"Laikas, kurį skiriame kitam – didžiausia dovana skubančiame pasaulyje", – šypsosi atlikėja ir kviečia stabtelėti bei patirti atliekamos muzikos grožį.
– Vienuolika metų praleidote užsienyje: gyvenote Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, koncertiniai turai visame pasaulyje, žinomiausiose scenose ir šį rudenį grįžote į Lietuvą. Kaip pasiryžote?
– Visuomet yra kelios priežastys. Galvojau apie grįžimą pastaruosius penkerius metus. Bet vis atidėliojau: kas bus, jei ims ir nutrūks užmegzti kontaktai, nebekvies koncertuoti? Viskas pasikeitė, kai mano, kaip pianistės karjeroje, atsirado vadybininkė. Žmogus, kuris reprezentuoja, padeda planuoti koncertinius turus užsienyje. Kai suburi komandą, gali dirbti iš bet kur, pasaulis itin sumažėjęs. Antroji priežastis – mano gyvenimo draugas. Sutikau Marijoną ir, nors santykiai per atstumą įmanomi, bet ateina momentas, kai klausi savęs, kiek ilgai taip tęsime. Nors šis žmogus pasakė, kad jokių problemų – atvažiuos gyventi bet kur. Tačiau galvodama apie šeimą ir pagrindą ateityje, apie skrydžius iš Berlyno ar Paryžiaus, nusprendžiau, kad jie bus iš Lietuvos. Juk keliauti šiuo metu tampa itin paprasta.
– Vos grįžusi iškart pasinėrėte į koncertinį turą visoje Lietuvoje, neaplenkdama net ir mažiausių Lietuvos miestų salių – kaip žmonės reaguoja į klasikinę muziką mažesniuose miestuose?
Sugrįžimo turas Lietuvos miestuose – man itin svarbus ir simbolinis.
– Sugrįžimo turas Lietuvos miestuose – man itin svarbus ir simbolinis. Turi stiprų emocinį užtaisą, giliai svarbus asmeniškai. Kiekvienas koncertas tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip – atrodo, turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia. Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Pavyzdžiui, grojau Jonavoje, jaučiau, kad reikia pasistengti rasti kontaktą su publika. Gal kad visi skubėjo po darbų, su savais rūpesčiais – užtai per pirmąsias minutes tarsi reikėjo prisijaukinti klausytojus. Bet, kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia. Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi labai daug galimybių, susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Regione žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto neskuba namo, pasilieka, pašneka.
– Kartais tam tikri susitikimai tampa lemtingi – kaip susitikote su dabartiniu savo gyvenimo draugu?
– Mus suvedė mano rečitalis, kuriame atlieku dviejų kompozitorių Yanno Tierseno ir Frederiko Chopino muziką. Pernai gruodį buvau grįžusi į Lietuvą ir grojau būtent šį koncertą. Marijonas su savo bičiuliais kaip tik ilsėjosi Birštone ir nusprendė apsilankyti jaunos fortepijono atlikėjos koncerte. Ir lyg tyčia atsisėdo pirmoje eilėje, kampinėje kėdėje. Jį pastebėjau vos išėjusi nusilenkti, dar neišgavusi nė vienos natos – sėdi aukštas jaunas vyras dar su keliais draugais pirmoje eilėje. Tuomet pagalvojau – kokia netipinė koncerto publika. Po koncerto iškart išėjo, bet instagrame pasidalijo mano grojimu. Praėjus savaitei, darsyk atėjo į tą patį koncertą tik jau Vilniuje, ėmėme susirašinėti, o vėliau ir bendrauti. Svarbu paminėti, kad žmogus nėra iš meno pasaulio, bet kelis koncertus kantriai klausė tą pačią fortepijono programą (juokiasi).
– Neseniai pristatėte ir debiutinį savo atliekamų kūrinių kompaktinį diską "Tiersen meets Chopin", kuriame susitinka iš filmo garso takelio "Amelija iš Monmartro" visiems gerai pažįstamas šiuolaikinis kompozitorius Y.Tiersenas ir klasikas F.Chopinas. Kaip manote, ar pavyko šis jų susitikimas?
– Manau, kad net labai pavyko. Nors iš pradžių buvo nerimo, žinau, kad ypač vokiečiai skeptiški tokiems sugretinimams. Dar prieš plokštelės įrašą vienas iš klausytojų minėjo, kad čia tarsi itališką espresą maišyti su kokakola. Dėkodama už nuomonę, prašiau įvertinti abiejų kompozitorių genialumą. Paskui tas pats žmogus užsisakė diską ir gavau labai pozityvų atsaką – vis dėlto geru žodžiu gali palenkti į savo pusę net ir didžiausius skeptikus. Beje, pastarosiomis dienomis sulaukiau dar vieno, man labai brangaus komentaro – parašė kompozitoriaus Y.Tierseno žmona, kuriam buvau išsiuntųsi diską perklausyti. Be galo jaudinanti žinutė, kad kompozitorius šiuo metu koncertiniame ture, ir kad tai daliai kūrinių, kuriuos perklausė, jų interpretacijoms, neturi jokių pastabų. Tikiuosi, kai grįš iš koncertinio turo, sulauksiu atsiliepimų ir apie likusius kūrinius.
– Fortepijonu grojate nuo šešerių. Kaip pradėjote, ar niekad nebuvo kilusi mintis mesti?
– Tėveliai pasakojo, kad pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu. Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna ta diena, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavėjo, sintezę, jis padeda išeiti iš komforto zonos. Man fortepijonas – ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas, ir kartu tai, ką man sunkiausia gyvenime daryti. Paradoksas, kad galėjau nueiti daugybe kelių, nuo vertimų iki matematikos ar kvantinės fizikos, chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis gyvenime, priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos, – grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini, daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, kelionių, streso, nepastovumo – visko yra. Atrodo, kad ėjimas fortepijono atlikėjos keliu – labiausiai pildantis mano pašaukimą gyvenime, todėl juo ir einu.
– Laisvai bendraujate aštuoniomis kalbomis, kaip juokaujate, – viena iš jų muzika. Kokias kalbas mokate, kas lėmė tokią jūsų aistrą kalboms?
– Esu tikra, kad muzika – universali kalba. Gal todėl muzikantams pagauti kalbos melodingumą, jį užfiksuoti, yra kiek lengviau. Man kalbos yra atvėrusios daugybę durų gyvenime. Kalbu gimtąja lietuvių kalba, anglų, rusų, italų, ispanų, olandų ir vokiečių kalbomis. Mokantis kalbų visada buvo pragmatinių aplinkybių – persikėlusi gyventi į Italiją, išmokusi itališkai, netrukus lengvai įsisavinau ir ispanų kalbą, kurią galutinai sustiprinau būdama kelis mėnesius Meksikoje. Gyvendama Olandijoje galvojau, kad pakaks mokėti tik anglų kalbą, bet po pustrečių metų nusprendžiau vien iš pagarbos išmokti vietinę kalbą, kad ir kokia sudėtinga būtų. Rusų mokiausi dar Lietuvoje, mokykliniais metais. Labai mėgau rusų kompozitorius ir norėjau skaityti pasaulinius veikalus originalo kalba. Vokiečių kalba atėjo į gyvenimą, kai persikėliau gyventi į Vokietiją. Beje, būtent vokiečių, olandų ir ispanų kalbų išmokau savarankiškai. Dabar mokausi prancūzų kalbos, kol kas iš programėlių telefone, bet galvoju pereiti prie profesionalaus mokymosi su mokytoju.
– Metams baigiantis kartu su kunigu Benu Lyriu pristatote meilės minčių vakaru pavadintą programą – kaip susiėjo jūsų keliai surengti tokį neįprastą projektą: fortepijono muzika ir dvasininko skaitomos eilės?
– Mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje, turiu tam tikrą santykį su religija. Po koncertų visiems spaudžiu rankas, kad ir kiek būtų salėje klausytojų. Man tokį įkvėpimą davė dar mokyklos laikais kunigas Gintaras Vitkus, Jėzuitų gimnazijos direktorius, kuris po šv.Mišių sekmadieniais atsistodavo ir išleisdavo visus paspausdamas ranką. Įspūdį paliko šis veiksmas kaip itin šiltas, asmeninis kontaktas, geros emocijos perdavimas. Ne skuba, o skirtas dėmesys ir savo laiko dovanojimas. Kalbant apie kunigą B.Lyrį, jo sentencijos, mintys, surašytos ant servetėlių, vienkartinių puodelių, mane ypač palietė. Paskui pamačiau, kad jis rengia knygos pristatymus, pamaniau, kad eilės ir muzika gali sudaryti sąsają, duetą, papildyti viena kitą. Pagalvojau apie italų kompozitorių Ludovico Einaudi ir jo savotiškai meditacinę muziką, kurią norėčiau atlikti prieš šv.Kalėdas, advento laikotarpiu. Todėl ir atėjo mintis sujungti vienam vakarui kompozitoriaus L.Einaudi muziką ir kunigo B.Lyrio eiles, kuris, vos pasiūlius, pritarė minčiai. Iš to ir gimė meilės minčių vakaro konceptas. Tikiu, kad žmonėms padovanosime stabtelėjimo vakarą kalėdiniu laikotarpiu.
– Savo koncertus vedate pati, spaudžiate rankas atėjusiems, daug bendraujate, pasakojate apie atliekamus kūrinius. Iš kur semiatės energijos?
– Iš tikrųjų tai vienas ir banalus atsakymas. Meilė. Jei mėgsti, ką darai. Negaliu slėpti ar maskuoti – aš kaifuoju nuo grojimo. Mėgstu savo darbą, myliu savo publiką, myliu gyvenimą, mėgstu keliauti, bendrauti. Kalbų mokėjimas atveria duris į kitas kultūras, atrakina žmones. Pasitaiko pavargti, įtampų, visko juk nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje. Galbūt daug kas galvos, jai lengva kalbėti, ne visiems taip išeina. Anaiptol. Tikrai tai nėra lengviausia karjera moteriai uždirbti pinigus iš fortepijono. "Taip nepastovu, milijonai pianistų, pianisčių... "Ar tikrai to nori?" – kažkada manęs klausė šeima. Vis dėlto gyvenimas nomadiškas, nuolat keliaujant po pasaulį, po koncertus, ant lagaminų, viešbučiuose, viena. Tikrai nebuvo lengva kovoti už save, bet tikslas, vedantis į priekį, – kad savo darbu galiu paliesti kitus žmones. Žmogus, klausydamas atliekamos muzikos, gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.
