Prieš keletą metų anapilin iškeliavęs garbaus amžiaus žemietis mūsų gyvenimą Nepriklausomybės metais palygino su A. Smetonos laikų turgumi. Beveik kiekviename jomarke ar paprastame turguje čigonai sukeldavę muštynes, visi puldavo žiūrėti, nes šie įdomiai mušdavosi, jokio kraujo praliejimo. Kol patiklūs kaimiečiai emocingai stebėdavo mūšį, čigonės su čigoniukais iškraustydavo vežimus, priglausdavo viską, kas būdavo likę neparduota ar nupirkta vežtis į namus. „Kautynėms“ pasibaigus, dažnas žiūrovas pasigesdavo ir piniginės. Skirstydavosi iš kovos lauko vieni praturtėję, kiti paskutinius litus praradę.

Šiandien skandalus kuria ne klajojantys čigonai, be kurių neįsivaizduojama tarpukario Lietuva, o mūsų pačių politikai. Tapo įprasta, kad valstybės mastu vykstančios ekonominės aferos ar pertvarkos pridengiamos įvairaus lygio skandalais. Visų skandalų ir politinių spektaklių fone praradome ketvirtadalį tautos. Bažnytkaimiuose matome vis daugiau užkaltais langais namų, kurie stūkso lyg paminklai emigravusiems tautiečiams, ir jų belaukdami tie namai vis labiau smenga į žemę. Būtų šventvagiška nepamatyti ir modernių, tviskančių pilaičių ir dvarelių.

Taigi, tuo pat metu Lietuva gražėja ir turtėja, bet žmonės emigruoja. Emigruoja, lyg būtų paskaitę mūsų Konstitucijos 13 straipsnį, kuriame teigiama, kad „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“, o Pilietybės įstatymas deklaruoja dar didesnį rūpestį tautiečiais, esančiais užsienyje, teigdamas, kad „Lietuvos valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų“.

Tai gal čia priežastis, kad tautiečiai, siekdami mūsų valstybės globos ir dėmesio, emigruoja, nes Tėvynėje paprastą pilietį valdžia „per paiką drimelį laiko“. Ne tik Seimas nuo tautos kinų siena atsitvėrė, bet ir savivaldybės duris užsirakino ir išėjo tarnauti tautai nuotoliniu būdu. Žiniasklaida sistemingai informuoja apie naujas baudų rūšis, įvedamus naujus mokesčius ir kainų kilimą. LRT sėkmingai propaguoja G. Orwello gyvulių ūkio vertybes, tuo pat metu „sukurti“ vadinamieji nepriklausomi energijos tiekėjai dalinasi milijonus, o tos energijos vartotojai bijo įsijungti elektros lemputę ar dujinę viryklę. Oficiali statistika teigia, kad kas penktas Lietuvos gyventojas skursta, tik keturios ES valstybės gyvena skurdžiau už mus.

Lietuva išgyveno karus, badus, marus, nes niekada neprarado vilties. Dalis jaunimo, nors ir žinodami, kad mūsų valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, neprarasdami vilties, pabandė įsikurti Tėvynėje, juk ne veltui dainuojama, kad rupi duona svetima ir slogus svetimas dangus.

Įtikinėjimai, kad valstybė neturi instrumentų situacijai suvaldyti, yra politinis kliedesys. Kyla elementarus klausimas, tai kas valdo Lietuvą – skandinavų bankai, tų bankų pašerti Lietuvos klerkai ir politikai ar valstybės valdžią vykdančios institucijos?

Bankai dosniai dalino paskolas būstui su sveikam protui priimtinomis palūkanomis, įsiruseno viltis jaunimui gyventi čia, Lietuvoje. Vieni sparčiai būstus statėsi, kiti ėmė paskolas ir juos pirko, paskolas ėmė pagal savo pajamas ir išgyvenimo galimybes.

Kai į bankus atėjo daug jaunų šeimų, tada ir nugriaudėjo pražūtingas trenksmas, per trumpą laiką palūkanos išaugo tris kartus. Būsto palūkanos Lietuvoje – aukščiausios euro zonoje, valdantieji iki šiol nežengė nė vieno rimto žingsnio gelbėti bankų pavergiamus žmones.

Banke, o ypač Lietuvoje, žmogus yra beteisis. Tai gal laikas valdantiesiems pradėti ginti ir globoti Lietuvos piliečius, gyvenančius Lietuvoje, nuo užsienio kapitalo ir vietinės gyvulių ūkio mafijos?

Ukraina gina ginklu savo piliečius nuo okupantų ir pavergėjų, gina organizuodama savo žmones ir ieškodama paramos pasaulyje.

Lietuvoje besikuriantiems jauniems žmonėms iškilo rimtas pavojus netekti namų ir vėl emigruoti, valstybė privalo ginti savo piliečius tokiomis priemonėmis, kurios būtų veiksmingos, išgelbėtų pavojuje atsidūrusias šeimas ne tik nuo priešų, bet galbūt šiuo atveju ir nuo draugų.

Įtikinėjimai, kad valstybė neturi instrumentų situacijai suvaldyti, yra politinis kliedesys. Kyla elementarus klausimas, tai kas valdo Lietuvą – skandinavų bankai, tų bankų pašerti Lietuvos klerkai ir politikai ar valstybės valdžią vykdančios institucijos? O jos yra šios: Seimas, Respublikos Prezidentas ir vyriausybė, teismai.

Valstybės gynimo taryba taip pat nemato pavojaus Lietuvai, nors kyla grėsmė netekti dar vieno milijono gyventojų, juk tai grėsmė nacionaliniam saugumui.

Į šią bankų aferą patenka patriotiškiausias Lietuvos jaunimas, kuris nusprendė būti čia, Lietuvoje, tėvų žemėje. Ar visa tai nėra tų 75-eriems metams įslaptintų kagėbistų veiklos rezultatas, prisidengiant mėlyna spalva sunaikinti patriotinį Lietuvos jaunimą, išguiti jį iš Lietuvos?

Plačiai paplitęs pašmaikštavimas "ko taip rėdaisi, kaip skerdžiaus pati prieš naktį", ko gero, tikrai paremtas gyvenimiška patirtimi, tačiau aptikau ir gyvenimiška patirtimi nepaaiškinamų pasakymų.

Teko ne kartą girdėti, kaip karštakošiai žmonės aplinkinių būdavo apibūdinami vienu sakiniu: "Jis visada šokinėja kaip pizius jaują padegęs." Visiems tapdavo aišku, bet niekas negalėjo paaiškinti nei kas tas pizius, nei kada, nei kodėl jis tą jaują padegė.

Literatūroje atsargiai teigiama, kad buvo toks dievas vardu Pizius, kuris globojęs meilės fizinės raiškos reikalus, tačiau dalis tyrinėtojų iš viso abejoja jo buvimu. O gal tautosaka gali atsirasti ne vien iš žmonių gyvenimiškos patirties?

Tai man parūpo, kai panorau išsiaiškinti plačiai paplitusio vieno politinės tautosakos perliuko atsiradimo aplinkybes. Pastaraisiais metais vis dažniau išgirstu politikų, žurnalistų ir šiaip politikuojančių žmonių pasakymą: "Rinkimus laimi ne tie, kas balsuoja, o tie, kas balsus skaičiuoja."

Kartą kaimyną pakviečiau eiti kartu balsuoti, tai jis man šelmiškai nusišypsojęs pareiškė, kad nenori pralaimėti, nes rinkimus, anot jo, laimi "ne balsuotojai, o skaičiuotojai". Nepanoro žmogus pralaimėti skaičiuotojams.

Kadangi tas pasakymas paplitęs įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, galbūt ir visuose Lietuvos regionuose, ėmiausi svarstyti jo atsiradimo aplinkybes. Ar tai apibendrinta tautos patirtis, ar nepaaiškinamas mokslui dalykas, kaip su Piziaus padegta jauja?

Aiškinausi, kaip žmonės supranta tą sparnuotą posakį. Kaip susitarę, tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai, žinoma, gyvenantys Klaipėdoje, paaiškino labai panašiai. Apibendrinus paaiškinimas skambėtų maždaug taip: "Neapsimesk kvailiu, juk visi žino, kad balsavimų rezultatus visaip "makliavoja", tik vienus pagauna, o kitų nepagauna."

Jei atvirai, ne visus respondentus pavyko įtikinti, kad ne visi ir ne visur tuos rezultatus "makliavoja".

Nusikaltimų neišaiškinamumas ir nebaudžiamumas yra ne tik prielaida, bet ir paskata nusikalsti ir šiuo atveju politinei tautosakai atsirasti.

Remiantis gal ir ne visiškai reprezentatyvia apklausa, tenka sutikti, kad mokykloje neapgaudinėjo aiškindami, jog tautosaka atsiranda iš žmonių gyvenimiškos patirties, o tas piziaus šokinėjimas padegus jaują tikriausiai bus išimtis iš taisyklės.

Aiškėja ir kitas dalykas, kurį pabrėžė mano respondentai, kad žemą rinkėjų dalyvavimą rinkimuose lemia įtikėjimas "makliavojimu", dėl kurio ir atsirado sparnuotasis posakis.

Pabandžiau pavartyti spaudą, paklausyti žmonių prisiminimų apie rinkimų istorijas. Šiek tiek pasigilinau į teismų praktiką šioje srityje.

Įtarimai dėl vienaip ar kitaip vykdomų klastojimų pasitvirtina, teismai sprendė ir dar ne visas bylas dėl pastarųjų rinkimų rezultatų klastojimo išsprendė, laikraščiuose aprašyta daug faktų, kurie gal ir ne visi verti Baudžiamojo kodekso, bet žmonių pasakojimai apie tai labai emocingi, konkrečiai nurodant vardus, pavardes ir technologijas. Kovojama dėl kiekvieno balsuotojo.

Nereikia toli ieškoti. Daugeliui klaipėdiečių žinomoje rinkiminėje apygardoje ankstesniuose savivaldybės rinkimuose, įtarus sukčiavimu, buvo perskaičiuoti balsai, ir išrinktųjų į miesto tarybą sąrašas iš dalies pasikeitė.

Ir nieko, visa istorija baigėsi galimu skaičiuotojų apmaudu, kad nepavyko, Vilniaus skaičiuotojai sutrukdė.

Nusikaltimų neišaiškinamumas ir nebaudžiamumas yra ne tik prielaida, bet ir paskata nusikalsti ir šiuo atveju politinei tautosakai atsirasti.

Mano supratimu, Baudžiamajame kodekse numatytos pakankamai griežtos bausmės už rinkimų rezultatų klastojimą ir kitus pažeidimus rinkimų metu, bet neteko girdėti, kad dėl rinkimų rezultatų klastojimo kam nors būtų atsivėrę Lukiškių ar Pravieniškių vartai.

Ir teisininkai situaciją vertina atsargiau. Teisininkas Remigijus Merkevičius interviu "Klaipėdos" dienraščiui (2022 11 03) teigė, jog  "...sakyti, kad baudžiamasis įstatymas labai grasina tiems, kurie darys neigiamą kriminalinę įtaką rinkimams, nedrįsčiau. Šiais atvejais baudžiamojo įstatymo reikšmė labiau pagrūmojimo ir prevencinė".

Nei pridėti, nei atimti, pasakyta labai suprantamai, manyčiau, padrąsinamai, deja, ne balsuotojų naudai.

Bandoma "traukti iš šešėlio" milijonus ir tuos milijonus slepiančius verslininkus, bet įstatymų leidėjai ir teisėsauga labai vangiai traukia į dienos šviesą būtent šios srities nusikaltėlius.

Tradicinis klausimas, o kam tai naudinga? Ne už kalnų dar vieni rinkimai, jau formuojamos skaičiuotojų komandos, o gal vis dėlto būtų verta, kad prieš rinkimus su patvirtintais skaičiuotojais pabendrautų prokurorai, patikintų, kad gyvename teisinėje valstybėje. Kartu gal ir Baudžiamąjį kodeksą pastudijuotų, aritmetikos pamokytų.

Manau, verta sutelkti jėgas, kad tauta pamirštų piliečių sukurtą politinės tautosakos perlą apie balsuotojus ir skaičiuotojus.

Skirtumas tas, kad norint būti daktaru, vaistininku ar mokytoju, reikia jau mokykloje šį tą išmokti, o siekiant būti politiniu „šventabezdžiu“, pakanka išmokti politiškai bezdėti, kuo įžūliau, tuo sėkmingesnė karjera numatoma.

Jei sugebėsi skleisti atitinkamą politinį kvapą, gali būti apsivogęs, inteligentiškai prasigėręs, susisaistęs korupciniais ryšiais, karjera valstybės valdymo sistemoje vis tiek garantuota. Padorumo matmuo politikui neegzistuoja, čia tau ne kokia nors Jungtinė Karalystė, kur po dvejų metų dėl, mūsų akimis, nereikšmingos nuodėmės, premjerui tenka palikti postą.

Kai kurių politikų chamizmas ir net akivaizdus debilumas labai išvargino tautą. Svarbu skleisti tik tinkamą dvokelį, kuris derėtų prie valdančios daugumos kvapo, ir galėsi juokinti žmones LRT ekrane.

Neabejotina, ačiū Dievui, pasitaiko ir garbingų išimčių. Šį kartą politinio debilumo, o gal ir tam tikro sąmokslo aukomis tapo jaunimas, abiturientai – didelės jų dalies gyvenimas pastatytas ant kortos.

Kritinė masė neišlaikiusiųjų matematikos egzamino verčia susimąstyti, o kur šuo pakastas? Bus puolami mokytojai, mokyklų vadovai, bet iki neįgalumo nugyvenę švietimo politiką „ereliai“ liks teisūs ir visažiniai, toliau „ugdys kompetencijas“, nelabai žinodami, nei kas tai yra, nei kaip tai daroma. Aš juos vadinu kūmo berno brolio vaikais, kuriems reikia prestižinio darbo.

Mūsų pakankamai demokratiškos politinės sistemos sąranga leidžia tiesiog iš gatvės žmonėms atsidurti atsakingose pareigose tose srityse, kur jie neturi nė mažiausio supratimo, nesugeba pajausti realios situacijos.

Nuo sovietmečio tebesitęsiančios reformos, nežinant jų galutinio tikslo, išvargino visuomenę.

Daugeliu atvejų žmogui, norinčiam patekti pas šeimos gydytoją, reikia laukti porą savaičių – nusiperka žmogelis arklio tepalo ir laukia. Nemanau, kad tai vyksta dėl gydytojų kaltės, bet taip yra.

Švietimo sistemoje vis kažką ugdome, o jaunuoliui turi būti aišku, kad, norint pasiekti rezultatą, reikia dirbti, o nebūti tik ugdomu. Mokytojai nuolat ujami, ir tai yra paveldas iš sovietmečio, ne visi geba tam pasipriešinti.

Teko mokytojauti dar sovietmečiu. Kartą, atėjęs budėti į mokinių vakarėlį, radau direktorės įsakymą, kad aš privalau budėti kieme, nors buvo 16 laipsnių šalčio, tamsu, mokykla buvo neramiame miesto rajone.

Žinoma, atbudėjau, bet pirmadienio rytą įteikiau pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Tai buvo riba, suvokiau valstybės požiūrį į mokytoją.

Klerkai bando kažko reikalauti iš mokytojo, ne visai aišku ko, bet kažko nori. Dalis mokytojų pasitraukė, jaunimas suvokia, kad jie – ne atpirkimo ožiai, kuriuos politikai gali šokdinti savo įgeidžiais.

Mokykloje tiek darbų mokytojui, kad darbas su moksleiviu tampa antraeiliu. Nusigriebia klerkai kokią nors nuvalkiotą frazę ir ja terorizuoja mokytojus, sistema neleidžia mokytojui išmokyti mokinį dirbti.

Mokytojas turi turėti teisę būti savimi, o ne tokiu, kokio norėtų moksleivio močiutė ar diedukas.

Gerai prisimenu, kai kažkokia prakutusi močiutė, atrodo, Kaune visas valdžias sukėlė ant kojų, nes mokytojas drįso jos anūkui dvejetą parašyti.

Prisiminkime šviesaus atminimo mokytojo Bronislovo Burgio istoriją. Jam tokios manipuliacijos kainavo gyvenimą.

Mūsų dabartinė visuomenė kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju.

Mokytojo negina įstatymas, mokytojas traktuojamas kaip paslaugos teikėjas, o paslaugos gavėjas visada teisus.

Kodėl yra tokia suirutė ir ji įgauna lėtinę formą?

Kol mokytojas valstybėje bus tik paslaugos tiekėjas ir bus vertinamas kaip paslaugos teikėjas, tol reikalai nepajudės iš vietos. Viena ministrė to pakeisti negali, nors dažnai mušasi kaip žuvis į ledą, siekdama pokyčių.

Valdantieji nesuinteresuoti modernia švietimo sistema ir investicijomis į sistemą. Reikalui esant jie savo atžalas „ugdo“ užsienio universitetuose, o „runkelių“ vaikams pakaks ir profesinių mokyklų, nes neišlaikiusieji valstybinio matematikos egzamino negalės pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą universitete, minimalų ir netgi vidutinį atlyginimą gaunantis pilietis nepajėgus mokėti už savo vaiko mokslą universitete.

Taip paprastai išsprendžiama darbo jėgos problema už minimalų atlyginimą.

Manau, kad verslas tiesiog savitiksliai diktuoja švietimo politiką.

Įdomu, o kieno iniciatyva ir dėl kieno interesų buvo sunaikintas Vilniaus edukologijos universitetas – bazinė mokytojų rengimo kalvė?

Ne taip seniai verslo šulai aiškino, jog Lietuvoje per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, valdantieji gėdijosi tam pritarti Europos kontekste.

Buvo surastas aplinkinis kelias darbininkų gretoms gausinti, emigracijai skatinti ir luominei visuomenei formuotis. Neieškokime kaltųjų mokykloje, ieškokime jų ir pačioje švietimo sistemoje, galbūt veikiančioje pagal tam tikrus užsakymus, bet kažkodėl nesudomina nacionalinio saugumo strategų.

Dabartinė švietimo sistema griauna valstybės pamatus. Švietimo politika tiek susikompromitavo, kad pedagogines studijas gali rinktis visi, kas nori bent keletą metų pastudentauti.

Sovietmečiu Lietuvoje buvo pakirstas mokytojo autoritetas, o mūsų dabartinė visuomenė kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju. Įsivyravo tokia logika: tegul paslaugas teikia kitos įstaigos, net ir kai kurios nelegalios.

Skirtumas tas, kad norint būti daktaru, vaistininku ar mokytoju, reikia jau mokykloje šį tą išmokti, o siekiant būti politiniu "šventabezdžiu", pakanka išmokti politiškai bezdėti, kuo įžūliau, tuo sėkmingesnė karjera numatoma.

Jei sugebėsi skleisti atitinkamą politinį kvapą, gali būti apsivogęs, inteligentiškai prasigėręs, susisaistęs korupciniais ryšiais, karjera valstybės valdymo sistemoje vis tiek garantuota. Padorumo matmuo politikui neegzistuoja, čia tau ne kokia nors Jungtinė Karalystė, kur po dvejų metų dėl, mūsų akimis, nereikšmingos nuodėmės, premjerui tenka palikti postą.

Kai kurių politikų chamizmas ir net akivaizdus debilumas labai išvargino tautą. Svarbu skleisti tik tinkamą dvokelį, kuris derėtų prie valdančios daugumos kvapo, ir galėsi juokinti žmones LRT ekrane.

Neabejotina, ačiū Dievui, pasitaiko ir garbingų išimčių. Šį kartą politinio debilumo, o gal ir tam tikro sąmokslo aukomis tapo jaunimas, abiturientai – didelės jų dalies gyvenimas pastatytas ant kortos.

Kritinė masė neišlaikiusiųjų matematikos egzamino verčia susimąstyti, o kur šuo pakastas? Bus puolami mokytojai, mokyklų vadovai, bet iki neįgalumo nugyvenę švietimo politiką "ereliai" liks teisūs ir visažiniai, toliau "ugdys kompetencijas", nelabai žinodami, nei kas tai yra, nei kaip tai daroma. Aš juos vadinu kūmo berno brolio vaikais, kuriems reikia prestižinio darbo.

Mūsų pakankamai demokratiškos politinės sistemos sąranga leidžia tiesiog iš gatvės žmonėms atsidurti atsakingose pareigose tose srityse, kur jie neturi nė mažiausio supratimo, nesugeba pajausti realios situacijos.

Nuo sovietmečio tebesitęsiančios reformos, nežinant jų galutinio tikslo, išvargino visuomenę.

Daugeliu atvejų žmogui, norinčiam patekti pas šeimos gydytoją, reikia laukti porą savaičių, – nusiperka žmogelis arklio tepalo ir laukia. Nemanau, kad tai vyksta dėl gydytojų kaltės, bet taip yra.

Švietimo sistemoje vis kažką ugdome, o jaunuoliui turi būti aišku, kad, norint pasiekti rezultatą, reikia dirbti, o nebūti tik ugdomu. Mokytojai nuolat ujami, ir tai yra paveldas iš sovietmečio, ne visi geba tam pasipriešinti.

Mūsų dabartinė visuomenė kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju.

Teko mokytojauti dar sovietmečiu. Kartą, atėjęs budėti į mokinių vakarėlį, radau direktorės įsakymą, kad aš privalau budėti kieme, nors buvo 16 laipsnių šalčio, tamsu, mokykla buvo neramiame miesto rajone.

Žinoma, atbudėjau, bet pirmadienio rytą įteikiau pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Tai buvo riba, suvokiau valstybės požiūrį į mokytoją.

Klerkai bando kažko reikalauti iš mokytojo, ne visai aišku ko, bet kažko nori. Dalis mokytojų pasitraukė, jaunimas suvokia, kad jie – ne atpirkimo ožiai, kuriuos politikai gali šokdinti savo įgeidžiais.

Mokykloje tiek darbų mokytojui, kad darbas su moksleiviu tampa antraeiliu. Nusigriebia klerkai kokią nors nuvalkiotą frazę ir ja terorizuoja mokytojus, sistema neleidžia mokytojui išmokyti mokinį dirbti.

Mokytojas turi turėti teisę būti savimi, o ne tokiu, kokio norėtų moksleivio močiutė ar diedukas.

Gerai prisimenu, kai kažkokia prakutusi močiutė, atrodo, Kaune visas valdžias sukėlė ant kojų, nes mokytojas drįso jos anūkui dvejetą parašyti.

Prisiminkime šviesaus atminimo mokytojo Bronislovo Burgio istoriją. Jam tokios manipuliacijos kainavo gyvenimą.

Mokytojo negina įstatymas, mokytojas traktuojamas kaip paslaugos teikėjas, o paslaugos gavėjas visada teisus.

Kodėl yra tokia suirutė ir ji įgauna lėtinę formą?

Kol mokytojas valstybėje bus tik paslaugos tiekėjas ir bus vertinamas kaip paslaugos teikėjas, tol reikalai nepajudės iš vietos. Viena ministrė to pakeisti negali, nors dažnai mušasi kaip žuvis į ledą, siekdama pokyčių.

Valdantieji nesuinteresuoti modernia švietimo sistema ir investicijomis į sistemą. Reikalui esant jie savo atžalas "ugdo" užsienio universitetuose, o "runkelių" vaikams pakaks ir profesinių mokyklų, nes neišlaikiusieji valstybinio matematikos egzamino negalės pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą universitete, minimalų ir netgi vidutinį atlyginimą gaunantis pilietis nepajėgus mokėti už savo vaiko mokslą universitete.

Taip paprastai išsprendžiama darbo jėgos problema už minimalų atlyginimą.

Manau, kad verslas tiesiog savitiksliai diktuoja švietimo politiką.

Įdomu, o kieno iniciatyva ir dėl kieno interesų buvo sunaikintas Vilniaus edukologijos universitetas – bazinė mokytojų rengimo kalvė?

Ne taip seniai verslo šulai aiškino, jog Lietuvoje per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, valdantieji gėdijosi tam pritarti Europos kontekste.

Buvo surastas aplinkinis kelias darbininkų gretoms gausinti, emigracijai skatinti ir luominei visuomenei formuotis. Neieškokime kaltųjų mokykloje, ieškokime jų ir pačioje švietimo sistemoje, galbūt veikiančioje pagal tam tikrus užsakymus, bet kažkodėl nesudomina nacionalinio saugumo strategų.

Dabartinė švietimo sistema griauna valstybės pamatus. Švietimo politika tiek susikompromitavo, kad pedagogines studijas gali rinktis visi, kas nori bent keletą metų pastudentauti.

Sovietmečiu Lietuvoje buvo pakirstas mokytojo autoritetas, o mūsų dabartinė visuomenė kol kas nepadarė nieko, kad mokytojas mokykloje galėtų dirbti mokytoju. Įsivyravo tokia logika: tegul paslaugas teikia kitos įstaigos, net ir kai kurios nelegalios.