauga iki Stelmužės ąžuolo storumo. Storiausia Lietuvos obelis, auganti Kaune, yra 2,85 m apimties. Tuo tarpu esu matavęs storesnę nei 5 m apimties kriaušę.

Savivaldybių saugomais gamtos paveldo objektais galima skelbti medžius, pasiekusius 3,5 m kamienų apimtį. Kauno rajono gamtos paveldo objektu yra paskelbta Žiegždrių liepa, kurios kamieno apimtis – 4,3 m. Toks medis atitinka ir valstybės saugomo gamtos paveldo objekto reikalavimus.

Kauno ąžuolyne akys raibsta nuo didžiulių ąžuolų grožio. Tačiau tai miško medžiai, jie sunkiau pasiekia atvirose vietose augančių medžių apimtis. Kita vertus, patys storiausi ąžuolai dėl gyventojų skundų buvo išpjauti. Kokie 20 storiausių Ąžuolyno ąžuolų nesiekia 5 m.

Jeigu jie augtų kokiame Aukštadvaryje, būtų saugomi kiekvienas atskirai. Ąžuolyne jie prapuola minioje. Vytauto parke, ties Parodos gatvės 20-uoju namu, auganti liepa yra storiausias Ąžuolyno medis, jos kamieno apimtis – 5,6 m.

Norint įforminti dokumentus, kad medžiui būtų suteiktas apsaugos statusas, reikia derinti su keliomis institucijomis, žemės savininkais, tai užtrunka. Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse augantys ąžuolai, pasiekę 5 m kamieno apimtį, saugomi besąlygiškai. Jei pas mus būtų tokia tvarka, Vaišvydavos ąžuolas būtų išvengęs liūdno likimo.

Gausiai turistų lankomame Dubravos arboretume aptikau liepą, kuri galėtų būti gamtos paveldo objektu, nes kamieno apimtis siekia 4,4 m, auga išskirtinėje teritorijoje. Ji aukšta, o būklė apgailėtina, šakos remiasi į žemę, kamienas vasarą paslėptas po šakomis. Šalia liepos, jos galingų šakų stumiamas, atsiradęs pusamžis ąžuoliukas. Pagal miškininkų standartus, liepos aukojamos ąžuolų naudai.

Tokiais medžiais reikėtų didžiuotis. O svarbiausias mano tikslas – atkreipti teritorijų šeimininkų dėmesį į medžius milžinus, kuriuos reikia saugoti.

Šienpjovių dainas seniai pakeitė įkyrus žoliapjovių burzgimas. Paskui žoliapjovę pėdinančiam šieno nebereikia, vadinasi, jis jau ne šienpjovys.

Mūsų, žemdirbių, krašte šieno ruošimas buvo svarbus žmogui išlikti. Mat kartais, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, jau rudenį tapdavo aišku, kad gyvuliams pritrūks pašaro. Tokiu atveju gelbėdavo netikėti šalčiai be sniego – buvo galima įvažiuoti į viksvynus. Minkštutėlius viksvų lapus virš kupstus užklojusio ledo lengvai nukirsdavo dalgis. Tiesa, tokį pašarą gyvuliai nelabai mėgo, todėl toks šienas labai tikdavo kraikui. Nerūpestingą gyvulių augintoją pavasarį ištikdavo tikra panika pamačius, kad gyvuliai badauja, o žolė dar neželia. Tada tekdavo važiuoti į pamiškes kirsti eglišakių. Toks pašaras tautosakoje buvo vadinamas žiemos šienu.

Įdomius šienapjūtės vaizdus prieš 50 metų man teko matyti kaimyninėje Baltarusijoje. Važiuodamas pro kaimus, įsikūrusius ant kalvelių, kiemuose matydavau prie staliukų susėdusius diedus ir iš užpelkėjusių pievų pakraščių grįžtančias moteris su paklodėse surištais viksvų nešuliais. Viksvos, nupjautos virš pelkių vandens pjautuvais, buvo paskleidžiamas kiemuose ir džiovinamos.

Kartą vaikščiodamas Baltarusijos miške sutikau senutę su pjautuvu rankoje ir maišeliu ant nugaros. Pasirodo, ji mikliai nupjaudavo retai kur virš mėlynių iškilusias melsvąsias melvenes ir grūsdavo jas į maišelį ant nugaros. Senutė pasiguodė, kad turi ožkelę, kuriai pašaro, t.y. šienaujamų plotų niekas neišskiria.

Užtektinai dėl šieno vargo ir lietuviai. Ypač šeimos, netekusios jo pjovėjų. Viena moteris man pasakojo nepaprastai raudojusi anksti mirusio savo vyro, mat pati nemokėjo šienauti. Paskui to išmokusi. Sakė, kad pervertinusi netektį, nes pati sugebėdavo aprūpinti karvutę šienu.

Mano mama yra aprašiusi tarpukario laikotarpį, to meto buitį, senelio prisiminimus, siekiančius net 1905 m.

Pavyzdžiui, 1923 m. spalį, nebaigus kasti bulvių, pašalo ir prisnigo, tačiau gruodžio 8–9 dienomis atšilo, o gruodžio 10-ąją vėl buvo kasamos bulvės. Bulviakasis tęsėsi iki gruodžio 20 d., kai prasidėjo tikra žiema.

Anot mamos, per adventą žmonės bijojo vilkų. Kodėl būtent per adventą? Mat tuo metu, prasidėjus kaimuose rogių keliui, visi skubėdavo pasimalkauti, parsivežti medienos. Apie 1905 m., kai buvo statoma mano gimtoji gryčia, mano senelis, užgaišęs temstant miške, pamatė, kad prikrautą medienos vežimą lydi du vilkai. Senelis sumanė pagąsdinti žvėris ugnimi, tačiau drebančiomis rankomis skiltuvu nesugebėjo įskelti ugnies. Tada, norėdamas atbaidyti vilkus nuo arklio, ėmė svaidyti į juos pagalius. Vilkai pasitraukė tik tada, kai senelis vargais negalais rogėmis pasiekė artimiausią kelių sodybų kaimelį.

Atrodo, tais pačiais metais senelis, grįždamas namo iš Vabalninko bažnyčios, užsuko pas gerą pažįstamą. Šis pavaišino jį šaltiena. Jos skonis buvo puikus. Prieš išvažiuojant iš sodybos, šeimininkas paklausė senelio, ar jis supratęs, iš ko pagaminta šaltiena. Senelis neatspėjo. Mat ji buvo paruošta iš žvirblienos. Paklausite, iš kur tiek žvirblių kaime? Tais laikais žmonės rytais savo daržinėse matydavo šimtus žvirblių, kurie vasarą padarydavo nemažos žalos nekultiems javams. Daug kas sugebėdavo sugauti į šiaudų kūlius sulindusius paukštukus ir pasigaminti iš jų gardų patiekalą. Dabar šių paukštelių niekas nevalgo – juos globoja, bet jie vis vien nyksta.

Mūsų senojoje sodyboje buvo išlikusi tradicija – advento metu ir po Kalėdų valgyti laukinius obuolius. Žiemai juos ruošdavome nuraškę nuo šiaurinėje sodybos pusėje pasodintų laukinių obelų eilės. Tokius obuolius sukraudavome ant moliu plūktų pirties lubų. Prieš Kalėdas ir po jų kam nors panorus tų obuolių, atsinešdavome jų, palaikydavome šiltame vandenyje – ir ant stalo. Vieni būdavo žali, kiti – rudi, treti – susiraukšlėję, tamsūs. Rudus – jie buvo supuvę – išmesdavome, o skaniausi būdavo tamsūs obuoliai – saldžiarūgščiai ir sultingi.

Sunkiai bepastovintys medžiai Povilo vaikystės sodyboje.

Adventas – geras laikas prisiminti nuveiktus darbus, padėkoti žmonėms už gerumą, užmiršti patirtas nuoskaudas.

Jonas Aistis rašė, kad Praviena raudona, bet yra daugybė kitų dalykų, kurie šią upę išskiria iš kitų – reikia tik pabūti jos pakrantėse.

Ten, kur upė pradeda raitytis, susidaro nedideli slėniai, kurie pavasariais pasipuošia nuostabiausiais žiedų kilimais. Ryškiausi jų – rūteniai – saugomi tuščiaviduriai ir tarpiniai, taip pat beveik visur sutinkami paprastieji rūteniai. Sunkiausia dalia tenka tuščiaviduriams, nes jie – šernų skanėstas. Tuščiavidurių rūtenių kaštono dydžio stiebiagumbiai privilioja išalkusius knyslius, bjaurojančius gražiuosius slėnius. Beje, rūteniai daugiausia sutinkami vienarūšėmis kolonijomis.

Kaip ir kiekvienoje biologiškai vertingoje teritorijoje, Pravienos pakrantėse formuojasi retų augalų bendrijos. Rūtenių neatskiriami palydovai yra meškiniai česnakai, paupiniai jonpaparčiai, aukščiau pašlaitėse marguojančios gegužinės žvynšaknės. Pavasarį jonpaparčiai atrodo lyg negyvi, nudžiūvę, bet vasarą jie išskleidžia lapus lyg erelio sparnus, pridengdami savo apmirusius kaimynėlius.

Žmonės mėgsta iš gamtos ką nors parsinešti: nešasi namolei ir paupinius jonpaparčius, ir meškinius česnakus. Prisirauna ir rūtenių, tačiau tai labai blogas įprotis. Ir ne vien todėl, kad, pavyzdžiui, nemokšiškai prižiūrimi jonpaparčiai gali virsti sunkiai išnaikinamos piktžolėmis.

Reikia atsiminti, kad už retų augalų naikinimą gali būti baudžiama įstatyme numatyta tvarka. Be to, išplėštas iš gamtos ir parsineštas namo augalas niekad nesuspindės tokiu grožiu, kaip savo gimtoje vietoje, tarp savo kaimynų, upelių, krūmų ir medžių.

Jos nei nuodingos, nei valgomos – jomis galime gėrėtis. Minėti raudoni plonasieniai grybai – tai aukšliagrybiai, priklausantys ausūniečių eilei.

Įdomus kitas ausūniečių eilės grybas – geltonasis kiškiaausis. Vaikštant miške tarp pavienių ąžuolų, retkarčiais pasimato geltoni, valgomųjų voveraičių spalvos grybukai – iš po samanų kyšančios mažos geltonos ausytės. Nežinančiam šio grybo pavadinimo, grybukai gal ir nebūtų labai panašūs į ausytes. Tikri gamtininkai dažnai pamato ir tai, ko galbūt visai ir nėra. Kiškiaausiai, nors ir valgomi, bet jų rinkti negalima – jie yra saugomi, įrašyti į Raudonąją knygą.

Ausūniečių eilės grybai suskirstyti į šeimas ir gentis, pavadinti labai gražiais vardais: gražiataurės, tauriukai, bobausiai, žarijėlės, statinaitės. Daugumos jų pavadinimai susijęs su grybo išvaizda. Tik gaila, kad mūsų mokslininkai botanikai daliai grybų genčių nesugalvojo lietuviško vardo. Labai gražiam dubenėlio formos grybui paliktas lotyniškas pavadinimas – pusrutulinė humarija.

Ausūniečių eilės grybus vertėtų vadinti dekoratyviniais. Mažai iš jų naudos, o kokiu nors bobausiu dar galima ir apsinuodyti. Jie, ausūniečių eilės grybai, yra įvairiaspalviai, įvairiausių formų, ne vieną pasveikina su pavasariu (austriškosios plačiataurės) ar pasirodo rudenį, apsikloję šerkšnu (rudeniniai bobausiai). Grybai mums teikia ne tik materialinę naudą. Gėrėkimės pas mus išplitusių įvairiausių ausūniečių grožiu.

Mano vaikystės kiemas buvo pilnas žąsų keliamo triukšmo, o pavasariais – ir piktų žąsinų šnypštimo. Tėvai pasakojo, kad mane, tik pradėjusį pirmus žingsnius, užpuolė žąsinas, pargriovė ir, įsitaisęs ant pilvo, kurį laiką sparnų alkūnėmis vanojo mano šonkaulius. Buvau išgelbėtas visai pamėlęs. Tačiau buvo ir linksmesnių nutikimų su žąsimis.

Vieną vakarą beruošdamas pamokas prisiminiau, kad žąsys nepargintos iš kombainais nupjauto javų lauko, kur nukritusios javų varpos ir išbirę grūdai buvo geriausias žąsų lesalas. Prieblandoje paukščių nesimatė. Prisiartinau prie nedidelių krūmų gojelio – ten pastebėjau sustingusias lyg akmenis žąsis. Jas pakalbinau – jokio garso, tačiau išsirikiavo kariškai: stambiausias žąsinėlis prieky, toliau – visi pagal ūgį. Visą kelią į sodybą pulkas tylėjo. Jaučiau, kad paukščiai labai įsitempę. Kai pasiekėme sodybą ir pasigirdo Margiuko grandinės žvangesys, didysis žąsinas tyliai paleido kažkokį garsą, panašų į atodūsį. Priėjus prie tvarto durų, paukščiai pasiskleidė rateliu, ištempę kaklus, pradėjo kažkokią kalbą. Ilgas jų gagenimas man buvo aiškus – žąsys lauke buvo pastebėjusios lapę, o netikėtu išsigelbėjimu patikėjo tik dabar, dalijosi įspūdžiais.

Prisimenu, kartą tėvai iš turgaus parvežė didžiulį kalakutą. Šis paukštis iš karto įvedė savo tvarką visame kieme – aštriu snapu kapojo visus, kas tik jam papuldavo. Kalakuto bijojome ir mes, vaikai. Vieną dieną išgirdome kažkokį keistą klegesį kieme. Žiūrime: žąsinas, snapu suspaudęs kalakuto pagurklį, tempia jį kiemo pakraščiu, paskui žąsiną – visas žąsų ūkis ir gaidys su savo komanda. Visa ši armija kėlė baisų triukšmą, kol apėjo ratą aplink kiemą. Tai buvo labai gera pamoka įžūliam kalakutui, kuris paskui pripažino žąsino autoritetą ir daugiau kvailysčių nebekrėtė.

Seniau žmonės kitaip bendraudavo su gyvūnais. Tai primena mums Kūčių papročiai. Mieste neturėdami nei tvartų, nei gyvulių, neužmirškime žiemą, o ypač per Kūčias, paberti kokių nors sėklelių ar smulkių kruopų laukiniams sparnuočiams.