Abi šios poros šiame sezone pasiekė daug gražių pergalių, atkakliai rinko olimpinio reitingo taškus ir turi realias galimybes pakovoti dėl išsvajoto olimpinio kelialapio.

Paskutiniame šių metų „Beach Pro Tour Challenge“ serijos turnyre Filipinuose P. Stankevičius ir A. Knašas iškovojo bronzos medalius – pirmuosius Lietuvos paplūdimio tinklinio istorijoje. M. Paulikienė ir A. Raupelytė moterų turnyre finišavo devintos. Jos šiemet dviejuose „Challenge“ turnyruose užėmė ketvirtąsias vietas, o itin ryškiai sužino Europos čempionate, kuriame užėmė aukštą penktąją poziciją. Taip pat jos debiutavo ir planetos pirmenybėse.

Oro uoste gėlėmis ir „Monster block“ pavadintu plakatu pasitikti P. Stankevičius ir A. Knašas atskleidė, kad alinantis sezonas ir išlendančios traumos privertė sudvejoti, ar verta vykti į Filipinus. Galiausiai, ši išvyka nenuėjo veltui.

„Nusprendėme, kad vyksime į Filipinus ir atiduosime visas jėgas. Rezultatas rodo, kad tai pasiteisino. Labai džiaugiamės pirmais medaliais Lietuvos istorijoje“, - šypsojosi P. Stankevičius. Pasak jo, jeigu ne skausmai, lietuviai galėjo žengti ir į finalą, nes pusfinalyje mūsiškiai tik po labai atkaklios kovos 1-2 (16:21, 21:19, 13:15) pralaimėjo antriems pagal skirstymą australams Thomui Hodgesui ir Zachery Schubertui.

A. Knašas neslepia – jo ir Patriko duetas žingsnis po žingsnio siekia savo tikslų, o progresas – daugiau nei akivaizdus.

„Buvo tik laiko klausimas, kada mes iššausime, nes su tomis pačiomis komandomis treniruojamės ir žaidžiame visus metus, todėl paskutinis turnyras uždėjo tokį „šauktuką“, kurį bus galima persikelti kitiems metams“, - teigė A. Knašas.

Sportininkai, norėdami rinkti svarbius reitingo taškus, privalo vykti į turnyrus, vykstančius visame pasaulyje. A. Knašas ir P. Stankevičius prisipažįsta – be rėmėjų ir partnerių paramos kovoti dėl olimpinių žaidynių būtų neįmanoma.

„Esame be galo dėkingi visiems, kurie prisideda kaip tik gali – pagalba, finansais, patarimais. Biudžeto surinkimas yra vienas didžiausių iššūkių, todėl džiaugiamės, kad yra žmonės, kurie mus remia. Taip pat yra daug bendraminčių, palaikančių mus tiek morališkai, tiek finansiniais bei žmogiškaisiais resursais“, - dėkojo paplūdimio tinklininkai.

Sportininkai prisipažįsta, jog norint patekti į olimpines žaidynes pagal reitingą, reikės dar keleto sėkmingų turnyrų. Naujas sezonas turėtų startuoti jau vasario pabaigoje.

„Reikia sistemingai ir nuosekliai dirbti, išsigydyti traumeles ir nuo naujų metų dėti naujus žingsnius – tiek fiziškai, tiek taktiškai, kad toliau tobulėtume ir eitume į priekį“, - pabrėžė A. Knašas.

Gegužės 31 d. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme festivalį atidarys prancūziškosios romantikos skambesys. Pirmą kartą į Lietuvą atvyksianti pasaulinio garso dainininkė dama Sarah Connolly atliks vieną savo mėgstamiausių kūrinių – Hectoro Berliozo vokalinį ciklą „Vasaros naktys“. Šis šešių dainų ciklas po sukūrimo kurį laiką buvo primirštas, bet vėliau tapo vienu dažniausiai atliekamų H. Berliozo kūrinių. Pradedamajame festivalio koncerte su žymiąja soliste muzikuosiantis maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras atliks įstabiai harmoningą kūrinį – Maurice‘o Ravelio siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“. Koncertą orkestras pradės dar vienu išskirtiniu kūriniu – koncertine H. Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“, sukurta panaudojant to paties autoriaus operos „Benvenuto Cellini“ muzikinę medžiagą.

Maestro Gintaras Rinkevičius. J. Danielevičiaus nuotr.

Vienu iš geriausių šiandienos pasaulio mecosopranų tituluojama dainininkė dama S. Connolly į Lietuvą atvyksta savo gero bičiulio, Nacionalinės premijos laureato, Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo Edgaro Montvido kvietimu. Dainininkė pasaulinę šlovę pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“ ar prestižinio Glyndebourne’o operos festivalio scenas.

Sarah Connolly. Ch. Pledger nuotr.

E. Montvidas apie artėjančio festivalio didžiuosius koncertus sako: „Jau tampa tradicija festivalio publikai pristatyti Lietuvoje retai skambančias operas. Pernai didžiulio publikos susidomėjimo sulaukusios Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“ ir Pietro Mascagni‘o „Kaimo garbė“ įkvepia mus ir toliau stebinti klausytojus rečiau girdimų kūrinių programomis. Šių metų festivalyje laukia premjera Lietuvoje – jautriausio prancūzų melodisto Jules‘io Massenet vienaveiksmė opera „Teresė“, o baigiamajame koncerte nuskambės kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus miuziklo „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Taip pat labai džiaugiuosi unikalia galimybe Lietuvos publikai susitikti su išskirtinio tembro dainininke dama Sarah Connolly.“

Edgaras Montvidas. J. Danielevičiaus nuotr.

Pernai pradėtas gražus festivalio bendradarbiavimas su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru tęsis ir sekančią vasarą. Birželio 28 d. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme LNOBT orkestras ir vyrų choras, diriguojami maestro Ričardo Šumilos, suteiks publikai išskirtinę progą pirmą kartą Lietuvoje išgirsti retai skambančią J. Massenet operą „Thérèse“ (liet. „Teresė“). Savo siužetu ir nuostabia muzika intriguojančiame kūrinyje pagrindines partijas dainuos mecosopranas Justina Gringytė ir tenoras Edgaras Montvidas.

Justina Gringytė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Teresė“ – viena paskutiniųjų J. Massenet operų (viso kompozitorius jų parašė 25) ir viena iš tų, dėl kurių amžininkai vadino kompozitorių „moters sielos poetu“. Kūrinio centre – moteris, besiblaškanti tarp meilės ir pareigos. Dviejų veiksmų opera, sukurta pagal prancūzų literato ir teatro „Comédie-Française“ direktoriaus Jules‘io Claretie libretą. 2013 m. koncertinė organizacija „Festival de Radio France et Montpellier“ išleido „Teresės“ įrašą.

Jeronimas Milius. Asmeninio archyvo nuotr.

Dvidešimt devintojo festivalio baigiamuoju akordu bus kompozitoriaus L. Vilkončiaus miuziklo „Pasaulio sutvėrimas“ premjera.

Ona Kolobovaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Muzikinės dramaturgijos žanras mane domina nuo tų laikų, kai Andrew Lloydas Webberis sukūrė roko operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Šis kūrinys man padarė didžiulį įspūdį ir nemažą įtaką“, – sakė kompozitorius.

Egidijus Bavikinas.  Asmeninio archyvo nuotr.

Rugpjūčio 25 d. operos koncertiniam atlikimui susiburs maestro G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai: Jeronimas Milius (vokalas), Egidijus Bavikinas (tenoras), Ona Kolobovaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas) ir Steponas Zonys (baritonas).

„Man sunku įsivaizduoji, ką tėvas išgyveno nacių nusikaltimus, masines žudynes slepiančioje tvirtovėje Lietuvoje, Kauno IX forte, bet džiaugiuosi, kad jis ir jo bendražygiai rado drąsos išsilaisvinti. 64 kalinių grupė tamsos ir sniego priedangoje 1943 m. gruodžio 25-ąją pabėgo iš Kauno IX forto. Deja, laisvė laukė tik nedaugelio, tarp išgyvenusių – mano tėvas“, – pasakojo Y. Glezer.

Ji teigia, kad nors tėvui fiziškai pavyko pasprukti iš Kauno IX forto, nuo ten išgyventų žiaurių prisiminimų pabėgti taip ir nepavyko: „Prisimenu, kad naktį tėvas pabusdavo rėkdamas, o į mamos klausimą atsakydavo, kad vėl susapnavo IX fortą.“

Jauni belaisviai

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mano tėvas prisijungė prie Kauno geto ir buvo išsiųstas partizanauti į mišką. Pakeliui jaunimo grupelė buvo išduota ir lydint žandarams uždaryta į Kauno IX fortą“, – pasakojo dar vieno pabėgusio kalinio Mendelio Deičo sūnus Grisha Deičas. Iš Zarasų krašto kilęs Mendelis Deičas į IX fortą pateko būdamas vos 19 metų.

Nelaisvėje atsidūrusius kalinius pasitiko negailestingi nacių prižiūrėtojai, žiaurus okupacinis režimas ir blankūs Kauno IX forto žmonių veidai. Sveiku protu nesuvokiami dalykai prasidėjo tų pačių metų rugpjūtį, kuomet iš forto buvo išgabenti visi lietuviai kaliniai ir sargybiniai. Atvežtos slaptai operacijai reikalingos priemonės ir sudaryta 72 asmenų – būsimų palaikų degintojų – grupė. 8 grupės nariai neilgai trukus buvo sušaudyti dėl netinkamos fizinės būklės darbui atlikti.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad nacistinės Vokietijos valdžiai bandant užmaskuoti visus masinių žudynių įkalčius 1942–1944 m. buvo įgyvendinta palaikų ekshumavimo ir deginimo operacija „Sonderaktionv1005“, kuriai vadovavo SS karininkas Paulius Blobelis. Operacijos darbus atliko trys degintojų grupės, pavadintos kodiniais numeriais „1005“, „1005A“ ir „1005B“ – būtent ji „dirbo“ Kauno IX forte.

„Dalį trečiosios degintojų grupės sudarė Kauno gete gyvenę asmenys arba pogrindžio (antinacinio pasipriešinimo) nariai, todėl vieni kitus pažinojo. Jauni, masinių žudynių bendrininkais priversi būti kaliniai neturėjo nieko, tik vienas kitą“, – kalbėjo Y. Glezer.

Planas – laisvė

„Kaliniai dirbdavo grupelėmis: kastuvais atidenginėdavo nužudytųjų kūnus, specialiais tam pritaikytais įrankiais traukdavo palaikus iš duobės, juos apieškodavo, surinkdavo visus vertingus daiktus ir nešdavo prie laužo, kur dirbo degintojai“, – pasakojo Y. Glezer

Kaliniai dirbdavo grupelėmis: kastuvais atidenginėdavo nužudytųjų kūnus, specialiais tam pritaikytais įrankiais traukdavo palaikus iš duobės, juos apieškodavo, surinkdavo visus vertingus daiktus ir nešdavo prie laužo, kur dirbo degintojai.

 

„Jie suprato, kad padeda žudikams naikinti masinių egzekucijų įrodymus, o netrukus ir patys taps aukomis. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo – mirtis arba bandymas pabėgti“, – sakė G. Deičas.

Anot jo, išsilaisvinimo strategijų buvo ne viena: „Pradžioje kaliniai norėjo iškasti žemėje tunelį, smėlį dėdavo į kišenes ir tokiu būdu nepastebimai išnešdavo iš kameros, tačiau šis planas nepavyko.“

„Pabėgimo organizatoriai rankų nenuleido ir po nesėkmingų bandymų sumanė metalinėse Kauno  IX forto duryse išgręžti 314 skylučių. Tai buvo P. Krakinovskiui tekęs darbas. Tarpai tarp skylučių išpjauti rankine dilde. Lemtinga lavonų degintojų naktimi tapo 1943 m. gruodžio 25-oji“ – aiškino Y. Glezer.

Bėgliai iš pragaro

Per padarytą angą mirties tvirtovę tąnakt paliko 64 kaliniai. Išsilaisvinę jie pasuko 4 skirtingomis kryptimis – į miestą, į miškus, į Kauno getą ir į giminaičių namus. Žiaurių nusikaltimų liudininkai laimėjo pirmąją kovą ir pabėgo laisvės link, tačiau prasidėjus kalinių paieškoms dalis išsilaisvinusių buvo sušaudyti.

„Išgyveno pasukusieji į Kauno getą Vilijampolėje. Nors apie tos nakties prisiminimus tėvas vangiai kalbėdavo, jis pasakojo, kad Kauno gete sutikti žmonės pamatę juos aikčiodami tarė: „Jūs atrodote tarsi pabėgę iš pragaro“, – skaudžius tėvo prisiminimus dėstė G. Deičas.

Remiantis išgyvenusių palaikų degintojų liudijimais ir išlikusiais įrodymais, būtent pabėgimo naktį Kauno gete įkurtoje slėptuvėje kaliniai sudarė aktą, liudijantį apie nacių ir jų kolaborantų vykdytas žudynes, slaptą palaikų ekshumavimo ir deginimo operaciją.

„Grupelė pabėgusiųjų po šio įvykio grįžo partizanauti, prisijungė prie partizanų būrių, tokių kaip „Mirtis okupantams“, o pasibaigus karui išsiskirstė po Lietuvą, kiti – gyventi persikėlė į Izraelį. Istorija, kurią jiems teko išgyventi, visus pabėgimo dalyvius suartino, išmokė vienybės, o gruodžio 25-oji jiems būdavo tarsi antroji gimimo diena. Ryšius buvę kaliniai palaikė iki gyvenimo pabaigos“, – pasakojo G. Deičas.

Istoriniai liudijimai šiandienoje

Išgyvenę pabėgimo dalyviai į Kauno IX fortą sugrįžo tik po Antrojo pasaulinio karo, kuomet čia buvo įkurtas muziejus.

„Sugrįžti ten, kur tapai protu nesuvokiamų nusikaltimų bendrininku, sunku, tačiau visi pabėgusieji suprato, jog jų atsiminimai yra svarbus Holokausto liudijimas. Paradoksalu, tačiau šio interviu metu esu Izraelyje ir čia skamba oro pavojaus sirenos“, – liudijo G. Deičas.

Y. Glezer pritaria: „Mes suvokiame, jog atmintis turi išlikti amžinai gyva. Žydų jaunimo didvyriška kova prieš pavojų, neapykantą gali padėti ugdyti jaunąją kartą bei padėti atsispirti bet kokiai neteisybei pasaulyje.“

Minint pabėgimo iš Kauno IX forto 80-tąsias metines Kauno IX forto muziejuje gruodžio 9 d. bus pristatyta ekspozicija, sukurta pagal kalinių-palaikų degintojų pabėgimo istoriją. Ją iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Instaliacijos centre – menininkų Džiugo Karaliaus ir Mindaugo Lukošaičio bandymas lankytojams perteikti 1943 m. gruodžio 25-tosios pojūčius. Lankytojai bus kviečiami patirti „Pabėgimo iš Kauno IX forto“ istoriją per kelis pažinimo sluoksnius: specialiai ekspozicijai sukurtą instaliaciją iš degintos medienos, dailininko piešinius, įkvėptus pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) 1944 m. meno kūrinių, muziejaus rinkiniuose saugomą istorinę ikonografiją ir muziejines vertybes.

Amerikietis, taip pat galintis žaisti sunkio krašto puolėjo pozicijoje, pirmąjį savo kaip profesionalo sezoną pernai praleido NBA G lygos Vestčesterio „Knicks“ komandoje. Čia per 37 sužaistas rungtynes jis vidutiniškai rinko po 13,6 taško, 11,6 atkovoto kamuolio (9 vieta lygoje) ir 2,6 rezultatyvaus perdavimo, aikštelėje praleisdamas po 30,5 minutės.

Šią vasarą 206 cm ūgio centras išmėgino jėgas NBA Vasaros lygoje ir Naujojo Orleano „Pelicans“ gretose fiksavo vidutinę 6,6 taško, 5,4 atkovoto kamuolio bei 1,4 rezultatyvaus perdavimo statistiką per 17,6 minutės.

G. Brooksas ketverius metus mokėsi ir krepšinį žaidė Šiaurės Karolinos (North Carolina) universitete. Trečiaisiais studijų metais buvo išrinktas į simbolinę visos ACC konferencijos (Atlantic Coast Conference) antrą komandą bei pripažintas labiausiai patobulėjusiu konferencijos žaidėju.

Vėliau jis pasinaudojo galimybe dar vienam sezonui persikelti į Misisipės valstijos (Mississippi State) universitetą.

Šį sezoną G. Brooksas pradėjo Pietų Korėjos krepšinio lygoje, tačiau Vondžiu „DB Promy“ gretose ilgai neužsibuvo.

Žaidėjas į Lietuvą atvyks ir prie komandos prisijungs artimiausiu metu.

Dviejų su puse valandos trukmės koncerte skambėjo ir ryškiausi grupės hitai, ir naujos dainos iš šiuo metu įrašinėjamo albumo.  Gerbėjai šėlo, dainavo kartu ir po šou neskubėjo skirstytis. 

„Esu be galo dėkingas Klaipėdai už tokį garsų ir gausų sutikimą. Jei mums pavyko pranokti miesto eglutės įžiebimo šventę, tai rodo, kad buvome tikrai laukiami. Kaip visuomet  į pasirodymą įdėjome visą širdį, neabejoju, kad tai pajuto kiekvienas atėjęs“, – po koncerto sakė Selas.

Šou džiugino ne tik įspūdingomis vizualizacijomis, bet ir specialiaisiais šviesų, lazerių efektais. 

V. Selivonciko nuotr. 

„Noriu pasakyti didžiulį „ačiū“ ne tik atėjusiems, bet ir didžiulei komandai, be kurios šou nebūtų įvykęs. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo, dėkoju visiems, kurie kartu per šiuos metus padarė tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma“, – dėkojo E. Dragūnas.

Šiais metais „SEL“ surengė net du  šou. Pirmasis, pažymėtas ne vienu rekordu, vyko vasaros pabaigoje, Kauno Dariaus ir Girėno stadione, antrasis – šeštadienį Klaipėdoje. Abu renginiai buvo sausakimši.

Pirmoji moteris atlikėja, dukart laimėjusi „Euroviziją“, į mūsų šalį atvyko Latvijos, kur vakar, kaip ir dieną prieš Estijos sostinėje Taline, surengė europinių gastrolių koncertus. Loreen gerbėjus nustebino nauja klubine „Tattoo“ versija, taip pat atliko megahitą „Euphoria“, naujausią singlą „Is It Love?“, kurį publiką pasitiko itin audringai, bei kitus populiariausius kūrinius. Anšlaginį Loreen koncertą pradėjo sparčiai populiarėjanti jauna Kanados dainų autorė ir dainininkė Olivia Lunny.

Po koncerto Kaune Loreen džiaugsis dviejų dienų poilsiu, o vėliau tęs „The Tattoo“ gastroles Europoje. Septyniolikos koncertų turą dainininkė užbaigs dviem koncertais – gruodžio 4-ąją dieną koncertuos Šveicarijoje, Ziuriche, o paskutinysis turo pasirodymas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyks gruodžio 5-ąją dieną.

Dainininkė Loreen įsirašė į istoriją kaip pirmoji moteris, dukart laimėjusi „Eurovizijos“ dainų konkursą. Pirmąkart svarbiausiame pasaulyje dainų konkurse atlikėja triumfavo 2012-aisiais, kada daugiausiai publikos ir žiūrovų taškų pelnė jos atlikta daina „Euphoria“.

Tikrasis Loreen vardas yra Lorine Zineb Nora Talhaoui. Ji gimė Stokholme marokiečių kilmės tėvų šeimoje. Būdama 20 metų, ji išgarsėjo Švedijoje po to, kai 2004 m. dalyvavo talentų konkurse „Idol“. Netrukus po to, Loreen išleido savo pirmąjį singlą „The Snake“, kurį įrašė su žinamu švedų muzikos duetu „Rob’N’Raz“. Vėliau Loreen dirbo televizijoje, vedė TV laidas ir prodiusavo įvarius realybės šou.

Praėjo šešeri metai, kol Loreen vėl grįžo į muzikos sceną. 2011 m. ji dalyvavo „Melodifestivalen“ konkurse su daina „My Heart Is Refusing Me“, kuri tapo hitu ir Švedijos singlų tope užėmė devintąją vietą.

Po metų Loreen grįžo į „Melodifestivalen“ konkursą ir, atlikusi dainą „Euphoria“, jį laimėjo. Dainininkė triumfavo ir Azerbaidžano sostinėje Baku surengtame „Eurovizijos“ dainų konkurse, kuriame pelnė daugiausiai publikos ir komisijos balsų. 2012 m. Loreen išleido debiutinį studijinį albumą „Heal“, kuris sulaukė kritikų įvertinimo ir komercinės sėkmės - įrašas užėmė pirmąją vietą Švedijos topuose ir buvo parduotas platininiu tiražu.

Antrasis švedų atlikėjos Loreen studijinis albumas „Ride“ buvo išleistas 2017 m. pabaigoje. Jį pristatė dvi singlais išleistos dainos „71 Charger“ ir „Hate The Way I Love You“.

2020 m. Loreen nusifilmavo režisieriaus Davido Dobkino filme „Eurovision Song Contest: The Story Of Fire Saga“ ir pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Universal Music“, kuri išleido pirmąjį dainininkės singlą švedų kalba - dainą „Sötvattentårar“.

2022 m. Loreen paskelbė apie partnerystę su „Lexus Sweden“ ir pristatė singlą „Neon Lights“, kuris tapo „Lexus NX“ reklaminės kampanijos dalimi.

2022 m. pabaigoje buvo paskelbta, kad Loreen ketvirtąjį kartą dalyvaus „Melodifestivalen“, kurį laimėjo dainininkės atlikta daina „Tattoo“. Surinkusi 177 taškus, Loreen tapo Švedijos atstove šiemet Liverpulyje vykusiame „Eurovizijos“ dainų konkurse. Daina „Tattoo“ laimėjo konkursą, surinkusi 583 taškus, ir pelnė Švedijai septintąją pergalę. Loreen tapo pirmąja atlikėja moterimi, laimėjusia konkursą du kartus.

Aktorė Kristina Kazlauskaitė prisiminė juokingas istorijas, kai su laida „Dzin“ skrido filmuotis į Turkiją, nors bijo skristi. „Esu iš tų, kurie galvoja, kad, gimęs vaikščioti, skraidyti neturėtų, ir man visada lėktuve diskomfortas, be to, nežmoniškai skauda ausis. Sėdžiu, ašaros bėga upeliais, o stiuardesės sako: mes jums padarysim Čeburašką. Sakau, man nereikia jokios Čeburaškos, man skauda – galvojau, kad jos taip mane nori prajuokinti. O, pasirodo, jos siūlo ant ausų pridėti plastikinius puodelius, kuriuose bus sudrėkintos servetėlės – taip susidaro kažkoks vakuumas ir skausmas atlėgsta. Taip aš lėktuve sėdėjau su tomis Čeburaškos ausimis. Ir dabar norėčiau naudoti šį metodą, bet bijau, kad, kai užsidėsiu tuos puodelius, išmes iš mane lėktuvo be parašiuto“, – juokėsi aktorė.

LNK nuotr. 

Paklausta, kaip jaučiasi vadinama legendine aktore, K. Kazlauskaitė nevyniojo žodžių į vatą. „Gal tiems, kurie mane taip vadina, kažką ir reiškia, o man atrodo, kad jau viskas, akmuo užridentas ir iškaltas užrašas „Čia guli legendinė aktorė“. Tas žodis turi prasmę ir gelmę, juo per lengvai švaistomasi šiais laikais“, – kalbėjo žinoma moteris.

Su K. Kazlauskaite ne sykį vaidinęs aktorius, o dabar ir pareigūnas, policijos specialiosios parengties  skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Sakalauskas sakė, kad abu darbai vienas kitam netrukdo.

LNK nuotr. 

„Juokų mažiau, bet tie darbai susiję, nes darbas yra žmonėms ir su žmonėmis. Ant scenos vaidini, tau ploja, tarnyboje stengiesi padėti, padaryti gero, užkirsti kelią nusižengimui. Žmonės kartais paploja po kokių agresyvių pažeidėjų ar narkomanų sulaikymo“.

Prie atgimstančios „Dzin“ aktorių komandos prisijungė ir a. a. humoristo Vitalijaus Cololo dukra Evita, kuri su aktorių komanda buvo pažįstama nuo vaikystės: kai, būdama dar maža mergaite, su tėčiu vykdavo į filmavimus. Smagus faktas – dabar Evita humoristinėje programoje ne tik dainuoja, bet ir, be kitų personažų, vaidina laisvo elgesio moterį.

LNK nuotr. 

„Kai buvau maža, tėtis mane pasiimdavo po mokslų, jei kažkur Dzūkijoje vykdavo filmavimai. Visada galvojau, kad tapsiu dainininke, tuo ir užsiimu. Kai pakvietė vaidinti, ilgai galvojau, nes aš – ne aktorė, mane supa žmonės su patirtimi, turi išsilavinimą, ir aš be nieko, nors ir scenos žmogus. Jaučiau atsakomybę prieš tėčio pavardę, bet nemanau, kad blogą dėmę neščiau su šia pavarde. Beje, ji nėra pseudonimas, kaip kas galvoja, ir yra vienintelė Lietuvoje. Todėl aš ir vyrui duosiu savo pavardę“, – šypsojosi E. Cololo.

Legendiniai aktoriai, patyrę scenos vilkai ir personažai, kuriuos likimas nuvairavo visai į kitą pusę –  laidoje „KK2 penktadienis“, 19.30 val., per LNK.

Prieš šias Kalėdas menininkė nusprendė paimprovizuoti jūrine tema.

„Ne kartą teko lankytis „Meridiane“, organizuoti čia įvairias šventes, renginius, visada buvau maloniai priimta, viskas visada yra padaroma aukščiausiu lygiu, taigi turiu asmeninį santykį su šiuo miesto simboliu, todėl norėjosi išreikšti savotišką padėką „Meridiano“ įgulai. Taip ir gimė mintis sukurti netradicinę prakartėlę, turinčią jūrinį atspalvį“, – pasakojo A. R. Pečeliūnienė.

Anot jos, Kalėdos – tai gimimo šventė. „Ir ši ekspozicija – taip pat odė gyvybei, nes, kad ir kas nutiktų, kad ir kokia sudėtinga situacija būtų – ar laivas sudužtų, ar būtume nublokšti į nepažįstamus kraštus, tai – dar ne istorijos pabaiga, ji tęsiasi, nes naujas žmogus visada ateina į šį pasaulį“, – sakė menininkė, savo kūriniui suteikusi viltingą pavadinimą – „Nebaigta istorija“.

„Esame be galo dėkingi už tokią nuostabią kalėdinę dovaną. Su malonumu eksponuosime šį kūrinį, kad juo pasidžiaugti galėtų visi klaipėdiečiai ir miesto svečiai, šventiniu laikotarpiu užsukę į „Meridiano“ krantinę“, – sakė šiame istoriniame burlaivyje veikiančio restorano vadovas Mindaugas Beniušis.

Pasak jo, gruodžio mėnesį „Meridianas“ lankytojams bus atviras kasdien, išskyrus sekmadienius.